Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

 Su Tytuvėnuose gyvenančiu rašytoju Vladu Kalvaičiu

kalbasi literatūrologė Kristina Poderytė

 

–  Kokie vaikystės įvykiai labiausiai įsirėžė atmintin?

– Mano vaikystės pirmieji prisiminimai strykčioja prie Radviliškio turgaus aikštės. Jon savo mažučiais langučiais žvelgia pilkas, medinis, su mansarda namas, kuriame gimiau. Antradieniais ir penktadieniais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ūžia turgūs. Iš smuklių į žvaigždėtą dangų be perstojo kyla ūkininkų balsai, susmilkę pypkių dūmuose. Po „Aušros“ cirko kupolu, arenoje, žmogus juodu apsiaustu įnirtingai svaido žvilgančius peilius į gražią, pusnuogę merginą… „subadyti“ trokšdamas. Ši stovi it stabo ištikta… Kietai užsimerkiu, akimirką išnykstu ir tada išgirstu plojimus… Varpeliais užgroja beždžionėlė. Pašeriu dramblį mažais sviestainio gabalėliais. Matau didžiulius narvus su liūtais ir tigrais. Inteligentišką žirafą…

Tėvo siuvykloje
Tėvo siuvykloje

Kartą tėvai nusitempė mane į vieną valsčiaus pastatą. Menkai apšviestos salės scenoje kabojo didžiulė balta paklodė. Ja ėmė bėgioti juodai balti vaizdai. Ne viską supratau, bet sekiau juos nekvėpuodamas. Rodė begarsį filmą apie Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki maldos Alyvų kalnelyje ir nukryžiavimo. Įspūdžio laikas neišdildė.

Vlado motina
Vlado motina

Kokie pirmieji rašymo bandymai?

Rašinėti pradėjau Radviliškio gimnazijoje. Pradžioje – rimuotus humoristinius vaizdelius,  vyresnėse klasėse – humoreskas. Kai kas buvo skelbta sieniniame laikraštyje. Du stori sąsiuviniai mano kūrinių per kratą pateko į KGB rankas. Norėčiau juos dabar pavartyti… Paslėptus proklamacijų tekstus ir politinius eilėraštukus liepiau mamai sudeginti po to, kai mane suėmė.

Vladas jaunystėje
Vladas jaunystėje

Aštuntoje klasėje mūsų buvo šešiolika: trylika vaikinų ir trys merginos. Ilgainiui išsiskyrė trys grupės. Penki, augūs, subrendę, įstojo į komjaunimą. Vienas jų net į mokyklą nešiojosi pistoletą. Dažnai paplekšnodavo sau per šlaunį taip, kad visi matytų, jog ten ne papirosų dėžutė, o tikrų tikriausias ginklas. Kiti trys mėgo išgerti ir pasididžiuoti draugyste su dviem enkavedistais. Šie mokykloje tūnodavo nuo pat metų pradžios. Paslaugūs, dėmesingi – nors prie širdies dėk. Penkios lojalios merginos, šiaip nesikišančios į bernų pašnekesius, šokiuose neatsisakydavo pasisukti su saugumiečiais – kitų tokių inteligentiškų, mandagių, amžinai besišypsančių nerasi visame miestelyje. Iš likusių aštuonių berniokų trys įstojo į pogrindinę organizaciją. Aš pasiūlymą gavau dar septintoje klasėje iš bendrasuolio A. Valiūno. Kartą užsukome į knygyną. Ten padavė lapelį su priesaikos tekstu. Pasirašiau jį, o išėjęs iš knygyno suplėšiau į smulkius gabalėlius. Vėjas juos išdraikė po visą gatvę. Nuolatos iš Valiūno gaudavom pogrindinę spaudą ir kita.

1948 metais dvylika V laidos gimnazistų buvo suimti. Savaitę mus laikė uždarytus medinėse pašiūrėse KGB kieme. Paskui pervežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, apie kurį ir dabar tebesklando gandai.

Su bendraklasiais tremtyje
Su bendraklasiais tremtyje

– Papasakokite įdomiausią lagerio laikų atsitikimą.

Galiu išskirti du labiausiai mane sukrėtusius patyrimus-vizijas, kurias ir aprašiau novelių romane „Sustiprinto režimo barakas“:

„Draugai stūmė jį (vagoną – K. B) iš šonų, aš krūtine prisispaudžiau prie buferio ir įsispyriau į iškilusių pabėgių briaunas. Vagonas pagavo reikiamą pagreitį. Tuo metu išgirdau šūksmą:

– Vladai!

Kažkas stipriai kirto man per kairįjį petį. Ūmai mečiausi į šalį, pakilau į orą, o gal atvirkščiai – pirmiau pakilau į viršų, o paskui – dešinėn, į šoną, ir visu kūnu žnektelėjau ant uolienų, šlako ir žvyro. Tuo metu kurtinantis sankabų ir buferių pliauškesys, lyg koks sprogimas, užgulė ausis. Aptemo akys. Kelias sekundes netekau žado. Kai pravėriau akis ir palengva ėmiau suvokti, kas nutiko, išpylė šaltas prakaitas, kūnas nuėjo pagaugais, širdis nusirito į kulnus…

Pamiršome trečiąjį vagoną! Pasijutęs laisvas, niekieno nesaugomas ir nekontroliuojamas, jis ėmė riedėti. Štai ir guliu patiestas.

Mane apsupo brigados vyrai, Šamilis ir Efendijevas.

– Kas tau nutiko?

– Ko toks išblyškęs?

– Gal iškviesti seselę?

– Ar tu sveikas?

Aš nežinojau, ar visiškai sveikas, bet man nieko neskaudėjo, tik negalėjau ištarti nė žodžio. Liežuvis prikepė prie gomurio, troškino. Gestais parodžiau, kad norėčiau atsigerti. Diadia Miša pakėlė galvą, Odesa prikišo prie burnos gertuvę. Vandens buvo nedaug, todėl jos kaklelis nemaloniai skimbčiojo kliūdamas už dantų. Pamažu širdis atlėgo, kvėpuoti pasidarė lengviau. Pamėginau pasiremti ant alkūnių. Nepavyko. Nepasisekė ir atsistoti, kojos – netvirtos, lyg vatinės. Šeši vyrai ėste ėdė mane akimis, laukdami, kada prabilsiu. Prisiverčiau šyptelėti, įtraukiau oro ir trūkinėjančiu balsu pralemenau:

– Aš… ką tik… mačiau… kaip praskrido… Angelas…

Jie išpūtė akis, nesuprasdami, ar rimtai kalbu, ar juokauju.

Odesa ir Diadia Miša, paėmę už parankių, nuvedė ant suoliuko, prie kontoros:

– Atsipeikėk. Mes baigsim krauti vagonus.“ („Angelas praskrido“)

„Po kelių dienų kojūgalyje girgžtelėjo gultai. Taip kūdikystėje ant lovos krašto vos girdimai prisėsdavo mama ar senelė, kai man pakildavo temperatūra. Jų rankos gydė geriau už visus vaistus ir arbatėles, skleidė ramybę ir viltį. Užmigdamas žinojau, kad rytą prabusiu linksmas ir sveikas. Dabar gerklę gniaužė nerimas. Ilgai priešinausi norui atmerkti akis, bet vokai prasivėrė savaime. Ant gultų krašto sėdėjo Ji, Juodoji Ledi.

– Labai išgąsdinau? – paklausė Ji motiniškai rūpestingai.

– Taip, aš bijau… Jūsų…

– Be reikalo.

– Visi Jūsų bijo…

– Žinau… Bet dirbu savo kasdienį darbą. Kartais, kaip ir visi, pavargstu ir atsisėdu pailsėti. Neilgam, nes netrukus vėl reikia keltis…

– Koks Jūsų darbas?

– Palydžiu išeinančiuosius… Nuvedu ir parodau, kuriuo tuneliu privalo iš čia išeiti…

– Kuriuo tuneliu? Jų daug?

– Devyni. Kiekvienas skirtingos spalvos. Nuo juodo iki balto… Pats sunkiausias ir ilgiausias – juodasis. Trumpiausias ir lengviausias – baltasis…

– Iš kur Jūs žinote, kam kuris tunelis skirtas?

– Tai labai paprasta. Kiekvieno žmogaus siela paskutinį akimirksnį ima ryškiai švytėti. Žmogus nuo pat lopšio iki karsto dorais ir piktais darbais kuria savo širdies šviesą. Jis gali elgtis kaip tinkamas. Bet jo kiekvienas ketinimas ir poelgis sudaro tam tikrą spalvinę gamą. Pats žmogus to nepastebi ir nejaučia, o aš matau. Daug kas nesutinka su manimi. Braunasi prie trumpesnio ir šviesesnio, geltonojo ar žaliojo. O skirtas violetinis ar juodasis… Ginčijasi, raunasi plaukus, įtikinėja, kad gyveno teisingai ir dorai. Jei kur suklydo, – kaltas ne jis – gundytojai: artimieji, draugai, kaimynai… Darė ne iš blogos valios, o kad taip išėjo, nesugebėjo atsispirti… Aš jiems padėti negaliu. Esu tik vykdytoja…

– Ar galite pasakyti, kuriuo tuneliu man reiks… – paklausiau, nugalėjęs didžiulę baimę, bet Ji neleido baigti.

– Tu dar neskubėk. Gulkis ir pasistenk užmigti.

Kritau ant pagalvės, prisitraukiau prie pabarzdės antklodę.“ („Juodoji Ledi“)

Tremtis. Su tėvu Tulune.
Tremtis. Su tėvu Tulune.

– Kaip sekėsi po „Sibiro universitetų“ sugrįžus į tėvynę?

–  Negavau darbo pagal specialybę. Ministerijoje, kadrų skyriuje, pasakė:

– Rusų kalbos mokytojų reikia Trakų ir Vilkaviškio rajonuose.

Pirmiausia nuvažiavau į Trakus. Švietimo skyriaus vedėjas patvirtinęs, kad tikrai reikalingi rusistai, atsivertė mano diplomą, staiga prisimerkė ir tarstelėjęs: „Tuoj sugrįšiu.“ – išbėgo iš kabineto. Iš tiesų – grįžo po kokių 15 minučių. Nepažvelgęs į mane, pareiškė:

– Mes jūsų paslaugų atsisakysime, – ir nusisuko į langą.

Atsisveikinęs išėjau į gatvę, nužvelgiau namą, pro kurio duris buvo įėjęs vedėjas. Rajkomo pastatas. Kilo mintis, kad jame yra ir KGB padalinys. Beveik visuomet taip būdavo.

Grįžus Lietuvon
Grįžus Lietuvon
Po tremties Vilniuje, 1966 m.
Po tremties Vilniuje, 1966 m.

Įsidarbinti padėjo draugai ir pažįstami Vėliučionių spec. mokykloje Nr. 1, t.y. 14‒18 metų amžiaus vaikų, padariusių nedidelius nusižengimus, uždaroje kolonijoje. Bet prieš tai turėjau prisipažinti, kad buvau tremtyje. Vienas LKP narys apie mane sužinojo daugiau – kalėjau, nors pagal to meto įstatymus teistumas amnestija buvo panaikintas. Vėliučionyse dirbau trejus metus. Paskutiniaisiais, savo nelaimei, naujame trijų aukštų name gavau trijų kambarių butą su virtuve. Tai labai nepatiko žmogui, tokiam pat auklėtojui, kaip ir aš, bet komunistui. Jis parašė laišką Saugumo komitetui, kad Vėliučionių mokykloje dalijami nauji butai buvusiems tremtiniams ir kaliniams. Atvažiavo civiliais rūbais apsirengęs majoras, kaip ir visi enkavedistai, labai gražiai, maloniai kalbėjo. Supratau, kad jam reikia žinių apie buvusius tremtinius ir kalinius. Atsakiau, jog reikia apgalvoti. Matyt, per ilgai galvojau, nes po dviejų savaičių majoras išsikvietė mane į KGB rūmus. Pokalbis sukosi apie auklėtojų kontingentą: ką mėgsta, galvoja, skaito, kur susitinka. Kadangi nieko nepasakojau, pasiūlė kelialapį man ir žmonai į „Gintaro“ sanatoriją. Keletą kartų kviestas nepasirodžiau, bene po trijų mėnesių turėjau nuvykti į konspiracinį butą Cvirkos gatvėje Vilniuje. Šneka buvo trumpa. Pasakiau, kad ilsėtis „Gintaro“ sanatorijoje neplanuojame – neturime tiek lėšų, kad su buvusiais tremtiniais ir kaliniais nesusitinku, todėl bendradarbiauti atsisakau. Žodžiu, iš Vėliučionių teko išvykti. Kur? Pas tėvus, kurie nuomojosi butą Tytuvėnuose. Tėvai davė mums vieną kambarį. Kadangi tuomet buvo vasara, su žmona nužingsniavome prie Bridvaišio ežero. Senais, laiko nujuodintais laiptais užlipome į piliakalnį. Žmona atsistojo pačioje viršūnėje, apsidairė ir pareiškė:

– Mes įsikursime čia.

Vladas su žmona
Vladas su žmona

Ji įsidarbino ligoninėje Vaikų skyriaus vedėja. Kadangi mokytojo darbo negavau nei vidurinėje, nei Žemės ūkio technikume, pasukau į durpyną. Pasiūlė dirbti meistru žolės miltų ceche. Taip ir meistravau: vasarą – žolės miltų ceche, rudenį ir žiemą – prie siauruko. Su darbininkais sugyvenau gerai. Planus įvykdydavome visada, todėl durpyno vyr. inžinierius išsiuntė į trijų menesių durpininkystės kursus, pridūręs:

–  Jei gerai baigsi, gausi baro viršininko vietą.

Kursus baigiau vienais penketais. Vyr. inžinierius žodį tesėjo. Tapau trečio durpių gaminimo baro viršininku. Durpyne praėjo septyneri metai. 1970-aisiais pasistačiau namą.

Kartą nusiplūkęs, vėlai po darbo, apie 23 val., grįžtu ir iš tolo matau – visame name plieskia šviesos. Pasitinka žmona ir pirmiausia liepia nusiprausti. Tuomet užlipu į antrą aukštą. Kambaryje sėdi Tytuvėnų žemės ūkio technikumo direktorius Ipolitas Kazlauskas. Abu su žmona pareiškia, kad esu jau parduotas, jokių prieštaravimų nepriims, aš eisiu dirbti administracijos pavaduotoju ūkio reikalams ir dar gausiu pamokų. Išdirbau taip pat apie septynerius metus. Suaugusiųjų vakarinėje mokykloje, konsultaciniame punkte, kuriame kasmet mokydavosi 100‒120 moksleivių, vedėjavau beveik iki pat pensijos, dvejus metus mokytojavau Tytuvėnų vidurinėje mokykloje. 1989 metais išėjau pensijon.

– Kaip dabar žvelgiate į savo patirtį?

– Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos. Perteikiu visa, ką išgyvenau. Į fantazijas įklimpstu tik kurdamas kai kurias noveles.

– Kaip vertinate savo kūrybos kritikus?

– Kritikus vertinu neblogai, nes jie apie mano kūrybą kalba irgi neblogai.

– Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo didžiųjų miestų?

– Yra ir privalumų, ir trūkumų. Per daug sudėtinga dalyvauti renginiuose Kaune ir Vilniuje, bet nuolat skaitau „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“, „Naująją Romuvą“, „Krantus“, „Metus“. Žodžiu, literatūroje šiek tiek nusimanau.

– Ką šiuo metu rašote?

– Papasakoti draugams siužetai užsiguli dvigubai ilgiau negu reikia, todėl vertėtų patylėti.

Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka

Nuotraukos iš asmeninio V. Kalvaičio archyvo.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *