Ab Antiquo

Žvelgiu į Lietuvą.
Žvelgiu į Lietuvą.

Ab Antiquo

Patricija Kenešytė, III E klasė, Palangos senoji gimnazija

Pramerkiau akis. Kambarys dar skendėjo prieblandoje, tačiau net nepažvelgusi į sieninį laikrodį žinojau, kad rodyklės rodo ankstyvą rytmetį. Kelias akimirkas tysojau įsmeigusi žvilgsnį į lubas, bandydama prisiminti sapną, kuris aplankė mano budraus miego metu. Buvau įsitikinusi, kad regėjau kažką be galo įdomaus, tik nepajėgiau prisiminti. Galiausiai atsidusau, pasidaviau ir išsiritau iš šilto guolio. Paskubomis pasistiebiau, ištiesiau rankas į viršų, pasirąžiau ir basomis nutipenau vėsiu parketu prie lango. Vienu staigiu judesiu atskleidžiau užuolaidą ir nusišypsojau. Rytas man šypsojosi. Jis sveikino mane dar blankia šviesa, savo žvarba, kuri užliejo kambarį vos man pravėrus langą, savo buvimu. Išaušo dar viena diena ir aš buvau pasirengusi ją sutikti.

Rytinis bėgimas man buvo tapęs savotiška malda ir išpažintimi. Buvau jam besąlygiškai atsidavusi, net įsimylėjusi. Kaip tikintysis Dievą. Asfaltas, mušantis padus po kojomis, buvo mano Biblija, šventa ir mintinai išmokta. Prakaitas – mano krikštas, o deguonis, besiveržiantis į subliuškusius plaučius, buvo mano šventintas vynas bei duona. Tačiau užvis labiausiai mėgau išvysti savo kryžius – linguojančias pušų viršūnes – ir, jei pasisekdavo, anksti pakirdusią žuvėdrą lyg angelą baltais sparnais. O tuomet… Tuomet pasirodydavo mano išganymas. Mano visagalė jūra.

Ji ten.
Ji ten.

Buvau tikinti. Tikinti savo keliu, savo gyvenimu.

Kaip tik gaudžiau kvapą tuščiame paplūdimyje, kai išvydau kranto link einančią moterį. Ji gracingai nusileido kopomis, vėjui draikant jos ilgos šifoninės suknelės klostes. Nepažįstamoji žengė tiesiai į bangas, tad manęs nepamatė, o aš ir nesistengiau atkreipti dėmesio į save. Stebėjau. Pasiekusi vandens liniją moteris nesustojo. Jūros vilnys aplaižė jos basas pėdas, tuomet vanduo sudrėkino suknelės kraštus, bet nepažįstamoji net nestabtelėjo. Ji žengė gilyn. Suakmenėjusi stebėjau, kaip jos siluetas žingsnis po žingsnio tirpsta Baltijos glėbyje. Moteris dingo. Kai iš akių pamečiau jos viršugalvį, mane lyg žaibas trenkė ir aš atgijau. Klimpdama smėlyje kiek įkabindama nulėkiau prie vandens ir iš visų plaučių surikau:

‒ Kur Jūs?! Grįžkite atgal!

Pėda.
Pėda.

Deja, vėjas pagriebė bei nusinešė mano žodžius, o atsakymo taip ir nesulaukiau. Panikuodama nusispyriau sportbačius ir puoliau į jūrą. Man net kvapą užėmė, kai ledinis vanduo nesvetingai priėmė mane į savo glėbį. Norėjau apsisukti ir sprukti, bet negalėjau. Negalėjau sau leisti tapti savižudybės liudininke. Šokau į bangas. Nieko nemačiau, rankos bergždžiai grabinėjo vandenį, o šlapi drabužiai apsunkino judesius. Nežinau, kiek trukau, bet dar niekada gyvenime nejaučiau tokio žvėriško šalčio, o mano jėgos greitai seko. Pykau ant savęs, tačiau ilgiau ieškoti nepajėgiau. Pritrūkusi kvapo išsikapsčiau iš vandens ir švokšdama bei tirtėdama griuvau į smėlį. Akyse pasirodė ašaros. Kodėl negalėjau jos sulaikyti anksčiau? Velnias! Visgi netrukus protą pasiekė logiška mintis: privalėjau paskambinti gelbėtojams ir pranešti apie įvykį. Jie suras kūną. Sulig ta mintimi skubiai apsiaviau batus ir tirtančiais pirštais užsirišau raištelius. Pavargusi, varvanti ir sušalusi pakilau nuo smėlio ir pasileidau atgal į miestą. Bent jau toks buvo planas, kol išvydau ant kopos išdidžiai stovinčią ją. Ilga šifoninė suknelė vis dar plazdėjo vėjyje, o moteris įdėmiai žvelgė į mane. Nustėrusi negalėjau patikėti savo akimis. Štai stovi ta pati nepažįstamoji ‒ sausa, sveika ir tikra. Vos pravėriau burną norėdama šūktelėti, moteris apsisuko ir dingo man iš akių. Sutrikusi paknopstom užlipau ant kopos ir pažvelgiau į pušyną, tačiau jos nebuvo nei ženklo. Nieko.

Tirpstanti smėlyje.
Tirpstanti smėlyje.

Nesezoninės maudynės jūroje man prišaukė plaučių uždegimą. Tris savaites buvau įkalinta tarp keturių sienų, besigydydama ir negalėdama ištrūkti rytais pabėgioti. Dienas leidau skaitydama, miegodama, liūdnai pasitikdama kiekvieną rytą ir mąstydama, kas buvo toji nepažįstamoji. Nenutuokiau. Visgi buvau įsitikinusi, kad protu to paaiškinti neįmanoma.

Rytas, kai į plaučius vėl įkvėpiau žvarbos ir leidau kojoms darbuotis, buvo nepamirštamas. Aptingę raumenys šiek tiek nustebo, tačiau greitai pradžiugo nuo tokio krūvio pasikeitimo, o aš jaučiausi lyg sportinis automobilis. Nepralenkiama. Nepagaunama.

Visgi sąmoningai pasirinkau kitą kelią, nes šiek tiek būgštavau, kad pasikartos bauginantis scenarijus, kuris nutiko prieš kelias savaites. Žinoma, tai buvo neįmanoma, bet pasąmonė stūmė mane kitu keliu. Aš tam neprieštaravau. Juk kiekvienas takas, vedantis mane per pušyną link jūros, buvo mielas. Mėgavausi laisve, kol pasiekiau paplūdimį. Oras buvo gaivus, kvepėjo druska, o pakirdusios žuvėdros suko ratus virš mano galvos. Ištiesiau rankas į šalis, pakėliau galvą į dangų ir ėmiau suktis lyg vilkelis. Kartais taip darydavau. Atsiribodavau nuo realybės. Mintys išsitrynė iš galvos, nebesiorientavau erdvėje, o kojos nesiliovė pintis. Mėgavausi momentu, kol susmukau ant smėlio laukdama, ar praeis galvos svaigimas. Šypsojausi. Kol atsimerkiau.

Spindėjimuose.
Spindėjimuose.

Kai vėl ją išvydau, išsigandau. Galvoje netilpo, kaip ji mane rado. O gal tai tik mano vaizduotė nusprendė iškrėsti piktą pokštą? Vis dėlto į haliucinaciją tai nebuvo panašu. Moteris lėtai leidosi nuo kopos, vilkėjo tą pačią suknelę ir žengė tiesiai į mane. Stovėjau sustingusi, pamiršusi kvėpuoti. Net mirksėjimo refleksas staiga kažkur dingo. Ji atrodė tarsi plauktų. Judėjo gracingai, neklimpdama smėlyje, tačiau palikdama pėdsakus jame. Kuo labiau moteris artėjo, tuo labiau įžiūrėjau jos veido bruožus, kurių buvau neįsidėmėjusi. Visų pirma į akis krito jos natūralumas. Nepažįstamoji buvo be makiažo, jos plaukų spalva ‒ natūralaus šviesaus atspalvio, o tamsūs antakiai gyvenime nebuvo regėję pinceto. Moteris buvo keistai graži. Kažkuo užburianti. Tokia užburianti, kad atsikvošėjau tik tuomet, kai nepažįstamoji sustojo vos per metrą. Mane įdėmiai stebėjo dvi pilkos jūros gilumo akys.

‒ Tau nederėjo aną kartą pulti į vandenį, ‒ ramiai prabilo ji, nusukusi žvilgsnį į bangas.

‒ Gal ir nederėjo, bet maniau, kad skęstate, ‒ tyliai atsakiau prisiminusi, kaip nepažįstamoji dingo jūroje, o paskui iš niekur pasirodė krante sveika ir sausa.

Regis, nepažįstamoji praleido mano žodžius negirdomis. Ji žvelgė į putojančias vilnis tarsi telepatiškai bendraudama su jūra, nekreipdama dėmesio į mane ir aplinką. Staiga ji pajudėjo link vandens, bet, prieš basa pėda paliesdama vandenį, atsisuko į mane ir tarė:

‒ Šiandien jūra kviečia ir tave.

Jūros dovana.
Jūros dovana.

Tai pasakiusi moteris nusisuko ir nedvejodama atsidavė Baltijai. Jaučiausi, lyg istorija vėl kartotųsi. Nepažįstamoji nyko akyse, o aš ir vėl stovėjau ant kranto nežinodama, ką daryti. Tik šį kartą buvau tikra, kad jai nieko nenutiks. Nujaučiau, kad nieko nenutiks ir man, jei brisiu jai iš paskos. Dar vienas plaučių uždegimas? Tebūnie. Smalsumas nugalėjo.

Nusiaviau sportbačius, basomis pėdomis pajaučiau šaltą smėlį ir giliai įkvėpiau. Moteris dar nebuvo visiškai dingusi, tad paskubomis įbridau į vandenį, pasiruošusi geliančiam šalčiui. Šalčiui? Mano pėdas apgaubė keista besvorė šiluma. Nustebusi sustojau ir net pasilenkiau, kad ranka pateliuškuočiau vandenį. Šiltą kaip pravėsusi arbata. Turbūt dar valandą būčiau stovėjusi kaip višta, bandydama susivokti, kas čia vyksta, jei ne moteris, kuri paskutinį sykį atsisuko ir primygtinai tarė:

‒ Laikas nelaukia.

Kriauklėta.
Kriauklėta.

Susigėdusi suskubau bristi į jūrą. Ėjau atsargiai, neskubėdama, vis stebėdamasi keistu šilumos pojūčiu, kol staiga pajutau, kad kažkas sugriebė mane už kulkšnies. Klyktelėjau, bet moteris neatsisuko, o aš panirau po vandeniu. Jūra mane pasiglemžė.

Šiluma. Iš pradžių ji nutvilkė kojų pirštus, tuomet malonia banga nusirito per blauzdas ir šlaunis, kol užliejo pilvo ertmę bei krūtinę. Įkvėpiau. Šiluma išplito iki pat rankų pirštų, o netrukus karštis išmušė skruostus. Pajudinau galūnes. Po kojomis nejaučiau pagrindo. Atsimerkiau.

Žalsva šviesa. Sumirksėjau. Niekas nepasikeitė. Apžiūrėjau savo keistai švytinčius vaiduokliškus delnus ir dar kartą pajudinau rankas. Judesys atrodė sulėtėjęs. Regis, kybojau erdvėje ir nustebusi iš plaučių iškvėpiau visą orą. Priešais akis pakilo burbulai. Burbulai! Nuostaba užgožė erdvę. Nesuvokiau, kokiu būdu kvėpuoju vandeny, kodėl nesijaučiu šlapia, kaip iš viso tai įmanoma. O gal miriau? Gal nuskendau, ir mano siela pasiliko jūroje? Neturėjau laiko apmąstymams, nes staiga kažkas ėmė tempti mane už kojos vis gilyn ir gilyn. Apimta siaubo ėmiau spardytis ir bandyti irtis į paviršių, bet veltui. Pažiūrėjusi į kulkšnį dar labiau nusigandau – ją laikė balta kaulėta ranka, kurios savininko dėl neskaidraus vandens nesugebėjau įžvelgti. Gniaužtai manęs nepaleido ir nusitempė gilyn į tamsą.

Žalsvos šviesos nebesimatė, o kaulėtas delnas paleido mano kulkšnį. Apsidairiau, bet, deja, nieko neįmačiau. Staiga akyse subolavo balti išsitaršę plaukai. Subolavo ir dingo. Suglumusi pakreipiau galvą, pakėliau ją į viršų ir susidūriau su žalsvai švytinčiomis plačiomis įdubusiomis akimis. Iš nuostabos net riktelėjau, bet vietoj garso vandeny pakilo tik burbulai. Į mane iš viršaus žvelgė senis. Jo veidas buvo raukšlėtas ir išdžiūvęs, jį apsunkino didelė kumpa nosis, vešlūs balti antakiai ir tanki balta barzda su ūsais, kuriuose puikavosi įsivėlusios vandens žolės. Senučiukas šypsojosi, o jo dantys atrodė gelsvi, tačiau visiškai lygūs ir švarūs. Jis ištiesė baltas kaulėtas rankas į mane ir ėmė laukti. Senolio oda buvo suglebusi ir susiraukšlėjusi, aiškiai mačiau jo išsišovusius šonkaulius bei raktikaulį, bet likusi kūno dalis buvo panirusi tamsoje. Jis vis laukė ištiesęs rankas. Delsiau. Juk nieko neprarasiu, ar ne? Ypač, jei esu mirusi.

Lėtai ištiesiau dešinį delną į keistąjį povandeninį barzdočių, ir jis ėmė mane tempti. Ne gilyn ar į viršų, bet kažkur tolyn. Jaučiausi itin keistai. Aplink tebebuvo tamsu, moters niekur nesimatė, tik priekyje bolavo balti kaulėto senučiuko plaukai ir vaiduokliška jo ranka, įsikibusi į mano plaštaką. Netrukus mes ėmėme sukti ratus. Ratą po rato, vis greičiau ir greičiau, kol ėmė svaigti galva, ūžti ausyse ir spausti smilkinius. Regis, sukėlėme verpetą ir sukdamiesi spirale pradėjome kilti į viršų iš tamsos atgal į žalsvą šviesą. Gal judėjome viesulo greičiu, o gal man taip tik atrodė, bet akyse viskas raibuliavo, ausyse nežmoniškai ūžė, o galva taip įsiskaudėjo, jog, tikėdamasi nuslopinti tuos nemalonius pojūčius, stipriai užsimerkiau. Kurį laiką dar jaučiausi lyg įmesta į skalbiamąją mašiną, bet staiga viskas nurimo. Tvirta ranka mane paleido, lengvas vėjo šuoras pakėlė plaukų sruogą, kažkur sušlamėjo suošė pušys, o po savimi pajutau kietą pagrindą.

Atmerkiau akis. Įsmeigiau žvilgsnį į vaiskią dangaus mėlynę. Iš pradžių tas neįprastas ryškumas sudirgino akis, bet netrukus jos apsiprato, o aš delnu paliečiau kaistantį skruostą. Jį šildė saulė.

Sauja saulės.
Pusto.

Nustebusi apsižvalgiau aplink. Gulėjau paplūdimyje, bet jis buvo… Kitoks. Prie kranto linijos kabojo ištempti žvejų tinklai, o netoli kopų stovėjo išsibarsčiusios mažytės trobelės. Anksčiau neteko jų matyti. Nustebusi atsikėliau, išsikračiau iš plaukų smėlį ir basa patraukiau link trobesių. Tik prisiartinusi prie pirmo į smėlį susmukusio namelio išvydau, kad už jo ant nedidelio suolo sėdi paslaptingoji moteris. Ji pakėlė galvą į mane, tuomet pažvelgė į jūrą ir mostelėjo ranka.

‒ Žiūrėk, ‒ tarė ji.

Nukreipiau žvilgsnį į bangas, iš kurių kyšojo jūrinio senio galva. Jis šypsojo savo geltona šypsena, mostelėjo kaulėta ranka ir, niurktelėjęs į vandenį, pradingo.

‒ Jis nusprendė, kad gali čia atvykti. Jis tave ir parves namo, ‒ paaiškino moteris.

‒ Kur aš? – paklausiau. – Kas Jūs?

Nepažįstamoji šyptelėjo, atsistojo ir liepė eiti paskui. Paklusau. Žingsniavome link kopų. Orą trikdė tik pavienis žuvėdrų klyksmas, žvejų kaimelis atrodė tuščias ir apleistas, tačiau netrukus išvydau tai, ko visai nesitikėjau. Kopose būriavosi žmonės. Aiškiai mačiau jų keistus apdarus: moterys vilkėjo ilgas pilkas linines sukneles, o vyrai tokios pat spalvos marškinius ir ilgas kelnes. Negalėjau nepastebėti, kad ne vien apdarai sudarė įspūdį, kad tie žmonės atrodo keistai. Tokių vyriškių, kurie ten buvo susirinkę, nedažnai tekdavo matyti. Jie buvo barzdoti, tvirti ir tikri milžinai. Drįsčiau pridurti, kad moterys nuo jų taip pat neatsiliko. Na, nebuvo barzdotos, bet gležnumu nepasižymėjo. Tuo metu vyresnieji giedromis akimis susėdę ant tvirtų medinių suolų šnekėjosi tarpusavyje, mėgavosi saule arba stebėjo aplinkui zujančius vaikus, kurie lakstė ir mojavo lazdomis. Pastebėjau, kad kopose buvo įrengtas savotiškas altorius, degė ugnis, o aplinkui buvo išdėlioti įvairūs vainikai. Kelios merginos nuolat kurstė laužą, išvydusios moterį, žemai jai nusilenkė. Jų pavyzdžiu pasekė ir visi kiti.

‒ Sveika atvykusi į praeitį, ‒ pasveikino mane moteris. – Dabar tik nuo tavęs priklauso, kaip tai panaudosi.

Nepažįstamoji pasuko ten, kur spietėsi žmonės, palikusi mane stovėti vieną, sutrikusią.

Išaušo dar viena paslaptingos praeities diena, ir aš buvau pasirengusi ją sutikti.

Praeitis.
Praeitis.

Nuotraukos Neringos Dangvydės.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *