Kinematografinė juodaodžių kultūros vizija kaip naujos mitų eros ženklas

Superherojų filmo "Juodoji Pantera" afiša.
Superherojų filmo “Juodoji Pantera” afiša.

Kinematografinė juodaodžių kultūros vizija kaip naujos mitų eros ženklas

Karolis Baublys

Amerikiečių režisieriaus Ryano Cooglerio fantastinis superherojų filmas Juodoji Pantera (Black Panther; 2018) – jau 18-as žymiosios „Marvel Studios“ kūrinys, adaptuotas sekant „Marvel Comics“ personažu T’Challa, vadinamu Juodąja Pantera. Jau 2016 metais pasirodęs „Marvel Studios“ prodiusuotas Doctor Strange, subūręs tokius kino aktorius kaip Benedictas Cumberbatchas ar Tilda Swinton, įrodė turįs didelių kūrybinių ambicijų. Tad ar teisi prancūzų kultūrinė spauda, teigdama, kad Juodoji Pantera ženklina vaisingą kūrybinį „Marvel Studios“ atsinaujinimą?

Tikra tiesa, kad Juodoji Pantera pasirodo laikais, kuomet blockbuster‘iai išgyvena akivaizdžią kūrybinę krizę (užuot kūrę naujus kinematografinius herojus, prodiuseriai renkasi senų herojų kompiliacijos kelią, kuris esą užtikrina finansinį pelną). Su Juodąja Pantera „Marvel Studios“ ryžtasi iš naujo nubrėžti savos kinematografinės mitologijos kontūrus: naujojo filmo aktorių kolektyvą sudaro beveik išimtinai juodaodžiai. Tai – pats tikriausias dvigubas ekscesas: viena vertus, afroamerikietis režisierius Ryanas Coogleris meta iššūkį komplikuotam Hollywoodo kino studijų požiūriui į afroamerikiečių aktorius, kurių privengiama, kita vertus, šis filmas – dar vienas antausis rasizmu ir ksenofobija dvelkiančioms Donaldo Trumpo deklaracijoms.

Wakandos valdovas  superherojus T‘Challa, tapęs Juodąja Pantera (Chadwickas Bosemanas)
Wakandos valdovas superherojus T‘Challa, tapęs Juodąja Pantera (Chadwickas Bosemanas)

Iš dalies filmą paskatino juodaodžio režisieriaus Jordano Peele trilerio Get Out (2017), originaliu būdu demaskuojančio rasizmą, sėkmė. Kaip teigia filme Juodoji Pantera antiherojų Eriką Killmongerį vaidinantis Michaelis B. Jordanas, publika yra pasirengusi priimti tokio pobūdžio filmą, tad ateityje bus vis daugiau ir daugiau pagrindinius vaidmenis vaidinančių afroamerikiečių aktorių. Iki šiol dar nė vienas „Marvel Studios“ blockbuster‘is neturėjo giliai politinės potekstės. Juodoji Pantera drąsiai atskleidžia visai kitą, nei esame įpratę girdėti, afroamerikiečių kultūros viziją. Pirmąjį juodaodį superherojų T‘Challą, tapusį ypatingų galių turinčia Juodąja Pantera (amerikiečių aktorius Chadwickas Bosemanas), galima interpretuoti kaip kardinalų Jameso Bondo herojaus perrašymą afroamerikiečių kultūros kontekste. Po įspūdingu specialiųjų efektų fasadu filmas kelia sudėtingus juodaodžių identiteto ir Afrikos žemyno vietos, paskirties (ir net likimo) pasaulio kontekste klausimus.

Fantastinė Wakandos šalis.
Fantastinė Wakandos šalis.

Filmo veiksmas vyksta afrofuturistinėje Wakandos šalyje, į kurią kadaise nukritęs meteoritas atnešė stebuklingą mineralą, kuris padėjo vietiniams gyventojams išvystyti pasauliniu mastu stulbinančią techniką ir itin aukšto lygio mediciną. Juodosios Panteros kūrybinė komanda ilgai mąstė, kaip pavaizduoti šią fiktyvią šalį. Rezultatas sukelia dvigubą įspūdį: viena vertus, tai – kraštas, totaliai valdomas naujausių technologijų, kita vertus, jame yra gaivališkos laukinės gamtos, ritualizuotos pirmykštės, pirmapradės gyvensenos pėdsakų. Senosios ir naujosios kultūrų dermė – išskirtinis Wakandos bruožas. Vertėtų pabrėžti, kad šioje fantastinės šalies vizijoje nerasime nė lašo to vargo ir skurdo, kokį esame įpratę girdėti apie Afrikos valstybes. Per fantastinę Wakandos šalį ir jos papročius režisierius atskleidžia ištisą turtingos Afrikos kultūros mozaiką, pilną spalvų, šokių, savito temperamento. Ypač sužavi muzikiniai sprendimai, derinantys Afrikos folklorą ir įvairius šiuolaikinės juodaodžių muzikos stilius.

T‘Challa (Chadwick Boseman) ir  Erikas Killmongeris (Michael B. Jordan) kovoja dėl sosto.
T‘Challa (Chadwick Boseman) ir Erikas Killmongeris (Michael B. Jordan) kovoja dėl sosto.

Vizualinis šalies identitetas atskleidžiamas ne tik įspūdingais peizažais, bet ir savitais personažų charakteriais. Michaelio B. Jordano įkūnytas filmo antiherojus Erikas Killmongeris patraukia savo ryžtu, dvasine stiprybe, sudėtinga prieštaringų patirčių ir emocijų samplaika. Kaip niekada įspūdingus vaidmenis vaidina afroamerikietės moterys: žaisminga, ekcentriška, o sykiu – geriau nei bet kas kitas naujausias technologijas išmananti T’Challos sesuo Shuri (Letitia Wright), ištikima karė, išmintinga patarėja, karaliaus sergėtoja Okoye (Danai Gurira), paslaptinga, išdidi Juodosios Panteros mylimoji Nakia (Lupita Nyong’o, išgarsėjusi Steve McQueen istorinėje dramoje Dvylika vergovės metų (12 Years a Slave; 2013)).

Marvel Studios' BLACK PANTHER..L to R: Okoye (Danai Gurira), Nakia (Lupita Nyong'o) and Ayo (Florence Kasumba)..Photo: Matt Kennedy..©Marvel Studios 2018
Marvel Studios’ BLACK PANTHER..L to R: Okoye (Danai Gurira), Nakia (Lupita Nyong’o) and Ayo (Florence Kasumba)..Photo: Matt Kennedy..©Marvel Studios 2018

Telieka vienintelis klausimas – kodėl iki šiol nė vienas režisierius nesukūrė tokios šviesios, optimistinės, spalvų, muzikos ir gaivališkos gyvybės kupinos Afrikos žemyno vizijos? Atsakymas stebina paprastumu – niekas nedrįso to daryti. Juodąja Pantera „Marvel Studios“ nuėjo išties toli – ne tik kūrybiškai atgaivino dar 1966 metais sukurtą pirmąjį afroamerikietį komiksų superherojų, bet ir sukūrė ištisą Afrikos žemyno civilizacijos modelį, pasižymintį turtinga kultūra, taikumu, išmintimi, tradicijų ir naujovių darna, giliu humanizmu. Panašu, kad blockbuster‘ių autoriai pradeda atgauti giliai į užkampį nustumtą ir užmirštą fantaziją.

 

Iki ir po Nepriklausomybės

Atsiminimų sąsiuvinis. Iš O. Meškauskienės asmeninio archyvo.
Atsiminimų sąsiuvinis. Iš O. Meškauskienės asmeninio archyvo.

„Meno bangų“ kolektyvas sveikina visus su Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiu ir siūlo paskaityti, kokia vaikystė buvo prieš 1918-ųjų vasario 16-ąją, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, o po 1914-ųjų ir vokiečiai užėjo. Džiaukimės, kad esame laisvi ir nepriklausomi! Su Didžiąja Švente!   

Iki ir po Nepriklausomybės

Iš Onos Meškauskienės (1905­‒2000) prisiminimų

Gimiau 1905 m. gegužės 14 dieną Pašventyje, Jurbarko valsčiuje, Raseinių apskrityje, Piročkinų šeimoje. Mano tėvas ‒ Ivan Spiridonovič Iliuchin Piročkin. Jo gimtinė Simbirskas. Tarnavo dragūnų pulke, kuris buvo Jurbarke. Juos vadindavo pograničnikais. Daug tų kareivukų, susipažinę su lietuvaitėmis, vesdavo ir likdavo gyventi Lietuvoje.

Mama Agė buvo gimusi 1877 m. rugpjūčio mėn. Jos tėvai ‒ Ašmis ir Urtė Macaičiai. Mama sakė, kad nenorėjusi už jo eiti, bet tėvai privertė. Tėvai buvo neturtingi. Turėjo trobelę ir mažą sklypelį žemės. Vaikų buvo penki: Anė, Marė, Agė, Kristupas ir Mikas. Paaugę vaikai tarnavo pas ūkininkus. Kristupas pabėgo nuo carinės armijos į Prūsus. Ten vedė ir visą laiką gyveno netoli Rambyno. Mikas išvyko į Ameriką. Mano mama betarnaudama jam sutaupė pinigų. Jis žadėjo ir ją atsiimti Amerikon, bet nepaėmė. Parašė jai laišką, kad savo krašte būsianti laimingesnė, Amerikoje pražūsianti. Taip ji ir liko. Ji visą laiką tarnavo prūsų pusėje, už Smalininkų, Andriušiuose ir kituose kaimuose. Pasakojo, kad jos tėvas buvęs labai savotiškas. Kai Agė pasiruošė konfirmacijai, mama davė jai namie austos medžiagos pasisiūti tai šventei rūbus. Batelių niekada neturėjo ‒ avėdavo šliurėmis. Konfirmacijai paprašė tėtės, kad pasiūtų gražias, be lopų, šliures. O tėvas tyčia pasirinko tokią odelę, kuri buvo labiausiai sulopyta. Agė labai verkusi, bet į bažnyčią juk neis basa ‒ ėjo su tom sulopytom…

Agės vyriausioji sesuo Anė ištekėjo už našlio Chomanskio. Jis turėjo du mažus vaikus. Anė paliko jam dar keturis. Tada jis vedė antrą seserį Marę. Agė pas juos dažnai užeidavo, tai tas Chomanskis ir pripiršęs jai Piročkiną, kuris jau buvo baigęs karinę tarnybą. Jam Agė patikusi: buvusi graži, ilgomis kasomis… Tėvams jis taip pat patikęs, o Agė labai nenorėjusi už jo eiti, bet tėvai privertę. Juodu apsivedė gal 1900, gal 1901 metais. Tą pat dieną tekėjo ir Chomanskio dukra Ana. Jas šliūbavojo Tauragėje. Ana apsivilko balta suknele, o Agė ‒ juoda, nes ėjo per prievartą. Tik veliumas buvo baltas. Aš mamos tuos rūbus atsimenu. Ji dažnai išimdavo iš skrynelės ir mums parodydavo.

Jaunieji apsigyveno Pašventyje, pas kunigaikščio Vasilčikovo girininką Kurnosovą. Ten Ivanas dirbo arklininku. Jis labai mylėjo arklius ir šunis. 1903 m. gimė pirmasis vaikas Nikolajus. Tėvas buvo stačiatikis (pravoslavas), mama ‒ evangelikė. Tuo laiku šliūbą reikėjo imti pagal vyrą, taigi ‒ cerkvėje. Vaikus krikštyti ‒ taip pat cerkvėje. Tik mergaites motinos galėjo krikštyti pagal save. Bet mano mama nenorėjo daryti skirtumo tarp vaikų, tai mus visus krikštijo cerkvėje.

Mas buvom 6 vaikai: Nikolajus-Kolis, Ana (aš), Vladimiras-Valodis, Olga, Marija ir Lidija-Lyda. 1910 m. lapkričio 1 d. mirė Olga. 1915 m. sausio 3 d. mirė Marija.

Neatsimenu, kokie buvo metai, kai mes iš Chamanskynės Jurbarke persikėlėm pas Šimborus. Šimborai buvo vokiečiakalbiai. Tuo metu vokiečių vaikams prie bažnyčios buvo šventadieninė mokykla „Zontachšūlė“. Ten nusivesdavo vaikai ir mane. Mokyklėlėje mokė giedoti, eilėraščius deklamuoti ir visokius žaidimus žaisti. Taip ir vokiškai šiek tiek pramokau.

Kartą nuėjom į ekskursiją prie Bišpilio. Vaikai rado žemuogių. Man sakė, kad Bišpilio kalne yra tų uogų. Lipau iėškoti. Žiūrėjau į medžius, nes nežinojau, kad žemuogės auga ne ant medžių, o ant žemės. Kai reikėjo nulipti, buvo labai baisu. Man rodėsi, kad aš aukštai aukštai, ant debesėlio plaukiu, o vaikai žemai. Pradėjau bliauti, rėkti. Išgirdo mūsų mokytojas. Atėjo ir klausia: „Kas atsitiko?“ Pasakiau, kad čia ant medžių norėjau rasti žemuogių, o dabar nuo to debesėlio negaliu nulipti, bijau nukristi. Jis labai juokėsi, parodė, kur auga žemuogės. Paskui paėmė mane ir nunešė žemyn.

Mano močiutė gyveno Pašventyje. Mes ją vadinom mamuka. Labai jos laukdavom. Ji mums atnešdavo zuikio pyrago. Buvo ruginės duonos kriaukšlelė. Ji kvepėjo mišku, kadugiais. Mamuka sakydavo, kad radusi zuikutį bekepantį, jis ir įdavęs mums atnešti. Kartais atnešdavo pipirnikų. Tai buvo maži sausainiukai. Į kiekvieną įspausta žiupsnelis aguonų. Todėl ir vadino pipirnikais.

Buvo žiema. Mamuka labai susirgo. Mano tėvai parsivežė ją pas mus į Jurbarką. Kiek ilgai ji sirgo, neatsimenu. Vieną dieną, bevalgant pietus, mamukai pasidarė bloga, ir mačiau, kai ji mirė, mačiau, kai buvo uždegta žvakė, kai ją pašarvojo ant plataus suolo. Atsimenu, kai paskui buvo prisirinkę daug žmonių. Jie giedojo ir meldėsi. Baisiausia buvo, kai užkasė. Aš klausiau mamos: „Kodėl taip padarė? Kaip ji dabar išsikas ir kaip pareis namo?“ Mama sakė, kad ji nepareis, ji iškeliavo labai toli pas Dievulį į dangų.

Tėvas susiruošė važiuoti Amerikon. Žadėjo po kiek laiko ir mus visus pasiimti. Palydėjom į parachodą (taip vadinom garlaivį). Panemunėje prie garlaivio buvo daug žmonių. Jie taip pat palydėjo savo išvažiuojančiuosius. Man tas garlaivys labai baisiai atrodė. Iš jo kamino veržėsi juodi dūmai, o iš mažų kaminėlių šnypštė, švilpė balti dūmai. Galvojau, kad ten yra pekla ‒ pragaras. Aš į garlaivį nelipau. Šaukiau, kad sudegsiu. Atsisveikinau krante. Mama ir Kolis įlipo. Kai garlaivys šnypšdamas pradėjo kaukti, aš užsikimšau ausis ir spiegiau iš baimės. Mama ir Kolis atsisveikinę sugrįžo. Tada garlaivys pradėjo judėti ir trauktis nuo kranto. Krante pasilikę žmonės mojavo skarelėmis. Garlaivyje žmonės taip pat mojavo. Mes stovėjom ilgai ilgai, kol tik buvo matyti nuplaukiantis garlaivys. Tėvas Amerikoje neilgai gyveno. Pradėjo sirgti ir grįžo namo. Taip mes ir likome Lietuvoje.

1914-aisiais  Jurbarke kilo didelis triukšmas. Vieni šaukė: „Karas, karas!“ Kiti: „Vaina!“ Man jau buvo 9 metai, bet ašmokyklos dar nelankiau ir buvau visai neišprusus. Su draugėmis aiškinomės, kad karas arba vaina, tai bus gatvėse padaryti suolai, ant kurių žmonės bus guldomi ir žudomi: vieniems galvas kirs, kitus su peiliais pjaustys, ir taip visus, ką pagaus, žudys, o kas pabėgs, liks gyvi. Buvo rugpjūčio pabaiga ar rugsėjo pradžia. Jurbarke kilo didelis šurmulys. Gatvėje rėkė, staugė, atrodė, tikrai jau skerdžia žmones. O mat praskrido aeroplanas. Artinosi frontas, tai atskrido apsižvalgyti. Mačiau, kad žmonės žiūri į dangų. Ir aš užverčiau galvą pasižiūrėti. Žiūriu, varnų būrys skrenda ir karkia, maniau, kad tarp tų varnų ir skrenda aeroplanas.

Atvažiavo tėvas su vežimu, ir mes susimetėm patalynės, rūbų, maisto, susėdom visi ir išvažiavom iš Jurbarko. Tėvas norėjo mus išvežti į savo tėviškę Simbirską. Nuvažiavę į Kėdainius, radom stotyje tūkstančius bėgančiųjų. Vagonai buvo prikimšti žmonių. Mes ten laukėm porą dienų. Matėm, kad nesulauksim eilės patekti į traukinį, be to, mama labai nenorėjo važiuoti. Ji ragino tėvą, kad važiuotų vienas, o mes grįšim namo. Taip mes ir grįžom į Raseinius. Raseiniuose gyvenom iki gruodžio pabaigos. Frontas, atrodo, pasistūmėjo vėl tolyn į Vokietiją. Raseiniuose begyvenant, vieną dieną atėjo pas mus Sergiejus Chamanskis, pusbrolis. Jis pas mus gyveno porą savaičių. Kolis lankė Raseiniuose mokyklą, o manęs vis dar mokyklon neleido. Čia Sergiejus atnešė man sąsiuvinį, grifelį ir lentelę. Pradėjo mane mokyti rašto. Skaityti aš jau buvau pramokusi iš Koliaus. Sergiejus mane mokė rašyti lazdeles, kabliukus, rutuliukus, o paskui iš jų ‒ raides. Lentelėje rašiau skaitmenis ir mokiausi skaičiuoti. Parašiusi, suskaičiavusi vėl nutrindavau ir vėl rašydavau.

Vieną dieną Sergiejus atsisveikino ir iškeliavo. Jis išvažiavo į Peterburgą. Frontas vis dar buvo toli, ir mes grįžom į Jurbarką. Grįžom pas Chamanskius. Tai buvo prieš Kūčias tą dieną. Kūčias valgėm visi bendrai. Valgėm silkės, ridikų, pupų, kanapių pieno su avižiniu kisielium ir obuolių kompoto. Per Kalėdas sesutė Marytė susirgo difteritu. Gydytojų nebuvo, ir Marytė po 3 dienų mirė. Laidojom be popo, nes jis buvo iš Jurbarko išvažiavęs. Frontas vėl priartėjo. Tiksliai nepamenu, koks buvo mėnuo, tik vieną dieną tėvas parbėgo ir atsisveikinęs išėjo. Ir jau daugiau aš jo niekados nemačiau. Frontas visai priartėjo. Vokiečiai iš Užnemunės apšaudė Jurbarką. Mes per šaudymą sulįsdavom į sklepą ir laukdavom, kol nusiramins. Vieną vakarą padegė kunigaikščio Vasilčikovo palocių. Buvo labai gražus rūmas, ten, kur dabar yra V. Grybo paminklas. Kitoje pusėje parko, netoli kapų, buvo Vasilčikovo arklidės. Jos atrodė kaip puikiausi rūmai. Tas arklides taip pat sudegino. Po to padegė gaisrinę. Gaisrinė buvo netoli mūsų namų. Degė naktį, tai labai atrodė baisiai. Vokiečiai galiausiai okupavo Jurbarką. Jie landžiojo į kiekvieną butą ir prašė ‒ ajar, buter, špek (kiaušinių, sviesto, lašinių). Suiminėjo vyrus ir vežė Vokietijon į darbus. Vasarą moteris ir vaikus nuo 12 metų varė į mišką sakų rinkti. Moterys medžiuose iškaldavo skyles, vaikai pritaisydavo skardinius kapšelius, o paskui iš jų iškrapštydavo sakus. Sakus pylė į statines ir veždavo į Vokietiją.

Dažnai atvarydavo belaisvių rusų ir francūzų. Belaisviai dirbdavo Dainių pelkėje durpyne. Juos marino badu. Labai mušdavo ir visai užmušdavo arba nušaudavo. Žmonės slaptai nešdavo belaisviams duonos ir kitokio maisto. Tą daugiausia atlikdavo vaikai, nes jie vikriai priartėdavo prie belaisvių ir vėl pasprukdavo. Miestą aptvėrė spygliuota viela. Nei iš miesto, nei į miestą nieko neleisdavo. Parduotuvių nebuvo. Miesto žmonės badavo. Vokiečiai davė tam tikrą normą avižinių miltų. Iš tų miltų nusijoję virėm putrą, o iš ašakų paraugintų virėm kisielių. Žmonės pradėjo sirgti vidurių ligomis, vaikai ‒ difteritu ir skarlatina. Labai daug vaikų ir suaugusiųjų mirė. Mūsų šeimoje visi sirgo skarlatina, tik aš kažkodėl nesirgau. Buvo 1916-ųjų ruduo. Seselė Olė po skarlatinos susirgo labai skausminga širdies liga.Tris dienas skaudžiai kankinosi ir po to mirė. Laidojom ją lapkričio 1 d. per Visus Šventus.

1917-aisiais sausio 6 dieną atvažiavo pas mus mano podė. Ji gyveno Eržvilko valsčiuje Balnių kaime, miške. Tą gyvenvietę vadino Balnių Taušelis. Podės vyras buvo eigulys. Ji norėjo mano mamai palengvinti, nes viena burna bus mažiau. O aš tai nepaprastai norėjau važiuoti. Juk aš kaime nebuvau gyvenusi, o ypač miške. Mama ir išleido. Pas podė buvo du vaikai, Vanka ir Kolia. Vanka mano metų, Kolia dviejų ar trejų metukų. Su Vanka mudu vaikščiodavom po mišką, rinkdavom iš po sniego sušalusias bruknes. Viešnagė ten labai pabodo. Aplinkui miškas. Jokių žmonių. O dažnai mes būdavom namie trise. Podė išeidavo į kaimą ir per dieną jos nebūdavo. Podžius eigulys, tai per dienas po miškus. Tuo laiku medžiotojų nebuvo. Vokiečiai labai baudė už ginklo laikymą. Buvo privisę ir daug vilkų. Mes kasdien girdėdavom jų staugimą. Likę vieni užsislėpdavom ant krosnies ir galvojom, kad vilkai ten mūsų nepasieks. Aš mokėjau daug pasakėlių, tai sekdavau, o vaikai klausydavosi, taip užmiršdavom apie vilkus. Nuolat žiūrėdavau pro langą link Jurbarko ir planuodavau, kaip iš čia pabėgti. Eičiau, eičiau tiesiai į tą pusę, na, ir prieičiau Jurbarką. Bet vis tiek bijojau vilkų. Jie galėjo mane miške sudraskyti, arba aš galėjau paklysti ir ten sušalti. Taip ir nepasiryžau bėgti.

Išgyvenau ten nuo sausio 6 iki kovo pradžios. Vieną dieną atėjo pas podę jos sesuo iš Žindaičių. Girdžiu, juodvi tariasi. Šeštadienį podė ateis į Žindaičius, o sekmadienio rytą eis į Jurbarką. Aš klausiausi ir tylėjau, galvojau: nesiliksiu ir aš, eisiu kartu, o jei nesives, tai seksiu iš paskos, ir kai išeisim iš miško į vieškelį, tada keliu, kad ir naktį, vis tiek pareisiu.

Šeštadienis. Podė niekur iš namų neišėjo, ruošėsi kelionėn. Aš taip pat. Pasidėjau paltuką, skarą, pirštines, ir laukiu. Ji rengsis ‒ ir aš rengsiuos. Podė išvirė pietus. Parėjo podžius, ir visi sėdo valgyti. Aš nevalgiau, apsirengiau ir laukiu eiti. „Ko tu apsirengei? Kur eisi?“ ‒ klausia podė. Sakau: „Į Jurbarką.“ Ji pradėjo bartis, o aš ‒ verkti. Podė visaip rėkavo, barėsi, kad paliks, nesives ir gana, o aš ‒ eisiu, nesiliksiu. Podžius buvo geresnis, jis patarė, kad vestųsi. Sako: „Iki Žindaičių nueisit, o paskui, pernakvojusios, pailsėjusios ir Jurbarką pasieksit. Tada podė liepė Vankai, kad paskolintų man savo nagines. Jam buvo pasiuvusi iš stiprios drobės. Batelių aš neturėjau, na, o su medinpadėm šliurėm būtų sunku tokį kelią nueiti. Apsiaviau nagines, apsirengiau ir iš džiaugsmo užmiršau, kad esu nevalgiusi. Podė man įdėjo į krepšelį duonos, sakė, kad eidama galėsiu kramsnoti, o jei vilkas užpultų, tai numetusi jam duoną, atsiginsiu. Atsisveikinausu vaikais, ir mudvi išėjom. Oras buvo geras. Gerokai pašalę, tai eiti buvo gera. Miške dar visur baltavo sniegas. Gerą galą paėjom, ir podė sako: „Užmiršau pasakyti Vankai, kad neitų į šulinį vandenio. Tu nubėk ir pasakyk, o aš čia prie tų eglučių palauksiu.“ Aš greitai apsisukau ir bėgu. Oi, kaip apsidžiaugė Vanka! Jis manė, kad visai parėjau. Aš į vidų nėjau, o po langu pastovėjau ir pasakiau, ką sakė jam podė. Tada apsisukau ir bėgte atgal. Staiga girdžiu: „Palauk, kur bėgi?“ Atsigrįžtu – ogi jau tolokai nuo tų eglučių nubėgusi… Atėjom į Žindaičius jau sutemus. Kaime žmonės pasišviesdami balana valgė vakarienę. Pas podės seserį valgėm kruopų sriubos. Kadangi aš buvau be pietų, tai man buvo labai skanu, tuolab, kad einu namo. Girdžiu, podė pasakoja. Ji norėjusi mane palikti, todėl pasiuntė pasakyti Vankai, kad neitų į šulinį. Pati žadėjo eiti ir nueiti. Aš atbėgsianti iki tų eglučių ir neradusi jos grįšianti namo. Bet čia jai dingtelėjusi mintis: o jei aš bėgsiu tolyn ir tolyn, ir paskui galiu paklysti. Užeis naktis, ir aš miške sušalsiu arba vilkai sudraskys. Tada nutarė pasislėpti už eglučių ir žiūrėti, ką aš darysiu. Jei grįšiu, tai ji ramiai žygiuos tolyn. „Ką gi tu būtum padarius! sako podės sesuo. ‒ Matyt, Dievas tau pakuždėjo į ausį, kad to nepadarytum. Juk ji būtų tikrai tame miške žuvus! Ką tu būtum pasakiusi jos mamai?“ Kai parėjau namo, visa tai papasakojau mamai. Mama sakė, kad mane lydėjo Angelas Sargas ir Jis mane išgelbėjo nuo žūties. Podei, matyt, buvo nejauku. Ji pas mus neužėjo, nors žadėjo, atlikus reikalus, užeiti. Išvis po to ji pas mus niekados nebuvo užėjusi. Kartais aš ją sutikdavau Jurbarke, ji sakydavo neturinti laiko, na, ir neužeina. Vėliau išsikėlė gyventi į Klaipėdą, ir mes jau niekados nesusitikom.

Mano mama 1915‒1917 m. ėjo į visokius darbus, kur kas paprašė. Aš tuo laiku saugojau Lidiją ir tvarkiausi namie. 1918-aisiais išėjau į kaimą pas ūkininkus. Mano pirmoji vieta buvo Montviliai, pas Masaičius. Šeima maža. Du seni tėvai ir dukra Veronika. Manęs ten neskriaudė, už mano darbą mamai sodino pūrą bulvių ir davė 8 markes pinigais. 1920 m. sausį pradėjau lankyti rusų pradinę mokyklą. Ten dirbo mano pusseserė Elena Chomanskaitė. Skaityti ir rašyti jau buvau pramokusi iš  brolio Koliaus, nes jau buvo lankęs mokyklą. Mokiausi 3-ame skyriuje iki balandžio mėn. Per Velykas mama susitiko su giminaite iš Banzinų ‒ Voveriene. Juodvi susitarė, ir aš išėjau su Voveriene į Banzinus už pusmergę. Ten dirbau iki rugsėjo.

1920 m. rugsėjį įstojau į Jurbarko progimnazijos 1-ą klasę. Mūsų mokytojai buvo labai geri. Lietuvių kalbą dėstė mokytojas Giedraitis Antanas. Tai nepaprastas žmogus. Jis ne tik mokė, bet ir rūpinosi visais kitais reikalais. Ruošė koncertus, vakarėlius, net ir pats kartu su mokiniais vaidindavo. Mokinių buvo gana daug neturtingų, tai už per vakarėlius gautus pinigus pirko mokiniams ir vadovėlius, ir rašomą medžiagą, na, ir kam reikėjo, paskirdavo rūbams įsigyti. Pavasariais ir rudenį, kol dienos šiltos, gražios, dažnai mus mokytojai vesdavo į gamtą. Ten mus supažindindavo su žemės klodais, augalais ir kitais gamtos reiškiniais. Be to, žaisdavom, dainuodavom. Sekmadieniais būdavo ir tolimesnių ekskursijų. Aplankėm Kidulius, Kaimelį, Gelgaudiškį, Vytėnus, Raudonę, Veliuoną, Kriūkus. Pirmiausia aplankydavom bažnyčias, išklausydavom šv. Mišių, o po to kur nors aikštelėje pašokdavom, pažaisdavom, padainuodavom. Plaukdavom garlaiviu. O kaip būdavo indomu žiūrėti į krantus abipus Nemuno! Ilgesnė kelionė buvo į Tilžę. Ten susitikom su Vydūnu, su Jagomasta, apžiūrėjom bažnyčias, pasiklausėm vargonų muzikos.  Matėm, kaip švariai, tvarkingai ir gražiai gyvena vokiečiai.

Baigusi 3 klases, peršokau per 4-ąją ir įstojau į Saulės mokytojų 2 metų kursus. Baigusi, 1925-aisiais, buvau paskirta į Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Pažėčių pradinę mokyklą mokytoja-vedėja. 1926 m. susipažinau su būsimuoju vyru Meškausku Jonu, kuris tuo metu buvo Betygalos ūkininkų sąjungos pieninės pirmininkas. 1927 m. vasario 6 d. mudu susituokėm Ariogalos bažnyčioje. 1930 m. iš Betygalos persikėlėme gyventi ir dirbti į Grinkiškį. Iš Grinkiškio ‒ į Krakes. Bendrai dirbdami (Jonas buvo ir Lietuvos armijos savanoris) susitaupėm pinigų ir 1938 m. nusipirkom Pastrebės ūkį – 74 ha žemės. Užėjus sovietų valdžiai, turėjome jį palikti ir bėgti ‒ kad neišvežtų… Bet visą laiką nuo to karto, kai eidama su pode vos nepaklydau miške, tikėjau ir jaučiau, kad tikrai mane lydi visur Angelas Sargas, jis visada šalia manęs. Taip ir būdavo. Ir jei pasitaikydavo gana sunki situacija, aš pagalvodavau, kad negaliu žūti, nes šalia yra Angelas Sargas.

 

Siaubas, sarkazmas ir poezija: besivejant Brolius Coenus

Tragikomedijos „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ afiša.
Tragikomedijos „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ afiša.

Siaubas, sarkazmas ir poezija: besivejant Brolius Coenus

Karolis Baublys

Broliai Coenai jau seniai įrodė, kad geriausias būdas kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį ir jo absurdiškumą remiasi tragikomedijos principais. 2016 metais šią idėją savaip pratęsė Kennetho Lonergano drama Mančesteris prie jūros (Manchester by the Sea), o 2017-aisiais George᾽o Clooney᾽o režisuotas ir prodiusuotas Suburbikonas (Suburbicon) bei Martino McDonagh᾽o komiška drama (ar, tiksliau, juodoji komedija) Trys stendai prie Ebingo, Misūryje (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri). Pastarasis filmas, ko gero, daugiausia prizų įvairiuose kino festivaliuose gavęs 2017 metų kūrinys, įrodantis ne tik airių režisieriaus, išgarsėjusio komiška drama Briugėje (In Bruges; 2008), talentą, bet ir neabejotiną pagrindinio vaidmens atlikėjos Frances McDormand aktorinį meistriškumą.

Brolių Coenų mūza Frances McDormand.
Brolių Coenų mūza Frances McDormand.

Filmo centre – charakteringas, paženklintas karšto temperamento, pagyvenusios moters Mildred Hayes portretas, kuriame persipina skausmas ir kaltė dėl dukters mirties (po garsiojo nėščios policininkės vaidmens Brolių Coenų Fargo, už kurį Frances McDormand gavo pelnytą „Oscarą“, tai – antras nepriekaištingas aktorės vaidmuo). Praėjus 9 mėnesiams nuo žiauraus jos dukters išprievartavimo ir nužudymo, Mildred nusprendžia išsinuomoti tris reklaminius stendus, kuriuose milžiniškomis juodomis raidėmis raudoname fone užrašo vietinei policijai skirtą žinią: „Išprievartauta mirtinoje agonijoje“, „Ir vis dar niekas nėra suimtas“, „Kodėl, šefe Willoughby?“ Teisingumo paieškos filmą paverčia savotiška filosofine, moraline, politine parabole apie šiandieninės visuomenės abejingumą ir atsainumą. Nedidelė Ebbingo gyvenvietė virsta erdve, kurios gyventojai priverčiami kvestionuoti jų pačių požiūrį į save ir į vienas kitą. Trys stendai prie Ebingo, Misūryje išsaugo geriausius režisieriaus Martino McDonagh᾽o bruožus: šaltakraujį humorą, empatiją lūzeriams, išradingus dialogus.

Filmo režisierius yra prisipažinęs esąs didelis Brolių Coenų fanas. Nenuostabu ‒ filme akivaizdžiai juntamas minėtų ekscentriškų amerikiečių kino režisierių šešėlis: Trims stendams prie Ebingo, Misūryje muziką kūrė ištikimas Brolių Coenų filmų kompozitorius Carteris Burwellis; pagrindinį vaidmenį įkūnijo Joelio Coeno žmona ir mūza Frances McDormand; ką jau kalbėti apie specifinį filmo stilių kuriančią siaubo, sarkazmo ir poezijos dermę, atskleidžiamą per gyvus charakterius ir išraiškingas provincijos detales.

Sam Rockwell and Sandy Martin in the film THREE BILLBOARDS OUTSIDE EBBING, MISSOURI.  Photo by Merrick Morton. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved
Sam Rockwell and Sandy Martin in the film THREE BILLBOARDS OUTSIDE EBBING, MISSOURI.
Photo by Merrick Morton. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved

Nors filmavimo aikštelėje Frances McDormand nuolat ginčijosi su filmo režisieriumi Martinu McDonaghu, galiausiai jiedviem pavyko rasti bendrą kalbą ir sukurti ryškų desperatiškai kovojančios motinos portretą. Įdomus aktorės pastebėjimas, esą filmo herojė Mildred – tai ta pati Marge Gunderson iš Brolių Coenų Fargo, tik vyresnio amžiaus. Mildred charakteris puikiai įsikomponuoja į amerikiečių aktorės vaidmenų repertuarą: tipiška character actress, Frances McDormand nuolat vaidina moteris iš provincijos, neatsiejamas nuo jų socialinės padėties (working class), įpratusias prie grubios gyvenimo realybės, priverstas būti šiurkščiomis, kad išgyventų. Ištisai kino menininkų  kartai Frances McDormand tapo nepriklausomos, savarankiškos aktorės archetipu. Jos laikysenoje nėra jokio bullshit.

Frances McDormand policininkės vaidmenyje garsiajame Joelio ir Ethano Coenų "Fargo".
Frances McDormand policininkės vaidmenyje garsiajame Joelio ir Ethano Coenų “Fargo”.

Komiška drama Trys stendai prie Ebingo, Misūryje žiūrovą sužavi juoduoju humoru, sodria personažų kalba, emocijų sudėtingumu, personažų ambivalentiškumu, galiausiai – giliu humanizmu. Nevienalytis Mildred Hayes paveikslas, draskomas skausmo, pykčio ir keršto troškimo, pasižymintis trapumo ir brutalumo derme, nebūtų įmanomas be išradingos Frances McDormand vaidybos, vertos antro „Oscaro“.

 

 

Rasa Milerytė: ,,Staiga pakinta laikas ir ryškėja“

Rasa Milerytė. nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Rasa Milerytė. nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Rasa Milerytė: ,,Staiga pakinta laikas ir ryškėja“

,,Viskas trunka ilgiau, nei tikėtasi“ – tai jaunos autorės Rasos Milerytės poezijos knyga (leidykla UTENOS INDRA, 2017). Pirmoji! Rasą laikome saviške. Ne kartą svetainė www.menobangos.lt publikavo jos rašytas knygų apžvalgas ar recenzijas. Kritikė Rasa Milerytė pasižymi kolegiškumu: mūsų svetainei yra atradusi daug jaunų autorių, iki tol savo kūrybos beveik niekam nerodžiusių. Tačiau kuo pasižymi jos kūryba? Rasa – jautri, atviraširdė poetė, poezija jai – būdas pažinti ir paaiškinti pasaulį. Ji nesibaimina klasikinės tradicijos, nevilioja skaitytojų eksperimentais. Kam eksperimentuoti, jei ji jaučia rimą ir ritmą, jei erdvų jausmą gali sutalpinti į lakonišką formą? Skaitytojams pateikiame jos eilėraštį ir atsakymus į MENO BANGŲ redakcijos  klausimus.

 

Prieš pat užmingant, kai žengiu į sapną

Staiga pakinta laikas ir ryškėja –

Ant kranto sėdi senas vyras.

Jo rankose knyga, ją varto vėjas,

Tarp puslapių – tik žiedlapiai subirę.

 

Tas vaizdas atsispindi vandeny.

Dugne, atrodo, tobuliau matyti:

Berniukas, žydinti gėlė, kuri

Kaip pabučiavimas, kaip pirmas, žydi.

Anykščių geležinkelis. R. Šileikos nuotrauka
Anykščių geležinkelis. R. Šileikos nuotrauka

Anykščiai – Vilnius – Utena. Štai trys miestai, regis, svarbūs Tavo, Rasa, gyvenime. Gal pradėkime nuo vaikystės, nuo Anykščių. Sakytum, gimti tame krašte – tai savaime įkvėpti literatūros oro. Ar tikrai?

Kol gyvenau Anykščiuose, iki 18–19 metų, turbūt dar nesuvokiau, ką reiškia būti kilusiai iš literatūros lopšio. Visada didžiavausi, jog esu iš Anykščių, nes jau tada literatūra man reiškė daug, bet nesuvokiau savęs kaip Biliūno, Vienuolio, Baranausko kraštietės, niekad negalvojau, kad vaikštau tomis pačiomis gatvėmis kaip kažkada vaikščiojo jie. Tuo metu šie rašytojai man netgi buvo nuobodūs ir nesuprantami. Gal tik kokiame antrame kurse Vilniaus universitete supratau, kokie svarbūs lietuvių literatūrai yra Biliūnas ar Baranauskas ir kiti, ir kokie jie įdomūs.

Esu kilusi ne iš pačių Anykščių, o iš mažo kaimelio. Tame kaimelyje gyveno ir mano seneliai. Tėtis išeidavo į darbą, mama turėdavo daug dėmesio skirti broliui, o mane pasiimdavo seneliai. Dažnai likdavau pas juos nakvoti. Seneliai man ištisus vakarus sekdavo pasakas, dainuodavo dainas. Susėsdavom vakare ir – viena daina močiutės, kita – senelio, viena pasaka – močiutės, kita – senelio. Jei ne tie vakarai, turbūt niekada nebūčiau susidomėjusi literatūra. Manau, kad tos pasakos, sakmės, dainos pabudino ar suaktyvino mano mitinę pasąmonę, dėl tų vakarų šiandien esu tokia, kokia esu. Visada buvau senelių vaikas. Kai paaugau, lėkdavau pas juos kelis kartus per dieną. Tiesiog pažiūrėti, ką veikia.

Trečioje ar ketvirtoje klasėje namie radau nutrintą, baigiančią suplyšti Donaldo Kajoko eilėraščių knygą „Lapkritis veidrodyje“. Pradėjau skaityti, nieko, žinoma, nesupratau, bet kai kurie eilėraščiai man labai patiko, išmokau mintinai ir vis deklamuodavau. Galbūt tada pamilau poeziją.

Anykščių raibuliai. R. Šileikos nuotrauka.
Anykščių raibuliai. R. Šileikos nuotrauka.

Pasidalink ryškiausiais vaikystės prisiminimais…

Vienas itin ryškus vaikystės prisiminimas: pro senelių namus teka upė, o už upės yra kapinės. Kai kaime kas nors mirdavo, laidotuvių dieną, kai ta visa procesija eidavo, nebuvo leidžiama eiti į kiemą. Aš visada pro užuolaidos kraštelį stebėdavau laidotuvių eiseną, nežinojau, kas yra mirtis, bet jau tada iš baimės gniauždavo kvapą. Nuo senelių kiemo tos kapinės puikiai matosi. Taigi mačiau jas kasdien.

O štai paskutinis mano vaikystės prisiminimas: mama gulėjo ligoninėj, močiutė dar turėjo vieną karvę, bet jau neturėjo sveikatos ją prižiūrėti, taigi mokė mane pamelžt karvę. Man niekaip nepavyko ir aš parkritusi pievoj taip graudžiai, taip graudžiai verkiau. Tada man buvo 19 ar 20 metų, jau sirgau depresija, tikriausiai jau buvau išėjusi akademinių atostogų, atrodė, kad mano gyvenimas baigtas, net blogas oras atrodydavo kaip bausmė, nežinau, kodėl taip stipriai įstrigo būtent tas karvės melžimas (paskui išmokau tai daryti), bet dabar į tai žiūriu kaip į tam tikrą lūžį, kai vieną akimirką aš dar esu laimingas vaikas, o kitą jau nebesu.

Ar būtent Anykščiuose radosi pirmieji Tavo kūriniai? Kokie jie buvo?

Rašyti pradėjau paauglystėje, būdama gal kokių keturiolikos metų. Tai buvo labai tvarkingai surimuoti ir labai primityvūs tekstai, kur saulė rimavosi su apgaule, o apgaulė su pasauliu. Net negalėčiau pasakyti, kad tie eilėraščiai buvo bent jau nuoširdūs, kiek dabar prisimenu – juose nebuvo nieko apie mane. Buvo lyriniai subjektai, gyvenantys tarp priešiškų žmonių, aš tada irgi jaučiausi gyvenanti tokiame nejaukiame pasaulyje, bet tie eilėraščiai tikrai buvo ne apie mane. Keldavau egzistencinius klausimus apie gyvenimą ir mirtį, bet viskas buvo taip nenatūralu… Rašydavau apie meilę. Juokinga, nes tuo metu dar nebuvau mylėjusi. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje dalyvavau Jaunųjų filologų konkurse, abu kartus tapau laureate rajone, o antrą kartą buvau pakviesta į respublikinį etapą, vadinasi, tada jau buvo kažkas geresnio mano eilėraščiuose, bet nepamenu, kas. Tiesa, prieš eilėraščius dar buvo etapas, kai rašiau mitiniais motyvais paremtas pasakas, jos nebuvo originalios, bet ir šiandien man patinka. Norėčiau kada nors parašyti knygą vaikams.

Anykščių apylinkės. R. Šileikos nuotrauka.
Anykščių apylinkės. R. Šileikos nuotrauka.

Tavo poezijos knygoje juntamos miesto paieškos, noras jį – tartum gyvą asmenį – suvokti ir prisijaukinti. Ar tai – vilnietiškas Tavo laikotarpio etapas?

Niekada šiuo aspektu apie savo eilėraščius negalvojau, bet, ko gero, galima taip pasakyti. Man regis, Vilnius padaro įtaką visiems, į jį atvažiavusiems. Net negalėčiau paaiškinti, kodėl. Tai paslaptingas, labai įvairiapusis miestas. Su juo norisi kalbėtis, išsakyti paslaptis, kelti jam klausimus, ir jis kažkokiu būdu geba į tuos klausimus atsakyti.

Rasa Milerytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Rasa Milerytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Knyga pasirodė Utenoje, tad verta ir apie šį miestą pakalbėti daugiau. Utenoje gyvena net šeši profesionalūs rašytojai – Lietuvos rašytojų sąjungos nariai. Daugiau, nei Šiauliuose, Panevėžyje. Ar Utena tinkama vieta menininkui ir jo saviraiškai?

Nemanau, kad yra netinkami miestai ar kaimai, ar šalys. Galbūt reikia daugiau vidinio turinio, kad galėtum išbūti ten, kur esi. Kurį laiką man atrodė, kad mano darbovietė Utenoje saviraiškai yra netinkama. Pamenu, norėjau laikraštyje publikuoti savo eilėraščius, tačiau jų niekas nedėjo, nors daugybę kartų dėjo daug prastesnius. Tuomet norėjau rašyti nedidelius eseistinius tekstus, gvildenančius visuomenei svarbius klausimus. Bet apie tuos tekstus man sakė, kad jie neįdomūs, nepaskaitomi. Kurį laiką tuo tikėjau. Kai nustojau tikėti, ėmiau galvoti, kad viskas čia labai blogai, kad man nėra galimybių. O tada supratau, kad galimybių visada yra, tereikia rasti būdą. Tai, kas trukdo kažko siekti (ar tai būtų nepalankios aplinkybės, ar žmonės), kaip tik ugdo kūrybiškumą, nes turi rasti, kaip apeiti kliūtis.

Utenoje. R.Šileikos nuotrauka.
Utenoje. R.Šileikos nuotrauka.

Dabar Utena man tapo svarbiu miestu, nes čia supratau, ką noriu veikti, kas man patinka. Šiuo metu dirbu laikraštyje „Utenos apskrities žinios“, oficialiai esu korektorė, tačiau taip pat rašau tekstus. Čia išmokau suvaldyti publicistinį tekstą, man tai nebuvo lengva. Nors didesnė dalis straipsnių, kuriuos rašau, yra vienadieniai, tačiau taip pat šis laikraštis man yra erdvė kalbėti apie tai, kas man atrodo nepaprastai svarbu: psichologinės būsenos, paribiuose atsidūrę žmonės. Tiesa, dėl tų tekstų tenka nemažai pakovoti.

Taip pat Utenoje išmokau, kad žmonės yra pavydūs, o į svetimą sėkmę kartais žiūri kaip į asmeninę nesėkmę ir gali padaryti labai daug, kad tik pakenktų. Anksčiau maniau, kad tokie dalykai vyksta tik knygose. Kada nors galėsiu papasakoti labai įdomių dalykų apie savo darbą. Regionai apskritai yra įdomi vieta: čia nereikia didelių talentų, kad kažko pasiektum, čia dar yra įstaigų, kur kuo garsiau rėki, tuo esi teisesnis, čia vadovas gali leisti sau trankyti durimis, mėtyti popierius, trečdalį dienos bimbinėti po darbovietę ir pliurpti niekus su savo pavaldiniais, taip trukdydamas jų darbą. Nemanau, kad tokie dalykai būtų toleruojami rimtoje įmonėje Vilniuje ar Kaune.

Vis dėlto Utena gražus miestas. Utenos bibliotekoje vyksta įdomių susitikimų su rašytojais, filmų peržiūrų, diskusijų. Gaila, kad kultūros namai pasyvoki, pagrindinė jų siūloma produkcija – menkaverčiai „Domino“ spektakliai. Kino teatras rodo komerciškai sėkmingus, tačiau nebūtinai gerus filmus. Galima pamanyti, kad kultūrine prasme Utena nelabai gyvybinga. Jeigu grynakraujis didmiesčio gyventojas atvažiuotų čia, manau, jam būtų sunku. Kita vertus, ar menininkui būtina kasdien aplankyti po dešimt renginių? Man atrodo, jei du tris kartus per mėnesį apsilankai įdomiame renginyje, jau gali sakyti, kad gyveni produktyviai. Tik pasirinkimas tų renginių mažesnis, bet negalėčiau sakyti, kad Utenoje dėl to esu mažiau laiminga ar kad man čia labai kažko trūksta.

Utenoje II. R. Šileikos nuotrauka.
Utenoje II. R. Šileikos nuotrauka.

Kuriantiems žmonėms labai svarbi mokykla, kurią jie patyrė ir tebepatiria. Turiu omeny ne švietimo įstaigas, o savarankiškas studijas, priklausomybę tai ar kitai grupei, klasikų įtaką. Kurias svarbias kuriančias asmenybes gali minėti Tu?

Mano eilėraščiuose turbūt labai daug įtakų, ir visai ne tų poetų, kurių norėčiau. Kažkada man labai svarbus buvo Aidas Marčėnas, lygiavausi į jį, bet tas etapas praėjo, išaugau Marčėną, kaip visi išauga. Taip pat kažkada žavėjausi Rimvydu Stankevičiumi, dabar jį mėgstu, bet jau nesu aklai susižavėjusi. Norėčiau būti tokia subtili ir daininga kaip Antanas A. Jonynas arba tokia jautri kaip Bronius Krivickas. Arba įvaldyt eilėraščio architektūrą, kaip geba Tomas Venclova. Paminėjusi Tomą Venclovą išsyk prisimenu Josifą Brodskį. Iš visų paminėtų Bronius Krivickas mane žavi ne tik tekstais, bet ir skaudžia gyvenimo istorija, drąsiai išreikšta pilietine pozicija, ryžtu kovoti. Tai tokia asmenybė, iš kurios galima daug išmokti. Yra daugiau man svarbių žmonių, bet jie nebūtinai poetai ar prozininkai. Pvz., psichoterapeutai K. G. Jungas ir E. V. Franklis – man artima jų humanistinė pasaulėžiūra, dėmesys žmogui, pastangos visur įžvelgti prasmę.

Gatvė Utenoje. R. Šileikos nuotrauka.
Gatvė Utenoje. R. Šileikos nuotrauka.

Ar įsivaizduoji savo skaitytojų auditoriją? Ar bandai patikti, įtikti? O gal esi iš tų, kurie visų pirma rašo sau – tartum dienoraštį?

Nepasakyčiau, kad tai, kas sudėta į knygą „Viskas trunka ilgiau, nei tikėtasi“ yra visiškai dienoraštis, kadangi nerašiau to tik sau, bet tame buvo šiek tiek terapinio rašymo. Kai kurie tekstai rašyti esant labai sunkių būsenų, žinojau, kad jei neišrašysiu to, kas skauda, neištversiu, neišgyvensiu. Įtikti ir patikti nebandau, bet pasvarstau, ar tokie tekstai skaitytojui bus priimtini, įdomūs. Kai buvo sudarinėjama knyga, galvojau apie tai, kaip į šiuos eilėraščius dėl jų emocinio krūvio reaguos mama, truputį – kaip tėtis. Dėl skaitytojų esu rami – knyga suras tuos, kuriems yra skirta.

Rasos Milerytės pirmoji knyga. Utenos  A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
Rasos Milerytės pirmoji knyga. Utenos
A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
Su Stasiu Eitminavičium. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Su Stasiu Eitminavičium. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ko linki pati sau Rasa Milerytė savo pirmosios knygos pasirodymo proga?

Aš šios knygos nenorėjau, man regis, jos norėjo vienas vienintelis žmogus – Antanas Kibickas, kuris finansavo leidybą. Atsitiktinai sužinojęs, kad rašau, paprašė parodyti savo eilėraščius. Nunešiau jam tai, ką turėjau, jis perskaitė ir sako: „Leidžiam knygą.“ Nesutikau. Jis vis įkalbinėjo, aš vis atsikalbinėjau. Vieną dieną sako: „Nunešiau tavo eilėraščius Vytautui Kazielai, perskaitė, jam patiko, sakė, kad reikia ištraukti tave į dienos šviesą.“ Aš vis dar nesutikau. Ir dabar nesuprantu, kaip atsidūriau pas V. Kazielą, kaip mes pradėjom atrinkinėt tekstus knygai, tiksliau, kaip aš atmetinėjau eilėraščius vieną po kito, o jis juos gelbėjo, sakė, kad reikia įdėt į knygą. Nuo jos pasirodymo praėjo maždaug keturi mėnesiai, o aš dar nežinau, ar gerai, kad ši knyga yra.

R. Milerytės knygos pristatyme - poetas Vytautas Kaziela. Utenos  A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
R. Milerytės knygos pristatyme – poetas Vytautas Kaziela. Utenos
A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.

Taigi knygos pasirodymo proga savęs nesveikinu, tačiau šio to palinkėti norėčiau – ir gal ne tiek sau. Norėčiau, kad laikraštis „Utenos apskrities žinios“ taptų laisvesnis, atsisakytų įvairių tabu, apie ką esą negalima kalbėti, kad turėtų tam tikras pilietines pozicijas, kad taptų socialiai atsakingas, ir kad man jame būtų leista kalbėti apie depresiją, apie savižudybę, patyčias, smurtą artimoje aplinkoje ir panašiomis temomis. Tada jausčiausi daranti kažką prasmingo.

Ačiū, Rasa, už įdomius atsakymus. Ir ne tik už juos – ir už draugystę su svetaine www.menobangos.lt

Kokia spaudos paskirtis – tarnauti silpniesiems ar galingiesiems?

Istorinės dramos "The Post" afiša.
Istorinės dramos “The Post” afiša.

Kokia spaudos paskirtis – tarnauti silpniesiems ar galingiesiems?

Karolis Baublys

Nors kino kritikai nenuilsta kalbėti apie Naujojo Hollywoodo eros pabaigą, vienas iš didžiųjų šios kino krypties vėliavnešių – Stevenas Spielbergas – vis dar nesiruošia apleisti kino pasaulio. Naujuoju filmu – istorine drama The Post (Lietuvoje platinamas pavadinimu Valstybės paslaptis, Prancūzijoje – Pentagon Papers) – Stevenas Spielbergas atiduoda pagarbą ne tik amerikiečių spaudai, bet ir kino istorijai. Spaudos laisvė ir dinamiška žurnalistų kasdienybė – viena iš kertinių Hollywoodo kino temų, aptinkama jau 1940-aisiais, Howardo Hawkso komedijoje Penktadienio moteris (His Girl Friday). Žurnalistas (ar žurnalistė) kaip ypatinga visuomenės ir kino figūra atsiskleidžia tokių legendinių amerikiečių kino režisierių kaip Frankas Capra ar Fritzas Langas kūryboje. Tačiau įdomiausią dialogą Steveno Spielbergo The Post kuria su Alano J. Pakulos Prezidento vyrais (All the President’s Men; 1976). Steveno Spielbergo drama baigiasi tuo epizodu, kuriuo prasideda Pakulos trileris – įsilaužimu į Vašingtono pastatų kompleksą Watergate (Watergate᾽o skandalas lėmė JAV prezidento Richardo Nixono atsistatydinimą 1974-aisiais). Ar Steveno Spielbergo naujoji drama yra lygiai toks pat embleminis filmas apie kvapą gniaužiantį žurnalistinį tyrimą kaip Alano J. Pakulos Prezidento vyrai?

Spielbergo dramaturginės intrigos centre – į žurnalo The Washington Post žurnalistų rankas patekę slapti valstybės dokumentai, kurie liudija, kad vienas paskui kitą valdę JAV prezidentai (Harry᾽is S. Trumanas, Dwightas D. Eisenhoweris, Johnas F. Kennedy᾽s, Lyndonas B. Johnsonas…) iš anksto žinojo, esą Vietnamo karas – tai akligatvis, tačiau vis viena nenustojo siuntę jaunų amerikiečių vyrų į karą, nes, jų manymu, valstybės prestižas – didesnė vertybė nei žmogaus gyvybė. Žurnalo vyriausiasis redaktorius Benas Bradley᾽is (puikiai įkūnytas Tomo Hankso) atsiduria ties moraline dilema – ar jis kaip žurnalistas turi pažeisti valstybės saugumo įstatymus ir iškelti į viešumą šią kompromituojančią medžiagą, rizikuodamas kalėjimu? Lemtingą sprendimą turi priimti žurnalo savininkė Katharine Graham (dar vienas „Oscaro“ vertas Meryl Streep vaidmuo).

"The Washington Post" direktorė Katharine Graham, įkūnyta Meryl Streep, turi priimti lemtingą sprendimą - spausdinti sukrečiančią medžiagą apie Vietnamo karą ar atsitraukti.
“The Washington Post” direktorė Katharine Graham, įkūnyta Meryl Streep, turi priimti lemtingą sprendimą – spausdinti sukrečiančią medžiagą apie Vietnamo karą ar atsitraukti.

Filmas puikiai atskleidžia tą galią, kurią turėjo nepriklausoma amerikiečių spauda 1960–1970 metais. Istorinės dramos siužetas verčia susimąstyti, ar šiandieninės spaudos susilpnėjimas nėra suvoktinas kaip pavojingas demokratijos principams? Pažymėtina, kad scenarijaus bendraautorius Joshas Singeris – didelis žurnalistikos specialistas, dirbęs prie tokių filmų kaip Penktoji valdžia (The Fifth Estate; 2013) ar prizais apdalyta Sensacija (Spotlight; 2015).

The Post – tai kūrinys, akivaizdžiai nukreiptas prieš šiandieninio JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką: filmas gina nepriklausomą spaudą kaip instituciją ir galios lauke esančią moterį kaip kovos simbolį. Pažymėtina, kad The Washington Post direktorė Katharine Graham – istoriškai pirmoji moteris, valdžiusi žurnalą. Ironiška, kad ją suvaidino Meryl Streep, kuri yra ne sykį viešai ir aštriai kritikavusi Donaldą Trumpą – prezidentą, kuris „tyčiojasi iš silpnųjų“. Feministinė siužeto linija – itin ryškus antitrumpinis aspektas (Meryl Streep herojė – vienintelė, turinti galios priimti lemtingus sprendimus pasaulyje, kuris vis dar valdomas vyrų). Palaipsniui filmai su Meryl Streep virsta net savotišku atskiru žanru, atskira kino kategorija, kurią apžvalgininkai ir kritikai įvardija kaip „Meryl Streep movie“. Aktorei būdingas sugebėjimas perteikti psichologiškai niuansuotą moters charakterį, kuriame silpnumas persipina su didele dvasios stiprybe, ieškoti subtilių herojės elgsenos, bendravimo, kalbėsenos ypatybių, netikėtas spontaniškas reakcijas derinti su autentiškais, tik tam vienam personažui būdingais, įpročiais. Stipriausi filmo epizodai yra tie, kuriuose Meryl Streep herojei tenka priimti lemtingą sprendimą – spausdinti skandalingą medžiagą ar atsitraukti.

Katharine Graham (Meryl Streep) mėgina išlikti tvirta pasaulyje, kurį valdo išimtinai vyrai.
Katharine Graham (Meryl Streep) mėgina išlikti tvirta pasaulyje, kurį valdo išimtinai vyrai.

Steveno Spielbergo The Post – tai pati tikriausia istorinė drama, puikiai atskleidžianti 1970-ųjų dvasią JAV ir sudėtingą žurnalistų kasdienybę. Jei iš filmo turėčiau išrinkti vienintelę kūrinį apibendrinančią citatą, neabejodamas rinkčiausi šią: „Spauda turi būti ne valdančiųjų, bet valdomųjų pusėje“.

 

Kino haiku pagal Naomi Kawase

Filmo "Į šviesą" afiša Prancūzijos kino teatruose.
Filmo “Į šviesą” afiša Prancūzijos kino teatruose.

Kino haiku pagal Naomi Kawase

Karolis Baublys

Šiandieninė japonų rašytoja ir režisierė Naomi Kawase jau po pirmųjų dokumentinių filmų, kuriuose užfiksavo skaudžią autobiografinę našlaitės patirtį, susilaukė pripažinimo gimtojoje šalyje. Neilgai teko laukti sėkmės ir Europoje – 1997 metais Kawase tapo pirmąja japonų režisiere, pelniusia „Auksinės kameros“ apdovanojimą Kanų kino festavalyje už pirmąjį ilgo metro filmą  Suzaku. Prestižiškiausią laimėjimą režisierei pavyko pasiekti dar po dešimties metų, 2007-aisiais, kuomet drama Mogari miškas (殯の森, Mogari no mori) gavo Kanų kino festivalio Didįjį Prizą, paprastai skiriamą originaliausiam metų filmui, demonstruojančiam netikėtus meninius ieškojimus. Naomi Kawase filmų personažai – marginalūs asmenys, gyvenimo nuskriaustieji, kurie iš paskutiniųjų kovoja su izoliacija ir mėgina surasti savo vietą šių dienų visuomenėje. Užuot klimpę į dvasinę tuštumą, jie artėja ties tuo, kas juos skatina nepasiduoti, – į šviesą.

Naujasis režisierės filmas – Į šviesą (光, Hikari; prancūziška pavadinimo versija – Vers la lumière) – kalba apie sugebėjimą regėti, sykiu iškeldamas mintį apie tai, jog yra dalykų, kurių regėti neįmanoma. Pagrindiniai filmo veikėjai – jauna mergina Misako (Ayame Misaki), turinti retą profesiją, – dirbanti ties filmų garsiniu adaptavimu akliesiems, – ir ankantis fotografas Masaya Nakamori (Masatoshi Nagase) – bendraudami vis labiau artėja vienas prie kito. Personažai netradiciniu būdu ir sujungti, ir atskirti: Misako, jautriai ir įdėmiai stebėdama aplinką, garsiniu aprašymu neregiams suteikia galimybę regėti filmą, tačiau, ankančio fotografo teigimu, ji primeta savo pačios pasaulio viziją. Nors atskirti amžiaus ir kardinaliai priešingo charakterio (Misako jautrumas konstrastuoja su Nakamori grubumu), juodu abu suvokia, ką reiškia netekti: Misako, būdama visai maža mergaitė, neteko tėvo, o jos motina sunkiai serga; Nakamori kadaise buvo žymus fotografas, sugebėjęs jautriai sugauti trapų akimirkos grožį ir turėjęs mylimą žmoną, tačiau jis palengva praranda regėjimą, o jo buvusi žmona iš naujo tuokiasi.

Ankantis fotografas Masaya Nakamori (Masatoshi Nagase) švelniai lyti Misako (Ayame Misaki) veidą, mėgindamas įsiminti jos bruožus.
Ankantis fotografas Masaya Nakamori (Masatoshi Nagase) švelniai lyti Misako (Ayame Misaki) veidą, mėgindamas įsiminti jos bruožus.

Naomi Kawase kūrinys (kaip ir visa jos ankstesnė kinematografija) išsiskiria savita pasakojimo maniera – atsisakant tradicinės intrigos, laipsniško dramatizmo augimo, išbandomos naujos kino naratologijos formos (dokumentika ir fikcija sunkiai atskiriamos, kino kadrai tampriai susiję su fotografijomis). Sykiu režisierė išlieka ypač arti klasikinės japonų pasaulėjautos ir ilgaamžių kultūrinių vertybių. Galima teigti, kad Kawase filmai demonstruoja kinematografines haiku formas, kuriose kylantis vėjas ar besileidžianti saulė pasako daugiau nei žodžiai. Personažų kalba – lyg trumpi eilėraščiai, haiku, išsakantys žmogiškosios būties esmę. Pavyzdžiui, kalbinamas Misako, senas kino aktorius samprotauja: „Kartais mes mirštame, nors norėtume gyventi. Ir kartais mes gyvename, nors norėtume mirti. Tai ir yra žmogus.“

Į šviesą – tai filosofinė poema, vizualus eilėraštis, tyrinėjantis menų (kino, fotografijos, tapybos, video meno) sąlyčio taškus. Filme fiksuojamos visos įmanomos šviesos formos: saulėlydžio šviesa, dienos šviesa, veido šviesa, šviesa, atsispindinti žmogaus ašarose, šviesa, lūžtanti kristalo briaunomis, šviesa, sklindanti pro medžių viršūnes, gatvės žibintų šviesa… Šviesa tampa tarpininke tarp dabarties percepcijos ir atminties, į kurią kabinasi abu personažai. Itin jautria pagrindinių veikėjų istorijos dalyve (ir tam tikra prasme – pasakotoja) virsta subtili libano kilmės prancūzų kompozitoriaus Ibrahimo Maaloufo muzika, švelniais pianino garsais lydinti tai, kas nematoma, – vos juntamus dvasinius personažų poslinkius.

Panteistinė pasaulėjauta persmelkia kiekvieną filmo "Į šviesą" kadrą.
Panteistinė pasaulėjauta persmelkia kiekvieną filmo “Į šviesą” kadrą.

Naomi Kawase – kino poetė ir filosofė – filmuoja personažus iš labai arti, susikoncentruodama ties veidu ir akimis. Režisierė tarytum klausia, ar tie, kurie regi, nėra tikri aklieji? Dievybė Kawase filmuose jaučiama kiekvienoje situacijoje, tiek urbanistinėje erdvėje, tiek ir gamtoje (vėjo supamose medžių viršūnėse, žmogaus šypsenoje, saulės šviesoje…). Sudaromas įspūdis, lyg personažai – smulkios smiltelės gyvybės apgaubtoje visatoje – gyventų pagal nematomą, konkrečiai neįvardytą, sakralų ritmą, pavaldų visalemiančiai dievybei.

Į šviesą – jautrus, subtilus egzistencinis filmas, kupinas poezijos ir natūraliai pajausto panteizmo. Šviesa ir šešėliais kuriama nepriekaištinga formali faktūra, balansuojanti ties fotografijos, kino ir tapybos takoskyromis, perduoda nekvestioniuojamą išmintį apie gamtą, – glaudžiančią ir raminančią, – iš kurios žmogus kilęs ir į kurią neišvengiamai sugrįžta.

Šiuolaikinis norvegų kinas: tarp religinių dogmų ir aistros gyventi

Joachimo Triero filmo "Thelma" afiša.
Joachimo Triero filmo “Thelma” afiša.

Šiuolaikinis norvegų kinas: tarp religinių dogmų ir aistros gyventi

Karolis Baublys

Norvegų kino režisierius Joachimas Trieras Prancūzijoje išgarsėjo 2011 metais, kai Kanų kino festivalio Ypatingo žvilgsnio programoje buvo pristatytas antrasis šiuolaikinio skandinavų kūrėjo ilgo metro filmas Oslas, rugpjūčio 31-oji (Oslo, 31. august). Drama pretendavo ir į prestižinį Cezario apdovanojimą užsienio filmų kategorijoje. 2017-aisiais režisierius ir vėl nustebino, pristatęs netipišką fantastinę dramą Telma (Thelma) – modernios raganystės istoriją, kurioje bundantis  jaunos merginos seksualumas neatsiejamas nuo stiprėjančių antgamtinių galių.

Siužeto lygmenyje žiūrovai stebi universalų jaunos mergaitės Telmos (Eili Harboe) tapsmą – perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, kurį lydi daugiaplanis savojo seksualumo atradimas. Mergaitė nesąmoningai tramdo seksualinius jausmus kitai merginai – universiteto draugei Anjai (Kaya Wilkins), nes tokius fizinius pojūčius atmeta griežtas religinis tėvų auklėjimas. Joachimas Trieras neabejotinai pasiekia labai daug, sukomplikuodamas ir savaip niuansuodamas iš pirmo žvilgsnio nenaują problematiką: filmas balansuoja tarp realizmo ir netikėtų fantastinių elementų, savitos mistikos (Telma iškyla kaip šių dienų ragana, galinti tučtuojau įgyvendinti slapčiausius savo norus, pavyzdžiui, pradanginti jai nepriimtinus asmenis). Atsargiai ir motyvuotai balansuodamas tarp realistinės šių dienų dramos ir siaubo, artimo Alfredui Hitchcockui, filmas nustebina, priverčia įdėmiau įsižiūrėti į kiekvieną epizodą.

Žiūrovo dėmesį prikausto jau filmo įžanga – pirmieji kadrai, kuriuose tėvas (Henrikas Rafaelsenas), ramiai žingsniuodamas snieguotu mišku kartu su mažamete dukra, stabteli išvydęs stirną. Nusiėmęs nuo peties šautuvą, vyras nusitaiko į laukinį gyvūną, tačiau netikėtai persigalvoja ir ginklą nutaiko tiesiai į savo dukters galvą. Dukra to nemato. Paskutinę akimirką, tėvas šautuvą nuleidžia; stirna pabėga. Žiūrovą sukrečia šaltakraujiškas tėvo elgesys. Už ką jis galėtų norėti nužudyti savo paties dukterį? Į šį klausimą atsakoma filmui krypstant į pabaigą, kuomet aiškėja dramatiška šeimos praeitis.

Telma įsimena dėl meistriškos kino kalbos, kuria perteikiami pasąmonės protrūkiai, froidiškas „išstūmimo“ efektas (šiuo požiūriu nepriekaištinga scena operos teatre, kur nedrąsūs Anjos prisilietimai prie Telmos rankos pastarajai paskatina konvulsijas – požymį, būdingą epilepsijai). Puikia pasąmoninių akivarų reprezentacija tampa ir rūstūs muzikiniai kino kompozitoriaus Ola Fløttumo sprendimai. Filmą galima perskaityti kaip sukrėsto, nustumto į tolimą užkampį, nuslopinto kūno, kuris stengiasi išsilaisvinti, dramą. Juk griežta katalikiška dvasia auklėtai mergaitei fizinė trauka tos pačios lyties atstovei – didžiulis tabu, o sykiu – skausmingas išbandymas.

Pagrindinė veikėja Telma (norvegų aktorė Eili Harboe), sukrėsta po vos sutramdytų konvulsijų operos teatre.
Pagrindinė veikėja Telma (norvegų aktorė Eili Harboe), sukrėsta po vos sutramdytų konvulsijų operos teatre.

Stiprėjančios mįslingos kūno konvulsijos, kurių negali paaiškinti net medikai, perpinamos su stiprėjančiomis anomalinėmis Telmos galiomis, bauginančiomis ne tik jos tėvus, bet ir ją pačią. Joachimas Trieras meistriškai vizualizuoja kenčiančios Telmos – nesusivokiančios moderniųjų laikų raganos – savijautą, pasitelkdamas netikėtus sprendimus (juodos varnos, besidaužančios į universiteto bibliotekos stiklą; baseinas, virstantis spąstais…). Prancūzų kino kritikai Jean-François Rauger ir Marcosas Uzalas Telmą apibūdina kaip skandinavišką Briano De Palmos Kerės (Carrie; 1974) versiją, kurioje šiaurietiška atmosfera perpinama su psichologizuota abstrakcija, slepiančia tai, kas neišreiškiama nei žodžiais, nei vaizdais (prancūzai vartoja terminus „le non-dit“ ir „le non-montré“).

Vanduo, ugnis, oras ir žemė - Telmai pavaldūs elementai, kuriais įgyvendinami pasąmoniniai nuosprendžiai (šiuo atveju rūstus tėvas sudeginamas savo paties valtyje ežero viduryje).
Vanduo, ugnis, oras ir žemė – Telmai pavaldūs elementai, kuriais įgyvendinami pasąmoniniai nuosprendžiai (šiuo atveju rūstus tėvas sudeginamas savo paties valtyje ežero viduryje).

Telma – tai ne tik vykęs žaidimas stilizuota kino kalba, sužavėsiančia sinefilus, bet ir įdomus dvasinės sumaišties, mėginimo suvokti save ir įvaldyti supančią aplinką, tyrinėjimas. Adekvačiai įvertinus ir suvokus savo tapatybę, įmanoma sukurti harmoningą būvį. Šia optimistine gaida ir baigiama tamsi, šalta, nerimo pojūtį kelianti Telma – neabejotinai vienas meniškiausių 2017-ųjų filmų, įrodančių šiandieninio skandinavų kino galimybes.

Ar meilė gali išgelbėti pasaulį?

Agnesė (Selene Caramazza) ir Stefanas (Simone Liberati), skiriami vielinės pertvaros - neperžengiamos ribos, metaforiškai įkūnijančios jųdviejų priklausymą skirtingiems pasauliams.
Agnesė (Selene Caramazza) ir Stefanas (Simone Liberati), skiriami vielinės pertvaros – neperžengiamos ribos, metaforiškai įkūnijančios jųdviejų priklausymą skirtingiems pasauliams.

Ar meilė gali išgelbėti pasaulį?

Karolis Baublys

Tyros širdys (Cuori puri; 2017) – tai pirmasis Roberto De Paolis filmas, pristatytas praėjusių metų Kanų kino festivalio programoje „Penkiolika režisierių“ (Quinzaine des réalisateurs). Italų režisieriui, atėjusiam į kino pasaulį iš video meno ir fotografijos, norėjosi lygiuotis į Piero Paolo Pasolinio (1922–1975) kūrybą, tad Tyros širdys neišvengiamai primena italų kino genijaus debiutą – dramą Accattone (1961). Abiejuose filmuose gilinamasi į Italijos socialinę realybę, iškeliant žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tačiau Roberto De Paolis labiau domina ne tiek socialinė tikrovė, kiek jauno žmogaus jausmų evoliucija. Tad pagrindinis dramos konfliktas ir kyla tarp išorinės – grubios, nešvarios – realybės ir dvasinio pasaulio (tyrumo, bundančių jausmų).

Pagrindiniai istorijos personažai – Agnesė (Selene Caramazza) ir Stefanas (Simone Liberati) – iš pirmo žvilgsnio atrodo priklausantys dviem skirtingiems pasauliams: septyniolikmetė Agnesė auginama griežta katalikų dvasia, jos motina, uoli katalikė, tikisi, kad dukra išsaugos skaistybę iki pat vedybų; Stefanas – 25-erių metų jaunuolis – ne pagal amžių brandus visuomenės marginalas, turintis sudėtingą praeitį ir atstovaujantis gatvės mušeikų, vagišių, narkotikų pardavėjų pasaulį. Tačiau abu veikėjus jungia bendras bruožas – vienatvė. Jie abu jaučiasi kitokie, svetimi tai visuomenei, kuriai priklauso: Agnesė kvestionuoja dogmatišką motinos religingumą, o Stefanas iš paskutiniųjų stengiasi ištrūkti iš padugnių pasaulio, mėgindamas sąžiningai užsidirbti pinigų. Tačiau išsilaisvinti iš pančių, kuriuos primeta ribotos socialinės taisyklės, nėra taip lengva: Stefanas net porą sykių netenka darbo vien dėl to, kad atsisako mąstyti mechaniškai, mašinaliai (jis susipyksta su savo bosu, nes atsisako nepilnamečiui berniukui parduoti narkotikų), o Agnesės bandymas būti laisva ir savarankiška įskaudina motiną.

Jaunuolių pažintis sužadina norą pažinti kitą ir jo pasaulį. Palengva socialinė drama virsta subtiliai jusliška bundančios meilės istorija. Agnesei iškyla pasirinkimo problema – ji turi rinktis tarp meilės ir religijos. Akivaizdu, kad pasirinkimas bus skausmingas.

Nedrąsus pagrindinių veikėjų bučinys.
Nedrąsus pagrindinių veikėjų bučinys.

Būdami drauge, Agnesė ir Stefanas yra tikrąja to žodžio prasme kartu: nei vienatvės, nei atskirties nelieka, jų kitoniškumas tarytum veidrodiškai atsispindi vienas kito veide, šitaip užpildydamas tuštumą ir išnykdamas juos supančioje ramybėje. Kito artumas ištirpdo kitoniškumą, pakeisdamas jį harmonija. Stipriausi filmo momentai yra būtent tie, kuriuose režisieriui ir pagrindinių vaidmenų atlikėjams pavyko perteikti tą trapų ir efemerišką pilnatvės pojūtį, kurį pajėgūs justi tik jauni žmonės, nerūpestingai būdami drauge ir leisdami plėtotis sunkiai apčiuopiamiems jausmams. Tais trumpais momentais atrodo, lyg visas pasaulis priklausytų jiems, nebūtų jokių socialinių skirtumų ar automatinių taisyklių, primestų grubios ir tiesmukos visuomenės.

Režisieriui ir natūralia, įtikinančia vaidyba pasižymintiems italų aktoriams pavyko perteikti jaunuolių santykių ambivalentiškumą: Agnesė, viena vertus, nori mąstyti savarankiškai ir pasipriešinti motinos valiai, kita vertus, ją baugina nuodėmingas gyvenimas; Stefanas balansuoja tarp karštakošio temperamento ir raminančios tvirtybės. Jam būdingas ir sunkiai nuslepiamas rasizmas (dirbdamas automobilių stovėjimo aikštelės sargu, jis nuolat kivirčijasi su šalia gyvenančiais imigrantais romais).

Kadras, kuriame Stefanas (Simone Liberati) filmuojamas iš nugaros sėdintis fotelyje mašinų stovėjimo aikštelės erdvėje, virsta metafora, žyminčia jo fizinę ir dvasinę atskirtį nuo jį supančio sociumo.
Kadras, kuriame Stefanas (Simone Liberati) filmuojamas iš nugaros sėdintis fotelyje mašinų stovėjimo aikštelės erdvėje, virsta metafora, žyminčia jo fizinę ir dvasinę atskirtį nuo jį supančio sociumo.

Režisierius viename interviu prisipažino, kad kurti šį filmą jį paskatino tikra istorija. Sykį italų spauda rašė apie jauną mergaitę, kurią išprievartavo du imigrantai romai. Paaiškėjo, kad jokio išprievartavimo nebuvo, imigrantai tiesiog pasišvaistė vulgarokais žodžiais, o mergaitė juos apkaltino išžaginimu. Tačiau režisierių labiausiai sukrėtė italų visuomenės reakcija – italai ėmė protestuoti priešais karo pabėgėlių stovyklą, kurioje net nebuvo jokių romų, ją sudarė imigrantai iš Šiaurės Afrikos… Rasistinės nuotaikos, įtampa tarp savų ir svetimų įtikinamai perteikta ir filme Tyros širdys.

Roberto De Paolis kinematografinis debiutas vykusiai išvengia socialinės kronikos stereotipų. Tyros širdys – tai moderni Romeo ir Džiuljetos versija, kurioje pagrindiniams veikėjams, aptalžytiems rūsčios realybės, pavyksta išvengti tragiškos lemties. Meilė pajėgi sutaikyti priešybes, harmonizuoti aplinką, suteikti laimingos ateities viltį. Tačiau ar ji gali išgelbėti pasaulį? Klausimas lieka atviras, tačiau vilties nepanaikina.

Scena paplūdimyje, kuomet artumo pojūtis ištirpina vienišumą, pakeisdamas jį harmoningu buvimu kartu.
Scena paplūdimyje, kuomet artumo pojūtis ištirpina vienišumą, pakeisdamas jį harmoningu buvimu kartu.

Žmogus ir jo likimas: gydanti meilės patirtis atšiaurios gamtos fone

 Filmo "Sava žemė" ("God's Own Country") afiša leidžia numanyti, kad režisierius Francisas Lee savaip perkūrė žymųjį Ango Lee "Kuprotą kalną" ("Brokeback Mountain"; 2005).
Filmo “Sava žemė” (“God’s Own Country”) afiša leidžia numanyti, kad režisierius Francisas Lee savaip perkūrė žymųjį Ango Lee “Kuprotą kalną” (“Brokeback Mountain”; 2005).

Žmogus ir jo likimas: gydanti meilės patirtis atšiaurios gamtos fone

Karolis Baublys

2017-ieji kino pasaulyje išsiskyrė queer filmų gausa: amerikiečių režisieriaus Barry᾽io Jenkinso Mėnesiena (Moonlight), amerikiečių režisierės Elizos Hittman Paplūdimio žiurkės (Beach Rats), italų režisieriaus Luca Guadagnino Paskambink man savo vardu (Call Me By Your Name), norvegų režisieriaus Joachimo Triero Telma (Thelma), prancūzų režisieriaus Robino Campillo 120 dūžių per minutę (120 battements par minute), galiausiai – anglų režisieriaus Franciso Lee debiutas, apdovanotas „Sundance“ kino festivalyje už režisūrą, – drama Sava žemė (God’s Own Country; prancūziška pavadinimo versija – Seule la Terre). Kaip pastebi prancūzų kino apžvalgininkas Nicolas Bardot, Sava žemė sukuria dvigubą įspūdį – filmas sykiu ir pabrėžtinai klasikinis, ir stebinantis naujumu. Šiame straipsnyje pamėginsiu kiek atidžiau aptarti šio filmo meninį pasaulį ir šiuolaikinę tarpusavio santykių viziją.

Siužeto lygmenyje žiūrovas stebi varginančią, rūsčią jauno vaikino Johnny᾽io Saxby᾽io (aktorius Joshas O’Connoras) kasdienybę tėvo fermoje, kur jis priverstas dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Kai į fermą sezoniniam darbui atvyksta imigrantas iš Rumunijos Gheorghe᾽as (aktorius Alecas Secăreanu), Johnny᾽is palengva pajunta jausmus, kurie iki tol jam buvo nepažįstami.

Filme nėra homofobijos temos, nors, bendresne prasme, homoseksualaus vyro konflikto su jį supančia heteronormatyvia visuomene neišvengta (filmo pradžioje pagrindinis veikėjas Johnny᾽is alkoholyje ir atsitiktiniuose seksualiniuose santykiuose priverstas skandinti sunkiai aprėpiamą vienatvės ir nuovargio pojūtį). Tačiau tai nėra filmas apie coming out’ą. Režisierių Francisą Lee domina visai kas kita – kokiu būdu du vyrai, padėdami vienas kitam, turėdami bendrų tikslų, geba sukurti bendrą būvį, konstruoti bendrą ateitį. Šiuo požiūriu kūrinys atrodo novatoriškas, einantis koja kojon su mūsų visuomenės pokyčiais ir tuos pokyčius lydinčiais poreikiais.

Socialiniame lygmenyje paminėtina subtili užuomina į Anglijos dvasinį uždarumą po garsiojo Brexito. Rumunas Gheorghe᾽as šaltai, atsainiai priimamas vietinių ne dėl numanomo homoseksualumo, bet dėl tamsesnio gymio, dėl to, kad jis nėra savas (šiuo požiūriu iškalbinga scena vietiniame bare, kur Gheorghe᾽as susistumdo su pagyvenusiu vyriškiu).

Itin svarbius prasminius akcentus dramoje Sava žemė kuria gamta. Kaip išduoda filmo režisierius, filmo išeities taškas ir vienas iš tikslų buvo parodyti, kokiu būdu gamta veikia žmogų ir jo likimą. Pirmasis filmo kadras atsiveria stūgaujant atšiauriam vėjui sutemų apgaubtame peizaže. Pažymėtina, kad filmas nufilmuotas Anglijos šiaurėje, Jorkšyre, kur užaugo pats režisierius. „Čia gražu, bet vieniša“, – ištaria Gheorghe᾽as, apžvelgdamas jį supantį horizontą. Johnny᾽is į tai atsako iškalbinga tyla. Personažams būdingas bendravimas tyloje, gamtos prieglobstyje, kai bendraujama ne žodžiais, o žvilgsniais ar tiesiog buvimu šalia. Tylų būvį lydi natūrali gamtos kaita, keturių pagrindinių elementų prieglobstis: stūgaujantis vėjas, spragsinti ugnis, čiurlenantis sraunus upės vanduo, gyvybe alsuojanti žemė, rūstūs akmenys dalyvauja dviejų veikėjų vienas kito pažinimo, bręstančių jausmų, gimstančios ateities vizijos procese.

Filmo afišos variantas, akcentuojantis pagrindinių veikėjų santykį su rūsčia Jorkšyro gamta.
Filmo afišos variantas, akcentuojantis pagrindinių veikėjų santykį su rūsčia Jorkšyro gamta.

Kūrinyje esama edukacinio (auklėjamojo) filmo tendencijų. Pagrindinis herojus Johnny᾽is pereina ilgą savikūros, autoedukacijos kelią, – nuo girtuokliaujančio vietinio jaunuolio, panardinto į rūsčią realybę, iki rimtai į gyvenimą, jį supančią aplinką ir ateitį žvelgiančio vyro. Šias esmines dvasines transformacijas lemia meilės patirtis, įkūnijama Gheorghe᾽o švelnumo, kantrybės ir subtilaus vyriškumo dėka.

Išskirtines prasmines konfigūracijas kuria operatoriaus Joshua Jameso Richardso sprendimai, kurių dėka metaforiškai perteikiamas pagrindinio veikėjo dvasinio brendimo, socializacijos procesas. Nuo pat filmo pradžios kamera yra šalia Johnny᾽o, jam virš peties. Pirmuosiuose epizoduose Johnny᾽is visuomet rodomas vienas kadre, bet palengva erdvė plečiasi, šalia Johnny᾽io atsiranda kitų personažų, jo dvasinė izoliacija mažėja.

Pagrindiniai filmo veikėjai, atradę vienas kitą: Gheorghe'as (Alecas Secăreanu) ir Johnny'is (Joshas O'Connoras).
Pagrindiniai filmo veikėjai, atradę vienas kitą: Gheorghe’as (Alecas Secăreanu) ir Johnny’is (Joshas O’Connoras).

Nors Gheorghe᾽as palieka Johnny ir jo fermą dėl lengvabūdiškos pastarojo neištikimybės, filmo pabaigoje išsakoma mintis apie mokėjimą atleisti. „Aš nenoriu būt nevykėlis“, – prisipažįsta tūkstančius kilometrų nuo Anglijos iki Rumunijos nukeliavęs Johnny᾽is ir priduria: „Aš noriu būti su tavim“. Atleidimas, žingsnis kito link lemia pagrindinių veikėjų susitaikymą, iškelia mintį apie galimą bendrą dviejų jaunuolių ateitį. Filmo pabaigos kadrai, demonstruojantys klestinčią fermą, apgaubtą sodrios saulės šviesos, motyvuota optimistine gaida baigia istoriją apie sunkų dviejų žmonių kelią vienas kito link.

 

 

 

Užkrečianti ir išmintinga juoko galia

"Madame". Komedijos afiša Prancūzijoje.
“Madame”. Komedijos afiša Prancūzijoje.

Užkrečianti ir išmintinga juoko galia

Karolis Baublys

Prancūzų rašytoja, scenaristė ir režisierė Amanda Sthers, gyvenanti tarp Paryžiaus ir Los Andželo, šiais metais gerbėjams pateikė dramatišką komediją Ponia (Madame), kuri žiūrovus priverčia juoktis, kvatotis, sielotis ir džiaugtis mažais kasdienio gyvenimo malonumais. Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo labai paprastas, primenantis šiuolaikinę Pelenės versiją, tačiau įdėmiau pažvelgus, kūrinyje esama ir taiklios buržuazinio gyvenimo kritikos, ir subtilios moters dramos analizės.

Pirmiausia į akis krenta preciziškai suvaldytas naratyvas, vietomis net minimalistiškas, bet atskleidžiantis viską, kas reikalinga istorijai. Anne ir Bobas, turtinga amerikiečių pora, neseniai įsikūrusi prabangiuose namuose Paryžiuje, ruošia iškilmingą vakarienę, į kurią sukviesta anglų, prancūzų ir amerikiečių aukštuomenė. Pagal namų šeimininkės Anne planą, prie stalo turi sėdėti dvylika asmenų, tačiau netikėtai atvykęs Bobo sūnus iš pirmos santuokos Stevenas sujaukia planą, –  svečių bus trylika. Prietaringa namų šeimininkė net nenori girdėti, kad prie stalo sėdės trylika asmenų (juk tai nelaimę pranašaujantis skaičius!), tad paprašo savo ištikimos tarnaitės Marijos įsisprausti į puošnią suknelę ir suvaidinti turtingą namų šeimininkės draugę iš Ispanijos. Štai čia ir nuvilnija užkrečianti juoko banga, truksianti per visą vakarienę (išties puikus, dramaturgiškai užbaigtas epizodas!). Vakarienės metu Marija išryškės ne tik kaip vakarėlio siela, liaudišku ispanų humoru išjudinanti svečius, bet ir kaip patraukli moteris, sužavinti turtingą meno kolekcininką Davidą. Situacija komplikuojasi rytojaus rytą, nes Davidas, slapta išgavęs Marijos telefono numerį, ima jai siuntinėti romantiškas ir aistringas žinutes, kviesdamas kartu praleisti vakarą. O juk jis net neįtaria, kad Marija – ne turtingos ispanų giminės palikuonė, o vargšė tarnaitė…

Marija, vilkinti balta suknele (Rossy de Palma), - aristokratų vakarėlio puošmena.
Marija, vilkinti balta suknele (Rossy de Palma), – aristokratų vakarėlio puošmena.

Filmas pasižymi puikiu aktorių kolektyvu, kuriame kiekvienas narys išsiskiria temperamentu, ideologija, savitu charakteriu. Namų šeimininkę Anne vaidina australų aktorė Toni Collette, išgarsėjusi dar 1994-aisiais Murielės vaidmeniu Paulo Johno Hogano režisuotoje dramatiškoje komedijoje Murielės vestuvės (Muriel’s Wedding). Naujajam vaidmeniui australų aktorė suteikė visą paletę prieštaringų bruožų: nuo pavydo iki liūdesio, nuo cinizmo iki prakticizmo. Nuolat pikta, neurozių kamuojama Anne – išranki ponia, nieku gyvu nepažeidžianti visuomenės nustatyto etiketo, tačiau realybėje besiilginti tikrų jausmų, kurių išsiskleidimo galimybę regi šeimos draugo, jauno prancūzo, tampančio jos slaptu meilužiu, asmenyje. Nuoširdūs tarnaitės Marijos jausmai Davidui jai sukelia sunkiai paaiškinamą pavydą, nesuvaldomą pyktį ir melancholiją.

Rossy de Palma vaidina manekenę žymiajame George Michael vaizdo klipe "Too Funky" (1992).
Rossy de Palma vaidina manekenę žymiajame George Michael vaizdo klipe “Too Funky” (1992).

Senyvą Anne vyrą Bobą suvaidinęs Harvey᾽is Keitelis – vienas iš didžiųjų amerikiečių kino aktorių, vaidinęs legendiniuose Martino Scorsese᾽s, Ridley᾽io Scotto, Quentino Tarantino filmuose, –  sugebėjo išvengti tokio tipo vaidmenims būdingų klišių. Bobas nėra vien gailesčio vertas senas turčius, kurio jaunystės šėliojimai liko praeityje. Slapta nuo dailios žmonos Bobas mezga žavingą romaną su jauna prancūzų kalbos mokytoja. Jo humoro jausmas, neblėstantis žavesys ir gyvybingumas suteikia kino naratyvui patrauklumo ir dinamizmo.

Be abejo, didžiausia filmo puošmena – tarnaitę Mariją įkūnijusi ispanų aktorė Rossy de Palma – viena iš Pedro Almodovaro mūzų, vaidinusi daugelyje jo filmų (Moterys ties nervų krizės riba, 1988; Kika, 1993; Mano paslapties gėlė, 1995…). Netradiciniai veido bruožai, pasižymintys išskirtine asimetrija, gebėjimas pašiepti pačią save Rossy de Palma atveda pasaulinės karjeros link. Marija filme Madame – paprasta, nuoširdi moteris, turinti aiškias vertybes (šeimą, Dievą, meilę). Išties įdomu stebėti aristokratės Anne ir paprastos moters Marijos bendravimą, atskleidžiantį kardinaliai priešingus pasaulius.

Tarp krūtų įspraudusi mobilųjį telefoną, Marija melancholiškai laukia mylimojo žinutės.
Tarp krūtų įspraudusi mobilųjį telefoną, Marija melancholiškai laukia mylimojo žinutės.

Dar vienas stiprus filmo aspektas – atvira pabaiga, pasiduodanti įvairioms interpretacijoms. Turtuolis Davidas (britų aktorius Michaelis Smiley᾽is) meta Mariją, sužinojęs jos tikrąją socialinę padėtį. Filmo pabaigoje, priversta aptarnauti mylimąjį lygiai taip pat, kaip savo šeimininkus, Marija priima sprendimą palikti aristokratų namus. Nešina kukliu lagaminu, ji iškeliauja nepažįstamom Paryžiaus gatvėm, drąsiai žvelgdama į tolį, vėjui negailestingai draikant tamsius plaukus. Daug minčių sukelia šis nepriklausomos moters paveikslas: žingsniuojanti ramiai, išdidi ir laisva, turtinga savo pačios išmintimi, Marija išdrįsta pradėti gyvenimą iš pradžių, išdrįsta gyventi pagal savo pačios įsitikinimus. Paraleliai šiai istorijai žiūrovas seka bręstančio rašytojo Steveno (britų aktorius Tomas Huguesas), Bobo sūnaus, kūrybos liniją: lemtingas vakarėlis ir išskirtinis Marijos žavesys jį paskatina parašyti romaną Tarnaitė (The Maid). Atsisveikinęs su Marija, Stevenas ilgai stebi jos tolstančią nugarą, vis nenuspręsdamas, kaip jo istorija turi pasibaigti. Šalia jaunuolio prisėdęs Davidas, nutraukęs su Marija ryšius, jam pataria: „Žinai, nereikia niekinti žmonių. Moteris, kurią mylėjau, man kadaise pasakė: „Juk žmonėms patinka gražios pabaigos. Jis bėga jos pasitikti… jiedu apsikabina… jis ją bučiuoja lietuje…““. Žiūrovui lieka pačiam nuspręsti, kuri pabaigos versija jam priimtinesnė.

Ištaigingi veidrodžiai atspindi ne gyvenimo prabangą, bet užslėptas Anne (Toni Collette) baimes ir kompleksus.
Ištaigingi veidrodžiai atspindi ne gyvenimo prabangą, bet užslėptas Anne (Toni Collette) baimes ir kompleksus.

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU