Sveiki! Aš Adomas. Kaip džiaze esant taisyklėms – nėra taisyklių, taip mano gyvenimas be jų – su jom, plaukia ir eina, o aš greta. Gyvenimo preliudai niekada nebūna tokie pat, kiekvieną kartą skamba kitaip – transformuojasi. Taip aš ir keliauju iš dienos į dieną, iš vietos į vietą, iš pasaulio į pasaulį.
Kasdien išvarytas gyventi Adomas Vasiliauskas
Lietaus išvarytas
Keistumas
Visą laiką ėjau tiltu. Sąmonės pastatytu, egzistuojančios realybės ribas peržengiančiu tiltu. Ėjau virš begalinio ežero, kurio paviršius lygus, lygus tarsi pirmasis žiemos ledas. Vanduo buvo pilnas kvėpuojančios esybės… Tiltas buvo suręstas mano sąmonės eiti virš skystumos, kurioje tirpo prisiminimai, veidai, garsai, tirpo vėjas, dangus, gėlės, saulė, strazdas ir aš pats. Kelias žada prasiverti, pavirsti bedugne ir šniokšti, o aš krisiu gelmėn. Ištirpsiu.
Mano ežeras laukė. Laukė vakarų, saulės saldžių avietinių spindulių, laukė rytinių rūkų kamuolių, virtusių vata. Jis laukė audros, griausmingų žaibų, uragano, bet tykiai, nejudančiai, savy viską tirpinančiai alsavo.
Jis buvo išalkęs nenustojančio iš dangaus pilti gaivalo – lietaus. Jis kentėjo troškulį. Pilnas iki horizonto jis troško lyg Negyvoji dykuma, kuri nevalingai prisikelia virš savęs pamačius lietaus debesį. Kartu troškau ir aš.
Mano ežeras meldėsi, kad jį kažkas apmėtytų akmenimis, sumuštų, surištų, susprogdintų, išgertų… bet nepajėgiau į jį mesti nei vieno pilkojo, atsiradusio pakely. Nepasotinau jo alkio. Maldos neišpildžiau.
Danguje nusidriekę debesų šešėliai po kojomis maudėsi tarsi žuvys skraiduolės. Šokinėjo per tiltą, sušlapindavo tilto rąstus. Drebėjo tiltas, kaskart žuvims atsitrenkus į jį. Jis tirpo ir tirpo it cukraus gabaliukai arbatoj.
Jis valgė mano atminties saldainius, gėrė prisiminimus su tavimi ant šaltos pavasario žolės ankstų rytą, kai rūkas tuoj, tuoj pakils ir susiurbs į save veidus bei garsus.
Tiltas greit subyrės. Man buvo svarbu pereiti jį. Man rūpėjo sustoti tilto galugaly ir pakelti akis į vyšninę saulę. Ar matei tokią? Persirpę jos spinduliai leidosi į mano ežerą. Aš jiems pavydėjau, o besotis vanduo juos tirpino, žiaumojo. Pradėjau norėti, kad jis nutiltų. Užsičiauptų. Galiausiai pranyktų… Norėjau šaukti ir pulti jį, užsitaisius revolverį nušauti, jis gi pats to prašė, nepajėgiau…
Mano ežeras – beerdvė skaistykla. Bedugnė, užpildyta ištirpusio manęs dalelėmis, kurios tvėrė nenuvokiamą, savitą, darnią gyvybės formą.
Iš dangaus pylė tas pats nepaliaujamas gaivalas. Žuvys skraiduolės trankėsi į tilto kolonas. Vyšninės saulės spinduliai kartu tirpo vandeny. Aš stovėjau tilto gale. Pasilipęs ant rėmų nė žingsnio nežengiau per laiką, kol saulė pasikeitė, lietūs nutūpė vakaruose, pakilo rūkas. Užsimerkiau ir įkvėpiau, tada pradėjau rėkti. Iš visos gerklės šaukti. Ežeras gaivinosi, tarsi prausėsi mano šauksmu. Veidas išsikreipė, garsas ‒ besitęsiantis be aido ‒ niekad negrįžtantis…
Kritau… į persaldintą savo ežerą. Nesušlapau, neparagavau ištirpusio atminties vaizdinių sirupo.
Keistumas mano ežero – tiltas nesibaigė ir nesibaigs.
Keistumas mano ežero – tiltas niekur neprasidėjo.
O didžiausias keistumas mano – tuo tiltu niekad nėjau, niekad nemačiau ežero, niekad negėriau ištirpusių veidų gėrimo.
Šventasis dievukas
Priešais ‒ masyvus keturkampis fasadas. Apvalūs, sunkūs, platūs skliautai. Šaltas kaip ledas nuogumas. Ir visai netinkantis, galima sakyti, Egipto šventyklos kūrinys, į kurį įžengęs prityli ir pradedi šnabždėtis, nes juk aplinka tavęs nekeičia. Aukštos lubos su perdėm hieroglifiškais, perdėm simboliškais raižiniais. Ornamentuose daugiau trikampiai ir zigzagai nei gėlės; daugiau gėlės nei gyvūnai; daugiau gyvūnai nei žmonės… Ar tikrai daugiau žmonės nei dievai?..
Didžiulė erdvė. Aukšta, atrodo, dangų remianti erdvė su skliautais, sutvirtintais baltų kolonų, jie lyg sargybiniai stovi iškėlę rankas ir neįleidžia nieko, kas nusileidęs iš aukščiau. Čia viskas skirta mirtingiesiems. Suolai, klauptai, klausyklos, krikštyklos, sakyklos ‒ lygesniems mirtingiesiems. Viskas suręsta iš meilės Jam, pastatytam ant marmurinio pjedestalo, piliorių apsuptyje. Vos įžengus vidun reikia nusilenkti, geriau, aišku, priklaupti, persižegnoti, sumurmėti ,,vardan…“ ir pakėlus akis paglostyti Šventąjį dievuką. Blizgantis, žėrintis visais laikais. Paprasta moneta netikinčiajam, bet ar beliko tokių?.. Visa formuojantis Dievas purvinajame žmonių pasaulyje, šventykloje pastatytas kaip rūpintojėlis, su keliomis raukšlėmis dėl amžiaus, jis suteikia žmonėms vilties.
Pats nesupratęs, kokia jėga mane atnešė į klauptą pirmoje eilėje prieš Šventąjį ‒ nesipriešinau. Tiesiog pasidaviau tėkmei. Juk ne visada elgiesi kaip nesavas.
Ding-dang… Tuoj turėtų prasidėti pamaldos, bet maldininkų nėra. Tik tas vienas varpas aidi ir aidi Šventajam garbinti.
Pro stiklinius vitražus krenta šviesa ir girdisi, kaip lietus kala į šventyklos stogus.
Iš šoninės navos tarsi srauni ir grėsminga kalnų upė išteka minia žmonių, visi apsisiautę violetiniais šiurkščiais drabužiais. Degantys smilkalai rūksta, girdisi tik ritmingas minios trepsėjimas. Jie greit apstoja Šventąjį. Nusilenkia. Persižegnoja priklaupę, sumurma reikšmingus žodžius ir atsistoję atsisuka tiesiai į mane. Visa minia violetinių tikinčių jų vienu kvėpavimu alsuoja man į veidą ir gręžia akimis.
‒ Ar priimsi? Ar sutiksi? Ar pašlovinsi?
Ką?! Atatupstas verčiuos per suolus ir klauptus juos griaudamas. Aukštoje erdvėje paskendę skliautai pradeda trauktis. Vitražai skilinėja. Ornamentuose įšaldyti gyvūnai, gėlės ir žmonės-dievai atgyja ir išlipę kaip vorai nuogom, šaltom sienom ropoja žemyn link manęs.
Pabudę sargybiniai sukryžiuoja rankas uždengia langus, šonines navas, visus hermetinius plyšius ‒ išblunka visos spalvos. Erdvė traukiasi… „Šventasis, aš tavęs nepažįstu, nežinau, kas tu toks, ir nebūsiu tavimi, jei negaliu būti savimi…“ Paskutiniai žodžiai. Aplink mane šaukianti minia, tamsi erdvė, staugiantys kolonų sargybiniai…
Ding-dang… Varpai skamba Šventajam dievukui.