Žmogus ir jo likimas: gydanti meilės patirtis atšiaurios gamtos fone

 Filmo "Sava žemė" ("God's Own Country") afiša leidžia numanyti, kad režisierius Francisas Lee savaip perkūrė žymųjį Ango Lee "Kuprotą kalną" ("Brokeback Mountain"; 2005).
Filmo “Sava žemė” (“God’s Own Country”) afiša leidžia numanyti, kad režisierius Francisas Lee savaip perkūrė žymųjį Ango Lee “Kuprotą kalną” (“Brokeback Mountain”; 2005).

Žmogus ir jo likimas: gydanti meilės patirtis atšiaurios gamtos fone

Karolis Baublys

2017-ieji kino pasaulyje išsiskyrė queer filmų gausa: amerikiečių režisieriaus Barry᾽io Jenkinso Mėnesiena (Moonlight), amerikiečių režisierės Elizos Hittman Paplūdimio žiurkės (Beach Rats), italų režisieriaus Luca Guadagnino Paskambink man savo vardu (Call Me By Your Name), norvegų režisieriaus Joachimo Triero Telma (Thelma), prancūzų režisieriaus Robino Campillo 120 dūžių per minutę (120 battements par minute), galiausiai – anglų režisieriaus Franciso Lee debiutas, apdovanotas „Sundance“ kino festivalyje už režisūrą, – drama Sava žemė (God’s Own Country; prancūziška pavadinimo versija – Seule la Terre). Kaip pastebi prancūzų kino apžvalgininkas Nicolas Bardot, Sava žemė sukuria dvigubą įspūdį – filmas sykiu ir pabrėžtinai klasikinis, ir stebinantis naujumu. Šiame straipsnyje pamėginsiu kiek atidžiau aptarti šio filmo meninį pasaulį ir šiuolaikinę tarpusavio santykių viziją.

Siužeto lygmenyje žiūrovas stebi varginančią, rūsčią jauno vaikino Johnny᾽io Saxby᾽io (aktorius Joshas O’Connoras) kasdienybę tėvo fermoje, kur jis priverstas dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Kai į fermą sezoniniam darbui atvyksta imigrantas iš Rumunijos Gheorghe᾽as (aktorius Alecas Secăreanu), Johnny᾽is palengva pajunta jausmus, kurie iki tol jam buvo nepažįstami.

Filme nėra homofobijos temos, nors, bendresne prasme, homoseksualaus vyro konflikto su jį supančia heteronormatyvia visuomene neišvengta (filmo pradžioje pagrindinis veikėjas Johnny᾽is alkoholyje ir atsitiktiniuose seksualiniuose santykiuose priverstas skandinti sunkiai aprėpiamą vienatvės ir nuovargio pojūtį). Tačiau tai nėra filmas apie coming out’ą. Režisierių Francisą Lee domina visai kas kita – kokiu būdu du vyrai, padėdami vienas kitam, turėdami bendrų tikslų, geba sukurti bendrą būvį, konstruoti bendrą ateitį. Šiuo požiūriu kūrinys atrodo novatoriškas, einantis koja kojon su mūsų visuomenės pokyčiais ir tuos pokyčius lydinčiais poreikiais.

Socialiniame lygmenyje paminėtina subtili užuomina į Anglijos dvasinį uždarumą po garsiojo Brexito. Rumunas Gheorghe᾽as šaltai, atsainiai priimamas vietinių ne dėl numanomo homoseksualumo, bet dėl tamsesnio gymio, dėl to, kad jis nėra savas (šiuo požiūriu iškalbinga scena vietiniame bare, kur Gheorghe᾽as susistumdo su pagyvenusiu vyriškiu).

Itin svarbius prasminius akcentus dramoje Sava žemė kuria gamta. Kaip išduoda filmo režisierius, filmo išeities taškas ir vienas iš tikslų buvo parodyti, kokiu būdu gamta veikia žmogų ir jo likimą. Pirmasis filmo kadras atsiveria stūgaujant atšiauriam vėjui sutemų apgaubtame peizaže. Pažymėtina, kad filmas nufilmuotas Anglijos šiaurėje, Jorkšyre, kur užaugo pats režisierius. „Čia gražu, bet vieniša“, – ištaria Gheorghe᾽as, apžvelgdamas jį supantį horizontą. Johnny᾽is į tai atsako iškalbinga tyla. Personažams būdingas bendravimas tyloje, gamtos prieglobstyje, kai bendraujama ne žodžiais, o žvilgsniais ar tiesiog buvimu šalia. Tylų būvį lydi natūrali gamtos kaita, keturių pagrindinių elementų prieglobstis: stūgaujantis vėjas, spragsinti ugnis, čiurlenantis sraunus upės vanduo, gyvybe alsuojanti žemė, rūstūs akmenys dalyvauja dviejų veikėjų vienas kito pažinimo, bręstančių jausmų, gimstančios ateities vizijos procese.

Filmo afišos variantas, akcentuojantis pagrindinių veikėjų santykį su rūsčia Jorkšyro gamta.
Filmo afišos variantas, akcentuojantis pagrindinių veikėjų santykį su rūsčia Jorkšyro gamta.

Kūrinyje esama edukacinio (auklėjamojo) filmo tendencijų. Pagrindinis herojus Johnny᾽is pereina ilgą savikūros, autoedukacijos kelią, – nuo girtuokliaujančio vietinio jaunuolio, panardinto į rūsčią realybę, iki rimtai į gyvenimą, jį supančią aplinką ir ateitį žvelgiančio vyro. Šias esmines dvasines transformacijas lemia meilės patirtis, įkūnijama Gheorghe᾽o švelnumo, kantrybės ir subtilaus vyriškumo dėka.

Išskirtines prasmines konfigūracijas kuria operatoriaus Joshua Jameso Richardso sprendimai, kurių dėka metaforiškai perteikiamas pagrindinio veikėjo dvasinio brendimo, socializacijos procesas. Nuo pat filmo pradžios kamera yra šalia Johnny᾽o, jam virš peties. Pirmuosiuose epizoduose Johnny᾽is visuomet rodomas vienas kadre, bet palengva erdvė plečiasi, šalia Johnny᾽io atsiranda kitų personažų, jo dvasinė izoliacija mažėja.

Pagrindiniai filmo veikėjai, atradę vienas kitą: Gheorghe'as (Alecas Secăreanu) ir Johnny'is (Joshas O'Connoras).
Pagrindiniai filmo veikėjai, atradę vienas kitą: Gheorghe’as (Alecas Secăreanu) ir Johnny’is (Joshas O’Connoras).

Nors Gheorghe᾽as palieka Johnny ir jo fermą dėl lengvabūdiškos pastarojo neištikimybės, filmo pabaigoje išsakoma mintis apie mokėjimą atleisti. „Aš nenoriu būt nevykėlis“, – prisipažįsta tūkstančius kilometrų nuo Anglijos iki Rumunijos nukeliavęs Johnny᾽is ir priduria: „Aš noriu būti su tavim“. Atleidimas, žingsnis kito link lemia pagrindinių veikėjų susitaikymą, iškelia mintį apie galimą bendrą dviejų jaunuolių ateitį. Filmo pabaigos kadrai, demonstruojantys klestinčią fermą, apgaubtą sodrios saulės šviesos, motyvuota optimistine gaida baigia istoriją apie sunkų dviejų žmonių kelią vienas kito link.

 

 

 

Užkrečianti ir išmintinga juoko galia

"Madame". Komedijos afiša Prancūzijoje.
“Madame”. Komedijos afiša Prancūzijoje.

Užkrečianti ir išmintinga juoko galia

Karolis Baublys

Prancūzų rašytoja, scenaristė ir režisierė Amanda Sthers, gyvenanti tarp Paryžiaus ir Los Andželo, šiais metais gerbėjams pateikė dramatišką komediją Ponia (Madame), kuri žiūrovus priverčia juoktis, kvatotis, sielotis ir džiaugtis mažais kasdienio gyvenimo malonumais. Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo labai paprastas, primenantis šiuolaikinę Pelenės versiją, tačiau įdėmiau pažvelgus, kūrinyje esama ir taiklios buržuazinio gyvenimo kritikos, ir subtilios moters dramos analizės.

Pirmiausia į akis krenta preciziškai suvaldytas naratyvas, vietomis net minimalistiškas, bet atskleidžiantis viską, kas reikalinga istorijai. Anne ir Bobas, turtinga amerikiečių pora, neseniai įsikūrusi prabangiuose namuose Paryžiuje, ruošia iškilmingą vakarienę, į kurią sukviesta anglų, prancūzų ir amerikiečių aukštuomenė. Pagal namų šeimininkės Anne planą, prie stalo turi sėdėti dvylika asmenų, tačiau netikėtai atvykęs Bobo sūnus iš pirmos santuokos Stevenas sujaukia planą, –  svečių bus trylika. Prietaringa namų šeimininkė net nenori girdėti, kad prie stalo sėdės trylika asmenų (juk tai nelaimę pranašaujantis skaičius!), tad paprašo savo ištikimos tarnaitės Marijos įsisprausti į puošnią suknelę ir suvaidinti turtingą namų šeimininkės draugę iš Ispanijos. Štai čia ir nuvilnija užkrečianti juoko banga, truksianti per visą vakarienę (išties puikus, dramaturgiškai užbaigtas epizodas!). Vakarienės metu Marija išryškės ne tik kaip vakarėlio siela, liaudišku ispanų humoru išjudinanti svečius, bet ir kaip patraukli moteris, sužavinti turtingą meno kolekcininką Davidą. Situacija komplikuojasi rytojaus rytą, nes Davidas, slapta išgavęs Marijos telefono numerį, ima jai siuntinėti romantiškas ir aistringas žinutes, kviesdamas kartu praleisti vakarą. O juk jis net neįtaria, kad Marija – ne turtingos ispanų giminės palikuonė, o vargšė tarnaitė…

Marija, vilkinti balta suknele (Rossy de Palma), - aristokratų vakarėlio puošmena.
Marija, vilkinti balta suknele (Rossy de Palma), – aristokratų vakarėlio puošmena.

Filmas pasižymi puikiu aktorių kolektyvu, kuriame kiekvienas narys išsiskiria temperamentu, ideologija, savitu charakteriu. Namų šeimininkę Anne vaidina australų aktorė Toni Collette, išgarsėjusi dar 1994-aisiais Murielės vaidmeniu Paulo Johno Hogano režisuotoje dramatiškoje komedijoje Murielės vestuvės (Muriel’s Wedding). Naujajam vaidmeniui australų aktorė suteikė visą paletę prieštaringų bruožų: nuo pavydo iki liūdesio, nuo cinizmo iki prakticizmo. Nuolat pikta, neurozių kamuojama Anne – išranki ponia, nieku gyvu nepažeidžianti visuomenės nustatyto etiketo, tačiau realybėje besiilginti tikrų jausmų, kurių išsiskleidimo galimybę regi šeimos draugo, jauno prancūzo, tampančio jos slaptu meilužiu, asmenyje. Nuoširdūs tarnaitės Marijos jausmai Davidui jai sukelia sunkiai paaiškinamą pavydą, nesuvaldomą pyktį ir melancholiją.

Rossy de Palma vaidina manekenę žymiajame George Michael vaizdo klipe "Too Funky" (1992).
Rossy de Palma vaidina manekenę žymiajame George Michael vaizdo klipe “Too Funky” (1992).

Senyvą Anne vyrą Bobą suvaidinęs Harvey᾽is Keitelis – vienas iš didžiųjų amerikiečių kino aktorių, vaidinęs legendiniuose Martino Scorsese᾽s, Ridley᾽io Scotto, Quentino Tarantino filmuose, –  sugebėjo išvengti tokio tipo vaidmenims būdingų klišių. Bobas nėra vien gailesčio vertas senas turčius, kurio jaunystės šėliojimai liko praeityje. Slapta nuo dailios žmonos Bobas mezga žavingą romaną su jauna prancūzų kalbos mokytoja. Jo humoro jausmas, neblėstantis žavesys ir gyvybingumas suteikia kino naratyvui patrauklumo ir dinamizmo.

Be abejo, didžiausia filmo puošmena – tarnaitę Mariją įkūnijusi ispanų aktorė Rossy de Palma – viena iš Pedro Almodovaro mūzų, vaidinusi daugelyje jo filmų (Moterys ties nervų krizės riba, 1988; Kika, 1993; Mano paslapties gėlė, 1995…). Netradiciniai veido bruožai, pasižymintys išskirtine asimetrija, gebėjimas pašiepti pačią save Rossy de Palma atveda pasaulinės karjeros link. Marija filme Madame – paprasta, nuoširdi moteris, turinti aiškias vertybes (šeimą, Dievą, meilę). Išties įdomu stebėti aristokratės Anne ir paprastos moters Marijos bendravimą, atskleidžiantį kardinaliai priešingus pasaulius.

Tarp krūtų įspraudusi mobilųjį telefoną, Marija melancholiškai laukia mylimojo žinutės.
Tarp krūtų įspraudusi mobilųjį telefoną, Marija melancholiškai laukia mylimojo žinutės.

Dar vienas stiprus filmo aspektas – atvira pabaiga, pasiduodanti įvairioms interpretacijoms. Turtuolis Davidas (britų aktorius Michaelis Smiley᾽is) meta Mariją, sužinojęs jos tikrąją socialinę padėtį. Filmo pabaigoje, priversta aptarnauti mylimąjį lygiai taip pat, kaip savo šeimininkus, Marija priima sprendimą palikti aristokratų namus. Nešina kukliu lagaminu, ji iškeliauja nepažįstamom Paryžiaus gatvėm, drąsiai žvelgdama į tolį, vėjui negailestingai draikant tamsius plaukus. Daug minčių sukelia šis nepriklausomos moters paveikslas: žingsniuojanti ramiai, išdidi ir laisva, turtinga savo pačios išmintimi, Marija išdrįsta pradėti gyvenimą iš pradžių, išdrįsta gyventi pagal savo pačios įsitikinimus. Paraleliai šiai istorijai žiūrovas seka bręstančio rašytojo Steveno (britų aktorius Tomas Huguesas), Bobo sūnaus, kūrybos liniją: lemtingas vakarėlis ir išskirtinis Marijos žavesys jį paskatina parašyti romaną Tarnaitė (The Maid). Atsisveikinęs su Marija, Stevenas ilgai stebi jos tolstančią nugarą, vis nenuspręsdamas, kaip jo istorija turi pasibaigti. Šalia jaunuolio prisėdęs Davidas, nutraukęs su Marija ryšius, jam pataria: „Žinai, nereikia niekinti žmonių. Moteris, kurią mylėjau, man kadaise pasakė: „Juk žmonėms patinka gražios pabaigos. Jis bėga jos pasitikti… jiedu apsikabina… jis ją bučiuoja lietuje…““. Žiūrovui lieka pačiam nuspręsti, kuri pabaigos versija jam priimtinesnė.

Ištaigingi veidrodžiai atspindi ne gyvenimo prabangą, bet užslėptas Anne (Toni Collette) baimes ir kompleksus.
Ištaigingi veidrodžiai atspindi ne gyvenimo prabangą, bet užslėptas Anne (Toni Collette) baimes ir kompleksus.

 

Gyvenimo ir kino stebuklai: Toddas Haynesas

Todd Haynes "Stebuklų muziejus" ("Wonderstruck"). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.
Todd Haynes “Stebuklų muziejus” (“Wonderstruck”). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.

Gyvenimo ir kino stebuklai: Todd Haynes

Karolis Baublys

Nelengva rašyti apie režisierių, kuriuo žaviesi nuo paauglystės: kūrybiška Toddo Hayneso drama Auksinė praraja (Velvet Goldmine; 1998), pasižyminti puikiu jaunų, talentingų aktorių ansambliu, šių eilučių autoriui buvo vienas įdomiausių dešimtmečio filmų. Vienas žymiausių amerikiečių nepriklausomo kino režisierių Toddas Haynesas pasižymi sugebėjimu perteikti autentišką analizuojamo laikmečio dvasią: Jungtinės Amerikos Valstijos 50-aisiais įtikinamai pavaizduotos filmuose Toli nuo Rojaus (Far from Heaven; 2002) ir Carol (2015). Kuo nustebina naujasis režisieriaus darbas – (melo)drama Stebuklų muziejus (Wonderstruck; 2017; prancūziška filmo pavadinimo versija – Le Musée des Merveilles), Briano Selznicko romano kinematografinė adaptacija?

Nors pasakojimo centre – dviejų vaikų istorija, negalima būtų teigti, kad filmas, kaip ir jo literatūrinis šaltinis, skirtas vaikams. Veikiau režisieriaus talento dėka vaikų istorija įgyja universalų lygmenį. Per dviejų negalią turinčių vaikų (jie – kurtieji) paveikslus Toddas Haynesas analizuoja marginalių asmenų, izoliuotų dėl jų kitoniškumo, patirtis. Režisierius sugebėjo atrasti kinematografinę kalbą, autentiškai perteikiančią tokio personažo pasaulio percepciją.

Dvylikametė Rose - pirmas Millicent Simmonds, kurčios aktorės, vaidmuo ilgo metro filme
Dvylikametė Rose – pirmas Millicent Simmonds, kurčios aktorės, vaidmuo ilgo metro filme

Žiūrovą sudomina jau pasakojimo lygmuo, konstruojamas iš dviejų istorijų, vykstančių paraleliai skirtingose epochose: dvylikametė Rose (Millicent Simmonds), gyvenanti 1927-aisiais, pabėga iš namų, genama noro surasti savo tikrąją mamą – žymią nebyliojo kino aktorę Lillian Mayhew (Julianne Moore); dvylikametis Benas (Oakes Fegley), gyvenantis 1977-aisiais (lygiai po penkiasdešimties metų), netikėtai mirus motinai, išvyksta toli nuo namų, ieškodamas niekada akyse nematyto tėvo… Savųjų ištakų, o sykiu – ir savęs paties ieškojimas pagrindinius veikėjus atveda į Niujorką – miestą, kuriame jųdviejų istorijos stebuklingai susikerta, pateikdamos žiūrovams nemažai netikėtumų.

Nebyliojo kino aktorė Lillian Mayhew, Rose mama (Julianne Moore), 1927-ųjų Niujorke.
Nebyliojo kino aktorė Lillian Mayhew, Rose mama (Julianne Moore), 1927-ųjų Niujorke.

Stebuklų muziejuje režisieriui pavyko perteikti ypatingą išskirtinio miesto – Niujorko – atmosferą, net dar daugiau – sukurti autentišką miesto mitologiją, kuriančią dialogą tarp dviejų skirtingų epochų. Rose istorija, vykstanti 1927-iais, perteikiama per talentingai įvaldytą nebyliojo kino poetiką, įtikinamai perteikiančią kurčios mergaitės išgyvenimus. 1927-ieji – lemtingas periodas kino istorijoje: tuo metu nebylųjį kiną, šitaip dievinamą mažos mergaitės, pakeitė garsinis kinas, neprieinamas Rose percepcijai. To laikmečio Niujorkas – daug žadantis, klestintis miestas,  kuriame kol kas dar niekas nejaučia artėjančios nelaimės (žymiosios 1929-ųjų ekonominės krizės, vadinamos Didžiąja Depresija). Beno istorija, vykstanti 1977-aisiais, vaizduojama itin ryškiomis spalvomis; to meto Niujorkas – laisvas, purvinas, seksualus ir pavojingas (gatvės vagišius iš Beno pavagia visos jo pinigus).

70-ųjų Niujorkas filme "Stebuklų muziejus".
70-ųjų Niujorkas filme “Stebuklų muziejus”.

Didieji pasakojimo stebuklai įvyksta išskirtinėse erdvėse, ženklinamose dviejų muziejų –  Natūraliosios gamtos muziejaus, tampančio kino stebuklų metafora, ir Queens Meno muziejaus, kuriame sukonstruotas gigantiškas Niujorko maketas tampa, viena vertus, dviejų laiko perspektyvų (praeities ir dabarties) sankirta, kita vertus, naujos pradžios, naujojo gyvenimo metafora. Specialieji efektai, lydintys muziejų erdves, gimsta iš vaiko dvasios, iš jo gebėjimo nustebti ir matyti pasaulį kitaip, tarytum pirmą sykį. Vaiko žvilgsnis, pasiduodantis nuostabai ir susižavėjimui, atpažįsta (o gal net kuria?)  stebuklus, slypinčius kasdienėse detalėse. Per muziejaus, kaip žmogiškosios patirties sankaupos, įvaizdį išreiškiama būtinybė kalbėtis ir susikalbėti, įsiklausant į kitą, dalijantis ir perimant žmogiškąją patirtį.

Žanro lygmenyje naujasis Toddo Hayneso filmas – tai niuansuota melodrama – žanras, kurį režisierius pateikia iš pačios geriausios pusės, lygiai kaip savo ankstesniajame filme – elegantiškoje Carol. Rafinuotas ir preciziškas montažas, kombinuojantis du pasakojimo lygmenis (Rose ir Beno), lygiai kaip pasakojimo procesas verčia žiūrovą susimąstyti apie pasakišką realybės matmenį, slypintį kiekvienoje gyvenimo istorijoje. Šių istorijų, o sykiu jas lydinčios patirties perdavimas kitoms kartoms būtinas norint įtvirtinti kartų dialogą ir savitarpio supratimą, vedantį personažus susitaikymo, atleidimo, harmonijos link.

 

Muzikologė Audronė Žiūraitytė: „Svarbiausia – būti savimi“

Audronė Žiūraitytė. A. Zavadskio nuotrauka
Audronė Žiūraitytė. A. Zavadskio nuotrauka

Muzikologė Audronė Žiūraitytė: „Svarbiausia – būti savimi“

Muzikologė, baleto kritikė, knygų ir monografijų autorė, ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prof. dr. Audronė Žiūraitytė lapkričio 7 d. atšventė gražią gyvenimo sukaktį – 65-metį. Siūlome pokalbį su profesore ne tik apie profesiją, bet ir apie gyvenimą muzikoje, į kurį pastūmėjo tėvelių – garbių muzikų – šeima.

Kotryna Lukšytė

 

Lapkričio mėnesį atšventėte gražią sukaktį. Visą gyvenimą einate muzikos keliu. Kaip ši kelionė prasidėjo?

Mano profesinis likimas buvo nulemtas iš anksto, nes gimiau muzikų šeimoje. Mama, Valerija Žiūraitienė, kelerius metus studijavo vokalą, o tėvas Algis Žiūraitis tuomet buvo fortepijono klasės absolventas bei pradedantysis dirigentas. Kaip sakoma, ne aš pasirinkau, o mane pasirinko. Fortepijonu skambinti dar prieš mokyklą mokė Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės studentai, atliekantys pedagoginę praktiką.

Iš tiesų nuo vaikystės norėjau būti „baralina“. Mokydamasi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, žavėjausi vyresnių choreografinio skyriaus merginų povyza, bandžiau jas mėgdžioti vaikščiodama išverstomis pėdomis. Kartą troleibuso stotelėje viena moteris tai pastebėjusi net padarė pastabą, kad judėčiau vaikiškai natūraliai.

Aštuntoje klasėje reikėjo apsispręsti, ar tęsti muzikos mokslus. Buvo „protelis susisukęs“, svarsčiau, gal galėčiau būti aktore… Svajojau panašiai kaip dauguma mergaičių.

Audronė Žiūraitytė, Dalia Balsytė, Danguolė Juzeliūnaitė, kiemo draugė Irutė, Giedrė Adamkevičiūtė
Audronė Žiūraitytė, Dalia Balsytė, Danguolė Juzeliūnaitė, kiemo draugė Irutė, Giedrė Adamkevičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Mano klasiokai „čiurlionkėje“ buvo violončelininkas, šiuo metu LMTA profesorius Rimas Armonas, LNOBT dirbęs Irmijus Lupšicas, prieš kelerius metus Anapilin išėjusi, žiojėjančią tuštumą palikusi suolo bei gyvenimo bičiulė, pedagogė ir vargonininkė Jūratė Bundzaitė, puikios knygos „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915“ autorė Vida Bakutytė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje sėkmingai besidarbuojanti Alytė Kraucevičiūtė-Gutauskienė… Mokykloje galimybės įgyti specialių muzikologijos žinių nebuvo, o scenos baimė lėmė, jog apsisprendžiau tapti ne pianiste, bet muzikos istorike. Tuomet tėvų jaunystės pakeleivis prof. Julius Juzeliūnas teiravosi, ar mėgstu skaityti – „reikės daug skaityti, labai daug skaityti…“.

Jūsų tėvelis Algis Žiūraitis – ryški praėjusio amžiaus antros pusės muzikinė figūra. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?

Lemtingai. Nuo paauglystės Mamos skatinama ėmiau kasmet važinėti į Maskvą, kur tėvas nuo 1960 m. iki mirties 1998 m. dirigavo Maskvos Didžiajame teatre. Su klasioke Jūrate per žiemos atostogas ne tik sėdėjome šiame ir kituose teatruose, bet ir stovėjome eilėse lauke, spaudžiant 20 laipsnių ir daugiau šaltukui, norėdamos patekti į parodų sales, įvairius renginius, muziejus. Pavyzdžiui, į žymųjį A. Puškino vaizduojamojo meno muziejų, kuriame be nuolatinių ekspozicijų buvo rodomos ir puikios parodos iš užsienio. Svarbu ir tai, kad būdama Maskvoje pažinau tėvo-vienišiaus – kultivuojančio jogą, vegetaro, panirusio į draudžiamas knygas, kurias rizikuodamas lagaminais tempdavo iš užsienio – gyvenimą. Iš arti mačiau jo – labai darbštaus, užsispyrusio, neįtikėtinai buitiškai kuklaus (išskyrus aistrą automobiliams) – kasdienybę. Taip pat stebėjau jo artistinį švytėjimą Didžiojo teatro „orkestro duobėje“, kartais susierzinimą, staigius emocijų protrūkius nuoširdžių ir įkyrių gerbėjų apsupty. Tėvo gastrolių metu buvau pakviesta į Paryžių, JAV, nuodugniai drauge su juo pažinau Peterburgą. Turėjau kompleksą dėl to, kad tėvas daugiausia buvo siejamas su Rusijos kultūra. Tačiau šio komplekso padėjo atsikratyti viena Sibiro tremtinė, papasakojusi, koks būdavo džiaugsmas ir atgaiva tremtyje per radiją išgirsti lietuvio pavardę ir jo diriguojamą muziką.

Taip pat ne mažiau svarbu, kad turiu brolį (iš tėvo antros santuokos), su kurio šeima bendraujame. Sūnėnai kasmet noriai atvyksta į Lietuvą ir net maudosi šaltoje jūroje.

Tėvai - Valerija ir Algis Žiūraičiai
Tėvai – Valerija ir Algis Žiūraičiai
Su tėvais Lukiškių aikštėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Su tėvais Lukiškių aikštėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiais metais, galima sakyti, švenčiate dar vieną sukaktį – dėstymo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 35-metį. Kas jus labiausiai įkvepia, kaip pedagogę?

Iš tikrųjų mano pedagoginis stažas didesnis. Reikėtų pridėti ir septynerius darbo metus po studijų baigimo (1975 m., beje, raudonu diplomu) Klaipėdos muzikos fakultetuose (tuomet tai buvo Valstybinės konservatorijos fakultetai).

Visų pirma, įkvepia reiklumas sau, kurį liudijo ir mano buvę pedagogai, kolegos – Jonas Bruveris, Jūratė Gustaitė, Danutė Palionytė, šviesios atminties Jadvyga Čiurlionytė, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Adeodatas Tauragis, Vytautas Venckus. Jie savo pavyzdžiu ugdė profesines ir žmogiškąsias savybes. Manau, visais švietimo etapais labai svarbus asmenybės formavimo veiksnys, kuris suponuoja kažką daugiau nei žinios. Po didelių mokyklos krūvių, kuriuos siekiau stropiai įveikti, įstojus į muzikos istorijos specialybę iš pradžių buvo keistai „erdvu“, atsirado galimybė patinginiauti. Tačiau aplinka įkvėpė ir įpareigojo. Beje, studijavau viename kurse su Mindaugu Urbaičiu, Algirdu Martinaičiu, Zita Kelmickaite, Virginija Kligyte-Apanavičiene, jau minėtomis klasiokėmis, bendras paskaitas lankėme su Viktoru Gerulaičiu. Įkvepia ir nepriklausomybės laikais atsiradusi galimybė tobulinti profesinį meistriškumą įvairiose tarptautinėse konferencijose, IMS kongresuose (buvau net penkiuose), „Erasmus“ mainų programose. Pedagogui nuolat privalu tobulėti, nelaukiant ypatingos paspirties iš šalies. Žinoma, įkvepia ir studentai. Sutinku kai kuriuos po daugelio metų ir netikėtai išgirstu, kad mane itin mielai prisimena.

Su doc. Vaclovu Paketuriu ir bendrakursiais Mindaugu Urbaičiu, Virginija Apanavičiene, Zita Kelmickaite, Algirdu Martinaičiu, Vida Bakutyte ir kt. 1971-1972 m.
Su doc. Vaclovu Paketuriu ir bendrakursiais Mindaugu Urbaičiu, Virginija Apanavičiene, Zita Kelmickaite, Algirdu Martinaičiu, Vida Bakutyte ir kt. 1971-1972 m.
Su kurso draugais ir destytoju kompozitoriumi Jonu Nabazu. 1973 m. LMTA archyvas
Su kurso draugais ir destytoju kompozitoriumi Jonu Nabazu. 1973 m. LMTA archyvas

Ar per šiuos metus pasikeitė Akademija ir jos studentai? Ar jų susidomėjimas ir požiūris į jūsų dėstomas temas neišblėso?

Ir taip, ir ne. Beje, pasikeitė mano dėstomų dalykų apimtys – daugiausiai sumažėjo ar buvo panaikintos. Tačiau atsirado ir naujų, papildytų nuotolinio mokymo būdu, kursų. Įsteigus meno aspirantūros, vėliau doktorantūros studijas, atsivėrė įdomi veiklos sritis – vadovavimas doktorantų meninio projekto tiriamajai daliai, pratęsusi darbą su meno aspirantais, taip pat magistrantais. Tenka su jais pasiginčyti, drauge iš jų pasimokyti. Studentai – įvairūs, jų lygis, žinios – skirtingi. Minimaliai laviruoji, prisitaikai, nes vieniems dėstoma medžiaga per sudėtinga, kitiems – neįdomi, arba ir viena, ir kita. Yra ir tokių studentų, kuriems kai kurie privalomieji kursai (tokius dėstau atlikėjams) a priori nereikalingi. Priverstinai nesiekiu įtikinti. Visada tarp jų yra tokių, kurie klauso ir klausinėja susidomėję ir užduočių atlieka net daugiau, nei reikalauju.

Su tuometiniu doktorantu, dabar prof. Robertu Beinariu.
Su tuometiniu doktorantu, dabar prof. Robertu Beinariu.

O kaip lietuvių muzika? Kokias perspektyvas, kaip muzikologė, galite įžvelgti?

Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas… Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta. Nors ne visada pavyksta, mokausi būti tolerantiška. Juk galiausiai kūrinio vertę lemia individo vaizduotės, talento galia ir pasirinktos srities profesionalumas. Esu akademinio išsilavinimo, todėl man svarbiausias gryno muzikinio naratyvo išlikimas, nepaisant kitų su juo sąveikaujančių sluoksnių, tarp kurių dėl percepcijos savybių pavojingiausias vizualusis, pajėgus „užmušti“ muziką. Visa muzikos istorija – svyravimai: nuo grynosios prie programinės muzikos, nuo serializmo prie aleatorikos, nuo polistilistikos prie minimalizmo… Ir visada randasi „aukso vidurio“ ar kraštutinių tendencijų šedevrai. Pripažįstant, kad žmogaus kūrybinės galios neišsenkamos, tikiuosi, taip bus ir ateityje. O bet kuri atsvarą ignoruojanti hipertrofija gali būti pražūtinga.

Viena iš jūsų domėjimosi sričių – baletas. Jau minėjote, kad vaikystėje svajojote tapti balerina. Kuo ir kaip jus patraukė būtent šis žanras?

Manau, kad šokis idealus savo abstrakčia raiška, analogiška muzikai. Tai sudaro prielaidas panirti į gelmes, kurios kitoms meno rūšims nepasiekiamos. Džiaugiuosi choreografų darbais – kažkada Jurijumi Smoriginu, dabar Martynu Rimeikiu, taip pat naujovėmis balete, atsiradusiomis, kai Lietuvos baletui ėmė vadovauti Krzysztofas Pastoras. Vertinu M. Rimeikio pastangas surasti balansą tarp realistinės istorijos ir šokio abstrakcijos naujame dviejų dalių pastatyme „Procesas“. Sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną, jis išsiskiria, visų pirma, pačios temos, šaltinio pasirinkimu ir tuo, kad Lietuvos balete pasirodė ne tik Tristanas, Medėja, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Dezdemona, Karmen, Ana Karenina, bet ir – Jozefas K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines žmogaus būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas K. Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Nauja M. Urbaičio partitūra maloniai nustebino minimalistinės, repetityvine technika grindžiamos muzikos gyvybingumu.

Onutės Narbutaitės kūryba – dar vienas iš jūsų tyrinėjimo objektų. Kuo jums įdomi ir svarbi ši asmenybė?

Kompozitorė subtiliais niuansais, kamerinėmis ir monumentaliomis formomis užčiuopia esminius būties reiškinius, dažnai iškylančius mirties akivaizdoje. Imponuoja sugebėjimas nepasimesti, nesiblaškyti, gilinti savo vagą tarp įvairiausių profesinės muzikos kontekstų, nepasiduodant jų „provokacijoms“, drauge juos atspindėti, būti žaismingai įvairiai. Nepaprastas kruopštumas, profesinis sąžiningumas drauge su išskirtine vaizduotės dovana (ne tik muzikine, bet ir literatūrine poetine, piešimo), pateikia savo įtaiga stulbinantį rezultatą. Jį išryškina mūsų, gana dažnai ir užsienio atlikėjai. O. Narbutaitė idealiai atitinka mano šiuolaikinės muzikos pajautą ir jos supratimo galimybes. Subjektyviai manau, kad geriau, nei kitų kompozitorių, suvokiu jos natūralią ir originalią kalbą, dėstomas mintis, kurios man priimtinos. Todėl drįstu ir siekiu objektyviai rašyti apie O. Narbutaitės muziką.

Nemažai kalbėjomės apie muziką. Kas dar be muzikos jus domina?

Kadangi priklausau kartai, kuri išgyveno ir dalyvavo Sąjūdžio ir Sausio 13-tosios įvykiuose, domina Lietuvos likimas. Domina amžini žmonijos santykio su Dievu klausimai. Laiminga jaučiuosi, kai gamtoje ir ramybėje skaitau knygą, žavėdamasi kūrėjų išmone, kai tuščia galva vaikštau miške ar pajūryje, kai plaukioju baseine, kai bendrauju su bičiuliais.

A. Žiūraitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
A. Žiūraitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ir pabaigai: ko galėtumėte palinkėti jauniems muzikantams?

Neskubėti nusivilti. Jiems suteikiama galimybė prisiliesti prie genijų kūrybos, būti tarp išskirtinių asmenybių, bendrauti su jomis ar tokiomis tapti. Reikėtų tai įvertinti ir suvokti savo misiją, kad ir kokia ji būtų.

Nuotraukos iš asmeninio ir LTMA archyvų.

Laiko spalva

Balta. Neringos Dangvydės nuotrauka
Balta. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ar susimąstėte, kokia yra laiko spalva? Balta, sakysite pagalvoję, o kaip kitaip – juk žiema, artėja Kalėdos, jei pasiseks, ir sniego bus, o ant lygaus užšalusio ežero paviršiaus skaitysime smulkių paukščių žingsnelių paliktus laiškus. Ką patys norėtumėte parašyti ant sniego? O mums?..

Ar susimąstėte, kuo laikas kvepia? Cinamonu, sakysite, arba imbieriniais sausainiais, ištirpstančiais burnoje greičiau nei snaigė ant delno. Eglutėmis, kurių niekas nenukirto, skleidžia jos dabar miške savo žalius sijonėlius, staiposi, į dangaus veidrodį žiūrėdamos.

Ar susimąstėte, koks laiko skonis? Kaip varveklio, sakysite, to ledinuko, kurį tik žiemą tegalima gauti. Įsižiūrėkite, ten pagal vėjo pirštų melodiją dar šoka saulės kibirkštys.

Ar susimąstėte, kaip gera tiesiog stovėti ir žiūrėti į tolumoje pranykstančią baltą brydę? Ją paliko laikas, praleistas ieškant savojo kelio į kūrybą. Esate čia ir dabar, su mumis. Visais metų laikais. Ačiū.

„Meno bangų“ komanda – Marius, Gintarė, Neringa. 

Darija Žuravliova. Ar sugrįš Kalėdų prasmė?

Įsižiūrėjimuos. Neringos Dangvydės nuotrauka
Įsižiūrėjimuos. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ignalinos gimnazijos abiturientė Darija Žuravliova sveikina „Meno bangas“ ir jų bičiulius su artėjančiomis šventėmis ir siunčia pamąstymą apie mums visiems svarbų Kalėdų metą.

Darija Žuravliova

Ar sugrįš Kalėdų prasmė?

Nuo lapkričio pradžios parduotuvių vitrinos pasipuošia įvairiausiais kalėdiniais suvenyrais – puodeliais, žvakėmis, eglutės žaisliukais. Aplink trykšta raudonos ir baltos spalvos. Internetas tiesiog ūžia nuo skelbimų, nuolaidų, išpardavimų. Iš komodų išsitraukiame kalėdinę atributiką, puošiame namus, jau lapkričio viduryje rytais kavą geriame iš „Merry Christmas“ užrašais padabintų puodelių. Pasipuošiame žaliaskares eglutes, būtinai „pasidarome“ asmenukę ir tuo pasidalijame su visu pasauliu. Juk jeigu eglutės neįkėlei į veidaknygę, jos tuomet lyg ir nepapuošei, jos lyg apskritai nėra!

Iki Kalėdų lieka mėnuo. Užrašų knygelėse paslapčia planuojamės, kokią sumą galime išleisti dovanoms, ką pirksime tėvams, broliui ar geriausiam draugui.

Viskas lyg ir gerai.

Bet visgi.

Išvargstame nuo pompastikos. Prarandame suvokimą, jog Kalėdos – ne dovanų, ne išgertuvių, ne dirbtinumo šventė. Pamirštame, jog Kalėdos – šeimos ir gerumo šventė.

Džiaugiuosi, jog mano Kalėdos – tikros ir ramios. Esu dėkinga šeimai, kurioje augu. Draugai nesupranta, kodėl nešvenčiu Kalėdų drauge su jais. Kiekvienais metais turiu paaiškinti, jog nesu katalikė. Namuose tikroji Kalėdų nuotaika pradeda vyrauti tik po Naujųjų metų sutikimo. Bėgant metams nepraradau Kalėdų iš vaikystės – svarbiausi jose močiutės namai, židinys, pusbroliai, pusseserės, juokas,  pyragai.

Gruodžio 25 dienos vakarą ieškau šilto filmo internete. Užklydusi į veidaknygę, šiek tiek nustebau: pilna nuotraukų. Ne su šeima, ne prie eglės. Socialinė erdvė lūžta nuo išgertuvių – su draugais, su mylimaisiais. Sodybose, namuose, butuose. Stalai nukrauti ne močiutės keptais pyragais, ne salotomis, o alkoholiu.

Nesuprantu šios dvidešimt pirmojo amžiaus tradicijos, atsiradusios šimtmečių sandūroje.

Kodėl Kalėdos darosi tokios ciniškos? Naujienų svetainių kriminalų skiltys šiomis dienomis dar labiau prisodrinamos purvinų, kruvinų įvykių. Nejaugi nepasiilgstame ramybės ir tylos? Ar tikrai per dažnai šventes švenčiame su tėvais, šeimose, jog galime sau leisti Kalėdų vakarą užtvindyti smegenis alkoholiu neaiškiuose vakarėliuose? Kodėl Kalėdos tapo daiktų šlovinimo švente ir baigia sunaikinti protėvių tradicijas?

Atsakymo internetas kol kas nesiūlo.

Sunkus moters emancipacijos kelias Paryžiaus džiunglėse

"Jeune femme". Filmo afiša.
“Jeune femme”. Filmo afiša.

Sunkus moters emancipacijos kelias Paryžiaus džiunglėse

Karolis Baublys

Už pirmąjį ilgo metro filmą Jauna moteris (Jeune femme) prancūzų kino scenaristė ir režisierė Léonor Serraille, baigusi prestižinę kino mokyklą La Fémis, apdovanota „Auksinės kameros“ prizu šių metų Kanų kino festivalyje (apdovanojimas kasmet skiriamas už geriausią pirmąjį ilgo metro filmą). Prancūziška kino kritika (Mathieu Macheret) šią dramatišką komediją priskiria „personažo kinui“ („cinéma de personnage“), kuriančiam įsimintiną kinematografinį charakterį, šiuo atveju – ekscentriškos, nenuspėjamos jaunos moters portretą.

Trisdešimtmetė Paula, kurią įkūnija prancūzų-šveicarų kino ir teatro aktorė Lætitia Dosch, netikėtai atsiduria gatvėje, pamesta savo vienadienio meilužio fotografo. Jaunai moteriai, visai neseniai atvykusiai į Paryžių ir neturinčiai nei draugų, nei santaupų, nei ją remiančios šeimos, tenka vienai kapanotis nepažįstamam mieste. Sudėtingos darbo paieškos, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas glaudžiantis pas ne visuomet svetingus nepažįstamuosius galėtų ją sugniuždyti, tačiau iš nevilties Paulą gelbsti jos karštas temperamentas, žavingas naivumas, sumišęs su smalsumu ir nenuilstančia aistra gyventi ir patirti.

Pagrindinė veikėja Paula (Lætitia Dosch) paryžietiškame vakarėlyje.
Pagrindinė veikėja Paula (Lætitia Dosch) paryžietiškame vakarėlyje.

Didžiausia filmo puošmena – įtikinanti, iki dugno išgyventa Lætitia Dosch vaidyba, kurianti netipiškos, sykiu ir trapios, ir atsparios moters portretą. Filmo herojė Paula nuolat balansuoja tarp kilimo ir kryties, jautrumo ir tvirtybės. Sudėtingame kelyje į brandą ją gelbsti sugebėjimas gudriai išsisukti iš klampių situacijų, ryžtas kautis už savo vietą po saule paryžietiškose džiunglėse. Paulos personažas traukia visapusišku netrafaretiniu grožiu (kitoniškumas pabrėžiamas ir fizinėje plotmėje: viena Paulos akis ruda, o kita – mėlyna). Naivumas, sumišęs su jautrumu ir atsparumu gyvenimo negandoms, filmo heroję priartina prie žymiųjų italų aktorės Giulietta Masina vaidmenų ankstyvuosiuose Federico Fellini filmuose Kelias (La strada; 1954) ir Kabirijos naktys (Le notti di Cabiria; 1957). Kaip teigia prancūzų kino apžvalgininkė Cécile Mury, Paulos charakteris turi tragikomišką klouno lygmenį. Svajonių ir gyvenimo realybės sandūra ją verčia prisitaikyti prie aplinkybių, sykiu išsaugant su niekuo nesulyginamą savą tapatybę.

Paula stengiasi parodyti savo geriausias savybes sykiu išlikdama savimi per pokalbį dėl darbo drabužių parduotuvėje.
Paula stengiasi parodyti savo geriausias savybes sykiu išlikdama savimi per pokalbį dėl darbo drabužių parduotuvėje.

Dramatiška Léonor Serraille komedija savaip įsirašo į kelio filmų tradiciją: Paula, besiblaškydama po Paryžių, sutinka nemažai įdomių personažų (lesbietę Yuki, kuri ją palaiko mokyklos laikų drauge, vienišą motiną, auginančią dukterį, juodaodį apsaugos agentą, baigusį ekonomikos mokslus…). Kiekvienas iš jų atskleidžia vis kitą realybės pusę: komplikuotą individo santykį su darbo rinka, daugiaplanį ryšį su jį supančiu sociumu, artumo troškimą.

Jeune femme ‒ tai filmas apie moters tapsmą, kelią brandos link, ieškant ir nusiviliant, klumpant ir kylant. Ši komedija turi subtilų edukacinį lygmenį – ji neįkyriai moko vienatvės, moko išgyventi nepalankiomis sąlygomis,  išlikti tvirtam ir nepasiduoti net ir sunkiausiomis akimirkomis.

„Dramokratijos“ kūrybinės dirbtuvės – propagandos kokteilis jauniesiems dramaturgams

G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

„Dramokratijos“ kūrybinės dirbtuvės – propagandos kokteilis jauniesiems dramaturgams

Pjesių skaitymo festivalis „Dramokratija“ šiemet dalyvius kvietė rašyti propagandos tema. Trejose kūrybinėse dirbtuvėse su lektoriais iš Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos jaunieji dramaturgai plėtojo savo idėjas bei kūrė tekstus. Trejų dirbtuvių ciklą Gėtės institute užbaigė paskutinę dieną vykęs virtualus dalyvių, dirbtuves vedusių dramaturgų Theresia Walser (Vokietija), Michailo Durnenkovo (Rusija) ir Gabrielės Labanauskaitės (Lietuva) susitikimas, kurio metu visi galėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei įgytomis patirtimis.

Lietuvių poetė, prozininkė ir dramaturgė, festivalio idėjinė lyderė bei paskutiniųjų kūrybinių dirbtuvių dėstytoja Gabrielė Labanauskaitė pasakojo, kad organizuojant festivalį norėjosi išvengti vienašalės pozicijos ar nuomonės, tad buvo pakviesti dėstytojai iš Vokietijos ir Rusijos – Theresia Walser ir Michailas Durnenkovas. „Tai – tarsi kokteilis iš įvairių ingredientų, kurį gavo dalyviai“, – teigia G. Labanauskaitė.

Kūrybines dirbtuves vedę lektoriai skirtingi ne tik savo dėstymo metodika, bet ir politinėmis pažiūromis, kurioms būdingas vienas aspektas – nepasiduoti dominuojančiai sistemai ir su destruktyviomis idėjomis kovoti menine forma. Lietuvių kūrėja džiaugėsi įvykusiais kūrybiniais užsiėmimais: „Manau, kad įvairiakalbiai, įvairiataučiai dėstytojai atveria didelių galimybių, kurias iš karto gal net sunku įvertinti ar suvokti – kiekvienam dalyviui tikriausiai atsivers kitokios durys. Tačiau faktas, kad išgirsti savo pjeses, skaitomas skirtinga kalba, išgirsti visai kitokią teatrinę mokyklą baigusio ir skirtingame pasaulio kontekste gyvenančio žmogaus nuomonę be galo naudinga.“

Dalyviai teigia, kad visos dirbtuvės buvo labai skirtingos, tiek metodika, tiek vyravusia atmosfera, kiekvienas išsinešė sau naudingų patarimų, kuriuos taiko rašydami savo pjeses. LMTA kino dramaturgijos pirmakursis Rinaldas Tomaševičius atviravo, kad iš pradžių jautėsi kaip mažas vaikas, kuris niekada nematė žaislų, ir yra dėkingas dėstytojams, kurie parodė jam tuos žaislus bei išmokė jais žaisti.

„Kūrybiniai užsiėmimai – tai savotiška kelionė: dalyviai jau yra pusiaukelėje, dar daug liko nuveikti, tačiau jau matyti aiški kryptis“, ‒ teigia Gabrielė Labanauskaitė. „Kiekvienas dėstytojas atnešė į savo dirbtuves tai, ką turi geriausio“, ‒ pasakojo dramaturgė, kuri su dalyviais analizavo XX a. pradžios propagandines pjeses, jų struktūras.

G.Labanauskaitė pasakoja, kad šių metų propagandos temos idėja gimė pradėjus bendradarbiauti su Vokietijos ambasada Lietuvoje: „Ypatingai esame dėkingi Annai Nowodworskai, buvusiai viena iš idėjų iniciatorių ir tarpininkių tarp ambasados bei festivalio „Dramokratija“. Abiem pusėms norėjosi kalbėti aktualiomis ir svarbiomis socialinėmis temomis, ypač kai toks audringas ir besikeičiantis politinis peizažas šiandien yra visame pasaulyje, suvokiame, kad tai daro didžiulę įtaką mūsų visų kasdieniniam gyvenimui.“

Diskutuodami apie požiūrį į propagandą, T. Walser, M. Durnenkovas ir G. Labanauskaitė vieningai sutaria – propaganda paverčia pasaulį labai paprastu – nupiešia viską juoda ir balta spalvomis, pažymi, kas yra draugas, o kas ‒ priešas, tačiau gyvenimas yra žymiai įvairiapusiškesnis. Kūrybinių dirbtuvių dalyvė Dovilė Katiliūtė, eksperimentuodama su pasakos ir dokumentinės pjesės žanrais, pastebėjo, kad propaganda egzistuoja visose gyvenimo srityse. Rusų dramaturgas M. Durnenkovas pridėjo, kad po kūrybinių užsiėmimų grįžęs namo jis įvertino, jog dalyvių darbai yra žymiai daugiau apimantys nei pati propagandos tema – tai tik aspektas, kurį jaunieji kūrėjai naudoja, rašydami apie jiems svarbias temas.

Iki vasario 5 d. dalyviai rašys savo tekstus, o vasario 26 d. prasidės komandų formavimas. Visas pjeses bus galima išgirsti kitų metų pavasarį, balandžio 16‒22 d. vyksiančiuose atviruose „Dramokratijos“ festivalio pjesių skaitymuose. Visas naujienas sekite festivalio Facebook ir Instagram paskyrose.

G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
G. Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

Festivalio rėmėjai ‒ Vokietijos ambasada, Geothe institutas.

Festivalio partneriai ‒ LMTA, LMTA SA, Teatro sąjunga.

 

 

 

 

 

Aistė Šivytė. Eilėraščiai

Aistė Širvytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Aistė Šivytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau Vilniuje, Vilniuje gyvenu… turbūt ir gyvensiu.

Mėgstu lietuvišką kiną. Kai kuriuos tai stebina ir šiurpina.

Dar labiau mėgstu teatrą. Šitai nestebina nieko.

Rašau, kai reikia. Rašydama daug nesikankinu.

Pagal studijų kryptį, manau, kad tai nebloga savybė.

Studijuoju LMTA Scenos menų ir kino istoriją ir kritiką.

                                                                                           Aistė Šivytė

 Laidai

troleibusas kvepia spragėsiais

fluorescencinės lempos

naktį į langą atsitrenkė varna

vakar tave išsitempė gert

fluorascencinės lempos

įžūliai blykčioja

ir verčia dusti

tu lipi pro liuką ant troleibuso stogo

baigia užsupti juodai

šokčioja nuo laidų kibirkštys

danguj bandai suieškot Grįžulo Ratus

kaip pirmą kartą vaikystėj

 

Lidl

vaikas įsijautęs dantim drasko

Lidl’o maišelį

noris pasakyt kad taip nedarytų

bet ką žinau

gal jo karta

kiek kitaip viską įsivaizduoja

 

Laiko stūmimas

Plastelėjai puse piršto

Per cigaretės galiuką

Sugurinai savo nosį

Į pakelės asfaltą

Pasiūlei pabėgt velniaižin kur

Jei jau šį vakar nieko neveikiu

Sakau „gerai, vistiek turbūt

nelabai kuo užsiimt turėsiu“

Laipiojom aukštom lubom

Pajūriu ir kitais šventaisiais

Pakol plastelėjai puse piršo

Ir sugurinai save į asfaltą

 

Undinė

undinė vyną gėrė

undinė daug vyno gėrė

undinė labai meniškai išdribo

Neries krantinėj

prie to

neva

kanalizacijos vamzdžio

 

 Luotas

sukriošusi mūza irstosi

skęstančiam luote

 

ji maukia:

dantų skalavimo skystį

langų plovimo skystį

spiritą

antifrizą

gyvsidabrį

ir kitus metalo lydinius

 

o švenčių proga

su kūrėju naikina

vyną iš žalio plastiko butelio

su neapykanta:

mąstymui

nemąstymui

politinei situacijai

eurui

ir savoms aplinkybėms

 

abu irstosi

skęstančiam luote

mėnulio atspindy

skaldo vulgarias istorijas

vemia kvatodami

per luoto kraštą

 

ir skandina viens kitą

į dugną

kildami

 

Pasiplaukiojimas

 

kino salė

spragėsiais nubarstytos lubos

rodo filmą

apie klišes

sėdžiu salės gale

su žirafa

laikau jos kanopą

ji kramsnoja spragėsius

(tuos pačius ‒ nuo lubų)

į mano plaukus byra trupiniai

ekrane rodo baltos žiemos vaizdą

kėdės džiugiai daro bangą

nes žiūrovai atsisakė

žirafą bando nuvilioti inžinierius

inžinierių bando nuvilioti mechanikas

sninga iš mano plaukų

9-oj klasėj buvau „snieguolė“

 

Tikimybės

 Marina Abramovič

guli ant žolės

ir stebi debesis

 

Mariną Abramovič

gulinčią ant žolės

bet kas gali nušauti

 

Marina Abramovič

guli ant žolės

nepaisant dviejų galimybių baigčių

 

ji vis tiek stebi debesis

ją vis tiek stebi debesys

debesys gali ją nušauti

 

***

Niekad nemąstyk garsiai

Nesisveikink su nepažįstamaisiais

Nes kiekvienas sutiktas vėjas

Išnešios mintis su visom sėklom

 

Išbarstys jas po pievą

Ir užsės sodą

 

Sodas bus gražus

O po to nepastebėsi

Kaip užžels piktžolynu

Per kurį

nepareisi namo

 

Vakar

 

nugalėjai mane

savo pačios ginklu

savim

iš pikselių

kuriuos įspaudžiau stikle

tavo delno ‒ ‒

 

kaip dabar reiks

pažiūrėt į akis

be cukraus ir druskos

tik

nuosavu krauju

pasruvusias

 

 

 

 

 

 

 

Prievartos estetika kaip artumo ilgesio metafora: Lynne Ramsay

 Prancūzijoje trileris "Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo" ("You Were Never Really Here") platinamas supaprastintu ir ironišku pavadinimu - "Graži diena" ("A Beautiful Day").
Prancūzijoje trileris “Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo” (“You Were Never Really Here”) platinamas supaprastintu ir ironišku pavadinimu – “Graži diena” (“A Beautiful Day”).

Prievartos estetika kaip artumo ilgesio metafora: Lynne Ramsay

Karolis Baublys

Britų režisierė Lynne Ramsay – viena iš tų menininkių, kurios nepalieka tarptautinių kino festivalių be prizinės vietos. Ne išimtis ir jos naujasis filmas – aštraus siužeto trileris-drama Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo (You Were Never Really Here) – kuriam negailėta liaupsių po peržiūros šiųmetiniame Kanų kino festivalyje. Galiausiai filmui atiteko du prizai: režisierė ir scenarijaus autorė Lynne Ramsay pasidalijo apdovanojimą už geriausią scenarijų kartu su graikų režisieriaus Yórgos Lánthimos drama Šventojo elnio žudymas (The Killing of a Sacred Deer), apie kurį „Meno bangų“ skaitytojai jau turėjo progos išgirsti, o pagrindinį vaidmenį aštraus siužeto trileryje suvaidinęs amerikiečių aktorius Joaquinas Phoenixas gavo prizą už geriausią vyrišką vaidmenį. Kuo šis filmas išsiskiria iš gausybės aštraus siužeto trilerių?

Vienatvėje pagrindinį veikėją Joe (Joaquin Phoenix) kankina slogi akistata su praeitimi.
Vienatvėje pagrindinį veikėją Joe (Joaquin Phoenix) kankina slogi akistata su praeitimi.

Būtų per paprasta teigti, esą filmas pasakoja istoriją apie trauminę patirtį turinčio samdomo žudiko Joe (Joaquinas Phoenixas) dvasinę sumaištį, mėginimą jauną mergaitę Niną, senatoriaus dukterį (Ekaterina Samsonov), išgelbėti iš nepilnamečių prostitucijos liūno. Nors neturiu priekaištų filmo scenarijui, pritariu prancūzų kino kritikui Samueliui Douhaire᾽ui, teigiančiam, jog tam tikra prasme You Were Never Really Here scenarijus tėra apibendrinta psichologinės Martino Scorsese᾽s dramos Taksistas (Taxi Driver; 1976) versija. Tikroji filmo vertė slypi puikioje, itin ekspresyvioje režisūroje, kurią sustiprina eliptinis montažas, kuriantis savitą, tik šiam filmui būdingą, elipsių poetiką. Profesionalūs kino žiūrovai prancūzai šio filmo montažą įvardija „chirurginio montažo“ sąvoka (statiška, kontempliatyvi, kone prie lyriškų apmąstymų artėjanti scena keičiama brutaliais skerdynių vaizdais, balansuojančiais tarp prisiminimų ir haliucinacijų). Kokie dvasiniai prieštaravimai kamuoja pagrindinį filmo veikėją Joe?

Į destrukciją linkęs Joe - negailestingas smogikas, giliai užgniaužęs švelnumo poreikį.
Į destrukciją linkęs Joe – negailestingas smogikas, giliai užgniaužęs švelnumo poreikį.

Joe, kuris praeityje buvo karo Irake veteranas, o dabar tapo samdomu žudiku, galima būtų apibūdinti kaip šešėlį ar fantomą, dykinėjantį gatvėm be jokio tikslo, tuščiu žvilgsniu stebintį aplinką, su savimi besitampantį mylimiausią ginklą – kūjį. Joe linkęs į savidestrukciją ir savižudybę. Jo eigastis sunki, kūnas masyvus, akys dažnai traukomos spazmų. Eliptiniai flashbackai atskleidžia tris pagrindinio veikėjo dvasinės suirutės šaltinius: trauminę vaikystės patirtį, įgytą dėl smurtaujančio tėvo, karo Irake žiaurumų ir skausmingų buvusio FTB agento išgyvenimų. Joe pasaulyje vilties nėra. Vienintelis švelnumo šaltinis – sena motina, su kuria pagrindinis veikėjas gyvena tame pačiame bute ir per kurią įvedama netikėta intertekstinė nuoroda į Alfredo Hitchcocko Psichą (Psycho; 1960).

Kaip vieną iš pagrindinių filmo temų įvardyčiau vaikystės (nekaltumo) mirtį, įvaizdinamą per du personažus – pagrindinį veikėją, jo skausmingus vaikystės prisiminimus, ir paauglę Niną, įklimpusią į nepilnamečių prostitucijos liūną. Šiedu veikėjai, kankinami košmariškų patirčių, sugeba vienas kitą suprasti ir tampa atrama vienas kitam.

Joe pavyksta iš nepilnamečių prostitucijos tinklo išlaisvinti jauną mergaitę Niną (Ekaterina Samsonova).
Joe pavyksta iš nepilnamečių prostitucijos tinklo išlaisvinti jauną mergaitę Niną (Ekaterina Samsonova).

Brutalus ir sykiu poetiškas filmas, artimas Pietų Korėjos režisieriaus Parko Chan-wooko stilistikai, patraukia ir puikiais muzikiniais sprendimais, kartkartėmis primenančiais žymųjį Nicolaso Windingo Refno Važiuok (Drive; 2011). Prievartos ir smurto scenos stilizuotos ir vaizdo, ir garso lygmenyje; žiūrovas regi tai, ką galima būtų pavadinti prievartos (ar kraujo) estetika.

Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo (You Were Never Really Here) – tai trileris, sukuriantis per trumpo filmo įspūdį. Psichologinė aštraus siužeto drama, trunkanti 85 minutes ir pasižyminti elipsių gausa, galiausiai baigiama savotiška dviguba pabaiga, iš kurių viena – destruktyvi, demonstruojanti Joe savižudybę (ji pateikiama kaip sapnas ar haliucinacija), o kita – nuosaikiai optimistinė, švelniai ironizuojanti happyendą. Ši, antroji, pabaiga diktuoja ir prancūzišką filmo pavadinimo versiją – Graži diena (A Beautiful Day). Žiūrovui tarytum paliekama teisė pasirinkti, kuri pabaiga jam priimtinesnė.

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU