Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Anos_virseliai

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Neringa Mikalauskienė

Nutiko taip, kad Mariel Hemingway „Nematomą mergaitę“ (iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė, 2016) ir Charlotte Inden „Aną ir Aną“ (iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė, 2014) perskaičiau vieną po kitos. Per vieną ilgą dieną. M. Hemingway knygą ‒ pirmąją. Gal ir gerai, nes šios paliktas įspūdis po Ch. Inden transformavosi iš visai neblogos į tiesiog vidutinišką, racionaliai sudėliotą istoriją, o „Ana ir Ana“ įsupo tarsi gaivaus oro gūsis: mintyse jau įsivaizdavau dedanti į lentyną šalia kito savo neseno atradimo ‒ Susan Kreller „Drambliai nematomi“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, 2016), nors šiuodu pasakojimai visiškai nepanašūs. Arba ‒ panašūs sugebėjimu kalbėti taip, kad būtų įdomu ne vien paaugliams. O štai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“ liks vien paauglių lektūra. Be abejo, naudinga. Tad ir pradėsiu nuo jos.

Reikia pasakyti, kad M. Hemingway ‒ to paties mums puikiai pažįstamo rašytojo Ernesto Hemingvay᾽aus vaikaitė ir šioje knygoje pasakoja savo pačios istoriją: „Mano atsiminimai apie šeimą kupini meilės, bet taip pat juose pilna kliūčių ir užuolankų, kurios trukdė mums rasti kelią į laimę. Dešimtis metų stengiausi apeiti tuos vingius, ir tiek pat laiko reikėjo suvokti, kad tos kliūtys yra mano istorijos dalis, kaip ir visa kita. Vaikystėje neįstengiau suprasti visko, kaip suprantu dabar. Tai ir yra atsiminimų grožis: paženklintas atstumas tarp to, kas buvom, ir to, kuo tapom“ (p. 5). Mariel tapo aktore, režisiere ir rašytoja. Vėlgi ‒ sprendžiant iš būtent šios knygos, neatrodo, kad būtų paveldėjusi senelio talentą rašyti. Nepaisant nuoseklaus chronologinio pasakojimo (nuo pirmųjų prisiminimų iki paauglystės), atrodo, kad neapsispręsta dėl „Nematomos mergaitės“ žanro ir stiliaus: kiekvienas skyrelis baigiasi apibendrinimu „Apie ką pagalvoti“ (tiesa, ne visada tie punktai labai siejasi su tuo, apie ką pasakojama skyrelyje), tad kyla klausimas ‒ kas tai: autobiografijos pagrindu rašytas grožinis tekstas, literatūrinė paauglės dienoraščio imitacija ar viena iš savipagalbos knygelių. Autorė atvirai kalba apie tai, ką reiškia augti šeimoje, kurioje buvo kenčiama nuo depresijos, alkoholizmo, turėti šizofrenija sergančią seserį ar žinoti, kad senelis nusižudė. Labai jaučiasi, kad pagrindinis jos tikslas ir buvo toks ‒ per literatūrą pasiekti paauglius, kurie gyvenime susiduria su panašiais sunkumais, ir jiems padėti. Tad knygos pabaigoje pateikiamas dar ir „aiškinamasis“ problemų žodynėlis („Alkoholis“, „Narkotikai“, „Psichinė sveikata“, „Obsesinis kompulsinis sutrikimas“, „Savižudybė“ ir kt.), nurodoma, kur kreiptis pagalbos: „Vaikystė yra keistas laikas. Gali atrodyti, kad pasaulis pilnas spąstų ir pavojų ir kad neįmanoma nieko sutvarkyti (…). Būtent dėl to, pagalvojau, reikia jums duoti pagelbstinčių organizacijų sąrašą. Nesvarbu, kokia jūsų bėda, tai ne vien jūsų bėda. Šeimos patiria rūpesčių, nes jas sudaro žmonės, o žmonės yra sudėtingi“ (p. 87). Knygos vertime į lietuvių kalbą toliau įdėtas Jaunimo linijos telefonas ir jos interneto svetainės adresas. Iš tiesų ‒ M. Hemingway knygoje galima atpažinti ir mūsų, lietuviškas, realijas. Net jei esi paprastas paauglys iš paprastos šeimos, o ne garsaus rašytojo palikuonis.

Taigi čia buvo apie praktinę M. Hemingway knygos naudą, kuri šiuo atveju nusveria estetinę vertę. Tačiau vis dėlto tai grožinis tekstas. Nematoma mergaitė ‒ toji, kuri jauniausia iš trijų seserų, keičianti šeimos formą taip, kad kitiems tenka susitaikyti ir prisitaikyti. „Šeima yra tam tikra forma. Kai ateina naujas narys, forma turi pasikeisti. Jei nebūčiau gimusi, Margo būtų jauniausia. Gal tada ji būtų mamos numylėtinė? Gal mama keptų jai tortus ir nebūtų tokia pikta? Jei ji nebūtų tokia pikta, gal Mafit daugiau būtų namuose? Gal tada mama ir tėtis nesipyktų? Jei manęs nebūtų, man nereikėtų rūpintis, kad kartais būčiau nematoma.“ (p. 13). Marielė (arba Marielsė, Mertl, Merc ‒ taip ją vadina šeimoje) nuo pat ankstyvos vaikystės yra stebėtoja, ji stebi šešėlius („…galvojau, kad šešėliai yra svarbūs, kad jie kaip debesys danguje: vieną akimirką ‒ bereikšmiai tamsos ir šviesos deriniai, kitą ‒ man siunčiama slapta žinutė“, p. 8), kitus šeimos narius, ypač ‒ vyriausiąją seserį, labai laukia dėmesio iš mamos, kuri dažnai jos nepastebi, nepritampa mokykloje. Tačiau jos pasakojimai nėra niūrūs: į kone kiekvieną situaciją Marielė sugeba pažvelgti su lengvu humoru, ji mėgaujasi tomis retomis akimirkomis, kai namuose būna mažiau įtampos, džiaugiasi vasara, kai gali dviračiu numinti iki miestelio, kuriame visada yra ką veikti. Apie kitus šeimos narius ji pasakoja taip, kad nepaisant jos žodžiais teigiamo „nematomumo“ suvoki, kad būtent ji ir yra tas centras, ašis, laikanti visus juos kartu, kol tėvai pykstasi ir taikosi, atostogauja tai kartu, tai atskirai, tėtį ištinka širdies priepuolis, mama kovoja su vėžiu, vyriausioji sesuo Mafit guldoma į psichiatrinę ligoninę, o vidurinėlė Margo nuolat reikalauja „daugiau dėmesio, daugiau meilės, daugiau maisto ir gėrimų, daugiau visko, nes viduje ji jaučiasi tuščia“ (p. 84). Iš nuoseklaus, chronologiško Marielės pasakojimo apie vaikystę iki paauglystės ryškėja jos pamažu sau kuriama gyvenimo filosofija: mėgautis tuo, kas duota čia ir dabar: „Išsitiesiu lovoje. Ar yra problemų? Jų visada yra. Bet ne jos verčia mane išsitiesti lovoje. Tai darau, nes noriu savaip matyti daiktus, o pati ne visada noriu būti matoma. Kai atsigulu ir išsitiesiu lovoje, pajuntu ramybę. Mano gyvenimas geras, gal visada toks buvo. Nesu tikra, ar noriu ko daugiau ‒ tik vasaros, šalto vandens, Alisos ežero Aidahe ir joti per pievas. Turiu šeimą, kuri nėra tobula, Aidahą, ir man viskas gerai“ (p. 85).

Dabar ‒ apie Charlotte Inden „Aną ir Aną“. Joje vaizduojama visiškai kitokia šeima. Ji irgi turi savų šešėlių, bet visi čia ‒ išklausantys, paremiantys vienas kitą sunkiomis akimirkomis. Gerų kūrinių apie tokius jautrius, palaikančius tarpusavio santykius ‒ reta. Lengviau rašyti apie maištą, ilgalaikius konfliktus su suaugusiaisiais, ypač ‒ paauglių literatūroje. Ar „Anos ir Anos“ tikslinis adresatas ‒ paauglys? Veikiausiai taip. Tačiau čia vienodai dėmesio skiriama ir suaugusiųjų gyvenimui, o pamatyti jį tarsi iš vidaus galimybę suteikia paauglės Anos bendravardės močiutės Anos laiškai, kuriuos ji rašo ir anūkei, ir savo jaunystės draugui Henriui, ir netgi dėl ligos prarastai kairei kojai. Laiškus rašo ir vaikaitė ‒ močiutei (juos deda į slaptą „pašto dėžutę“ stalčiuje), savo į Amsterdamą persikėlusiam gyventi draugui Janui. Janas kartais atsako. Tačiau tai ‒ ne vien laiškų romanas (kaip visada, man norėtųsi sakyti ‒ apysaka, nes siužeto išsišakojimų, charakterių daugiaplaniškumo iki romano apimties dar trūksta, o veiksmo laikas apima ketverius metus: pradžioje Anai ‒ vienuolika, pabaigoje ji penkiolikmetė). Laiškai čia subyra fragmentais, pereina į apmąstymus ar dialogus. Atrodo, pasakojimas spontaniškas, laiškų stilius varijuoja, paisoma rašančiojo galimybių kurti rišlų arba ne tokį rišlų tekstą. Kartkartėmis paprasti, kasdieniai žodžiai sudėliojami kaip eilėraštis:

„Mieloji močiute,

Tu nesi sena.

Kad ir kaip būtų, juk tu lipi į medžius

Ir lipdai sniego senius.

Matai…“  (P. 35)

Per tuos pasikalbėjimus laiškais skleidžiasi istorija. Ana su visais niuansais išgyvena gaivališką pirmąją meilę. Ši linija paauglius skaitytojus turėtų labiausiai patraukti. Ana stipriai įsimylėjusi, Janas ‒ šiek tiek. Jų abiejų gyvenime atsiranda ir kitų susižavėjimų: sunku išlaikyti santykius per atstumą, ypač paauglystėje, kai norisi viską išbandyti. Ir čia neįkyriai nuskamba suaugusiojo ‒ močiutės Anos ‒ išmintis: „‒ Daug yra pirmųjų bučinių, ‒ sakau. ‒ Po vieną kiekvienai naujai meilei prasidedant. Ir tai visiškai normalu“ (p. 58). Suaugusieji kantrūs: tiek močiutė, tiek mama sugeba išlaukti, kol Ana jiems atsivers, pati ims kalbėti apie jausmus. Jie supranta jos sutrikimą, blaškymąsi, pyktį. Pati močiutė, prieš keletą metų palaidojusi vyrą, iš naujo išgyvena meilę Henriui, kurią kadaise užgniaužė, nes pasirinko senelį. Apie tai knygoje kalbama ypač subtiliai, šis kalbėjimas apie senatvėje aplankančius jausmus vėlgi skiriasi nuo to, kaip tai vaizduojama daugelyje paaugliams skirtų knygų ‒ dažniausiai su lengva ironija, šaržuojant, taikantis prie paauglių matymo perspektyvos: įsimylėję seni žmonės jiems paprastai atrodo juokingai. O čia močiutė Ana kiek filosofiškai svarsto apie tai, kas yra senatvė. Ji tarsi paneigia populiariąjai psichologijai būdingą paguodos tvirtinimą, kad „esi toks senas, kaip jautiesi“, įdėtą į vaikaitės lūpas. Močiutė pripažįsta realybę: kūnas ją išdavė. Ji norėtų šokti, bet negali, nes nebeturi kojos. Be to, „po tokio ilgo gyvenimo paprastai jau turi daug ką nešti“ ‒ o tokia našta, „net ir su abiem kojom būtų per sunki“ (p. 36). Tačiau kartu ateina ir suvokimas, kad reikia naudotis proga, ir jei tik yra galimybė ‒ nepaisyti kūno negalios, rizikuoti ir įgyvendinti svajones. Taip močiutė Ana su Henriu išsiruošia į kelionę po Ameriką nepaisydama artimųjų, kuriems šis jos poelgis atrodo beprotiškas. Tiesa, knygos pabaiga nuspėjama. Tašką buvo galima padėti anksčiau ir ne taip dramatiškai, nes dabar dramatizmas tampa pernelyg logiškas, ‒ tiesiog siužetui reikalinga netekties iliustracija, o ne iliuzija, kad ne tekstą skaitei, bet gyvenai su Ana ir Ana tiek, kiek to gyvenimo atvėrė jų laiškai.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *