Neringa Mikalauskienė. Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį

Birzelio_sodai_virselis

Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį

Neringa Mikalauskienė

Birželio sodai᾽16, poezijos almanachas, sud. Vytautas Kaziela, Utena: „Kamonada“, 2016.

Mėgstu skaityti almanachus. Pasitaiko, kad tyrinėju nuo pirmojo iki paskutinio puslapio: tokia literatūros kritikės dalia ir duona. Du „didieji“ ‒ Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens ‒ privalomi, vartomi su amžinaisiais klausimais mintyse: kiek atspindi tų metų kūrybos tendencijas, ar pateko tikrai patys patys (visada būna atvirai ar slaptai nusiminusių kūrėjų: neatrinko, nepakvietė, ne…), koks sudarymo principas, struktūra (t. y., kokia tvarka autoriai ir tekstai dedami į almanachą: pagal abėcėlę, pagal temą, beje, esu mačiusi bandymų pagal gimimo metus sudėlioti įsivaizduojant, kad taip kartų kūrybos tendencijos atsiskleis, ‒ neatsiskleidė). Tačiau neką mažiau įdomūs tie almanachai, kurie egzistuoja tarsi paribiuose, o į rankas pakliūva ne ieškomi („žinau, kad toks egzistuoja, pasiteirausiu…“), o lyg ir savaime, gal net po kelerių metų nuo išleidimo. Jie ‒ lyg sekretas Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraštyje, patekusiame į almanachą „Birželio sodai᾽16“: giliai / po skaidriu stiklu, apsamanojusiu smėlyje.

O patį almanachą gavau iš Gintarės Adomaitytės, parvežusios jį iš 9-osios poezijos šventės „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“  „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis). G. Adomaitytės įspūdžius galite perskaityti ir „Meno bangose“: http://www.menobangos.lt/gintare-adomaityte-ignalinos-dienorastis-2/

Šis almanachas ‒ senesnis, 2016-ųjų. „Kaip manai, koks paskui būna tokių knygų likimas? ‒ klausė Gintarė, paduodama jį man. ‒ Kas beprisimena?..“ Klausimas mudviem nėra vien retorinis. Žinau, kad Gintarė ir Lietuvos rašytojų sąjungos serijos Pirmoji knyga leidinėlius brangina, saugo pasirodžiusius prieš dešimtmetį ar du. Yra pas ją ir regionuose gyvenančių, kuriančių rašytojų knygų su autografais, vietinių literatų klubų leidinių. Jie ‒ tai liudijimas, kad literatūrinis gyvenimas vyksta ne vien didžiuosiuose miestuose, kad ir mažieji turi kuo pasidžiaugti. O štai „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“ puoselėja senas tradicijas: vyksta kas dveji metai, o šiemet buvo jau 9-oji, tad paskaičiuoti, kada prasidėjo, nesunku. Tačiau grįžkime prie almanacho, išleisto prieš kelerius metus…

Tuo metu „Literatūrinėje Aukštaitijos vasaroje“ dalyvavo ir savo kūrybą pristatė Kato Džavachišvili (Gruzija), Zaza Bibilashvili (Gruzija), Ekaterina Polyanskaja (Sankt Peterburgas, Rusija), Aleksandra Zińczuk (Lenkija), Wojciechas Dunin-Kozickis (Lenkija), Stepas Eitminavičius, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Vytautas Kaziela, Birutė Jonuškaitė, Alvydas Katinas, Daiva Molytė-Lukauskienė, Viktoras Rudžianskas, Jurgita Jasponytė, Marius Burokas, Petras Panavas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Ričardas Šileika. Buvo skirta 14-oji A. Miškinio literatūrinė premija, ją gavo A. Katinas už poezijos knygą „Vaikšto vienas“.

Visų tos vasaros dalyvių kūryba sudėta į almanachą „Birželio sodai᾽16“, kurio sudarytojas ‒ Vytautas Kaziela. Reikia pasakyti, neprastas sudarytojas, mat reikėjo apjungti gana skirtingai rašančių autorių tekstus ‒ ne tik lietuvių, bet ir svečių iš užsienio. Giją, vedančią nuo vieno prie kito, apčiuopiau it Ariadnės siūlą, žodžių labirintu vingiuojantį paskutiniojo puslapio link. Įdomiausia, kad nuo tekstų, kuriuose transformuojami pasakiniai motyvai (V. Rudžianskas), archetipiniai genties, giminės istorijos fragmentai (J. Jasponytė) einama prie buvimo „čia ir dabar“ (R. Šileikos teležinelės), prie gyvenimo realijų reflektuojant karo grėsmes (Kato Javakhishvili, Aleksandra Zińczuk) ir vėl grįžtama prie ištakų ‒ rytų aukštaičių tarme parašytų R. Katinaitės-Lumpickienės tekstų, belaikę egzistenciją liudijančių simbolistinių Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės ar Petro Panavo eilėraščių, paties Vytauto Kazielos atsidūsėjimo ‒ viskas nueis užmarštin / tragedijos visos / ir farsai (p. 106) ‒ galiausiai dedamas postmodernistinis „taškas“ su ironijos prieskoniu ‒ pamokymas poetams, kaip rašyti apie tėvynę (A. Katinas). Taigi išvengta ir pasikartojančių temų monotonijos, ir įspūdžio, kad tekstai „sukrito“ be sistemos, ‒ o tai dažno almanacho bėdos.

Kaip jau minėta, almanachas pradedamas Viktoro Rudžiansko eilėraščiais. Vieną norisi pacituoti visą:

reversas

šalimais, atrodė, bidzena

šuniukas, ‒ iš tiesų ‒

 

prie rugsėjo suskilusios

geldos ‒ karalaitė

iš mano senatvės

 

siuvinėja pieniukšlę kalytę,

o iš pieno rupūžė plaukia (p. 4)

Miniatiūra ‒ o tokia talpi! Perskaitymo kodą duoda pavadinimas: reversas ‒ kita pusė monetos, kuri dažniausiai metama patikint svarbų sprendimą ar lažybų baigtį likimui. Pasitelkdamas pasakinius motyvus autorius čia kalba apie gyvenimą: ne viskas yra taip, kaip atrodo, o praregėjęs supranti, kad turtų nebuvo, bet lieka „čia ir dabar“, esamasis laikas: siuvinėjančios mergaitės metafora.

Kitame eilėraštyje ‒ gyvenimo laikinumo liudijimas:

ir antelę nurijo dulksna ir išseko

rasoj dunojėlis ir mėnulio

duonelė iš rankų iškrito (p. 6)

Su tautosakine V. Rudžiansko poezija kalbasi aštrus, ironiškas Mariaus Buroko tekstas „Didvyrio mirtis“:

pamiršau visas mitologijas

gardų tavo krūmelio kvapą

tysau skersai grindinio

išduobtas

ietimi

 

prieš saulę

čiulkinį grūda

muselės (p. 10)

Čia pat, šalia ‒ Jurgitos Jasponytės užkalbėjimai. Būtent taip dažnai norisi vadinti jos žodžių poveikį skaitytojui. Tekstai takūs, srovena ‒ burtažodžiais / žemė tampa tada užžavėta / ir neleist gyvasties / nebegali (p. 17). Jie lyg aidas vejasi beveik į almanacho pabaigą sudėtus rytų aukštaičių uteniškių tarme parašytus Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščius:

ir žeme to pati

ir miškai

ir dungus

 

ale vis tiek

unksčiau žvaigždes šviete

kitoniškai

 

a birželia pievas nubrisdava

tiesiai par širdį   (p. 84)

Tarmiškai parašyti eilėraščiai ‒ šios autorės stiprybė. Perrašyti bendrine kalba jie netektų specifinio prieskonio ‒ skambesio: jis lyg patina dengia kūrinio paviršių, galbūt net specialiai sendina, kad būtų išgautas efektas tiesiai par širdį.

Tiesiai į širdį taiko ir Aleksandros Zińczuk eilėraštis „Atsinaujinimas“ (šį ir kitus jos tekstus iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė):

Bus metas, kai teliks tiktai žemėlapiai, iš jų kaip susitraukę žiedlapiai

kris ežerai, blyškiai mėlynos trūkčiojančios

linijos, traškėdamos pabirs

mažų kryželių kalvos, iškils stogai dvarelių

ir koplyčios, ir pievas apkabins it jazminai,

kurie kadaise buvo.

Mums liks žemėlapiai, ir pasakos vien jie. (p. 71)

Gerai sudarytų almanachų privalumas, mano galva, yra tas, kad kartą nuosekliai juos pervertęs, net ir prisimindamas, kas maždaug ten buvo ‒ ypač nuotaiką, jausmą ‒ žinai, kad atsivertus kitą kartą tau galbūt suskambės jau kito autoriaus kūryba. Galbūt ateis mintis ‒ o ką dabar kuria Lietuvoje viešėję Zaza Bibilashvili iš Gruzijos, Ekaterina Polyanskaja iš Rusijos ar Wojciechas Dunin-Kozickis iš Lenkijos, prie kurių tekstų šioje apžvalgoje neprisiliečiau, nors almanache jie taip pat paliko ryškų pėdsaką.

O baigti teisingiausia būtų Stepo Eitminavičiaus tekstu:

Supranti,

Kiekvienas poetas

Turguje

Po stiklą didinamąjį

Nusipirko.

Patys mato kitaip,

Kitiems rodo ne taip,

Kaip yra.    (p. 112).

Nežinau, kaip sodai žydėjo 2016-ųjų birželį, tačiau poezija jų dvelksmą atnešė net iki 2019-ųjų rugpjūčio ‒ „Meno bangoms“.

 

 

 

 

 

Karolis Baublys. Pati sau mūza: Madame X

Albumo "Madame X" viršelis, vizualiniame lygmenyje ryškinantis Madonnos dvasinę giminystę su meksikiečių dailininke Frida Kahlo (1907-1954). Užsiūtos lūpos - nuoroda į draudimą kalbėti/dainuoti.
Albumo “Madame X” viršelis, vizualiniame lygmenyje ryškinantis Madonnos dvasinę giminystę su meksikiečių dailininke Frida Kahlo (1907-1954). Užsiūtos lūpos – nuoroda į draudimą kalbėti/dainuoti.

Pati sau mūza: Madame X

Karolis Baublys

Šiuolaikinės populiariosios muzikos atlikėjus galima skirstyti į dvi grupes: vieniems svarbi muzika ir tik muzika (scenoje jie pirmenybę teikia balsui ar konkrečiam muzikos instrumentui), kitiems svarbūs ne tik garso, bet ir vaizdo efektai; pastarieji atlikėjai kuria ne tiek koncertą, kiek spektaklį, pasižymintį įvairių menų dialogu ar polilogu: muziką lydi vaizdo efektai (video menas), choreografiniai triukai, teatro elementai (kostiumai, dekoracijos), galiausiai – politiškai angažuoti diskursai. Madonna akivaizdžiai atstovauja antrojo tipo atlikėjams; 60-mečio sulaukusi dainininkė neatsitiktinai laikoma šiuolaikinio konceptualiojo muzikinio šou pradininke (pirmas tokio tipo koncertas-šou buvo Madonnos Blond Ambition Tour (1990), pasižymėjęs konceptualiu scenarijumi, įspūdinga scenografija ir įsimintinais kostiumais). Madonna garsėja ne tik kūrybingais pasirodymais, bet ir albumais-konceptais, išsiskiriančiais apgalvota struktūra, vieninga tematika, novatoriškomis, dažnai provokuojančiomis idėjomis. 2019-ųjų birželio 14 d., po ketverių metų pertraukos, pasirodęs naujasis (penkioliktas) dainininkės studijinis albumas Madame X užsienio spaudos apibūdinamas kaip labiausiai rizikingas ir labiausiai politiškas visos jos karjeros kontekste.

Rizika pirmiausia susijusi su aiškiai eksperimentiniu dainų pobūdžiu: šiuo albumu Madonna bando praplėsti šiandieninės populiariosios muzikos ribas, praturtindama jas specifiniais Lotynų Amerikos, Afrikos, Pietų Europos sąskambiais. Madame X atveju būtų per paprasta kalbėti apie konkrečias įtakas, nes įtakos čia svarbios tiek, kek padeda sukurti ką nors naujo, tam tikras hibridines, globaliai futuristines populiariojo meno formas, derinančias keletą visiškai skirtingų muzikinių žanrų. Vienas geriausių pavyzdžių čia būtų God Control, kur derinant kontrastingus stilius (rap, gospel, 70-ųjų disco) sukuriamas novatoriškas muzikinis žanras, kurį būtų galima apibūdinti kaip politinį disko („Political Disco“ ar „Disco Protest Song“). Jei šiandieninėje populiariojoje muzikoje pagrindinis dėmesys teikiamas konkrečiai smogiančiai dainai, pritraukiančiai minias ir tampančiai hitu, Madame X atveju dėmesys koncentruojamas į albumo koncepciją, mėginant formuoti tai, ką Mirwais Ahmadzaï vadina globaliai futuristinio albumo idėja.

Albumo "Madame X" viršelio variantas.
Albumo “Madame X” viršelio variantas.

Madame X sudaro 15 dainų, kiekviena iš jų vis kitokia (kitas muzikinis žanras, kitoks atlikimas, vis kitas muzikinis instrumentas), bet paradoksaliai šis albumas sudaro itin harmoningos, darnios visumos įspūdį. Struktūriniu požiūriu jis nepriekaištingas, turintis užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą lyg teatrui skirta pjesė. Albumas toks daugiabriaunis, įvairiaplanis, polifoniškas, daugiaveidis kaip pati Madame X, tad jį tampa sunku priskirti tradicinei populiariosios muzikos kategorijai. Jis balansuoja tarp elektroninės, eksperimentinės, politinės muzikos, house, reggae, reggaeton, sykiu netapdamas ir tipišku World Music pavyzdžiu. Madame X – tai savotiškas pasaulio muzikos žemėlapis: įkvėpta Pietų Europos muzikinių tradicijų, Madonna drąsiai iriasi iki pat Karibų jūros salų nepaisydama nei geografinių, nei istorinių, nei socialinių ribų; Afrikos folkloras čia persipina su temperamentingais šiandieninės Lotynų Amerikos garsais. Bendriausia prasme šis albumas – tai inteligentiškas bandymas integruotis į Kitą kultūrą, ją perprasti, prisijaukinti dalijantis, keičiantis, kalbant ir susikalbant.

Madame X – albumas, gimęs Portugalijoje. Atvykusi į šią šalį, Madonna jautėsi vieniša. Pirmieji metai Portugalijoje jai priminė ankstyvosios jaunystės laikus – vienatvės jausmą, patirtą pirmą kartą atvykus į Niujorką. Niujorke 19-metė Madonna lankė legendinės moderniojo šokio revoliucionierės Marthos Graham (1894‒1991) studiją. Martha Graham – viena iš kertinių figūrų kalbant apie naująjį Madonnos albumą. Būtent jos dėka albumas įgijo pavadinimą Madame X. Prieš pradedant lankyti šokių mokyklą, Martha Graham Madonnai buvo idealas – moteris-revoliucionierė, gyva legenda, tačiau kai būsima dainininkė užsirašė į jos kursus, susidūrė su galybe apribojimų ir taisyklių (pirmiausia tai pasakytina apie aprangą). Madonna ‒ provokatorė iš prigimties ‒ ėmė maištauti prieš griežtus aprangos reikalavimus: vieną dieną ateidavo pusiau skusta galva, kitą dieną apsivilkdavo itin provokuojantį drabužį, kol galų gale Martha Graham ją pasikvietė į savo kabinetą. Mokytoja prisipažino, kad Madonna jai – mįslė: kiekvieną kartą šokių studijoje ji neatpažįstama; susidaro įspūdis, kad tai – ne jos studentė Madonna, o kas kartą vis kitas asmuo. Paakinta šio įspūdžio, Martha Graham davė Madonnai naują vardą – Madame X – slaptoji agentė, šnipė, chameleoniška asmenybė, neatpažįstama ir nesikartojanti. Būtent toks yra naujojo Madonnos albumo – daugiaveidė asmenybė, moteris, turinti daug skirtingų pavidalų: šokėja, profesorė, prezidentė, namų šeimininkė, amazonė, kalinė, studentė, motina, vaikas, meilužė, vienuolė, dainininkė, šventoji, prostitutė. Klausantis albumo ir mėginant suvokti šių tapatybių santykį, susidaro įspūdis, jog Madonna – mūza pati sau: kiekviena iš jos tapatybių – neatskiriama jos pačios dalis, formuojanti vieną asmenybę – maištingą moterį, kovojančią už individo dvasinę laisvę. Bendriausia prasme Madame X – tai kvietimas nebijoti būti kitokiam, nebijoti būti savimi.

Akies raištis su X ženklu lydi beveik visus Madonnos pasirodymus. Jis žymi albumo "Madame X" erą, lygiai kaip auksinis dantis neatsiejamas nuo albumo "Erotica" (1992).
Akies raištis su X ženklu lydi beveik visus Madonnos pasirodymus. Jis žymi albumo “Madame X” erą, lygiai kaip auksinis dantis neatsiejamas nuo albumo “Erotica” (1992).

Madonna – asmenybė, turinti ką pasakyti, ir tai akivaizdu klausantis dainų tekstų. Diskusijų kyla dėl to, kaip visa tai pasakoma. Ypač daug diskusijų kyla dėl Madonnos dažnai naudojamo Auto-Tune – programinės įrangos, transformuojančios balsą. Esama net nuomonių, jog šia kompiuterine programa Madonna dangsto silpstantį vokalinį pajėgumą. Extreme Occident iš naujojo albumo akivaizdžiai paneigia tokio pobūdžio įtarinėjimus – dainoje girdime aiškų, skaidrų balsą, primenantį klausytojams stipriausias lėto tempo Madonnos dainas. Auto-Tune naudojimas Madonnai – grynai estetinis sprendimas, neturintis nieko bendra su balso pajėgumu. Kalbant apie Madame X, svarbu suvokti ką kita – prieš kurdama šį albumą, Madonna intensyviai ieškojo naujo garso. Spaudoje ji ne sykį kartojo, esą visa šiuolaikinė populiarioji muzika skamba vienodai. Naują garsą dainininkė atrado Portugalijoje. Ši šalis Madonną sužavėjo daugybe pačių įvairiausių muzikinių žanrų, populiariosios muzikos kontekste retai naudojamų muzikos instrumentų, kuriančių netradicinį, savitą garsą, kitokį, nei esame įpratę girdėti. Pamėginsiu detaliau aptarti keletą albumo dainų, kuriančų jo savitumą, originalumą.

Killlers who are Partying ir minėtoji Extreme Occidentdainos, įkvėptos fado (iš portugalų k. „lemtis“) – XIX a. Lisabonoje gimusio muzikinio žanro, kuriam būdinga melancholija, ilgesys, sietini su nelaimingos meilės, išdavystės temomis. Paprastai fado atlieka moteris, o jai pritaria du gitaristai. Madonna neslepia, kad įtaką padarė ir fado bei bliuzui artima morna – tradicinė Žaliojo Kyšulio salų muzika, kurios viena žymiausių atlikėjų buvo legendinė Cesária Évora (1941‒2011). Gana specifinė melancholija, būdinga minėtiems žanrams, ir buvo vienas iš tų atramos taškų, kurie vertė Madonną sukurti savo fado versiją – dainas, kuriose permąstomas individo santykis su praeitimi, įgyta patirtimi ir jį supančiu pasauliu. Dainoje Killers who are Partying Madonna dainuoja: „Aš būsiu gėjus, jei gėjai deginami  / (…) Būsiu Islamas, jei Islamas nekenčiamas / Būsiu Izraelis, jei Izraelis įkalintas / (…) Ir būsiu moteris, jei ji išprievartauta ir jos širdis sudaužyta“ („I will be gay, if the gay are burned / (…) / I’ll be Islam, if Islam is hated / I’ll be Israel, if they’re incarcerated / (…) And I’ll be a woman, if she’s raped and her heart is breaking“). Šia daina Madonna išsako solidarumą su ją supančiu pasauliu, jo įvairove. Dainininkė teigia matanti pasaulį ne kaip atskirus fragmentus, bet kaip visumą, kuriai ji pati priklauso. Griežtos kategorijos ir etikečių klijavimas Madonnai svetimi. Tačiau visuomenė tiesiog dievina tokio tipo kategorizavimą, kuris atskiria žmones vienus nuo kitų ir kuria getų sistemą: vargšai, gėjai, afrikiečiai, etc. Dainininkė – pasaulio, o ne konkrečios šalies pilietė – deklaruoja atstovaujanti kiekvienai iš minimų kategorijų ir nebijanti būti už tai nei sudeginta, nei įkalinta, nei pasmerkta.

Afrikos kultūrinio paveldo klodais remiamasi dainoje Batuka, kuri akivaizdžiai eksperimentinė. Tai – sumodernintas batuque – bene seniausio Žaliojo Kyšulio salų muzikinio žanro – variantas. Sakoma, jo ištakos siekia juodaodžių vergovės laikus. Iš esmės batuque – tai sykiu ir muzikos žanras, ir dainos tipas, ir ritualinis šokis; savotiška Afrikos moterų dvasinės emancipacijos daina, turinti folklorinį-religinį aspektą. Madonnos daina išlaikė pagrindinius batuque požymius: pagrindinė solistė (kantadera proféta) pradeda dainuoti solo, kitos moterys (kantaderas di kunpanha) choru atkartoja pirminės solistės žodžius. Dainos žodžiai lydimi poliritminių mušamųjų garsų: viena muzikantė (vadinamoji batukaderas) užduoda ritmą, kitos jai pritaria mušdamos audeklu apdengtą muzikinį instrumentą, paprastai laikomą tarp šlaunų. Madonna savo dainoje Batuka, atsispirdama nuo Afrikos istorijos ir folkloro, ryškina moterų tarpusavio solidarumą, dvasinę seserystę, itin aiškiai atskleistą muzikiniame vaizdo klipe, režisuotame Emmanuel Adjei.

Dainoje "Batuka" ir ją lydinčiame vaizdo klipe Madonna išsako solidarumą Afrikos moterų kovai už emancipaciją.
Dainoje “Batuka” ir ją lydinčiame vaizdo klipe Madonna išsako solidarumą Afrikos moterų kovai už emancipaciją.

Kalbant apie naująjį albumą, neįmanoma apeiti jau sykį minėto gitaristo ir kompozitoriaus Mirwais Ahmadzaï, kuris kartu su Madonna prodiusavo 9 Madame X dainas: Medellín, Dark Ballet, God Control, Batuka, Killers Who Are Partying, Extreme Occident ir kt. Tai ne pirmas kartas, kai Mirwais Ahmadzaï dirba kartu su Madonna – abu menininkai bendradarbiauja jau nuo 2000-ųjų, kai Madonna išleido vieną žymiausių albumų – Music, ženklinančių jos kūrybinį atsinaujinimą. Dažniausiai Mirwais Ahmadzaï minimas kalbant apie labiausiai politiškai angažuotą Madonnos albumą American Life (2003). Spaudoje Madonna yra prisipažinusi, kad viskas, apie ką juodu su Ahmadzaï diskutuoja, galų gale virsta politika – toks jo mąstymo būdas.

 "Madame X" dažnai gretinamas su kitu politiškai angažuotu Madonnos albumu - "American Life" (2003), kuriame dainininkė kvestionavo vadinamosios amerikietiškosios svajonės idealą.
“Madame X” dažnai gretinamas su kitu politiškai angažuotu Madonnos albumu – “American Life” (2003), kuriame dainininkė kvestionavo vadinamosios amerikietiškosios svajonės idealą.

Galima Madame X traktuoti kaip harmoningą, nuoseklią American Life tąsą. Jei American Life buvo nukreiptas prieš tuomečio JAV prezidento George W. Bush politiką ir karą Irake, Madame X netiesiogiai pasisakoma prieš šiandienio JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką: šių dienų JAV, kur lotynų amerikiečiai atvirai įžeidinėjami ir bet kokio plauko imigrantai laikomi marginalais, baltaodė Madonna – viena iš didžiųjų JAV muzikinio pasaulio žvaigždžių – išleidžia trikalbį albumą, kuriame ispanų ir portugalų kalba bei kultūra dalyvauja lygiomis teisėmis su anglų-amerikiečių… Negana to, pirmoji (albumą reprezentuojanti) daina Medellín – duetas kartu su Maluma (dainininku iš Kolumbijos). Tai – itin subtilus, bet labai stiprus politinis Madonnos gestas. Nors Maluma balsas skamba gana monotoniškai, bet puikiai prisiderina prie Madonnos balso. Šitaip abu dainininkai kuria harmoningą, šarmo turintį duetą.

Dainose "Medelllín" ir "Bitch I'm Loca" girdime žavingą Madonnos ir kolumbiečio Malumos duetą.
Dainose “Medelllín” ir “Bitch I’m Loca” girdime žavingą Madonnos ir kolumbiečio Malumos duetą.

Madame X – albumas, pateikiantis klausytojui netikėtų staigmenų: originalių muzikinių sprendimų, prasmingų dainos žodžių, stiliaus įvairovės, motyvuotų nuorodų į kultūrinę (muzikos, kino) atmintį, harmoningą trijų kalbų (anglų, ispanų ir portugalų) dermę (skirtingos kalbos netikėtai keičia, papildo viena kitą). Sykiu Madame X – tai autorefleksyvus albumas, jame daug nuorodų į ankstesnes Madonnos dainas. Pavyzdžiui, I don‘t search I find – tai savotiškas atsakymas į Vogue. Muzikiniu (garso) požiūriu daina itin artima 90-ųjų hitui. Dainos Bitch I‘m Loca pavadinimas – akivaizdi nuoroda į Bitch I‘m Madonna iš albumo Rebel Heart (2015). Crazy žodžiuose akivaizdžios nuorodos į legendiniu tapusį albumą Like a Prayer (1989): „Klaupiuosi prieš tave lyg maldai / Viešpatie, žvelk į mane dabar“ („I bent my knees for you like a prayer / My God, look at me now“; kursyvas – K.B.). Looking for Mercy maldos forma primena kitą albumo Like a Prayer dainą – baladę Pray for Spanish Eyes.

Naująjį albumą lydėjo kaip niekada daug muzikinių vaizdo klipų. Nevalia pamiršti, kad Madonna – viena iš tų atlikėjų, kurių dėka buvo sukurta šiandieninė muzikinio klipo forma. Net ir sulaukusi 60-mečio, Madonna nesiliauja eksperimentuoti, provokuoti, stebinti novatoriškumu tiek garso, tiek vaizdo lygmeniu. Dainos God Control vaizdo klipas, režisuotas Jonas Åkerlund ir pasižymintis gausiomis prievartos, smurto scenomis, gretinamas su labiausiai provokuojančiais Madonnos vaizdo klipais: Like a Prayer, Erotica ar Justify My Love. 8 minutes trunkančiame klipe, kuriam būdinga atbulinė laiko seka, kalbama apie kruvinas žudynes viename naktiniame klube, pateikiant aiškių nuorodų į žymiąją tragediją Orlando mieste Floridoje – 2016 metų birželio 12-ąją gėjų klube Pulse buvo nušauti 49 žmonės. Vaizdo klipu Madonna aiškiai pasisako prieš laisvą ginklų prekybą JAV.

Smurto, kruvinų žudynių scenos vaizdo klipe, skirtame dainai "God Control", susilaukė kontroversiškų vertinimų.
Smurto, kruvinų žudynių scenos vaizdo klipe, skirtame dainai “God Control”, susilaukė kontroversiškų vertinimų.

Nemažiau provokatyvus ir dainai Dark Ballet skirtas muzikinis vaizdo klipas, režisuotas Emmanuel Adjei ir pasižymintis keliaplanėmis intertekstinėmis nuorodomis: žymus amerikiečių reperis, poetas ir kovotojas už LGBT teises Mykki Blanco įkūnija Jeanne d‘Arc (1412‒1431), kuri pasmerkiama visuomenės ir sudeginama ant laužo. Ypatinga vizualine raiška pasižymintis klipas puikiai dera prie aiškiai eksperimentinio dainos pobūdžio, kuri baigiama muzikine citata iš P. Čaikovskio baleto Spragtukas. Vaizdo klipas iškyla kaip sumoderninta danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio negarsinio filmo Jeanne‘os d‘Arc aistros (1927) versija, savotiškas remake trumpo metro forma.

Amerikiečių reperis Mykki Blanco įkūnija Jeanne'ą d'Arc.
Amerikiečių reperis Mykki Blanco įkūnija Jeanne’ą d’Arc.

Nereikia pamiršti, kad Madonna tapo legenda, nes išdrįso savo laiku (80-ųjų pabaigoje‒90-ųjų pradžioje) kalbėti apie dalykus, apie kuriuos tuo metu niekas nekalbėjo: moters seksualines fantazijas, seksą apskritai, saviraiškos laisvę, LGBT teises, etc.). Šiuolaikinės nepriklausomos, seksualios moters vaizdinys – toks, kokį matome šiandieninėje populiariojoje kultūroje (Lady Gaga, Beyoncé, Britney Spears, Christina Aguilera, Miley Cyrus vaizdo klipuose) – suformuotas Madonnos. Šiandien įprasta ginti LGBT teises, tačiau tai daryti 80-ųjų pabaigoje‒90-ųjų pradžioje, pačiame AIDS epidemijos įkarštyje, buvo itin provokatyvu, net skandalinga. Madonna ne sykį yra viešai prisipažinusi, kad jei nebūtų egzistavusi LGBT bendruomenė, nebūtų ir jos karjeros. Ne viena Madame X daina skirta kovai už žmogaus teises, pirmiausia – LGBT. Šiame kontekste paminėtinos Dark Ballet ir I Rise – finalinė daina, kuria baigiamas albumas. I Rise lydėjo itin politiškai angažuotas vaizdo klipas, pradedamas ištrauka iš Emmos Gonzalez, kuri liko gyva per šaudynes Floridos vidurinėje mokykloje Parklande, diskurso. Vaizdo klipe, režisuotame bendradarbiaujant su žurnalu Time, pateikiama gausi dokumentinė medžiaga, liudijanti nepaliaujamą visuomenės kovą prieš socialinę nelygybę, rasizmą, ksenofobiją, homofobiją, karą, laisvą ginklų prekybą, smurtą. Vaizdo klipe deklaruojamas solidarumas su silpnaisiais, neįgaliaisiais, imigrantais, vargšais, kovotojais už spaudos laisvę, kurių balsas dažnai ignoruojamas.

Madame X – eksperimentinis, polifoniškas, novatoriškas, provokuojantis, keliaplanis, politiškai angažuotas, galiausiai – išmintingas daug gyvenime mačiusios ir patyrusios, bet vis dar alkanos moters albumas. Madonna lieka atvira pasauliui ir ištikima pačiai sau: jokia išankstinė tiesa negali pateikti vienintelio ir galutinio atsakymo į klausimus, kuriuos kelia įvairi, besikeičianti, vis kita ir kitokia individą supanti realybė. Esminis judesys – eiti Kito link, į supratimą, atjautą, susikalbėjimą.

Gintarė Adomaitytė. Iš brangenybių skrynelės

Iš brangenybių. I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių I. Neringos Dangvydės nuotrauka

Iš brangenybių skrynelės

Gintarė  Adomaitytė

Pabirę stiklo karoliukai, nežinia iš kur ir kaip atriedėję… Mamos gintaro vėriniai, jos tuoktuvių žiedas… Mano jaunystės margaspalvis plastikas – juk ilgokai gyvenau   dvidešimtajame, „plastmasės“ amžiuje… Močiutės segė, kadaise spindėjusi perlo akimi – kur ji dabar, ta akis, ką stebi? Mediniai hipiški pakabukai, odiniai raiščiai ir karoliai, uoliai verti iš obuolių ar net arbūzų sėklų. Laikrodžiai, seniai nebeskaičiuojantys laiko, – tas laikas ganosi mano atminties pievose. O kvepia atminties pievos močiutės kvepalais – jos Koti, kvepia ir džiovintomis  ramunėlėmis, tomis, kuriomis močiutė kantriai perskalaudavo mano ilgus šviesius plaukus. Tie du svaigūs aromatai pykstasi ir taikosi, vyniojasi į sapno debesį, skatina ir ragina: jau laikas tau, moterie, jau rudens sulaukei – atverk skrynelę, išdalink brangenybes jaunesnėms, eiklesnėms, gražesnėms. Juk kadaise – seniai neseniai – skryneles mano labui atvėrė vyresnės tetos.

Papuošalai panašūs į kankinimo įrankius. Kryželis ant kaklo gali tapti kryžiumi visam gyvenimui, pakabukas sverti daugiau už akmenį, apyrankė tapti antrankiu. Ji prirakina prie mylimo-nemylimo, kadaise ją dovanojusio. Būtent jas, tas apyrankes, dar neseniai mėgau labiausiai. Nuo jų ir pradėjau perdovanojimo metą, glumindama gerokai jaunesnes bičiules ir giminaites.

Nejaugi tik gamta nemėgsta tuštumos? Ne tik ji. Brangenybių skrynelė irgi.

Vieną pavasarį  atriedėjo, mano riešą apsivijo – maniau, kad ilgam – dar viena apyrankė. Jaunatviška. Neprašmatni. Drįsčiau sakyti pigi, jei nežinočiau apyrankės istorijos. Vaikų linija pakvietė mane į jaukų susitikimą. Vaikų linija – tai anaiptol ne vaikai, darniai išsirikiavę į vieną gretą. Tai – suaugę žmonės, telefonu išklausantys nuskriaustus, vienišus vaikus, atsakantys į jų laiškus. Mums, viešnioms ir svečiams, Vaikų linija dovanojo po apyrankę. Ant jos parašyta: be patyčių. Tąsyk, priimdama dovaną, žadėjau: ji liks ant mano riešo, nenusimausiu. Žadėdama žinojau: iš tokio jaunatviško papuošalo, iš to be patyčių – daug kas pasityčios. Net galėjau atspėti, kas…

Tame Vaikų linijos sambūryje buvo daug žurnalistų. Dar daugiau fotografų. Girdėjau jų kuždesius: be reikalo čia atėjome, čia mums nėra ką veikti. Labai gerai žinau, kaip darbas laikraštyje pertvarko vertybių skalę. Pertvarko taip, kad žmogus nebejaučia, kada jis pats tyčiojasi, o kada ‒ iš jo. Aš tik dirbu savo darbą – sako tas žmogus, pamiršęs istorijos pamokas. Aš tik atlikau savo pareigą, aš tik vykdžiau įsakymą, aš tik paisiau to meto taisyklių, aš tik prisitaikiau prie rinkos dėsnių – štai žodžiai skydai, o kartais šydai, dengiantys menkąsias ir didžiąsias pasaulio nuodėmes.

Fotografai, kad ir besityčiojantys iš renginio apie patyčias, savaip buvo teisūs. Patyčių  nenufotografuosi.

Pamenu, kaip mano bičiulė, tegu ir kikendama, iš savo atminties skrynelės traukė Pirmosios Komunijos patirtį. Davatkėlės rikiavo procesiją. Prie altoriaus pirmosios ėjo mergaitės, iš Amerikos atsiųstomis sukniomis. Namų darbo, išaugtinėmis – paskiausiai. Tai istorijai gal jau pusė šimto, pasakojau ją ne kartą, bet vis tiek – negaliu dar kartą nepapasakoti.

Siuntiniai iš Amerikos, didysis anų laikų pasididžiavimas – tolo nutolo. Ne dievotos beraštės moterėlės, o mokytos katechetės rūpinasi jaunosiomis katalikėmis. Ir vis tiek. Ne visada ir ne visur, gal tik retsykiais, prie altoriaus pirmoji artės ta, kuri prašmatniausia. Tik kad tas prašmatnumas, ta tuštybių mugė krečia savo pokštus, sakytum, tyčiojasi: mergaitei su krinolino sijonu niekaip nepavyksta atsiklaupti. Ji, įkišta į grožio narvą, svirduliuoja, beveik griuvinėja: suknelė tokia nepatogi, kad nors gulk kryžiumi prieš altorių, išpirk dar ne savo, tik savo mamos, tuštybės nuodėmę.

Mano apyrankę su užrašu be patyčių kartą norėjo skolintis aukštosios mokyklos lektorius. Jam atrodė, kad studentai, norintys vien tik diplomo ir nieko daugiau, iš jo lyg ir… tyčiojasi?

Vieną kartą jis iš savo aukštosios mokyklos parsinešė tokį tartum garbės raštą – įstiklintą, įrėmintą. Jame dailiu šriftu įrašyta: jūs pelnėte Kirvio nominaciją. Tai nominacijai radome vinį, ilgokai kyšojusią be darbo mūsų virtuvėje, ties plytele. Garbės raštas kabojo ilgokai, kol aprūko, įskilo – prarado ir išvaizdą, ir prasmę. Jis nebejuokino. O juk buvo metas, kai linksmino, ypač tais laikais, kai ne tik sriubą, bet ir kitus patiekalus galėjome virti tik iš kirvio ir dar šio bei to, nuo senesnių, sotesnių laikų, užsilikusio virtuvės lentynose.

Kirvio pravardė lektoriaus nežemino. Priešingai. Šiek tiek ja didžiavosi. Žemino studentų požiūris į pasaulio kultūros istoriją, į lietuvių kalbą. Jie – būsimi pedagogai – niekaip nenorėjo tikėti, kad kalba – ne vien pasikeitimas tuo, kas ką tik įvyko ar dar įvyks. Tai – mūsų jausmai, mūsų mąstymas. Mes patys.

Tas lektorius savo studentams niekada nelinkėjo įsidarbinti privačioje mokykloje – mat metus kitus buvo ir pats tokioje mokytojavęs. Ten ne kartą jo teiravosi: ar jums ne gėda, kad toks prastas jūsų mobiliakas? O ar ne gėda, kad atostogavote Lietuvoje? Ką, tikrai, jokio užsienio? Kodėl jūs į mokyklą ateinate pėsčias? Čia toks sportas, taip?

Išmintingas pedagogas tokius klausimus tikrai atlaikys. Dar ir kaip. Neatlaiko vaikai. Pamokose tai vieno, tai kito nėra. Kur jie? Pas psichų daktarą – garsiai šaukia klasė. Pašūkavusi mandagiai pasitaiso: ai ne, pas psichologą.

O apyrankė? Kur ji? Kartą apyrankę bandė pačiupti Baltija – ir nepačiupo, pasivijau. Susigražinau. Baltija atkeršijo: nuplovė užrašą. Liko tik plastikas.

Kad jau sukasi mano pasakojimas apie brangenybių –prisiminimų skryneles, tai dar viena istorija, atkeliaujanti iš 2007 metų.

Gal atsimenate, kaip Vilniuje, Šiaulių gatvėje, netikėtai apgriuvo namas? Gal pastebėjote: iš vieno besienio buto kyšojo pianinas. Jis šlapo, šalo. Nežinia ką pats sau skambino. Prisimenu jį, keliaudama po Lietuvos mokyklas, klausydama nuoširdžiausių mėgėjiškų koncertų. Fortepijonai ir pianinai traukiasi iš mokyklų, kultūros centrų koncertų salių. Tikro smuiko muziką lydi pakaitalas – sulankstomas, nešiojamas „rojalis“. Saksofoną – dar baisiau. Ritminga, bet nyki fonograma.

Nejaugi ir mokyklos pianinui lemta likti mano prisiminimų skrynelėje? Ir tam įspūdžiui, tam jausmui, kai akompanuojantis žmogus pakelia rankas, visai kaip dirigentas ar dirigentė prieš uvertiūrą: prasidės, jau tuoj prasidės. Tylos mirksnis skamba garsiau nei muzika. Juk viskas tik prasideda…

Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

 

Marius Kraptavičius. Apie įsisiūbuojančias “MENO BANGAS” ir jų “ATSPINDŽIUS”

Pieva banguoja. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pievos banguoja. Neringos Dangvydės nuotrauka

Apie  įsisiūbuojančias  MENO BANGAS ir jų  ATSPINDŽIUS

Marius Kraptavičius

Mes visada banguojame – kai laimime projektų konkursus ar kai pralaimime. Mes niekada nesiskundžiame ir nedejuojame. Mes suvokiame, kad nesame nei madingi, nei įtakingi. Mūsų norai kiti: atskleisti asmenybes; pastebėti tuos, kurie dėmesio verti, bet jo mažokai gavę; tiesiog – leisti sau ir mūsų autoriams prabangą:  būti savimi.

Esame maži? Taip. Na ir kas?

Retsykiais, apžvelgdami Lietuvos kultūros tarybos ar Spaudos fondo konkursų rezultatus, pasijuntame tartum būtume jauki  krautuvėlė šalia didelio prekybos centro. O gal liūdniau: močiutė su ridikėliais ir pievų gėlėmis turgavietės pakraštyje.

Ką darysi…  Močiutės ir lauko gėlės mums patinka labiau, nei prekybos rykliai.

Mes negudraujame, nepataikaujame ir nemeluojame: nerenkame dirbtinių patiktukų ir šypsenėlių, nesišliejame prie didžiūnų serverių, nekuriame melagingų komentarų. Ir vis dėlto… Esame lyg ir unikalūs… Man regis, MENO BANGOS kol kas vienintelė kultūros svetainė, nuolatos, be pauzių, banguojanti iš nedidelio, nuošalaus, miškuose skendinčio miesto, aprėpianti ne tik Lietuvą, bet ir nemenką Žemės rutulio dalį.

Gal keista, gal ne, bet MENO BANGOS šiemet net du kartus pelnė Lietuvos kultūros  tarybos ekspertų  pritarimą. Jau paminėjome Juozą Tumą- Vaižgantą Ignalinos viešojoje bibliotekoje (projektas „Vaižgantas ir mes“). Dabar pradedame naują kelią – projektą „Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūros svetainėje www.menobangos.lt“.

Mūsų skaitytojai jau skaitė pirmuosius  šio projekto tekstus  –  rašytojų Jurgos Žąsinaitės ir Gintarės Adomaitytės kūrinius.

Tų rašinių dar bus – Gintarė Adomaitytė pratęs Ignalinos dienoraščius, kiek vėliau į MENO BANGAS įsilies ir kitos jau pažįstamos ar niekada neskaitytos autorės ir jų pašnekovės bei pašnekovai.

Sumanymų turime daug: publikuosime pokalbius su Aukštaitijos literatūrinio  gyvenimo asmenybėmis, recenzuosime ne sostinėje, bet Utenos apskrityje leistas knygas,  dalinsimės įspūdžiais apie įdomius Rytų Aukštaitijos renginius.

Svarbūs šio mano rašinio žodžiai skiriami rašytojai Neringai Dangvydei. Ačiū Tau už svetainės administravimą, tekstų redagavimą, recenzijų ir kito pobūdžio tekstų  rašymą.

Galbūt aš pats, šios svetainės įkūrėjas, kartą kitą ir abejojau: ar tikrai mums reikia tų MENO BANGŲ, gal tegu ateina visiška ramybė, o gal kitaip – tegu užlieja mus abejingumo, nieko neveikimo maloni banga.

Aha. Nesulauksi jos – tos abejingumo bangos. Ar Neringa Dangvydė, ar Gintarė vis tiek ką nors sumanys – be jokio merkantilizmo, bet itin romantiškai, nuoširdžiai, net naiviai.

Prieš vienuolika metų apsigyvenau Ignalinoje, prie šešerius įkūriau MENO BANGAS. Neapvalios datos. Aštrios. Ir gerai, kad tas aštrumas truputį bado. Jis neleidžia vaitoti ar dejuoti: gyvenimas eina pro šalį.

Mes gyvename su Jumis, gerbiami mūsų skaitytojai.

Ten, už jų, atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ten, už jų, atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

Jurga Žąsinaitė. Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu

saukst

Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu

Jurga Žąsinaitė

Rimantas P. Vanagas ir 79 pasakotojai. Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai. Vilnius: Petro ofsetas, 2019, 280 p.

Susidomėjimas šiuolaikine tautosaka, pastanga geriau pažinti moderniojo folkloro ypatumus ir išsiilgimas nuotaikingo, šviesaus pasakojimo paakino atsiversti šią vasarą pasirodžiusias prozininko, poeto, žurnalisto, vieno produktyviausių Lietuvos rašytojų, anykštėnų anykštėno Rimanto Povilo Vanago ir 79 pasakotojų išporintas vingraus gyvenimo istorijas. Kaip nurodoma rinktinės Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai anotacijoje, į knygą buvo sudėti 20 metų rinkti Anykščių krašto gyvenimo epizodai, kuriuos būtų galima įrašyti į dar gana kuklų mūsų naujoviškosios tautosakos archyvą. Pasakojimai iš ypatingos (pirmiausia šio straipsnio autorei) vietos ‒ literatūros, vyno sostine, Aukštaitijos perlu vadinamų Anykščių. Greitu laiku, matyt, prigis ir kitas, iškiliausių Lietuvos rašytojų gimtinę įvardysiantis pavadinimas ‒ Lėtas pasaulio miestas. „Anykščių krašto dienoraštyje“ (https://www.kulturos-miestas.lt/lt/anyksciai-dienorastis) skelbiama, kad „2019 m. pradedamas įgyvendinti Anykščių rajono savivaldybės 2019–2025 m. plėtros plano priemonės bei vizijos tikslų siekimas. Vienas iš tikslų – Lėtas miestas.“ Čia pat rasime ir detalesnį paaiškinimą, kaip siekti tokio miesto statuso: „Norint oficialiai tapti Lėtuoju miestu, „slow“ (angl. lėtas) ritmu gyventi ir tvarkytis, būtina prisiimti per 50 įsipareigojimų, tokių kaip triukšmo, taršos ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propagavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų erdvių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir pan.“ Nors, regis, žalioj ramybėj skendintys Anykščiai su didmiesčių skuba mažai ką bendra ir taip turi, bet prisijungę prie tarptautinio „Cittaslow“ (it. – angl. – lėtieji miestai) tinklo veikiausiai taptų dar ramesni ir sykiu patrauklesni.

Buvęs, esamas ir būsimas Anykščių bei anykštėnų patrauklumas bei žavesys vaizdingu, taikliu žodžiu liudijamas ir aptariamuose, nūdienos tautosakai priskirtinuose Šaukšto jubiliatui pasakojimuose. Beje, dera pripažinti, kad šiuolaikinės tautosakos samprata kelia nemažai abejonių ir klausimų, mat daugelio mūsų supratimas, kas laikytina tautosaka, remiasi tradiciniu apibrėžimu: „tautosaka ‒ žodinė ir muzikinė liaudies kūryba.“ Net ir folkloristų moksliniuose darbuose kol kas nėra aiškiai nurodyti esminiai moderniojo folkloro ypatumai. Pasitelkiant lyginamuosius, analitinius tyrimų metodus, yra mėginama gretinti vadinamąsias šiuolaikines sakmes, šiuolaikinius pasakojimus ar gandus su mitologinėmis sakmėmis bei tikėjimais. Taip siekiama įrodyti, ar pagrįstai šiuolaikiniai žodžiu, raštu ir vaizdu plintančios tautosakos kūriniai laikytini folkloru.

R.P. Vanago užrašytus, paties sukurtus ar atkurtus linksmus anykštėnų nuotykius priskirti šių dienų tautosakai leistų rinktinės daugiaautorystė ir kartais nevengiamas pateiktų kūrinėlių anonimiškumas (atkreiptinas dėmesys į tai, jog individualaus autoriaus nebuvimas yra vienas iš tradicinio folkloro bruožų). Šmaikščias, lengvai įsimenančias istorijas pasakoja Anykščių krašto kultūros darbuotojai, muziejininkai, Siauruko veteranai, žvejai, medžiotojai, taksistai ir kt.

Liaudies kūryboje gvildenamos ne tik amžinosios gyvenimo tiesos, vertybės, bet ir savitai aiškinamos tam tikro laikmečio aktualijos. Intensyvus gyvenimo tempas tiesiogiai veikia ir šiuolaikiniam folklorui priskiriamus pasakojimus, gandus, naująsias sakmes. Tai atsispindi ir anykštėnų istorijose. Vaizdžiai ir įtikinamai laikmečio realijos perteiktos R. P. Vanago pasakojime (stlistika, retorika primenančiame padavimą, sakmę) „Anykštėnų pokštas, arba kaip sudrebinti Lietuvą?“:

Net aiškiaregiai, net sukčiausi politikai su visais padėjėjais nebenumanė, kas dar galėtų sukrėsti stora oda apaugusį, t.y. suvakarėjusį lietuvį, suvienyti tautiečius bendram tikslui?.

Ir tada anykštėnai žiebė siurprizą. Praretinę ir taip jau skystą šilelį, iš metalinių sijų ir pinučių surentė Lajų taką su apžvalgos bokštu. Kad visi visi, jauni ir seni, galėtų iš arti pasižiūrėti į medžių viršūnes, į akį glostantį Anykščių kraštovaizdį. Tiesa, anksčiau iš tokio aukščio guvesni pašventupių berniokai žvalgėsi kada panorėję – žinoma, prieš tai įsliuogę į augesnį medį…

Lyg kas kūju vožė Lietuvai per širdį! Sudrebėjo žemė, pašėlo laikrodžių rodyklės – išaušo nauja era! Lajų takas! – skambėjo dar garsiau nei Mieželaičio žmogus… (p. 14)

Komiškos, neretai kiek apmaudžios nūdienos realijos sudėtos skyrelyje „„Norfos“ atradimai“. Pastabūs, kalbingi pasakotojai čia atskleidžia ne tik asmeninį požiūrį įvairiais klausimais, bet ir  iliustruoja gyvenamojo meto mąstymo stereotipus:

„Norfoje“ stoviniuoja eilutė prie mėsos. Pardavėja, žinoma, laksto aplinkui apskritą prekystalį ir šiuo metu darbuojasi kitoje pusėje. Du pirkėjai susižvalgo, vienas sako:

– Kaip ir visur: žmogaus nėra, tik mėsa! (p. 9)

Skaitant Šaukšto jubiliatui istorijas kyla ūpas, giedrėja mintys, atslūgsta įtampa. O juk tokia ir yra šmaikštuolio misija ‒ ne tik prajuokinti, bet ir išlaisvinti iš įtampos, išdrįsti įvardyti tai, ką dauguma nutyli. Sigmundas Freudas, tyrinėdamas žmogaus gebėjimą ir poreikį juokauti, pastebėjo, kad juokavimas padeda išsilaisvinti iš visuomenės nustatytų normų ir standartų, laisvai kalbėti draudžiamomis temomis, taip patiriant katarsio efektą. Pastarąjį teiginį iš dalies galėtų iliustruoti šiuolaikiniai anekdotai, kuriuose itin atvirai, net tiesmukiškai pajuokiami aukštesnio socialinio sluoksnio asmenys, demonstruojamas nepasitenkinimas valdžia, apskritai hierarchine sistema. Komiškumui ir sykiu nepakantumui sustiprinti pasitelkiama ne tik ironija, sarkazmas, bet ir agresija, absurdo elementai. Išvardytų dalykų nerasime anykštėnų nuotykiuose. Ir ne todėl, kad politinių, socialinių temų vengiama, bet todėl, kad į jas žvelgiama iš kitos, pozityvios, sakytume, atlaidžią šypseną keliančios perspektyvos. Šit kaip supratingai anykštėnas J. P. pasakoja apie „Gamtos priklausomybėj“ besidarbuojantį Anykščių merą:

Nekantrus lankytojas, savivaldybės mero priimamajame neradęs sekretorės, įsiveržia į mero kabinetą. Šis palinkęs prie kompiuterio. Lankytojas spėja akimi užgriebti, kad meras žaibiškai pašalina nuo ekrano vaizdą su gėlytėmis.

Nieko keista: visi žino, kad meras – gamtininkas, o su gamta, kaip sakoma, nepasiginčysi!

Lankytojas atkalba savo litaniją, meras – savo atsakomąją. Lankytojas atsisveikina, išeina iš kabineto – ir staiga atsimena dar ne viską pasakęs. Vos įkiša galvą atgal – meras vėl bežiūrįs į savo gėlytes… (p. 60)

Mėgaujantis nuotaikingais Šaukšto jubiliatui pasakojimais, skaidrėja ne tik nuotaika, bet ir tenkinamas žingeidumas, plečiamas akiratis. Ne vienoje humoro fenomeną (kaip vieną iš fundamentaliausių kultūros apraiškų) analizuojančioje psichologinėje studijoje pažymima, jog gebėjimas juokauti reikalauja nemažo pasitikėjimo ir intelekto. Čia prisimintinos ir istorikės Raimondos Ragauskienės, tyrinėjusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės juokdario paveikslą, įžvalgos. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad Žygimanto Senojo dvare tarnavę juokdariai buvo ne tik raštingi, bet ir „grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gaudėsi užsienio realijose, kaip penkis pirštus pažinojo dvaro gyvenimą. Žodžiu, iš tiesų jų tarnybai reikėjo būti viskuo, visur ir žinoti viską.“[1] Žinios, išmintis, sąmojis būtini ir šių dienų „juokdariams“. Juokaujant informacija adresatą pasiekia daug greičiau, yra lengviau priimama ir įsimenama.

Legendinius Anykščius, čia įsikūrusius muziejus lankantys mokiniai, jų mokytojai, tėveliai galėtų nemažai išmokti kad ir iš muziejininkų prižiūrimos „viralinės“. Joje verda, kunkuliuoja ir „Klėtelės siurprizai“, ir „Šaunūs klausimėliai“, ir „Šaunūs atradimai“:

Vedasi mokytoja savo pradinukus prie klėtelės ir garsiai skelbia:

− Štai ir atvažiavome prie garsiosios Baranausko klėtelės. Čia ir yra tas Laimės žiburys, kuris šviečia mūsų širdims! (p. 19)

…Muziejininkė vaikų klausia (o mokiniai jau nemaži, septintokai):

− Antanas Žukauskas − vardas ir pavardė, o kas yra Vienuolis?

− Specialybė, − atsako mokiniai. (p. 21)

Apžiūrinėdami Vienuolio namuose pintus baldus, lankytojai garsiai pareiškia:

– Nu šitie baldai tai tikrai iš bendriko! (p. 23)

Tarp anekdotams prilygstančių pasakojimų skaitytojas ras ir juodojo humoro tekstų, kartais primenančių baugias lietuvių mitologines sakmes. Antai jurzdikiečių moterų papasakotoje istorijoje atskleidžiamos Jurzdiko koplyčios paslaptys. Sužinome, kodėl pastato rūsiuose vaidenasi. Pasirodo, …koplyčios rūsiuose palaidota Burbiškio dvarininkų Venclovavičių giminė, rūsyje dar palyginti neseniai gulėję karstai, kaukolės… (p. 83)

Surimtėti verčia kraštotyrininko, fotomenininko Aloyzo Janušio pasidalintas „Mistiškas interviu“ su rašytoja Brone Buivydaite, kuri „buvo linkusi prie mistikos, sapnų aiškinimo“:

Bet vos tik pasidedu aparatėlį ant stalo, rašytoja klausia:

– O kas čia?

– Labai gudrus daiktas! Įrašysiu jūsų pasakojimą, balsas bus kaip gyvas!

Rašytoja nenudžiugo, pagalvojo, pagalvojo – ir sako:

– Aš užčėravosiu, ir nieko tau nesigaus… (p. 90)

Kažin koks lengvas graudumas spusteli, perskaičius Algimanto Baltakio prisiminimus apie žmonai Sigitai gimtadienio proga dovanotas eiles, nors tąsyk jai labiau reikėjo kojinių… Betgi atslūgus liūdesiui, vėl suskalambija kažkurio anykštėno juokas, „toks truputį mefistofeliškas, o kartu ir labai nuoširdus, užkrečiantis“… Juokas ‒ dovanai, susikalbėjimui ir supratimui. Juokas, beldžiantis taikos šaukštu.

[1] Raimonda Ragauskienė, “Dvaro juokdario „institutas“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje ‒ XVIII a. pradžioje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 4, 2011, p. 267.

Neringa Mikalauskienė. Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

20190620_193317

Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

Neringa Mikalauskienė

„Nida visada yra Nida. Įkvepi gaivaus pušų ir jūros oro, pereini pamariu, akimis apkabini smėlio kalvas, vakarais, pasilypėjęs ant senųjų kopų, nulydi jūron grimztančią saulę arba rytais pasitinki ją, kylančią iš už marių, ir… pasijunti ramus. Tu namie.“ ‒ V. Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Į Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą Nidoje važiuoju padirbėti. Man reikia jūros. Jos erdvės, jos kvapo. Ir vienumos, kad atsirastų istorija. Arba ‒ vertimas. Šiuokart vežuosi Marko Roger romaną Grégoire et le vieux librairie („Gregoiras ir senasis knygininkas“). Tai bus šeštoji mano išversta knyga. Dvi paskutiniąsias įsimetu padovanoti centro bibliotekėlei ‒ kol kas tai tik kelios lentynos bendrosiose patalpose (šis centras atvėrė duris tik 2018-aisiais). Didžiuodamasi paduodu jas administratoriui. Jis nudžiugęs deda į lentynas ir lyg tarp kita ko tarsteli: „Ir aš esu knygą išleidęs… gal norite pavartyti?“

Žinoma, noriu.

Virginija Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Tyrinėju nuotrauką ant viršelio. Lyg ir tas pats ‒ administratorius. Veidus įsidėmiu sunkiai, net jei žmogus kasdien šmėžuoja man prieš akis. Dėl to kartais jaučiuosi lyg skęsčiau. Bandau įsidėmėti pagal eiseną, gestus, kalbėjimo manierą… Lengviau, kai matau žmogų „jo aplinkoje“. Vertėjų ir rašytojų centro administratorius ir dvasininkas ‒ vienas ir tas pats asmuo?.. Staiga ima ryškėti dėlionės detalės. Smulkmenos, bet… Pasisiūlė paimti mane nuo Nidos stoties, nors kaip administratorius neprivalėjo. Atvežęs su pasididžiavimu mostelėjo į vėtrungę: štai, šiemet pastatėm, juk Nidoje be vėtrungės namai ‒ ne namai! Ir: „Svajoju čia dar ir kavos aparatą pastatyti, už aukas. Gal suaukotų apsistojantieji po eurą ar du, kaip manot?..“ Šypsausi, nes taip šiltai, ne valdiškai skamba ‒ „kavos aparatas už aukas“. Bet dabar man jau aišku…

Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.
Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.

Ėmus skaityti knygą pasidaro dar aiškiau.

Pavartyti neužteks.

Istorija mane įtraukia. Visiškai.

Iš pradžių, kaip literatūros kritikė, dar bandau pasiaiškinti struktūros ypatumus: dalis teksto rašyta paprastu šriftu, trečiuoju asmeniu (čia, matyt, V. Kavaliauskienė pateikia faktus, biografijos detales), dalis ‒ pasviruoju, pirmuoju asmeniu (čia veikiausiai girdime paties Edmundo Atkočiūno balsą, jo mintis, vertinimus, interpretacijas). Tačiau istorija ir pamąstymai galiausiai susipina į vientisą audinį. Telieka sekti ta gija…

Pirmiausia ‒ Edmundo mamos istorija. Jauna mergina Emilija Danisevičiūtė, gimusi 1918-aisiais, su tėvais į Sibirą buvo ištremta 1940-aisiais. Pasakojimas ryškus, rodos, matau ją, einančią per speigus su kitų tremtinių įduotais vasariniais drabužiais išmainyti jų į kibirėlį bulvių su… morka burnoje, turėjusia gelbėti, kai jėgos apleis. Tik tą morką ji atidavė kely sutiktai sustirusiai, beveik merdėjančiai žmogystai. Pasidalino su tuo, kam reikėjo labiau.

Dalintis. Tai vienas iš šios knygos leitmotyvų. Dalintis tuo, ką turi. Svarbiausias vienuolio Pranciškaus principas. Tuo mokymu vėliau norės sekti Edmundas. Jam pranciškonai atrodė artimesni už kitus. Net tada, kai broliai nesuprato ir nusigręžė dėl to, jog pamilęs ryžosi būti atviras ‒ neturėti, kaip kai kurie, slaptų mylimųjų ir vaikų, bet vesti ir kurti šeimą.

O kol kas prieš mano akis Edmundas dar vaikas. Grįžusi iš tremties Emilija sukūrė šeimą, gimė du vaikai ‒ jis ir jaunesnė sesuo. Motina išsiskyrė, iš Vilniaus persikėlė į Palangą. Vaikystėje jie daug dirbo ‒ Edmundas su seseria tvarkydavo poilsiautojų kambarius, nešdavo skalbinius į skalbyklą, plaudavo valgykloje grindis.  Keletą vasarų jam pavyko įsidarbinti atrakcionų ir botanikos parkuose. Butas buvo be patogumų, tekdavo ir malkas skaldyti, ir vandens pritempti. Sutaupiusi pinigų, mama nupirko dviratį „Kregždutė“. Visi juos laikė vargšais. O mokykloje vaikai kentėdavo ir dėl religingumo.

Juk sovietmetis.

Seminarija. Dalis dėstytojų kolaboravo. Sklandė gandai, kad iš pirmo karto įstoja tik tie, kurie pažada tarnauti sovietų valdžiai, būti akyli ir stebėti bendrakursius. Į miestą pasivaikščioti išleisdavo po du ‒ ir niekada nežinojai, ar su draugu eini, ar su užverbuotuoju. Net seminarijos rektorius Viktoras Butkus važinėjo į Rytų Vokietiją „ginti taikos“. O Edmundui pasisekė: niekam neprisižadėjęs, nepaisant tų gandų, įstojo iš pirmo karto.

Pirmosios mišios Palangoje. Bičiulio įteikta rugiagėlių puokštė.

Edelveisai, jau vėliau. Būdamas Almatoje „… sudėjo puokštę šio tauraus baltumo ir, įdėjęs į dėžutę, per brolį pranciškoną, vykstantį į Lietuvą, perdavė Nidos žmonėms. Jį pavaduojantis pranciškonas vienuolis padalijo po baltą kalnų žiedelį visiems parapijiečiams. Lyg Švenčiausiąjį Sakramentą…“ (p. 121)

Nida. Jos čia daug. Gal todėl negaliu paleisti knygos iš rankų. Nešuosi prie marių ar prie jūros. Klausausi pušų ir raidžių, byrančių tarsi laiko smiltys, pasakojančių ir Nidos parapijos istoriją.

20190620_193011

Ten, kur anksčiau veikė ūkio prekių parduotuvė, atsidarė klebonijos durys. Viduj ‒ didžiulė erdvė, fortepijonas. Jei nori, gali atsigerti arbatos. Vakarais ‒ religiniai filmai.

Edmundas vežė nidiškius į Taizė, į kitus Europos miestus, Lenkijoje susitiko su popiežiumi.

1998-ųjų rugpjūčio 23 d. broliai Egidijus, Alvydas, Artūras, Gediminas iš Orvido sodybos atsivežė akmenų  ir kartu su Edmundu  užnešė ant kopų. Prie šio altorėlio Edmundas ne kartą ėjo melstis su grupėmis, jaunimu. Žmonės rašydavo prašymus Dievui, ten palikdavo. Nidos gydytojas Lipnickas išsaugojo ‒ anot jo, altorėlis neutralioje vietoje tarp Neringos ir Rusijos, rado sušlapusius, išmėtytus, reikia perkelti.

20190619_125725

Pažintis su Gerimanta, švelniai pavadinta „Nidos mergaite“. Ką tik baigusi vidurinę, įstojusi mokytis verslo administravimo specialybės, dainuojanti Nidos folkloro ansamblyje, su ansambliu kviečiama ir į renginius bažnyčioje. Draugystės pradžia. Anot Edmundo ‒ primiausia draugystės, giminingų sielų, tik vėliau supratusių, kad per gyvenimą nori eiti kartu.

Vedusio kunigo istorija turėtų intriguoti. Bet ne intriga mane puslapis po puslapio veda į priekį. Gal labiau Edmundo tvirtybė, ryžtas laikytis užsibrėžto tikslo. Abejonių būta tik varžančiomis bažnyčios dogmomis, bet ne tikėjimu, ne jausmu.

„Niekas nieko negali įšventinti į kunigus. Tikru kunigu ‒ asmenybe tampama suvokiant  meilės ir laisvės, amžinybės ir laiko santykį. Dievo neprisiviliosi nei kokia nors apeiga, nei prversi tarnauti jį savo tikslams“

„Pats Kūrėjas priveda tave prie dieviškojo klausimo ir tada tu tampi kunigu. Pradedi artėti prie Jo ir kartu vėl tolti, nes Jis ‒ begalinis. Susitapatini, tampi viena su Juo. Nes meilė nuvelka drabužius ‒ formas, ir visi, ir viskas susivienija į vienį.“

Edmundas ryžosi keliauti į JAV. Užsienyje ieškojo vedusių kunigų organizacijos. Tikėjosi, kad ten, laisvoje šalyje, žmonės bus supratingesni. Lietuviai nebuvo. Net broliai pranciškonai jautrumo neparodė ‒ nepaisydami prašymo nejaudinti pasiligojusios mamos, atvežė jai Edmundo daiktus ir pasakė, kad jis iš kunigų pašalintas. Nors pašalinti nėra tas pats, kas eksliaustruoti (suspenduoti). O Edmundas juk ne Kristaus mokymą išdavė ‒ tik pažeidė Romos katalikų bažnyčios priimtą administracinį potvarkį. 1022 m. dvasininkams tuoktis uždraudė popiežius Benediktas VIII, o 1139-aisiais Laterano II-asis susirinkimas nusprendė celibatui įpareigoti visus, priimančius kunigystės sakramentą. Taigi nusprendė žmonės kadaise, net jei ir vadinami Deivo vietininkais. Visai įmanoma, kad tiek amžių praėjus tai pasikeis. Edmundas pašaukimą būti dvasininku jaučia. Jis jautė ir tai, kad  „nauja gyvybė turi ateiti iš kiekvieno.“

JAV viena po kitos gimė dukterys Ėlėja, Noatė, Dorėja. Tėvas Stanislovas vienintelis parašė laišką ir pasveikino joms gimus. Edmundas iki šiol prisimena jo žodžius: „Pradėkite tvarkyti bažnyčią nuo rankenos. Žmogus paima rankeną, o ji šalta, nenuvalyta ir vinis išlindusi…“

Anot Edmundo, religija yra mąstymas ar matymas, kaip, kuo reikia grįsti kasdienį gyvenimą, kad ir tau, ir kitam būtų gerai.

Skaitai knygą ir suvoki ‒ jei eisi atvira širdimi, tai nepaisant tų, kurie nesuprato, atstūmė, netgi įžvelgė savanaudiškumą, gerų žmonių sutiksi kur kas daugiau. Ir Edmundui buvo padedančių ‒ tiek materialiai, tiek geru žodžiu. Po daugybės metų grįžęs į Lietuvą jis gyvena tomis pat vertybėmis.

Dabar ‒ Nidoje. Dėkodamas už visas patirtis. Dalindamasis.

„Lietuviškasis Dievas ‒ tai mūsų gamta, saulėlydžiai, pušynai, kalneliai, visa, ką matai pro langą. Kitos tautos mato kitaip. (…) Esmė ‒ visiems sutarti, kad yra Dievas, ir neverta kovoti dėl formų, kaip ištisus šimtmečius kovojo viena konfesija su kita… Esmė ‒ mes visi Dievo kūriniai.“

20190620_193237

Neringos Dangvydės nuotraukos.

Gintarė Adomaitytė. Apie paukščius, poetus ir dainas

Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms
Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms

Gintarė Adomaitytė

Apie paukščius, poetus ir dainas

Ignalinos dienoraštis

Kartais Ignalinos būna per maža. Vilniaus – per daug. Štai kodėl mano vasara prasidėjo Daugpilyje. Birželio pirmą dieną, ankstų rytą, Ignalinos traukinių stotyje mus išlydėjo gegutė ir jos  duslus kukavimas. Ai, ne gegutė kukuoja. Tai geginai (ar gegužiai) verčia mus raustis po kišenes, skaičiuoti kažką, nežinia ką, bet visada savo naudai… Ignalinos pamiškių gegužiokas tikras juokdarys. Gegužės dvyliktą – rinkimų dieną – jis plėšėsi taip, kad aidėjo ir gatvėse, ir pastatuose. Kažin ar bent vienas žmogus suprato, katram ir kodėl jis skiria savo reiklų balsą.

O kol kas – mudu traukinyje. Tereikia vienos valandos – ir jau užsienyje,  ir einame abu su Mariumi lėtu žingsniu, niekur neskubėdami, kaštonų alėja, apimti šeštadienio ryto ramybės. Planai kuklūs: Bažnyčių kalnas ir būtinai – būtiniausiai – Markas Rotho, jo tapyba. Dar tramvajus, svarbu pasivažinėti tramvajais, išklausyti jų bildesio ir gaudesio. Kur kitur, jei ne Daugpilyje, kadaise  pamačiau pirmuosius savo tramvajus – tuos traukinių pusbrolius. Baugu skaičiuoti, kada tai buvo… Na, per Onines, na, tada, kai buvau baigusi net devynias klases, kai…

Daugpilis ir jo ežeras  dėl daug ko mano gyvenime dėtas, o gal net kaltas. Mūsų keturvietė valtis į finišą atlėkė (kad tik neparašyčiau atplūduriavo) pirmoji – kas galėjo pamanyti? Laukė rimtesnės varžybos, po jų – jau labai rimtos, rimčiausios. Jei kam rūpi, ką visa tai man davė, tai atsakymas aiškus ir trumpas: sapnus. Juose daug vandens ir žalių krantų, juose valtis be jokių pastangų slysta dainuodama. Davė ir daugiau: pramokau (išmokti neįmanoma) laimėti ir pralaimėti, tramdyti jausmus sukandus lūpas, neskubėti vadinti savęs meistre. Galiu pabūti ir pameistre.

Politikos skyrelis šiame rašinyje buvo trumputėlis, ką tik paskaitėte kiek ilgesnį – sporto, o dabar jau apie svarbesnius įvykius, apie dabartį – apie vasarą ir birželį. Apie Marką Rotho.

Savo dienoraštyje 1964 m.  poetas Alfonsas Nyka Niliūnas rašė: „… negaliu suprasti, kodėl Jacson Pollock, Mark Rotho ir Jean Dubuffet laikomi dideliais tapytojais. Skonio dalykas? Nemanau. Nejaugi būčiau pradėjęs „užsiverti“, t.y. nebesimokyti?“ .

Ši frazė man svarbesnė gal net už visa tai, ką mačiau Daugpilio tvirtovėje, tapusioje muziejumi ir Marko Rotho meno centru. Kaip išmokti nesakyti apie amžininkų meną: siaubas, nesąmonė; kaip neskubėti teigti: čia ne menas – čia pinigų plovimas. Kaip sugebėti ištarti: tai aš pats ar pati užsivėriau, tai aš nebesimokau. Beje, ir į Rotho, ir į kitas parodas žvelgiau atlapa, visiškai atsivėrusi. Juk važiavau į Daugpilį šiek tiek „pasimokiusi“.

Modus vivendi – štai lotyniški žodžiai, kuriuos dienoraščiuose dažnai  kartoja Alfonsas Nyka Niliūnas. Ką čia slėpti: buvau prasta mokinė per lotynų kalbos pamokas, bet vis dėlto – aš jos truputį mokiausi, aš ir dabar tebemoku suprasti ar nuspėti vieną kitą posakį.

Modus vivendi  poeto dienoraščiuose – kai rašoma apie kitą poetą – apie Antaną Miškinį, kai bandoma užmegzti su jo kūryba artesnį, glaudesnį santykį, sudaryti šiokias tokias, kad ir laikinas, paliaubas.

Toks buvo mano birželis: pakaitomis skaityti Nyką ir Miškinį, emigrantą ir lagerių kalinį. Kai Nyka Niliūnas vaikštinėja po neapsakomo dydžio ir turtingumo Kongreso biblioteką Vašingtone, Miškinis brolio Motiejaus prašo atsiųsti į lagerį Jacko Londono knygą, būtinai anglų kalba. Jo laiškas slaptas, aplenkęs prižiūrėtojų kontrolę, pasirašytas slapyvardžiu Lena.

Kai Ignalinos mažoka, o Vilnius slegia, nebūtina važiuoti į Daugpilį. Galima į Uteną. Jei ieškai Nykos Niliūno ir Miškinio, važiuoti reikia.

9-toji tarptautinė poezijos šventė Aukštaitijos literatūrinė vasara „…ir saulas diementas žėruos…“ ‒ štai kas mus išviliojo. Traukė pati Utena. Jau laikas susipažinti su miestu, pro kurį tik pralekiu, tik pravažiuoju.

Šiek tiek pažinau Uteną 1990 metais. Buvome ką tik įkūrę Šiaurės Atėnus. Saulius Šaltenis ruošėsi į Aukščiausiąją Tarybą. Kažkur giliai giliai plastiko dėžėse, tarp svarbių man užrašų, slepiasi nespalvota nuotrauka. Stoviu scenoje (kažkurioje Utenos scenoje…)  tarp dviejų aukštų vyrų – Sauliaus Šaltenio ir Arvydo Juozaičio, visi trys apdovanoti gležnomis tulpėmis. Mes – komanda. Atrodė, kad stipri. Paaiškėjo, kad iš lėto vystanti  – visai kaip tos tulpės.

Vienaip ar kitaip, tuomet rinkimų akcija pavyko: Saulių išrinko į tarybą, jis tapo signataru. Ne todėl, kad mudu su Arvydu uoliai ir nuoširdžiai agitavome. Todėl, kad Utena ir Saulius Šaltenis – tai neatskiriama. Gerokai vėliau, jau Ignalinoje, mačiau Sauliaus Šaltenio „Jasoną“, vaidinamą Utenos teatro mėgėjų. Tų jasonų teko stebėti ir daugiau, itin profesionaliai režisuotų ir vaidintų. Ką jūs, ką jūs…  Profesionalus menas mėgėjiškam retsykiais gali ir nusilenkti: labiausiai, kai savą interpretuoja savi. Ką ten interpretuoja – Utenos vaidintojai tekstu gyveno, alsavo.

Šį kartą Utenoje mūsų  laukė štai kas:  Klemo Kupriūno ekslibrių paroda, skirta Alfonso Nykos Niliūno šimtmečiui, poezijos skaitymai ant Dauniškio ežero liepto, o kitą dieną – Antano Miškinio premijos įteikimas jo gimtuosiuose Juknėnuose.  Į skaitymus ir Vilniaus kvarteto koncertą  Užpaliuose, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje, nespėjome. Kiti žmonės gal ir sakytų: išmoksiu, būtinai išmoksiu vairuoti, įgysiu automobilį – tuomet nulėksiu visur.

Mudu taip niekada nesakome. Mums svarbios ir suprantamos stotys – traukinių, autobusų, sklidinos keisčiausių istorijų, persmelktos išsiskyrimų ir pasimatymų operetėmis ir dramomis. Nėra stebukladario, kuris mus pakeistų.

Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms

Kragai, laukiai, antinai,  kirai – visi kaip pasamdyti, kaip iš anksto ruošti – skrajojo, plaukiojo, nardė Dauniškyje  tą valandą, kai Lietuvos, Sakartvelo ir Latvijos poetės bei poetai skaitė savo eiles. Pušynėlyje jiems pritarė varnos, pagerbdamos Antaną Miškinį, jo 1935 metų knygą „Varnos prie plento“. Apie kultūros ir natūros kryžkeles savo rašiniuose esu samprotavusi ne kartą: deduosi neapsakoma šių sąvokų  žinove. Bet kad šitaip… kad taip…

Vėlų vakarą, tykioje Utenio aikštėje, kai ant viešbutuko laiptų gurkšnojome vyną, žingsnis po žingsnio, gal net žingsnelis po žingsnelio, lėčiau nei lėtas, Bažnyčios gatvės link pėdino ir ja nupėdino senyvas žmogus – toks aukštas ir liesas, toks permatomas, vienišas, toks atpažįstamai neatpažįstamas, kad…  Kas draus man, Hoffmanno gerbėjai ir pasakų rašytojai, manyti: juk man, žinoma, man, tik man vienai vienintelei, sutemose vaidenosi kitas Hoffmanno gerbėjas.

Kuris?

Galbūt jis – Alfonsas Nyka Niliūnas, žvelgiąs į savo šimtmetį, galbūt jo bičiulis – Utenoje, Bažnyčios gatvėje, mėgęs svečiuotis pasakų kūrėjas Julius Kaupas.

Utenos gatvelėmis klajodama kartais pasijusdavau kaip Kaune, gimtajame Žaliakalnyje: tie medinukai ir mūrinukai, tie darželiai sodeliai palei juos, tos pakalnės ir nuokalnės, ta vasariška ramybė. Arba kitaip: lyg skaityčiau Nyką Niliūną, lyg būčiau apsigyvenusi jo knygose, persmelktose aistra, meile, ilgesiu vieninteliam pasaulio miestui – Utenai. Jeigu tik pamenate jo „Vasaros simfonijas“: Žemyn nuo kalno ėjo gatvė. / Prie jos stovėjo antakius suraukęs namas, / Kuriam labai giliai miegojo / Užburtas vasaros šaltinis.

O kitą dieną…

Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka
Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka

Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių sodyboje, tapusioje jaukiu etnografiniu-literatūriniu muziejumi, ir vėl klausėmės poezijos. Rimvydas Stankevičius, šių metų Antano Miškinio premijos laureatas, prisiminė, kaip mokyklos metais bandė deklamuoti „Kampe voratinklis mažytis…“. Jam šis eilėraštis atrodęs smagus, net juokingas. Mokytoja laiku atvėrusi akis: posmus apie vorelį Miškinis parašęs lageryje.

„Pasaulis pilnas neparašytų eilėraščių“, ‒ tvirtino Rimvydas Stankevičius tartum guosdamas visus, norinčius rašyti poeziją, bet nelabai mokančius. Man belieka atitarti: kokia laimė, kad pasaulis pilnas jau parašytų eilėraščių, poečių ir poetų,  ieškančių, net randančių modus vivendi su skirtingiausiais pasauliais.

Arba kitaip: laimė, kad ar Utenoje, ar Juknėnuose poetės ir poetai neskaitė vien patys sau, kaip dažnokai nutinka. Publikos būta – ne bet kokios. Grįždami iš Juknėnų, autobuse išklausėme šiokio tokio renginio aptarimo – anaiptol ne literatūrologinio, labiau mėgėjiško, nuoširdaus, spontaniško. Ką gi, jau antrą kartą šiame tekste rašau: mėgėjams ir jų traktuotei retsykiais dera nusilenkti.

Ko man iš tikrųjų stinga Ignalinoje?

Akademinės, klasikinės muzikos. Aukšto rango koncertų, festivalių. Seilė varva, kai per radiją girdžiu anonsus apie Beatričės vasaros  festivalį Šakių rajone arba Oginskio festivalį Plungėje. Neįtikėtina: šalia Ignalinos, Ceikiniuose ir Palūšėje,  augo Mikas ir Kipras Petrauskai. Nesakau, kad jie pamiršti – tikrai ne. Bet jiems – būtent jiems abiem skirtos galingos šventės – į kurią rinktųsi Lietuva, nė šešėlio, nė aido.

Šiokia tokia paguoda – Paliesiaus dvaras, jo Pasagos salė, į kurią mus, pėsčiuosius, automobiliu nuskraidina bičiuliai Vida ir Arnoldas. Birželiui besibaigiant, Pasagoje dainavo graži ir stipri kaip valkirija Inesa Linaburgytė, o akomponavo Linas Dužinskas.

Sarmata prisipažinti, bet ilgokai po koncerto dainavau ir aš. Giliai, labai giliai širdyje – taip, kad niekas negirdėtų, net neįtartų. Aš ir dabar, rašydama, dainuoju Poulencą, jo „Les chemins de l‘amour“.

Vis dėlto ne Poulencas, o Mahleris, jo „Keliaujančio pameistrio dainos“, man tapo šio birželio svarbiausiu įvykiu. Koncerto klausėsi ir maestro Vaclovas Daunoras. Atmintis išsaugojo tokius jo žodžius: „Koks džiaugsmas važiuoti Aukštaitijos keliais ir patekti tiesiai į Mahlerį“.

Mano keliai šią gegužę ir birželį sklaidėsi po visą Lietuvą. Esu šiokia tokia jų kolekcininkė. Ilgokai mylimiausiu laikiau kelią  Vilnius–Prienai per Aukštadvarį. Bet ar tik jį? O Jurbarkas–Kaunas palei Nemuną? Arba Utena‒Ignalina? Bet ir į Šakius smagu važiuoti – jeigu palei Zapyškį. Visa tai ir dar daugiau visai neseniai patyriau. Štai kodėl dainuoju  „Les chemins de l‘amour“ – man regis, tai reiškia meilės keliai.

Neįtikėtina: mano užrašinės būsimi puslapiai balti baltutėliai. Iki rugsėjo jokių kvietimų į mokyklas, bibliotekas, jokių planų aplankyti draugus, jokių norų nuvykti  į tolimus kraštus, tiesiog – nieko. Ta tuštuma nėra bauginanti. Tiek visko sumanyta, bet neparašyta. Keliai ir be manęs keliauja ten, kur jiems lemta, pakylėdami ar nugramzdindami meistrystę, pameistrystę ir visa kita, kas tyko  kryžkelėse.

Jurga Žąsinaitė. Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis

Guobio viršelis

Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis

Jurga Žąsinaitė

Raimondas Guobis, Stoties viršininko istorijos, Utena: Utenos Indra, 2019, 224 p.

Kas sieja amerikiečių rašytoją, klajūną Jacką Londoną (1876‒1916), britų roko grupę „The Beatles“, legendinį muzikantą Davidą Bowie (1947‒2016) ir lietuvių fantastinės literatūros kūrėją Justą Piliponį (1907‒1947)? Į šį klausimą atsakysite perskaitę nedidukę Anykščių Siauruko muziejaus darbuotojo, legendinio stoties viršininko Raimondo Guobio knygelę Stoties viršininko istorijos. Šioje prisiminimų, įspūdžių, refleksijų rinktinėje rasite atsakymus ir į kitus, daugiausia su Rytų Aukštaitijoje riedančiu Siauruku, jo praeitimi, dabartimi, ateitimi, susijusius klausimus. Atsivertę greitai ir smagiai skaitomas Istorijas, sužinosite, kada prasidėjo Siauruko era, kur driekėsi mažojo traukinuko geležinis kelias, kas ir kada jį statė, kaip bildėjo, kokiu ritmu alsavo garvežys, ir katrie gi žmonės laimingesni ‒ išvykstantys ar pasiliekantys?..

Kaip nurodoma Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus internetiniame puslapyje www.baranauskas.lt, R. Guobis „2016 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais parengė ir paskelbė 69 publicistinių pasakojimų ciklą apie netikėtus susitikimus senojoje Anykščių geležinkelio stotyje, apie svečių jausmus, išgyventus Siauruko muziejaus erdvėje. 2017-aisiais svetainę papildė dar 124 nauji pasakojimai…“ Taigi muziejaus svetainės nuolatinė skiltis „Anykščių siauruko stoties viršininko istorijos“ per pusantrų metų išaugo kone iki dviejų šimtų istorijų. Pačios smagiausios ir gražiausios sugulė į šiais metais išleistą knygelę.

Nuoširdžias ir įtraukiančias Istorijas itin malonu skaityti riedant 12 kilometrų besitęsiančia Anykščių‒Rubikių geležinkelio linija. Gali palaimingai linguoti ir mėgautis XXI amžiaus skubos nepaisančiu, kone valandą „prancūzišku valso tempu stuksenančiu“ Siauruku, kilti ir leistis „kasagorais“ (pasirodo, kaip tik juos J. Piliponis aprašė savo romane Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų) vadinamomis kalvomis, klausytis almančios Anykštos upelės.

Kiekviena stoties viršininko užrašyta istorija ‒ ilgą laiką mintyse gludintas, dėliotas eilėraštis proza. Skirtingi pasakojimai, prisiminimai dažnai prasideda tam tikra būsena, kuri nebūtinai baigiasi neramią mintį nutildančiu tašku. Tokia pradžia yra grakščios istorijos „Mistralio pakylėtos…“: „Mes susitikom tikriausiai vakarą, jau spyną saugią ant pakhauzo sunkių slankiojančių durų kabinau, o užkabinęs darbą beužmirštąs buvau. Bet dvi vėlyvos viešnios, čiauškančios mažai pažįstama kalba, nuo žengimo į miestą sulaikė. Dvi mistralio vėju į Siauruko orbitą įskriejusios prancūzaitės Florenca ir Melinda pavakarę pripildė ypatingos dvasios.“ Panašiai „įsibėgėja“ ir „Pažinimo žavesys“: „Žavesys. Pažinimo ir gyvenimo džiaugsmo žavesys. Žygio batai, džinsai, vardan mados suplėšyti per kelius, patogios kaubojiškos kelnės, stilingi švarkučiai, striukės, šaliai, kepuraitės, vėjavaikiškai ant veidų krentantys plaukai ir užburiančios šypsenos, akys, kartais paslepiamos po skaidriais akinukais nuo saulės. O taip, tai pavasarinės Siauruko muziejaus lankytojos!“

Išskirtinė Stoties viršininko istorijų jausmo spalva ‒ džiugesys. Džiugesys kiekvienu Siauruko muziejų aplankiusiu svečiu, ta raibuliuojančia pasaulio upe, „žmonių žmonelių srove“ plaukiančia. Ir nesvarbu, iš kurio pasaulio krašto ji srovena ‒ iš Daugpilio, Rygos, Sankt Peterburgo, Irkutsko, Radeno (Vokietijos miestelio netoli Drezdeno), Jungtinės Karalystės, JAV ar Japonijos ‒ kiekviena svetingai sutinkama.

Itin įdomi, skaitytojo smalsumą kurstanti ir paties Istorijų pasakotojo ‒ stoties viršininko figūra. R. Guobis ‒ Anykščiuose žmogus-legenda. Jis ne tik muziejininkas, bet ir kraštotyrininkas, keliolikos knygelių apie parapijų ir miestelių istorijas autorius, dailininkas, parodų ir istorinės atminties žygių organizatorius. R. Guobis taip pat rengia ir skaito mokslinėse ir pažintinio pobūdžio konferencijose pranešimus, kuriuose nagrinėja ir populiarina Anykščių krašto istorijos žinias, atskleidžia naujus tų žinių šaltinius. Tai ‒ autorius, kuriam svarbi istorinė sąmonė, tautos kultūra. Jo atmintyje fiksuojasi įvykiai, asmenybės, ypač jų kūryba. Taip prisimenamas uteniškis, vienas iškiliausių lietuvių poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas, rašęs apie Siauruką, stoties pasaulį ir pripažinęs, kad „laimingesnis yra tas, kuris ne išvyksta nežinia kur, tačiau pasilieka…“ Minimas ir kitas lietuviškosios poezijos kūrėjas Faustas Kirša, kuris Antrojo pasaulinio karo metais keliavo iš Šiaulių į Anykščius ir „nustebimų pašūkčiojimais perpinta proza“ vaizdžiai aprašė Aukštaitijos laukais riedantį traukinuką. Stebina išskirtinis Istorijų autoriaus dėmesys detalėms: „Anykščių stotyje lygia greta kaip kareiviai šalia perono išsirikiavę stovi eile stambūs šermukšniai, jų raudonos kekės puošia ir primena stiklelio mėgėjui ‒ svaigią šermukšninę, išalkusioms varnoms ‒ peną, vaikams ‒ skanėstą, mergaitėms ‒ papuošalą ir gamtos svaigulio džiaugsmą aukštaičiui iš ežerų krašto, poetui F. Kiršai.“ Išties stoties viršininkas daug žino. Jo žinios iš patirties, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių, iš didžiulės širdies, iš jausmo, nuojautos. Jis žino, kad geležinkeliuką rašytojos akimis kadais matė ir anykštėnė Bronė Buivydaitė. Mėgina atspėti „ką ji patyrė, lankydamasi geležinkelio stotyje dar tais tolimais caro laikais?“ Nėra priežasties manyti, kad nuovokaus pasakotojo spėjimas būtų neteisingas: „Matė [B. Buivydaitė ‒ J. Ž.] stoties perone ant suoliukų sėdinčias, krepšius ant žemės pasidėjusias ir traukinuko laukiančias moteris, pakylantį semaforą, senį su botagu rankose ir ant laiptelių stoviniuojantį žandarą su didele dvišake barzda.“

Pagrindinį Stoties viršininko istorijų moto būtų galima suformuluoti iš šio straipsnio antraštėje dominuojančių veiksmažodžių: pažinti ir gėrėtis. Pažinti, kaip prieš 120 metų, tolimaisiais 1899-aisiais, tiesė siaurojo 750 milimetrų pločio vėžės liniją, kaip tuomet žmonėms atrodė „šėtono pečius“, važiuojantis be žirgų, lyg koks „Mikaldos pranašysčių nelabasis“. Gėrėtis ‒ Siauruko dunksėjimu, jo jaukia pastoge, namus primenančia dvasia, ypač tuomet, kai esi tolimame kelyje, „kai už lango siaučia audra, pliaupia lietus ir vaiduokliškai tamsu…“

Kitas R. Guobio knygos moto – „man rūpi“, tiesiogiai neįvardytas, tačiau rezonuojantis nuo pat pirmosios istorijos. Į rūpesčio paradigmą įrašoma krašto istorija, kultūrinė atmintis, išeivijos problemos, tautiškumo, tapatybės klausimai. Žinoma, šios temos mūsų publicistikoje, taip pat ir eseistikoje nėra naujos, tačiau vis dar svarbios ir skaudamos. Būtina jas gvildenti, įdomiais, paveikiais tekstais priminti. Ir kaip moko stoties viršininkas, ne tik rašymas, bet ir skaitymas turi būti aktyvus, mintį, nuostabą, vertinimą budinantis: „Skaitydamas knygą apie Angliją, tarsi ir viską priimdamas už tikrą tiesą, staiga nustebau, kai autorius patarė lietuvaičiams nekrikštyti savo vaikučio tautiniu, tarkim, Žvaigždikio vardu, nes kol jį kas šiame paviršutiniško bėgsmo pasaulyje ištars ar įsimins, jis turės problemų… Remiantis romano Frank Kruk herojaus Prano Krukelio išmintimi, neteks keleto dolerių. Bet daug skausmingiau bus, kai jis neteks savo tautinės tapatybės, tėvynės jausmo ir pasiliks šiame atšiauriame pasaulyje kaip nelaimingiausias benamis.“

Skaitydamas Istorijas, atidus skaitytojas gėrėsis ne tik aukštaitiškais vaizdais, Siauruku atriedančiais nuotykiais, geležinių kelių ir stočių magija, bet ir metaforišku, nepaprastai vizualiu stoties viršininko pasakojimu: „Vėl pasaulis tyliu ir paslaptingu rugsėjo aksomu spindi. Vėl palengva gelsta, palengva įsiliepsnoja tarsi garvežio krosnyje ugnis mūsų stoties didžioji puošmena ‒ šimtamečiai klevai bei liepos.“ Lyriškai nuteiks ir reziumuojančia gaida nuskambančios autoriaus eilės:

Gurkšt, gurkšt…

Saldus, lipnus, kartus,

stiprus biržiečių skystis

mano alpstančią esybę vilgo…

Ten, žemai, pasaulyje

Girdžiu balsus?.. Žingsnius…

Plačiai atmerkiu akis,

Kylu visu ūgiu ir ištariu:

„Aš Siauruko muziejėlio

Labirinto gidas…“

 Įnikus į sodrius pasakojimus, pajunti kirbant klausimą, kas gi iš tiesų tuo valiūkišku Siauruku rieda ‒ žmonės ar jų istorijos? Atsakymo derėtų ieškoti aptariamoje rinktinėje. Tiesa, jis bus pasklidęs po įvairius knygelės puslapius, prisieis surinkti lyg dėlionę. Visgi pagrindinė detalė, matyt, bus ši: „Dar yra ką pasakyti, o tas žinojimo lobynas kasdien tik turtėja, pasipildo vis nauju žinojimu, vis naujais atradimais vis gilesniu suvokimu. Tad pirmyn, istorijų garvežy…“

Rita Nomicaitė. Iliustruotoji lietuvių muzikos istorija

2019_Indra_virselis

Iliustruotoji lietuvių muzikos istorija

 Rita Nomicaitė

Kaunietė muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, atsidavusi muziejininkė, vis parengia knygelių apie mūsų žymiausias istorines muzikos asmenybes.

Solidžiausia jos sudaryta knyga – „Antanas Kučingis: laiškai, dokumentai, atsiminimai“ (Kaunas: M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, 2012, 448 p.). Antanas Kučingis (1899–1983) – vienas legendinių Lietuvos operos solistų, bosas. Iškentęs kalinimą ir tremtį (kur atsidūrė su Antanu Miškiniu, tad poetas taip tapo vienu iš veikėjų), parsiradęs į Tėvynę ir toliau buvo persekiojamas. 1956 m. pasklidus žiniai apie jo grįžimą Vilniaus teatro scenon, apie pasirodymą Mefistofelio vaidmeniu „Fauste“, kilo toks ažiotažas, kad valdžia išsigandusi spektaklį atšaukė, bet jį pakeitę „Pilėnai“ buvo nutraukti maištaujančios publikos. Antano Kučingio laiškų bei kitų dokumentų rinktinė tiesiogiai atskleidžia ne tik paties dainininko gyvenimo ir darbų aplinkybes. Šis veikalas – tarsi paminklas sovietų okupantų užguitiems muzikams.

Knyga apie Antaną Kučingį išsiskiria iš kitų Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės parengtų leidinių. Muziejininkė daugiausia rūpinasi monografinių albumėlių rengimu. Tai pusės A4 lapo formato, sąsiuvinio storio knygelės, o jų turinį sudaro maždaug 100 nuotraukų su kruopščiausiais komentarais ties kiekviena. Paveikslėliai rodo įvairius rankraščius, natų leidinius, koncertų afišas bei daiktus – baldus, garbingas dovanas ir kt. Albumėlių „eksponatus“ muzikologė surenka ne vien iš savo darbovietės Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus (dabar tai – Kauno miesto muziejaus padalinys), bet ir iš kitų institucijų – Teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo ir pan.

2012_Kucingis

Vaizdingi informatyvūs Kristinos leidiniai pasakoja apie didįjį Kiprą Petrauską – „lietuviško dainingumo įkūnijimą“, anot muzikos kritiko Vlado Jakubėno; apie jo brolį Miką Petrauską, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ muzikos autorių. Vienas albumėlių skirtas himno „Lietuviais esame mes gimę“ kompozitoriui Stasiui Šimkui (be jo kūrinių iki šiol neįsivaizduojamos dainų šventės).

2005_K. Petrauskas

2008_M. Petrauskas

2007_Simkus

Du leidiniai atveria kompozitoriaus, pirmojo Lietuvos aukštosios muzikos mokyklos (anuomet – Kauno konservatorijos) vadovo Juozo Gruodžio kūrybinio ir kasdienio gyvenimo palikimą.

2004_Gruodis

Parengta knygelių apie operos solistę Adelę Galaunienę, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrių.

2017_Galauniene

2011_LKS Kauno sk.

Šįmet minėdami Juozo Naujalio 150-ąsias gimimo metines, galime smagiai prisiminti Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės 2009 m. išleistą šiam muzikos patriarchui skirtą albumą. Akį traukia slaptai veikusios „Dainos“ draugijos choro nuotrauka gegužinėje (1900), pirmųjų dainų švenčių (1924, 1928) dirigentų ženkleliai, batuta, pianinas, JAV lietuvių dovanos – sidabrinė vaza, rašymo reikmenys; išvaizdūs natų viršeliai, koncertų programos, bendražygių ir šeimos fotografijos, laiškeliai; dailūs buities daiktai (stalinis laikrodis, indai, baldai).

2009_Naujalis

Pavasarį pasirodė 10-oji šios muzikologės parengta knyga-albumas „Juozas Indra: kompozitorius, dirigentas, dainininkas“ ( Kaunas: Kauno miesto muziejus, 2019, 180 p.) Leidinys – kiek didesnio formato ir su garso įrašų kompaktine plokštele, į kurią perkelta Juozo Indros dainuojamų ir parašytų kūrinių (juos atlieka kiti muzikantai), su išsamesniu pasakojimu apie kūrybos sferas ir gyvenimo realijas. Gausiai iliustruotas ‒ „nuotraukose skaitytojai pamatys daugybę kitų istorinių meno pasaulio asmenybių, bendradarbiavusių ir bendravusių su J. Indra, pajus to laiko dvasią, tradicijas, įvairias gyvenimo detales“, sakoma Pratarmėje. „Tas laikas“ – studijos Kauno konservtorijoje, vėliau ‒ sovietų režimas, tremtis Sibire, kurią palengvinti ir greičiau grįžti į Lietuvą padėjo įtakingų kolegų užtarimai. Vis dėlto… Šiaurėje netekęs sveikatos, J. Indra mirė likus vos kelioms dienoms iki 50-mečio.

2019_Indra_virselis

2019_Indra_CD

2019_Indra_CD_turinys

Pasak operos meno autoriteto muzikologo prof. Jono Bruverio, šioje knygoje Juozo Indros (J. Padleckio, 1918–1968) kūrybos pėdsakai ir kasdienybė nušviestos maksimaliai kruopščiai. Autorė vadovaujasi daugybe šaltinių, jungdama juos į vientisą intriguojantį pasakojimą. Štai muzikologės atrinktos kelios citatos, apibūdinančios J. Indros savumus. „Dirigentas Algimantas Kalinauskas, prisimindamas 1943 metų rudenį Vilniaus miesto teatre, rašė: „Bet svarbiausia naujiena buvo naujas tenoras Juozas Padleckis – aukštas, jaunas, balsingas vyrukas, be to, nepaprastai muzikalus. (…). O pagrindinė „Rigoletto“ naujiena buvo minėtasis J. Padleckis, dainuojantis atsakingą ir nelengvą Hercogo partiją. Su juo nebuvo jokio vargo. Nuo mažens muzikuojantis, augęs B. Jonūšo vadovaujamame pulko orkestre, paskui kiek Kauno konservtorijoje pasimokęs, jis kaip mat išmoko savo partiją be jokių klaidų ir jokių pagalbininkų. Kiek ilgiau teko darbuotis Zaukai [režisieriui], kol jį, niekada scenoje nebuvusį, išmokino joje laikytis ir tinkamai judėti“ (p. 18).

„Viena iš operos primadonų Regina Tumalavičiūtė, prisimindama scenos partnerius, be kita ko sakė: ‚Jaukus, „minkštas“ partneris buvo J. Indra“ (p. 32).

„Amžininkų teigimu, J. Indra didelę meninę įtaigą sugebėdavo išgauti santūrumu, jis mokėjo vaidinti balsu, juo perteikti kuriamo herojaus sielos virpesius, nuotaiką. Dainininkas labai greitai ir lengvai išmokdavo operų partijas. Kaip prisimena dirigentas Algimantas Kalinauskas, J. Indra gyvai domėjosi ne tik tuo, ką pačiam reikės dainuoti, bet ir visu muzikiniu audiniu, ir partneriais, ir choru, ir orkestru, išnagrinėdavo akompanimento harmoniją, faktūrą“ (p. 32).

„Solistės Bernardos Petravičiūtės prisiminimai kupini entuziazmo: „Man jis buvo nepaprastas dirigentas (…). Visi jį gerbė, nes matė didžiulį jo talentą ir neeilinę erudiciją. Kai 1961 metais atėjau dirbti į teatrą [Kauno muzikinį – R.N.], man atrodė, kad visi artistai nevalgo, nemiega, neturi šeimos ir gyvena tik teatre – jie atrodė tokie pasitempę, pasipuošę, švarūs. Ta kūrybos dvasia visus užkrėtė J. Indra, nes muzika ir teatras buvo jo gyvenimo prasmė. Jis ateidavo į teatrą anksti rytą ir išeidavo vėlai vakare. Visas artistų judėjimas sukosi aplink jį. Jam visi buvo lygūs, visiems vienodai sakydavo reikiamas pastabas. Buvo labai malonu dirbti su juo, nes turėjo begalintį humoro jausmą – jis daugiau juokdavosi negu bardavosi. Indros juoką girdžiu ir dabar, jis juokdavosi iš visos širdies. Mokėjo priimti kitokią nuomonę. Jis augino ne žvaigždes, o kolektyvą. Ai, Dieve, tai buvo tikras teatras!!! J. Indra, stovėdamas prie dirigento pulto, savo plačiais pečiais iškėlė teatro lubas, kaip augalas augdamas iškelia žamės plutą.“ (p. 59‒60).

Knyga turi reprezentaciniam veikalui būtinus priedus. Ne tik, kaip minėjau, valandos trukmės kompaktinę plokštelę su garso įrašais, bet ir bibliotekininkės Kristinos Šernaitės parengtą J. Indros bibliografiją, nemažą asmenvardžių rodyklę.

Muzikologė ir muzikos istorikė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė sugeba aprėpti ir atrinkti išraiškingą medžiagą, tad leidinys neabejotinai atskleidžia nuoseklaus profesinio darbo vertę.

 

 

 

Deivydas Stankevičius. Pakeliui

Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Šiuo metu esu dešimtokas. Pagal mėgstamą mokslų šaką esu grynakraujis humanitaras, nors stengiuosi pamilti ir skaičiukus (tiesa, ne visada sėkmingai). Po kojomis  susiformavusio tvirto pagrindo dar neturiu – nesu visiškai atradęs ateities pašaukimo, paties savęs. Šiuos trūkumus bandau kompensuoti stengdamasis savo gyvenime atrasti vietos naujiems dalykams ir hobiams. Savyje labiausiai vertinu diplomatiškumą ir mokėjimą į pasaulį pažvelgti kitaip. Rašyti norėčiau ir ateityje – nesvarbu, ar profesionaliai, ar tik savo malonumui.

Ačiū už kantrybę,

Deivydas Stankevičius

Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos II klasės mokiniui Deivydui Stankevičiui skirta III vieta.

 PAKELIUI

 ‒ Tai šiandien kaip visada?

‒ Taip, penktą.

‒ OK.

Telefonas su kiek aptrintu dėkliuku lėtai nuslenka ir bumbteli į kišenės dugną. Beliko atsidusti. Ta pati rutina. Pilka vienalytė linija be jokių įtrūkimų ar pasislinkimų į kažkurią pusę. Šiandien bus tas pats, kas buvo ir vakar, ir trečiadienį, ir antradienį…  Niekada nesuprasiu žmonių, kurių kiekviena minutė griežtai sustyguota, ir, apsaugok Aukščiausiasis, atsiras bent sekundės dalelės nuokrypis. Gal tai tik mano savotiškas mąstymas, kurio tikrosios šaknys išsikeros pasakojimui dar tik įpusėjus, tačiau taip detaliai planuodami žmonės savo gyvenimus „įkalina“ užrašinėse, madinguose staliniuose kalendoriuose, prie šaldytuvo priklijuotuose lapeliuose ar kitose vietose, kur išdėstomi grandioziniai tikslai ir lūkesčiai.   Nė gurkšnelio laisvės. Aš pats esu spontaniška asmenybė, man ilgalaikiai planai nelimpa nors tu ką. Galima kaltę suversti tinginystės ar neryžto ydoms, bet greičiausiai didžiąją dalį kaltės turėtų susižerti mano egoizmo demonas – mėgstu improvizuoti ir gauti bent pliūpsnelį adrenalino. O gal čia kaltas ir perdėtas pasitikėjimas savimi? Žinoma, žmogui, kuris negali išsitekti planų bei rutinos gniaužtuose, kiekvienąsyk matyti tuos pačius vaizdinius ir atlikti tuos pačius veiksmus, bus nemenkas iššūkis (tiek jam pačiam, tiek jo vaizduotei). Kaip gali gimti genealios idėjos, kai visą gyvenimą praleidi „stagnacijoje“?

Jaučiu, kad pamažu kas sekundę atsisveikinu su dešimtimis nervų ląstelių. Šis pavakarys bus toks nuspėjamas: taškas A (būčiau aš) pasislenka keletą kilometrų, kad susidurtų su tašku B (mano draugelis). Vėliau taškas B be jokios sąžinės graužaties keliauja į sporto salę  ir palieka tašką A (tikėtina, kad ilgai ir nuobodžiai laukti). Pusvalandžiui. Ilgiausiai keturiasdešimt penkioms minutėms, jei viskas užsitęstų. Galbūt valandą, jei reikalai pasisuktų visiškai kita kryptimi. Tačiau šiandien aš pasiryžęs kiek pakoreguoti taško A koordinates. Nukreipti visiškai šviežia kryptimi. Kaip ir pridera improvizatoriui.

Mano paskutinė laukimo stotelė – šalikelėje supiltas kauburėlis su medinių kryžių-kryželių eile. Ne Maljorka, bet to užteks, kad pavyktų ištrūkti iš kasdienybės. Negana to, prisikalbinau draugą, kad pasibaigus treniruotei jis pats ateitų į mano naują laukimo „postą“. Maža kas!… Bus naujovė ir jam.

Pati vasario mėnesio pabaiga. „Tarpsnis tarp gyvosios gamtos mirties ir atgimimo“ – taip šį laikotarpį veikiausiai įvardintų poetai ar sentimentalūs žmonės. „Tarpsnis tarp Kalėdinių ir Velykinių atostogų“ – ką tikriausiai pasakytų mokiniai.  Tikriausiai savotiškai pritarčiau abejiems. O pavasaris veržiasi nenumaldomai. Iš kadaise buvusių pusnynų liko tik keli šalikelėse besimalantys apgailėtini sniego kąsniai, išskiriantys drumzliną vandenį. Kur ne kur iš pašalo kėlėsi žolinės kultūros. Lėtai iš kiekvieno kampo nyko vasariui būdinga pilkuma. Dievaži, jeigu likimas man skirtų dailininko talentą ir galimybę nupiešti antrą Botičelio „Pavasarį“, ant drobės drėbčiau dažus ir bandyčiau atkartoti dabar matomą vaizdą. Tačiau dabar ir toliau kaip karys lėtai marširuoju grikšinčiu sniegu. Nors švelniai melsvi dangaus lopinėliai žadėjo ką kitą, žinojau, kad netrukus šią vietą lėtai apgaubs sutemos. Vasarį temsta dar gana anksti. Tačiau net ir neskubėdamas kelionės tikslą pasiekiau gana greitai. Paprasta kalvelė su krikščionybės simboliais. Prisėdau ant šalia esančio suolelio. Pasidairyti. Vis ryškiau besidažantys vakarai, regis, prašalaičių nė kiek nebaugino.  Tai vienas, tai kitas retkarčiais prasliūkindavo kaip šimtamečiai nukirsdinti vaiduokliai iš britų apsėstų pilių. Net jei ir teikdavosi atkreipti dėmesį į mano buvimą šalia, tai buvo tik užkniaubti, po kailinėmis kepurėmis paslėpti žvilgsniai su ištuštėjusiomis akimis (kartais mėgstu atkreipti dėmesį į žmonių akis, jos neretai būna kaip asmens indikatorius ( aš jūsų nekenčiu, rudaakiai!)). Retkarčiais prašvilpdavo koks automobilis, tepalikdamas menką CO2 pėdsaką ir tolstantį gaudimą. Sėdėjau ir paprasčiausiai stebėjau. Nieko daugiau. Absurdas. Visiška nesąmonė. Kur draugelis?

Atlikti stebėtojo ir analizuotojo vaidmenį man patinka. Šedevrą neabejotinai daug maloniau stebėti nei kurti. Ir mažiau nervinių ląstelių kainuoja. Kita vertus, ar šie žmonės, į kuriuos dabar sutelkiau dėmesį, verti šedevro vardo? Ar kino industrijoje jie nebūtų eiliniai, nereikšmingi supportingcharacters?[1] O gal ir ne… Galbūt jie yra užslėptas plot twistas[2]„iššaus“ pačiam gale! Tereikia išlaukti tinkamos akimirkos. Neabejojau tik viena gyvenimiška tiesa: kiekvienas žmogus yra savaip individualus (niekuo neišsiskiriantis veikėjas tikrai nepritrauktų žiūrovų dėmesio). Juk visas likęs gyvenimas – žinių „žvejyba“ ir atsirinkimas. Nuo pat mažens patenkame į kitų įtakos sferą: pirmasis ištartas žodis, savarankiškas veiksmas, net emocijos – be kitų nebūtume išmokę. Žmogus išties yra sociali būtybė. Ir jo nepriklausomybė tokia trapi…

Mano sudėtingą minčių rezginį nutraukia pavojingai arti prisiartinęs dar vienas „intelekto nesužaloto veido“ žmogus. „Bomžas“,– taip ir norisi pasakyti. Paraudusiame delne matau spaudžiant „velnio lašų“ butelaitį. Tebūnie. Stebiu šį vyriškį. Bus mano analizės objektas. Bet viskas apsiverčia 360 laipsnių kampu. Atsisukęs jis netikėtai man tėškė tokių necenzūrinių žodelių, kad net marozui tektų nulenkti galvą ir užsirašinėti  „genialias mintis“. Tikriausiai pilstuko pašnibždėtos mintys. Laimei, paskutinę sekundę suspėjau suvaldyti besiveržiančias laukan emocijas (draugo vis dar nematyti, o laiko praėjo nemažai); juk ši žmogysta – mano analizės objektas, turiu jį analizuoti neutraliai, kad ir kas bebūtų. O pikčiurna, nuleidęs garą, svirduliuodamas artinosi prie kauburėlio. Prisiartinęs prie vieno iš kryžių nuleido galvą ir ilgokai sustingo tyloje. Nė vieno netinkamo krustelėjimo, tik pagarba. Aš irgi netariau nė žodžio, kad nesugadinčiau akimirkos. Kiek pastovėjęs, senukas išsitiesino ir lėtai nusliūkino savais keliais, mane palikęs su nauja apmąstymų našta. Įsitikinęs, kad bambeklis jau nebegrįš, atsistojau patikrinti, kuris kryžius „užkabino“ jo dėmesį (vietą spėjau įsidėmėti). O užrašas buvo lakoniškas, tačiau kartu ir viską paaiškinantis: „Trėmimų aukoms atminti“. Tai gali reikšti, kad šiam praeiviui gyvenime jau teko susidurti su „į niekur“ vežančiais vagonais? Gal dėl tremties jis neteko tėvų ar kitų artimųjų? Aišku, dabar liks tik spėlionės, bet ką tik matytas vaizdelis įgavo naują prasmę. Kas žino, gal tokio skaudaus įvykio kankinamas asmuo iki šiol neatsigavo ir bando skausmą nuplauti pigiu alkoholiu? Matyt, patarlė apie pabuvimą kito kailyje nėra „išlaužta iš piršto“.

Vėl prisėdau. Tie žmonės ir jų gyvenimai tokie sudėtingi… O žmogus viso labo tėra iš 70% vandens (ir likusių neregėtų elementų, kurių net nesivarginsiu vardinti) sudarytas mėsos gniužulas, viduje turintis vingiuotą graikinio riešuto pavidalo organą – smegenis. Ir pabandykite nerasti bent vienos iš šių savybių kiekviename mūsų! Tačiau mes visi, nors ir vienodos sandaros, nesame vienodi. Čia labai pagelbės, mano manymu, tinkamesnis žmogaus apibūdinimas iš psichologijos knygiūkščių: „Mašina, kuri turi protaujančią sielą“. Idealiai apibūdina homosapiens. Būtent „protaujančia siela“ skiriamės nuo gyvūnų. „Mašinos“ poreikių nereikėtų išaukštinti – jie tikrai mus nedaro ypatingus.

Visada buvo populiaru dalykus skirstyti į smulkesnes kategorijas, neišimtis ir mąstymo stilius, psichologija. Deja, toks skirstymas sudaro puikias galimybes gimti pabaisoms stereotipams. Tereikia panagrinėti paprasčiausią pavyzdį – vyras ir moteris. Marsas ir Venera. Aišku, stereotipinė moteris būtinai stengsis atrodyti trapi, emocionali būtybė, o „Marso gyventojas“ neva turės psichologinę persvarą, tvirtumą. Paistalai! Vienintelė stereotipų paskirtis – būti vandeniu nuleistiems tualete ir visiems laikams pasilikti giliai kanalizacijos vamzdyje (Gal jam šiandien treniruotė užsitęsė visą valandą?!).

Toliau stebiu filmą  banaliu pavadinimu Gyvenimas. Kulminacija kol kas net nekvepia. Jokių naujų veikėjų. Tik prašvilpiančios mašinos. O ir draugas (be abejo, antagonistas) bando mano kantrybę. Nujaučiu, kad pykčio pūlinys tuoj tuoj trūks, išliedamas visas iki šiol pogrindyje slėptas emocijas. Paauglystė, paauglystė… Taip lengva visą sudėtingą elgesio kompleksą nurašyti vienai mokslinei sąvokai (argi anekdote „Mokslininkai nustatė, kad žmonės tiki viskuo, kas prasideda žodžiais „Mokslininkai nustatė“ nėra bent lašelio tiesos?). Po to seks sudėtingas asmeninio gyvenimo ir šeimos formavimas, vėliau, kai jau, rodos, užauginus vaikus galima atsipalaiduoti, būtinai sumedžioja kokia nenuorama „vidutinio amžiaus krizė“. Galiausiai, perkopus jau ne vieną dešimtį, vis dažniau atrodys, kad į palydą prašosi ne itin laukiama „viešnia su dalgiu ant peties“. Tarsi žmonės ieškotų dingsčių, kodėl „kartais“ galima būti nelaimingiems , tačiau daug rečiau ieškoma laimingų gyvenimo atkarpų. O galbūt žmonių, kaip tikrų veiksmo filmo herojų, visas gyvenimas yra paskirtas kovai su emocijomis ir demonais, slypinčiais viduje?  Išties ne pati lengviausia batalija, nors gali pasirodyti ir priešingai. Šis grobuonis nėra išdykęs kaimynų vaikas ar senas mokyklos priešas (daug pavojingesnis), o savo nagučius, visada tobulai išgaląstus, suleis pačią netinkamiausią akimirką. Vidinis pabaisa (savo paties demonus norėčiau įsivaizduoti kieto filmo blogiuko pavidalu) apie tave žino pakankamai, kad galėtų smogti lyg žaibas iš giedro dangaus. Šių demonų itin dažnas aktyvumas fiksuojamas paauglystės stadijoje (nuskambėjo kaip paranormalaus  filmo scenarijaus atkarpa). Tokiu laikotarpiu jaunieji žmogučiai ir taip susiduria su daugybe problemų ir naujovių, o nutrūktgalviams demonams, kurie nieku gyvu nelįstų prie tvirtavalio, neturinti tvirto stuburo jaunuomenė tampa puikia landyne. Kiekviena mūsų bloga emocija jiems tampa lyg čiurkšlė lydyto šokolado (tikėtina pieniško). Bent jau mano demonui. Juodo niekada nemėgau. Nusipenėję plėšrūnai (demonai) palaukia badmečio ir po to vėl puola. Net nereikia minėti, kad tokie „bendradarbiai“ pridaro daug daug žalos. Belieka arba jiems pasiduoti, arba kibti į kovą. Su kuo: ar vidiniais priešais, ko siektų stoikai, ar tariamais išorės pavojais – sprendimo laisvė palikta mums. Nors nesusitvarkius su vidumi, mūšiai išorėje taps nepalyginamai sunkesni. Protingiausias poelgis būtų su demonais susidurti akis į akį ir paspausti ranką – po kruvinų kautynių sudaryti paliaubas. Kartais, jei viską pakreipsime priešinga linkme, demonai gali mus privesti net prie asmenybės tobulėjimo. Viskas, ko reikia, yra mokėjimas gauruotą demoną tarsi juodbėrį įkinkyti į savą vežimą ir liepti stumti naštą paties žmogaus pasirinkta kryptimi. Mokėti sukontroliuoti demoną yra svarbiausia. Ir kuo mažiau kraujo praliejimo. Laikausi nuomonės, kad mes beveik visi iš prigimties esame pacifistai. Tad griebkime iš pašiūrių sudulkėjusius žąslus ir pirmyn – kinkyti demonų!

Prie suoliuko netoli kryžiais apstatytos kalvelės žąslų ar kamanų nėra. Sutramdęs demoną savaip toliau ramiai akim ganau kiek vingiuotą horizontą. Pakeliui. Būtent šį žodį pasakiau draugui, nurodęs savo ėjimo kryptį. Tas „pakeliui“ lyg ir nežadėjo nuotykių ar atradimų, bet vis dėlto…

Atkreipiu dėmesį į dar vieną buitinį faktą. Visai čia pat, ant dar užsilikusio ledžiūkščio, slystelėjusi žemėn krito garbaus amžiaus senutė. Dar spėjau pamatyti iš krepšių išbyrančias prekes. Nieko nepadarysi – teks įsikišti į scenarijų. Atpažinau – mano netolima kaimynė. Beveik nebendraujame, tačiau pagalbos ranką ištiesiau lyg senai pažįstamai. Ir veltui. Kažką sumurmėjusi nukentėjusioji virpėdama atsistojo pati, greitai susikrovė prekes ir nė nenužvelgusi manęs nukeliavo toliau. Tai mane pribloškė. Kaimynė… Vėl klestelėjau į savo sostą ir panirau į ekstazę. Kaip aprašyti šią veikėją? Kokį vaidmenį ji atlieka Gyvenime?

Nelengvas jos likimas. Perkopusi aštuntą dešimtį, našlė. Vieniša. Artimieji apsilanko tik išskirtinėmis progomis. Gal todėl toks atšiaurumas kitiems. Įsisenėjęs bjaurus demonas, ne kitaip. Tikriausiai bus proga apsilankyti. Su kamanomis.

Padangė jau visiškai apsiblausė. Tuo pat metu nurimo ir mano besikapstantis protas. Iš tiesų, pakeliui per trumpą dienos atkarpą galima patirti daug nuostabių atradimų ir nušvitimų. Pavyzdžiui, pasidomėti žmogaus mąstymo prigimtimi. Žinoma, iki galo mums nelemta jos perprasti. Kitaip būtų labai nuobodu. Gyvenimas be žavesio. Kartais visas įdomumas yra nežinomybė. Jei tik kažkas atrastų tą nelemtą žmogiško individualumo prigimties formulę ar receptą, susižertų daugiau nuopelnų nei Nobelio premijos laureatai. Minėkite mano žodį.

Pagaliau. Tolumoje jau matau draugą. Stulbinančiai įdomus cheminis elementas yra žmogus (cheminis pavadinimas būtų žmogilis/žmogosonas). Savo sandara jis visiškai neypatingas, tačiau jo sukeliamos reakcijos būna įspūdingos. Visiškai pritariu posakiui, kuris skelbia, kad „Žmonija yra tarsi didžiulė simfonija, o kiekvienas žmogus atskira gaida“. Ar aplink skambės grėsminga penktoji simfonija, ar sunkusis metalas – spręsti mums. Simfonijoje, kaip ir Gyvenime, būtinos ir griežtesnės, šiurkštesnės natos, nes be jų liktų tik vienoda, užknisanti rutina.

Taigi Gyvenimas nenuobodus. Kad ir šiandieniniai jo epizodai. Kol kas geriausias mano matytas serialas su ryškiais veikėjais. Niekada neišsisemiantis. O jei tik bus grėsmė, kad pritrūko idėjų, visada į sceną galima šokti pačiam. Kilkite nuo sėdimųjų vietų, žiūrovai!… Aplodismentai!

Takelis. Neringos dangvydės nuotrauka
Takelis. Neringos Dangvydės nuotrauka

_____________________________________________________________________

– Atleisk. Pavėlavau. Viskas dėl tos treniruotės.

– Nieko tokio. Netgi labai gerai.

[1]Supportingcharacter (angl.) – antraeilis, antrarūšis veikėjas;

[2]Plot twist (angl.) – netikėtas siužeto vingis, posūkis

Kultūros svetainė


Lietuvos kultūros taryba 2019 m. skyrė paramą projektui "Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūtos svetainėje www.menobangos.lt