Per sunki kalbos dovana

Pirmoji

Per sunki kalbos dovana

Neringa Dangvydė

Tuo metu, kai didieji Vilniaus teatrai ruošiasi rudens sezonui, šiokiadienio vakarą galima praleisti nekasdieniškai ‒ šv. Kotrynos bažnyčios erdvėse, žiūrint Ervino Koršunovo spektaklį „Ne aš“ pagal Samuelio Becketto pjesę. Vaidina neprofesionali aktorė, sociologiją studijavusi Laura Varnauskaitė. Režisieriaus žiniomis, šią pjesę yra statęs tik Klaipėdos Pilies teatras.

Mums Becketas pirmiausia siejasi su absurdo teatru. Tačiau šiame vos pusvalandžio trukmės spektaklyje absurdo neišvydau. Nebent jo sinonimu vadintume egzistencinį nelaukto, atsitiktinai gimusio vaiko nerimą. Ir kontrastą ‒ Laura Varnauskaitė visiškai neatrodo „tokia mažutė, smulkutė būtybė“, kaip išsako dar monologo pradžioje. Atvirkščiai ‒ ji gaivalinga, kupina energijos, besiblaškanti pasaulyje, į kurį atėjo nežinia kodėl. Be prasmės. Monologas išsakomas trečiuoju asmeniu (anot S. Becketto remarkos apie judesius pjesės pradžioje ‒ „Šiam judesiui visiškai užtenka pauzės, kol LŪPOS atsikvepia po aistringo atsisakymo išsižadėti trečiojo asmens“[1]) ‒ taigi, iš susvetimėjimo su savimi, iš „ne aš“ pozicijos. Aktorės kūnas gana greitai paklūsta kalbos diktatui ‒ atkakliai, desperatiškai tariamų žodžių ritmikai, rezonuojančiai su šv. Kotrynos bažnyčios skliautų aidu. Susidaro įspūdis, kad svarbiausiu veikėju tampa garsas, netgi kvėpavimas (S. Becketo pjesėje veikiantis „asmuo“ ir yra tiesiog LŪPOS, ką aktorei puikiai pavyko perteikti labiausiai viso kūno judesių srautu, nes veidą dažnai dengdavo palaidi plaukai).

Kalbejimas

O mes, žiūrovai, susodinti iš abiejų pusių aplink laikinai scena tapusia erdvę bažnyčios vidury, užgniaužę kvapą stebime dievoieškos dramą. Ta erdvė ‒ stačiakampis tarp nišos iš vienos pusės ir Dievo Apvaizdos koplyčios ‒ iš kitos, kuriuo nuo nišos link koplyčios juda aktorė, ‒ tai jos išpažintinė kelionė per gyvenimą. Koplyčios erdvėje, atskirtoje metaliniais ornamentuotais vartais, ‒ baltai apsirengęs vaikas. Jis nebylus, laukiantis. Becketto pjesėje tai ‒ menamas klausytojas, kurį autorius linkęs matyti kaip aukštą, į juodą apsiaustą įsisupusią belytę būtybę. E. Koršunovo spektaklyje ji transformuota į vaiką ir primena labiau pačios besiblaškančios gyvenimo sūkuriuose veikėjos „alter ego“, vaikystę, kurios ji nepažino ir kuri būtų galėjusi būti jos, jeigu pasaulis iš pat pradžių („dar nekalbantį vaiką“) būtų apgaubęs meile. Tačiau ar tokiu atveju žodžiai būtų prasiveržę? Dievas ateina per kalbą ‒ ir žiūrovo sąmonėje tai neišvengiamai susijungia su Evangelijos pagal Joną ištarme: „Pradžioje buvo Žodis“. Tačiau žmogui kalbos dovana per sunki. Kalba jį užvaldo, reikalaudama duoklės sau ‒ išreikšti mintį, sudėlioti nuoseklų pasakojimą (galbūt ‒ gyvenimo). Žmogui ‒ silpnai būtybei ‒ tai neįmanoma užduotis. S. Becketto pjesėje tą neįmanomybę rodo pauzės tarp trūkčiojančio monologo, o jos pabaiga atrodo tokia pat nusitęsianti pauzė prieš dar vieną iš begalinių mėginimų pradėti pasakojimą. Ją žymi brūkšnys. E. Koršunovo spektaklyje pabaiga kur kas ryškesnė. Atomazga neabejojam: tai susitikimas su Dievu ar Dievuje: susijungiančios rankos, iš pradžių ‒ per metalinių vartų pinučius, paskui ‒ vaikui įžengiant į kalbėtojos gyvenimą. Interpretacijai vietos nepalikta. Bent taip regisi stebint iš šalies.

Paskutinioji

IMG_6929

Kokie trūkumai? Nuspėjamumas. Beveik galima nujausti, kokius judesius aktorė darys, kad jos kelionė žingsnis po žingsnio nuo nišos artės iki koplyčios, kad kurioje nors monologo vietoje ji būtinai parkris ant grindų Kristaus poza… Kad galiausiai vidinis kalbėtojos vaikas bus išvaduotas jųdviejų rankų jungtimi. Ir toji pusvalandžio trukmė iki atomazgos. Tarsi atsakymą būtum gavęs per greitai. Nors, kita vertus, argi žmogaus gyvenimas ‒ ne viena akimirka, ne vienas (nors ir kančios kupinas) kvėptelėjimas?..

Rugpjūčio 22 dieną šv. Kotrynos bažnyčioje spektaklis buvo suvaidintas trečiąjį kartą. Įdomu, ar pirmuosius kartus ši kelionė buvo panaši? Man visai norėtųsi, kad pabaiga kas kartą būtų vos vos kitokia. Galbūt taip būtų priartėta prie Becketto mistiko ‒ be atsakymų? Tačiau čia jau ‒ režisieriaus valia…

Paskutinioji_2

Spektaklio nuotraukos Unstill Pictures

[1] Samuel Becket „Ne aš“, vert. Saulius Repečka, in Teatras, dramų rinkinys, Vilnius, Baltos lankos, 2009, p. 288.

Gintarė Adomaitytė. Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

MBalmanachoViršelis

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

MBalmanachoAmbrazaitė

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

MBalmanachoKlimas

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip   tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

MBalmanachoGrajauskas

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

MBalmanachoNorkūnas

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitą barmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

MBalmanachoŠvedaitė

Štai ir rašinio pabaiga – nelyg desertas ar taurelė prieš miegą – pasakojimas apie Lauros Švedaitės prozą, nuoširdžius, net naivius ieškojimus. Reiklioji Neringa Butnoriūtė jos lakoniškus ciklus ,,Sekretai“ ir ,,Siaubo istorijos“ lygina su Undinės Radzevičiūtės rašymais.

Ne, ne, ne.

Kai tik pradėjau skaityti Laurą, pamačiau ir išgirdau Astą. Žinoma, kad Astą Plechavičiūtę, jos keistą, atvirą, tylų, o taip veikiantį balsą – kai Astos knygą ,,Nelyginiai metai“ (2008) skaitai ar kai jos pačios klausai. Lyg stringa, lyg kliūva, o jau kaip nemadinga, bet veža – paklūsti. Nes beveik juvelyrika.

Ką galėčiau pranašauti arba ko linkiu Laurai, jei tik jai mano linkėjimų reikia?

Precizikos jau esama. Per maža. Bėda su paskutiniuoju sakiniu ar keliais paskutiniais – beveik kiekviename rašinyje. Viskas Lauros jau pasakyta. Viskas. Aiškinti nebereikėtų.

Penketuko vyriausia autorė gimusi 1989 metais. Jauniausio gimimo data – 1996.

Vasaros liūčių beklausanti, miškų ir ežerų paunksmėje apsigyvenusi, nejau  galiu pranašauti ,,Slinktims“ tokio ar anokio gyvenimo?

Jos slinks.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Eilėraščiai

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka
Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka

Esu Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė, verčiu ir rašau tik dėl vienos priežasties – mane domina istorijos. Jos tarsi pačios mane susiranda: įsiskverbia į kiekvieną dieną ir akimirką, atsiskleidžia pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis ir nebelieka nieko kito, tik jas užrašyti. Taigi vertimas man – tarsi atostogos nuo nuosavų istorijų. Tuomet savo nerimstančiai vaizduotei galiu pasakyti: „Labai atsiprašau, bet juk matai, kad esu užsiėmusi! Prašau ateiti vėliau.“ Tik ji ilgai nesnaudžia, toji vaizduotė. Aš niekada nežinau, ką ji gali iškrėsti ir kada. Jaučiuosi tarsi gyvenčiau tarp dviejų paralelių pasaulių – vienas yra šis, kurį vadiname tikruoju, o kitas, vaizduotės pasaulis, – tas, kuris tikresnis man. Man telieka pastarąjį prisijaukinti, išmokti su juo gyventi, o gal, jei labai pasiseks, iš tų šėlstančių vaizduotės bangų išgriebti vieną kitą gintarą.

1

Į SAVE

GIMIMAS 

Rodos dar vakar buvai tik sėklelė

Netyčia įkritusi man tarp minčių

Tik idėjos užuomazga

 

O dabar štai – užaugai

Jaučiu tavo judesius

Plaudama grindis

Dainuodama vaikams lopšinę

Rūšiuodama kojines

 

Pradėjau tave netyčia

Palaimingo užsimiršimo akimirką

Kas dabar bus?

 

Rangosi naujos siužeto linijos

Personažai kalba mano galvoje

Atkakliai ryškėja detalės

 

Laikas gimdyti, žinau

Bet renkuos nežinoti

 

Indai neplauti

Drabužiai nelyginti

Lovos nepaklotos

 

Nesiveržk taip stipriai iš manęs

Palauk, kol skalbiniai

Tvarkingai suguls į spintą

Kol bus suvalgytos

paskutinės vakarienės

 

Ne, liaukis! Ne!

 

Ek, tebūnie

Tavo valia…

 

KIEK  KARTŲ

 

Kiek kartų tavęs atsižadėjau

Paniekinau

Apsimečiau, kad nepažįstu

 

O tu ištikimai sekei iš paskos

Kaip šuo, kuris myli net ujamas

 

Kiek kartų su tavimi skyriausi

 

Vijau iš namų

Pakeičiau spynas

 

Tu vis grįždavai

Pro rakto skylutę

Pro orlaides kartu su vėju

 

Kantriai tarsi motina

Kęsdavai mano ožiavimąsi

Pabėgimą į darbus ar santykius

Pastangas apsimesti tuo, kas nesu

 

Tarsi mylintis tėvas

Supdavai glėbyje

Kai parsliūkindavau

Apipešiota

Nuvarvėjusiu tušu

Girta nuo gyvenimo

 

Neprašydavai, kad atgailaučiau

Neklupdydavai kampe ant žirnių

 

Tik duodavai

Baltą popieriaus lapą, rašiklį

 

O jei nebepajėgdavau jo nulaikyti

Drebančiom rankom

 

Įrašydavai man žodžius

Tiesiai į širdį

 

PALAIMINIMAS

 

Baba

Man dažnai

Sapnuose pasirodo

 

Štai ir šiąnakt atėjo

Didžiai susirūpinus

 

Vėl eilėraščius rašai? – klausia.

 

Žiūrėk

Kad tik ko neišeitų.

 

O tai vyras paliks.

 

Kas paskui tave ims

Pagyvenusią.

 

Ką žmonės pasakys

Ir kaip čia atrodys.

 

Bent jau būk atsargi

 

Venk moterų tuščiais kibirais

 

Apeik iš tolo

Juodus katinus

 

Neik per kapines

Mėnesio tryliktą dieną

 

Ale ką jau

Matau, kad kitaip negali

 

Eikš, palaiminsiu

 

SUSIGRĄŽINIMAS

 

Surankioju save

Nuo grindų

Po šapelį

 

Susišluoju

Iš kiekvieno kampo

Po trupinį

 

Iškratau

Iš senų rankinių

 

Nugrandau

Nuo pridegusių keptuvių

 

Nulaižau

Tau nuo krūtinės

 

Iščiulpiu

Vaikams iš tarpupirščių

 

Godžiai susiglemžiu

Viską, ką buvau išdalinusi

Lengva ranka išmėčiusi

 

Įlindus į kampą

Šiepiu dantis ir urzgiu

Net kai nieks nebegraso atimti

 

PRIEŠ AUDRĄ

 

Laukimas kybo virš galvos

Kartu su debesim

 

Tvanki tyka

Išsklinda po laukus

 

Tik vėjo malūnėlis

Nepailsdamas vis tarška

Tarsi įkyri kaimynė

 

Kuri seniai pasislėpė

Namuos, pabūgus

Vis tirštėjančios tamsos

 

O vėjas šiurkščiai glamonėja

Ką tik išskalbtas paklodes

 

Baltas ir nekaltas

Lyg nieks ant jų

Dar niekuomet nesimylėjo

 

Staiga dangus suskyla

Kaip aprūkęs stiklas

Ir pažyra šukėm

 

O aš išsitiesiu visu ūgiu

Sutikdama sau lygią

 

Išrauk mane su šaknimis

Nunešk ant vėjo keteros

 

Ten, kur derlinga žemė

Pasirengusi priimti

Mano subrandintas sėklas

 

Neklausinėdama,

Kas gi iš jų išaugs

Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka

2

IŠ (ŠEIMOS) FRONTO

 

VIRTUVĖJE

 

Kas vakarą

Skiriame pasimatymą

Prie viryklės

 

Kas vakarienei?

(Ar manęs pasiilgai?)

 

Virtos bulvės su padažu

(Taip, tu juk žinai)

 

Palei garuojančius puodus

Stovim įraudę, sunkiai alsuodami

 

Aistringai žvanginam

Peiliais, šakutėm

 

Ir vėl bulvės?

(Noriu pabūt su tavim)

 

Vaikai jas mėgsta

(Dabar neturiu laiko)

 

Siekdami lėkščių

Lyg netyčia susiduriam

 

Ir vėl skubiai atsitraukiam

Puodų dangčiais apsiginklavę

 

SUSITIKIMAS

 

Pagaliau

Diena baigiasi

 

Pasakos pasektos

Žaislai sutvarkyti

Vaikai pagaliau užmigdyti

 

Tylu

Kad net atima žadą

 

Griūnu į lovą

Apdujus iš nuovargio

 

Apgraibom nusirengiu

Guliu nuoga

Išsipleikusi

 

Kojos neskustos

Plaukai susivėlę

Dantys, ir tie nevalyti

 

Nieko o nieko nenoriu

 

Net jei penki bradai pitai

Šoktų striptizą

Stručių plunksnomis apsikaišę

 

Man būtų vis vien

 

Bet čia virsteli durys

Tu įsėlini

Nesiskutęs

Dvelkiantis prakaitu

 

Jokio šampano, gėlių

Pažadų mylėt iki grabo lentos

 

Tiktai sumurki

„Aš be tavęs negaliu“

 

Ir naktis štai prasideda

 

 

NORŲ SKRYNELĖ

 

„Mano raktelis!

Jis užkrito už lovos!“

 

Tu stovi tarpdury

Basa, trumpais naktinukais

 

Lopšinės seniai išgiedotos

Nuovargis lipdo akis

 

Rytoj man į darbą

Pageidaučiau

Trupučio ramybės

 

„Mama! Mano raktelis!“

 

„Koks dar raktelis?

Kodėl tu ne lovoj?“

 

Mano pyktis

Užgniaužtas

Dėl to dar baisesnis

Prikausto tave prie grindų

 

Bet vis tiek atkakliai

Pakartoji

 

„Raktelis! Nuo norų skrynelės!

Padėk jį surasti!“

 

Staiga pabundu

Lyg iš sapno

 

Juk tokį raktelis ir aš

Kadaise pametus esu!

Iki šiol jo vis ieškau…

 

Ropščiuosi iš lovos

Dundu į tavo kambarį

 

Klaupiuosi ant kelių

Šliaužioju ir čiupinėju

 

Tarp žaislų ir išmėtytų kojinių

Tarp savo praeities draiskanų

Naršau it pamišusi

 

„Štai jis! Tu jį radai!“

Radau, kokia laimė

 

TĖVO BARZDA

 

Daugelį metų laikiau

Stalčiaus dugne

Tavo embrioną

 

Vis nedrįsau

Išmesti

 

O gal dar

Atgysi?

 

Buvai mažas ir susigūžęs

 

O taip norėjau, kad taptum

Neaprėpiamas

Visur esąs

Galingas

 

Kad galėčiau pasislėpti

Tau pažastyje

 

Užmigti barzdoje

Lyg lizdelyje

 

***

Kartą sutikau tave

feisbuke

 

Buvai beveik tikras

 

Nuotraukas keitei

Tarsi žmonas

 

Žadei futbolą

Su savo vaikų galvomis

 

Beldžiausi

Į kompiuterio stiklą

 

Ir vis laukiau

Kol tau užaugs barzda

 

Kol ji nusidrieks

Machačkalos gatvėmis

 

Vešli ir juoda

Sugers ant grindinio telkšantį

Herojų kraują

 

Sūnų netekusios motinos

Ja šluostysis ašaras

Keikdamos Alacho karius

Ir melsdamos to paties

Alacho pasigailėti

 

Vis dar laukiu, kol toji barzda

išsirangys per Kaukazo kalnus

tarsi gyvatė įšliauš per langą

į mano namus

 

Kad aš galėčiau

į ją įsikniaubti

ir užmigti

bent kartą

saugi.

Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

3

MOTERŲ ISTORIJOS

 

I

 KAMBARYS

 

Slepiamės

už kavos puodelių

(cappuccino, latte, machiatto)

madingų apdarų

(zara, next, victoria’s secret)

už savo karjerų

(CEO, CFO, COO)

 

Mūsų vyrai – sėkmingi,

Vaikai – teisingai ugdomi,

O mes – daug pasiekusios.

 

Šypsomės

Aštriais dantimis

 

Ant puodelių

Paliekam raudonus

Lūpdažių pėdsakus

 

 

II

KITAS KAMBARYS

 

Žiūrim viena į kitą

Nuogos

Randuotos

Pailsusios

 

Pasenau

Jis manęs nebemyli

Mano krūtys nukaro

Liemuo niekuomet nebebus toks, kaip buvęs

 

Mano kūdikis sunkiai serga

Apraudojau jį dar nemirusį

 

Nerandu darbo

Nežinau, kas esu ir ko noriu

 

Sudedam savo rūbus į katilą

Purvinus kruvinus sudėvėtus

Virinam skalbiam skalaujam

 

Tol, kol vėl tampa balti ir skaistūs

 

Tol, kol nebesvarbu,

Kur kieno suknelė ar palaidinė

 

 

III

 UŽ KAMBARIŲ

 

Į gaivų girios šnaresį

panyram

 

Ir nuplaukiam

Be jokių pastangų

 

Ne žmonos mes

Ne motinos

Ne moterys

 

Tiktai bebalsės žuvys

verpete

 

Giria ištvinsta

Išsilieja

 

O mes iš lėto

Palaimingai

Grimztam

 

Pro čiuptuvus

šakų

 

Pro vėjų

Jūržoles

 

Į susiraizgiusią

Šaknų koralų tylą

Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuortauka
Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuotrauka

97-asis LNOBT sezonas: „Romeo ir Džuljeta“, „Piaf“ ir nauja Ramintos Šerkšnytės opera

Mauro Bigonzetti baletas „Piaf". Piaf - Monica Garcia Vincent (c) Gent Weigelt. Hanoverio valstybines operos nuotrauka
Mauro Bigonzetti baletas „Piaf”. Piaf – Monica Garcia Vincent (c) Gent Weigelt. Hanoverio valstybines operos nuotrauka

97-asis LNOBT sezonas: „Romeo ir Džuljeta“, „Piaf“ ir nauja Ramintos Šerkšnytės opera

Vasarą teatrai atostogauja, tačiau žiūrovams – tai puikus metas suplanuoti savo kitą teatrinį sezoną. Juolab kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 2016–2017 m. sezono renginius skelbia jau nuo gegužės mėnesio: iki rugsėjo pabaigos vyksta abonementinė akcija, kurios metu galima įsigyti bilietų itin palankiomis sąlygomis. Verta suskubti – numatyta įdomių ir neeilinių renginių.  

97-asis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezonas bus intensyvus: nuo rugsėjo 16 iki gegužės 21 d. bus parodyta 15 pavadinimų baletų, 15 operų, 6 veikalai vaikams – 3 operos ir 3 baletai. Įvyks keturi išskirtiniai koncertai, bus rengiama Baleto savaitė, laukia ryškūs debiutai.

Be abejo, sezono viršūnės yra premjeros – jų numatytos trys. Spalio 28 d. įvyks baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera. Spektaklio choreografas – LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Naujasis pastatymas skiriamas Williamo Shakespeare’o 400 metų jubiliejui. „Romeo ir Džuljetą“ Pastoras jau yra pastatęs Škotijos balete, Varšuvoje ir Čikagoje su Geoffrey baleto trupe. Sergejaus Prokofjevo partitūrą pastatymui rengs dirigentas Modestas Pitrėnas, antrasis dirigentas ‒ Modestas Barkauskas.

Premjeros_Romeo ir Dzuljeta_plakatas (c) Jurate Juozeniene
Premjeros “Romeo ir Dzuljeta” plakatas (c) Jūratė Juozėnienė

2016 m. gruodį reikšmingą gyvenimo sukaktį švęs ir Krzysztofas Pastoras. Ta proga gruodžio 14–18 d. rengiama Baleto savaitė, kurioje bus parodyti geriausi LNOBT baleto vadovo spektakliai – „Tristanas ir Izolda“, „Romeo ir Džuljeta“, „Spragtukas“, o gruodžio 17-ąją, choreografo gimimo dieną, įvyks Gala koncertas su pasaulio baleto žvaigždėmis.

Romeo ir Dzuljeta(choreografija: Krzysztof Pastor) (c) Ewa Krasucka. Lenkijos nacionalinio baleto nuotrauka
Romeo ir Dzuljeta(choreografija: Krzysztof Pastor) (c) Ewa Krasucka. Lenkijos nacionalinio baleto nuotrauka

Baleto gerbėjus turėtų pradžiuginti ir Naujieji – gruodžio 31 d. bus rodomas vienas naujausių LNOBT spektaklių „Don Kichotas“ su baleto žvaigždžių duetu Nicoletta Manni („La Scala“) ir Osielu Gouneo (Anglijos nacionalinis baletas).

2017 m. kovo 4 d. LNOBT scenoje įvyks pasaulinė premjera. Tai Ramintos Šerkšnytės opera vaikams „Penki Merės stebuklai“ pagal Pamelos Travers knygas apie Merę Popins, libretą parašė Ramutė Skučaitė. Ši opera – dar vienas LNOBT jau gana seniai surengto operų vaikams konkurso (kurį 2010 m. laimėjo Jono Tamulionio opera „Bruknelė“) rezultatas. „Penkis Merės stebuklus“ stato režisierius Kęstutis Jakštas, dailininkas Gintaras Makarevičius, spektaklio muzikos vadovas Julius Geniušas, taip pat diriguos Modestas Barkauskas.

Raminta Serksnyte (c) Narimantas Serksnys. LMIC archyvas
Raminta Šerkšnytė (c) Narimantas Šerkšnys. LMIC archyvas
Premjeros "Penki Meres stebuklai" plakatas (c) Juratė Juozėnienė
Premjeros “Penki Meres stebuklai” plakatas (c) Jūratė Juozėnienė

Balandžio 21 d. įvyks antroji sezono baleto premjera. Ji ypatinga, mat tai – vieno garsiausių šių dienų Europos choreografų, šiuolaikinio baleto žvaigždės Mauro Bigonzetti baletas „Piaf“ pagal charizmatiškosios prancūzų atlikėjos Édith Piaf dainas. Beje, Bigonzetti yra naujas paskirtasis Milano „La Scala“ baleto vadovas (šių pareigų imsis 2018 m.).

Jau įprasta LNOBT repertuare matyti koncertus. Rugsėjo 28 d. geriausių pasaulio orkestrų, grojusių teatre, galeriją papildys Karališkojo filharmonijos orkestro iš Londono koncertas, diriguos pasaulinį pripažinimą pelnęs batutos meistras Charles’is Dutoit.

Spalio 7 d. mūsų teatro scenoje pasirodys stulbinamą karjerą šiuo metu daranti latvių primadona Kristine Opolais. Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre ji laikoma bene pagrindine G. Puccini vaidmenų atlikėja, ji taip pat dainuoja Vienos ir Berlyno valstybinėse operose, Londono „Covent Garden“ teatre ir kitur. Opolais rečitalį diriguos jaunosios kartos italų dirigentas Sesto Quatrini.

Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, teatro scenoje skambės Gioacchino Rossini „Stabat Mater“. Dainuos Sandra Janušaitė, Eglė Šidlauskaitė, Tomas Pavilionis ir Liudas Norvaišas, LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), grieš LNOBT simfoninis orkestras. Diriguos Robertas Šervenikas.

2017 m. žiemą į teatro repertuarą sugrįš Anthony Minghellos statyta „Madam Baterflai“ (sausio 26–vasario 4 d.). Iki tol spektaklis buvo intensyviai rodomas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre (beje, jame debiutavo ir Kristine Opolais), nes, kaip žinia, tai bendras šio teatro ir LNOBT pastatymas. Pagrindines partijas dainuos Sandra Janušaitė ir Merūnas Vitulskis, diriguos italas Gianluca Marciano.

Užtat Jules’io Massenet „Manon“ nuo 2017 m. išvyks į San Franciską (tai bendras LNOBT, San Francisko operos ir Izraelio operos spektaklis). Tad rudenį bus parodyti trys paskutiniai spektakliai Vilniuje (rugsėjo 29, spalio 14, lapkričio 25 d.).

Naująjį sezoną rugsėjo 16 d. pradės naujausias teatro operos pastatymas „Don Karlas“ su pirmąja solistų sudėtimi: dainuos Adamas Diegelis (JAV), Askaras Abdrazakovas (Rusija), Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Valdis Jansonas (Latvija, Italija), Liudas Mikalauskas. Diriguos spektaklio muzikos vadovas Pierre’as Vallet.

Gruodžio 30 d. bus rodoma ypatinga „Traviata“ – dainuos pernai Violetos vaidmeniu lietuvių melomanus sužavėjusi Katerina Tretyakova (Vokietija) ir Merūnas Vitulskis.

Teatro trupės solistų gretas atskiruose spektakliuose papildys puikią karjerą užsienio teatruose darantys Edgaras Montvidas („Eugenijuje Onegine“), Kostas Smoriginas („Figaro vedybose“, „Eugenijuje Onegine“), Laimonas Pautienius („Figaro vedybose“), Almas Švilpa („Skrajojančiame olande“), Kristianas Benediktas („Karmen“).

Merūnas Vitulskis dainuos net keliose operose („Bohema“, „Eugenijus Oneginas“, „Madam Baterflai“, „Traviata“). Kitą sezoną vėl gana aktyviai į spektaklius įsilies Sandra Janušaitė – ją girdėsime „Skrajojančiame olande“, „Bohemoje“, „Madam Baterflai“, „Figaro vedybose“, „Eugenijuje Onegine“.

LNOBT informacija ir nuotraukos

Kotryna Kraptavičiūtė. Eilėraščiai

Kotryna Kraptavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kotryna Kraptavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Kotryna Kraptavičiūtė. Penkias dienas per savaitę riedu autobusu ar kitokia mašina iš Kiemėnų kaimo, kuriame gyvenu, į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją: čia ką tik baigiau vienuoliktą klasę. Imu paniškai bijoti prisistatymų (nors dažnai jų ir nereikia). Žemiau – mano eiliavimai, kuriais ir pasakau apie save. Dažniausiai net nesuvokdama to, tik jausdama išeinančias nelabai suvaldomas eilutes. Be poezijos, dar pasisukioju teatre, muzikoje. Linkiu visiems, esantiems kūrybos viduje, likti ten visam laikui. Ir keliauti. Su kūryba ir joje.

 

laiškas mirusiai kirpėjai

 

gal net neprisimeni

manęs nors buvau

nuolatinis klientas

ateidavau užsirašyti

prieš porą savaičių

ir tos savaitės

būdavo vien laukimas

 

žinok

prie tavo karsto

buvo tų šlykščių

baltų kelmų —

chrizantemų

sakei jų nemėgsti

ir to kvapo

kai niekas nematė

aš juos išmečiau

miegok ramiai

 

aš daugiau nesikirpsiu

 

vien plaukais iki kelių

prisidengęs tirtėsiu

per lietų

kaip šunytis

prie tavo guolio

kad tik greičiau

kai vėl susitiksim

galėsim siūti

angelams perukus

girdėjau Dievas reiklus

iš nervų plaukai slenka

Tuščia. Neringos Dangvydės nuotrauka
Tuščia. Neringos Dangvydės nuotrauka

deja, pavasaris

 

vulgariai ropščiasi

iš ilgų paltų

daugiau sagų atlaisvina

pakelės damos

 

tylu tylu pastatuose  –

ten žaidžia

mizantropai slėpynes

 

pakampėse

be apšvietimo

murkia

bet išlenda ir į parkus

 

„įmeskit eurą

į kepurėlę“ –

nusipirksiu spirito 98%

grįžęs į sandėlį

neskiesiu ir džiaugsiuos

pavasariu

o vėliau

pavasario žemė

bjaurėsis manim

 

autsaideriai

 

sekmadieniais jie

plaukia į bažnyčias

meldžiasi sau ir buičiai

pakėlę kelius

nuo vėsių plytelių

šiek tiek padejuoja

eina į namus

pašeria reksus jorkšyrus

 

paprastai jie dėvi kaukes

jos būna kelių rūšių

vienos iš gražių citatų

kitos – iš plastiko

 

likę vieni

atsargiai gurkšteli

viskio

su žmonėmis

jie negeria

bijo –

vyne teisybė

Raštas ir rąstas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Raštas ir rąstas. Neringos Dangvydės nuotrauka

laukiant autobuso Kiemėnai–Pasvalys

 

I

kaimo stotelėj

gluosniškos kalėdos –

iki žemės smulkių

lapelių girliandos

 

II

darydavo alų namie

iš apynių

ta proga

subėgdavo giminės

vyresni vaikai

gaudavo palaižyt

greitesnis net siurbtelėdavo

mes maži

žiūrėdavom

kaip filmą N-14

 

III

po šitokių kalėdų

jei būsiu kad ir

tropikuose

atvažiuosiu

ramiai numirti

po gluosniu

pakarkit mane

ant girliandų

 

žaidimai ekspromtu

 

moralas po

 

atėjom į šokius

(keistesnės idėjos

dar nebuvo)

bet tu užsinorėjai

pašokdinti

tą šviesiaplaukę

o grojo lėtą

 

jau lipau

į spirito ir taninų

vonią

kažkoks išstypėlis

pakvietė šokiui

„velniop gi trumpam“

numindžiau kojas

taip jam ir reikia

 

„aš išprotėjau“

„ką, dėl jos“

„tavęs“

„aš irgi

pamečiau

galvą“

 

ar tu gali

būti tikras

kai tikros yra

turbūt

tik medžių šaknys

o jos

net nešoka

ir atsisveikinimai

vis ilgesni

 

o kuo tiki

 

indams kas

pasitaško

kartu su karvėmis

Gange

ir purvas nužliaugia

o aš

karvė negaliu

nesukrapštysiu bilietui

nuvežk mane į Indiją

bet grįžkim

atskirai

kitaip vėl

prisidarysiu nuodėmių

 

o ir kas

aš gi netikiu

Šiva ar Jami

Kelyje. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kelyje. Neringos Dangvydės nuotrauka

Rimvydas Pupelis: Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos

Rimvydas Pupelis savo dirbtuvėje. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydas Pupelis savo dirbtuvėje. Fotografavo Ričardas Šileika

Rimvydas Pupelis: Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos

Balandžio 15-ąją kalendorius skelbė „Kultūros dieną“, Vilniuje vyko rašytojų sąjungos suvažiavimas, Kriaunose bibliotekininkė Audronė Telšinskienė organizavo performansą „Paukščių koncertas“. Ričardas Šileika tądien viešėjo Obeliuose. Susitiko su menininku, performansininku, fluksininku Rimvydu Pupeliu.

Rimvydai, savo įsteigton meno vieton* jau kartą esi kvietęs meno žmones. Šį kartą ir aš savo akimis regiu tą vietą. Apčiuopiamiau ir regimiau – tai apyerdvioje patalpoje pastatyta palapinė, kuri ir yra šios vietos buvimo vieta.

Mes Lietuvoje turime įvairių meno vietų. Jas vadiname kultūros namais, įstaigom, galerijom, pasirodymų salėm, teatrais ir visais kitais. Aš kaip asmuo nieko tokio negaliu turėti ir išlaikyti tokio dalyko, bet galiu pasakyti, kad čia gali būti meno vieta. Ir nebūtina jos apiforminti tam tikromis valstybinėmis struktūromis, juridiniais asmenimis. Nes meno vieta gali būti ten, kur yra žmogus. Jo buvimo vieta yra ta vieta, kur jis sėdi, stovi, kažką daro. Kur susiliečia, pavyzdžiui, su žeme. Taigi šiuo momentu meno vieta yra čia, kur mes susiliečiame su žeme.

Ir su dangum.

Na, teip. Nes toj vietoj sueinama į tašką. Tai vieta, kur yra menas. Arba nemenas. Fluksusas. Aš čia darau fluksusą su kitais menininkais. Kiti menininkai irgi čia daro fluksusą.

Meno vieta. Fotografavo Ričardas Šileika
Meno vieta. Fotografavo Ričardas Šileika

Ruošdamasis su Tavimi kalbėtis, pašniukštinėjau, kas internete skelbiama apie Rimvydą Pupelį. Seniai mudu ką kūliavirsčiavome, todėl nežinau, ką esamuoju laiku išdirbinėji,kokiuose taukuose plaukioji. Be abejo, neketinu Tavęs klausti, ar konstruoji kosminius laivus?..

Nekonstruoju kosminių laivų.

Vikipedijoje apie Obelius žinių kuklu, teparašyta, kad ten varomas spiritas, kad ten spaudžiamas aliejus. O skirsnyje „Kultūra“ nieko daugiau neaptikau, vien tik Rimvydo Pupelio asmenybę. Yra parašyta: 2001‒2006 metais čia vyko Rimvydo Pupelio organizuojami unikalūs savo vietomis poezijos skaitymai „Anys kalbęs žodžiais“. Nuo 2003 metų antrąjį rugsėjo savaitgalį čia vyksta „Obelinė“ ‒ šventė, kurios metu vyksta įvairūs sporto, kultūros renginiai, koncertai. Unikalus šventės metu vykstantis reginys – ugnies skulptūrų parkas. 2006 metais surengtas pirmasis teatrų festivalis „Tvoros“.

Vienas iš tokių blogesnių dalykų, kad mes šitam krašte nemokam išlaikyti kultūrinės informacijos, kuri buvo iki mūsų. Mums atrodo, kad jeigu aš prisiminsiu žmones, kurie ką nors iki manęs darė, tai neva juos aukštinsiu, garbinsiu, jiems melsiuos. Žmonės nėra susikūrę savokų ir būdų, kaip tuos žmones pagerbt. Juk normalu yra prisiminti, kodėl tai laikoma nusižeminimo forma?

O apie tuos, kurie prieky, tai mes galvojam, ar jiems pavyks padaryti tai, ko siekia? Siekia tai visi. Siekia turėt daiktų, siekia jų atsikratyt. Siekia išmokt, turėt siekius, visuomenėj užimt kažkokią padėtį. Arba siekia iš jos pabėgti. Siekius visi supranta. Bet nežino, kaip elgtis, ką manyti, su tuo kas, kas buvo iki. Todėl jie bijo, todėl stengiasi užmiršt.

Rimvydas savo organizuoto mėgėjų teatrų festivalio „Tvoros“ atidaryme Obelių geležinkelio stotyje. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydas savo organizuoto mėgėjų teatrų festivalio „Tvoros“ atidaryme Obelių geležinkelio stotyje. Fotografavo Ričardas Šileika

Neturiu aš jokios misijos

Iš anksto apgailestauju, kad Tavo atsakymus suguldysiu bendrine lietuvių normine kalba. O ne Tavo tarme.

Ne, aš nebemoku tarmės.

Kaipgi nebemoki? Gi kalbi.

Čia tik likučiai. Mano tarmė, kuria aš turėčiau kalbėti, skambėjo nuo Obelių iki Rezeknės. Tai apie trijų šimtų metų senoji aukštaičių tarmė. Tiktai šitai vietai būdingus žodžių niuansus susikūrė patys proseneliai. Mokėdamas tarmę turėčiau kalbėtis su būtojo šimtmečio dvidešimt trečiųjų ar trisdešimtųjų žmonėmis. Jie dar mokėjo tą tarmę. Ir kitokį sakinio darinį.

Tavo tėvų šeimoje jau nebekalbama?

Mes jau beveik nebekalbam. Atskiri žodžiai tik yra. Ir, aišku, kalbėdamas tarme turi žinot, apie ką kalbi. Reikia kalbėt. O mes dabar skaitom. Ir žiūrim. Mes nekalbam. Nors visi šaiposi iš to feisbuko, iš beraščio interneto, bet pirmas dalykas tai reikia pasakyt ačiū laikraščiams. Jie pirmi mus išmokė nekalbėt. Mes tik aptariam, ką laikraštis parašė. Arba knygą aptariam, apšnekam. Mes nesekam jokių pasakų. Nėra jokių pasakų. Didžiausi pasakoriai yra politikai. Tie yra didžiausi pasakoriai, nes jie kalba, jie seka pasakas. Čia neironizuoju, čia realiai yra.

Metas lįsti į Tavo veiklas. Pirmas taikymas tebūnie pedagogystė. Kiek esu su Tavim pažįstamas, visada buvai dailės mokytojas.

Kiek tu mane pažįsti, aš turėjau būti mokytojas.

Oooo!

Aš nesu mokytojas. Ir aš visiškai nenoriu šito darbo dirbti. Tiesiog aš dabar dirbu, nes daugiau aš nieko…

… nemoku.

Moku. Mokėčiau gal. Bet man mokytojystė labai gerai derinasi su menu.

Tą ir porink. Ar Tau mokytojavimas yra viso labo duonos riekės pelnymas, ar tame regi ir tam tikrą misiją?

Aš nesusijęs su jokia mokytojo misija. Neturiu aš jokios misijos ir neturiu turėt. Išvis manau, kad mokykla, kuri egzistuoja toj vietoj, kur aš gyvenu, galėtų būti labai sėkmingai uždaryta. Užtektų iki penktos klasės, iki septintos klasės išmokyti pagrindinių dalykų (įskaitant pinigų skaičiavimą), ir galima uždaryti šitą nesąmonę. Ir baigti šitą marazmą. Mano supratimu, tai yra…

Tai yra?

Aš su mokykla nieko bendro nenoriu turėt. Bet dirbu tą darbą, nes iš jos gaunu duoną. Stengiuos dirbt kiek įmanoma sąžiningai, stengiuos kiek įmanoma kažką išmokyt. Bet tai, ko aš stengiuosi išmokyt, po kokių dešimties metų tampa niekalas. Dabar štai aš mokau dailės arba meno pažinimo ir suvokimo. Kaip galima šito mokyt? Kur pas mum yra mokykla, kuri mokytų mokytojus, kurie mokytų meno? Teip, amato išmokyti galima. Galiu išmokyt žmogų piešt obuolį. Obuolį reikia mokyti piešt metus. Kol išmoksi jį nupiešt panašų.

O kitus metus imsies kriaušės pratimų…

Aš negaliu suprast tokio dalyko. Studijuojantys iš meno istorijos gauna labai gerus pažymius, visus testus atsako. O po trijų metų jis neatskiria tapeto nuo paveikslo. Kurioj vietoj atsiranda šita duobė? Ir tą meno nesupratimą turi devyniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų. Nieko jie čia nesupranta. Jie čia nieko nesupras. Jeigu jie suprastų, tikrai chlamo į namus nesitemptų. Jie nesižavėtų tokiom nesąmonėm. Čia yra visiškas kultūrinis nihilizmas. Nerašyk to, nesąmonė.

Va, aš dirbu mokykloj, labai džiaugiuosi. Eksperimentuoju menine ir kultūrine prasme. Vykdom visokius projektėlius. Mokomės sugalvot idėją ir ją įgyvendint.

Aha, tatai ir yra pagrindinis dalykas. Būti vaikui kūrybingam.

Tačiau tas kūrybingumas tėra tai, kad žmogui nereikia dar trijų padėjėjų pagalbos, kurie rodytų, kur jam prisukt varžtą. Jeigu jis pats tą nusprendžia, tai jau kūrybingas.

Aš mokykloje tiesiog dirbu, užsidirbu. Man yra labai džiugu, kad susiduriu su tikrąja gyvenimo realybe. Dirbdamas mokykloj išmokau ją suprast, pajaust tą realybę, o ne įpirštą realybę, ne saviapgaulę ar kitų žmonių apgaulę. O mokytojo įvaizdis, kad kažką išmokai, tai yra senosios kartos dalykas. Dabar tai yra paprasčiausias gyvenimo būdas. Aš save mokytoją suprantu kaip paprastą gatvės šlavėją, tokį pat kaip ir vairuotojas. Tai iš principo nėra jokia misija. Nebesiplečiame.

Nebesiplečiame.

Viskas ten gerai. Kas pasakė tokias direktyvas, tokias ir įgyvendinu. Viskas. Nieko nesuprantu, nieko nenoriu ginčytis. Nes tie, kurie parašė direktyvas, žino geriau. O aš tai priimu, nes suprantu, kad jie tai padarė gerai.

Baimė parodyt savo veidą yra labai didelė

Kultūrinės veiklos repertuaruose aptinku įvairiausių Tavo užimtų nišų: organizuoji teatro festivalius, filmuoji, fotografuoji, pieši, tapai, kūri scenografijas, režisuoji spektaklius, sušauki menininkus į parodas, pats plenerauji. Esi barbė devyndarbė.

Neee!!! Ne barbė! Pirmas dalykas, aš visiškai nenoriu pakeist lyties. Man patinka būt vyru. Man patinka vyro supratimas, kaip jie supranta apie egzistencijas. Tai yra priimtina. Mano kūno našta yra visiškai susiderinusi su mano dvasios polėkiu.

Ko tik nesi veikęs kultūros aikštėje, kokių tik kūliavirščių nevirtęs. Ir ko nesi veikęs, o magėtų ir knietėtų išmėginti?

Aš džiaugiuosi paskutiniu savo atradimu, kad susigalvojau tautos filosofiją. Kaip ją galima pavaizduot, kaip ją galima perteikt kasdienybėje. Paskutiniu momentu aš daug mąstau apie realybę, kuri yra iš tikrųjų, o ne realybė, kuri yra paaiškinta kitų. Labai noriu ją perprasti. Tai įdomūs dalykai. Čia ne menas.

Pagaliau galėtum pasakyti, išpasakoti savo aikštę. Aš ją priimu kaip Obelių fenomeną.

Po visų mano eksperimentų su gyvenimu ir su menais, vienas iš paskutinių buvo Obelių aikštės statyba**. Man pavyko į tą aikštę sudėt protėvių atmintį. Man pavyko įdėti prisiminimą apie šias dienas, parodyt, kas mes esam tokie. Ir turėt sąryšį su mistika. Tai buvo toks visuomeninis darbas.

Žmonės, samprotauju, supranta, kas yra namai, kas yra gatvė, kas yra sankryža. Aikštė irgi turėtų būti jiems suvokiama.

Jeigu yra miestas, jis turi turėt aikštę. Jeigu yra aikštė, turi būti vadas, kuris toj aikštėj suburs žmones. Arba patys žmonės turi išrinkti vadą. Tai yra paprasta ir aišku. Žmonės turi suprast, dėl ko gyvena šalia tos aikštės. Jeigu mieste nėra aikštės, tai visi gyvenam miške. Kur kas pasirinko medį, ten ir stovi. Kiekvienas savo medį apsitvėrė tvora, ir viskas. Užėjo audra, išvartė visus medžius…

Aikštė turi visą išgyvenimo, gyvenimo sistemą, visas filosofijas ir religijas. Reikia suprast, kad aikštės visi keturi kampai yra sujungti. Tai reiškia ‒ visi nuo visų priklauso. Tai reiškia žinoti, kad vienas nuo kito yra priklausomi. O va šitas dalykas daug kam yra nepalankus.

Didžiausias dalykas buvo žmonių baimė turėti aikštę. Nes aikštė yra miesto širdis. Jon visi susirenka laimės ir nelaimės dalim. Baimė susirinkti ir parodyt savo veidą yra labai didelė. Dabar visi vengia to. Visi slapstosi, dėl tam tikrų dalykų. Kam čia to reikia, kas čia yra? Čia nesąmonė! Jie iš tikrųjų teip nori paneigt tą, kas turi būti.

Rimvydo sumanytos, projektuotos ir įgyvendintos aikštės Obeliuose fragmentas. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydo sumanytos, projektuotos ir įgyvendintos aikštės Obeliuose fragmentas. Fotografavo Ričardas Šileika

Kultūros negalima parduot

Esi menininkas, už kurio nugaros nestovi nei kultūros vadybininkas, nei kultūros skyrius, nei kultūros mecenatas. Bet neinkšti, nesilaižai įsivaizduojamų žaizdų. O laisvamaniškai dūzgi kaip užsuktas, užsisukęs dūzgikas. Ar nemanai, kad kultūra ir kultūros politika yra dažnai nesusisiekiantys indai.

Kultūra ir kultūros politika galbūt ir nesusisieja. Galbūt ir susisiekia. Ne visada tą galiu atskirt, nes neseku kultūros politikos. Nežinau, kas ana yra, ir net neįsivaizduoju. Žinau, kad yra kultūros ministerija. Tiek aš ir težinau. Jos geriausias buvimo dalykas ‒ kad turiu menininko statusą.

Ką manai apie kultūros ir pinigų santykį?

Esu girdėjęs, kad Europos Sąjungoje yra paskaičiuota, kad vienas euras, investuotas į kultūrą, duoda tris eurus pelno. Elementarus pavyzdys – miesto šventė. Jeigu valstybė skyrė tris tūkstančius eurų. O į tą renginį atvažiavo tūkstantis žmonių. Buvo nupirkta tūkstantis litrų kuro. Tada galim paskaičiuoti, kiek buvo nupirkta maisto, daiktų, dovanų. Ir tas tūkstantis žmonių įvykdė apyvartą trims tūkstančiams papildomų eurų. Tai yra minimali suma. Vadinasi ‒ atsipirko. Kultūra kaip verslas – jau nėra nuostolis.

O kur pati kultūra? Laimėjo ar nelaimėjo?

O pati kultūra priklauso nuo žmonių. Mes negalim šiuo metu nuspręsti, kad kultūros bus tiek ir tiek. Sovietmečiu, aišku, bandė daryt tokius dalykus. Tiek dainų bus dainuojama tokia kalba, trisdešimt procentų kitokia kalba.

Pas mus nėra stichinės kultūros (gal didmiesčiuose yra tos stichinės kultūros, kuri remiasi laisvąja žmonių išraiška). Pas mum išliko kultūros darbuotojai. Toj terpėj, kur aš gyvenu, žmonėms išvis nerūpi kultūra. Arba jie taip demonstruoja. Jeigu jiems lieptų per dvidešimt sekundžių išvažiuoti į užsienį gyventi, jie išvažiuotų. Jie nusikeltų nuo šitos vietos ir viską paliktų. Jiems nesvarbūs net protėvių išgyvenimai. Ta sovietmečiu buvusi kultūra, viskas tai niekalas. Padėjo va pinigą ant stalo ‒ ir jokios kultūros neliko. Nežinau, dėl ko pas mum taip yra.

Pagrindinė klaida buvo padaryta, kad žmonės buvo įtikinti ir patikėjo, jog kultūrą galima parduoti. Ir jie viską darė, kad kultūrą parduotų. Parduotų tam, kad nusipirkt geras kelnes arba kokį daiktą. Bet jie pamatė, kad kultūros negalima parduot. Nes iš principo jokia kita kultūra nepirks jos. Galima tik tam tikrom priemonėm daryt invazijas į kitas kultūras. Kitą kultūrą tik gali užkariaut, įdiegt savo ideologiją, bet parduot ne. Ir kai pamatė, kad kultūros negalima parduot, tada ją visi užmiršo. Dzin. Nereikėjo laukti dvidešimt penkerių metų, kad tą suprast. Turėjo žmonės suprast, kurie pasiryžo apie tai kalbėt. Kas pirks kokios nors šalies valstybinę šventę? Ir švęs, pavyzdžiui Obeliuos? Mes švęsim kitos šalies valstybinę šventę pagarbai jai. Viskas.

Vienintelis dalykas yra tą kultūrą saugot. Saugai ‒ ir tada visiem ana rūpi kaip daiktas. Reiškia, vidinis finansavimas ir yra pagrindas, bet ne pardavimas. Mes neva išbėgsim į pasaulį su trisdešimt lietuviškų žodžių. Visiškas tai buvo idiotizmas. Paskleistas, ir visi tuo tikėjo. Ir dar visi labai sąžiningai tiki tuo.

Tu sakai, žmogui nereikia kultūros, o pačiai valstybei ar reikia?

Kam valstybei kultūra? Valstybei kultūra reikalinga tik vienu požiūriu – kad darbuotojas negadintų darbdavio įrankio. Va čia visa kultūra. Taip valstybė supranta kultūrą ‒ kad žmogus nesulaužytų plaktuko. Ir mūsų kultūra juda tiek, kiek dar laikosi ant tų, kurie tokio amžiaus kaip aš. Kurie dar prisimena, kas buvo menai, kultūra ir visa kita. Kai šita karta išnyks, tai praktiškai mes būsma…

Man atrodo, Rimvydai, Tu pradėjai skiesti globalius dalykus… Ne apie kartą, o apie tokius va Pupelius dera ir verta šnekėti. Nes karta ‒ perdėm margas ir gumbuotas reikalas.

Yra žmonių, kurie negali nesportuoti. Jie negali būt nevalgę. Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos. Man tai yra kaip kraujuje. Aš tada jaučiuosi žmogus. Tačiau šitoj mano gyvenamoj vietoj buvusios kultūros gyslos yra nukapotos. Yra numuštos ne sovietmečio, ne nepriklausomybės, o paskutinės pinigų invazijos. Ir tiksliai suvokti tą kultūrinį sluoksnį, kuriame čia mes esam, yra labai sudėtinga.

Vilniaus Užupio kavinėje podraug su Lietuvoje viešėjusiu Jonu Meku ‒ Ričardas Šileika, Rimvydas Pupelis, Gintautas Dainys. Fotografavo Vilma Šileikienė
Vilniaus Užupio kavinėje podraug su Lietuvoje viešėjusiu Jonu Meku ‒ Ričardas Šileika, Rimvydas Pupelis, Gintautas Dainys. Fotografavo Vilma Šileikienė

Esu laisvas, todėl ir žinau, ką daryt

Noriu grįžti prie kultūros vadybos ir pri(si)minti, kad 2015-aisiais dalyvavai konkurse ‒ pretenduodamas į Rokiškio kultūros rūmų vadovo vietą. Kokių intencijų vedamas tam ryžaisi? Ką manei pakeisti? Kas tau rūpėjo?

Todėl kad aš turiu supratimą apie kultūrą, apie meną, apie jų sąsajas. Turiu supratimą apie visuomenę. Man nereikia laikyt egzamino. Nors tai ir išėjo savotiškas mano supratingumo egzaminas. Turėjau gerų idėjų. Turėjau tikslą. Aš žinojau, ko aš noriu. Ir ką galima padaryti. Ir kaip įsivaizduoti miestu tampančią gyvenvietę. Ir nemanau, kad aš to neturėjau daryti. Gal tik tą daryti turėjau drąsiau. Nėra mano siekis tapti direktorium.

O aš pamaniau, kad esi pernelyg laisvas (suprantu, kad esi laisvas ir kai užvedi bendrus reikalus), todėl Tau buvo palikta ta laisvė toliau – būk chaotiškas, daryt, plevėsuok, ošk.

Nemanau. Iš principo kultūros namų direktorius ir yra laisvas. Kultūros namų direktoriaus pavaduotojas ir ūkvedys jie yra nelaisvi. Nes pavaduotojas tvarko popierius, o ūkvedys tvarko daiktus. O direktorius yra laisvas, jis formuoja visą kultūrą. Biurokratiją yra labai sunku suderinti. Tai labai didelis dalykas, kuris ne visada pavyksta.

O kadangi aš esu laisvas, todėl aš ir žinau ką daryt. Aš galiu bet kada pažiūrėt į bet kurią pusę.

Aš nenorėjau sakyti, kad darysiu tą, darysiu tą, darysiu tą. Toks planas būtų paprasčiausias, kurį įgyvendint gali bet kas.

Dabar man kultūra, egzistuojanti toj vietoj, kur aš gyvenu, visiškai neturi reikšmės. Su mano asmeniu, su mano kūryba, su mano menine ir kultūrine ideologija ji nėra susijusi.

Kultūros politika jau yra diktatas?

Nežinau, ar sargas yra diktatorius? Aš į kultūros skyrių žiūriu kaip į sargą. Jie turi saugot kultūros šaknis ir vientisumą. Ir, aišku, užtikrinti jos naujų darinių atsiradimą. Bet nekenkiant kitiems – kas yra pagrindas. Aš teip matau. Neegzistuoja jokio diktato, išskyrus popiergalių rašymą. Aš dirbau kultūros darbuotoju trejus metus, bet per tą laiką nepatyriau priespaudos, kad tą dieną privalai ką nors padaryti. Aš galėjau net valstybinių švenčių neorganizuoti. Niekas nieko nebūt pasakęs. Ant kilimėlio nebūt kvietęs. Aš esu laisvas.

Bet jeigu būtum institucijos vadovas, privalėtum visas surašytas privalomybes minėti. Jeigu neiškeltum vėliavos, turėtumei sumokėti baudą.

Tokį žmogų reikia atleisti iš karto. Nes Valstybės dieną iškelt vėliavą yra jo kraujas. Jis pasiryžo, sutiko tokį darbą dirbti, už tai gauti algą. Aš į institucijas žiūriu palankiai. Teip, jie nepaleido kosminio laivo. Aš tikėjausi daugiau kultūrinio konteksto. Aš tikėjausi, kad, pavyzdžiui, per valstybines šventes mes visi tikrai turėsma tautinius rūbus. Kad mes aisim į aikštes ir dainuosma himnus. Kad mes degsma aukurus šalia piliakalnių. Aš tikėjausi, tai bus mūsų duona. Aš tikėjausi, kad valstybė suras žmonių, kurie tai darys. Ir jiems mokės, kad jie tą darys. Tačiau to nėra. Visas dalykas yra tik vaidybos formoj. Pavaidino ir nustojo. Ypač man keista, kai atsiranda skelbiami metai. Pavyzdžiui ‒ tarmės metai. Jau vien tai, kas tą sugalvojo, reikia baust. Nes tarmė yra ne nuodėmė. O buvo vienu metu įvaryta, kad tai yra nuodėmė. Metus pakalbėjo tarmiškai, dabar kalbėsma kaip kiteip. Visiškas absurdas. Po metų sugalvos, kad gyvenam nuo sausio pirmos iki sausio pirmos. Nuo vienos stotelės prie kitos. Kaip turgelyje nuo dešros prie … Reikia suprasti, kad tai yra vientisas gyvenimas, ir šitie proginiai dalykai tai tik pagarbos suteikia.

Aš nesu kultūros žmogus, ir aš nesirengiu kultūringai

Grįžtame prie Pupelio, prie Obelių. Viešai pasakiau, kad labiausiai man patinka šioji trijulė – Raugas, Augutis ir Pupelis. O Tu patikslinai, kad gražiausia trijulė esi Tu, Pupelis.

Rimvydas Pupelis. Ta trejybė man labiausiai patinka.

Norėčiau šią tezę iškelti pokalbio antraštėn.

Aš dar galėčiau ir kitą parašyti – trejybė yra Rimvydas Pupelis Mūta.

Tą filosofiją man labai sunku suprasti.

Man irgi labai sunku.

Man kultūroje įdomūs žmonės, kurie puikiai geba daug dalykų. O Tu darai viską. Tačiau manau, kad kelis talentus turinčiajam tam tikra kryptis visgi yra svarbesnė. Kas Tau svarbiausia? Jeigu tektų per prievartą atsisakyti, ką pasiliktumei?

Aš pasilikčiau vaizduojamąjį dalyką ‒ tapybą. Tą, ką galima piešti ranka.

Kodėl? Na tai kas jau toji tapyba?

Tai yra nuo jaunystės (kaip sakoma, nuo senovės) paveldėtas faktas. Aš nesakau, kad man norisi ar nesinori. Tiesiog aš ją kvėpuoju. Taip aš suvokiu pasaulį ir aplinką. Kai aš tai tapau, man daug dalykų susijungia į vientisą masę. Gyvenimas daug skaldo, o tapant man viskas susideda į vieną potėpį. Todėl man nereikia rašyt knygų. Aš nežinočiau, kaip parašyt tokį vieną potėpį. Aš nežinočiau, kaip jį reikėtų įvardyti. Reikėtų tūkstančio knygų, tūkstančio sąvokų ir tūkstančio paaiškinimų, parodymų ir palyginimų. Bet aš tą pajaučiu. Mes taip pat negalim perteikt šalčio. Mes jį pajautėm, ir viskas. Yra tūkstančiai parašymų apie šaltį, bet mes jį pajautėm. Kiekvienas pajautė savaip. Bet vis tiek mes jį pajautėm vienodai. Man tapyba yra tokia.

Iš šio tapybos kūrinio ir galima atpažinti Rimvydo darbų stilių. Fotografavo Ričardas Šileika
Iš šio tapybos kūrinio ir galima atpažinti Rimvydo darbų stilių. Fotografavo Ričardas Šileika

Bet Tavo stilius, regiu, keičiasi. Manau, kad keičias ir Tavo pasaulio suvokimas. Ar ne?

Teip, teip. Tame vaizduojamume yra daug manierų. Kartais man reikia piešti pieštuku. Nežinau, dėl ko. Kartais man reikia spalvų, tada aš tapau. Ir tai yra savaime suprantama.

Tačiau aš po truputį to bei to nebedarau. Mažai befotografuoju. Nebemaketuoju. Kažką aš jau pats atmetu, atmetu, atmetu. Man to gaila, liūdna, ir graudu. Verkiu aš dažnai.

Vakarais.

Aš verkiu ne vakarais. Aš verkiu rytą. Pabundu ir verkiu. O, Viešpatie, vėl aš čia. Ne, ne, ne apie tai.

Bet jei kas nors atvažiuotų ir pasakytų, kad kiti mano daromi dalykai yra geresni nei tapyba, aš numesčiau tapybą ir apsiimčiau tą geriau. Esu labai lengvai valdomas kitų žmonių.

Nė velnio! Viskas yra atvirkščiai. Ne Tu valdomas kitų žmonių, bet Tu juos sustyguoji. Tą tvirtinu, turėdamas omenyje ir Tavo darytus netradicinius poezijos skaitymus „Anys kalbęs žodžiais“***

Mes juos darydavom kartu!

Taip. Neišpasakomai šaunu, kad poezijos klausytis kasmet susirinkdavo riebus pusšimtis. Podraug ir klebonas, ir seniūnas …

Čia žmonės.

Tu, Rimvydai, juk labai didelę charizmą turi. Kaip asmenybė, kaip kultūros žmogus.

Aš dirbau mokytoju. Nebuvau aš kultūros žmogus.

O kieno?

Aš esu menininkas.

Na, gerai.

Aš nesu kultūros žmogus. Aš nesu žmogus, kuris sako: nenumeskit šiukšlės. Mesk tu tą šiukšlę! Paslysk ir užsimušk. Aš nesu kultūros žmogus. Aš nesakau, kad siena turi būti žalia ar pusiau raudona. Aš nesu kultūros žmogus. Aš esu meno žmogus. Tai yra skirtingi dalykai. Kultūros žmogų aš suprantu kaip dailės mokytoją mokykloje. Kuris turi rašyti pažymį. Ir aiškinti apie laisvę. Kodėl menininkai kūrė tokį meną? Todėl, kad jie buvo laisvi. Kodėl aš turiu žmogui rašyt pažymį? Kodėl turiu rašyt planą? Išbūti keturiasdešimt penkias minutes? Kaip man parašyt pažymį, kai aš turiu apimt vėją stiklinėj, kitam duot įkvėpt? Tas, kuris paima vėją stiklinėj, laiko ją – tas ir yra kultūros žmogus. Tą vėją sugaut reikia turėt daug sugebėjimų.

Aš save identifikuoju kaip menininką, kaip vėją. Aš galiu šiandien kurt menus, bet aš rytoj galiu lygiai sėkmingai tą užmiršt ir ait kalt vinių sienon. Va štai kas yra menas. Todėl, kad aš tai galiu užmiršt. Galiu to nedaryt. O kultūros žmogus negali būt nekultūringas. Jisai vis tiek bėgios po lauką, gaudys vėją.

Nuorūkas rinks.

Nuorūkos neturi reikšmės. Nuorūkos nėra pats baisiausias dalykas. Aš nesu kultūros žmogus, ir aš nesirengiu kultūringai. Ir aš nekalbu kultūringai. Ir aš nesvarstau kultūringai, kad mes suprastumėm – nuolankiai. Man tai kartais skamba būtent taip – nuolankiai.

Oranžinis nuolankumas…

Oranžinis nuolankumas. Aš gerbiu kultūros darbuotojus, kitų aš negerbiu. Bet tai koks skirtumas. Teip turi būt.

Aš nežinau, ko daugiau Tavęs klaust.

Teip, o ko tu paklausi apie mane?

Padarykim teip. Tu parašysi, kaip tu sugalvosi, nes vis tiek kažką sugalvosi. O kaip tu tą pateiksi…

Visgi atsiųsiu Tau užmesti akį.

Teip! Vienintelis dalykas, kad aš drąsiai kalbu apie mokyklų uždarymus.

Tai ir valio, kad drąsiai kalbi.

Kai tylėsiu, niekas nepasikeis, kai šnekėsiu ‒ niekas nepasikeis. Jeigu kas mano atžvilgiu norės atrasti priežastį, tai atras bet ką. Visąlaik taip būna. Bet tiek to, galima išbandyti, bet tai niekas nepadės.

Jų niekas neišgelbėja! Va kas man dabar įdomiausia!

Po septintųjų netradicinių poezijos skaitymų „Anys kalbęs žodžiais“ (2006 m.) Rimvydas Pupelis bendražygių buvo parneštas namo neštuvuose. Fotografavo Viktorija Pupelytė
Po septintųjų netradicinių poezijos skaitymų „Anys kalbęs žodžiais“ (2006 m.) Rimvydas Pupelis bendražygių buvo parneštas namo neštuvuose. Fotografavo Viktorija Pupelytė

 

*http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-10-location-north-latitude-55-94890-eost-longitude-25-80331/140670

*http://www.rokiskiosirena.lt/naujiena/kultura/meno-vieta-obeliuose

**http://obeliai.eu/2014/11/05/obeliuose-sutvarkyta-miesto-aikste/

**https://www.facebook.com/obeliumiestoaikste/

***http://www.rasytojai.lt/archyvas/innerf295.html?id=119&sritis=festivaliai&dalis=festivaliailietuvoje&archyve=0

***http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307054925/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=523&kas=straipsnis&st_id=22

***http://www.tekstai.lt/buvo/news/obeliai4.htm

Apie Kiplingo ,,Džiunglių knygą“ – kitaip, savaip, lėtai

Dziungl_liet

Apie Kiplingo ,,Džiunglių knygą“ – kitaip, savaip, lėtai

Marius Kraptavičius

Jei kas nors manęs teirautųsi apie svarbiausiąją vaikystės knygą, sutrikčiau. Jos dvi. Nežinau, katra svarbesnė. Defo ,,Robinzonas Kruzas“? Kiplingo ,,Džiunglės“?

Galbūt ,,Džiunglės“… Pirmoji mano savarankiškai skaityta knyga. Įsimintina. Visiems laikams.

Neapsakomai mylėjau Mauglį. Norėjau būti juo. Svajojau, kad mane pamiltų visi pasaulio žvėrys ir žvėriukai.

Svarbu minėti, kad augau Šiauliuose, senoje miestelėnų giminėje. Esu vienas iš nedaugelio Lietuvoje, niekada jokio kaimo neturėjęs. Nebūta mano vaikystėje nei žvėrių, nei gyvulių. Laimei, knygų būta – visada. Kuo įvairiausių.

Pantera Bagira visiems laikams tapo mano… chm… kaip čia pasakius? Kuo ji man tapo ir tebėra?

Tiesą sakant, atrodė man vaikystėje, kad Bagira panaši į mano mamą. Gerą, švelnią, mylinčią, bet… Pantera atrodė tobula. Baugu prisipažinti, bet taip: kur kas geresnė nei mama.

Ar galėjau vaikystėje įtarti, kas skaitau šiek tiek (ką ten šiek tiek, gerokai…) palengvintas, adaptuotas Kiplingo istorijas? Pritaikytas vaikams?

Išaugau. Subrendau (galbūt). Beveik ir pražilau (tikrai). Atradau leidyklos ,,Pasviręs pasaulis“ išleistą ,,Džiunglių knygą“ (2011). Rasčiau jai begalę priekaištų. Nevykusiai versta Kiplingo poezija. Proza – kiek geriau… Na, šiek tiek geriau. Primityvios iliustracijos. Jokios sklaidos, jokio garsaus šūksnio, kad pagaliau, po daugybės metų, Lietuvoje turime tikrą Kiplingą – abi ,,Džiunglių“ knygas.

Vienaip ar kitaip, reiškiu leidyklai pagarbą. Pagaliau lietuviškai perskaičiau bene stipriausią (dabar, šiandien man taip regis) Kiplingo kūrinį. Tai ‒ ,,Pamaldžiojo Puruno stebuklas“.

Nesikvatokite, mano mieli bičiuliai, šį tekstą skaitą. Nebuvau ir nesu pamaldus. Nekliedžiu Indija. Nekeičiu tikėjimo. Tiesiog – jei tikite manimi – atraskite tą Kiplingo sodrų pasakojimą apie valdininką, stropiai tarnavusį britų imperijai. ,,Kartą Indijoje gyveno žmogus, kuris buvo vienos pusiau nepriklausomos vietinės valstybėlės, esančios šalies šiaurės vakaruose, ministru pirmininku. Jis buvo brahmanas ir priklausė tokiai aukštai kastai, kad kastos jam galiausiai gyvenime išvis nustojo ką nors reikšti“, – tokia pasakojimo pradžia.

Pasakojama apie kilmingą indą, baigusį mokslus Anglijoje, turėjusį neva viską – ir turtus, ir valdžią, ir garbę.

Kuo tampa jis?

Žmogumi, kuris atsistatydina iš postų. Tampa elgeta. Klajūnu. Savo valia.

,,Dvidešimt metų jis prabuvo, kaip reikalavo Senasis įstatymas, jaunuoliu, dvidešimt metų – kovotoju – nors niekada gyvenime nelaikė rankose ginklo, ‒ ir dvidešimt metų – namų ir ūkio galva. Savo turtus ir galią naudojo ten, kur manė esant reikalinga; prisiėmė garbę, kuri buvo jam tuo metu duota; matė daug įvairiausių žmonių ir miestų, ir tie žmonės ir miestai jam atidavė pagarbą. Dabar jis visų šių dalykų atsisakė, nusimetė kaip žmogus drabužį, kurio jam daugiau nebereikės“.

Tik nemanykite, kad atpasakosiu visą legendą (gal sakmę, pasaką) apie žmogų, įžengusį į septintą dešimtį ir peržengusį tuštybės kalvas. Basakojis, išmaldos dubenėliu nešinas, jis pagaliau atgauna savąją laimę: lėtą judėjimą.

Neišsižadėjau nei Mauglio, nei Bagiros. Ataidi, laimei, vis dar ataidi, švelniu šešėliu driekiasi mano vaikystės rašytojas, jo knygos. Ir vaikystės Šiauliai tėra švelnus šešėlis, vertas visai kito pasakojimo.

Dziungles_virseliai

Dabar gyvenu Ignalinoje.

Nelendu į sengires. Tik į Ignalinos pamiškes. Bet ir ten: iš po kojų, kai uogauju, išlekia manęs išsigandęs kiškis; kai grybinėju palei eglaites, pastebiu susirūpinusį žvilgsnį: briedės akys reikliai žvelgia į mane. Stirna laigo per pelkynus: kad aš taip galėčiau perlėkti klampiu taku. Kartą regėjau: miestelio pakraštyje klydinėja kuoduota pempė.

O vakarais, beveik naktimis… Kai pasirodo danguje Vakarė žvaigždė, kai mudu su Gintare vakarieniaujame ant suoliuko, atlekia smagus žvėrelis. Laigo po kiemą. Kiek slapstosi, tiek ir rodosi. Bene kiaunė? Žinoma, ji.

Esu šeštoje dešimtyje. Niekada neišsižadėsiu nei Mauglio, nei Bagiros. Nei elgetų. Net ir Laimutės, kuri pati save tituluoja vienintele Ignalinos bomža.

Šiukšlių konteineriuose rausiasi ne tik ji. Ir kiaunė.

Kas belieka man?

Tik svajoti, kad ilgainiui ir aš visiems laikams nusivilksiu, nusimesiu tuštybės drabužį, tik linkėti artimiems: dar kartą – daugybę kartų – atsiversti vaikystės knygą.

dziungliu_atvartas

 

 

 

 

Dailininkas Antanas Kmieliauskas: ,,Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“

Antanas Kmieliauskas
Antanas Kmieliauskas

Dailininkas Antanas Kmieliauskas: ,,Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“

 Rašytoja Birutė Jonuškaitė kalbina dailininką Antaną Kmieliauską

Ta duobėta Sibiro gatvelė Markučiuose šalčiu tikrai nedvelkia: vingiuoja palįsdama po stiprių, aukštų medžių šešėliu ir vėl puldama į saulėtos dienos glėbį. Gal ji nepatogi ratams, bet jauki ir miela kojoms. Čia visai kitas Vilnius. Gyvenimas šioje dauboje turėtų būti panašus į ramų sūpavimąsi žaliame lopšyje: kažkur toli, šiaurės rytuose, už kalvos, gaudžia miestas, o už kitos, tos  labiau į pietvakarius, praūkauja traukinys. Gera vieta kurti.

Tačiau tikriausiai taip negalvojo iš Sibiro tremties po daugelio metų sugrįžę 1863 metų sukilimo dalyviai. Jiems buvo leista apsigyventi tik čia – kuo toliau nuo miesto centro, dauboje, žiemą skęstančioje giliose pusnyse. Jie, matyt, šį pakraštį ir pavadino Sibiru.

Taip mąsčiau žvelgdama į ne sniege, o žalioje lapijoje paskendusį dailininko Antano Kmieliausko namą. Šeimininkas jau eina atkelti vartelių. Jį aplenkia rusva šunelė. Bakst bakst snukučiu, atrodo, įsileis ir ji, Arna – aiškina man šeimininkas.

Dirbtuvėje dailininko laukia pozuotoja, taigi jis atsiprašo manęs: norįs dar šį tą užbaigti ir jau tada galėsim pasikalbėti. Sėdžiu ir stebiu šį nuolatos besišypsantį žmogų, o jis – išsitepęs rankas visomis įmanomomis spalvomis – tupinėja prie molberto. Kėdėje sėdinti dama jau, regis,  „perkelta“ į drobę: raudono švarkelio spalva tokia pat ryški, veido bruožai kitokie, bet kartu ir tie patys, gražiai skreite sukryžiuotos rankos. Ką čia dar gali tas vikriai šokčiojantis teptukas nuveikti? Žinoma, taip tik man atrodo, o dailininkas, ko gero, dar ilgai tą „drobinę“ damą tobulins.

Kai jis užbaigia šios dienos darbą, kviečia mus abi prie stalo – pietų. Sako – pats laikas, ir kalbėtis užkandžiaujant bus smagiau. Tačiau susėdam ne trise, o keturiese – staiga damai ant pečių išsidrebia stambus tingus katinas – kaip kokia lapės apykaklė – kabo jo kojos vienoje ir kitoje galvos pusėje. Ir nors dailininkas liepia Miciui nulipti – tas net nemano. Dama nekaprizinga, sako, papietaus ir su katinu ant nugaros. Galgi kada nors jis nusirioglins savo noru.

Taigi štai ką kalbėjomės tą ramią popietę:

Jeigu šiandien Jūsų kas paklaustų, kokie vaizdai, kokios spalvos liko iš vaikystės, iš tėvų namų, kokie paveikslai iškiltų visų pirma? Tarkim, Cz. Miloszas teigia, kad jo vaikystė – tai Šardenas (piln. Žanas Batistas Simeonas Šardenas, pranc. Jean-Baptiste-Siméon Chardin,16991779), jis rašo: „Ant lentynų stovėjo įvairiausi variniai, stebuklingo aukso vermeille atspalvio indeliai, o stalčiukuose – visokios esencijos, prieskoniai. Imbieras ir t.t. Tie vermeille spalvos puodeliai, kurie ten stovėjo, drauge su tais kvapais – grynas Chardinas, viskas kartu! Chardinas ir olandų tapyba“. (Maištingas Czeslawo Miloszo autoportretas, p. 149).

Gimiau Olendernėje, Alytaus apskrityje, netoli Butrimonių miestelio. Senelis iš tėvo pusės buvo išvažiavęs į Ameriką, sunkiai dirbo geležies fabrike ir grįžęs į Lietuvą nusipirko septynis hektarus Tiškevičių dvaro žemės. Labai gražioje vietoje. Kita žemė, nes iš viso tėvai turėjo apie aštuoniolika hektarų, buvo mamos tėvų palikimas. Mūsų giminė labai mylėjo žemę, bet tėvas užsiimdavo ir kitais darbais: šaltkalvio, staliaus, užveisė sodą, sodino mišką, laikė bites ir netgi užtvenkęs pievas, iškasė penkis tvenkinius ir augino juose žuvis – tai buvo aplinkiniams neregėtas dalykas. Taigi iš vaikystės atsimenu namus, kuriuose daug visokių naujovių, daug įvairiausių įrankių. Tėvas tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, taikliai šaudė, galbūt todėl grįžęs mėgo medžioti ir mokėjo pats pasidaryti medžioklinius šautuvus sau ir kaimynams. Mes su broliu Jeronimu (jis ketveriais metais vyresnis už mane, sesers Vlados dvynys) išsidroždavome plunksnakočius, brolis išleistuvėms pasidarė įdomų raktą – dovanų mokyklai.

A. Kmieliausko tėvas Petras, mama Domicelė, brolis Jeronimas, sesuo Vlada ir jis pats (antras iš kairės) Olendernėje, apie 1938
A. Kmieliausko tėvas Petras, mama Domicelė, brolis Jeronimas, sesuo Vlada ir jis pats (antras iš kairės) Olendernėje, apie 1938

Mama buvo silpnos sveikatos ir daugiausia dirbo namuose: audė juostas, užtiesalus, siuvo kaimo moterims drabužius. Kartu su mumis gyveno ne tik seneliai – tėvo tėvai, išgyvenę skaudžią netektį – jie palaidojo aštuonis savo vaikus iš devynių, –  bet ir mano krikštatėvis, tėvo brolis – Nikodemas, kuris labai gražiai piešė, bet taip pat mirė (nuo džiovos) sulaukęs vos 24 metų.

Vaikystėje viskas buvo pasakiškai gražu. Labai patiko gamta. Norėjau būti sodininku arba miškininku. Pavasarį stebėdavau, kiek per naktį užauga kaštonų ar ąžuolų lapai arba atsigulęs ant tiltelio spoksodavau į tvenkinio vandenyje mirguliuojančias žuvytes, vabalėlius. Ypač aiškiai atsimenu žiemas. Tėvai nupirko pačiūžas, vakarais, kai būdavo labai šviesi mėnesiena, čiužinėdavom iki išnaktų, o tolumoje miškuose kaukė vilkai… Įprotis čiužinėti liko ir studijų metais Dailės institute – eidavom čiuožti į Jaunimo sodą.

Radau informaciją, kad mokydamasis Kauno dailės gimnazijoje, piešėte iliustracijas Dzūkijoje leistiems Lietuvos partizanų laikraščiams (1949‒1952). 1951-aisiais baigęs šią gimnaziją aukso medaliu, įstojote į tuometinį Valstybinį dailės institutą mokytis tapybos. Kaip tai buvo įmanoma? Ir iš kur jaunam žmogui toks noras – padėti partizanams?

Augau klausydamasis senelių pasakojimų apie caro priespaudą, baudžiavą, sukilimus, knygnešius. Vėliau pats savo akimis regėjau visus karo ir pokario baisumus. Pirmą karo dieną kaip tik ėjau Pirmosios Komunijos, atsimenu, kaip virš Butrimonių kovėsi rusų ir vokiečių lėktuvai. Girdėjau ir apie žydų žudynes. Viena žydų sodyba buvo likusi tuščia visai šalia mūsų, durys atidarytos, bet tėvai kalbėjo: nieko negalima imti – nė vienas daiktas neteiks džiaugsmo, nes žinosiu, kad pasinaudojau kito nelaime. Mačiau išbadėjusių rusų belaisvių, o po karo – Butrimonių aikštėje išguldytus, išniekintus partizanus. Tada mums, mokiniams per fizinio lavinimo pamokas liepdavę užkasinėti į duobes sumestus partizanų kūnus.

A. Kmieliauskas, apie 1946
A. Kmieliauskas, apie 1946

Kadangi mano tėvas visada buvo žingeidus, domėjosi istorija, karyba, religijos, filosofijos klausimais, gaudavo knygų ir jas skaitydavo, tai negalėjo ir tuo sudėtingu metu likti įvykių nuošalyje. Mūsų namuose dažnai lankydavosi partizanai, tarp jų – ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daug neaiškindamas tėvas manęs paprašė nupiešti pagal duotą temą karikatūras partizanų laikraštėliui. Vieną temą iki šiol atsimenu: Dunda vieškeliu tačankos, iš tačankų kyšo rankos ir mongoliška galva… Mano piešinius panaudoję (atspaudai būdavo juodi), originalus sudegindavo. Tačiau po kiek laiko kunigas Juozapas Andrijauskas paprašė, kad nupieščiau Butrimonių bažnyčiai šv. Jurgio paveikslą. Tėvas vėliau tą darbą parodė A. Ramanauskui. Šis pasakė: ,,Daugiau iliustruoti laikraštėlių tavo Antanui neduosim. Partizaninis karas eina į pabaigą, nepriklausomybės nebeiškovosime, neverta rizikuoti – jei saugumiečiai sužinos, visą jūsų šeimą išveš į Sibirą. Turėkim viltį, kada nors Lietuva bus laisva – dailininkai jai bus reikalingi.“

Ar nuo pat vaikystės žinojote, kad būsite dailininkas?

Mirus jau minėtam mano dėdei Nikodemui (jis mokėsi Alytaus progimnazijoje) liko jo labai kaligrafiški užrašai ir daugybė piešinių. Mes, vaikai, neturėdami jokių pramogų, dažnai tuos piešinius žiūrinėdavome ir patys bandydavome ant kokių nors popieriaus skiaučių piešti. O paskui mano brolis Jeronimas mane paragino važiuoti mokytis į Kauno vidurinę dailės mokyklą, kurioje jis jau mokėsi. Atvykęs į Kauną, nuėjau pasižiūrėti dviejų parodų: M. K. Čiurlionio paveikslų ir tarybinės dailės. Pirmieji, žinoma, man paliko neišdildomą įspūdį, o antrąja paroda taip smarkiai nusivyliau, kad net pradėjau dvejoti, ar noriu tapti dailininku. Tačiau nuo mažens įpratęs daug dirbti, nes taip mane auklėjo tėvai, pasižymėję ypatingu darbštumu, mokiausi piešti kiekvieną dieną, neišskiriant ir sekmadienių. Todėl mokyklą baigiau aukso medaliu ir įstojau į tuometinį Valstybinį dailės institutą.

A. Kmieliauskas (stovi antras iš kairės) su klasės draugais Kauno vidurinėje dailės mokykloje, apie 1950
A. Kmieliauskas (stovi antras iš kairės) su klasės draugais Kauno vidurinėje dailės mokykloje, apie 1950

Tačiau per visą gyvenimą, regis, jokių naujų stilių neišradau, nei kokių genialių darbų padariau. Taip, skulptūrų gal ir nemažai sukūriau, bet ar kam jos rūpi? Na, nebent sugalvojau naują ekslibrisų techniką, kuria daug kas pasaulyje susidomėjo. Tai mane patį stebina, kad jiems ji įdomi… Aš tiesiog labai daug ir sąžiningai dirbau.

Ar manote, kad dalyvavimas 1966 metais Tarptautinėje ekslibrisų parodoje Čekoslavakijoje atvėrė Jums platesnes galimybes ir Lietuvoje? Juk pradėjęs savo darbus nuo šv. Kristoforo ilgam buvote užsitraukęs valdžios nemalonę…

Baigdamas Dailės institutą, norėjau diplominiam darbui tapyti teminę „Artojo“ kompoziciją. Man tai buvo artima, nes mano tėvai ir seneliai – žemdirbiai. Tačiau kažkas tame darbe įžvelgė mano vaizduojamą nenorą stoti į kolūkius… Man uždraudė artoją tapyti, tai nutapiau artisto Stepo Juknos portretą.

O šiaip jau gal mano kūrinių stilistika artima bažnytiniam menui, o gal tiesiog taip susiklostė, kad pirmas, mane savotiškai išgarsinęs, darbas buvo Šv. Kristoforo skulptūra, sukurta dar 1957 metais.

Dailės akademiją baigiau labai gerais pažymiais, bet man nepasiūlė pasilikti dėstyti, kaip kitiems mano kolegoms… Turbūt todėl, kad nebuvau komjaunuolis. Kadangi po studijų tapau laisvu menininku, priėmiau Česlavo Krivaičio pasiūlymą sukurti šventojo Kristoforo skulptūrą – paminklą kunigui Kristoforui Čibirui, lenkų laikų lietuvybės puoselėtojui. Skulptūrą buvo numatyta pastatyti Vilniaus Rasų kapinėse. Tačiau kai padariau Šv. Kristoforą, užsakovai sugalvojo, kad paminklą geriau pastatyti prie Šv. Mikalojaus bažnyčios su užrašu: „Šventas Kristoforai, globok savo miestą“. Visi stebėjosi, kaip tapytojas daro skulptūrą net specialių įrankių neturėdamas. Tačiau aš kažkaip iškaliau iš akmens, nors niekada nebuvau matęs, kaip tai daroma… Žinoma, kai dabar pagalvoju, tai man pačiam keista, neturėjau nei gerų kaltų, nei įgūdžių. Tiesa, vaikystėje buvau padaręs iš liepos šventojo skulptūrą, gal tai suteikė man drąsos.

O dėl ekslibrisų, tai gal svarbu tik tai, kad pirmą kartą mano ekslibrisas buvo eksponuotas užsienyje. Po to dalyvavau ne kartą įvairių šalių ekslibrisų parodose, ir tam, be abejonės, turėjo įtakos Vinco Kisarausko pradėtas „ekslibrisų sąjūdis“. Iš pradžių ekslibrisus siųsdavome vokuose, o uždraudus tokias siuntas, juos tekdavo perduoti per privačius asmenis. Beveik po dešimties metų, 1974-aisiais Italijoje man buvo paskirtas aukso medalis, kurio, deja, dėl sovietinės valdžios intrigų negavau. Tuomet Amerikos radijas pradėjo kalbėti apie šią premiją, o aš juk jau buvau išmestas iš Dailininkų sąjungos… Buvo ir daugiau tų apdovanojimų, mat ekslibrisus pradėjau daryti nauja, paties sugalvota technika – savo dukros Ramunės prašymu (jai tada buvo vos šešeri) raižiau ne linoleume, o kietame elektrotekstolite. Darydamas klišes sugaištu labai daug laiko, kartais prie to mažo darbelio reikia pasėdėti ilgiau nei prie didelės skulptūros. Tačiau daugelis nori tų mano išskirtinių darbų – o man tai ir naudinga, ir nenaudinga, nes kitos technikos yra daug lengvesnės. Pirmąjį darbelį mano bičiulis Stasys Kisarauskas net man nežinant išsiuntė į parodą Lenkijoje, o paskui susidomėjo čekai, vengrai, olandai, pradėjau gauti kvietimus iš Japonijos ir Meksikos bei kitų šalių.

Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris

Taigi ta skulptūra užkirto Jums priėjimą net ir prie tokių, regis, paprastų dalykų, kaip tapybos priemonės… Tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, berods, nepriėmė į parodas, nedavė dirbtuvės, neleido nusipirkti tuo metu pagal sąrašus parduodamų dažų… Kaip sukotės iš padėties? Kaip dirbote? Kas padėjo ir kokie tuo metu buvo Jūsų bendraminčiai, bičiuliai?

Šv. Kristoforo skulptūra savotiškai tapo lemtinga mano gyvenime. Po kiek laiko išsikvietė mane tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas (o aš buvau neseniai įstojęs į LDS) ir pasiūlė nugriauti paminklą, tačiau aš nesutikau. Tuomet pašalino iš LDS, pradėjo nepriimti darbų į parodas, neduoti dirbtuvės, neparduoti dažų… Kadangi dažų reikėjo, o dažai – tik pagal sąrašus, tai geri bičiuliai Vincas Kisarauskas ir Valentinas Antanavičius padėjo. Jie man duodavo dalį, save nuskriausdami. Taip aš tapydavau…

Mūsų kartai teko sudėtingi laikai, mes turėjome rinktis: pataikauti ir pasiduoti oficialiai ideologijai ar savo gyvenimu, savo kūryba pasipriešinti okupacijai. Taigi bendravau su savo bendraminčiais: Adomu Matuliausku, Vincu ir Saule Kisarauskais, Vytautu ir Judita Šeriais, Birute Žilyte, Algirdu Steponavičiumi, Vladu Vildžiūnu, Justinu Mikučiu ir kitais. Mes diskutavome ne tik apie meną, estetiką, bet ir apie Lietuvos istoriją, okupaciją, apie pastangas išlikti savimi bent kūryboje. Mūsų įsitikinimus ir ryžtą labai palaikydavo Justinas Mikutis, praplėtęs mūsų filosofijos, dailės, literatūros akiratį, padėjęs pajusti žmogaus sąžinės vertę, minties laisvę. Mes niekada nebuvome kosmopolitai, anksti supratome, kad kūryba be lietuviškos dvasios pasaulio nenustebinsime. Mums visada rūpėjo išsaugoti savo šaknis.

Poeto H. Nagio antkapinis paminklas, 2001
Poeto H. Nagio antkapinis paminklas, 2001

Sakote esąs tradicinės tapybos šalininkas. Jums visa ko pagrindas yra piešimas, cituoju Jus: „Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas. Aš labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą.“ Skaičiau viename Jūsų interviu, kad, norėdamas labai gerai išstudijuoti žmogaus anatomiją, vaikščiojote į prozektoriumą, piešėte žmogaus kūną. Ar būtina dailininkui tą kūną matyti net ir tokį – mirusį? Ar nepakanka tyrinėti iš arti pozuotojų kūnų?

Pradėjęs mokytis Kauno vidurinėje dailės mokykloje net nežinojau, kaip pieštuką laikyti. Tam, kad pasiektum tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velasquesas, reikia labai daug dirbti. Žmogus – subtiliausia forma. Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje – nuo abėcėlės. Dailininkui, mokančiam nupiešti žmogų, paskui bus lengva bet ką nupiešti. Aš stengiausi nepraleisti nė vienos progos, kur galėčiau lavintis. Todėl ir į prozektoriumą ėjau, piešiau preparuojamų kūnų dalis, žiūrėjau, kaip juos skrodžia, pats prie spingsulės preparavau. Piešiau, užsirašinėjau ir galvojau apie tą žmogų: gyveno, mylėjo, mirė… Labai dažnai aš ten būdavau vienas, kiti kolegos trumpam tik užsukdavo. Padariau gal per šimtą piešinių, paskui kažkas juos pasiskolino ir visi dingo, man tai buvo labai didelis nuostolis. Dabar, kai prisimenu, suprantu, kad jau jaunystėje buvau kitoks, nepritapau prie daugumos, vis dažniau likdavau su savo vienatve, su savo begaliniu troškimu studijuoti didžiųjų meistrų darbus. Perskaičiau daugybę knygų, stengiausi pažinti Lietuvos dailę, paskui iš albumų susipažinau su užsienio menu, vėliau, kai jau buvo įmanoma išvažiuoti – lankiau žymiausius muziejus, galerijas. O kiek visokių technikų esu išbandęs, susikūręs savąsias. Kai ėmiausi Lietuvoje ne itin populiarios klasikinės freskos, teko perprasti jos technologiją, daug ką reikėjo daryti pačiam: skaityti apie šią techniką istorinę literatūrą, ruošti sienos gruntą, gaminti dažus. Beveik visi sienų tapybos darbai yra įgyvendinti sudėtinga, Renesanso meistrų ištobulinta, buon fresco technika. Pvz. ruošdamas tinką naudojau malkomis degtas kalkes ir distiliuotą vandenį. Tapant ant drėgno tinko dažai įsigeria į tinką kaip į popierių liejant akvarelę. Taigi reikėjo tapyti nedideliais plotais, nes džiūstant tinkui, darbą privalėjau atlikti gana greitai. Vėliau ką nors pakeisti sunku. Todėl iš anksto reikėjo pasidaryti spalvinį projektą ir tikslų piešinio kartoną.

Man šiandien liūdna žiūrėti į žmones, kurie kūrybą paverčia neatsakingu, neprofesionaliu žaidimu, tai atima norą apskritai lankyti parodas, nes jose nėra pagarbos rimtam menui, vadinamieji dailininkai tyčiojasi iš žiūrovų. Man dabartinis menas atrodo taip pat nuogas, kaip vaikui karalius iš visiems gerai žinomos pasakos.

Angelas, 1997
Angelas, 1997

Pacituosiu Jus: „Juk žmogus gražus ne tik jaunas, bet ir senukas, paliegęs, nelaimingas… Svarbu pastebėti žmogiškumą, dvasingumą. Tai ir aš stengiuosi į kiekvieną žmogų žiūrėti, kaip į unikalų, įdomų ir vertą. Žmogus – tai ištisas pasaulis, kurį reikia mylėti ir vertinti. O kas gi vertingesnio žmogui už žmogų gali būti?“ Jūsų nutapytų portretų galerijoje: senelių, tėvų, dukros, kitų artimųjų ir bičiulių portretai, visuose juose – unikalus vaizduojamų žmonių charakteris, apranga ir laikysena, išduodanti gyvenimo stilių, visuomeninę padėtį, profesiją, akių švytėjimas arba jose tvyranti ramybė, liūdesys ir… daug paslaptingumo, leidžiančio kiekvienam žiūrovui savaip „perskaityti“ regimą veidą. Tos vidinės – sielos – paslapties kupini ir akmenyje Jūsų iškalti veidai.

Per gyvenimą supratau, kad tikras menas, nepaisant skirtingų epochų, stilistinių formų, turi būti pripildytas gilaus žmogiško jausmo, paslaptingas, mįslingas, atspindintis subtiliausius žmogaus sielos virpesius. Tai, ką supratau studijuodamas tapybą, kurią lygindavau su muzika ir poezija, davė man pagrindus skulptūrai ir grafikai.

Tarkim, tapydamas Rainių koplyčios freską labai ilgai galvojau, kaip perteikti ne tik Rainių, bet ir visos mūsų tautos kančias? Kaip įminti šio blogio mįslę? Negi Dievas kitaip negalėjo išgelbėti žmonijos, tik leidęs nukryžiuoti savo vienatinį sūnų? Negi Lietuvos negalėjo aplenkti ta baisi karo ir pokario patirtis? Todėl ir sugretinau: centre pavaizdavau Kristaus kančią, o šonuose – Lietuvos žmonių išgyvenimus. O kad visa tai nebūtų itin šiurpu, kad ištirptų debesyse – tapiau šviesiais tonais.

Rainių Kančios koplyčios freskos, 1991
Rainių Kančios koplyčios freskos, 1991

Taigi pelnytai 1991 m. už Rainių kančių koplyčios freskas Jūs apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Kaip žiūrite į apdovanojimus? Ar jie daug ką lėmė Jūsų gyvenime?

Dažnai daugeliui meno žmonių pripažinimas ir apdovanojimai ateina pavėluotai. Žinoma, geriau vėliau negu niekad, bet jeigu būtum pripažintas jaunystėje, būtum turėjęs pakankamai jėgų įgyvendinti rimtą užsakymą. O jei tokį užsakymą tau pasiūlo, kai ranka nebelaiko kalto, nebepakelia kūjo akmeniui kalti? Man pasisekė: daugelis mano skulptūrų stovi kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kitos – miestų aikštėse, kažkas pro jas praeina, kažkas galbūt stabteli ir pasižiūri, bet freskos… Kad ir Rainių koplyčioje – kas jas mato? Pravažiuojantieji retai turi galimybę išvysti, nebent ekskursijoms prieinamos. O į Vilniaus universiteto Rektorato posėdžių salės freskas, tapytas dešimt metų, net ir ekskursijos nelabai gali pasižvalgyti. Tai ne mano kaltė, bet liūdna. Tačiau taip buvo visada ir, ko gero, bus. Juk pvz. Van Goghui, gyvam būnant, jo paveikslų beveik niekas nenupirko, jis gyveno skurde, o dabar už bet kurį darbelį milijonus moka net nesuvokdami, kas jame vertinga. Jeigu jis gyvas būdamas būtų bent šimtąją tų pinigų dalį gavęs, gal geresnių dažų ar drobių būtų nusipirkęs, dar puikesnių darbų sukūręs, geriau pavalgęs, nenusižudęs… Turbūt kiekvienas menininkas nori, kad jį gyvą mylėtų, kad vertintų jo darbus, kad jo pastangos nebūtų nutylėtos, išjuoktos ar užmirštos.

„Šviesos greitis visuomet yra šiek tiek didesnis už tamsos greitį“, – teigia Donaldas Kajokas. Sovietmečiu tamsai priešinotės kurdamas oficialiai ideologijai prieštaraujančius darbus. Kaip jaučiatės dabar, laisvoje Lietuvoje, globalizacijos apimtame pasaulyje?

Sovietmečiu buvau netinkamas, nes nesiėmiau jiems priimtinų temų, bet ir dabar aš nelabai tinkamas… Man labiau prie širdies kelių tūkstančių metų senumo Egipto ar Majų skulptūros nei šiuolaikinis menas. Žinoma, tebūnie įvairovė, nenoriu kritikuoti modernių meno apraiškų, bet negaliu savęs ir apgaudinėti: man gali būti įdomus ir vamzdis prie upės, bet kur kas įdomesnis yra prieš tūkstančius metų sukurtas piešinys Ispanijos uolose. Koks skirtumas, kada ir kokiu stiliumi sukurtas darbas, man svarbiausia – ar jis įdomus, ar jis mane jaudina, ar jis man ką nors duoda… Aišku, šiais laikais yra daug daugiau nei anksčiau kuriančių žmonių, ieškančių naujų meno išraiškos priemonių, tik randančių ne taip jau labai daug… nes padaryti ką nors nauja ir vertinga – labai retai pavyksta. Tačiau kiekvienas naujas atradimas yra trupinėlis bendrame meno lobyne. Blogiau, kai darbe nei prasmės, nei idėjos nesimato, jis – tik paprasta dekoracija. Arba dar blogiau, kai žiūrovą norima papirkti kitoniškumu: regis, tokie dailininkai, pasižiūrėję į Ticiano ar Rafaelio tapybą, nusprendžia, kad geriau nepadarys, ir todėl sugalvoja ką nors „pritrenkiančio“– kad tik būtų lengviau ir greičiau. Buvo laikai, kai scenoje daužė ir laužė instrumentus. Groti reikia mokėti, o laužyti gali kiekvienas žioplys. Bet publikai paliko įspūdį. Dabar žmogus mene beveik nevaizduojamas, nes dailininkai nemoka jo nupiešti, jie tingi ilgai ir sunkiai dirbti, todėl tokie šiuolaikiniai menininkai sugalvoja, kaip kitoniškumu šokiruoti publiką ir išgarsėti. Sugalvoji, pvz. kaip lengviausiai pavaizduoti Baltijos kelią – tam ir lėšų atsiranda…

Man nesuprantama šių dienų vadinamoji demokratija: naujoms mintims labai tolerantiški menininkai ir kritikai visai netoleruoja besilaikančių kitokių, senesnių pažiūrų. Jų demokratiškumas labai vienpusiškas, falšyvokas, jie gina tik savo požiūrį. Jeigu man patinka Rembrantas ar Mikelandželas, tai į mane žiūri kaip į atsilikėlį, iškaseną. Bet kažkodėl mane, tokį atsilikėlį, vis dar kviečia dalyvauti parodose tarptautinių parodų organizatoriai, tai ir nesuprantu, ar tas mano meninis skonis toks jau apsamanojęs?

Šventoji šeima, apie 1985
Šventoji šeima, apie 1985

Taip, pripažįstu, mano mąstymas prasilenkia su šių dienų mada. Kai girdžiu, kad per kelias akimirkas buvo išleista trys milijonai fejerverkams, kuriuos regėjo saujelė žmonių, tai niekaip negaliu suprasti, kodėl jie nebuvo skirti, tarkim, istorinėms freskoms ar kitiems meno kūriniams, galėjusiems papuošti Valdovų rūmus? Kūriniai džiugintų milijonų žmonių akis ištisus dešimtmečius, o gal ir šimtmečius.

Jūsų skulptūra, tapyba, grafika, freskos – ar tai tik natūralus poreikis išreikšti save, tai kas yra duota ir tarsi transliuojama per Jus, ar vis dėlto kiekviename kūrinyje slypi Jūsų pastanga suprasti gyvybiškai žmogui svarbius klausimus?

Visą gyvenimą dariau tai, ką privalėjau daryti, neidamas į kompromisą su savo mintimis ir su sąžine. Niekada neturėjau tikslo praturtėti, išgarsėti, gal greičiau laikiausi kaimiško mąstymo: dirbti daug, sąžiningai ir stengtis viską daryti kuo geriau. Tačiau įsigilinęs į meno esmę supratau, kad labai sunku pasiekti gerų rezultatų. Buvo laikas, kai domėjausi moderniuoju menu, atradau jame daug įdomių darbų, bet laikui bėgant visa tai tapo išsidirbinėjimu, supratau, kad tai viso labo ieškojimas to, kas nepamesta. Supratęs pradėjau ieškoti kitų kelių, o kai kas tam mados šauksmui tarnauja ir toliau. Esu balta varna ir gerai jaučiuosi. Manau, kad gyvenimas man buvo dosnus. Net ir sovietmečiu, kai nesutapau su jo dvasia, dėstytojai man rašydavo gerus pažymius, o aš galvodavau, koks esu laimingas: kai mano bendraamžiai vargsta Sibire, aš esu pavalgęs, šiltai gyvenu ir galiu paišyti, tapyti. Aš, kaip ir kiti menininkai, kurdamas noriu pasidalyti su žiūrovu savo jausmais, savo mintimis. Vieni jas priima, kiti – atmeta. Tai ir yra žmonių bendravimas per meno kūrinius. Menas gali sukelti dvasinę harmoniją, pakilimą, o gali pasėti neviltį, depresiją. Priklauso, koks mano tikslas. Pavyzdžiui, tapydamas žmogų žiūriu į jį kaip į didelį stebuklą, nes kiekvienas žmogus turi vis kitokį Dievo veidą ir yra nepakartojama vertybė. Ne savo braižą stengiuosi demonstruoti, o perteikti tai, kas žmoguje yra įdomiausia, jo vidinį turinį. Atsimenu, kaip Algimantas Švėgžda prieš pat mirtį kalbėjo: „Aš branginau ir branginu viską, kas yra… obuolį, saulę… bet ką… Ar mes gerai pasižiūrim, ką turim? Juk aš tai paskutinį kartą gyvenime matau. Ar mes ne per vėlai susimąstome?“ Aš jam pritariu.

Aš irgi pritariu. Labai branginu šį pokalbį su Antanu Kmieliausku, nes nežinau, ar dar kartą turėsiu progos užeiti į jo namus Sibiro gatvėje, ar kada nors vėl vartysime jo darbų albumą, peržvelgdami visą šio darbštaus žmogaus lobyną – skulptūras, freskas, tapybą ir grafiką, ar kalbėsimės ne tik apie jo gyvenimą, kūrybą, bet apie viską –  jo mylimą, jau Anapilin išėjusią žmoną Ritą, apie anūką Lotą, dukrą  Ramunę ir jos darbus, apie lubas siekiančias gėles jo dirbtuvėje, tingulio apimtą Micių ir šių metų pavasarėlį, anot Žemaitės… 

Darbo procesas
Darbo procesas

 

 

 

 

 

 

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Aš – Garliavos Jonučių progimnazijos aštuntokė. Esu Borutaičių draugijos narė. Rašau, groju, fotografuoju, filmuoju. Stengiuosi sutikti kuo daugiau įdomių žmonių, keliauti, atrasti. Taip pat save apibūdinčiau kaip niekada neišsenkantį blogos nuotaikos šaltinį. Savo kūrybą laikau neišbaigta ir neaiškia. Manau ją reikia skaityti tyliai, mintyse, užsidarius tyloje.

                                                                                           Simona Katiliūtė

 Juoda

Juoda… Tiesiog juoda.

Juoda akyse, kai atsistoji,

Juodi mano ir žmonių veidai…

Juodas dangus

Ir jame nesimatantis mėnulis

(atsisukęs juodąja puse)

Juodi marškiniai, numesti ant juodos kėdės tamsiame kambaryje.

Visur juoda.

Juoda saga, iškritusi iš stiklainio juodu dangteliu.

Juodos akys, pavargusios nuo streso ir žmonių.

Juodas žmonių gyvenimas ir jų pasaulis.

Juodi prisiminimai ir sapnai,

Besisukantys juodaplaukėje galvoje.

Juodi žodžiai,

tam tikra prasme pasklidę iš juodos burnos.

Visa tai juodai užrašyta ant juodo popieriaus lapo,

Kuris pagamintas iš juodo medžio.

Deja, jis toks juodas,

Kad juodi žodžiai paskęsta jame.

Esu.
Esu.

Beveidžiai

Žmonės be reakcijos supasi aplink mane,

Beveidžiai tamsūs, net mėnulio šviesoje.

Skrendu tolyn.

Išsigąstu savo atspindžio vandenyje:

Aš tokia kaip ir visi –

Beveidė šmėkla nakty.

Garsų mišrainė

Plaukų džiovintuvas taip garsiai ūžia,

O šlapi plaukai švelniai šiurena,

Kad tyla pavirsta garsų mišraine

Su daug sudužusių tylos šukių.

***

Ilgai žiūrėjau į spindintį vasaros dangų

Pro langą, nevalytą nuo žiemos.

Net spalvos pasikeitė akyse,

Visai atvirkštine puse:

Rožinis dangus

Ir jame lėtai plaukiantys purūs violetiniai debesys.

Pro langą matėsi ir nuo vėjo linguojantys medžiai,

Tarsi taikantys į ritmą

Viduje jiems grojančiai muzikai.

Jau buvau patikėjusi,

Kad dangus plaukia debesyse,

O medžiuose linguoja vėjas.

Veidrodžių kūdros.
Veidrodžių kūdros.

Adatų sodas

Žengiu aš adatų keliu,

Aplink tik adatų medžiai,

Adatų medžiai, adatų medžiai.

Aštri žemė ir aštrios gėlės.

Pjauna, bado,

Bado, pjauna.

Duria, ak kaip duria.

Išskėtusi rankas krentu ant žalių adatų, atstojančių žolę.

Vaje, kaip skauda.

Duria, duria, duria.

Kūnas skylutėm nusėtas.

Skylutėm, skylutėm, skylutėm.

Raudoni taškiukai, tai tik raudoni taškiukai.

Adatų sodas,

Toks pavojumi žaliuojantis.

Gėlės, uogos, medžiai.

Žolė.

 

Žalia.
Žalia.

Tik, tik

Tik, tik.

Tai tik pradžia.

Tik, tik.

Ak, koks paprastas žodis tas tik.

Tik žodis, tik raidės.

Tik, tik.

Tik laikas.

Tik, tik, jis tiksi.

Tik, tik.

Ar girdi, kaip širdis plaka?

Tik, tik.

Tai tik vandens lašėjimas iš krano.

Tik, tik.

Tai tik pabaiga.

 

Sapnas

Tai tik sapnas. Pilki medžiai miške.

Tai tik sapnas. Balta vilkė ir pilki vilkai.

Tai tik sapnas. Miške žydinčios spygliuotos rožės.

Tai tik sapnas. Ant medžių nupieštos akys.

Tai tik sapnas. Spalvotų akmenėlių kelias.

Tai tik sapnas. Aš su plona juoda suknele.

Tai tik sapnas. Mano plaukai plaikstosi vėjyje.

Tai tik sapnas. Aš nešu uždegtą baltą žvakę.

Tai tik sapnas. Nutekėjęs vaškas degina odą.

Tai tik sapnas. Kaukia vilkai.

Tai tik sapnas. Šalta,

Karšta,

baisu.

Tai tik sapnas. Teka juodas upelis.

Tai tik sapnas. Pagaunu pilką lapą

jis ištirpsta,

mano rankose

drugiu pavirsta.

Tai tik sapnas?

Jeigu.
Jeigu.

Bijau tik

Nebijau saulės, bijau tik apskrusti joje.

Nebijau vandens, bijau tik pomirtinio šalčio ir drėgmės.

Nebijau veidrodžio, bijau tik nematyti savo atvaizdo jame.

Nebijau visuomenės, bijau tik žmonių.

Nebijau ugnies, bijau tik lakstančių žiežirbų.

Nebijau laiko, bijau tik laikrodžio rodyklių.

Nebijau oro, bijau tik dūmų, įsimaišiusių jame.

Nebijau tamsos, bijau tik švieselių, bežaidžiančių slėpynes tamsoje.

Nebijau mirti, bijau tik gyventi.

Nebijau scenos, bijau tik savo reakcijos įlūžtant į ją.

Nebijau skristi, bijau tik įkvėpti debesų ir nepalikti jų danguj..

Avinžirnis

Pykčio vonia, pripildyta sūrių ašarų stovi kambaryje.

Joje skęsta moteris, nuoga ir balta kaip lapas.

Ji niūniuoja ir spokso į vieną tašką,

Į sieną,

Kur kadais prikaltas kabėjo

Avinžirnis.

Paieškos

Noriu ieškoti, noriu surasti.

Noriu sutikti įdomių žmonių, noriu išgirsti graudžių istorijų.

Noriu nuskristi į kosmosą, noriu pavaikščioti ant mėnulio.

Noriu keliauti, noriu įkvėpti kalnų oro, gurkštelėt Ramiojo vandenyno vandens.

Noriu išgirsti keistos muzikos, noriu išbandyti visus muzikos

instrumentus.

Noriu vilko, noriu žirafos, noriu kakadu.

Noriu rašyti, noriu paliesti visą pasaulio popierių.

Noriu skristi, noriu kristi.

Noriu dar milijoną kartų įkvėpti gyvybės kvapo, ateinančio po lietaus.

O aš ieškojau.

Apieškojau avietę.

Tu sakei, nieko nerasiu, o aš tada radau dramblį.

Žingsniai.
Žingsniai.

Ksavera

O, mieloji Ksavera.

Tavo plaukai kvepia kaip laukai,

tu pati kaip vėjas tarp pirštų:

nei esi, nei nesi.

Tu gyva, bet negyva,

vaideniesi su šviesiai geltona suknele,

apelsiną rankoj amžinai laikai.

Ei, žiūrėk! Krenta, krenta tavo sparnai..

Nugriūsi, Ksavera, argi verta?

Paleisk apelsiną ir gaudyk sparnus.

Plunksnos byra, svajonės nyksta.

Apelsinas nuriedėjo, nebėra Ksaveros.

*nusivylimas*

Tavo atvaizdas dingsta vandenyje,

kai švelniai perbraukiu jį ranka.

Pati mirkstu

ir vis dėlto judėt negaliu,

nes mano drabužiai prisisunkę juodo žvaigždėto vandens.

 

Tavo pirštai juda vandeny,

vis naikina žvaigždynus.

Tu savo baltą ranką tiesi,

bet man jos nereikia.

 

Nereikia kaip žuvims oro

ar

kaip tau ‒ kraujo.

 

10/23

Ar prisimeni tą rytą,

kai važiavom vingiuotu keliu,

aplink tą kelią geltoni medžiai metė lapus,

kuriuos, galvojau, tuoj mesim ir mes?

 

Mano įsitempęs kūnas,

Ir tavo gilūs atodūsiai.

Viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai.

 

Už lango lyja.

Lietuje nesimato ašaros,

Lietuje gali matytis tik raudonos akys.

Tokios raudonos, kaip medžių lapai ant žemės.

 

Nebijok, viskas gerai.

Noriu tavimi tikėti, bet per sunku.

 

Ir dabar, kai matau tavo užmerktas akis,

nežinau, ką daryti,

ar tave dar žadint,

ar tu, jau kaip rudeninis, nutrūkęs geltonas, lapas..

 

Smirda

Tavo kvepalai man primena kadaise nešiotą sagę – drugelį.

Rožinis drugelis buvo. Ir dabar kažkur yra.

Tik sukaustytas metalo.

 

Tavo kvepalai man primena parduotuvę, pilną senukų.

Vienam iš jų nukrenta centas, jis sunkiai lenkiasi jo pasiimti, o kiti jį lenkia, stengdamiesi kuo greičiau užsiimti vietą kasoje, kad netektų vėluoti pasiimti anūkų.

 

Tavo kvepalai dvelkia nepažįstamojo šypsena,

Kurios daugiau taip ir nepamačiau.

 

Tavo kvepalai man primena pirmokų armiją prie mokyklos durų.

Ir dar kaktuso spygliukus, įsmigusius man į pirštą,

kepsnį, įdarytą juodomis alyvuogėmis,

ir atviruką, iš praeito gyvenimo.

Iš sapno smėlis.
Iš sapno išnyrant.

Neringos Dangvydės nuotraukos

 

 

Reabilituoju Sigitą Parulskį, arba Danijos pilietiškumo pamoka pasauliui

suskaiciuotoszvaigzdes

Reabilituoju Sigitą Parulskį, arba Danijos pilietiškumo pamoka pasauliui

Rasa Milerytė

2012-aisiais metais Sigitas Parulskis išleido romaną „Tamsa ir partneriai“ apie Holokaustą Lietuvoje. Anot autoriaus, tai turėjo būti knyga, atskleidžianti tiesą, kas ir kaip vyko nacių okupuotoje Lietuvoje; tiesą, kuri beveik niekam nežinoma; tiesą, kuri nepatogi, todėl nutylima. Vis dėlto besidomintiesiems toji tiesa buvo prieinama seniai – lenkų žurnalisto Kazimiero Sakovičiaus, pro savo namų langą stebėjusio, ant popieriaus skiaučių užrašinėjančio ir kieme tuos užrašus užkasančio knygoje „Panerių dienoraštis“. K. Sakovičius veik visus trejus metus gyveno šalia masinių žydų žudynių vietos Paneriuose ir atidžiai fiksavo tai, ką mato. Kartais sausai dokumentiškai, paminėdamas tik skaičius, kartais – išsamiai aprašydamas, kaip vyksta egzekucijos. Kaip ir kiekvienas istorinis sukrėtimas, taip ir žydų genocidas – svarbi tema. Kol prisimenam ir suvokiam tokias tragedijas, tol galim išvengti jų pasikartojimo. Taigi S. Parulskio knyga turėjo tapti teisingu žingsniu pilietinio sąmoningumo link. Deja, ją išleidus paaiškėjo, kad istorinis laikotarpis ir personažai žydai-aukos bei lietuviai-skriaudėjai tėra viso labo dekoracijos, o ryškiausios romano scenos vertos prasto pornografinio romano vardo. Po šios knygos man, nežinia kokiu būdu jaučiančiai bendrystę su visais be kaltės kentėjusiais, S. Parulskis tapo amžinu priešu (juolab kad ir literatūrinės vertės knygoje nematau). Nei S. Parulskis, nei „Tamsa ir partneriai“ nebus pagrindiniai šio teksto veikėjai. Bet be S. Paruslkio šis tekstas vargu ar būtų atsiradęs.

Pagrindinės mano teksto veikėjos – rašytoja Louesa Lauri (Lois Lowry) ir jos sukurta Anemarija. Pasauliui Louesa Lauri žinoma iš daugiau kaip trisdešimties knygų, Lietuvos skaitytojams ‒ kol kas iš dviejų: „Siuntėjas“ – romano apie distopinę visuomenę, ir „Suskaičiuotos žvaigždės“ – pasakojimo apie Antrojo pasaulinio karo siaubų sukaustytą Daniją. Šiame tekste bus kalbama apie „Suskaičiuotas žvaigždes“.

Pagrindinė knygos veikėja dešimtmetė Anemarija džiaugiasi, kad gyvena pasaulyje, kur vaikams nereikia rodyti tikros drąsos ir didvyriškumo, pasaulyje, kur visi pavojai prasideda ir baigiasi pasakose. Veik kasdien ji save tuo guodžia, nors knygos veiksmas prasideda nuo mergaitės susidūrimo su grėsmingai atrodančiu vokiečių pareigūnu, ir jau nuo pirmųjų puslapių tvyro įtampa bei didelės nelaimės nuojauta. 1939-ieji–1945-ieji yra laikas, kai tūkstančiai Europos gyventojų buvo priversti vykdyti drąsos išbandymą. Tokį išbandymą patirs ir Anemarija.

Anemarija ir jos jaunesnioji sesutė auga idiliškoje danų šeimoje, tėvai bando apsaugoti dukras nuo šiurpą keliančių naujienų apie okupantų vokiečių elgesį su žydais. Šeimai nuolat trūksta maisto, taupoma elektra, nauji įstatymai draudžia vakare išeiti į gatvę, bet nepaisant nepriteklių mergaitės jaučiasi saugios. Žaidžia su popierinėmis lėlėmis, vakarais viena kitai seka pasakas, kurių siužetai ir laimingos pabaigos ryškiai kontrastuoja su Danijos tikrove. „Visas pasaulis pasikeitė. Tiktai pasakos tokios pat“ (p. 23) – reziumuojama užbaigiant vieną knygos skyrių.

Plėtojant siužetą, ima aiškėti, kad Anemarija ir jos šeima nebus atsitiktiniai istorinio įvykio stebėtojai ir liudytojai. Geriausi šios šeimos draugai – žydų šeima. Tad netrukus išsakoma tvirta visos Danijos poziciją apibendrinanti moralinė nuostata: „Kai prasidėjo karas ir Danija kapituliavo, vokiečių kareiviai naktį žygiavo gatvėmis, kad stotų į savo postus ties gatvių kampais. Tėtis darbo reikalais skubėjo iš savo įstaigos, laukė ties sankryža, kad pereitų gatvę, o tuo metu pro šalį, kaip įprastai rytais, jojo karalius Kristianas. Vienas vokiečių kareivis staiga pasisuko ir paauglio šalimais paklausė:

‒ Kas tas vyras, kiekvieną rytą čia prajojantis?

Tėtis slapčia nusišypsojęs, pralinksmintas nenuovokaus vokiečio. Jis laukė, ką atsakys berniukas.

‒ Čia mūsų karalius, ‒ atsakė berniukas kareiviui. – Jis Danijos karalius.

‒ O kur jo asmens sargybinis? – nustebo kareivis.

Berniukas pažvelgė į kareivį ir išpyškino:

‒ Visa Danija ‒ jo asmens sargybinis.

(…)

‒ Ką gi, ‒  lėtai tarė Anemarija, ‒ manau, dabar visai Danijai teks saugoti žydus.“ (p. 19, 31)

Danams prireikė vos kelių savaičių, kad išgelbėtų Danijos žydus (apie septynis tūkstančius žmonių!). Scena su vokiečių karininko ir danų berniuko pokalbiu puikiai iliustruoja šalies gyventojų drąsą ir vieningumą.

Kalbant tokiomis sudėtingomis temomis kaip Holokaustas nesunku pereiti prie atstumiančio moralizavimo, bandymų sužadinti skaitytojo jautrumą, manipuliacijos šio jausmais, pagaliau – prie bandymo kuo brangiau parduoti tragediją. Ši sistema buvo puikiai įvaldyta Holivudo, kur pastata daugybė filmų apie žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metu. Kad ir kokia būtų tokių filmų pabaiga – pozityvi ar tragiška – kūrėjai stengiasi sužaisti emocijomis šitaip bandydami pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Rodosi, kad pagrindinis Holivudo tikslas ‒ ne papasakoti istoriją, o panaudoti ją kaip priemonę siekiant materialios naudos. Pasirinkta tema atskleidžia pasakotojo talentą bei siekinius. Kaip Anemarija „Suskaičiuotose žvaigždėse“ išlaiko drąsos išbandymą, taip knygos autorė – talento išbandymą. Romane nėra nei įkyrios didaktikos, nei manipuliacijų skaitytojų jausmais. Trumpi sakiniai ne tik kuria įtampą, bet ir daro pasakojimą dokumentišką, išlaiko dėmesį ties svarbiausiu įvykiu. Romane parodomos tik kelios dienos iš Anemarijos šeimos ir visos Danijos gyvenimo, bet skaitytojas susipažįsta su visų karo metų šalyje įvykiais.

Tos kelios dienos parodo įprastomis aplinkybėmis per tokį trumpą laiką dešimties metų vaikui vargiai pasiekiamą moralinę, pilietinę brandą. Pasakomis ir žaidimais gyvenusi Anemarija „nebesvajoja apie rausvu glajumi aplietus keksiukus. Dabar ji – ir visi danai – saugos Eleną ir jos tėvus, ir visus Danijos žydus“ (p. 32). Mergaitės sąmoningumą stimuliuoja ne tik tėvų pamokymai (,,Jie tai vadina „perkraustymu“. Mes nė nežinome, ką tai reiškia. Tik aišku, kad tai blogai ir pavojinga, ir mūsų pareiga žydams padėti.“ (p.  42)), ne vien danų pilietinio išdidumo demonstravimas („Kitos dienos laikraščiuose buvo parašyta, kas nutiko iš tikrųjų. Danai sunaikino savo laivyną, vieną po kito susprogdino laivus, nes vokiečiai norėjo juos nusavinti.“ (p. 38)), bet ir pasakos, kurias mergaitė taip mėgsta. Pasaka parodo teisingo gyvenimo modelį ir jei pasaulyje kažkas neatitinka pasakos schemos, kur gerieji laimi, o skriaudėjai yra nubaudžiami, tai ženklas, kad su tuo pasauliu kažkas negerai, kad pasaulis serga, kad žmonės pamiršo kažką labai svarbaus. Anemarija iš pasakų atsineša žinojimą, kaip reikia elgtis neteisybės akivaizdoje. Louesa Lauri mergaitės ir visos Danijos parodytą solidarumą su kenčiančiais įvardija kaip padorių žmonių visuomenei suteiktą dovaną.

Skaitytojui gali kilti klausimas, kiek romane „Suskaičiuotos žvaigždės“ yra tiesos, o kiek – autorės fantazijos. Vardai knygoje išgalvoti, bet istorija – tikra. Šią istoriją Louesa Lauri išgirdo iš savo draugės, vaikystėje gyvenusios Kopenhagoje. Norėdama pateikti kuo objektyvesnį ir kaip įmanoma platesnį to meto Danijos vaizdą, rašytoja informaciją rinko iš istorinių šaltinių. Tad veikėjų paveikslai atskleidžia ne vien kelių pavienių žmonių patirtis; Anemarija, jos draugė žydė Elena, Anemarijos tėvai, dėdė, šeimos bičiulis Peteris – visi jie tampa apibendrintais simboliais, talpinančiais tūkstančių Danijos piliečių išgyvenimus ir patirtį. Skaitytojui, linkusiam susitapatinti su veikėjais, turėtų patikti drąsi Anemarijos ir išdidi danų laikysena. Skaitytojas, besidomintis istorija, galės susipažinti su pilietiška Danijos pozicija. Na, o skaitytojui, tiesiog norinčiam geros literatūros, patiks santūri autorės kalbos maniera, sutelktumas į pagrindinę temą, pasakojimo vientisumas ir meninė knygos vertė.

O kuo čia dėtas Sigitas Parulskis? Knygą „Suskaičiuotos žvaigždės“ į lietuvių kalbą išvertė jis, šitaip bent man atpirkdamas nuoskaudą bei pyktį dėl „Tamsos ir partnerių“.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU