Apie žvėrį mumyse: Michaelio Pearce᾽o debiutas

Prancūzijoje dramatiškas trileris "Beast" platinamas pavadinimu "Jersey Affair", ryškindamas filmo veiksmo vietą – Džersį – salą Lamanšo sąsiauryje prie Prancūzijos krantų.
Prancūzijoje dramatiškas trileris “Beast” platinamas pavadinimu “Jersey Affair”, ryškindamas filmo veiksmo vietą – Džersį – salą Lamanšo sąsiauryje prie Prancūzijos krantų.

Apie žvėrį mumyse: Michaelio Pearce᾽o debiutas

Karolis Baublys

Pirmasis britų režisieriaus Michaelio Pearce᾽o ilgo metro psichologinis siaubo trileris Žvėris (Beast; 2017), savaip perimdamas Alfredo Hitchcocko siaubo, skandinavų trilerio ir anglosaksų folkloro bruožus, kuria nerimo, netikrumo, įtarumo atmosferą, priverčiančią žiūrovą įsigilinti į savo paties (pa)sąmonės akivarus. Ar esame pasirengę susiremti akis į akį su žvėrimi, esančiu mumyse? Ar esame pajėgūs suvaldyti šį žvėrį savyje? Iracionalių žmogiškosios sąmonės klodų proveržį režisierius sumaniai perpina su kone legendą primenančia meilės istorija. Tik ar esame pajėgūs mylėti žvėrį?

Pagrindinė filmo veikėja Moll (Jessie Buckley) – jauna mergina, priversta gyventi uždarą gyvenimą dėl griežtą auklėjimą diegiančios motinos, mėginančios žūtbūt pažaboti iracionalią dukters prigimtį (būdama maža mergaitė, Moll žirklėmis vos nenudūrė klasės draugės). Dvasinis Moll dusulys įtikinamai atskleidžiamas gimtadienio vakarėlio scenoje, kuomet ji slapta pabėga iš jai skirtos šventės, surengtos pagal griežtas motinos taisykles. Netikėtai sutiktas Pascalis (Johnny᾽is Flynnas), išgelbstintis Moll nuo ja pasinaudoti mėginančio jaunuolio, tampa tuo asmeniu, kuris joje sužadina giliai užgniaužtus laisvės, drąsos patirti ir mėgautis visaverčiu gyvenimu troškimus. Subtiliai daugiaprasmis jųdviejų pažinties epizodas, kuomet Moll, paraginta nepažįstamojo, suvokia seksianti paskui jį toliau nei įmanoma įsivaizduoti.

Pagrindinei filmo veikėjai Moll (Jessie Buckley) būdinga iracionali trauka prie žemės.
Pagrindinei filmo veikėjai Moll (Jessie Buckley) būdinga iracionali trauka prie žemės.

Abiejų personažų paveikslai niuansuoti ir daugiaplaniai, juos jungia iracionalus paslaptingumas: po drovia Moll laikysena slepiasi gaivališka prigimtis, nepasitikėjimas aplinka, slaptas pasąmoninis noras atkeršyti jos nesuprantančiai ir ją smerkiančiai visuomenei. Dvasinį chaosą atveriantys sąmonės akivarai sustiprinami specifiška merginos išvaizda (raudonplaukė Moll turi sunkiai apibūdinamo raganiškumo). Šviesiaplaukis Pascalis išore primena grožio dievaitį (jo išvaizda subtiliai derina laukinį grožį ir tyrumą), tačiau jo laikysena ir gilus mėlynų akių žvilgsnis slepia sunkiai nuspėjamą paslaptį, iracionalią jėgą. Vizualiu žvėries prigimtį demaskuojančiu ženklu tampa sukrešėjęs kraujas ant Pascalio rankų.

 Pagrindiniai filmo (anti?)herojai - Moll (Jessie Buckley) ir Pascal (Johnny Flynn) - jungiami atskalūniškos laisvės troškimo.
Pagrindiniai filmo (anti?)herojai – Moll (Jessie Buckley) ir Pascal (Johnny Flynn) – jungiami atskalūniškos laisvės troškimo.

Sparčiai auganti Moll ir Pascal aistra siužeto lygmenyje paraleliai derinama su detektyvine intriga: salos gyventojus gąsdina nuolatinės žinios apie jaunas merginas negailestingai žudantį maniaką, savotišką Džeką Skerdiką. Iškalbingą kriminalinę praeitį turintis Pascalis (salos marginalas) – vienas iš pagrindinių įtariamųjų. Moll neišvengiamai kelia lemtingą klausimą ‒ jei jos mylimasis – žiaurus žudikas, ar ji pajėgi jį mylėti ir jo neapleisti? Vos juntamas abejonės, įtarumo augimas filmą paverčia psichologine siaubo drama apie tikrąją žmogaus prigimtį, ar veikiau, mitu apie žvėries pergalę prieš tariamą sielos tyrumą. Britų režisierius išmaniai ritmizuoja filmą, idiliškos meilės epizodus keisdamas fantasmagorinėmis Moll vizijomis ir sapnais. Filmo tekstūra balansuoja tarp Hitchcockui būdingos onirinės vaizduotės, skandinavų kine paplitusio pasąmoninio šalčio ir šiurpių anglosaksų legendų.

Psichologinis siaubo trileris Žvėris turėtų patikti Šiaurės šalių vaizduotę vertinantiems žiūrovams. Idiliškas gamtos grožis čia derinamas su siaubu ir dvasios agonija, meilės patirtis – su baime ir pasiaukojimu, gailestis – su pasąmonės tironija ir ambivalentišku katarsiu.

 

 

 

 

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esu žmogus, nemėgstantis prisistatymų ir pykstantis ant savęs, kad nemoka prisistatyti. Simona.

Esu žmogus, tyrinėjantis sienų įtrūkimus ir grindlenčių raštus visada, kai turiu ką nors svarbaus daryti. Garliavos Jonučių gimnazijos dešimtokė. Katiliūtė.

Esu žmogus, pasimetęs žmogus, dar savęs beieškantis. Ieškantis kūryboje.

Bet visų pirma esu žmogus. Žmogus, kvėpuojantis ir kuriantis.

Simona Katiliūtė

*

ji šoka basomis

ant palangės

savo netvarkyto buto

o akimis ieško kažko

už lango

lipdama ant stiklo šukių

ir kaktusų

pirštais braukdama sienas

krauju

*

parsivežiau meilę metrò

ji vos tilpo mano laiptinėj

kurioje lakstė lapės

grojo simfoninis orkestras

ir smilko indiški smilkalai

palikau meilę už durų

o ryte pabudusi neberadau

nei laiptinės

nei durų

*

vasara visu garsu pulsuoja galvoje

sukuosi

užsimerkusi

ir užspaudusi akis pirštais

regiu spalvotas žvaigždes

tokias neramias

kaip paskutinės

rugpjūčio nakties miegas

ant stogo

šokant atmerktomis akimis

nuo stogo

*

mes balerinos,

šokančios priešais sudužusius veidrodžius,

mėgstam rūkyti cigarus.

šokam žmogaus gyvenimo šokį,

taip užmiršdamos savuosius.

mūsų ploni pirštai beveik siekia lubas, kai iškeliame baltas rankas į viršų.

šokame palatoje. Tik čia yra ilgas veidrodis.

balerinų palata.

čia grindys stiklinės,

bateliai ‒ spygliuoti.

kiekvieną kartą šokame tą patį šokį,

todėl ant grindų išsibarstę taškučiai gilūs.

šokdamos nė vienu milimetru nenukrypstame nuo savųjų taškų.

kai šimtąjį kartą sušokame savo šokį, jau būna tamsu.

o tamsoj ligoninė aidi vilkų balsais.

baisu.

todėl prisėdame prie veidrodžio ir sėdim per naktis,

stebėdamos nubraižytus žvaigždynus ant grindų.

jau senokai buvome iškišusios galvas į tikrą pavasario naktį.

mūsų sijonai skylėti ir papilkėję

(buvome pasiilgusios mėnulio, bet kiekviena jo troško sau).

tik nesupraskit neteisingai,

mums patinka čia gyventi.

įsivaizduoti žvaigždynus, mėnulius.

mums patinka pirštais liesti lubas ir rūkyti įsivaizduojamus cigarus,

patinka fantazuoti, iš kur atsirado taškai grindyse

ir matyti sudužusį veidrodį prieš save,

mums patinka šokti.

bet vos tik atsistojam palatoje,

mums apvelka tramdomuosius marškinius.

jie vis dar nesupranta, kad minčių šokio negali sutramdyti jokiais marškiniais.

 

mūsų kūnas įkalintas tramdomuosiuose marškiniuose,

palatoje, kurioje naktį ausyse spengia tyla.

mūsų kūnas jau seniai miręs,

bet mes jo nepaliekame,

vis dar šokam viduje, tikėdamosi jį atgaivinti.

 

užgožti

 

autobusas

tarsi eilinis praeivis,

paliekantis po savęs kvapą,

palieka balsus

klykiančių paauglių,

skrodžia naktį,

lekia tiesiai į apsnigtus horizontus,

ore akimirką dar sklando balsai,

rėkiantys pasauliui apie diskotekas

ir įvairias tabako rūšis,

bet nepalieka tų,

kurie klykia savy.

matyt, dar vis per tyliai.

 

*

pavargai klausytis vaizdų

iš akių pasisiuvus sijoną

žengei perėja

ir niekas į tave nebežiūrėjo

tik sukritę tau po kojom

kišo rankas į žemę

ir uodė dangų

Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

 

Adomas Vasiliauskas. Lietaus išvarytas

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sveiki! Aš Adomas. Kaip džiaze esant taisyklėms – nėra taisyklių, taip mano gyvenimas be jų – su jom, plaukia ir eina, o aš greta. Gyvenimo preliudai niekada nebūna tokie pat, kiekvieną kartą skamba kitaip – transformuojasi. Taip aš ir keliauju iš dienos į dieną, iš vietos į vietą, iš pasaulio į pasaulį.

                                                                                           Kasdien išvarytas gyventi Adomas Vasiliauskas

Lietaus išvarytas

 

Keistumas

Visą laiką ėjau tiltu. Sąmonės pastatytu, egzistuojančios realybės ribas peržengiančiu tiltu. Ėjau virš begalinio ežero, kurio paviršius lygus, lygus tarsi pirmasis žiemos ledas. Vanduo buvo pilnas kvėpuojančios esybės… Tiltas buvo suręstas mano sąmonės eiti virš skystumos, kurioje tirpo prisiminimai, veidai, garsai, tirpo vėjas, dangus, gėlės, saulė, strazdas ir aš pats. Kelias žada prasiverti, pavirsti bedugne ir šniokšti, o aš krisiu gelmėn. Ištirpsiu.

Mano ežeras laukė. Laukė vakarų, saulės saldžių avietinių spindulių, laukė rytinių rūkų kamuolių, virtusių vata. Jis laukė audros, griausmingų žaibų, uragano, bet tykiai, nejudančiai, savy viską tirpinančiai alsavo.

Jis buvo išalkęs nenustojančio iš dangaus pilti gaivalo – lietaus. Jis kentėjo troškulį. Pilnas iki horizonto jis troško lyg Negyvoji dykuma, kuri nevalingai prisikelia virš savęs pamačius lietaus debesį. Kartu troškau ir aš.

Mano ežeras meldėsi, kad jį kažkas apmėtytų akmenimis, sumuštų, surištų, susprogdintų, išgertų… bet nepajėgiau į jį mesti nei vieno pilkojo, atsiradusio pakely. Nepasotinau jo alkio. Maldos neišpildžiau.

Danguje nusidriekę debesų šešėliai po kojomis maudėsi tarsi žuvys skraiduolės. Šokinėjo per tiltą, sušlapindavo tilto rąstus. Drebėjo tiltas, kaskart žuvims atsitrenkus į jį. Jis tirpo ir tirpo it cukraus gabaliukai arbatoj.

Jis valgė mano atminties saldainius, gėrė prisiminimus su tavimi ant šaltos pavasario žolės ankstų rytą, kai rūkas tuoj, tuoj pakils ir susiurbs į save veidus bei garsus.

Tiltas greit subyrės. Man buvo svarbu pereiti jį. Man rūpėjo sustoti tilto galugaly ir pakelti akis į vyšninę saulę. Ar matei tokią? Persirpę jos spinduliai leidosi į mano ežerą. Aš jiems pavydėjau, o besotis vanduo juos tirpino, žiaumojo. Pradėjau norėti, kad jis nutiltų. Užsičiauptų. Galiausiai pranyktų… Norėjau šaukti ir pulti jį, užsitaisius revolverį nušauti, jis gi pats to prašė, nepajėgiau…

Mano ežeras – beerdvė skaistykla. Bedugnė, užpildyta ištirpusio manęs dalelėmis, kurios tvėrė nenuvokiamą, savitą, darnią gyvybės formą.

Iš dangaus pylė tas pats nepaliaujamas gaivalas. Žuvys skraiduolės trankėsi į tilto kolonas. Vyšninės saulės spinduliai kartu tirpo vandeny. Aš stovėjau tilto gale. Pasilipęs ant rėmų nė žingsnio nežengiau per laiką, kol saulė pasikeitė, lietūs nutūpė vakaruose, pakilo rūkas. Užsimerkiau ir įkvėpiau, tada pradėjau rėkti. Iš visos gerklės šaukti. Ežeras gaivinosi, tarsi prausėsi mano šauksmu. Veidas išsikreipė, garsas ‒ besitęsiantis be aido ‒ niekad negrįžtantis…

Kritau… į persaldintą savo ežerą. Nesušlapau, neparagavau ištirpusio atminties vaizdinių sirupo.

Keistumas mano ežero – tiltas nesibaigė ir nesibaigs.

Keistumas mano ežero – tiltas niekur neprasidėjo.

O didžiausias keistumas mano – tuo tiltu niekad nėjau, niekad nemačiau ežero, niekad negėriau ištirpusių veidų gėrimo.

Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šventasis dievukas

Priešais ‒ masyvus keturkampis fasadas. Apvalūs, sunkūs, platūs skliautai. Šaltas kaip ledas nuogumas. Ir visai netinkantis, galima sakyti, Egipto šventyklos kūrinys, į kurį įžengęs prityli ir pradedi šnabždėtis, nes juk aplinka tavęs nekeičia. Aukštos lubos su perdėm hieroglifiškais, perdėm simboliškais raižiniais. Ornamentuose daugiau trikampiai ir zigzagai nei gėlės; daugiau gėlės nei gyvūnai; daugiau gyvūnai nei žmonės… Ar tikrai daugiau žmonės nei dievai?..

Didžiulė erdvė. Aukšta, atrodo, dangų remianti erdvė su skliautais, sutvirtintais baltų kolonų, jie lyg sargybiniai stovi iškėlę rankas ir neįleidžia nieko, kas nusileidęs iš aukščiau. Čia viskas skirta mirtingiesiems. Suolai, klauptai, klausyklos, krikštyklos, sakyklos ‒ lygesniems mirtingiesiems. Viskas suręsta iš meilės Jam, pastatytam ant marmurinio pjedestalo, piliorių apsuptyje. Vos įžengus vidun reikia nusilenkti, geriau, aišku, priklaupti, persižegnoti, sumurmėti ,,vardan…“ ir pakėlus akis paglostyti Šventąjį dievuką. Blizgantis, žėrintis visais laikais. Paprasta moneta netikinčiajam, bet ar beliko tokių?.. Visa formuojantis Dievas purvinajame žmonių pasaulyje, šventykloje pastatytas kaip rūpintojėlis, su keliomis raukšlėmis dėl amžiaus, jis suteikia žmonėms vilties.

Pats nesupratęs, kokia jėga mane atnešė į klauptą pirmoje eilėje prieš Šventąjį ‒ nesipriešinau. Tiesiog pasidaviau tėkmei. Juk ne visada elgiesi kaip nesavas.

Ding-dang… Tuoj turėtų prasidėti pamaldos, bet maldininkų nėra. Tik tas vienas varpas aidi ir aidi Šventajam garbinti.

Pro stiklinius vitražus krenta šviesa ir girdisi, kaip lietus kala į šventyklos stogus.

Iš šoninės navos tarsi srauni ir grėsminga kalnų upė išteka minia žmonių, visi apsisiautę violetiniais šiurkščiais drabužiais. Degantys smilkalai rūksta, girdisi tik ritmingas minios trepsėjimas. Jie greit apstoja Šventąjį. Nusilenkia. Persižegnoja priklaupę, sumurma reikšmingus žodžius ir atsistoję atsisuka tiesiai į mane. Visa minia violetinių tikinčių jų vienu kvėpavimu alsuoja man į veidą ir gręžia akimis.

‒ Ar priimsi? Ar sutiksi? Ar pašlovinsi?

Ką?! Atatupstas verčiuos per suolus ir klauptus juos griaudamas. Aukštoje erdvėje paskendę skliautai pradeda trauktis. Vitražai skilinėja. Ornamentuose įšaldyti gyvūnai, gėlės ir žmonės-dievai atgyja ir išlipę kaip vorai nuogom, šaltom sienom ropoja žemyn link manęs.

Pabudę sargybiniai sukryžiuoja rankas uždengia langus, šonines navas, visus hermetinius plyšius ‒ išblunka visos spalvos. Erdvė traukiasi… „Šventasis, aš tavęs nepažįstu, nežinau, kas tu toks, ir nebūsiu tavimi, jei negaliu būti savimi…“ Paskutiniai žodžiai. Aplink mane šaukianti minia, tamsi erdvė, staugiantys kolonų sargybiniai…

Ding-dang… Varpai skamba Šventajam dievukui.

Marija Magdalietė ‒ protofeministinė ikona

Filmo afi
Filmo afiša

Marija Magdalietė ‒ protofeministinė ikona

Karolis Baublys

Naujasis Testamentas kino kūrėjus domina jau nuo kinematografo išradimo laikų: 1902 metais prancūzų režisieriai Lucienas Nonguet ir Ferdinandas Zecca ryžtasi kurti Jėzaus Kristaus gyvenimą ir kančią (La Vie et la passion de Jésus-Christ) – vieną iš pirmųjų ilgo metro filmų. Kiekvienas kino dešimtmetis turėjo savo Kristų: 50-ųjų pabaigoje epizodiškai Kristaus nukryžiavimas demonstruojamas garsiajame Ben-Hure (Ben-Hur; 1959); 60-aisiais marksistinį evangelijos skaitymą pasiūlė Pieras Paolo Pasolinis (Il Vangelo secondo Matteo; 1964); 70-ieji neįsivaizduojami be hipiško miuziklo Jėzus Kristus – Superžvaigždė (Jesus Christ Superstar; 1973); bene skandalingiausias, labiausiai provokuojantis biblinio teksto skaitymas pateikiamas 80-aisiais – Martino Scorsese᾽s istorinėje dramoje Paskutinysis Kristaus gundymas (The Last Temptation of Christ; 1988). Galiausiai 2018-aisiais ekranus pasiekia Gartho Daviso drama Marija Magdalietė (Mary Magdalene). Kaip išduoda filmo pavadinimas, australų režisierių Naujasis Testamentas domina mįslingiausia ir, ko gero, labiausiai nesuprasta moterimi Vakarų kultūros istorijoje – Marija Magdaliete, kurios statusas (nuo nuodėmingosios iki šventosios) kito bėgant laikui.

Marija Magdalietė (Rooney Mara) iš tolo stebi Kristaus mokymą Magdalos gyventojams.
Marija Magdalietė (Rooney Mara) iš tolo stebi Kristaus mokymą Magdalos gyventojams.

Gartho Daviso filme Marija Magdalietė (amerikiečių aktorė Rooney Mara) kenčia dėl to, kad jaučiasi kitokia nei tipiškos Magdalos moterys, priverstinai ištekinamos už šeimos joms parinkto vyro ir gimdančios vaikus. Ji jaučia, kad jos paskirtis kitokia, bet negali tiksliai to įvardyti. Pirmas susitikimas su Jėzumi iš Nazareto (Joaquin Phoenix) jai padeda suvokti, kas yra jos tikrasis pašaukimas. Nesuprasta nei tėvo, nei brolių, nei seserų, Marija nusprendžia palikti šeimą, gimtus namus ir sekti paskui Kristų.

Pirmasis Jėzaus Kristaus (Joaquin Phoenix) apsilankymas pas neva demonų apsėstą Mariją Magdalietę.
Pirmasis Jėzaus Kristaus (Joaquin Phoenix) apsilankymas pas neva demonų apsėstą Mariją Magdalietę.

Biblinė drama Marija Magdalietė liudija iškalbingą šiandieninio kino tendenciją – pastarųjų metų kino mene feminizmas įgyja antrąjį kvėpavimą: pagal feminizmo principus perkuriami išimtinai maskulinistiniai kino žanrai (vesternai, mokslinė fantastika). Legendinė Naujojo Testamento moteris Garth Davis filme virsta protofeministine figūra, liudijančia giliai matricentrinį Kristaus mokymų aspektą: Šventoji Karalystė nėra regima akimis, ji slypi mumyse; ji kuriama ne opozicija, karais ar destrukcija, bet taika, darna, mokėjimu atleisti, meile.

Bene labiausiai įtikinantis filme – Judo Iskarijoto paveikslas. Prancūzų aktorius Taharas Rahimas Judą įkūnija pabrėžtinai humaniškai, ‒ kaip skaudžių išgyvenimų slegiamą, bet vilties neprarandantį taurų mokinį, kartkartėmis primenantį naivų vaiką, kuris, nusivylęs savo mokytoju, nusprendžia jį išduoti. Niuansuoti, daugiaplaniai jausmai ‒ nusivylimo kartėlis, slegianti kaltė, mirusių artimųjų ilgesys ir beprasmybės pojūtis ‒ jį atveda prie savižudybės.

 Apkrikštyta Marija Magdalietė (Rooney Mara) šalia Judo Iskarijoto (Tahar Rahim), tampančio jos geru draugu.
Apkrikštyta Marija Magdalietė (Rooney Mara) šalia Judo Iskarijoto (Tahar Rahim), tampančio jos geru draugu.

Vizualiniame lygmenyje kone kiekvienas kadras atsiremia į sakralinės Vakarų tapybos tradiciją, sykiu ją savaip dekonstruodamas. Sakraliniame viduramžių mene Marija Magdalietė dažnai tapyta apsinuoginusi, palaidais plaukais, šitaip iliustruojant garsiąją (ir iš esmės klaidinančią) popiežiaus Grigaliaus I-ojo tezę, paskelbtą 591 metais, pagal kurią, ji tebuvo prostitutė. Filmo piktografinis kodas, vaizduojantis orią, drąsią, ryžtingą moterį, remiasi modernia šių dienų Vatikano pozicija, išsakyta 2016 metais: Marija Magdalietė – pirmoji Kristaus Prisikėlimo ir Dievo Žodžio liudytoja – buvo „apaštalų apaštalė“, tikroji Kristaus gyvenimo ir darbų sekėja, ištikima ir atsidavusi mokinė.

Šaltakraujiškas, bebaimis Marijos Magdalietės žvilgsnis.
Šaltakraujiškas, bebaimis Marijos Magdalietės žvilgsnis.

Savotišku filmo leitmotyvu virsta vienišas garsas begalinėje erdvėje, iš kurio gimsta pasaulis, ‒ iškalbinga detalė būdinga ir ankstesnei Gartho Daviso dramai Liūtas (Lion; 2016). Pažymėtina, kad prie abiejų filmų dirbo australų kino operatorius Greigas Fraseris, kuriam būdinga nepriekaištinga ir itin savita peizažų filmavimo technika. Peizažas tarytum atgyja, virsta gyvu organizmu, esybe, turinčia kūną ir sielą.

Joaquino Phoenixo įkūnytas Kristus.
Joaquino Phoenixo įkūnytas Kristus.

Filmas iš esmės reabilituoja Marijos Magdalietės portretą, suteikdamas jam drąsos, ryžto, atsidavimo, išminties. Marija Magdalietė filme – vienintelė, suprantanti Kristų. Šis ypatingas Jėzaus ir Marijos ryšys sukelia Kristaus mokinių pavydą, liudydamas nepavydėtiną žydų moterų padėtį to meto patriarchalinėje visuomenėje. Gartho Daviso filmas demaskuoja akivaizdžią tiesą, ‒ patriarchalinė santvarka net 2000 metų ignoravo Kristaus mokymą, pagal kurį moteris gali būti lygiai tokia pat apaštalė kaip ir vyras.

Gabrielė Aputytė. Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Esu Gabrielė Aputytė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos „trečiokė“, kilusi iš širdžiai mielo Lomių krašto. Kaip ir dauguma jaunų žmonių vis dar ieškau, vis dar mokausi gyventi. Tikiu, kad laimę galima rasti mažuose, bet tikruose dalykuose. Todėl ir ieškau tikrumo keliaudama, fotografuodama, stebėdama gamtą ir žmones.

Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje

 

„Piliakalniai mus kilsteli į kitą lygį.

Mus veikia ir čia sklandantis laisvės mitas,

šimtmečius perduodamas iš lūpų į lūpas.“

  1. Vaitkevičius

 

Gražiausia žmogaus savybė yra jo vidinė laisvė. Kiekvieną dieną stengiuosi priminti sau, kad suklysti nėra blogai. Tačiau vis tiek iš kažkur atsiranda baimė. Galbūt todėl mane žavi žmonių drąsa. Ji užburia. Nereikia bijoti klysti, nereikia bijoti ieškoti. Tą akimirką, kai išžengi iš komforto zonos, gali nutikti didelių dalykų! Kartais tereikia mažo žingsnio arba žmogaus, kuris pastūmėtų tave į priekį.

Nepamiršiu savo žingsnių, giedrą vasaros dieną, skubančių nuo Ivangėnų piliakalnio. Basomis perbrendu per šaltą Survirkštės upelę ir keliauju toliau nuo vakarykščio lietaus pažliugusiu keliuku. Turbūt niekada nejaučiau tiek laisvės…

Ar kada pagalvojote, kad po jūsų kojomis guli istorija? Kad jūsų propro… promočiutė čia pametė smeigtuką, o jūsų propro… proseneliui netyčia iš rankų išslydo peilis. Ir nesvarbu, kad praėjo jau tūkstantis metų, jie vis dar čia tebeguli ir laukia mūsų prisilietimo.

G. Aputytės nuotrauka.
G. Aputytės nuotrauka.

Aš atsimenu save stovinčią miške ir žiūrinčią į nedideles kalveles, apdėtas akmenų vainikais. Žengiu šalia kalvelių, o kartais, kai nėra kito kelio, užlipu ant jų. Regis, kad tada gali pajausti pilkapio sakralumą. Kalvelės tartum stiebiasi į saulę ir kelia žmogų arčiau dangaus. Ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio skiria upelė. Jei gerai įsiklausysi, galėsi išgirsti, kaip vėjas skrieja medžių viršūnėmis, glosto jų kamienus, bučiuoja gėlių žiedlapius ir rauda: „Nėr kur dūšelei dėcis, / Nėr kur griešnykei dėcis“. Nėra kur „dėtis“ ir mano sielai.

Šią vasarą pradėjau ieškoti kelio į save. Ir mano kelionės pradžia nebuvo labai lengva. Aš ėjau per pievas svilinant saulei, bėgau žvyrkeliais pliaupiant lietui. Bridau upelėmis, žengiau ant miškų kanalų nuvirtusių berželių kamienų, kurie man atstojo tiltelius. Kopiau į Karšuvos piliakalnius, o naktimis žygiavau miškais.

Vienoje kelionėje mums pateikė užduotį: „Pasakykite man, kai įžengsime į ežerą.“ „Kokį ežerą?“ – suklusome, prieš savo akis matydami tik pievą ir tolumoje stūksantį medžių guotą. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad mes visiškai sausi priėjome salą. Mūsų pėdų nevilgė ežero vanduo, čia nebeplaukiojo žuvys ir nebežydėjo nendrės. Tačiau mes sėdėjome saloje, kuri prieš daugybę metų priglaudė šiose vietose gyvenusių žmonių kūnus. Prisiglaudžiu prie žemės ir, atrodo, kad galiu matyti kraujo raudonumo ochra apipiltus kapus. Tai buvo pirmoji mano pažintis su akmens amžiaus archeologiniu paminklu. Ir pirmasis stiprus suvokimas, kaip stipriai keitėsi pasaulis, ir kiek daug visko įvyko. Tiek daug, kad net salos dabar liūdi vienos, neskalaujamos ežero bangų.

Galbūt kažkam pasirodys, jog aš visą vasarą tiesiog beviltiškai kapsčiau žemę. Buvo dienų, kai saulė svilino taip stipriai, kad net negelbėjo kilogramai arbūzų ir kibiras ledų. Buvo tokių dienų, kai nenustodavo lyti ir ekspedicijos vadovai juokaudavo, jog teks užsiiminėti povandenine archeologija. Lijo, o mes sėdėjome po krūmuose įsirengta pastoge ir titnagu bandėme įskelti ugnį. Skiltuvas ir gabalėlis titnago keliavo iš rankų į rankas. „Merginos įkuria ugnį, o vyrai eina medžioti“ – sakė mūsų vaikinai, supratę, kad ugnies įskėlimas ne toks jau lengvas darbas.

Prie Ivangėnų piliakalnio praleidau visą liepos mėnesį, todėl net nebeįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Apleista mokykla man tapo namais, o žmonės, kuriuos sutikau pirmą kartą gyvenime – mano šeima. Minkštus patalus pakeitė miegmaišis ir čiužinys klasės kampe, o miegą iki pietų – žadintuvas septintą valandą  ryto. Bet aš buvau be galo laiminga! Grįžusi namo, nebežinojau, kuo turėčiau užsiimti. Įtarimą man keldavo kiekvienas akmenukas ant kelio. Kaip aš džiaugiausi supratusi, kad ant mano kiemo pilna titnago skeveldrų, nors ir neliestų senovės žmonių rankų. Aš nenustojau galvoti: o kas prieš tūkstančius metų buvo čia, mano namuose?

Savo „darbo dieną“ praleisdavau tyrinėdama piliakalnio papėdės gyvenvietę. Iš perkasos mečiau vieną bereikšmį akmenėlį po kito. „Čia geologija, o ne arheologija“ – eilinį kartą atsidūsta ekspedicijos vadovas, kai aš jam įteikiu savo „laimikį“, kuris, man atrodė, buvo toks ypatingas, jog galėjo pakeisti pasaulio istoriją (tokie tie archeologų juokeliai). Laikas ėjo, o aš greitai mokiausi. Pradėjau įžvelgti skirtumus tarp paprasto akmenėlio ir molio tinko, sužinojau, kas per daiktas yra geležies šlakas, o perkasa mane apdovanodavo keramikos šukėmis. Mus lankė susidomėję žmonės: kaimo gyventojai, užklydę turistai, bendruomenės. Ir visi su susižavėjimu klausydavosi vadovų pasakojimų. Su šypsena klausydavausi jų ir aš. Koks geras jausmas būti sąlyčio su praeitimi dalimi.

G. Aputytės nuotrauka
G. Aputytės nuotrauka

Mėnesį kasinėdama žemę, pradėjau ją pamilti. Turėjau progą prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Čia dužo puodai, griuvo, degė namai, virė gyvenimas. Tiems žmonėms švietė ta pati saulė, žibėjo tos pačios žvaigždės. Jie meldėsi savo dievams ir sėmėsi iš jų stiprybės. O dabar aš ieškau jų gyvenimo užuomazgų ir bandau prikelti naujam gyvenimui. Kartais svajoju sukurti laiko mašiną. Tada aš keliaučiau ir keliaučiau. Praeitis mane žavi ir traukia.

„Taip!“ – sušunka vadovas pačią pirmąją ekspedicijos dieną radęs segę. Aš ją paimu į delną. Laikau daugiau nei pusės tūkstančio metų senumo dirbinį. Duokite man medžiagos, įrankius, tačiau, kad ir kiek aš besistengčiau, nepadaryčiau nieko panašaus. Praeities žmonės buvo išties nagingi! Tai talentas. Mūsų protėviai visai nebuvo primityvūs, jie sugebėjo labai daug.

„Archeologai sugalvoja labai nesudėtingus terminus, – aiškina vienas vadovų, – tarkim, šis kabutis yra panašus į klevo sėklą, todėl jis yra pavadintas klevo sėklos formos kabučiu. Viskas labai paprasta.“ „Jei po kelių šimtų metų archeologai ras „Snickers‘o“ popierėlį, toje vietoje gyvenusius žmones pavadins „Snickers‘o“ kultūra“, – priduria antrasis vadovas. Tokie paaiškinimai kelia šypseną. Galbūt problemų išvengti gali padėti paprasti dalykai…

Kiekvieną ekspedicijos dieną skambėjo muzika. Dainos plaukė mokyklos koridoriais, sklido nuo lankomų piliakalnių šlaitų. Nuo autentiškų lietuvių liaudies iki pačių sukurtų dainų. Su mumis visur kartu keliavo gitara. Ar žinojote, kad saulėlydis būna ryškesnis, kai stebint jį skamba gyva muzika? Tada nereikia nei šnekų, plojimų, aptarinėjimų. Ir taip viskas būna aišku.

Tokios ekspedicijos daug ko išmoko: nuo valgio gaminimo iki perkasos sienelių brėžinių braižymo. Tačiau, visų pirma, tai nauji atradimai ir meilės savo tėvynei mokykla.

Mano ir taip „blondiniškus“ plaukus dar labiau nušviesino saulė, o akys degė noru pažinti. „Ar žinojai, kad šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra Homo neanderthalensis genas?“ – nusišypsojo man vienas vadovų. Vadinasi, ieškantiesiems tūkstančiai metų nėra riba. Akimirką pajutau, kad einu jau tvirtesniu žingsniu…

G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Ugnė Tumosaitė. Sapnas ar realybė?

Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka
Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka

Ugnė Tumosaitė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokė, apie save sako taip: „Esu tik žmogus, nuolat bandantis atrasti save, tačiau knygos, filmai, kūryba ‒ neatsiejamos mano būties dalys. Menas jau ilgą laiką turi svarbų vaidmenį mano gyvenime. Ir manau, kad jis mane lydės visada.“

O „Meno bangų“ skaitytojams siūlome jos recenziją, kuri Lietuvos kino centro konkurse „Jaunasis kino kritikas“ 16‒18 metų amžiaus kategorijoje laimėjo pirmąją vietą.

Filmo "Pradžia" plakatas
Filmo “Pradžia” plakatas

Sapnas ar realybė?

Britų režisieriaus, rašytojo ir prodiuserio Christopherio Nolano filmas ,,Pradžia“ („Inception“, 2010) iki šiol yra vienas iš stipriausių mistinės fantastikos žanro darbų. Įkvėptas sąmoningų sapnų idėjos, Ch. Nolanas parašė filmo scenarijų, bet laukė dar devynerius metus, nes nusprendė, kad jam reikia daugiau patirties (dėl šio filmo perteikimo sudėtingumo). Jis projektą atidėjo ir iki 2009 m. dirbo su filmais „Betmenas: pradžia“ (2005), „Prestižas“ (2006) ir „Tamsos riteris“ (2008). K. Nolano filmas ,,Memento“ (2000) turbūt buvo tik apšilimas, kur vyro su trumpalaikiu atminties praradimu istorija buvo pasakojama nuo pabaigos. Jei ,,Memento“ žiūrovus vedžiojo po žmogaus atmintį, tai ši kino juosta verčia pasinerti į painų sapnų labirintą, kuris vis labiau verčia abejoti realybe. Gal šis filmas ‒ tik dar vienas mūsų sapnas?

Pagrindinis veikėjas, Leonardo Di Caprio įkūnytas Domas Kobas vagia informaciją iš aukų proto per sapnus. Paskutinis darbas, kurį gauna Kobas, kad galėtų atgauti savo senąjį gyvenimą ir aplankyti vaikus, yra įdėti idėją (sunaikinti savo tėvo verslą) į Roberto Fišerio (akt. Cillianas Murphy᾽is) protą. Kobo suburtos komandos dėka Fišeris patenka į kolektyvinį keturių sluoksnių sapną. Niekas nepasikeistų, jei ir papasakočiau jums, kaip viskas baigėsi. Daugelis įdomių filmų turi nuviliančią pabaigą, bet ne ,,Pradžia“. Tačiau šio filmo esmė – pats procesas. Kaip mes keliaujame ir interpretuojame sapnus, kuriuose atsispindi realybė ar kurie kažkam jau tapę realybe? Pabaigoje esame palikti su savo mintimis. Ar tai, ką matėme, buvo tikra? Gal tai tik dar vienas Kobo sapnas? O gal Kobas ‒ tik mūsų pasąmonės projekcija?

Šiai istorijai perteikti buvo pasitelktas kompozitoriaus Hanso Zimmerio sukurtas garso takelis, kuris buvo įkvėptas Edith Piaf dainos ,,Non, Je Ne Regrette Rien“, kuri taip pat panaudota kaip siužeto priemonė. Kaip ir filmas, daina kalba, kokį efektą pasąmonei turi situacija, kai nepaleidžiame prisiminimų apie meilę. Domas jaučiasi atsakingas dėl žmonos mirties. Tai labai paveikia visas jo gyvenimo sritis, pavyzdžiui, trukdo ramiai miegoti, neleidžia blaiviai mąstyti ar net žlugdo darbus su sapnais. Įdomu tai, kad žodžiai ,,Ni le bien qu᾽on m᾽a fait ni le mal“, kurie reiškia „Aš nesigailiu nei gero, kas padaryta man, nei blogo“, dviprasmiški, nes Kobo žmonos vardas – Mal. Daina taip pat kalba apie susitaikymą su praeitimi ir padarytomis klaidomis, tai ir matome paskutinėje filmo scenoje. Pats garso takelis suteikia veiksmui gyvybės ir labai atitinka vyraujančias nuotaikas ir jausmus, yra toks pat daugiasluoksnis kaip filmas apie sapnus ir patys nagrinėjami sapnai.

Kadras iš filmo "Pardžia"
Kadras iš filmo “Pardžia”

Taip pat labai reikšminga Wally᾽io Pfisterio kinematografija. Kiekvienam sapno sluoksniui buvo parinkta tam tikra spalvų paletė, buvo filmuota net šešiose šalyse, pradedant Tokijumi ir baigiant Kanada. Pirmajam sluoksniui pasirinkta metalinė pilka ir mėlyna spalvos, kurios puikiai tinka šaltam, lietingam, kupinam veiksmo ir adrenalino miestui. Mėlyna simbolizuoja mąstymą ir protą, o pilka ‒ tarpininkavimą ir neapibrėžtumą, tai glaudžiai susiję su sapno tematika. Antrajam, kuriame yra viena iš įsimintiniausių filmo scenų, kur rodomas viešbučio koridorius be gravitacijos, ‒ šilta oranžinė ir geltona. Jas galima interpretuoti kaip melo, godumo, pinigų, pavydo spalvas, nes bandoma sukurti iliuziją Roberto mintyse. Trečiajam, kadangi viskas vyksta poliarinėje dykumoje, apsuptoje kalnų, parinkta balta ir pilka. Trečiasis sluoksnis ‒ tas, kuriame ir įvyksta pagrindinis darbas, idėjos atsiradimas Fišerio pasąmonėje, o balta ‒ artima absoliutui, pradžiai spalva. Ji nuostabiai atspindi idėjos gimimą ir įsitvirtinimą. ,,Limbo“ (žemiausias sluoksnis) atspindi Kobo pasąmonę. Apleistos gatvės, griūvantys pastatai ‒ jo naštos ir agonijos vizualizacija. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą jausmą, tampa labai įsimintinas ir unikalus. Sugrįžę į kurį nors sluoksnį iškart galime atskirti, kur esame. Taip parinktos veiksmo vietų spalvų paletės papildo pateikiamas idėjas savo simbolinėmis prasmėmis.

,,Pradžia“ ‒ filmas, prikaustantis prie ekrano ir paliekantis vietos pamąstymams, turintis ne tik nuostabią kinematografiją, garso takelį, bet ir idomią istoriją. Jis ne tik pateisino visus mano lūkesčius, bet ir tapo vienu iš mėgstamiausių filmų. Jį tikrai rekomenduočiau tiems, kuriems patiko tokie filmai kaip ,,Matrica“, ,,Tarp žvaigždžių“ ar ,,Kuždesių sala“.

Kadras iš filmo "Pradžia"
Kadras iš filmo “Pradžia”

 

 

 

Gabrielius Zaveckas. Sapalionės apie rašymo procesą

Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuo metu studijuoju politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad Jaunųjų filologų konkursai turbūt yra mano pirmasis Alma mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius iškeverzoti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Norėčiau palinkėti, kad ,,Meno bangų“ skaitytojai dalintųsi savo arba bičiulių kūryba, turinčia konkretų tikslą. Kūryba dėl kūrybos nekuria, tik demonstruojasi.
Gabrielius Zaveckas

 Sapalionės apie rašymo procesą

Stilius yra rašytojo veidas. Imago animi vultus est[1]. Kai kurie kūrėjai paperka skaitytoją ne tiek savo tekstų turiniu, kiek stiliumi: Fiodoras Dostojevskis, Jerome᾽as Davidas Salingeris, Arthuras Conanas Doyle᾽as ir Honoré de Balzacas; Antanas Škėma, Romualdas Granauskas, Salomėja Nėris ir Sigitas Parulskis. Šie ir daugelis kitų autorių gali būti atpažinti pagal savo stilių, išplėšus pavienę ištrauką iš kurio nors jų kūrinio. Vieni žavi žodynu, antri ‒ humoru, treti ‒ sakinio struktūra, ketvirti gali įsiteikti rimu.

Tokioje pačioje lervos stadijoje kaip aš esančių rašytojų diskusijoje yra tekę aiškintis, kuri pozicija teisinga: ar „Noriu, kad mane skaitytų“, ar „Man visiškai nerūpi, ką apie mane galvos“. Drįstu teigti, kad viena nuomonė neprieštarauja kitai. Nesvarbu, rūpi ar nerūpi, geras stilius ceteris paribus[2] yra geriau negu jokio stiliaus arba netikęs stilius. Ne dėl to, kad glosto autoriaus savimeilę. Visų pirma, geras stilius parodo autoriaus įgūdžius, nes stilius yra įdirbis. Tiesa, kūrėjas gali turėti talentą būti imlus kitų rašytojų stiliui ir skaitydamas gerokai lengviau šlifuoti savąjį, bet ne daugiau. Visų antra, geras stilius yra patrauklesnis skaitytojui: tiek turtingesnį sąvokų rezervuarą turinčiam, tiek „biednesniam“. Kūrėjas gali kurti ir nenorėti dalintis savo kūriniu, tačiau nemanau, kad tada jis bus tikras kūrėjas. Galbūt vertas kūrėjo vardo, bet tikrai ne rašytojo. Todėl ir geras stilius, įrodantis skaitytojui rašytojo įdirbį, turėtų būti siekiamybė.

Citavimas yra reiškinys, juokingas eseistui, skausmingas studentui, problemiškas tyrėjui. Ne veltui sakoma „omnia dicta fortiora si dicta Latina[3]“. Šiaip jau, rašantys žmonės cituoja dėl kelių priežasčių:

1) jie yra egocentriški niekšeliai, trokštantys pademonstruoti savo erudiciją. Nurodžius citatą, pademonstruojama, kad skaitytas pripažinto autoriaus kūrinys, pasirodoma besidominčiu literatūra, kultūra, mokslu ar visuomeniniais reikalais… arba bent jau, kad į paieškos laukelį buvo įrašyta „quotes about …“;

2) pacitavus žinomą autorių, argumentas įgauna šiokio tokio svorio. Išties tai dažna citavimo priežastis tiek tarp kūrybos padangės linkui stryksinčių „žvirbliukų“, tiek tarp išdidžiai joje skrajojančių erelių. Pirmiesiems reikia remtis autoritetu, kad jų pasisakymai būtų pastebėti ir/ar nebūtų nušvilpiami, antrieji kartais tai daro iš įpročio, nes nebemoka kalbėti kitaip, kaip tik polemizuodami su kitų mintimis, o kartais (tiesa, ir tarp naujokų pasitaiko) todėl, kad tikrai yra itin apsiskaitę ir remdamiesi kitų mintimis paprasčiausiai vengia daugiažodžiauti ir išradinėti dviratį.

3) kilnaus noro „mestelti“ aliuziją į tekstą, kurį autorius nuoširdžiai linki perskaityti savo rašomo teksto skaitytojams. Autorius atlieka savotiškai šviečiamąją misiją ‒ „jeigu turėjo įtakos man ir aš cituoju, vadinasi, tikiu, kad turės geros įtakos ir kitiems“.

Visa tai gagendamas jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dėl stiliaus verta aukoti turinį. Stilius tėra priemonė turiniui „ištransliuoti“. Gal išimtis tik tam tikra poezija. Bet čia ir laikas baigti šį apsidairymą horizonte.

[1] Veidas — sielos veidrodis (Ciceronas, „De Oratore“, III, 59).

[2] Kitoms sąlygoms esant vienodoms.

[3] Viskas, kas pasakyta lotyniškai, skamba įspūdingiau.

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Zvirinskio virselis

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Neringa Mikalauskienė

Tadas Žvirinskis, Sunki knyga, Vilnius: Romuva, 2018.

Tadas Žvirinskis ‒ aštuonių knygų autorius (šešios iš jų ‒ poezijos), Jimo Morrisono poezijos rinkinio vertėjas, visai neseniai pristatė naują savo eilėraščių rinkinį „Sunki knyga“. Paradoksu pasitinkama iš pat pradžių: pavadinta „Sunki knyga“, bet kaip daiktas ji atrodo plona ir lengva. Tačiau ši knyga vienu prisėdimu neperskaitoma, taigi paliekama galimybė įsimesti ją į rankinę, ar krepšį, imti į kelionę ir skaityti „dozuojant“ (čia norisi priminti, kad ankstesnioji T. Žvirinskio eilėraščių knyga vadinasi „Užrašai ant receptų“, bet dienos tekstų dozę jums teks nusistatyti patiems, mat vaistininkas ir poetas nėra „du viename“: poetas, dėliodamas tekstus į rinkinį, jų nedozavo, t. y. neišskirstė į skyrius, o paleido tekėti lyg gaivališką upę ‒ vienu bendru srautu.

Rinkinyje tekstų įvairovė didžiulė. Tad pirmoji mintis skaitant: būtų mano valia, iš šios vienos knygos padaryčiau tris: vieną ‒ nerimuotų tekstų, kitą ‒ sonetų, o trečioji būtų poema „Post mortem“ ‒ čia matome savitą žvilgsnį į Vilniaus atsiradimo legendą, magiškojo realizmo jungtį tarp mitinio laiko ir dabarties, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo realijų. Išleista atskira knyga, išlaikius balansą tarp teksto ir iliustracijų, ji tikrai galėtų patekti į kasmet Kultūros ministerijos organizuojamo „Knygos meno“ konkursą.

Tačiau tokiai knygai ‒ tirštai tekstų ‒ labai tinka minimalistinis dizainas ir Daivos Kairevičiūtės iliustracijos: jos pasitarnauja lyg savotiškos pauzės ar atokvėpio salelės, kurių tikrai reikia, kai skyrių nėra.

Apie ką ši „Sunki knyga“?

Ogi apie viską. Iš pirmo žvilgsnio ‒ toks kratinukas: kasdienybė, meilės‒nemeilės, susitikimai ir išsiskyrimai, apmąstymai apie savo vietą pasaulyje ir ironiškas žvilgsnis į save kaip kūrėją („pavargęs poetas, dirbantis pardavėju, neberanda ramybės“). Galėčiau diskutuoti su autoriaus „Pratarmėje“ išsakyta mintimi, kad „knyga „sunkiai „įsipaišo“ į šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą“. „Įsipaišo“ lengvai. Visi užkabina panašias temas, permąsto savo santykį su kūryba, bet vis tiek knieti apie tai kurti eilėraščius. Štai T. Žvirinskio „Ad majorem amoris gloriam“ jau ne vieno poeto ironizuotas meilės santykis su savimi:

Didesnei meilės garbei susirenka

Dar didesnis garbėtroškų būrys ‒ poetai

Tauriais veidais, pakylėtomis povyzomis

Baltosiomis eilėmis ir rimuotu žodžiu

Deklaruoja ištikimybę jausmui,

Kurį labiausiai puoselėja mylimiausiems

Žmonėms, tai yra sau.

 

Ecce amor!

(p.  26)

T. Žvirinskį, kaip ir daugelį, gelbsti ironija. Man atrodo svarbu tai, kad jis turi savitą stilių, kurį atpažinčiau nerimuotuose tekstuose, ypač tuose, kuriuose perteikiama kasdienybės rutina. Nemažai eilėraščių ‒ įvykis, mini siužetas. Žavi paradoksai, sugebėjimas netikėtai „apversti“ situaciją: nuo pašaipaus kalbėjimo apie banalią, „nesušukuotą“ kasdienybę pereiti prie egzistencinio lygmens ‒ pavyzdžiui, atrodo ironiška, kad alkoholio pardavėja reikalauja asmens dokumentą rodyti pusamžį vyriškį, tačiau paaiškėja, kad ten jis „Stebėtinai panašus į jos / Mirusį / Vaiką“ („Pusamžio diedo girti pasvarstymai“, p. 53). Taigi daugelio eilėraščių pabaigoje autorius sugeba pakreipti mintį netikėta linkme, padaryti išvadą, kurios skaitytojas vargu ar laukė (tokie yra „Mano kanarėlė“, „Panašus į drugelį“, „Lapės jaukinimas“).

O pasiutusi lapė pušynėlyje už pusantro kilometro

Nuo aprašomos juodųjų rekolekcijų vietos

Jau ruošis išbėgti į kelią

Pasitikt savo Mažojo Princo,

Žmonių kalba besivadinančio

 

Volkswagen Passat.

                                   („Lapės jaukinimas“, p. 22)

Autorius dažnai mezga dialogą su atpažįstama Europos literatūros ir filosofijos tradicija. Pavyzdžiui, „Itin filosofinio eilėraščio“ situacija: Dievas su Nyče „iš mirties lošė kortomis mane“ (nors populiarioji Nyčės idėja „Dievas mirė“ čia nepaminima, bet užtenka, kad ji yra skaitytojo atmintyje). Taigi norint mėgautis visomis vienam tekstui suteiktomis prasmėmis, reikia atitinkamo išsilavinimo. Ypač skaitant eilėraščius, kurių pagrindas yra humoras su filosofiniu prieskoniu („Visi šventi“, „Eksperimentas“, „Naujas kovas, nauja kova“, „Velnio mėšlas“).

Galima būtų svarstyti, kas slegia labiau ‒ ar toji kasdienė rutina, ar tekstuose vis kuriuo nors pavidalu iškylantis gyvenimo dramatizmas. Jeigu slegia. Vėlgi matyčiau čia paradoksą ‒ akistata su mirtimi, perkeista kūrybos, nėra nei slegianti, nei bauginanti:

Aš esu baltas debesis,

Pagautas žalios tavo ežero akies,

Kurios gylis masina pasilikti.

Kaip skaniai kvepia tik ką

Mirusi žolė, pakirsta

Baltai blykčiojančių ašmenų!

Kaip gera gyventi, kai mirtis

Ypač arti. Taip arti,

Kad net ginkmedžio lapas

Sulimpa su knygos lapu ‒

Nebeatplėši.

(„Žalia balta“, p. 78)

„Žalia balta“ ir keli kiti tekstai ‒ „Saulės žynių atnašavimas“, „Besprogstant šviesai“, „Nuojauta“, „Danties rovimas“ ‒ tarsi kviečia stabtelėti, minėtoje kasdienybės rutinoje įžvelgti stebuklą. Arba kare, budint šalia pastato, kuriame kadaise būta bibliotekos, pastebėti ant pirštinės nutūpusią snaigę („Karo poetas“). Galbūt ir nėra didelis atradimas pastebėti ‒ „Mes gyvename ant protėvių kaulų“ (p. 70), tačiau tolesnės eilutės, galinčios tapti netgi sentencija, vėlgi pristabdo nuolatinį žmogaus bėgimą per gyvenimą: „Mes bandome pakeisti pasaulį, / Kuris per lėtas pakeisti mus“ („Evilangelija“, p. 70).

Prie tų, lyriškųjų tekstų, priskirčiau ir du knygoje esančius sonetų ciklus ‒ „Sonetų pavainikis“ ir „Pagyvenę sonetai“. „Sonetų pavainikis“ irgi prašosi atskiro leidinio (arba bent jau skyriaus). Sužaista žodžių prasmėmis: „sonetų vainikas“ tampa „sonetų pavainikiu“, viena vertus, galbūt ironizuojant šiuolaikinio žmogaus norą įsirašyti į petrarkiškojo soneto tradiciją (būtent šį modelį, du ketureiliai, du trieiliai, perima T. Žvirinskis, o tradiciją sugriauna tik 15-uoju: tai dvieilis, skambantis kaip apibendrinimas), kita vertus ‒ „pavainikio“ vaiko metafora tinkama nusakyti ryšio su mylimąja neteisėtumui, nuolatos skambančiam išsiskyrimo leitmotyvui. Jeigu einame dar giliau ‒ galima kalbėti ir apie žmogaus, kaip pasaulio pavainikio, jauseną, kai ateina suvokimas, kad esi čia užklydęs laikinai ‒ „tiktai akimirką iš rūko / Prie numeruotų durų kambariuko“ (p. 36). Tačiau vėlgi akistata su tokiu laikinumu išryškina tai, kas vertingiausia (ir čia nuo sonetų vėl einu paskirų tekstų link): T. Žvirinskio kūryboje man atrodo ypač svarbus tėvo ir vaikų ryšys, buvimas ir šalia vaiko, ir kartu su juo. Kasdienė situacija ‒ dukters pieninio danties išrovimas, tampa apibendrintu pamąstymu apie pasaulį ir praeinantį laiką:

Viskas artėja atomazgos link, Veikiausiai ji bus atominė. Ir nebeliks nei Miesto, Nei Pasaulio, Tik mažas pieninis dantukas Skardinėje dėžutėje – Tobulas paminklas Tobulo laiko pabaigai.

(p. 72)

O koks yra tas tobulas laikas? Veikiausiai ‒ vaikystė, ištakos, metų tėkmė, jungianti istoriją (vėlgi primenu poemą „Post mortem“) ir dabartį, mitinį laiką, kuriame Dievas ir Nyčė žaidžia kortomis „iš mirties“ ‒ taikiniu pasirinkę eilėraščių subjektą, ir eilėraščių subjekto laikas „čia ir dabar“, taikliausiai perteikiamas paskutiniu rinkinio dvieiliu „Pabaigos žodis“:

Nėra jokios pabaigos tam,

Kuris neregėjo pradžių pradžios.

(p. 95)

Čia pamąstymui. Jei mintis ‒ ne per sunki.

 

Visavertė kino būtis: Abdellatif Kechiche

"Mektoub, My Love: Canto Uno" afiša.
“Mektoub, My Love: Canto Uno” afiša.

Visavertė kino būtis: Abdellatif Kechiche

Karolis Baublys

Tunise gimęs prancūzų režisierius Abdellatifas Kechiche᾽as garsėja tuo, kad kiekvienas jo filmas virsta netikėtu ir absoliučiu triumfu, sujungiančiu subtilius meninius ieškojimus ir reiklius populiariojo kino iššūkius (drama Grūdo paslaptis (La Graine et le Mulet; 2007) ne tik triumfavo Venecijos kino festivalyje ir Cezarių apdovanojimuose, bet ir sugebėjo į Prancūzijos kino sales sutraukti milijoną žiūrovų!). Naujasis Abdellatifo Kechiche᾽o kino projektas – kinematografinis diptikas Mektoub is Mektoub, kurio pirmoji dalis ‒ Mektoub, My Love: Canto Uno – tai laisva François Bégaudeau romano Žaizda (La Blessure, la vraie; 2011) adaptacija. Pirminis režisieriaus sumanymas buvo sukurti kinematografinę vienos šeimos sagą, kreipiant išskirtinį dėmesį į koduotą socialinį mikrokosmosą. Režisierius neslepia, kad diptikas gali virsti triptiku, kuriame kiekviena dalis, kurdama visumą, sykiu išlaikys jai vienai būdingą reikšmių sistemą.

Pirmoji kinematografinio diptiko Mektoub is Mektoub dalis – Mektoub, My Love: Canto Uno ‒ tai himnas jaunystei, natūraliam ir gaivališkam kūno grožiui, apšviestam ir savotiškai sakralizuotam vasariškos saulės šviesos. Kechicho kuriama jaunystė, ‒ impulsyvi, drąsi, smalsi ir vėjavaikiška, ‒ pralenkia meno grožį ir sutaurina būtį. Pasakojimas nuolat balansuoja tarp lengvo flirto ir meilės, subtilių kūno vilionių ir atviro suvedžiojimo. Tokiu būdu režisierius kuria žmogiškąjį mikrokosmosą, tarpstantį konkretų, medžiagišką pavidalą įgijusioje dioniziškoje dabartyje.

Suvedžiotojas Tony'is (Salimas Kechiouche'as)
Suvedžiotojas Tony’is (Salimas Kechiouche’as)

Dionizo viliones filme atvirai įkūnija suvedžiotojas Tony᾽is (iš Alžyro kilęs prancūzų aktorius Salimas Kechiouche᾽as). Jo priešingybė (savotiškas taurusis Apolonas) – drovus introvertas Aminas (Shaïnas Boumedine᾽as), atvykęs iš Paryžiaus į Prancūzijos pietus praleisti vasaros motinos namuose.  Čia jaunuolis sutinka geriausią draugę Ophélie (Ophélie Bau), įsimyli blondinę Céline (Lou Luttiau). Tokiu būdu filmas struktūruojamas dviejų kardinaliai priešingų veikėjų – Amino ir Tony᾽io – paveikslais, kuriančiais įtampą ir dinamiką. Jaunuoliai priešingi ne tik charakteriais ar gyvenimo būdu, bet ir mėgstama veikla: Tony᾽is – prabangaus restoranų tinklo vadovas, tipiškas komersantas, o Aminas – jautrus svajotojas, mylintis meną (rašantis kino scenarijus, fotografuojantis). Tunizietiškas restoranas, vietinis baras, naktinė diskoteka, paplūdimys tampa erdvėmis, kuriose skleidžiasi trumpalaikis jaunystės grožis.

Drovus pagrindinis filmo veikėjas Aminas (Shaïnas Boumedine'as), savotiškas režisieriaus alter ego.
Drovus pagrindinis filmo veikėjas Aminas (Shaïnas Boumedine’as), savotiškas režisieriaus alter ego.

Iš pažiūros filmas gali pasirodyti labai paprastas, tačiau po tariamu lengvumu slepiasi komplikuoti socialiniai santykiai, dažnai vedantys į skausmingus išgyvenimus, dramatiškus išbandymus, prigimtinį individo žiaurumą (Tony᾽is, iš pradžių vadinęs Charlotte savo gyvenimo moterimi, lyg niekur nieko ją meta, juk ji – eilinė naivi auka, lengvabūdiškai pametusi dėl jo galvą kaip daugelis jį supančių moterų…). Kechiche᾽as savo personažų neteisia, nepamokslauja, jis tiesiog leidžia jiems gyventi tikrąja to žodžio prasme: kiekvienas personažas turi teisę suklysti, liūdėti ir juoktis, siekti laimės ir harmonijos tiek su savimi, tiek su jį supančia aplinka.

Mektoub, My Love: Canto Uno atskleidžia bendriausius Abdellatifo Kechiche᾽o kino kalbai būdingus požymius: itin ilgas scenas, kuriančias natūralaus gyvenimo iliuziją, natūralizmą, ryškinantį žmogiškosios prigimties gaivališkumą, aktorius mėgėjus, vaidinančius eilinius, niekuo neišsiskiriančius asmenis, kasdienius, dažnai pabrėžtinai bereikšmius dialogus, kurie, nors sukonstruoti itin preciziškai, paradoksaliu būdu kuria improvizuoto dialogo įspūdį. Atkreiptinas dėmesys į savitą režisieriaus darbą su aktoriais. Kechiche᾽as leidžia filmo aktoriams ne tiek vaidinti, kiek tiesiog būti, gyventi ekrane. Tokiu būdu aktorius nejučia tampa personažu.

Šviesa - visur esantis ir visa aprėpiantis filmo elementas, dieviškosios dimensijos liudytojas.
Šviesa – visur esantis ir visa aprėpiantis filmo elementas, dieviškosios dimensijos liudytojas.

Filmas pradedamas ilgai trunkančia natūralistine meilės scena, kurioje drovusis Aminas ryškinamas kaip stebėtojas (vojeristas). Iš tiesų jis ir lieka stebėtojas viso filmo metu, savotiškai pakeisdamas beasmenę kameros akį. Tačiau Kechiche’o natūralizmas subtilus, tai veikiau mėginimas kino kalba priartėti prie kūno kaip dievybės sampratos, perimtos iš senovės graikų mitologijos. Jaunus kūnus glostanti saulės šviesa įgyja daugiaprasmių dimensijų: per šviesos sampratą jungiamas Naujasis Testamentas ir Koranas, dabartis, esanti čia, šią akimirką, ir vos juntama amžinybė.

Aminas (Shaïn Boumedine) ir jo geriausia draugė Ophélie (Ophélie Bau) saulėtame pajūryje.
Aminas (Shaïn Boumedine) ir jo geriausia draugė Ophélie (Ophélie Bau) saulėtame pajūryje.

Mektoub, My Love: Canto Uno – tai poezijos, harmonijos ir natūralaus gyvenimo su visais jį lydinčiais išbandymais kupinas filmas, iškeliantis būtinybę mylėti žmogų ir pasaulį kaip nepakeičiamą vertybę. Kūnų grožis, skendintis vasaros šviesoje, meilės troškimas, ryškėjantis iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškame flirte, gaivališkas juslingumas, vedantis pažinimo link, draugystė, raminanti pasimetusius personažus, kuria žmogiškąjį mikrokosmosą, kuris Abdellatifo Kechiche᾽o talento dėka virsta visaverte kino būtimi.

 

Adomas Zubė. hikikomori

Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.
Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.

Esu Adomas Zubė. Visus savo metus gyvenu Klaipėdoje, bet kai taksi vairuotojas manęs paklausia, ar aš vietinis, imu abejoti. Kita vertus, tikiu, kad gyvenu šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, tik daugiau stebiu negu veikiu. Tačiau žmogus negali būti stebėtojas, taigi jau šešerius metus vedu ir prodiusuoju radijo laidą (pastaraisiais ­­– tinklalaidę, podkastą) „Racijos“, dirbu portalo „Yra Racijos“ redaktoriumi, kaip žurnalistas rašau į kultūrinę spaudą. Jau nebepamenu dienos, kai nereikėtų ko nors rašyti, tačiau ačiū Dievui, kad kartais kai ką parašyti dar ir norisi. Taigi sekmadienio naktimis, kai visi nutyla, prisėdu ir rašau.

MENO BANGOS sveikina Adomą Zubę (Klaipėdos Vydūno gimnazija), Jaunųjų Filologų konkurse laimėjusį du aukso medalius – už eseistiką ir už vertimą iš anglų kalbos. Publikuojame jo eseistiką.

Adomas ZUBĖ

hikikomori

Turbūt jau dešimt. Šitą kavinę, kur visada sėdžiu vienas ir dirbu, uždaro. „O gal dar neuždaro“, ‒ mano akyse, tikiu, sužvilga kokia nors liepsnelė, ‒ ,,juk ką tik pro duris įėjo moteris“. Jos niekas nevaro lauk, vadinasi, dar bent valandą galėsiu būti čia. Ji valytoja. Ji liepia man pakelti kojas, kai nuo pirmo brūkštelėjimo pajuodusį grindų skudurą veda ten, kur dar visai neseniai buvo mano pėdos. Skuduras juodas, nes visą dieną lijo. Visą dieną – nuo ryto iki vakaro – nė menkiausios prošvaistės. Štai ir dabar, supratęs, kad jau laikas eiti iš čia, kad visgi aš paskutinis, ieškau būdų, kaip skarą kuo tiksliau paversti vandens nepraleidžiančiu gobtuvu. Niekaip negaliu prisiminti to burtažodžio iš „Hario Poterio“.

„Buvo puiki diena“, ‒ galvoju eidamas žemyn gatve, o tai gana pavojinga, nes senieji pastatai neturi lietvamzdžių, tad vanduo tiesiai stogo kraštu krinta ant tokią valandą taip retų praeivių pakaušių, o jei kas iš keleto dar drįsta pakelti žvilgsnį į tamsų dangų, jam šalta ir negailestinga čiurkšle iš veido rievių skaudžiai išplaunamos dulkės.

„There is one scene where it is kind of raining, the light is pouring down, it evokes us like a rain or snow. Sometimes I feel like a cold rain ‒ it makes me like a melancholic or sad, or sometimes not at all, it helps me, somehow, it’s like a, it is washing away things inside of myself“[1], ‒ kažkokia japonė vis kliūdama sako man tiesiai į ausį. „Oi, čia labai geras montažas, super, kaip artima, man lyja ant galvos, ausyse lyja, o ir kalba apie lietų – trimatė metafora“, ‒ neatsistebiu aš savo kolegės dramaturginių sinopsių jungimo menu. Šiandien lietus man nieko nesako, yra šalta, yra darbo ‒ pagaliu įsijungiau savo garso pasakojimą, važiuodamas autobusu užbaigsiu jo redakciją. „Oi, kaip gerai čia pasakiau“, ‒ mano vidinis „aš“ džiaugiasi klausydamas ne savo parašytų tekstų. Mano balsas mano galvoje kalbėjimo greitumu ‒ „kaip puikiai įskaičiau, visai natūraliai“ ‒ man sako, kad štai Japonijoje yra tokių žmonių, „milijonas! super, kaip čia aktualu“, kurie dirba dirba ir vieną sekundę ima ir atsijungia nuo viso pasaulio, vieną sykį grįžta namo, įšliurina į savo kambarį, „čia juk lygiai kaip ir aš!“, ir iš ten nebeišeina metus, o kartais ‒ dvylika. Motinos jiems neša pieną, jie motinoms ‒ šiukšles. „Tai socialinė savižudybė“, ‒ girdžiu, kaip griežtai virpa kolegės kalbintos sociologės lūpos, čia ‒ penkta minutė, dvylikta sekundė. Mėgstu spėlioti, dažniausiai neatspėju, bet vis tikiu, kad kada nors pavyks savo atsitiktine intuicija abstulbinti kolegą.

Autobuso stotelės keičiasi greičiau nei pasakojimo potemės, šitą reikia užsirašyti: „didesnis tempo ritmas, per ilgi kadrai, ypač ‒ sociologės“. Man negali būti neįdomu. Man nėra neįdomu. „Koks čia geras tekstas, kiek daug visokiausių kietų intertekstų“, ‒ mąstau išgirdęs, kaip sakau „aš rašau, kad Statkevičius ir vėl apsilankė „Pajacuose“, nors norėčiau rašyti švietėjišką straipsnį portalams, šviesti tamsuolius apie dailę, meną ir teatrą, vis tiek svaidausi visais pavadinimais, vardais, pavardėmis, neskaitytų knygų autoriais, norėčiau rašyti apie šviesą ir pakantumą, verkčiau stebėdamas išnykstančią Sonios nugarą, o Ismenės klyksmas perskrostų mane kiaurai.“ Šito bent pusę parašiau ir aš ‒ ten, kur iki Sonios. „Baltijos stotelė“, ‒ tiesiai į ausį, net garsiau už mano paties monologus, trimituoja Jūrų muziejaus direktorė.

Aš įskaityčiau stoteles geriau. Kodėl manęs niekas nežino, kodėl niekas nežino mano iškalbos, balso, mano socialinio jautrumo, mano balso, mano veido, mano balso, kodėl niekas nesižvalgo, sėdėdamas su manimi tame pačiame autobuse?

Jau kone pamiršau išlipti. Kuprinę privėrė autobuso durys: „Atsiprašau, ponas vairuotojau, čia mano kuprinė prispausta, išleiskite mane!“ – nepasakau, nes neišdrįstu. Bet ponas vairuotojas supratingas – pastebėjęs nesusipratimą, pats atidaro duris. Žalienės „aštuntas!“ palydėtas, „tik paklausykite, kaip gražiai nuaidi jos balsas, atsimušdamas į žalią prekybos centro sieną“, einu atmintinai žinomu keliu – galėčiau eiti užsimerkęs, kone taip ir einu – jis visai neapšviestas. „Kokį gerą klausimą uždaviau, taip taikliai ir profesionaliai!“ – mintimis grįžtu į vietą aš. Tame klausime buvo kažkas apie darboholizmo kultūrą ir nežmonišką konkurenciją – galiu tik empatiškai perprasti šias temas: ryt iš ryto nuo šešių turiu kitą susitikimą, kuriam dar reikės krūvos pasiruošimo, o iki tol – pora darbinių tekstų apie statkevičius pajacuose. „Sergam modernių miestų ligomis“, – vėl džiaugiuosi aš išgirdęs savo balsą, sakantį protingai sukonstruotą sakinį. „Žinai, man jau bloga nuo savo balso“, ‒ kažkada esu sakęs vienai kolegei radijuje. „Nesąmonė, nebūna bloga nuo savo balso, juk jį visą laiką neišvengiamai girdi“, – turbūt atsakė ji. O ką daryti, kai jį girdi net ir tada, kai tyli? Ką daryti, kai jis ir realybėje ima kalbėti tokiais suktais ir poetiškai protingais sakiniais kaip darbe? „Tu nebemoki pasakyti normalaus sakinio, ‒ man sakė, ‒ vis koks nors tarptautinis žodis arba ta baisi darbinė intonacija“. Kad ir kiek tada bandžiau, vis išėjo netikroviškai.

Aš esu garso banga, manyje nebeliko manęs, manyje nebeliko žmogaus. Teliko radijo laidų vedėjas, montuotojas, dar kas nors. Ir nė vienas iš šitų iš tikrųjų nesu.

Ir būtent akimirką (akimirka prieš tai buvau išgirdęs triukšmą, sklindantį iš namo, pro kurio šalį einu, ir nusprendęs, kad tai – greičiausiai smurto artimoje aplinkoje atvejis, apie kuriuos visai neseniai kalbėjau eteryje, kaupiausi pirmą kartą gyvenime kviesti policiją) išgirdau griežtus žingsnius. Žinote, yra toks žaidimas, kur iš nugaros atbėga ir apsikabina, uždengia akis ir sako: „Spėk, kas čia“? Žinote, jau norėjau atsakyti. Žinote, manęs niekas neklausė. Žinote, tik po dviejų mirksnių supratau, kad guliu baloje, kad iš manęs liko tik paltas. Lietus kartais melancholiškas, o kartais – nuplauna.

Po to dvi savaites sėdėjau namuose – kaip tie hikikomoriai, apie kuriuos sau pasakojau tą vakarą – bijojau išeiti. Bijojau dar kartą susidurti su realybe, kurios maniausi nesant. Man buvo daug saugiau slėptis už mikrofono, šaltinių, BBC dokumentikų nei durtis akis akin su ja. Atrodo, paskutinis sakinys, kurį girdėjau tada, buvo „mums kartais sunku suvokti, bet jie neturi fizinių jėgų išeiti iš kambario“. Vėliau tas sakinys bus pakeistas kabuki ritmu – juk taip daug mažiau banalu, tai daugiabriaunė metafora.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

[1]„[Spektaklyje] yra tokia scena, kurioje lyg lyja ‒ šviesa krinta žemyn, panašiai kaip lietus ar sniegas. Kartais jaučiu šaltą lietų, tada jaučiuosi melancholiška ar liūdna, o kartais – visai ne, kartais jis man padeda, kažkaip jis mane viduje nuplauna“ (angl.)

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU