Gabija Jurkšaitytė. Eilėraščiai

Gabija Jurkšaitytė
Gabija Jurkšaitytė

Aš ‒ Gabija Jurkšaitytė, Garliavos Jonučių gimnazijos antrokė. Kiek save atsimenu, visada mėgau knygas. Pasakas ir įvairias istorijas patiko ne tik skaityti, bet ir pačiai kurti. Iš pradžių rašinėjau atsargiai, nedrąsiai ir tik sau. Kai penktoje klasėje įstojau į mokykloje veikiančią Borutaičių draugiją, savo nedrąsiais bandymais pradėjau dalintis su kitais. Ilgai ieškojau sau artimiausio išraiškos žanro – kūriau pasakas, rašiau trumpus apsakymus, eilėraščius. Dalyvavau įvairiuose kūrybiniuose konkursuose ‒ nuo rašinių įvairiomis temomis iki poezijos. Kartais paimu į rankas pieštuką ar akvarelę, retkarčiais padraugauju su fotoaparatu. Vis dėlto kuo toliau, tuo vis labiau žodis man atrodo stipriausia jėga savo mintims išreikšti. Dabar bandau prisijaukinti baltąsias eiles. Kartais jos išsiveržia staiga ir netikėtai, o kartais bręsta ir auga nesuvokiamai ilgai, kol pagaliau galiu jas užrašyti.

Eskizas. R. Šileikos nuotrauka
Eskizas. R. Šileikos nuotrauka

Laiko spiralė

girgždėdama sukasi,

nusinešdama užmarštin tavo akis.

Noriu sustabdyti tą begalinį laiko skrydį.

Suspaudžiu saujoje –

skauda…
***

Žodžiai kaip paukščia

atskrenda tarsi iš niekur,

atveria mintis,

atidaro sielą.

Veržiasi ištrūkti,

išsiveržti,

išsilieti…

Prabėga aštriais kulniukais,

palikdami žymę

sieloj

gyvenime

mintyse…

Kartais sminga lyg peilis.

Siela verkia…

Kartais pakelia virš debesų,

minčių sparnais

nuplasnoja.

Bandau sugauti,

uždaryti.

Nepavyksta…

Leidžiu jiems laimėti…

 

***

Sudėlioju savo gyvenimą

tarsi šachmatus.

Mintys,

jausmai,

žodžiai,

viltys,

baimės,

skausmas…

Juoda.

Balta.

Perbraukiu pirštais,

užsimerkiu.

Žaidimas prasideda…

 

***

Saldus ir lengvas šviesos spindulys perskrodžia tamsą.

Žvilgsniu palydimas

jis nuplaukia,

nusinešdamas

kažką, ką turėjom brangaus.

Ir tik po nelengvo,

slogaus,

įkvepiančio,

ir žudančio

pusvalandžio

pagaliau suprantam,

kad tai jau niekad negrįš.

Ištirps

margo pasaulio

juodam fone…

Bauginančiai tamsus debesis uždengia saulę

pasėdamas tylą…

 

***

Debesys šiandien skuba –

plukdo nerimą mums virš galvų.

Skuba mintys užkliūti už žodžių.

Pauzės.

Viena po kitos.

Tylu…

Žodžių nėra.

Nežinau, ar moka širdis skubėti,

nes viskas,

kas su ja susiję, dvelkia paslaptimi.

Nežinau, ar akys moka meluoti

taip subtiliai ir įtikinamai,

kad norėtum jas įsirėminti.

O jeigu moka,

kur tuomet eiti?

Raudonais batukais per sniegą.

Mintyse palikti išdžiūvusius pėdsakus.

Drugelius užmigdyti pilve.

Būti nebe širdyje,

o tik greta jos…

 

***

Nublukę,

pageltę

knygos puslapiai,

vartomi vėjo.

Jis skaityti nemokėjo,

bet mokėjo mėgautis…

Puslapiai tarp jautrių pirštų,

šiugždėjimas

juos verčiant.

Kvapas,

dvelkiantis iš senos knygos.

Žodžiai,

sudėlioti taip,

kad sudarytų

pasakojimą.

Tai daugiau nei knyga…

 

***

Juoko pilnas kambarys

dabar atrodė

pilkas kaip niekad.

Gal dėl to,

kad jis

nenuoširdus,

o gal ‒ kad jis ne tavo.

 

***

Troškau

šalto,

gaivinančio

ir tokio švaraus

šaltinio vandens.

Kuris nuplaus

mano pyktį,

kaltę

ir nusivylimą.

 

***

Amžinybė ‒

didžiulis laiko tarpas.

Toks didelis,

kad, rodos, niekad nesibaigs.

Bet tądien,

kai skriejau keliu

vėsią vasaros naktį,

supratau ‒

amžinybė baigiasi,

kai aš ištirpstu

laiko begalybėje,

savo mintyse,

trapiuose prisiminimuose…

Atminties. R. Šileikos nuotrauka
Atminties. R. Šileikos nuotrauka

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *