Vakaro laiškas Almai Karosaitei

 

Alma apie 1982 m.
Alma apie 1982 m. Nuotrauka iš V. Kukulo archyvo

Alma Karosaitė

Mano tostas gimtadienį

Už upeliūkščio vagą žalią,

Už keikiamą Gavėnų kelią

(Jo niekada neasfaltuos…),

Už medį geltonųjų slyvų,

Už gaidį su balsu ankstyvu,

Už juodą Sargį prie būdos,

Už spaudžiamą iš uogų vyną,

Už Zuloną (tai bent kaimyną!),

Už pievą tūkstančio spalvų,

Už mano motinos senatvę,

Už vieną siaurą Vilniaus gatvę,

Kuria ėjau į VVU.

Iš knygos ,,Eini su manimi“ (1979)

Meilės_vakaro

Vakaro laiškas Almai Karosaitei

Tai pirmas mano laiškas Tau. Ką žinai, gal ir ne paskutinis. Gal prisiminsiu dar ką nors, kas mudvi siejo.

Taip jau nutiko, kad tą vaiskią, o tokią nelemtą 2014 metų rugsėjo 8 dieną rašiau ne laišką, ne straipsnį, ne pasaką. Rašiau projektą ,,Jubiliejinė rašytojų galerija“. Atidžiai varčiau ,,Rubinaitį“ dėkodama lemčiai už Romą Kišūnaitę. Dar tik ruduo, o ji jau skelbia kitų metų jubiliatų sąrašą, kuriame ir žymūs rašytojai ar dailininkai, ir tie, kuriuos mini tik siauras bičiulių ratas.

Tu sąraše buvai viena pirmųjų – juk esi gimusi sausio mėnesį. Tikroji data sausio pirmoji, oficiali – gerokai vėliau, po aštuoniolikos dienų. Tai Tavo kartos lemtis: ne tik dienos, bet ir mėnesiai, net metai supainioti, klaidinantys. Istorinės datos tuomet biro viena po kitos, kas galėjo susivokti, kad ir vaiko gimimas – taip pat svarbi istorija.

Projektui rinkausi amžinybėn iškeliavusiuosius. Taip ir pasakiau per petį į mano rašymus žvelgusiam Mariui: ,,Almutė, laimė, dar palūkės, dar ne laikas“. O po kelių valandų atskriejo Ritos Repšienės žinutė. Apie Tave, Alma, apie Tavo – kaip man tada atrodė – nesėkmingą, nelemtą, tragišką paslydimą prie šulinio. Buvo beveik vidurnaktis, kai paiškėjo: ne šulinys pasirinko Tave. Pasirinkai šulinį Tu.

Tavo šarvojimo dieną privalėjau rinktis: Tu ar gyvieji; Vilnius ar kelionė iš Ignalinos į Anykščius. Žinojau: vykstantiesiems esu svarbi ir reikalinga, kad ir kaip nekukliai šie mano žodžiai skambėtų. Prisiminiau, kaip Tu, kartą pametusi auskarą Reformatų bažnyčioje, mums pasakojai: ,,Jei žinočiau, kad Dievui to auskaro tikrai reikia, tai ir negailėčiau“. Prisiminiau ir savo tėvų pamokas: ,,Gyvenimas – gyviems“,  ‒ taip jie sakydavo, jei tik reikėdavo skaudžiai apsispręsti, kurion pusėn pasukti.

Tykiai minėjau Tave beveik kiekvieną kelionės akimirką. Labiausiai – kai važiavome pro Svėdasus.

,,Dabar Gintarė Adomaitytė papasakos, kas ją siejo su Alma Karosaite“, ‒ taip   šių metų sausio devynioliktą dieną Rašytojų klube, Tavo minėjime, mano pasisakymą paskelbė Kęstutis Urba.

Apie minėjimą Tau dar pasakosiu daugiau, tačiau kol kas skubu pasakyti: jau kildama nuo kėdės šūktelėjau: ,,Svėdasai, žinoma, kad Svėdasai.“

Man regis, tai buvo 1994 metai, vasaros pradžia. Pats lubinų ir bijūnų   žydėjimas. Beveik savaitę dviese gyvenome mokyklos bendrabučio viename kambaryje. O kituose? Valdas Kukulas, Vygandas Šiukščius. Ir jaunieji filologai, dar mokiniai, tačiau kiekvienas jų – ieškąs saviraiškos. Ak taip, bendrabutyje glaudėsi ir matininkai, matavę ir daliję Aukštaitijos žemes.

Tavo minėjimas Rašytojų klube, Alma, užtruko ilgokai. Tu to verta – kad kalbėtume apie Tave daug ir nuoširdžiai, kad salėje pristigtų kėdžių kiek vėliau atėjusiesiems.

Ne pirmą, tikrai ne pirmą kartą – ko gero, jau trečią ar ketvirtą – pasakojau, kad esu mačiusi Tave net ir piktą. Esu apie tai rašiusi. Ir ,,Šiaurės Atėnuose“ – kadaise, ir    ,,Laimiuke“ – ką tik. Baiminuosi, kad tas prisiminimas ilgainiui taps mano manija – neduokdie, nieko daugiau apie Tave ir nebepasakosiu.

Taigi, tie matininkai… Jau kaip jiems mūsų stovykla nepatiko, kaip… O mudviem tie stovyklos vaikai patiko – atviri, patiklūs, atidūs. Vieną naktį jie grįžo nuo paežerės dainuodami kartu su Valdu Kukulu. Rūstieji matininkai pasielgė ,,protingai“ – užrakino bendrabučio duris.

Tokia Tu man esi, Alma: šokanti iš lovos, lekianti bendrabučio koridoriumi, plevėsuojanti naktiniais marškiniais, rūsčiai baranti matininkus, rėkianti: ,,Jie – Lietuvos ateitis, o kas jūs?“ Nė akimirkos nedvejojai, kad privalai būti mūsiškių pusėje. Be menkiausio kompromiso. Įsivaizduoju, kaip mekenusi, žėrusi atsiprašymus ir prašymus matininkams būčiau aš… Dabar jau pati sau mąstau: taip pasireiškė Tavo metai, praleisti  Biržų Juliaus Janonio mokyklos internate. Matyt, ir jų koridoriuose reikėjo pakovoti.

Kad Tu žinotum, Alma… Tau skirtame vakare Rašytojų klube svarbiausią pranešimą –  Tavo kūrybos apžvalgą – skaitė poetas Antanas Šimkus. Vienas iš tų vaikų, kuriuos mūsų ketveriukė ganė Svėdasuose. Žinoma, kad Valdas Kukulas buvo svarbiausias piemuo, kiti kiek galėjome, tiek padėjome. Tavo pranašystė išsipildė: Antanas Šimkus iš tiesų tapo kuo puikiausia Lietuvos dabartimi.

Antanas Šimkus
Poetas Antanas Šimkus. Romos Kišūnaitės nuotrauka iš A. Karosaitei skirto jubiliejinio vakaro 2015 m.

Mano užašų knygutėje liko keli jo išsamios kalbos fragmentai. Didžiausiomis raidėmis užsirašiau sakinį: ,,Beveik visą Almos Karosaitės kūrybą galima dainuoti“. Antanas priminė ir Tavo knygas, ir premijas, bet svarbiausia, kad akcentavo romantines gijas, taip juntamas kiekviename Tavo rinkinyje.

O dabar trumpam grįžtu į Svėdasus.

Nemoku, negaliu ir nenoriu samprotauti apie Anapus žemę, kurioje apsigyveno anos vasaros jaunųjų filologų ganytojai – Vygantas, Valdas, Tu. Tačiau stovykla retsykiais vaidenasi – prisimenu, kaip puikiausia pasaulyje gidė mums papasakojo ne tik apie Svėdasus. Buvome ir Niūronyse, ir Griežionėlėse, ir…

Šių metų rudenį ir Niūronyse, ir Griežionėlėse bandžiau, Alma, su Tavimi lyg ir atsisveikinti. Aha. Kur ten atsisveikinti. Duokdie susivokti, kuo Tu buvai ir kaip Tu iš tiesų gyvenai.

Šiurpas manimi perbėga, kai girdžiu vis labiau tiražuojamą frazę: kaip lengvai Alma Karosaitė rašė, kaip nieko jai nereiškė imti ir čia pat sueiliuoti – viską! Nebūna to lengvai, nėra ir būti negali.

Aną Svėdasų vasarą kalbėdavomės pernakt perdien. Apie Tavo Mamytę, išvargintą kolūkio darbadienių – kitaip ir nevadinai mamos, tik Mamyte. Apie Tavo eilėraščius ar nesibaigiančius publicistikos tekstus, rašomus ramiausioje namų vietoje – tualete. Apie ,,Vagą“ – Tavo redaguotas knygas, jų šviesą. Ir apie nuoskaudą: ,,Vaga“ nebenorėjo, kad artum leidybos vagas. Apie džiugias, liūdnas, dramatiškas, net tragiškas valandas, lydinčias Tavo šeiminį gyvenimą.

O vėliau, jau po tų Svėdasų…

Susitikdavome konkursuose, kur atvyksta rašantys vaikai ir juos mokantys suaugusieji. Tie pasimatymai buvo epizodiniai, skuboti, fragmentiniai. Kartą Jaunųjų gamtininkų centre Tu man pasakojai apie savo patirtį, kurią įgijai redaguodama medikų periodinį leidinį, jau ir nebeatsimenu, kurį. Sakei man, kad žmogaus psichika primena svogūno lukštus. Nulupi vieną, nežinai koks bus kitas, ar bus jis, dar vienas lukštas, neįsivaizduoji, koks yra pats svogūnas.

Ir dar viena data, ir dar viena vieta… Tai – Klaipėda, 2013 metai, vasara, IBBY seminaras ,,Jūra ir vaikų literatūra“. Iš Klaipėdos nukeliavome iki Mingės, ten mūsų laukė laivas, plaukiojome po marias. Džiūgavai, kad esi gana arti anūko Fausto – tuomet jis vasarojo Nidoje, svarstei, ar pavyktų nuplukdyti mariomis jam šiek tiek litukų. Pinigus tik taip ir tevadindavai – litukais.

Skaitymai Klaipėdoje 2013 metų vasarą. Prie mikrofono Alma Karosaitė. Iš kairės: dailininkas ir rašytojas Raimondas Jonutis, rašytojas Juozas Šikšnelis, rašytoja Vilė Vėl, skaitymų režisierius Aleksas Bagdonavičius, rašytoja Gintarė Adomaitytė. R.Kišūnaitės nuotrauka.
Skaitymai Klaipėdoje 2013 metų vasarą. Prie mikrofono Alma Karosaitė. Iš kairės: dailininkas ir rašytojas Raimondas Jonutis, rašytojas Juozas Šikšnelis, rašytoja Vilė Vėl, skaitymų režisierius Aleksas Bagdonavičius, rašytoja Gintarė Adomaitytė. R.Kišūnaitės nuotrauka.

Tai matai, Alma, kaip… Tie prisiminimai ėmė byrėti, ir dar byrės, bet jau stabdau save, stabdau. Lieku su Tavimi Katedros aikštėje, šaltąjį 2013 metų pavasarį. (Juk pamenate, mano skaitytojai, kokia rūsti buvo tų metų žiema, kaip pavasaris vėlavo, kaip mes visi šalome. Savo namelyje pamiškėje Alma ne tik šalo. Ji stiro. Guodėsi, kad naktimis kambariuose termometras rodo minusą.)

Prisimenu Tavo puotą, Alma, kai šventei savo šešias dešimtis. Kiek buvo žmonių – aktorių, kompozitorių, leidėjų, rašytojų, bibliotekininkų ir… kolegų muitininkų. Kokia buvo Tavo žalioji suknia, siūta Aldonos Augustaitienės. Jau kas kas, o Aldona ir Arūnas Augustaičiai jautė nuolatinę pareigą tave globoti, rūpintis. Kaip mokėjo, kiek galėjo.

Dabar manęs laukia sunkiausias prisipažinimas: verkiau dėl Tavęs tik vieną kartą. Viešai. Tavo vakare Rašytojų klube. Ne kai Algimantas Zurba nuoširdžiausiai apie Tave pasakojo, ne kai sūnėnas Artūras Karosas, ne kai bičiulė ir kolegė Zita Gaižauskaitė.

Tik įsivaizduok: įtipena į Rašytojų klubo salę keturi ,,Gudručio“ darželinukai. Dvi Barboros, Augustas ir Marius. Ir skaito jie Tavo eiles. Ir kiekvienas taip raiškiai, taip skambiai praneša autorę: Alma Karosaitė.

Literatūrologas Kęstutis Urba ir Vilniaus ,,Gudručio“ darželio skaitovai
Literatūrologas Kęstutis Urba ir Vilniaus ,,Gudručio“ darželio skaitovai. R. Kišūnaitės nuotrauka.

Algimantas Zurba pasakojo, kaip kartą stebėjo Tave pro ,,Moksleivio“ redakcijos langą. Buvai ką tik atsisveikinusi su „Vagos“ leidykla, stabtelėjai Jakšto gatvėje sutrikusi, sunerimusi. Algimantas vadovavo ,,Moksleiviui“, tad pakvietė Tave dirbti redakcijoje, rašyti publicistiką. Judu – iš tos pačios Biržų žemės, nieko keista, kad kalbėdavotės atviriau. Jam esu sakiusi, kad niekaip negali prigyti prie miesto. ,,Almai reikėjo žemės, ji negalėjo matyti, kad žemė nepurenama, nevelėjama“, ‒ pasakojo Algimantas.

Algimantas Zurba. R. Kišūnaitės nuotrauka
Prozininkas Algimantas Zurba. R. Kišūnaitės nuotrauka

Tavo sūnėnas, dailininkas ir leidėjas Artūras Karosas prisiminė slogias  vaikystės dienas. ,,Man buvo dvylika metų, kai atvykau į Čiurlionio mokyklą. Pirmosios rugsėjo dienos buvo sunkios: įsivaizdavau, kad mokykloje bus vienaip, o jaučiausi visiškai kitaip. Savaitgaliais gelbėjo Almutė, priimdama mane į savo namus. Augau kartu su Almos sūnumi Aidu, buvome išdykėliai berniukai“. Artūras  prisiminė ir kitą nelemtą rugsėjį – atrodė, kad jo verslas nesiseka ir nebesiseks, o dar… pateko į autoavariją. Jis prisipažino: ,,Almutė man suteikė vilties kibirkštėlę.“

Karosas. R. Kišūnaitės nuotrauka
Dailininkas ir leidėjas Artūras Karosas. R. Kišūnaitės nuotrauka

Tau skirtame vakare sėdėjau šalia poetės Zitos Gaižauskaitės. Ji manęs teiravosi: gal jau ruošiama prisiminimų apie Almą knyga? Galėjau tik gūžčioti: nežinau, apie tai nemąsčiau…

Knygos apie Tave reikia. Ji būtų tokia įdomi, tokia daugiaprasmė ir daugiasluosknė, kokia esi Tu – poetė Alma Karosaitė.

Gintarė Adomaitytė

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *