Gabrielius Zaveckas
Esu Gabrielius Zaveckas iš nedidelio provincijos miestelio – Kybartų. Šiuo metu mokausi Kristijono Donelaičio gimnazijos antroje klasėje. Kad ir kaip neprotingai nuskambėtų džiaugiuosi, kad esu provincialas – jaučiu didelį malonumą gyvendamas ramioje aplinkoje.
Pradėjau kurti nuo penktos klasės. Žinoma, toji kūryba buvo tokia, kokios ir galima tikėtis iš mažo mokinuko – paprasčiausiai surimuoti sakiniai ir vienas kitas vaizdingesnis posakis ar palyginimas. Kūriau labiau ne iš idėjos, o, galima sakyti, iš pareigos (mokytoja liepė). Dabar, sakyčiau, rašau fragmentiškai – kartais keletą mėnesių neatsiranda jokios minties, o kartais per vieną savaitę atiduodu visų metų „duoklę“.
Patinka esė žanras. Kaip atrandu temų? Ogi įvairiai. Kartais įkvepia nauji potyriai
(publicistinė TV laida, pokalbis su senu žmogumi, bendraamžiais). Na, o kartais mėgstu pažvelgti į senus dalykus naujai. Kad ir į K. Donelaitį. Mano rašymo stiliaus nuolatinė palydovė – ironija. Dar net nežinau – gerai tai ar blogai. Bent jau nenuobodu man pačiam.
Kristijonas Donelaitis – poetas iš neturėjimo ką veikti?
„Kristijonas Donelaitis – poetas iš neturėjimo ką veikti.“ Tokia frazė papiktintų devyniasdešimt procentų kalbininkų, lietuvių kalbos mokytojų, daugybę kitų intelektualių žmonių ir šiaip keistuolių. Visgi ją pateikiau. Kodėl apskritai kilo tokia mintis? Paaiškinimas paprastas – mūsų, lietuvių, grožinės literatūros pradininko biografija.
Sakysiu atvirai ir tiesiai – sėdus rašyti esė apie Kristijoną Donelaitį, elementaru yra susipažinti su jo kūryba ir biografija. Taigi, įsijungęs „Microsoft Word“, iš karto atverčiu ir Google bei „Vikipediją“. Žinoma, prieš tai perskaitau garsiausią lietuvių tautos šviesulio kūrinį „Metai“, išverstą netgi į vienuolika kalbų (ar tai tik nebus į daugiausiai užsienių kalbų išverstas tuometinis lietuviškas kūrinys?). Bet kol kas palikime „Metus“ ramybėje. Susikoncentruokime į biografiją ir veiklą.
Poeto gyvenimas buvo, rodos, niekuo per daug neišsiskiriantis: gimė, mokėsi, tapo evangelikų liuteronų kunigu. Vis dėlto verta paminėti: dirbo muzikos mokytoju (parašiau būtent „muzikos“, netgi dar kartą pasitikrinau „Vikipedijoje“), choro vadovu, vėliau – netgi mokyklos vadovu, kodiniu XVIII a. pavadinimu dar žinomas kaip mokyklos „rektorius“. Galiausiai buvo paskirtas Tolminkiemio klebonu. Bet ir čia „neišsiteko“ tik kunigu. Pastatė našlių namus, kleboniją, įkūrė mokyklą ir atstatė Tolminkiemio bažnyčią.
Tarp kitko, jeigu dar nežinote, Kristijonas Donelaitis buvo ne tik chorvedys, savotiškas valdininkas ar „statybininkų brigadininkas“, bet ir poetas (supraskite, ironija). Būtent ši sritis ir buvo sunkiausia: parapijos plotas labai didelis, du trečdaliai parapijiečių – vokiečiai ir tik vienas trečdalis – lietuviai. Tuo metu gana jaunas klebonas nesutarė su vietos valdžia. Buitiniai dalykai – parapijos administravimas ir klebonijos ūkio reikalai – taip pat darė savo. Negana to, Tolminkiemio 1756 m. neaplenkė ir Septynerių metų karas. Rodos, prastos sąlygos žmogui, ir šiaip visuomeniškai aktyviam, atsiduoti kūrybai. Bet pavartosiu širdžiai mielą suvalkietišką žodį: Donelaitis neužsiciklino, nebuvo, kaip pats pasakytų, „glūpas šūdvabalis“, ir vis tiek kūrė. Palengva, iš lėto, bet kūrė. Ir sukūrė. Sukūrė ne šiaip ką, o lietuvių grožinės literatūros pradmenis. Grožinės, nes tai nebuvo nei kronika, nei diplomatinis laiškas, nei žemėlapis, nei alfabetas. Pradmenis, nes jo pasakėčios ir „Metai“ buvo pirmieji lietuviški tokio pobūdžio kūriniai. Na, kodėl „lietuvių“ ir kodėl „literatūros“ – neaiškinsiu. Elementaru, berods, ir taip.
Dabar grįžkime prie tos intriguojančios frazės – „poetas iš neturėjimo ką veikti“. Taip, veikti jam nebuvo ką (supraskite, vėl ironija…). Tačiau, bent jau bevartant tą patį „Vikipedijos“ biografijos variantą, nepanašu, kad jis būtų pats labai susidomėjęs ar pasišventęs kūrybai. Jam tai buvo vienas iš daugelio prasmingų užsiėmimų, tačiau, rodos, ne daugiau. Aišku, „Vikipedija“ dažniausiai būna labai šabloniškas ir informatyvus informacijos šaltinis. Pagaliau, nežinia, kaip ten buvo iš tiesų. Bet nesigilinkime į filosofiją. Manau, daugelis sutiktų, kad kūryba Kristijonui Donelaičiui nebuvo tokia svarbi, kaip, pavyzdžiui, Vytautui Mačerniui, Jonui Mačiuliui ( taip mandrai imsiu ir nepavadinsiu Maironiu), Salomėjai Nėriai. Galbūt jis tiesiog buvo hiperaktyvus, visur spėjantis žmogus, ir truputį „atliekančio“ laiko nusprendė panaudoti būtent kūrybai, taigi, išeitų, kūrė iš neturėjimo ką veikti. Mūsų grožinės literatūros pradininko labiausiai giriamas kūrinys „Metai“ taip pat savotiškas. Hegzametru parašytą tekstą sunku skaityti ir suprasti. Dar sunkiau, kai jame daug senovinių, mūsų akim žiūrint, šiurkščių ir netaisyklingų žodžių, tokių kaip „glūpas“, „vėžlybas“, „kakalys“, „pečenka“, ir, labiausiai šį kūrinį skaičiusių paauglių pamėgtas, „šūdvabalis“. Atrodo, tarsi visa poema neturėtų kažkokio „kabliuko“, kuris sudomintų ar turėtų itin didelę meninę prasmę. Paprasčiausi buitiniai žodžiai, parašyti „antikvariniu“ šiurkščios kalbos hegzametru.
Vėlgi mintis iš serijos „atviri prisipažinimai“: turime pastraipą, kritikuojančią Donelaitį, tradiciškai reikia pastraipos, jį giriančios… Pradžiai – kontraargumentai argumentams prieš Tolminkiemio kleboną. Hegzametras, nors labai savotiškas kūrybos būdas, vertas pagarbos. Juo kūrusių rašytojų nėra daug. Dažnam šiek tiek apsišvietusiam šių laikų lietuvininkui būrui žinomi du: Homeras (savo Iliada ir Odisėja) ir tas pats Kristijonas ( nesakysiu kuo, nes negražiai skambės per dažnai vartojamas žodis). Vadinasi, Donelaitis turėjo retą talentą rašyti hegzametru, ir gal net dar retesnį ryžtą ir drąsą pradėti rašyti hegzametru. O ta „darkyta“ ir „šiurkšti“ kalba tais laikais buvo įprasta. Dabar, iš vienos pusės žvelgiant, tokia kalba parašytą kūrinį sunku skaityti ir suprasti, o iš kitos – įdomu. Naudinga. Savotiška tautosaka. Intriguoja savo vaizduotėje atkurti kasdienę XVIII amžiaus būrų kalbą. Galbūt šis kūrinys netgi turi įtakos istorikams. Dar vienas reikšmingas elementas – pamokymai ir moralai. Retas valstietis baudžiavos laikais girdėjo tokių patarimų. Tokių, kurių daugelį gyvenime galima pritaikyti ir šiomis dienomis. Bet turbūt svarbiausias Kristijono kūrybos nuopelnas – mostas tolesnei lietuvių literatūrai. Jeigu ne Donelaičio kūryba, ką žinia, gal dabar neturėtume nei vaizdingų peizažų, skatinančių mūsų vaizduotės galias, nei psichologinių romanų, nei šypseną veide keliančių satyrų. Gal ir Vinco Kudirkos parašytos „Tautiškos giesmės“ nebūtų. Arba literatūros lobynai būtų nusitęsę kokiais dviem šimtais metų į priekį.
Taigi, ar eiti su plakatais prie Seimo rūmų ir reikalauti iš Rusijos nusipirkti Tolminkiemį, ar prie Švietimo ministerijos skųstis, kokį bereikalingą „brudą“ grūda į vaikų galvas – spręsti lieka kiekvienam asmeniškai.