Kas gali pasakyti, kur išeina…

Eglė Bliūdžiūtė
Eglė Bliūdžiūtė

Esu Eglė, kadaise gyvenau Šiluose prie šilo, o dabar esu Kirtimuose, kur netyčia gali būti iškirstas. Tiesa, čia aš mokausi, nes baigusi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją, įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Rašiau, nes daug minčių kildavo kažkada vienai stebint kaimo lankas, vėliau mąstant apie tikrą draugystę paryčiais grįžus po įtemptų kaimų karų, o dabar, dabar Kirtimų rajono gyvi mirusieji, traukiantys čigonų taboro link, vėl verčia mane susimąstyti, tik šįkart kur kas rimčiau.

Eglė Bliūdžiūtė, VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto orlaivių pilotavimo studentė, prieš trejus metus buvusi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos moksleivė.

Nuo redakcijos: Eglė yra tapusi Jaunųjų filologų konkurso prizininke ir nugalėtoja.

Ryto kava. R. Šileikos nuotrauka
Ryto kava. R. Šileikos nuotrauka

KAS GALI PASAKYTI, KUR IŠEINA…

Šalta ryto saulė retkarčiais dingsta už britiško stiliaus pilkai mėlynų debesų. Ant stalo netvarka. Lipnūs išpūsti kviečiai šlykščiai išsibarstę ant stalo. Vakar kažkam pro ausis praslydo paliepimas visa tai sutvarkyti. O dabar niekas nenori prie jų prisiliesti, nenori terliotis su jais, limpančiais prie delnų. Tyla prie stalo. Beveik garantuota ir sutartina.

Skambutis. Aš juk sakiau, kad niekada rytą neskambintų. Mes nereaguojame, o ji ateina ir pakelia telefono ragelį, matyt, žino, kad skambina jai. Tyla staiga dingsta, nes pasigrista rauda. Tačiau reakcija tarp raudos ir mūsų neįvyksta. Nulis. Ji išeina ir išsineša raudą, vėl sugrąžindama mums tylą. Trys mūsų lėkštės, pilnos košės, ir trys mūsų veidai, visai nenudelbti žemyn žvilgsniai, kaip galbūt turėtų būti. Tarp mūsų – Bermudų trikampis, kuriame dingsta skriejantys jausmai. Mes nepakitome. Kaip ir košė nepakito, nesureagavo, nė vienas jos grūdelis nuo to nepakito. Sutartinis dėmesio nebuvimas. Sakytumei, beširdžiai. Tačiau tai tik stiprus, nenutrūkstamas ryšys, linija, jungianti mus į visa pražudantį trikampį.

Vidurdienio saulė šalta. Ji skverbiasi pro nedidelį bažnyčios langelį ir apšviečia neįprastai rausvą sieną. Ji stovi antroje eilėje. Spoksau į ją, bet ji turbūt nejaučia to, net neatrodo, kad ji būtų čia. Tik garai iš burnos liudija, kad ji šiuo metu egzistuoja. Galėtų jis ją apkabinti. Bet matau, leidžia jai pabūti vienai. Kunigo balsas skrodžia tylą. Šįkart, rodos, visi klausosi, ne tik girdi. Balsas sklinda po visą bažnyčią, visą keistai rausvą bažnyčią, paliesdamas didžiulius paveikslus, aukštas baltas arkas. Tik klausykla ne tokia išvaizdi, nuvargusi nuo nuodėmių, nuo nuoširdaus, o kartais priverstinio klūpojimo. Dabar pastebiu, kaip įžūliai čia atrodo mano ryškiai rožinės pirštinės. Ryškesnės už rausvas sienas. Magenta. Taip vadinasi ta spalva. Kai reikia atsiklaupti, greitai pakišu jas po keliais, atseit dėl to, kad nesušalčiau.

Ilga eilė nusidriekia po šaldančia saule. Žvarbaus vėjo paliestos, linguoja, virpčioja baltos gėlės. Bet šalčio nejaučia nė vienas, nes dabar skųstis kažkuo būtų nesuprantama. Tik vienas mažius atrodo toks laimingas ir patenkintas. Kažkas tuoj pat jį pagauna ir sudrausmina, kad nebūtų daugiau neliūdnas ir nerimtas. Būtų keista sakyti, kad mes laukėme jų išeinant. Tačiau kito žodžio nėra, tik jis kažkodėl reiškia nekantravimą, teigiamą laukimą. Visus labiau nei žvarbus vėjas ar šaldanti saulė sustingdė gili rauda. Tokia tikra kaip niekas kitas ir taip giliai įsirėžianti į kiekvieno protą, kad tuo momentu nuoseklios mintys tarsi pamušti biliardo kamuoliukai pažyra į visus kampus. ,,Trikampis, trikampis“, ‒ kartoju sau. Spoksau į išgriuvusius laiptus ir mintyse staiga pasirodo įvairios formulės, skaičiavimai, faktai, bandantys užgožti išgirstos raudos analizę. Jis stovi šalia manęs, lygiai taip pat spoksodamas. Nusikeikia. Suvokiu, kad tuose trijuose žodžiuose tilpo begalinis gailestis, skausmas ir viltis, kad tai – blogiausio pabaiga. Nieko neatsakau, nes į tuos žodžius paprastai niekas nieko ir neatsako. O ir šiaip, jie nebuvo kažkam skirti. Visiems paskaudo rankas laikant sunkius vainikus ir gėles. Tačiau skausmo, kaip ir šalčio, jie nenorėjo pajusti.

Šalta saulė grimzta žemyn. Atrodo, kad nenusileis, o tiesiog įstrigs lede ir kybos taip visą laiką. Ji bando uždegti žvakę, tačiau vėjas užpučia ją. Ir vėl bando, tačiau liepsnelė užgęsta. Taip gal dešimtį sykių, tačiau niekas nieko nesako. Turbūt tas degiojimo procesas ją ramina. Ji klūpo, o jie stovi. Ilga žmonių tvora aplinkui ją, nepraleidžianti lauk jokių jausmų, viską laikanti tame rate. Dabar ji graži. Galėtų kas nors jai tą pasakyti, gal vėliau. Visi širdyse tikisi, kad dabar ateis ramybė, tyla. Ar tyla yra ramybė?..

Ledinės saulės, kuri juos lydėjo visą dieną, beveik nematyti. O violetinis dangus kažkodėl įtikinamai ramina.

Transformacijos. R. Šileikos nuotrauka
Transformacijos. R. Šileikos nuotrauka

NEBŪTOJO KARTINIO LAIKO DIENA

 Ji stipriai mina dviračio pedalus smėlėta kelio įkalne. Važiuojant žemyn dviratį sumėto, todėl vos išlaiko pusiausvyrą. Dabar pats vidurdienis, kai atrodo, jog diena trumpam sustojo atsikvėpti. Nerimo jausmas, atsirandantis kažkur pilve, šiek tiek stabdo ją. Vakarais ten važiuoti atrodė saugu ir įprasta. O dabar – vidurdienis. Dar negali mąstyti, nes dar niekas nebaigta.

Tas apleistas pakilimo takas, apsuptas laukų, buvo jos vieta. Bent jai taip atrodė. Čia pasilikdavo viena su savo mintimis, nors tą patį galėjo padaryti bet kur: namie, prie namo, automobilyje, mieste. Tačiau vis dėlto kvailai tikėjo, kad tai – ypatinga vieta. Tiesa, ant apleistojo pakilimo tako dažnai rinkdavosi skustagalviai ar būsimi greitkelių ,,ereliai“, norėdami pasvilinti padangas. Ir apsilankymus pažymėdavo savaip ‒ penkių metrų spindulio saulėgrąžų lukštų ratais. Šalia tako dar buvo apleistas sandėlis be stogo. Jo viduje jau seniai augo dilgėlių miškai, dūlėjo maišai, kurie dvokė nenusakomais kvapais. O aplinkui – žali laukai, sukuriantys netikrą saugumo jausmą, tačiau vargu, ar išlaikantys nugirstas paslaptis.

Ji paspyrė vieną seną padangą ir stebėjo, kaip ji rieda nelygiu paviršiumi, paskui dusliai nuvirsta. Vėjas šiaušė plaukus ir ji nuolat bruko juos už ausų. Kai važiavo per mišką, nebuvo jokio vėjo, o čia jis labai įžūlus. Atsisėdo ant paspirtos padangos. Taip išbuvo gal  penkias,  gal dešimt, dvidešimt minučių. Nuo kaitrios saulės jau raudo oda. Ji vis apsižvalgydavo, ar niekas neatvažiuoja. Jei pamatytų tolumoje mašiną, spruktų lyg pabaidytas kiškis. Tik traktoriai negąsdina, ypač tie,  modernieji žali John Deere. Jie tarsi susilieję su gamta, jau neatskiriama pievų detalė. Dar stebėjo nuo karščio mirguliuojantį orą virš tako. Vieną minutę visa tai atrodė lyg Arizonos 66-asis greitkelis, kurį buvo mačiusi paveikslėlyje. Ta greitai lekiančio raudono Mustango iliuzija iškilo mintyse, ir ji beveik galėjo jausti nesibaigiantį kelią ir raminantį greitį.

Atsitokėjusi atsistojo ir patraukė įkaitusiu taku sandėlio link. Užsiropštė ant apgriuvusios sienos, gal kokių trijų metrų aukščio, ir drebančiomis kojomis atsistojo. Iš čia atsivėrė tolimasis pasaulis, kuris tikriausiai jos laukė. Tačiau pažiūrėjus žemyn, per kūną kaipmat perėjo nemalonus jausmas. Ji bijojo, nes sąmonė įkyriai kūrė baisiausius scenarijus. Vienas žingsnis, kitas, paskui dar… Pajutusi, kad pamažu trypia baimę, perėjo visą sieną. Tirtančiomis kojomis, tačiau laisva ji atsisėdo ant sienos krašto. Aplinkui tvyrojo ramybė, kuri pamažu nusileido ir į jos širdį. Paukščių giesmė, traktorių burzgimas, lapų bei polietileninių maišų šiurenimas ‒ visa tai nereikalavo jokio atsakymo. Neklausė jos, kodėl ji čia, kodėl viena. Todėl ir ramu. Jai nereikėjo pačiai sau aiškinti, nes pasiaiškinimas buvo paprastas: aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus. Minioje viskas sudėtingiau. Tada ji – tarsi atskiras vienetas, jokiais ryšiais nesurištas su aplinkiniais. Tada ji puola į paniką, nors kietai sučiauptos lūpos apgaulingai rodo stiprybę. Tada ją varsto keistais žvilgsniais, dažniausiai slepiančiais piktdžiugą, kad ji viena. Keista baimė, sukaustanti kūną ir neleidžianti nukreipti žvilgsnio į šoną. Visada žiūrėti tiesiai. Tą ji buvo įsikalusi į galvą, kad akys netyčia neužkliūtų už pagiežingų žvilgsnių. Ir tik ištrūkusi į tuščią erdvę, ji gali teisinti savo vienatvę nieko aplinkui nebuvimu.

Visai netoliese pro kantriai stovinčias karves pravažiuoja burzgiantis traktorius. Vyksta į fermas raudonais stogais, kuriose kriuksi laimingai purvinos kiaulės, žviegiančios visai ne dėl piktumo, kaip dažnai atrodo. Po kojomis tyliai šiurena maišeliai. Ji pakelia akis į nelygų buvusio aerodromo tako paviršių. Palei jį jau užaugusios aukštos žolės. Žalios samanos veržiasi į asfaltą. Kiekvienais metais vis labiau, tai lyg kokia nepagydoma liga. Kada nors viskas čia užžels. ,,Dar ne, dar tegul palaukia…‘‘ – sako ji mintyse. Pakilimo ar nusileidimo šitas takas? Kaip panorėsi, tokiu jis ir taps. Bet vis dėlto mintyse ji regėjo aerodromo taku netvirtai kylantį mažą kukurūzniką su signalinėmis lemputėmis ant sparnų.

24-osios dangus.
24-osios dangus.

DELTA

‒ Kiek valandų?

‒ 130.

‒ Ne, ne, pažiūrėk į laikrodį, ne į spidometrą.

Matau jo ranką, nervingai įsikibusią į dureles. Staigus posūkis. Viskas gerai. Jis pasimuisto nejaukiai žvelgdamas į aukštas pakelės egles. Dirsteliu į jį įkyriu bijai? Tačiau jis tik šypteli ir vėl atidžiai akimis seka nuolat iš gilios tamsos kraupiai išnyrančius medžius.

‒ Ajajai, ‒ atsidūstu su maloniu nuovargiu. Trumpos monotoniškos linijos, dalijančios kelią į dvi dalis, skrieja taip pat neįtikėtinai, kaip ilgauodegės kometos kažkur už šimto šviesmečių.

s. Kelio pokytis. Su kiekvienu kilometru mes tolstame. Nuo namų ir vienas nuo kito. Tu nenori tolti, nori likti vietoje, savo atskaitos taške, tačiau šįkart vairas mano pusėje. Kaip keista, kartu ir graudžiai džiugu, kad kai kurie iš mūsų gimsta turėdami paukščio sielą, kaip rašė H. Hesė savo ,,Paskutinėje Klingzoro vasaroje“. Didėjantis kilometrų skaičius – aukščiausia ekstazė. Dingsiu iš čia. Į tuos žodžius suverčiame savo beviltiškai neiškopiamą purvą, aklai pasikliaudami savo pervertinta sparnų galia. Matome tuos ilgai mintyse brandintus tolius. Ir kaip po galais nesmagu leisti kažkam prisirišti, kai tą pačią akimirką neaiškiai svajodamas konstatuoji tragiškai neišvengiamą draugystės baigtį. ,,Paleisk, ‒ tada sakai, ‒ netrukdyk man tolti. Ačiū, iki.“

            ∆v. Greičio pokytis. ,,Kai apsukos pasiekia penkis tūkstančius per minutę, tada laikas perjungti pavarą“, – juokiuosi. Variklis dirba sklandžiai. Penktoji – ramybės pavara. Tiesus kelias ir vis greičiau pralekia vaizdai. Vis greičiau ir greičiau. Staiga nutirpsta kojos, kai išgirstu keistą, didelio dažnio stuksėjimą. Jau rengiuosi sustoti pakelėje, persmelkta negeros nuojautos. Bet paskui suvokiu – čia paklaikusiai plaka jo išdavikiška  triušio širdelė. Draugiškai patariu  nebijoti, tačiau jis puikiai suvokia, kad tas greičio pokytis lygus jo trapios egzistencijos lygties nuliui. Tačiau jis nieko neištaria. Nemėgina sustabdyti tų pašėlusių šimtas dvidešimt penkių eržilų. Jis patiki savo likimą man ir apsunksta mano sąmonė. Pakvaišusi ugnis mano venose nusmelkia rankas iki pat pirštų galiukų. Ir kaip toji širdis nesprogsta nuo šitokių apsukų, nuo ugnies, deginančios nekantraujantį kūną. Štai šią sekundę, rodos, dirba širdis ir variklis kartu, tarsi šitą fenomeną dar prieš milijardus metų būtų sukūrusi ir paslapčia laikiusi Gamta. Gal tai tik viena detalė, dedama į tūkstantinę pojūčių mozaiką. Dėl to, kad apskritai gyvenimas yra  painiava. Žinau tą ribą, kada greičio pokytis sukelia nebylų širdies prašymą. Aš girdžiu jį, pasistengiu suvokti ir nusileidžiu. Delta su minuso ženklu. Jam ramu.

∆t. Laiko pokytis. Kiek trunka jo baimė? Mažai. Tos keliolika sekundžių greitai pranyks… Tačiau numanau, kad tai skaudžios sekundės. Laiką, rodos, pernelyg paprastai suvokiau. Kiekviena sekundė tarsi mažas flešiukas įrašo akimirką. Ir toji sukaupta baimė galų gale transformuosis į neapykantą man ir tada jau aš prakeiksiu tas keliolika sekundžių. Užtat tyla truko gerą pusvalandį. O jam lieka tik pasirinkti, dėl ko aš tylėjau. Svajojau, nekenčiau, liūdėjau, mąsčiau, skaičiavau, samprotavau, kūriau, įsivaizdavau, smerkiau ar gailėjausi. Jis pažvelgia į mane nepatenkintu klausiamu žvilgsniu. Nesusilaikiusi prašneku: ,,Kosminė tyla trunka amžinai. Tad kas čia tokio, kad patylėjau trisdešimt minučių. Beje, jos skirtos tau.“

Fizika apskaičiuoja pokyčius. Tūkstančiai teigiamų ir neigiamų deltų. Tūkstančiai pasikeitimų nuo vieno atskaitos taško iki kito. O kaip su manimi? Srūvančios mintys netelpa į tą sumautą deltos trikampėlį. Bet jei būtinai reikia, tada mano ∆=0.

Eskizas. R. Šileikos nuotrauka
Eskizas. R. Šileikos nuotrauka

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *