Adomas Zubė. hikikomori

Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.
Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.

Esu Adomas Zubė. Visus savo metus gyvenu Klaipėdoje, bet kai taksi vairuotojas manęs paklausia, ar aš vietinis, imu abejoti. Kita vertus, tikiu, kad gyvenu šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, tik daugiau stebiu negu veikiu. Tačiau žmogus negali būti stebėtojas, taigi jau šešerius metus vedu ir prodiusuoju radijo laidą (pastaraisiais ­­– tinklalaidę, podkastą) „Racijos“, dirbu portalo „Yra Racijos“ redaktoriumi, kaip žurnalistas rašau į kultūrinę spaudą. Jau nebepamenu dienos, kai nereikėtų ko nors rašyti, tačiau ačiū Dievui, kad kartais kai ką parašyti dar ir norisi. Taigi sekmadienio naktimis, kai visi nutyla, prisėdu ir rašau.

MENO BANGOS sveikina Adomą Zubę (Klaipėdos Vydūno gimnazija), Jaunųjų Filologų konkurse laimėjusį du aukso medalius – už eseistiką ir už vertimą iš anglų kalbos. Publikuojame jo eseistiką.

Adomas ZUBĖ

hikikomori

Turbūt jau dešimt. Šitą kavinę, kur visada sėdžiu vienas ir dirbu, uždaro. „O gal dar neuždaro“, ‒ mano akyse, tikiu, sužvilga kokia nors liepsnelė, ‒ ,,juk ką tik pro duris įėjo moteris“. Jos niekas nevaro lauk, vadinasi, dar bent valandą galėsiu būti čia. Ji valytoja. Ji liepia man pakelti kojas, kai nuo pirmo brūkštelėjimo pajuodusį grindų skudurą veda ten, kur dar visai neseniai buvo mano pėdos. Skuduras juodas, nes visą dieną lijo. Visą dieną – nuo ryto iki vakaro – nė menkiausios prošvaistės. Štai ir dabar, supratęs, kad jau laikas eiti iš čia, kad visgi aš paskutinis, ieškau būdų, kaip skarą kuo tiksliau paversti vandens nepraleidžiančiu gobtuvu. Niekaip negaliu prisiminti to burtažodžio iš „Hario Poterio“.

„Buvo puiki diena“, ‒ galvoju eidamas žemyn gatve, o tai gana pavojinga, nes senieji pastatai neturi lietvamzdžių, tad vanduo tiesiai stogo kraštu krinta ant tokią valandą taip retų praeivių pakaušių, o jei kas iš keleto dar drįsta pakelti žvilgsnį į tamsų dangų, jam šalta ir negailestinga čiurkšle iš veido rievių skaudžiai išplaunamos dulkės.

„There is one scene where it is kind of raining, the light is pouring down, it evokes us like a rain or snow. Sometimes I feel like a cold rain ‒ it makes me like a melancholic or sad, or sometimes not at all, it helps me, somehow, it’s like a, it is washing away things inside of myself“[1], ‒ kažkokia japonė vis kliūdama sako man tiesiai į ausį. „Oi, čia labai geras montažas, super, kaip artima, man lyja ant galvos, ausyse lyja, o ir kalba apie lietų – trimatė metafora“, ‒ neatsistebiu aš savo kolegės dramaturginių sinopsių jungimo menu. Šiandien lietus man nieko nesako, yra šalta, yra darbo ‒ pagaliu įsijungiau savo garso pasakojimą, važiuodamas autobusu užbaigsiu jo redakciją. „Oi, kaip gerai čia pasakiau“, ‒ mano vidinis „aš“ džiaugiasi klausydamas ne savo parašytų tekstų. Mano balsas mano galvoje kalbėjimo greitumu ‒ „kaip puikiai įskaičiau, visai natūraliai“ ‒ man sako, kad štai Japonijoje yra tokių žmonių, „milijonas! super, kaip čia aktualu“, kurie dirba dirba ir vieną sekundę ima ir atsijungia nuo viso pasaulio, vieną sykį grįžta namo, įšliurina į savo kambarį, „čia juk lygiai kaip ir aš!“, ir iš ten nebeišeina metus, o kartais ‒ dvylika. Motinos jiems neša pieną, jie motinoms ‒ šiukšles. „Tai socialinė savižudybė“, ‒ girdžiu, kaip griežtai virpa kolegės kalbintos sociologės lūpos, čia ‒ penkta minutė, dvylikta sekundė. Mėgstu spėlioti, dažniausiai neatspėju, bet vis tikiu, kad kada nors pavyks savo atsitiktine intuicija abstulbinti kolegą.

Autobuso stotelės keičiasi greičiau nei pasakojimo potemės, šitą reikia užsirašyti: „didesnis tempo ritmas, per ilgi kadrai, ypač ‒ sociologės“. Man negali būti neįdomu. Man nėra neįdomu. „Koks čia geras tekstas, kiek daug visokiausių kietų intertekstų“, ‒ mąstau išgirdęs, kaip sakau „aš rašau, kad Statkevičius ir vėl apsilankė „Pajacuose“, nors norėčiau rašyti švietėjišką straipsnį portalams, šviesti tamsuolius apie dailę, meną ir teatrą, vis tiek svaidausi visais pavadinimais, vardais, pavardėmis, neskaitytų knygų autoriais, norėčiau rašyti apie šviesą ir pakantumą, verkčiau stebėdamas išnykstančią Sonios nugarą, o Ismenės klyksmas perskrostų mane kiaurai.“ Šito bent pusę parašiau ir aš ‒ ten, kur iki Sonios. „Baltijos stotelė“, ‒ tiesiai į ausį, net garsiau už mano paties monologus, trimituoja Jūrų muziejaus direktorė.

Aš įskaityčiau stoteles geriau. Kodėl manęs niekas nežino, kodėl niekas nežino mano iškalbos, balso, mano socialinio jautrumo, mano balso, mano veido, mano balso, kodėl niekas nesižvalgo, sėdėdamas su manimi tame pačiame autobuse?

Jau kone pamiršau išlipti. Kuprinę privėrė autobuso durys: „Atsiprašau, ponas vairuotojau, čia mano kuprinė prispausta, išleiskite mane!“ – nepasakau, nes neišdrįstu. Bet ponas vairuotojas supratingas – pastebėjęs nesusipratimą, pats atidaro duris. Žalienės „aštuntas!“ palydėtas, „tik paklausykite, kaip gražiai nuaidi jos balsas, atsimušdamas į žalią prekybos centro sieną“, einu atmintinai žinomu keliu – galėčiau eiti užsimerkęs, kone taip ir einu – jis visai neapšviestas. „Kokį gerą klausimą uždaviau, taip taikliai ir profesionaliai!“ – mintimis grįžtu į vietą aš. Tame klausime buvo kažkas apie darboholizmo kultūrą ir nežmonišką konkurenciją – galiu tik empatiškai perprasti šias temas: ryt iš ryto nuo šešių turiu kitą susitikimą, kuriam dar reikės krūvos pasiruošimo, o iki tol – pora darbinių tekstų apie statkevičius pajacuose. „Sergam modernių miestų ligomis“, – vėl džiaugiuosi aš išgirdęs savo balsą, sakantį protingai sukonstruotą sakinį. „Žinai, man jau bloga nuo savo balso“, ‒ kažkada esu sakęs vienai kolegei radijuje. „Nesąmonė, nebūna bloga nuo savo balso, juk jį visą laiką neišvengiamai girdi“, – turbūt atsakė ji. O ką daryti, kai jį girdi net ir tada, kai tyli? Ką daryti, kai jis ir realybėje ima kalbėti tokiais suktais ir poetiškai protingais sakiniais kaip darbe? „Tu nebemoki pasakyti normalaus sakinio, ‒ man sakė, ‒ vis koks nors tarptautinis žodis arba ta baisi darbinė intonacija“. Kad ir kiek tada bandžiau, vis išėjo netikroviškai.

Aš esu garso banga, manyje nebeliko manęs, manyje nebeliko žmogaus. Teliko radijo laidų vedėjas, montuotojas, dar kas nors. Ir nė vienas iš šitų iš tikrųjų nesu.

Ir būtent akimirką (akimirka prieš tai buvau išgirdęs triukšmą, sklindantį iš namo, pro kurio šalį einu, ir nusprendęs, kad tai – greičiausiai smurto artimoje aplinkoje atvejis, apie kuriuos visai neseniai kalbėjau eteryje, kaupiausi pirmą kartą gyvenime kviesti policiją) išgirdau griežtus žingsnius. Žinote, yra toks žaidimas, kur iš nugaros atbėga ir apsikabina, uždengia akis ir sako: „Spėk, kas čia“? Žinote, jau norėjau atsakyti. Žinote, manęs niekas neklausė. Žinote, tik po dviejų mirksnių supratau, kad guliu baloje, kad iš manęs liko tik paltas. Lietus kartais melancholiškas, o kartais – nuplauna.

Po to dvi savaites sėdėjau namuose – kaip tie hikikomoriai, apie kuriuos sau pasakojau tą vakarą – bijojau išeiti. Bijojau dar kartą susidurti su realybe, kurios maniausi nesant. Man buvo daug saugiau slėptis už mikrofono, šaltinių, BBC dokumentikų nei durtis akis akin su ja. Atrodo, paskutinis sakinys, kurį girdėjau tada, buvo „mums kartais sunku suvokti, bet jie neturi fizinių jėgų išeiti iš kambario“. Vėliau tas sakinys bus pakeistas kabuki ritmu – juk taip daug mažiau banalu, tai daugiabriaunė metafora.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

[1]„[Spektaklyje] yra tokia scena, kurioje lyg lyja ‒ šviesa krinta žemyn, panašiai kaip lietus ar sniegas. Kartais jaučiu šaltą lietų, tada jaučiuosi melancholiška ar liūdna, o kartais – visai ne, kartais jis man padeda, kažkaip jis mane viduje nuplauna“ (angl.)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *