Iki dramaturgų konkurso pabaigos vos dvi savaitės

Pjesių skaitymai Alytaus miesto teatre 2016 m. Nuotrauka iš rengėjų archyvo
Pjesių skaitymai Alytaus miesto teatre 2016 m. Nuotrauka iš rengėjų archyvo

Iki dramaturgų konkurso pabaigos vos dvi savaitės

Respublikinis dramaturgų konkursas Alytuje vyks jau trečiąjį kartą. Visus norinčius kviečiame aktyviai dalyvauti nepaisant nei amžiaus, nei kūrybinės patirties.
Konkursui galite teikti vienaveiksmes ar daugiaveiksmes pjeses, scenarijus ir kitus komedinius dramos žanro kūrinius. Geriausią pjesę išrinks penkių narių komisija: Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai, teatro kūrėjai, teatrologai, lituanistai. Atrinktų penkių geriausiųjų dramaturgų pjesių skaitymai vyks lapkričio 18 d. Alytaus miesto teatre, 1-3 vietos laimėtojai bus apdovanoti piniginėmis premijomis.
Pjeses konkursui priimame iki 2017 m. liepos 1 dienos imtinai.
Siųsti adresu: kulturosprojektai@alytausteatras.lt ir Rotušės a. 2, LT-62141 Alytus.
 
Dramaturgų konkurso nuostatai ir išsami informacija:
Sandra Anušauskienė, Alytaus miesto teatro kultūrinės veiklos vadybininkė

	

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Antrininke

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Karolis Baublys

Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės pirmoji eilėraščių knyga „Antrininkė“ – tai subtiliai feministinė, savitai išpažintinė (post)apokaliptinė poezija, kurioje išgyvenama temstančio pasaulio, artėjančios (ar jau įvykusios) baigties nuojauta. Šia recenzija mėginsiu pavedžioti skaitytoją niūriais ir klaidžiais „Antrininkės“ labirintais, kuriuose ieškant Ariadnės siūlo išgyvenamas elegantiškos depresijos, primenančios amerikiečių dainininkės Lanos Del Rey dainas, ir sykiu vizualiai turtingo siaubo, artimo Davido Lyncho filmams, pojūtis.

Eilėraščių knyga turi netikėtą publikavimo istoriją – ji pasirodė internetinių knygų serijoje „Naujas vardas“. „Antrininkė“ neturi popierinio „kūno“, tik internetinį. Nelengva šį autorės žingsnį įvertinti vienareikšmiškai: viena vertus, poetė vengė viešumo, susireikšminimo, kurį sukuria įprastų „popierinių“ knygų pristatymai, kita vertus, konservatyvesniam skaitytojui norėtųsi rankomis liesti ir kitą – klasikinį, popierinį, kūnišką – eilėraščių rinkinio variantą, su kuriuo įmanoma sukurti intymų jutiminį (taktilinį) santykį. Vienaip ar kitaip, teigiamai vertintinas faktas, kad internetinio pavidalo dėka knyga pasiekiama užsienyje gyvenantiems lietuviams, tuo pačiu ir šių eilučių autoriui.

Įvadinis rinkinio eilėraštis – „koncertas“ – netiesiogiai pristato antrininkės temą: „jos griežia gyvenimą ‒ // neatskiriamos seserys / laikosi kartu / visuomet:“. Šiomis eilutėmis numanoma antrininkė pristatoma kaip sesuo, taigi to paties kraujo. Tik ar tokios pat pasaulėjautos? Ar toji sesuo – tik kūno, ar ir dvasios antrininkė? Teksto eigoje antrininkės dvigubinasi – atsiranda „mes“ (lyg veidrodinis „aš“ ir antrininkės atspindys), tačiau kas iš tiesų tie „mes“? Vieną iš galimų atsakymų diktuoja eilėraštis „pabaiga“: „(…) mes ‒ / motina ir aš – (…)“. O gal „mes“ – tai šizofreniška tikroji subjektės sąmonė, sudaryta iš veidrodinių duženų? Realioji „aš“, stebinti vaizduotės kūrinį? Kuri iš jų tikroji? Gal ta, kuri apsimeta tikrąja, tėra suskilusi, liguista savęs paties projekcija? Eilėraščio „koncertas“ pabaigoje mirties nebelieka, nes „aš“ ir jo kuriamos tapatybės projekcijos dvigubinasi, be perstojo šizofreniškai kurdamos identiteto karikatūras, neaiškias grimasas. „Aš“ pasimeta tarp veidų ir kaukių, nebeatskirdama realybės nuo fikcijos, kuriančiosios nuo sukurtosios. Dvasinė sumaištis subjektę priveda prie daugiaprasmių, įvairiaformių mirties patirčių.

Mirtis – tai išeitis, kurios nėra. Šiuo požiūriu mirtis yra pasaka (pirmosios rinkinio dalies pavadinimas: „pasakoms apie mirtį“), ji kuria iliuziją apie išeities, laisvės, kitokio (darnaus, nesuskilusio) pasaulio galimybę. „Antrininkės“ poetiniame pasaulyje pasaka turi ryškių siaubo elementų. Mintys apie grožį ir tyrumą tėra negailestinga dvasinės savižudybės forma: „baisios visos pabaigos / (…) jau greitai [tas caksėjimas ausyse] / gulbės raukšlėtais kaklais / ir plėvėtomis pėdom žąsų / mus suras ir praris“ (eil. „pasaka apie mirtį“). Subjektė, užuot ieškojusi išeities, laukia (kurdama savotiškai feministinę „Belaukiant Godo“ versiją), klausydamasi, kaip „virš galvos tartum girgžda ‒ / tai vėjy siūruoja sunki jos suknia“ (eil. „pyktis“), kartu sąmoningai suvokdama, kad laukime žiojėja „tamsios eketės“ (eil. „Baltas triukšmas“). Pasiklydimo, nusivylimo intonacijos ryškinamos gabalais krentančių debesų metafora (eil. „sala“).

Meilė Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės tekstuose – dar viena iliuzija, šmėkščiojanti šaltu veidu ir spazmiškais tvinksniais. Ją mėginama apibrėžti, suvokti, savaip prisijaukinti, tačiau nesėkmingai ‒ ji taip ir lieka tolima ir neprieinama: „apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas, / veido atspindys juodame vandenyje ‒ / tai yra meilė – linkti į save, / klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais ‒ / o, tai yra meilė –„ (eil. „eketės lankymas“). Meilės fiziologiškumas, jusliškumas skeldėja, jis trupantis, dekonstruojantis save patį, nes kūno pojūtis – tai patirtis, kuria jau nebeįmanoma pasikliauti. Kūnas virtęs svetima, anonimiška medžiaga (tai liudija eilėraštis „oda“). Konfliktiškas, net destruktyvus subjektės, pristatančios save vyriškąja gimine, santykis su savo pačios kūnu, virtusiu kitu: „ir suvariau peilį / į saulės rezginį / ir pabėgau / palikęs kūną / kraujo baloje“ (eil. „bandymai palikti kūną“); „norėjau / saulės tarsi peilio / kuris rakinėtų mano kūną / ir gaikčiojančios daug / mėsos švelnumo“ (eil. „meilė“). Kūnas kaip kito buvimo įrodymas – lyg pamėklė: „ir seilių jūra, kuri visada, visada meluoja / kad yra dar kažkas / kad TAI stovi šalia / ir žvilgsniu glosto pakaušį / (…) bet kai atsisuku / ten nieko / visiškai nieko“ (eil. „ten nieko nėra“).

Motinos figūros svarbą išduoda antrosios rinkinio dalies pavadinimas („apie motiną“). Ji vaidina esminį vaidmenį, formuodama subjektės požiūrį į šeimą, namus, aplinką, neretai paženklintą tamsių spalvų: „spalio saulės glamonėjami / prasiveria pelėkautai // pro siūles / sunkias tamsa“ (eil. „šeima“). Jei mintys apie tėvą skatina tėvažudystės idėją, paprastai labiau būdingą vyrų-sūnų poezijai, motina subjektei asocijuojasi su tyliu buvimu šalia, skaudžiomis elipsėmis (skylės metafora eilėraštyje „norėti pavojinga“), pareiga, dvasine nelaisve ir bendryste: „tereikia užsimerkti / ir užimti paruoštą vietą // taip skausmingai lauktą augintą / taip preciziškai / sutvertą iš nieko // motiną / tupinčią virtuvėje / išlaisvinti iš savęs nei pelėkautų“. Kartu kyla idėja apie dukterį kaip veidrodinį motinos atspindį ar antrininkę (motinos bruožuose stengiamasi įžiūrėti save), savotišką patirčių paveldėtoją. Prisiminimais grįžti į praeitį – tai kankinti save, graužiantis ir graužiant kitą dėl galimų klaidų, dėl ambivalentiškų patirčių. Tad subjektės pasirinkimas – negrįžti atgal, „net jei kažką pamiršome“ (eil. „pabaiga“). Išsiskyrimas suvokiamas kaip nepakeičiama lemtis, kaip besikartojantis ritualas, kone prakeiksmas. Skiriamasi ne tik su numanomais mylimaisiais, bet ir su motina: „ji visuomet išvyksta anksti ryte –“ (eil. „pabaiga“).

Įdomus, ambivalentiškas gulbės vaizdinys (ypač jau cituotame eilėraštyje „pasaka apie mirtį“). Eilėraštyje „princesė anastasija palieka uostą“ princesė pristatoma kaip „puikybės gulbė iš stiklo ir plastiko“, „31-ame gimtadienyje“ pasirodo švelniai ironizuotas nuotakos, primenančios gulbę, palyginimas, o tekste „meilė“ minima šmaikšti detalė – moteris, avinti „gulbių pūkų šlepetes“.  Skirtingi gulbės įvaizdžiai siejami su skirtingais moteriškumo pavidalais – nuo sakralaus, švelnaus iki tamsaus, demoniško.

Šviesa Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pirmojoje knygoje šalta, negyva, apgaulinga, nepatikima (eilėraščiuose „baltas triukšmas“, „rytas parke“, „ten nieko nėra“, „mirtis kaime“, antrininkė“ ir kt.). Netikėjimą kitokio pasaulio buvimu, absurdo, tuštumos, sartriško egzistencinio šleikštulio pojūtį atskleidžia gotiški, niūrūs, dažnai atstumiantys gamtos, subjektę supančios aplinkos, aprašymai: „medžių lapai / juodi“ (eil. „pabaiga“); „kirmėlės / gelsvos kaip perlai / apkibę mane“ (eil. „ežytis“); „paukščių galvos beveidės“, „medžiai / meta tamsą žolėn ‒“ (eil. „rytas parke“); „buvo gegužės pradžia / saulė plieskė kaip velnias“ (eil. „šuo lučė“); „delną prispaudžiu / ties saulės rezginiu: atrodo, ten nieko nėra, vakuumas“ (eil. „mirtis kaime“); „virpėdami plečiasi / langų vyzdžiai“ (eil. „plyšys“); „duobės dugne / nebuvo šviesų nei angelėlių“ (eil. „pati sau motina“); „tolima, bet neišvengiama / grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias“ (eil. „eketės lankymas“). Viso rinkinio prasminius akcentus apibendrina trečioje dalyje pasirodantis saulės užtemimo vaizdinys, perteikiantis bendrą nuotaiką ir koktų santykį su aplinka (eil. „saulės užtemimas“).

„Antrininkės“ poetinį pasaulį persmelkia slogus, sukrečiantis, be jokių emocijų išgyvenamas vienatvės, atšiaurumo pojūtis: „mūsų niekas nepasitinka“, „jie apsimesdavo, kad laukė“ (eil. „pabaiga“); „pirmąkart tą vasarą / pajuntu šaltį“ (eil. „ežytis“). Individo izoliaciją nuo jį supančio pasaulio sustiprina nemalonus, bauginantis laiko jutimas: „laikrodis didelis / ir sunkus // ciferblato, padengto gelsva sutrūkinėjusia emale, centre / tamsus apskritimas / iš jo kyšo rodyklės“ (eil. „mano kryptim“). Žmogiško artumo, meilės vietoje atsivėrusią tuštumą mėginama užpildyti pamėkliškomis vizijomis, mirties grimasomis: „du vaikai / mirę prieš šimtus metų / stovi kiemo vidury“ (eil. „amžinybė“).

Prie neabejotinai stipriausių priskirčiau tokius rinkinio tekstus kaip „pabaiga“, „pasaka apie mirtį“, „plyšys“, „nedaiktiniai įrodymai: pelės“, „šeima“, „saulės užtemimas“, kurie pasižymi itin įtaigiu pesimizmu. Silpniausiems tekstams („mergaitės“, „norėti kūno“) stinga stiprios struktūros, taiklių metaforų, išbaigtų detalių, ryškiau kuriamos nuotaikos. Ypač gaila, kad rinkinys baigiamas silpnoku, perdėm ištęstu, neturinčiu griežtesnės struktūros eilėraščiu „Nekaltybės amžius, arba nauja pradžia kiekvieną dieną“.

Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pasaulis temstantis, kupinas šešėlių, konstrastų, juodumos. Meilė tokiame pasaulyje irgi virtusi tamsia, beforme dėme, neapibrėžiama, neturinčia kontūrų. Subjektės sąmonė, išgyvendama šviesą kaip vakuumą, intuityviai jaučia apokalipsės artėjimą. Apokalipsės nuojauta verčia subjektę šizofreniškai dvejintis, griebtis kaukių, žaisti su tapatybe, transformuoti prisiminimus, tokiu būdu mėginant išvengti akistatos su nepakeliama būties Tiesa. Kaip teigiama eilėraštyje „saulės užtemimas“, nuo tiesos apankama lyg tragedijose. Eilėraščių rinkinį „Antrininkė“ siūlyčiau skaitytojams, kurie nebijo apakti nuo tiesos ir klaidžiodami aklinuose būties labirintuose tikisi atrasti išgyvenimų dvynį (antrininką). Antrininko akivaizdoje sutrūkinėjusi, išsibarsčiusi egzistencinė patirtis įgyja formą ir naują pradžią, o subjektas geba užmegzti dialogą ne tik su pasauliu, bet ir su pasimetusiu savimi.

Virginijos Kulvinskaitės „Antrininkę“ galima rasti čia: https://naujasvardas.lt/knygos/virginija-kulvinskaite-antrininke-poezija/

 

Ph. Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui

Operos akimirkos.
Operos akimirkos. Nuotraukos iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos archyvo.

Kas yra Einšteinas?

(Philippo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje“ gimnazistų muzikos egzaminui)

Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja

 Kas man yra Einšteinas? Kaip gimsta einšeinai? Kas galėtų būti toks, kaip jis? Ar aš galiu, ar tu gali ‒ o gal gali kiekvienas iš mūsų? Nėra jokių stabų, viskas yra įmanoma, jei nesame varžomi streotipų. Pamąstyti apie tai ir kiekvienam surasti savo atsakymus ‒ tokia buvo Philippo Glasso  operos „Einšteinas paplūdimyje“, kurios premjeron „Apeirono“ teatre 2017 m. gegužę pakvietė Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokai, misija.

Eidama į operos premjerą nežinojau, ko tikėtis. Šiek tiek buvau pažįstama su Philippo Glasso muzika, bet nieko nežinojau apie šią operą, nespėjau perskaityti libreto. Bet net jei būčiau spėjusi, manęs tai nebūtų išgelbėję. Tokio sudėtingumo teksto originalo (anglų) kalba nebūčiau išsilukštenusi per valandą. Nei per dvi… Ir išvis vargu ar būčiau, nes šios operos libretą parašė 13 metų berniukas Christopheris Knowles᾽as (1959) ‒ poetas ir dailininkas, kuriam vaikystėje buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas.

Šiai operai analogų Lietuvoje nėra ‒ tai pirmasis toks pastatymas. Ir nuostabiausia tai, kad būtent šį sudėtingą Philipo Glasso (1937) ir Roberto Wilsono (1941) avangardinį kūrinį kaip baigiamąjį giluminio muzikos ugdymo egzaminą pasirinko Klaipėdos Vydūno mokyklos dešimtokai (Vydūno gimnazijoje bendrasis lavinimas derinamas su aktyvia menine ir kūrybine veikla bei estetiniu ugdymu).

Robertas Wilsonas yra amerikiečių avangardinio teatro režisierius ir dramaturgas, jis vadinamas svarbiausiu avangardinio teatro menininku ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip juokauja režisierė Vida, jei reikėtų ką nors išsaugoti ateities kartoms, viena iš tų išskirtinių vertybių būtų Wilsonas. Tad imtis tokio projekto be pedagogų ir profesionalų pagalbos moksleiviai nebūtų ryžęsi.

Reikėjo ne tik iškoduoti painų koliažinį avangardinės operos siužetą, susipažinti su genijaus Alberto Enšteino biografija, jo sukurta reliatyvumo teorija, bet ir perprasti P. Glasso muziką ir net gauti natas (jas moksleiviai tiesiog nusipirko ir atsisiuntė). Kūrybiškai aktyvių Vydūno gimnazijos pedagogų būrelis ir režisierė savanorė Vida Narveišytė (vieno iš beprotiškos idėjos sumanytojo Adomo Zubės mama), sutikę prisijungti prie šio avantiūrinio projekto, net neįtarė, po kokiu nuosprendžiu pasirašo.

Tai ne pirmas bendras moksleivių ir pedagogų projektas Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Šioje mokykloje moksleiviai nuolat bendradarbiauja su mokytojais ir kartu kuria ‒ tuo ji ir išskirtinė. Prieš keletą metų šioje gimnazijoje nusistovėjo tradicija: kiekviena dešimtokų laida vietoj muzikos egzamino pastato ar sukuria miuziklą.

Taigi avangardinę operą „Einstein on the Beach“ žiūrėjau be libreto ir savaip bandžiau interpretuoti plūstančią informaciją. Tikrai nebuvo lengva, tačiau veiksmas, vykstantis scenoje, muzika, choras ‒ profesionalus kuriančių moksleivių darbas ir beveik apčiuopiamas bendrystės jausmas ‒ neleido atitraukti dėmesio. Netrukdė „lūžtantys“ mikrofonai, sunkiai „pagaunamas“ greitakalbe beriamas angliškas tekstas: jaunieji aktoriai minimalistiniais sprendimais scenoje sukūrė tokį įmagnetintą emocinį lauką, transliavo tokią įtaigą, kad žodžių beveik ir nereikėjo, užteko judesio, žvilgsnių, mimikos, muzikos, šviesų, choro.

 

Aišku buvo viena: kad tai, kas vyksta scenoje ‒ pradinė operos scena, simboliškai kalbanti apie Einšteino laidotuves, balti kamuoliai, byrantis smėlis, smuiku grojantis vaikas (Einšteinas), teisėjas, judėjimas tam tikra trajektorija (kaip vėliau paaiškėjo, geležinkelio bėgiais ir gyvenimo keliais), dvi medituojančios lotoso poza sustingusios merginos, moksleivių vaikystės nuotraukų projekcija vienoje iš scenų, raudoni kamuoliai ‒ viskas turi prasmę. Nieko čia nebuvo atsitiktinio. Ir man labai knietėjo išsiaiškinti, kas gi iš tiesų vyko scenoje. Ko nepamačiau, ką praleidau. Negalėjau tiesiog išeiti, uždaryti teatro duris ir pamiršti, norėjosi   žinoti, kas slepiasi už painių metaforų, simbolių, personažų. Tą patį vakarą kilo mintis pakalbinti operos kūrėjus ir sužinoti viską. Kiekvienam kūrybinės komandos nariui uždaviau tuos pačius klausimus ir kiekvienas jų pateikė savo versijas.

Taip susidėliojo koliažinis operos sukūrimo vaizdas.

DSC_7954

Klausimai buvo labai paprasti: Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip mintis virto kūnu? Kaip pavyko į projektą įtraukti bendraklasius? Kaip vyko operos kūrybinis procesas?

Vida Narveišytė (operos režisierė):

Viskas prasidėjo nuo libreto iškodavimo…

Operos „Einšteinas paplūdimyje“ libreto skaitymas man priminė vieną meditacinį pratimą ‒ žiūrėjimą į popieriuje iškirptą kvadratėlį. Tiesiog 20 minučių žiūri ir nieko nedarai. Per tas 20 minučių nugyveni ištisą kovos su savimi etapą. Iš pradžių viską neigi, pyksti: kokia gali būti to žiūrėjimo prasmė, kokia čia nesąmonė, ką aš čia darau? O paskui pradedi suvokti, kad sustojęs laikas panardina tave į apmąstymus ir nukreipia prasmės ieškojimo link. Taip nutiko ir su Christopherio Knowles᾽o parašytu operos libretu. Iš pradžių viskas buvo taip painu ir taip nesuvokiama, kad tikrai atrodė beprasmiška. Už ko užsikabinti, kaip režisuoti, ką režisuoti? Kopijuoti buvusių pastatymų negalėjau, reikėjo atrasti savo versiją. Bet kaip? R. Wilsonas nerežisuoja žmonių, jis režisuoja šviesą. O mums reikėjo dirbti su didele žmonių grupe ir sujungti į vieną visumą teatrą, muziką ir chorą. Painus rebusas. Bet pasiduoti negalėjau, tad pirmiausia kartu su sūnumi Adomu, o vėliau su visa kūrybine komanda leidomės į operos libreto kodų ir režisūrinių sprendimų paieškas. Galiausiai išsigrynino idėja ‒ operos karkasu tapo R. Wilsono klausimas, užduotas Kristoferiui: „Who is Eishtein? / Kas yra Einšteinas?“

Kristoferis į šį klausimą paprastai atsako: „I don᾽t know / aš nežinau.“ Tada R. Wilsonas vėl ir vėl jo klausia, kas yra Einšteinas, o Kristoferis kaskart atsako: nežinau. Galiausiai R. Wilsonas sulaukia kitokio Kristoferio atsakymo (tarsi pažado): aš pagalvosiu. Ir tas klausimų-atsakymų pingpongas, iš pirmo žvilgsnio ilgas ir beprasmis, galiausiai išlaisvino mintis, atrakino operos libretą.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet galima ir nežinoti, kas yra  A. Einšteinas (kiekviena karta turi savų genijų), tad juo gali būti bet kuris iš mūsų. Nėra jokių amžinų stabų, niekas nėra išskirtinis, mes visi galime būti einšteinais, niutonais, kopernikais, jeigu tik mums leistų būti savimi (taip kaip mažajam Albertui leido jo žydė motina).

Gal tie genijai vaikšto tarp mūsų, bet mes jų nematome, nes pasmerkėme, nuteisėme ir sunaikinome juos  savo skepticizmu, netolerancija, stereotipinio ir konformistinio mąstymo brukimu.

Kiekvienas esame genų kratinys, ir tik nuo to, kaip susiplaka molekulės (balti kamuoliai operos scenografijoje ‒ kiekvieno vaiko molekulė, kurias jie neša iškėlę ir meta į didžiulį krepšį-pasaulį), priklauso rezultatas. Vaikas savo molekulę, savąjį ,,aš“ perduoda savo tėvams, savo motinai, mokytojams, visai jį supančiai aplinkai.

Ar susimąstome, kokią atsakomybę prisiimame, formuodami naują žmogų, nulemdami tolimesnį jo kelią? Ar gebame leisti jam skleistis, jo  nežalodami, negniuždydami, neprimesdami savo lūkesčių.

Taigi operos karkasu tapo genialumo paieškos, o paskui tą karkasą reikėjo apauginti. Svarbiausia buvo nesugadinti muzikos, juk tai opera, juk tai P. Glassas ‒ dar vienas genijus. Šiame kūrybiniame procese neįkainojama buvo antros režisierės literatūros mokytojos Lilijos Bručkienės ir sūnaus Adomo pagalba, tiksliau ‒ jo žinios. Jis tikrai buvo tas, kuris labiausiai gilinosi į detales ieškodamas metaforų kodų ir šifruočių. Jis preciziškai rinko informaciją apie P. Glassą, R. Wilsoną, A. Einšteiną, gilinosi į Amerikos XX a. trečiojo dešimtmečio istorinį ir kultūrinį kontekstą ir vertė mane skaityti viską, kas galėtų padėti atrasti sprendimus. Adomas primygtinai skatino mane kurti meną ir griežtai atsiriboti nuo didaktikos. Jis buvo tas, kuris žinojo daugiau už visus, tad jam teko sunkiausia užduotis ‒ suraišioti visus mazgus, sujungti viską į bendrą visumą. Manau, mums pavyko.

Šios operos iškodavimas mums visiems buvo filosofinių atradimų ir apmąstymų laikas.

Man tas kūrybinis procesas prilygo genijų paieškai tarp sūnaus bendramokslių. Visi, kurie dalyvavo kuriant operą, ‒ augantys genijai, jaučiau tai. Mes visi kartu sukūrėme stebuklą ‒ savąjį „Einšteiną paplūdimyje“.

DSC_7727

Gintarė Valionytė:

Viskas prasidėjo nuo anekdoto…

Vasarą savo malonumui skaičiau knygą apie kompozitorių gyvenimus. Paskutinis kompozitorius knygoje buvo Philipas Glassas. Knyga baigėsi kreivu šleivu anekdotu, tačiau būtent nuo jo ir prasidėjo šis grandioziniu tapęs projektas.

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Tuk tuk.

‒ Kas ten?

‒ Philip Glass.

Šį keistoką anekdotą nusiunčiau Adomui, kuris užsidegė maždaug tą pačią sekundę, kai pabaigoje perskaitė kompozitoriaus pavardę. Jis ėmė man vieną po kito siųsti jo kūrinius, aiškinti, kokie jie nuostabūs ir kaip visas pasaulis juos žino, išskyrus mane. Tad tam, kad nelikčiau už absoliučiai viso pasaulio borto, man teko tų kūrinių klausyti. Žinoma, ,,Einstein on the beach“ buvo pirmas kūrinys, kurį jis man atsiuntė ir primygtinai reikalavo klausyti. Būtent tada, klausant tos nuolatos besisukančios ratais, didėjančios, mažėjančios, plaukiančios muzikos kilo nedrąsi ir absoliučiai beprotiška mintis: o kas nutiktų, jei savo muzikos egzamine atliktume ne kokį nors sukarpytą miuziklą, o minimalistinę operą?

Tokia buvo pradžia. Adomas ir Gintarė operos idėją brandino visą vasarą, o 2016 m. rusėjo 2 dieną per antrąją pamoką jie abu jau stovėjo prie lentos ir dalijosi savo  fantastiškomis idėjomis, kurių dar patys toli gražu nesuvokė. Per keletą minučių jiems pavyko išsiaiškinti, kokio lygio avantiūristai yra jų bendraklasiai. Ne iš karto, bet klasė be didesnių kivirčų sutiko, o prasidėjo iki tol dar nematytas procesas.

Adomas Zubė:                           

Tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip.

Viskas prasidėjo labai paprastai. Liepos pabaigoje (per vasaros atostogas) atradau operą, paskui su Gintare prisigalvojome neįmanomai genialių jos pastatymo variantų, tad žūtbūt reikėjo tuo įtikinti visus, įrodyti, kad ji yra tinkama, įmanoma ir verta laiko ir vargo. Abu su Gintare rugsėjį atvira širdimi jau ėjome kalbėtis su bendraklasiais ir, atrodo, rimtesnės priešpriešos nesulaukėm. Taip neįtikėtinai lengvai (tikrai tikėjomės, kad be pastangų – niekaip, o gal ir išvis niekaip) ir prasidėjo.

Tada ėjo etapas, kai viskas buvo užmiršta. Nematę natų mudu su Gintare ir toliau svaigom, kaip čia viskas genialu. Vieną dieną atrodo, kad paprasta, kitą ‒ kad per sudėtinga. Tik gavus natas ėmė aiškėti reikalo rimtumas. Natas parodėme Ingridai (muzikos mokytojai ir operos orkestro dirigentei Ingridai Bertulienei), ji jas peržvelgė ir nuramino:  „Ai, čia jie net neturėjo choro, o mes kokį turim“. Ėmė darytis dar šviesiau. Bet ramybė buvo apgaulinga. Projekto genialumu vėl reikėjo įtikinti klasės draugus. Bet įtraukti juos pavyko neskausmingai ir tiesioginiu būdu – nebuvo išeities. Reikia devyniolikos žmonių choro? Turim tiek ir truputį daugiau. Tad devyniolika žmonių dainuoja, o kiti, kas gal blogiau dainuoja, vaidina, tvarko apšvietimą, sceną arba tiesiog padeda, kuo gali: dažo, klijuoja, kabina. Tik tiek tos kūrybinės komandos, tad nebuvo kur dingti. Kai kam teko ir po kelis ar keliasdešimt vaidmenų.

Kūrybinis procesas vyko sekcijomis. Choras, orkestras, sceninė dalis repetavo atskirai ir tik paskutinįjį mėnesį buvo pradėta lipdyti visus į bendrą kūrinį.

Scenos dalies ceche visų pirma išsinagrinėjome operos libretą, kuris kupinas metaforų, intertekstų, tuometinio slengo. Tuomet lipom į sceną ir kūrėme scenas. Darbas vyko bendrai, galbūt todėl niekur nežymime konkretaus režisieriaus, scenografo ar asistento. Susiskirstymas vyko natūraliai, kas turėjo idėjų, tas jas ir siūlė, beveik visas išbandydavome – ėjom eksperimentų keliu.

Paskui prasidėjo choro darbas, natų braukymas, interpretacijos paieškos. Tame procese beveik nedalyvavau, tik žinau, kad buvo labai tamsių momentų ir šviesi buvo tik premjera. Bet gal buvo ir kitaip. Apie tai papasakos kiti.

Vienas sudėtingų uždavinių kūrybinei komandai – viską suvaldyti, suvesti galus, nes ši opera ‒ labai struktūruotas kūrinys. Kiekviena dalis privalo sietis su tuo, su kuo turi sietis. Muzikine prasme viskas genialiai susaistyta, taip pat saistyti reikėjo ir scenoje.

Lina Čiugunkovaitė:

Sėkmės kaina ‒ savęs atidavimas.

Mintį apie operą auginome tarsi vaiką. Net dabar sunku pasakyti, kieno bruožų jis daugiausia turi. Tikriausiai visų po truputį.

Iš pradžių buvo labai sunku, asmeniškai aš į tai žiūrėjau šiek tiek skeptiškai. Kalbėsime anglų kalba, niekas neaišku, painus libretas, bet labai užburianti muzika. Ar tai įmanoma? Mes tik dešimtokai, ar užteks jėgų tam? Ir žavėjo tas neįprastas muzikos skambesys, bet be galo baugino.

Kūrybinis procesas vyko ne tik mums visiems oficialiai susirenkant ir aptariant tai, ką reikia padaryti, kokius tikslus išsikelti ir įgyvendinti, bet jis vyko ir mumyse. Man atrodo, kad manyje vis dar jis vyksta.

Sėkmės kaina yra savęs atidavimas. Tik visu kūnu paniręs į vandenį pajauti, kokios jis temperatūros, tik tada supranti, ką reiškia plaukti, kaip vanduo užkemša ausis, kad net prarandi laiko suvokimą.

Pasirodo, kad galime viską, ypač, kai nežinome ir nelabai įsivaizduojame, kaip tai yra sunku. Niekas mums to tiesiogiai nepasakė, kad tai, ką ruošiamės daryti, yra be pro tiš kai sunku. Manau, todėl mums tai ir pavyko.

DSC_7824

Paula Kvederytė:

 Iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro.

Pirmiausia darbas prasidėjo nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, natų karpymo chorui, instrumentams. Gal tai ir lengvas darbas, bet užimantis daug laiko: iš mokyklos išeidavom septintą valandą vakaro. Vėliau kibome į tekstinę dalį: nagrinėjome libretą su mokytoja Lilija Bručkiene bei režisiere Vida Narveišyte ir kitais kūrybinės komandos nariais. Kadangi šią operą pristatėme originalia kalba (anglų), tekdavo mąstyti angliškai (kadangi išvertus žodžiai praranda savo tikrąją reikšmę). Taip pat reikėjo atpažinti kalėjimo žargoną, už kurio negražių reikšmių slėpdavosi gražios mintys, suprasti amerikietišką kultūrą. Visų svarbiausia buvo atrakinti metaforas. Ištyrinėjus tekstą kibome prie vizualizacijos.

Tai ne pirmas kūrinys, darytas bendradarbiaujant su pedagogais. Tik šis išsiskiria tuo, kad buvo labai didelis, daugiausia laiko užėmęs darbas, darytas kartu su jais.

Lilija Bručkienė:

Tokio lygio  iššūkio dar nebuvo.

Mes buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų.

Tai ne pirmas bendras integruotas projektas su ta klase, tačiau tokio lygio iššūkio dar nebuvo.

Mano, kaip literatūros mokytojos, rimtesni darbai prasidėjo, kai reikėjo analizuoti libretą, aiškintis struktūrą, siužetines linijas (tiksliau, užuomazgas), išgryninti idėją, apie ką norime kalbėti, kokius aspektus akcentuoti. Minimalistinės operos  „Enšteinas paplūdimyje“ statymas ‒ tikrai ilgas, sudėtingas komandinis darbas, nes libretas parašytas anglų kalba poeto, turinčio autizmo spektro sutrikimų, labai daug kontekstinių niuansų. Reikėjo, kad visa komanda (30 mokinių ir mokytojai) žinotų kuo išsamesnę informaciją apie visus įmanomus aspektus, kad suvoktų potekstes. Todėl 10 kl. literatūros įskaitos temos buvo susijusios su operos kontekstais, o atsiskaitymo forma ‒ konferencija, kurios metu dalytasi surinkta informacija.

O paskui prasidėjo kiti darbai ‒ režisūriniai sprendimai vienos komandos (aš, Vida, Adomas, Lina, Paula ir kartais Gintarė) ir muzikiniai kitos komandos (Ingrida, Romas, choras ir orkestras). Paskutiniame etape pradėjome viską jungti. Tada dar prisidėjo dailininkė Aurelija, mokytojai Kastytis ir Nadžima. Iš tiesų kiekvienas jautė didžiulę atsakomybę, buvome viena kūrybinė bendruomenė, ieškanti sprendimų, o kartais ir kompromisų. Vaikai buvo lygiateisiai kūrėjai, galintys ne tik siūlyti, bet ir atmesti, sukritikuoti sprendimus.

Ingrida Bertulienė:

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Dirbdami jie buvo labai kantrūs. Vienas labai teigiamas dalykas ‒ pradėjome labai anksti ir sėkmingai laikėmės nusistatytų laiko planų. Labai svarbu, kad analizavome ne tik muzikinį tekstą, bet ir įvairiausius susijusius dalykus – P. Glasso, R. Wilsono, A. Einšteino asmenybes, operos struktūrą, feminizmą, reliatyvumo teoriją, minimalizmą. Kūrybiniais užsiėmimais bandėme šifruoti paslėptas prasmes.

Mes prisijaukinome šiuolaikinę muziką.

Buvo įdomu įveikti sudėtingus ritmus, išugdyti dėmesį ir ištvermę muzikoje, sekti virtines natų. Buvo ir nesėkmingų periodų, tačiau stengėmės nenuleisti rankų. Smagu, kad visą operos muzikinį tekstą mokiniai suvokė, skaitė iš natų rašto. Manau, kad ne visi ir suprato, kokį sudėtingą darbą atliko.

Viską padarė jie patys, o  mes, suaugusieji, tik buvome šalia jų.

Aurelija Žvinklytė:

Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %.

Viena iš paskutiniųjų prisijungiau ir prie operos kūrybinės grupės. Veltis į daugybę neatsakytų klausimų ir ,,balansuot ant galimybių ribos“ (cituoju Liliją) pasikvietė Lilija Bručkienė. Kvietimas buvo itin originalus, tad abejonių jungtis neliko. Ir šiandien aš sakau ‒ verta visais 100 %. Buvau tik maža dalelė tos kūrybinės jėgos ir energijos, kurią transliavo visa komanda. Mokiniai ir mokytojai ‒ buvome lygiaverčiai. Vieni kitų klausdavom, diskutuodavom, nesutikdavoms ir vėl klausdavom. Taip gimė dvi afišos. Vėliau susidėliojo ir lankstinukas, kurio paprastai lankstyti mums visiems nesinorėjo. Taip iš dalelių ir dalių susidėliojo visuma. Kartais net nebežinai, kas žodį, mintį ar klausimą atsinešęs papildydavo besiformuojantį kūrinį.

  • • •

Vydūno mokyklos pastatyta Philipo Glasso opera „Einšteinas paplūdimyje/Einstein on the Beach“ buvo parodyta tik du kartus. Būtų labai neteisinga, jei ji niekada daugiau neišvystų scenos, nes ši opera iki šiol nesibaigė nei man, žiūrovei, nei jiems ‒ operos kūrėjams. Visi dar gyvename joje.

Kaip sakė literatūros mokytoja, operos kūrybinės komandos narė Lilija Bručkienė, P.Glasso ir R.Wilsono kūrinį galima buvo naudoti tik mokymo tikslams. Tą gimnazistai ir padarė: išlaikė muzikos egzaminą. O norint dalytis šiuo kūriniu su kitais, reikia P.Glasso sutikimo, autorinių teisių.

Bet, regis ir dabar bręsta beprotiškai drąsi idėja: susisiekti su genialiuoju kompozitoriumi P. Glassu, pristatyti jam gimnazistų sukurtą operos versiją ir gauti kompozitoriaus sutikimą rodyti pastatymą. O tada ši minimalistinės formos, tačiau grandiozinė dėl energetinio užtaiso opera, galės gyventi.

DSC_7910

 

 

 

 

 

 

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Spektaklio_plakatas

Kai spektaklyje stengiamasi tik juokinti

Neringa Mikalauskienė

„Tuoj tuoj eisim namo, išgersim arbatytės, pakentėk. Dar dvi minutes palaukiam, gerai?..“ ‒ eilėje man už nugaros ramino mama kėdėje bruzdančią dukrą.

Laukti reikėjo ne dvi, o veikiausiai ‒ dvidešimt dvi minutes, nes spektaklis buvo vos įpusėjęs. Tėvai scenoje dar tik pranešė žinią, kad kraustysis ten, kur gyventi geriau. Berniukas ruošėsi išsiskyrimui su lape. Siužetą žinojau: spektaklį režisierius Mantas Verbiejus pastatė pagal Evelinos Daciūtės (tekstas) ir Aušros Kiudulaitės (iliustracijos) knygą Laimė yra lapė, pelnytai sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą, filosofines potekstes, teksto prasmes išplečiančias iliustracijas. Toks galėjo būti ir spektaklis ‒ galimybė istoriją papasakoti dar kitaip, pasitelkus scenos meną. Pasakysiu tiesiai: jis tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga. Aplink sėdėję vaikai tai „įsijungdavo“, pagaliau radę, iš ko pasijuokti, tai vėl „išsijungdavo“, maldamiesi kėdėse ir laukdami nesulaukdami, kada jau galės bėgti. Gailėjausi pasiūliusi nueiti į jį draugei su vaikais (penkerių ir vienuolikos metų), kurie šiaip į spektaklius noriai vaikšto, o po jų dar noriau dalijasi įspūdžiais. Po šio spektaklio sulaukiau tik gūžtelėjimo pečiais, abu nuskuodė palakstyti, turbūt pamiršę, ką matė. Taigi įspūdžius teks surašyti man.

Per ilgai trunkanti įžanga Nr. 1, stengiantis įtraukti salę į veiksmą. „Laba diena, atsistokite visi. Atsistojote? Gerai. Dabar susipažinkime su savo eilės kaimynais!“ Susipažįstame. „O dabar patrinkime vienas kitam ausis, pamasažuokime pečius, paspauskime nosis!“ Triname, masažuojame, spaudžiame. Nelabai interaktyviai, nes ne visiems tai patinka. Yra vaikų, kurie nemėgsta būti liečiami nepažįstamų žmonių (aktoriai sako, kad „ką tik susipažinome“? na, gerai, gerai…).

Nežinia kuo su spektakliu susijusi įžanga Nr. 2, vaidinant tv reportažą ‒ interviu su seniausiu parko medžiu. Medžio klausiama apie prisiminimus, medis gana abejingai atsako, kad per ilgai gyvena ir daugiau nebenori. Visi juokiasi arba labai stengiasi suprasti, kas čia juokinga ‒ gal tai turėjo būti mūsų televizijos lėkštumo parodija?.. bet kada pagaliau prasidės spektaklis, kurio laukia vaikai? Juk žinome, kad ikimokyklinukai dėmesį gali išlaikyti labai trumpam, taigi darosi neramu, ar išlauks jie to gražaus momento, kai berniukas klaus lapės: „Tu būsi visada visada?“, ir liūdno ‒ išsiskiriant.

Pagaliau prasideda veiksmas, kuris siejasi su knygos istorija. Visus veikėjus vaidina tie patys du aktoriai (Daiva Rudytė, Paulius Valaskevičius), tačiau jų charakteriai nekinta, keičiasi tik aprangos detalės, rodančios, kad štai dabar čia jau kitas personažas. Trečiasis, gilumoje, aprengtas dramblio kostiumu, kuria muzikinį foną. Sėdint antroje eilėje ne visos personažų replikos gerai girdisi, tad įdomu, kaip tolimesnėse eilėse?.. Bet kam tas tekstas, jeigu svarbiausia scenoje ‒ mimika, judesys, kūno plastika? Su šia užduotimi aktoriai kuo puikiausiai susitvarko. Jie moka linksminti, juokinti, vaikams tai patinka. Tai ‒ epizodai, į kuriuos mažieji žiūrovai „įsijungdavo“. Taigi čia priekaištų neturiu. Gal nebent dėl kiekvieno jų trukmės: kadangi aktoriai jautė, jog būtent tai yra stiprioji jų pusė, šie epizodai buvo užtempiami prasmingųjų sąskaita. Tiesa, režisieriui kažkodėl pasirodė svarbu į spektaklį įtraukti paukščių piketo epizodą (paukščiai su plakatais yra ne knygos tekste, o vienoje iš A. Kiudulaitės iliustracijų), kurio šalia manęs sėdėję vaikai nelabai suprato. Pati lapė pasirodė turbūt tik spektakliui įpusėjus. Išraiškingiausia buvo jos iš tolo šviečianti oranžinės vilnos kepurė. Lapės žaismingumą, besikaitaliojantį su aikštingumu, D. Rudytei perteikti taip pat pavyko. Tačiau labai jau greitai „prasisuko“ ir berniuko išsikraustymas, ir atsisveikinimas su lape, ir jos ilgėjimasis, galiausiai ‒ jųdviejų susitikimas pabaigoje. Atrodė, lyg tarp kita ko. Lyg ne taip baisiai ir skauda. Lyg… Berniuko ir lapės draugystei labiausiai trūko spalvų. Ne tos vienintelės pramoginės ‒ oranžinės. Knygoje ir ji ‒ ne vien pramoginė. Ir dar: knygoje yra svarbi detalė ‒ sūpynės, ant kurių supasi lapė ir berniukas. Tai ne vien daiktas. „Su lape draugauti ‒ tas pats, kas suptis sūpynėse, ‒ kramtydamas bandelę tėvams sakydavo Povilas. ‒ Vieną dieną labai gerai, kitą ‒ nebūtinai taip gera.“ (E. Daciūtė, Laimė yra lapė). Gyvenime irgi būna palikimų ir nuolydžių, kartais galima būti be nuotaikos, kartais tenka išgyventi išsiskyrimą. Toks „supimasis“ augina vaiką, šis pamažu tampa išmintingesnis. Kad tai įmanoma perteikti įvairaus amžiaus skaitytojams, įsitikinome paėmę į rankas E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knygą. Spektaklyje tos išmintingos pusiausvyros pritrūko. Kažin, ar būtų padėję, jei sūpynes būtume išvydę tarp dekoracijų. Jos buvo minimalistinės (scenografijos ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė), ir tas sprendimas man patiko: tarsi nuoroda, kad turėdami vos kelis daiktus vaikai, pasitelkę vaizduotę, gali sukurti įdomią erdvę žaidimams, pvz. iš keturių kėdžių „pastatyti“ medį. Tik ar išėję iš būtent šio spektaklio vaikai tai prisimins? Ypač tie, kurie išėjo taip ir nesulaukę pabaigos. Nes grįžtančių į salę nepastebėjau.

Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 m. birželio 20 d. Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 m. lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012 m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas. Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.

MENO BANGOS sveikina literatūrinių konkursų laureatę Mūzą Olimpiją Svetickaitę, šį pavasarį  laimėjusią dar vieną svarbų apdovanojimą. Jaunųjų filologų konkurse Palangoje poezijos sekcijoje ji pelnė paskatinamąją (arba ketvirtą) vietą.

Mūza Olimpija Svetickaitė

 

(re)animacija

 (re)animuoju gyvenimą

ilgų ašarų

stulpus

raudonais pieštukais

 

(re)animuoju

paskutinį atodūsį

suku lyg vaizdajuostę

daug kartų

kol kvėptelėjimas įgauna

spalvą

 

(re)animuoju amžinybę

nuvalkiotą visų

svajonę

 

ir vistiek lieka

beprasmybė

kaip filmavimo aikštelės

pliauškė

kine

 

 balandžio 15-oji arba juodoji skylė

pasiduodu eufemerijai

šalčio

pro žvilgsnį

žalčio

 

išnyru

 

durys kosėja prisidengdamos

spyna

rankos suvarpytos

lietaus

 

meldžiuosi žiūrėdama žolei

į akis

 

ačiū

lyju

– – – – – – – – – – –

 

veidrodžio dūmuos

tirpstu

 

Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka

 šlovė

Pagal Danieliaus Rusio paveikslą „Gracijos“

 

joms mėto gėles

kojos aprištos

kaspinais

 

jos mėto savo

kaukoles

lengvai

lyg žonglierius

kamuoliukus

 

joms

teatrui jų ne jų

ploja

turtinga visuomenė

 

jos vaidina tobulas

penki grimo sluoksniai

ir jau žmonės

 

jos anoreksikės

kaulai tušti

kad net skamba

 

antroji jų linkusi

į bulimiją

teatrališkai vemia

tiesiai ant ponių

suknelių

 

ponios meno nesupranta

tai galvoja čia tokia

vaidyba

 

raudonos daugiau

nei kraujo

šešėliai tikresni

nei jos

 

ir giltinės lenda

dalgiai skimbčioja

 

plonytė riba

tarp ačiū ir amen

 

veidrodis

atsimeni penktadieniais tryliktom

sėdėdavom prie suskilusios

lempos ir klausydavom musių

zyzimo baltais tušinukų šratais koduodavom

sąskaitas negailėdami dalindavom vienodai mirksinčias

akis tu bandydavai iškoduoti jei

nepavykdavo šaudavai traškėdavo

nuspaudžiamas šratinuko gaidukas sumirksėdavo

akys tada vėl puldavom dalintis kuo tik

įmanoma juk viskas pas mus

identiška viskas visada

tiks ir taip tol kol ateidavo

vidurnaktis ir balti tušinukų šratai

pajuodėdavo ir užgesdavo suskilusi

lempa ir nebeskrisdavo zyzianti

musė. o tave nuplaudavo nuo

kvėpavimo ant stiklo susikūrę

lašiukai

Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka

 ***

Akmenim nusėtas dangus

Ir štai numirė ruduo

Mūsų delnuose.

***

Pakalnučių ašarom

Kalbėjo akmuo

Tavo svajonėse.

***

Akmeny įsirėžę emocijos

Tau besakant kad

Mėnulis stipresnis už vyną.

***

Rudens aštrumas

Sunkesnės už nebūtį

Akmens ašaros.

***

Dulkėtas oras

Akmeninės skeveldros

Pameta skrandas.

***

Sustingus žiema

Tik akmenys, akmenys

Mano stuburas.

Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka

Skelbiamas prozos ir poezijos kūrinių konkursas „IR VĖL GRĮŽTU AŠ Į PALŪŠĘ“

Palūšė I
Palūšė I

PROZOS IR POEZIJOS KŪRINIŲ KONKURSO „IR VĖL GRĮŽTU AŠ Į PALŪŠĘ“ NUOSTATAI

BENDROSIOS NUOSTATOS

Prozos ir poezijos kūrinių konkursą „Ir vėl grįžtu aš į Palūšę“ (toliau – konkursas) organizuoja Palūšės kaimo bendruomenė ir Palūšės kaimo biblioteka.

KONKURSO ORGANIZAVIMAS

1. Konkursui pateikiami prozos ir poezijos kūriniai apie Palūšę ir jos apylinkes.

2.Vienas autorius konkursui gali pateikti 1 arba 2 kūrinius.

3.Pageidaujama prozos kūrinių apimtis: iki 12 000 spaudos ženklų su tarpais.

4.Kūrinius  siųsti šiuo elektroninio pašto adresu: paluseskonkursas@gmail.com iki 2017 m. rugsėjo 25 d.

5.Kiekvienas autorius, atsiuntęs kūrinį konkursui, gaus konkurso dalyvio anketą, kurią privalės pateikti organizatoriams.

6.Konkurse kviečiami dalyvauti asmenys, ne jaunesni kaip 14 m., gyvenantys Lietuvoje bei užsienyje.

7.Konkurso metu pasirinktus kūrinius publikuos Ignalinos rajono laikraštis „Nauja vaga“.

8.Konkurso nugalėtojai bus pakviesti skaityti savo kūrinius baigiamojoje  šventėje, kuri vyks 2017 m. spalio 21 d. Palūšės kaimo bibliotekoje.

Palūšė II.
Palūšė II.

KŪRINIŲ VERTINIMAS IR NUGALĖTOJŲ APDOVANOJIMAS

 1.Vertinant kūrinius bus atsižvelgiama į šiuos kriterijus: konkurso temos plėtojimą, vaizdingą ir turtingą kalbą, savitą požiūrį ir stilių.

2.Suaugusiųjų ir jaunimo (14-29 m.) kūryba vertinama atskirai.

3.Konkursui pateiktus kūrinius vertins komisija:

Komisijos pirmininkė: rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Nariai: Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Virginija Maskoliūnienė; Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjas Linas Stanaitis.

4.Konkurso nugalėtojai abiejose dalyvių grupėse apdovanojami piniginiais prizais:

I vieta – 80 Eur; II vieta –50 Eur; III vieta – 30 Eur.

Palūšė III
Palūšė III

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

1.Su konkursu susijusiais klausimais konsultuoja konkurso koordinatorė Rita Ramanauskienė: elektroninis paštas paluseskonkursas@gmail.com, kontaktinis telefonas 8 686 54854.

2.Renginio rėmėjai ir partneriai: Ignalinos rajono savivaldybė, Ignalinos seniūnija, salonas „Gėlės galerija“.

3.Informaciniai rėmėjai: Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcija, Ignalinos viešoji biblioteka, VšĮ „Meno bangos“, laikraštis „Nauja vaga“.

Palūšė IV
Palūšė IV

Gedimino Šatkausko nuotraukos

Darija Žuravliova. Esė

Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau paskutiniaisiais praeito amžiaus metais, vėjuotą kovo penktą dieną. Šis vėjas lig šiolei gyvena manyje – įpučia minčių, kurias belieka užrašyti, įkvepia norą braidyti žodžiais po giliausių jūrų dugnus. Išplaukti galiu tik kurdama. Kadaise rašymas buvo kova su baime kalbėti, dabar – svajonė, kuriai lieku ištikima aštuntus metus. Retas skaitytojas žino, jog keliauja po mano sielą, o ne skaito užrašytus žodžius. Prisipažinau… ir kviečiu Jus į kelionę!

MENO BANGOS sveikina Ignalinos gimnazijos trečiaklasę Dariją Žuravliovą, šiemet Palangoje, Jaunųjų filologų konkurse, eseistikos ir publicistikos sekcijoje laimėjusią prizinę vietą.

 

Žaviuosi tikrumu

Labiausiai nuo mažų dienų žavintis reiškinys ‒ tikrumas. Tikrumas, kai mama pina plaukus rytais.

Kai iki dilgčiojimų skauda pirštus, bet „zulini“ fortepijonu sonatą egzaminui.

Kai po dušo įsisupu į šiltą antklodę.

Kai vasarą renku ramunes močiutės arbatai, kruopščiai rūšiuoju, o vėliau netyčia išbarstau virtuvėje. Tas tikrumas, baimės tikrumas, kurio dėka dar iki dabar nemoku močiutei pasakyti, kad išbarsčiau.

Praeito amžiaus laikraščių kvapas. Ta galybė senovinių žinių, surašytų juose.

Viniliniai įrašai senose, tik patefone galinčiose groti plokštelėse. Užrašai ant jų kreivoku raštu.

Ledukas, susidaręs po kelių laipsnių minusinės temperatūros ant balų. Jį smagiai trakštelėti neatsispiria net penkiasdešimtmečiai.

Dangus, žiemą nusėtas žvaigždžių. Tikrumas tarp manęs ir laikančiojo rankas toks saugus, jog neleidžia sušalti.

Tirštas rūkas rugpjūčio rytais.

Lietaus lašai, riedantys karštą vasaros dieną veidu, sukuria vėsos jausmą. Tikros vėsos.

Tu/ aš/ jis/ jie.

Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Dar kartą apie meilę

Jos fizikinėms savybėms paklūsta visi: trečiokas, nemokantis užsirišti sportinių batelių, bet įkyriai per futbolo treniruotę spoksantis į vyresnę merginą stadione, ir net visų geidžiamas džentelmenas, segintis auksinį laikrodį. Deja, jo meilės išsiilgusios širdies svorio, neapibūdina net aukso praba.

Meilė užklumpa netikėtai, ir visai nesvarbu, ką veiktum – ar naktį važiuotum metro Paryžiuje, ar ryte apsipylęs kava baltus marškinius bėgtum persirengti, ar prakaituotas grįžtum namo po kroso.

Jai priklauso daug ‒ viltingiausi mūsų sapnai, šimtus kartų perrašomi laiškai, valandos, praleistos renkant gėles mylimai merginai, alkoholio litrai, išgerti meilei nesugrįžus mūsų adresu, žvaigždėtos rugpjūčio naktys su meteoritų lietumi, degantys kūnai, drebančios lūpos, nekoordinuoti judesiai.

Esame marionetės, pavaldiniai, jos vergai, pasiryžę atiduoti visas gyvenimo sekundes tik tam, kad suvoktume, jog šalia yra mūsų cheminių savybių gerbėjas, pasiruošęs skandinti mus savo akyse.

Ne visi angelai turi sparnus.

Ne kiekviena meilė juos išaugina.

O kiek jos priklauso man?

Lašelis vaikystės

Prisimenu, vaikystėje jausdavausi nemaloniai, kai suaugusieji pavadindavo „kodėlčiuke“. Ši pravardė atitiko bendraamžių šlovinamus „ačkarikus“ ir „moksliukes“. Šiandien retai begirdžiu šias, palyginti gražias pravardes. Antrojo dešimtmečio pradinukų etiketės kur kas žiauresnės.

Mano vaikystėje socialiniai tinklai nebuvo populiarūs. Kiekvienas vaikas turėjo atšvaitą arba žibintą. Jais apsikarstę lakstydavome kieme. Tėvai pro langą galėdavo mus „ganyti“, pašaukti pietų. Žinojome, kad namo grįžti vakare privalome ligi dvidešimt pirmos valandos, tačiau tėvai pro atidarytus langus šūkaudavo nuo pusės devynių. Žinojo, kad užtruksime. Žinojo, jog būtinai vienas vaikas pasiklys žaisdamas slėpynes. Žinojo daugiau nei mums, vaikams, išburdavo skaičiuotės: „Skrido oro lėktuvėlis, jam sugedo motorėlis…“ ir „Barė ponas katinėlį, kam sudaužė ąsotėlį“. Žinojo, kad nespėsime perskaityti ištraukos „Šaltinėlyje“. Žinojo, kad alkūnės bus nubrozdintos. Bet mokėjo nepykti. Tik bartis.

Kompiuteris – daiktas iš užsienio. Jį turėjo vienintelis namo laiptinės vaikas. Kiek saldainių jam atidavėme, prašydami pažaisti pirmuosius žaidimus… O jis išsirinkdavo. Džiaugiuosi – kiekvieną kartą skirtingai. Visi galėjome išgerti saldžios jo mamos virtos arbatos ir žaisti pasirinktą žaidimą. Nežinojome, kad sumažintas kompiuterių versijas po dešimties metų nešiosime kišenėse. Kad telefono vibracija taps papildoma kūno jusle.

Tikėjau, kad Kalėdų Senelis įstrigs besileisdamas kaminu. Kaskart jo laukdavau su šilto pieno puodeliu rankoje… tik užmigdavau. Įsivaizduodavau skaitomų knygų personažus, net balsai, skaitant jų dialogus mintyse, keisdavosi. Darželyje prie manęs dažnai prieidavo ir sakydavo: „Aš tave myliu“. Ir mylėdavom. Sakydavo, kad šiandien mano suknelė negraži. Ir aš bėgdavau persirengti į rūbinę. Atimdavo pieštukus, nes manieji spalvindavo ryškiau. Į sriubą įberdavo druskos, nes nepatikau. Su broliu nebijojome prisivalgyti šokoladinio kremo ir vaikščioti purvinais veidais. Tingėdavome nusiprausti. Žinojome, kad nupraus močiutė. Tik pyks, kad baltą rankšluostį išterliojome.

Galėjau garsiai juoktis nepaisydama etiketo taisyklių. Galėdavau apsiverkti minioje, ir pasaulis pagailėdavo manęs.

Kodėl dabar, vos spėję įlipti į autobusą, troleibusą ar traukinį, nesidairom, kas prisės šalia, ką būtų galima pakalbinti, o iškart užsidarome savo dramblio kaulo bokšte? Lyg blokuodami aplinką, blokuodami tikrovę, save.

Dabar, kai žengiu per pilnametystės slenkstį, pasiilgstu tikrumo. Pasiilgstu laiko, kai tikėjau stebuklais. Iš vaikystės.

Prisimink save mažą. Kuris tikrumas būtų malonesnis?

Iš vaikystės?

Ar dabar?

Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Kur link sukasi sielos rodyklė?

Naktimis, kai laikrodžio ciferblatas gerokai pasisukęs į nakties gilumą, nepasiduodame kūno spaudimui užmigti. Mus kankina nepatogios lovos…

Ar nepatogios mintys?

Žvaigždės byra naktyse, bet jei mūsų gyvenimas ‒ amžinos naktys, kada spėti gėrėtis saulės spinduliais… ir kodėl taip nevertinam žvaigždžių?

Siela ‒ įnoringas instrumentas. Harmoningi garsai leidžia kurti simfonijas, melodingi, skambėdami atskirai, leidžia įsilieti orkestrui.

Mes grojame Gyvenimą.

Pagrindinis instrumentas, asmeninė partitūra – siela.

Grojame mažoriškai arba minoriškai. Pasitelkę diezus, leidžiame paaukštinti siekius, bemolį – prislopiname norą tobulėti, o bekaras išlygina tuštumą, panaikina sunkumus.

Ciferblatas turi ritmą, savotiškas jo skambesys dažniausiai girdimas naktimis. Sieloms skambėti padeda asmeninis ciferblatas.

Kokiu ritmu, padedant ciferblatui, sukasi Tavo mintys – gilyn į naktį ar aušrą pasitinka?

O toliau - Ignalina. Neringos Dangvydės nuotrauka.
O kas toliau? Neringos Dangvydės nuotrauka.

Pasikalbėkime apie grožį

Paskutinė išpardavimo diena kosmetikos parduotuvėje. Gerokai sutemus, įsikibusi į mylimojo ranką žingsniuoju smėliu pabarstyta gatve. Sutinkame kelias moteris, stumiančias pilnus vežimėlius. „Grožio“ vežimėlius. Tušas, antakių šešėliai, pudra, ryškūs lūpų dažai… Juokais paklausiu mylimojo, ar po trisdešimties metų jis man padės stumti panašaus turinio pripildytus vėžimėlius. Sutinka.

Aš nežinau, ką šiandien galėčiau vadinti grožiu. Žodyno ir mano versijos skiriasi. Žinau tik tiek, kad kartais sutrinku. Sutrinku, nes visi, esantys šalia ar net nutolę per parą kelio nuo manęs, elgiasi kvailai. Veiksmų pagrindinė mintis viena, tik išpildoma kitais būdais. Nesvarbu, kiek dainų sudaro mano grojaraštis, gal seku dvidešimt pirmojo amžiaus madą: klausau muzikos Spotify – muzikos dažniai į ausų būgnelius atsimuša iš belaidžių ausinukų. Nesvarbu, kiek kavos puodelių išgeriu sutemus, o vėliau skundžiuosi nemiga. Nesvarbu, kiek gramų ibuprofeno nuryju kasryt, godžiai užsigerdama stikline vandens. O gal sutrupinu ir ištirpdau vandeny. Nesvarbu, kiek kartų per pusmetį varstau baltų chalatų pilnus kabinetus,  prašau, kad išgydytų ligas, kuriomis sergu, nes siekiau grožio – grožio namuose, gražios sumos piniginėje, gražaus mylimojo šalia, gražios mašinos, gražaus veido ar gražių rūbų. Nežinau, iš kur mano gyvenime atsirado beprasmis noras siekti grožio. Galiu lažintis, jog ir tu trokšti susikurti gražų pasaulį. Skaitai populiariosios psichologijos knygas, žiūri romantinius filmus, mokaisi ar dirbi naktimis, rytais atsikėlęs primeni gyvą mumiją, užrašinėse pasižymi svarbius susitikimus, egzaminus, šypsaisi svetimiems, išsiunti tik oficialius laiškus, kvieti į gimtadienius nekenčiamus žmones. Vien tam(!), kad laimėtumei grožio. Bet ne laimės, ne harmonijos.

Tądien norėjau atimti kosmetikos priemones iš moterų. Išmesti ant geležinkelio bėgių, kad riedėdamas traukinys sutraiškytų. Kad „ištaškytų“ jų mintyse susiformavusias stigmas, sudaužytų baimę pasakyti tiesą, primintų, kad miegoti privalu eiti ne vėliau kaip dvidešimt trečią valandą. Kad prisimintų, jog vienintelis grožis slypi akyse. Prasmingiausias. Neuždirbamas. Neišmokstamas. Nenuperkamas. Tikras.

Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Gintarės vėjai, debesys ir pilnatis

Gintarė Adomaitytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Gintarė Adomaitytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Gintarės vėjai, debesys ir pilnatis

,,Debesėlis ieško vardo ir kitos pasakos“ – taip pavadinta Gintarės Adomaitytės knyga jau keliauja per Lietuvą. Keliauja ir autorė. Ignalinos viešoji biblioteka, Lietuvos aklųjų biblioteka surengė rašytojos kūrybos vakarus, pavadintus ,,Pilnatis“, skirtus suaugusiems skaitytojams. Bendrauta ir su vaikais Lietuvos pakraščiuose – Mielagėnuose (Ignalinos r.), Pagėgiuose, Tauragėje.    

Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į svetainės www.menobangos.lt redaktoriaus  Mariaus Kraptavičiaus klausimus.

Kokie pirmieji Tavo įspūdžiai – garsai, spalvos? Kuri pirmoji skaityta knyga?

Pirmasis, svarbiausias įspūdis – juodas žvėris. Draugiškas, mielas, viliojantis. Jo vardas fortepijonas. Augau šalia jo, o kartais ir po juo, klausydama, kaip skambina mano tėvas, kaip uoliai jis dirba su mūsų namus lankančiais choristais. Ta meilė – žvėries ir mano – truko neilgai. Iki manųjų šešerių, kai rimtai pradėjau mokytis muzikos. Dar tik vaikystė, o patirtys skaudokos. Suvokiau, kad neturiu nei klausos, nei ritmo jausmo. Netapau nei muzikos atlikėja, nei kūrėja, bet ilgainiui suvokiau: jei man likimas neskyrė klausos, tai apdovanojo kitaip: turiu girdą. Atskiriu Mozartą nuo Beethoveno, Brahmsą nuo Mahlerio.

Spalvos, ko gera, čiurlioniškos. Nežinau, kuri ranka pasirūpino, kad virš mano lovos kabotų ,,Karalių pasaka“ – dailiai įrėminta reprodukcija. Regėjau ją užmigdama, atsibusdama. Tėvas, chorvedys Antanas Adomaitis, tuo rūpintis negalėjo – apako būdamas šešerių. Spėju, kad reprodukciją mamai, lituanistei Živilei Medekšaitei, galėjo padovanoti jos mokiniai.

Pamenu, kaip vaikštinėju po Žaliakalnio butą pasičiupusi knygą ir prašau tėvo – tik pamanyk, savo aklo tėvo – kad man paskaitytų. Ir niekaip nesuvokiu, kodėl jis to negali. Beliko viena – išmokti skaityti. Tai buvo lengva, gera, visai nesunku. Namuose turėjome kaladėlių, o ant jų – raidės. Močiutė sakydavo: paduok man A, atnešk M…

„Dabar jau pati sau pasakas skaitysiu“, – oriai pasakiau vieną dieną, būdama gal penkerių. Ir skaičiau – Anderseną, Hauffą, lietuvių pasakas….

Dar apie kvapus teiraujiesi… Vaikystė visada kvapni. Lietus, sniegas, vėjas,  gal net debesys, saulė – įsimintini. Kai penkeri, kvepia viskas. Labiausiai vasarojimas Kačerginėje. Kvepėjo sunkvežimis, kuriuo vykome, dar labiau ‒ laivas, kuriuo plaukėme. Labiausiai pušys…

Ar iš ten, iš vaikystės atkeliavo Tavo debesėlis, ieškantis sau vardo?

Jis tikrai iš vaikystės. Kartais mane, kaip ir visus vaikus, drausmindavo. Tiesą sakant, bausdavo. Sąvoka „drausminti“ radosi ne taip jau seniai… Namuose pasigirsdavo rūstūs žodžiai: šiandieną tu neskaitysi. Tyliai guosdavausi: na ir kas, galiu ir pati pasakų prisigalvoti. Dairydavausi po namus, po kiemą: kur jos gyvena? Ogi debesyse. Laimei, Lietuvos dangus beveik visada debesuotas, vėjuotas, pasakų jame visada galima rasti.

Svarbu minėti, kad knygos „Debesėlis ieško vardo“ pirmasis leidimas pasirodė senokai, praėjusio amžiaus pabaigoje. Graudžiai atrodė tas leidinys. Be iliustracijų, prastai maketuotas. Pirmoji mano knyga, o toks nusivylimas. Labai norėjau naujo leidimo. Kai kurias pasakas be gailesčio išmečiau, kitas šlifavau, dar papildžiau rinkinį pasaka „Avis artistė“ bei „Jeronimo ir Pelargonijos“ istorija. Kreipiausi į labdaros ir paramos fondą „Švieskime vaikus“. Sklandžiai tas debesėlis ten nuplaukė, dar sklandžiau išplaukė, iliustruotas Dalios Dūdaitės, redaguotas mano auksinės redaktorės Auksės Žūkienės. Paskutinė, dvyliktoji pasaka, pavadinta ,,Pilnatis“. Ir aš šiemet žengiau į savo pilnatį…

Vir6elis

Noriu Tave iš pilnaties išvilioti į jaunatį, į tą metą, kai debesis ganei. Atėjai į mokyklą Žaliakalnyje, Algirdo gatvėje, mokėdama skaityti. Turbūt buvai pirmūnė. Kokie prisiminimai mokykloje, kokia buvo mokykla: ką mylėjai, o ko nemėgai, kas skaudino?

Mokėjau ir skaityti, ir raides rašyti, ir skaičiuodavau gal net smagiau, nei dabar.  Netapau pirmūne. Laimei – ja netapau. Nesu žmogus, kurį vaikystėje išpaikino lengva sėkmė. Per darbelių pamokas jausdavausi… beveik tragiškai. Visi vaikai laiko rankose iš popieriaus išlankstytą laivelį, lėktuvėlį ar dar kokį nors ten -ėlį. O mano rankose tik popieriaus gniužulas, tik šiukšlė. Tas pats ir su piešimu. Ne tomis spalvomis, ne taip, kaip reikia… Taigi amžini du ketvertai – darbeliai ir piešimas (dabarties kalba – technologijos ir dailė).

Nuoskaudų nejaučiu. Nieko baisaus,  jei tu jau vaikystėje suvoki: šis ar kitas menų pasaulis – ne mano. Būsiu jo pakraštyje, bet būsiu.

Vaikystė. Šokis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Vaikystė. Šokis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esi žaliakalnietė. Kaip dabar ten jautiesi?

Algirdo gatvę – ir visą erdvų Žaliakalnį – žinoma, kad myliu. Jo ilgiuosi. Ten mano žaidimų žemė, ten tėviškė. Žaliaklanyje, Aklųjų institue, mokėsi, o vėliau  mokytojavo mano neregys tėvas. Ten ir susipažino su Živile – skaute, atėjusia akliesiems skaityti knygų. Retsykiais pėdinu per Žaliakalnį savuoju keliu – pėsčia einu nuo stoties, kylu viršun Vytauto ar kitais laiptais, apeinu Ąžuolyną, kuriame išmokau vaikščioti, pėdinu į kitas gaves bei gatveles, man mielas ir suvokiamas, kol nusileidžiu žemyn keltu.

,,Mes be Vilniaus nenurimsim“ – skambėjo mūsų senelių ir tėvų lūpose, o pati kaip jauteisi, kai Tavo tėvai ir sesuo Dainora išvyko į kitą miestą – į Vilnių? 

Kai jie išvyko, jaučiausi taip, lyg kybočiau  tarp Kauno ir Vilniaus. Į pirmą klasę  mane lydėjo močiutė. Nuostabiausia pasaulio močiutė, aprodžiusi man visą Kauną: muziejus, teatrus, gatves. Mudvi vis kur nors eidavome, dažnokai pėsčios…

Tai gal kelis žodžius apie močiutę?

Kai gimiau, močiutei  Onai buvo šešiasdešimt. Taigi, dabar esame lyg ir…  bendraamžės? Bandau įsivaizduoti ją – sulaukusią manęs, dar vienos anūkės.

Įdomiau močiutę įsivaizduoti jauną. Gimė ir augo Liepojoje, knygnešių Emilijos ir Augustino Baranauskų šeimoje. Mokėsi gimnazijoje, svajojo apie aukštąjį mokslą. Norėjo tapti advokate. „Pirmasis pasaulinis karas sumaišė kortas“, – taip apie jaunystės laiką prisiminimuose rašė močiutės vyresnė sesuo Zuzana. Dėl močiutės Onos lemties man skauda vis labiau. Inteligentiška mergina gal pernelyg anksti ištekėjo – per Pirmą pasaulinį karą. Ištekėjo už šviesuolio, laisvamanio Igno Medekšos. Jų vaikų vardai – Rimvydas, Gražina, Živilė. Bene pirmieji tokie vardai Lietuvoje… Abu romantikai – Ona ir Ignas Medekšos – iš Liepojos vyko į Tavo jau paminėtą Vilnių – į jųdviejų svajonių, vilčių miestą. Šiauliuose sužinojo, kad Vilnius okupuotas Lenkijos. Nežinau, kodėl neliko Šiauliuose, nežinau, kodėl atvyko į Kauną. Taip, jie tikrai gyveno ta nata: nenurimsime be Vilniaus. Taip, tikrai buvome ta šeima, kuriai Vilnius – svajonių miestas.

Senelio – to šauniojo Kauno vyrų kirpėjo, miesto tarybos nario – beveik ir nepažinau. Tik iš pasakojimų. Jiedu, senelis Ignas ir močiutė Ona išsiskyrė, kai jų vaikai suaugo. Pamenu senelį, retsykiais užklystantį pas mus Žaliakalnyje, prašantį mano tėvo, kad paskambintų jam Beethoveną.

Onos ir Igno Medekšų šeima. Apie 1928 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Onos ir Igno Medekšų šeima. Apie 1928 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Taigi atkartoju skaudų klausimą: Tau tik septyneri, bet Tu kybai. Jau ne kaunietė, dar ne vilnietė… Su inteligentiška močiute, retsykiais sutinkamu seneliu…

Liūdesys. Jausmas, kad esu tėvams nereikalinga, neįdomi. Noras stengtis, kad tik jiems įtikčiau. Suvokimas, kad jiems neįtinku, nors neriuosi iš kailio. Štai ką patiria vaikai, kai jų tėvai ir vyresnė sesuo išvyksta.

Kaip sekėsi Tavo tėvams be Tavęs? O Tau?  

Tėvai glaudėsi pas giminaičius, vėliau gyveno Skroblų gatvės bendrabutyje, kol pagaliau gavome išsvajotą butą Antakalnyje. Vienaip ar kitaip, suprantu šių laikų vaikus, besiilginčius išvykusių tėvų. Retsykiais, bibliotekoje ar mokykloje, susitikimuose su skaitytojais, matau liūdną vaiką. Dažniausiai jis ar ji sėdi pirmoje eilėje, pernelyg ramus, perdėm lėtas. Drįstu spėti: jo ar jos tėvai ką tik išvažiavo…

O tėvams… Jie abu paliko mokyklas, kuriose dirbo, ilgainiui tapo Aklųjų draugijos leidyklos redaktoriais. Tėvui be jo ugdyto aklųjų choro buvo bloga – negera be choro jam buvo visą jo gyvenimą… Laimei, turėjo mylinčią žmoną. Gal ir mudvi – Dainora ir aš – nesumenkinome nei močiutės, nei tėvų gyvenimo.

Aklųjų instituto orkestras. Antanas Adomaitis pirmas pirmoje eilėje.
Aklųjų instituto orkestras. Antanas Adomaitis pirmas pirmoje eilėje dešinėje.

Apsupta muzikos garsų, knygų lentynų, lankiusi  muzikos, šokio, dramos pamokas, ištrūkai į kitą erdvę – į vandenį, pradėjai irkluoti. Kas tai? Protestas, paauglystė, noras būti kitokia, pabėgti? Kodėl paauglystėje nelikai menuose?

Nelikau, nes niekas ten manęs nemylėjo – nei šokių, nei muzikos, nei dramos pamokose. Vaje, kaip dramatiškai suskambo, bet juk tikrai taip buvo. Jautiesi viena iš daugelio, beveik nematoma, nesvarbi. Liaudies šokius gal ir neprastai šokau pas Bronę Dragūnaitę. Privačias fortepijono pamokas ėmiau iš žymios pedagogės Janinos Šeštokienės. Šokti patiko, skambinti ‒ ne… Kol vieną kartą… Atėjo į mūsų mokyklą Sofija Grucova – inteligentiška, grakšti, draugiška akademinio irklavimo Europos čempionė. Daug tų trenerių ateidavo, bet tik Sofiją Grucovą mes, mergaitės, įsimylėjome: ji tuoj pat įsiminė mūsų vardus, ją domino mūsų gyvenimas, ji pėsčiuodavo kartu su mumis nuo irklavimo bazės iki Antakalnio. Mes taip mylėjome trenerę, kad negalėjome nesistengti, nelaimėti. Žūtbūt – tuose šaltuose Lietuvos vandenyse, ežeruose ir upėse tobulinome techniką.

Antakalnio dvidešimt antra mokykla, jos L klasė, t.y. papildomas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas, lotynų kalba… Tokių mokyklų Lietuvoje buvo tik kelios. Kaip ten patekai?

Stengtis nereikėjo. Buvo ta L klasė mūsų mokykloje, tad kodėl nebandyti? Tiesą sakant, nieko aš toje mokykloje nesimokiau, tik meistriškai mokslus imitavau. Nepatiko man mokykla. Nemėgau jos. Mėgau skaityti – kol apsvaigdavau. Per naktis, iki aušros. Pėdindavau į mokyklą kaip po smarkaus vakarėlio, retsykiais apsiverkusi dėl dviejų priežasčių: išgyvenau perskaitytą knygą, apgailėjau jos personažų – tai pirmoji priežastis. Antroji? Toje neva tobuloje mokykloje mus mokėjo ir sumenkinti, ir pažeminti. Ilgainiui suvokiau: esu viena iš tų žmonių, kurie netinka mokyklai, o mokykla netinka jiems, ir nieko čia nepakeisi.

Bet nepamirškime ankstesnio klausimo: mokaisi  intelektualioje L klasėje ir… irkluoji…? Tu – inteligentų vaikas?

Tai jau taip. Nuėjau ten, kur niekada nebuvo niekas iš mano giminės – patraukiau į sportą. Į akademininį irklavimą. Kaip tai žeidė mano tėvus, kaip baugino močiutę. Patekau į plačius vandenis, o juk niekas niekada mūsų giminėje net nebandė plaukti. Kaip visa tai nepanašu į šokio, į muzikos pamokas… Kita vertus, ir šokį, ir muziką, ir irklavimą valdo ritmo jausmas. Ir ne tik jis. Prakaitas – kad ir kaip neromantiškai taip skamba. Būtina technika, būtinas ir jausmas – jausti grindis po kojomis, jausti klavišus, jausti vandenį. Tėvai, susipažinę su trenere Sofija Grucova, lyg ir nurimo, pasikliovė jos inteligencija. Jie niekada nebuvo nė vienose mano varžybose, bet tėvas ėmė klausyti sporto žinių, retsykiais išgirsdavo ir mano pavardę… Gal ir ne toks buvau vaikas, apie kurį svajota, bet mylimas vaikas. Keisčiausia, kad likusi namuose viena, prisėlindavau prie pianino (fortepijonas netilpo į Vilniaus namus), vis ką nors pati sau paskambindavau. Gerokai vėliau paaiškėjo, kad tėvai stovėdavo ties slenksčiu, neskubėdavo durų rakinti: tėvas klausydavo prastos mano muzikos, visiškai laisvos, asmeniškos, bet… muzikos.

Studijos universitete. Žurnalistika. Kas pasikeitė Tavo gyvenime? Nauji draugai, mylimi dėstytojai… Kas jie?

Mano gyvenime pasikeitė viskas. Mokyklos, kaip jau minėjau,  nemėgau.  Universitetą pamilau. Ne pirmane kurse, ne antrame. Trečiame – taip. Kai baigėsi tie kai kurie bukieji anų laikų mokslai, kai prasidėjo laisvesni. Mokyklą baigiau prastais pažymiais, bet pirmąją sesiją išlaikiau puikiausiais. Būta ir universitete visko – nuopolių, skrydžių, vėl nuopolių. Na ir kas. Ten buvo gera, ten noriu grįžti. Skirmanto Valiulio, Laimono Tapino paskaitose mums leido samprotauti, turėti savo nuomonę. Bronius Raguotis ir Bronius Makauskas pateikdavo kiek daugiau žinių, nei mes buvome nusipelnę gauti.

Papasakok apie pirmąsias žurnalistines patirtis. Išvykai į provinciją, o šiandien vėl grįžti lyg ir ten, iš kur pabėgai?

Ne kartą esu rašiusi, pasakojusi  apie du savo pasaulio miestus – Kauną ir Vilnių. Kuo gražiausiai jie manyje dera. Nežinau kaip, nesuvokiu kodėl ir kada manyje radosi ir kita meilė: miesteliams. Svarbią sau praktiką studijų laikais atlikau Telšiuose. Lig šiol ja džiaugiuosi. Ir miestu (Telšiai ne miestelis, tai jau ne), ir redakcijoje sutiktais kolegomis. O po studijų nėriau į Prienus. Tyčia. Dėl įdomybės. Gerais pažymiais baigusi universitetą, kuo puikiausiai apsigynusi baigiamąjį kūrybinį darbą – nėriau. Man to labai reikėjo. Kitokio, nepažinto gyvenimo. Keblus mano gyvenimo laikas Prienuose, o toks dosnus. Grįžau į Vilnių pervargusi, išsunkta. Na ir kas? Juk parsivežiau kelias pasakas. Jos ilgai laukė, kol pateks į knygą. Ir sulaukė.

Gintarė Adomaitytė. Vlado Braziūno nuotrauka.
Gintarė Adomaitytė. Vlado Braziūno nuotrauka.

O Tavo dabartis? Ignalina? Ar žinai, kad esi nustebinusi ne vieną žmogų, keisdama sostinę į provinciją? Tu, bajoriškų šaknų turinti ketvirtos kartos miestelėnė?

Labai gerai prisimenu tą dieną, Mariau,  kai mudu – abu miestelėnai – sėdome prie kompiuterio ieškoti tos vietos, kurioje būtų daug žalios ir mėlynos spalvos. Abiem rūpėjo vandenys ir miškai. Ne kaimas, ne sodyba, ne vienkiemis. Gamta. Ir šiek tiek miestelėniško pasaulio. Tą kartą tai jau tikrai meldžiausi visiems dievams ir deivėms, kad rastume būstą Ignalinoje. Tu pardavei Šeškinės butą, nes tą Šeškinę nelabai mėgai, aš dėl visa ko, laikinai, pasilikau Žirmūnų butą, nes… nes… ne taip jau lengva man nuo jų atsitraukti.

Nežinau, kuris iš tų dievų ir deivių padėjo rasti Ignaliną – jos tylą, jos gaivų orą, jos ežerus ir miškus, jos geležinkelius, traukinių gausmą. Nustebinau gal tik tuos žmones, kurie manęs nepažįsta. Kurie pažįsta, žino: man visada rūpėjo ežerai ir miškai, aš visada norėjau nuošalės.

Gintarė ir Marius su Ignalinos bendraminčiais.
Gintarė ir Marius su Ignalinos bendraminčiais.

Tave pažinau Sąjūdžio laikais. Tu buvai žurnalistikos žvaigždė.  Keista, bet beveik nepasakoji apie neramias Sausio įvykių naktis, leistas Seimo rūmuose…  Sovietų laikų žurnalistė, bet nepriekaištingos reputacijos.

Niekada niekada niekada nebuvau jokia žvaigžde, ją būti nenorėjau. Visada norėjau būti rašytoja, kuriančia ir vaikams, ir ne vaikams. Gal niekada to garsiai neištariau nei vaikystėje, nei jaunystėje. Sakau, kad noriu būti žurnaliste, o juk iš tikrųjų ne, rašytoja. Ja ir tapau. Visada norėjau rašyti pasakas – tą ir darau. Gal keistokai  skamba, bet manoji žurnalistika buvo tik būdas to siekti.

Tą neramų Lietuvos vadavimosi metą prisiminti ir slogu, ir gera. Mitingus, bado streikus, bičiulystę su disidentu Algimantu Andreika, sionistu Grigorijumi Alpernu  ar su KGB užguita vienuole Leonora, kiek vėliau, po Sausio įvykių – ir slaptą TV bokštelį Šalčininkų rajone bei laidas, kurias vesdavau sėdėdama ant kelmo. Vienas kitas mano rašinys to meto spaudoje gal ir tikrai paliko žmonėms stipresnį įspūdį. Bet ne, ne ir ne – niekada nesibroviau į jokias žvaigždes, nei žurnalistikos, nei – juo labiau – politikos.

Buvai viena iš ,,Šiaurės Atėnų“ kūrėjų.

Ačiū Tau, kad ištarei ,,Šiaurės Atėnai“. Saulius Šaltenis, Saulius Stoma, Arvydas Juozaitis – jie buvo pirmieji savaitraščio kūrėjai. Nustėrau, kai pakvietė ir mane. Ten tai jau tikrai atsigavau, pasireiškiau, pasirodžiau, susivokiau, kad leista rašyti savaip. Apie kiekvieną iš minėtos trijulės galėčiau pasakyti daugybę šiltų ir… keistų žodžių. Man regis, labiausiai skatinama ir drąsinama buvau Sauliaus Šaltenio. „Tu laisva kaip  vėjas“, – kartą pasakė jis, gal net nesuvokdamas, kaip laiku, kad reikiamą valandą tuos žodžius taria.

„Šiaurės Atėnus“ būtinai – visada – nusiperku Ignalinos „Iki“ parduotuvėje. Bet neskubu skaityti. Jie keliauja į mano ištikimąją kuprinę, į svarbią, gal net intymią jos kišenę. Šatėnus skaitau tik traukinyje Ignalina–Vilnius. Jie tinka traukiniui,  o traukinys jiems.

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė ir Gintarė Adomaitytė. 2015 m. Romos Kišūnaitės nuotrauka.
Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė ir Gintarė Adomaitytė. 2015 m. Romos Kišūnaitės nuotrauka.

Gintare, Tau šešiasdešimt. Matau ir jaučiu, kaip bandai perkopti  gyvenimo slenkstį. Savo datai nesukūrei beveik nieko – jokio trenksmingo vakaro kad ir Vilniaus Rotušėje, jokios  puotos. Tai kaip gi Tau, mieloji, padėti peržengti tą slenkstį?   

Tiesa, kad šešiasdešimt. Tiesa, kad bandau jaustis lyg būtų trisdešimt. Susitikimuose vaikai beveik visada teiraujasi: kiek jums metų? Atsakau: šiemet mano jaunystė baigėsi, keliauju į pilnatį. Tebegyvenu įprastu jausmu: gyvenimas tik prasideda. Vakarai, pavadinti ,,Pilnatis“, vyko man svarbiose, jaukiose, įprastose vietose – Ignalinos viešojoje bibliotekoje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje. Muzikavo kompozitorė, improvizatorė Jūratė Baltramiejūnaitė, pažįstama nuo vaikystės, nuo Žaliakalnio laikų. Ignalinoje mano tekstus skaitė Irena Plaušinaitytė, Vilniuje – Rimantas Bagdzevičius. Ko galima norėti dar? Tik apsiauti patogius aulinukus, apsivilkti lietaus nebijančią striukę ir patraukti Ignalinos miškais…

Dviese valtyje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. nuotrauka.
Dviese valtyje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. nuotrauka.

 

 

 

.

Iveta Danieliūtė. Pirmasis laiškas Marijai Tiškevičiūtei

Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Iveta Danieliūtė, vienuoliktokė iš Palangos senosios gimnazijos. Neseniai pradėjau suvokti, kad mūsų gyvenime nieko nėra svarbiau už žmonių ryšius. Ne tik gyvųjų, bet ir išėjusiųjų. Todėl pamėgau rašyti laiškus. Draugams ir įsivaizduojamiems adresatams. Taip dalinuosi savo pasauliu ir pati darausi turtingesnė. Šiaip esu aktyvus žmogus: muzikuoju, fotografuoju, ir, žinoma, visada randu laiko literatūrai ir rašymui. Troškimas išbandyti įvairias veiklos sritis mane veda pirmyn, motyvuoja, uždega.

MENO BANGOS džiaugiasi Jaunųjų filologų konkurse Palangoje įteikusios Ivetai Danieliūtei apdovanojimą už sėkmingą išmonės ir dokumentikos jungtį. Iveta publicistikos ir eseistikos sekcijoje pelnė prizinę vietą. Publikuojame jos pirmąjį laišką Marijai Tiškevičiūtei iš konkursui pateikto epistolikos ciklo.

Palanga, 2016 m. lapkričio 15 d.

Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka

Atsitiktinumo juk nėra. Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės.  Frydrichas Šileris

Gerbiama Marija Tiškevičiūte,

deja, nebegaliu Jūsų paklausti, kaip laikotės, ką veikiate, apie ką galvojate… Pasiteirauti, aišku, galiu, bet atsakymo, gaila, nesulauksiu. Tai žinodama, vis tiek noriu rašyti laiškus, nors jie ir nebus išsiųsti. Jie skirti Jums, tad galbūt, jei dabar stebite mane iš viršaus, malonėkite juos perskaityti. Tikiuosi, kad nepasigailėsite, o ir dieną praskaidrinsite žodžiais, taikytais į širdį…

Nerašysiu, kad vieną nuostabiai saulėtą bei neįprastai šiltą rudens dieną ėjau gatve, stebėjau, kaip nuo medžių krinta pageltę, auksine spalva nusidažę  lapai, bežengdama užmyniau ant dygliuoto kaštono ir tada toptelėjo mintis parašyti Jums šį laišką. Tai būtų netiesa, o meluoti tikrai nesiruošiu, nes Jūs ir taip žinotumėte, kad tai tik prasimanymas ir mano kuriama banali pasaka! Aš, atleiskite, apie Jus beveik nieko nežinojau iki tos dienos, kol per televizijos žinias pamačiau reportažą, kad Palanga atkasė savo Troją. Tuojau pat nubėgau į Tiškevičių alėją ir pati savo akimis išvydau atidengtus XVI–XVIII amžiais stovėjusių prabangių namų pamatus. Suvokiau, kad ši archeologinė atodanga iš esmės keičia mano miesto istoriją: pasirodo, kad praeityje Palanga nebuvo tik kuklus žvejų kaimelis, kaip iki šiol rašoma įvairiuose istorijos šaltiniuose. Atkasti prabangių namų pamatai įrodo, kad Palanga buvusi turtingų, aukštos kultūros žmonių miestas. Tada supratau, kad ir aš turiu ieškoti savosios Trojos, nes pajutau, kad labai mažai težinau apie savo miestą, jame gyvenusius žmones. Skaitant istorijos dokumentus, į akis krinta tai, kad daugiausia kraštui nusipelnė vyrai. Moterų, kurios būtų išlikusios istorinėje atmintyje, mažai. Pagalvojau: esu jau beveik pilnametė mergina, visai netrukus baigsiu gimnaziją, o neturiu žmogaus, autoriteto, kuris leistų, anot Regimanto Tamošaičio, „perkrauti sistemą“, pasitikrinti vertybes  pagal aiškios vertės matricą. Lemtingas atsitiktinumas: kaip tik lietuvių kalbos pamokoje mokytoja užsiminė, kad XIX ir XX amžių sandūroje  gyveno tokia grafaitė Marija Tiškevičiūtė, asmenybė, subtiliai jungusi romantinę ir moderniąją kultūrą, o archeologų atkasti istoriškai vertingi radiniai bus atiduoti saugoti Palangos kurorto muziejui, įsikūrusiam buvusioje „Anapilio“ viloje, kažkada priklausiusioje būtent Marijai Tiškevičiūtei. Šioje vietoje norisi donelaitiškai atsidusti: „Ak šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“ Taigi, išgirdusi Jūsų vardą ryžausi pasidomėti, kas Jūs tokia, moteris iš praeities, grafaitė, regėjusi mano Palangą, kai joje dar daug kas alsavo romantiška praeitimi, bet jau artinosi ir naujieji laikai.

Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka
Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka

Iš tiesų, žodžiai grafai, grafienės, grafaitės man asocijuojasi su karaliais, karalienėmis bei princesėmis iš vaikystėje skaitytų pasakų… Tad buvo įdomu sužinoti, kokia ta Jūsų pasaka.  Smalsumo vedama,  ilgai naršiau internete, teko ir Palangos miesto viešojoje bibliotekoje dirbančią kraštotyrininkę pakalbinti, atsargiai vartyti senų, jau pageltusių laikraščių iškarpas ir su įvairiais žmonėmis pabendrauti, kad suprasčiau, pajusčiau Jūsų asmenybės paslaptingumą ir grožį, kad galėčiau perskaityti Jūsų gyvenimo pasaką, kuri leistų man tvirčiau jaustis šiame vertybių sumaišties pasaulyje. Ir dabar galiu teigti, kad, gerbiama Marija, Jūs mane sužavėjote nepaprasta drąsa, gyvenimo spalvomis, veiklos kryptingumu: plėtojote tautinę kultūrą, projektavote mūsų ateitį! Jūs ne tik žavėjotės žirgų sportu (tai, prisipažinsiu, man pasirodė gana keista, neįprasta, bet be galo patrauklu, įsivaizduoju Jus vienu iš ristūnų lekiančią visu greičiu pirmyn, kur tik akys mato, leidžiančią vėjui plaikstyti plaukus ir kutenti veidą švelniais pirštais), įsteigėte pirmąjį Lietuvos vaikų darželį Kretingoje, Laumės Lelivaitės slapyvardžiu parašėte istorinę apysaką ,,Viskontas‘‘ (ji buvo išversta į lietuvių kalbą, kūrinį išspausdino ,,Tėvynės sargas“), bet buvote ir knygnešystės rėmėja lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais! Štai kas mane itin sujaudino. Skaičiau, kad  knygnešiams prašant perveždavote lietuvišką spaudą iš Klaipėdos į Kretingą arba Palangą, nes Jūsų, kaip žinomos, tituluotos aukštuomenės damos, karietos carinės Rusijos muitininkai ir žandarai netikrindavo. Iš kur tokia narsa? Ar niekada nesuabejodavote ir Jūsų neapimdavo baimė, kad galbūt vieną kartą Jus ims ir sustabdys, patikrins, ką gabenate prašmatnioje karietoje? Ar niekada nesijaudinote, jog kažkas gali išplepėti, išduoti, ką darote… Jūs tikra drąsuolė… Rizikavote savo gyvybe! Su mirtimi žaidėte! Nežinau, ar taip galėčiau, ar drįsčiau… Stebina Jūsų pilietinis sąmoningumas: suvokėte, kaip svarbu tautai skaityti gimtąja kalba, kaip svarbu per knygą auginti žmonių sielas, kad, anot Justino Marcinkevičiaus, „meile ir džiaugsmu jos sulapotų“. Galbūt, jei nebūtumėte pervežusi tų knygų, tai mano kraštas, Palanga, Kretinga, dabar lietuviškai nekalbėtų… Jei ne tokie kaip Jūs, gal net visa Lietuva nebemokėtų gimtosios senolių saugotos ir brangintos kalbos. O Lietuvos gal visai nebebūtų ir visi kalbėtų apie mus kaip apie praeityje išnykusius prūsus… Jūs esate viena iš tų tyliųjų tautos herojų, apie kuriuos, deja, mažai šiandien kas žino. Patikėkite manimi, apie didvyrišką Jūsų veiklą nežinojau nė aš, o dabar esu laiminga, suvokdama, kad ne tik Prancūzija gali didžiuotis savąja Žana…

Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Dar kai kas mane labai nustebino. Gerbiama Marija, skaičiau, kad Jūs buvote labai tikinti moteris, tad dar jaunystėje prisižadėjote netekėti! Visus savo gyvenimo metus sau duoto įžado laikėtės. Man, šiuolaikinei merginai, neslėpsiu, svajojančiai apie gražią meilę,  tiesiog smalsu,  ar niekas per visą gyvenimą nesuvirpino Jūsų širdies. Neblaškė minčių? Yra šaltinių, kurie teigia, jog Jūs buvote pažįstama su didžiuoju mūsų dainiumi Maironiu, susirašinėjote, poetas buvo dažnas svečias Jūsų šeimoje. Maironis net Jums poemą dedikavo! Manau, kad atidžiai skaitėte ,,Znad Biruty“ ‒ poemą, įamžinusią ne tik garbingą kultūros istoriją liudijantį kalną. Kūrinyje pasakojama apie du jaunuolius ‒ lenkų aristokratę ir lietuvių poetą. Jau iš pirmųjų eilučių galima suprasti, kad ta kilmingoji ‒ tai Jūs, o rašytojas ‒ pats Maironis. Poemoje kalbama apie dvasinius dalykus, apie DU žmones, kuriuos sieja stiprus sielų ryšys… Neabejoju, kad buvote ypatinga moteris, jei tapote paties Maironio mūza. Gal, žvelgdamas į Jus, stebėdamas pažangią Jūsų visuomeninę veiklą, poetas matė ateities Lietuvą? Juk nesunku atpažinti Jūsų filantropiją, kurią taip vertino poetas:

Našlaičiams Kėdainiuos išstatė ji trobas;

Taip nieks nepaguos, jei vaikai kur pravirkę, ‒

Per pūgą, greitom sermėga apsigobus,

Su mediku skuba sodietiškon pirkion.

Dvasia tvirta, grožis, jos lobiai, jos kraitis –

Iš tėvo vis veldėti,‒ šneka žemaitis.

Maironį ypač žavi Jūsų aristokratiškas paprastumas, ne veltui jis akcentuoja Jūsų dėmesį kaimo žmogui, juk ir pats poetas iš jų, iš valstiečių…

Maironis ‒ jausmingos prigimties žmogus, sunku jam buvo gyventi pagal griežtus bažnyčios kanonus, todėl visai manęs nestebina, kad, bendraujant su Jumis, po juoda kunigo sutana suvirpo ir smarkiau ėmė plakti neabejinga vyro širdis. Išskirtinį Celinos grožį, įamžintą poemoje, nesunkiai galima susieti su Jumis, Marija:

Lengva ir liauna, ogi kasos auksinės

Kaskadom grakščiausiais pečiais žemėn raitės.

Dvi akys ‒ safyrai ar žvaigždės žydrynės.

O lūpos ‒ rubinai!.. Lazduonos!.. Dievaitės!..

Modernumo Celinos paveikslui teikia ir jos amazoniškas temperamentas, atsiskleidžaintis žirgų lenktynėse:

Tai ji ‒ Celina čia!.. Jai žirgas, medžioklė

Mieliau nei šneka salone arba šokiai!

Juk ir mane taip maloniai nustebino Jūsų, rodos, tokios nuolankiai pamaldžios moters, azartiškas pomėgis jodinėti žirgais…

Beje, dalis poemos veiksmo vyksta ir Tiškevičių rūmuose (O rūmuos ‒ teatras. Ten orios matronos / Susėdo su dukrom, skaisčiom tarsi rožės). Gyvenu Palangoje, tad ši vieta man labai gerai pažįstama. Neslėpsiu, kiekvieną kartą, įžengusi į Jūsų šeimos rūmus, apstulbstu, tarsi pirmą kartą juos būčiau pamačiusi: stebina klasicizmo ir romantizmo architektūros stilių dermė, saiko jausmas, erdvių proporcijos. Džiaugiuosi, kad Jums teko gyventi tokioje subtilioje  prabangoje. Juk aplinka veikia ir žmogaus sielą, jausmus, grožis apima visą jo asmenybę. Dabar čia muziejus… Gintaro muziejus! Žmonės iš visų Lietuvos kampelių ir net iš užsienio atvyksta pamatyti Jūsų šeimos surinktos unikalios gintarinių papuošalų kolekcijos. Lankytojai oriai žingsniuoja po rūmus, apžiūri eksponatus: gintaro luitus, papuošalus, baldus, paveikslus… Sustoja ties portretais, ko gero, bandydami įsivaizduoti, kaip gyveno, kokias mintis mintijo nutapyti asmenys.

Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.
Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.

Būsiu nekukli, pasigirsiu: ir man ne kartą teko didžiulė garbė šiuose rūmuose muzikuoti. Skambinti fortepijonu praeitimi alsuojančioje menėje yra visai kas kita nei koncertų salėse. Šioje erdvėje visai kitokia atmosfera ‒ prabangesnė, verčianti ūgtelėti. Niekada neapleidžia jausmas, kad tave stebi ne tik žiūrovai, įsitaisę ant minkštų kėdžių, bet ir portretų akys, didelės, mažos, jaunos, senos, linksmos, liūdnos, gilios, klausiančios. Junti, kad klausytojų yra daug daugiau, nei numanai ir gali suvokti. Galbūt tuo šie koncertai ir yra tokie įsiminti, nes skiriasi nuo visų kitų pasirodymų ne atlikimo technika, o pojūčiu, siejančiu dabartį su praeitimi. Keista, ar ne?.. Todėl, jei tik yra galimybė ten koncertuoti, niekada jos nepraleidžiu. Be abejo, labai smalsu, kokia muzika Jūsų laikais rūmuose skambėjo. Ar Jūs buvote meno gerbėja? Kurioje iš kėdžių sėdėjote? Kurį rūmų kampelį labiausiai mėgote, kai ateidavo sutemų valanda, užgesdavo paskutinis saulės spindulys, o visi daiktai nurimę glausdavosi vienas prie kito. Tada, įsivaizduoju, išnykdavo laiko ir erdvės ribos, kaip eilėraštyje „Quasi una fantasia“  rašė Vincas Mykolaitis-Putinas: Širdies pilnybėje tu visas atgyji / Ir visa, ką buvai patyręs vakar, / Šią valandą iš naujo gyveni. Tokiais vakarais, ko gero, iš naujo išgyvendavote sielvartą ir džiaugsmą, suskambėdavo sielos paliestos stygos, visi rūmų daiktai nurimę glausdavosi prie Jūsų, ir pasaulis susiliedavo į „dyviną“ Viešpaties sukurtą harmoniją. Neabejoju, kad širdyje buvote poetė.

Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka
Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka

Tebus paženklintas vardu tavuoju / Ir šitas mano dvasios nušvitimas, ‒ taip Vincas Mykolaitis-Putinas sakė Šekspyrui, tuos jo žodžius aš tariu Jums. Dėkoju Jums už aplankančias džiaugsmo valandėles, už galimybę pabūti Jūsų gyvenimo pasakoje. Bet man iš tiesų fiziškai gelia širdį, kai pagalvoju apie nežmoniškai neteisingą Jūsų likimą. Žiauru, kad Jūsų gyvenimas baigėsi ne gražiuosiuose rūmuose, viloje ar žaliuojančiame, gėlių aromato, paukščių čiulbėjimo ir šilto vėjo pripildytame parke, o lageryje. Kokia ironija: vežama į tremtį dar buvote apvogta. Tai galiu apibūdinti vienu žodžiu ‒ išniekinimas! Tik niekas negalėjo pavogti darbų, kuriuos nuveikėte, minčių, kurias išsakėte, įsitikinimų, kurių laikėtės, ir išminties, kurią įgijote per visą savo gyvenimą, dalijotės su kitais. Gaila, kad pabaiga ne tokia graži kaip pasakose, bet mano pagarba Jums tik dar labiau stiprėja. Gerbiu Jus už Jūsų prasmingą veiklą. Tikrai tikrai…

Na, o dabar norėčiau išduoti nedidelę paslaptį… Tiksliau pasakius, apie ką norėčiau papasakoti… Žinau, jog Jums, kad ir trumpai, priklausė Palangos ,,Anapilio“ vila. Tad gal būtų įdomu sužinoti, kas ten vyko vėliau, kaip gyvenama dabar? Apie tai papasakosiu kitame laiške.

Iveta, ieškanti savo Trojos

 

Adomas Vasiliauskas. Iš ciklo “Jauno džiazo sinkopė”

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Sveiki! Man septyniolika metų, aš Adomas ir aš paauglys. Nemažai laiko praleidžiu viešąjame transporte. Ir nėra čia nieko gėdinga, ankščiau žinau, kad buvo. Autobusai, troleibusai ‒ mano kasdienybė. Jie mano kasdieninio playlist’o dalis. Kaip džiaze nėra taisyklių, taip autobusai bei troleibusai groja savo preliudus. Jie niekada nebūna tokie patys, kiekvieną kartą skamba kitaip ir keičiasi kasdien, lieka tik grojimo grafikas. Jie skambina man ‒ o aš klausau. Tad kol kas aš ‒ tik jauna maištaujanti ausis. Ausis savo miesto, ausis savo autobusų, ausis kasdieninio jauno žmogaus gyvenimo.

Adomas Vasiliauskas

MENO BANGOS primena, kad Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasės gimnazisto Adomo Vasiliausko kūryba Jaunųjų filologų konkurse, publicistikos ir eseistikos sekcijoje 2016 metais Pasvalyje  ir 2017 metais Palangoje pelnė prizines vietas.

 

Iš ciklo Jauno džiazo sinkopė

Largo

Aš rūkau.

Rūkau ne kokį cigarą, taikos pypkę ar tiesiog mėlyną Winston cigaretę… Juokauju. Aš stoviu lauke ir pučiu orą, kurį ką tik iškvėpiau, ir jis virsta garu. Lauke temperatūra žemiau nulio. Štai dėl ko taip atsitinka. Ir aš įsitikinęs, kad rūkau. Viskas labai tikroviška.

Aš ne kartą mačiau, kaip kiti rūko. Vieni moka į ploną lapelį susukti daug tabako ir rūkyti savo susuktą ,,cigariuką“. Kiti tiesiog išsitraukia kapitalistinę mėlyną Winston cigaretę (nebūtinai) ir elegantiškai įstatę ją tarp dviejų pirštų pirma prisidega, paskui jau traukia jiems mielą dūmą. O treti, kaip aš, stovi šaltyje ir žaidžia su garu. Įkvepia, iškvepia ir plaučiai džiaugias, ir nėra taip jau prastai. Bet nepagalvokit, kad aš netolerantiškai žvelgiu į tuos kitus du, kurie jau tikrai rūko. Visai ne. Sakyčiau, jie tokie pat kaip ir aš.

Cigaretė, cigaras ar pypkė – dūmas lemia viena. Galvojimą. Didžias mintis. Atrodo, vakarą prisėdęs rūkai, plūduriuoji tyloje ir lėtai įkvėpęs, iškvėpęs dūmoji, bet ne tik, kad rūkai, tačiau dar ir galvoji.

Ar pasiekia tave mintis, kad kiekvienu plaučių krustelėjimu pripildai save, padidini, prapleti savo ribas. Tai, ką iškvėpė medžiai, žolės ir gėlės, įkvėpei tu. Tai tampa tavimi.

Adagio piano

Jis grįžo namo vakare. Įžengęs pro duris, įnešęs nakties vėsos į vidų, nusivilko paltą. Šaliką, kuris kabarojo bet kaip apvyniotas aplink kaklą, nusitempė, paėmęs už vieno jo galo ilgu rankos ištiesimu. Kelis kartus perlenkė pusiau ir šveitė ant suolo.

‒ Nusibodo.

Tada vienu batu prilaikė kitą, kad būtų lengviau nusiauti bent vieną. Dėl kito teko pasilenkti. Juos abu jis gražiai padėjo ant radiatoriaus. Jam rūpėjo batai. Jie visada turėjo būti sausi. Ypač jis mėgo, kai iš ryto jie būdavo sušilę ir kojas į juos įkišęs jausdavo, kaip šiluma plisdavo per pėdą. Kartais jį net nukrėsdavo malonus drebulys per visą nugarą.

‒ Žinai, nuskusti morką – ne juokų darbas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu skustuku dirbsi. Ar tai peilis, ar specialiai tam pritaikytas virtuvės morkų skustukas, ar tai bus metalinė kempinėlė pavasarinėms morkoms skusti. Viskas, visų pirma, priklauso nuo tavo darbo įrankio. Jei naudosi peilį, skusdamas morkas gali nupjauti per daug luobelės. Taip dalis maisto bus išmesta į šiukšlių dėžę. Tiesiai. Juk skuti morką virš šiukšlių dėžės, ar ne? Jei tau pasitaikė patogus ir rankai malonus morkų skustukas – pasisekė. Iš dalies. Atliksi savo darbą ‒ nuskusi tau nuskusti paskirtas morkas, bet malonumo tokio didelio nepajusi. Tų specialių skustukų būna įvairių. Vieni palieka ant morkos tiesią žymę, kiti – griovelius. Man su grioveliais maloniausi. Kai laikai rankoje jau visiškai nuskustą morką ir lieti tuos mažus ruoželius savo pirštais, net nenori jos paleisti kristi į tą – nuskustų morkų dubenį, kur taip viskas oranžiniai. O jei tau pasitaikė pavasarinių partija – ir vargas, ir neapsakomas džiaugsmas tuo pačiu metu. Jos tokios sultingos. Aš nesusilaikęs visada kelias įsimetu į burną ir sutraiškau, nors ir velnioniškai nemėgstu morkų, bet jaunos morkytės tiesiog tokios… Kadangi jos mažytės – su jomis prireikia daugiausia laiko ir atsidavimo. Jos kaip jaunos, baugščios, bet švytinčios merginos. Jų formos grakščios. Vienos būna lieknesnės ir su įvairiausiais įlinkiais, posūkiais ir lengvomis linijomis. Jų spalva – sukeliantį alkį. Jei jos tokios atrodo su luobele, įsivaizduokite jas nuogas. Kaip tada jos švyti… Ir štai šioms pavasario morkytėms reikia nuimti luobelę ne su bet kuo, o su minkšta, tačiau šiek tiek čaižią faktūrą turinčia metaline kempinėle. Pirmiausia pasileidi drumzliną vandenį iš čiaupo. Nestipria srovele. Tada paimi morką. Nuplauni ją. Švelniai nuglostai. Permeti žvilgsniu – ar ji skani, kokios jos linijos, ar ji daug žadanti, ar iš jos bus geros, sultingos salotos. Įvertini. Tada pamažu pradedi šveisti ją kempinėle ir matai, kaip ji po truputį nusirengia. Tampa pusnuogė. Paskui jos nebedengia niekas. Luobelė mažom dalelėm atšokusi nuo morkos ant kempinėlės. Nuplauni morkytę ir paskutinį kartą ją nužvelgęs, jau bejėgę, paleidi į nuskustų pavasarinių morkų dubenį.

‒ Pamiršai išmesti šiukšles, ‒ prie kojų padėjau juodą šiukšlių maišą ir kibirėlį su maisto atliekomis. Mes rūšiavom.

Jis įsispyrė į guminius batus. Pakėlė nušveistą šaliką ir apsivyniojo aplink gležną kaklą.

‒ Gerai. Išnešiu, bet…

‒ Eik. Ir parnešk morkų iš sandėliuko. Gausi skust.

Žvaigždė. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ratas kvadrate. Neringos Dangvydės nuotrauka

Andante

Iš tiesų viskas taip ir buvo. Auksinę naktį ėjau būti. Kritę lapai aimanavo po kojom, o žibintai švietė kelią. Aš ėjau.

Einu ir švilpauju. Eisiu ir būsiu. Lapai kraujuos, o aš nunarinęs galvą, sukišęs rankas į kišenes šniurkščiosiu nosim. Juk šalta. Skersvėjis. Ir tos fluorescensinės parduotuvių, reklamų lempos ‒ jos stingdo. Mintis ir jėgas stingdo. Ir mane pati nori sustabdyti nuo manęs…

Nepatinka man visa tai ir visi tie. Ir aš pats sau toks nepatinku. Tiesiog eisiu, kad niekas nieko niekada manęs nepaklaustų. Kad bobutė stotelėje nepaklaustų: „Berniuk, ar 98 troleibusas jau pravažiavo, ar man dar teks stoviniuoti? Būkit malonus, pasakykit.“ Eisiu, kad pamatęs reklamą, kurioje skaidrioje stiklinėje įpiltas vanduo žvilga – savęs neklausčiau, ar noriu atsigerti. Eisiu, kad nueičiau.

Tačiau vis dar nežinau, kur.

Vivace

Krateris. Štai, ką aš pamačiau savo sąsiuvinio lapo kampe. Raudonas, mažesnis už mažojo piršto nagą krateris. Jo viduje – tuščia. Jis turi tokį gražų sidabro blizgesio atspindį. O stalinės lempos šviesoje žvilga – kaip bala su nešvariausiu vandeniu niekad nežvilga. Kraterio viduje matau žmogeliuką, kuris šaukia: „Man skauda dantį. Padėk.“

Nusispjaunu. Čia juk tik vaizduotės triukas. Ir sutraiškau ,,vaizduotėje“ iškilusį kraterį su žmogeliuku viduje. Ištrykšta skystis. Pasirodo, skruzdė ropojo sąsiuviniu. Gaila vabalo. Ne laiku ir ne vietoj užlipo ant scenos. O gal laiku – juk pavasaris.

Presto

Reikia bėgti. Bėgti, bėgti, bėgti. Jisai supranta, kad bėgti neužtenka, kad pabėgtum, reikia ne tik eiti, bet ir bėgti, ir eiti vienu metu. Jums tai gali atrodyti per daug sunku ir per daug sudėtinga suprasti, kaip įmanoma tai padaryti vienu metu. Bet jisai žino, nes ne kartą yra bėgęs ir ėjęs. Jo tikslas nubėgti iki pabaigos. Tačiau jis nežinojo, kur ta pabaiga. Mat niekad nebuvo jos pasiekęs. Čia ne šimto metrų bėgimo takelis, kuriame viskas taip paprasta: startas, bėgimas, finišas. Ir pabaiga. Nubėgai tuos šimtą metrų ‒ bravo. Čia buvo bėgimas be paliovos. Be sustojimo. Be to sistemingo kvėpavimo ‒ kas tris žingsnius. Bėgimas be atsisukimo ir sužinojimo, kas liko užnugaryje. Tai buvo jo paties savanaudiškas bėgimas.

‒ Kaip tu nesupranti! ‒ šaukė jisai kiekvienam, kuris stovėjo pakely.

‒ Kaip jūs nesuprantate, ‒ šaukė visiems, kurie nebėgo.

‒ Bėkite! Nestovėkite! Surambėję medžiai. Net jūsų lapai nebėga nuo jūsų. Jums taip patogu? ‒ tai pasakęs jisai neatsisukdavo ir net nesustodavo išgirsti atsakymo.

Visi, kurie sakėsi matę jį bėgantį, – taip tik sakė. Nieko daugiau. Tai buvo jų iliuzija. Mat jis bėgo už stiklinės sienos. Viskas turėtų  persišviesti. Bet ji buvo kaip veidrodis.  Iš tiesų tai jie ‒ stori pingvinai ir kupranugariai. Bėgo ant bėgimo takelio sporto klube. Pumpavosi raumenis gyvenimui. Jie matė save risnojančius, keistai krypuojančius bei šokinėjančius tuo takeliu į savo paties gyvenimo iliuzijos pabaigą, kurią jie vadino tikslu. Uždaviniu, kurį trokšta išspręsti. Kaip kad mokiniai matematikos pamokoje ieško mėnulio spindulio ilgio, žinodami, kiek plunksnų turi višta. Absurdas. Tačiau jų iliuzijos pabaigos juk niekada ir nebuvo.

Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU