Vytautas Kaziela: „Atokių stočių“ misija – padėti į literatūrą ateiti jauniesiems“

Almanacho sudarytojas poetas Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.
Almanacho sudarytojas poetas Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.

Vytautas Kaziela: „Atokių stočių“ misija – padėti į literatūrą ateiti jauniesiems“

Visai neseniai išleistas devintasis almanachas „Atokios stotys“. Almanache publikuojama periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų kūryba. Pirmą kartą almanache svečiuojasi tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ dalyviai iš Lenkijos, Latvijos ir Sakartvelo. Iš viso leidinyje publikuojama 28 autorių kūryba. Almanacho sudarytojas – poetas, leidėjas, žurnalistas Vytautas Kaziela atsako į Rasos Milerytės klausimus.

Vytautai, ką tik pasirodė naujas „Atokių stočių“ almanachas, jau devintasis. Kokia buvo pati pradžia, kaip kilo idėja rengti tokį leidinį?

Prieš 10 metų per Poetinį Druskininkų rudens festivalį bendraudami su Žemaitijos krašte gyvenančiais poetais aptarėme Lietuvos periferijose gyvenančių rašytojų situaciją. Jau tada buvo susiformavęs požiūris, kad kultūra ir menas kuriami tik Vilniuje. Suskaičiavome poetus, gyvenančius ne „Vilniaus Lietuvoje“. Skaičiai pasirodė įspūdingi. Jie gyveno ir kūrė, bet metų  metus buvo nepastebimi, jų knygų leidybos nefinansavo Kultūros taryba, tarsi jų kūryba nebūtų buvusi lietuvių literatūros dalis. Dauguma jų jau buvo susitaikę su tokia dalia. Bet tai buvo labai neteisinga jaunų rašytojų atžvilgiu. Rašymas į stalčių neskatina geriau rašyti, išsikelti kartelę aukščiau. Rašantis žmogus turi savo kūrybą publikuoti, kitaip mažėja reiklumas sau. Kaip pavyzdį galiu pateikti dabar jau šviesios atminties kunigo Petro Markevičiaus (Markaičio) likimą. Kol jis mokėsi kunigų seminarijoje, publikavo eilėraščius tuometinėje spaudoje ir buvo geriau vertinamas net už Bernardą Brazdžionį. Jam buvo pranašaujama šviesi ateitis. Vėliau užėjo sovietmetis, kunigų kūryba buvo nebespausdinama. Jo kūrybinis palikimas – 4 tūkstančiai eilėraščių ir poemų. Vartai archyvus ir matai, kad sovietiniais metais jo kūrybos kreivė krinta žemyn. Panašiai atsitiko ir kitiems poetams. Ne vienas periferijos poetas, turėjęs įspūdingą debiutą, vėliau kažkur pradingdavo. O ir kitiems buvo ne geriau – išeidavo knygos, žmonės jas pirkdavo, bet nebuvo jokių atgarsių. Ir dar. Pradėjus „Poezijos pavasario“ almanachą sudarinėti iš per metus literatūrinėje spaudoje pasirodžiusių publikacijų, nesipublikuojantys ar retai publikuojantys savo kūrybą autoriai prarado galimybę į jį pakliūti. Reikėjo ką nors daryti, kad ši spraga būtų užpildyta, o autoriai nebūtų nustumti į užribį.

Almanachas "Atokios stotys"
Almanachas “Atokios stotys”

Peržiūrėkime šių metų almanachą kartu. Jūs, kaip sudarytojas, turbūt jį matote kiek kitaip, nei eilinis skaitytojas?

Pradėkime nuo branduolio. Regina Katinaitė-Lumpickienė, Viktoras Rudžianskas, Edmundas Janušaitis, Petras Panavas… Ką apie juos galima pasakyti? Tai susiformavusios asmenybės, savito braižo kūrėjai. Tiesa, Petrui kiek nepasisekė. Tai – ne pati geriausia jo publikacija. Bet visiems mums pasitaiko ir aukštumų, ir pakalnėlių. Ypač stiprūs šių metų debiutantai: Ieva Rudžianskaitė, Mūza Olimpija Svetickaitė, Solveiga Ska, Vilija Visockienė, Erikas Druskinas, Kristina Bačiulienė. Jei prie jų pridėtume kitus jaunuosius autorius – Tomą Vyšniauską, Rasą Milerytę, Virginiją Žvarėlaitę – pamatytume, kad svarstyklių lėkštė nusvyra į jų pusę. Savo lygį išlaiko Mindaugas Švėgžda, Viktoras Gulbinas, Justas Jasėnas. O apie Genovaitę Lukšaitę norėčiau pakalbėti atskirai. Tai – begalinio kuklumo žmogus iš Radviliškio. Savita, įdomi autorė. Ypač įstrigo „Seni karalienės drabužiai“. Autorė seniai subrendusi knygai, o gal net narystei Rašytojų sąjungoje. Už Lietuvos sienos gyvenantys šiame almanache tik du – Sigitas Birgelis ir Diana Paklonskaitė. Ir Dianai seniai laikas paduoti prašymą ir tapti Sąjungos nare. Kaip ir Viktorui Gulbinui, Justui Jasėnui ir Mindaugui Švėgždai. Nauja tai, kad į almanachą dėl finansinių reikalų teko priglausti tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ svečių kūrybą. (Anksčiau išeidavo šiai šventei skirtas almanachas „Birželio sodai“). Dvi puikios latvių poetės – Indra Brūvere ir Anna Rancene. Kaip visada stiprūs poetai iš Sakartvelo – Nana Kelekhidze ir Soso Mesheliani. Įdomi lenkų poetė Maria Duszka.

Kas per tuos metus pakito, o kas tapo tradicija?

Pradiniu etapu tai buvo Aukštaitijoje ir Žemaitijoje gyvenančių poetų almanachas. Po penktojo almanacho pajutome, kad išaugome lubas. Pertvarkėme į Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių poetų almanachą. Užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų kūryba taip pat neatsiejama mūsų literatūros dalis. Labai svarbu, kad jie tai jaustų. Kad nenutrūktų tas trapus ryšys su Lietuva. Pagrindiniai principai išliko: pastebėti, parodyti, prisiminti. Almanachas kasmet atsinaujina. Pastovus yra tik branduolys, kiti autoriai keičiasi. Maždaug ketvirtadalį sudaro jaunimas. Emigracijos autorių geografija labai plati – nuo Lenkijos (Sigitas Birgelis) iki Australijos (Lidija Šimkutė). Vos ne kas metai publikuojame jau mirusių ir į užmarštį nugrimzdusių poetų kūrybą (S. Stacevičius, J. Gabriūnaitė ir kiti). Kasmet įteikiama „Atokių stočių“ premija už geriausią publikaciją almanache, darbą su jaunaisiais literatais, už periferijose gyvenančių rašytojų vienijimą, jų kūrybos populiarinimą. Premiją yra pelnęs Vytautas Stulpinas, Justas Jasėnas, Ona Jautakė, Robertas Keturakis, Sigitas Birgelis, Edmundas Janušaitis ir kiti. Smagu, kad mūsų knygas literatūrinėje spaudoje profesionaliai recenzuoja kritikė ir poetė Ieva Rudžianskaitė. Būdami kartu mes tampame stipresni.

Žydėjimas Jurbarko autobusų stoty. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žydėjimas Jurbarko autobusų stoty. Neringos Dangvydės nuotrauka

Spėju, kad, kai į rankas prieš devynerius metus paėmėte pirmąjį almanachą, kai idėja tapo apčiuopiama, jutote didelį džiaugsmą. O kokie jausmai apėmė iš spaustuvės pasiėmus šiųmetį leidinį? Ar entuziazmo neišstumia nuovargis?

Gal tai ir ne džiaugsmas, bet malonus jausmas, kad darbas padarytas iki galo ir gerai. Buvo visko. Nusivylimo taip pat. Ir abejonių. Bet praeina pusmetis, ir tu viską pamiršti. Vėl pradedi apie jį galvoti. Galvoti ne tik, kokius autorius kviestis, bet ir iš kokių lėšų jį išleisti. Šis projektas laikosi dėka kelių žmonių entuziazmo. Kiek rašėme projektų Kultūros tarybai, rezultatas – nulis. Neįtaikome ir į regioninę programą. Finansavimo tikėtis būtų galima, jei užsidarytume apskrities rėmuose. Bet šio almanacho koncepcija ne tokia.

Įvairiuose interviu esate kalbėjęs, kad lietuvių literatūros finansavimo situacija yra sudėtinga.

Taip. Esu ne kartą kalbėjęs apie nenormalią knygų leidybos padėtį. Ar reikia tokiu mastu finansuoti verstinės literatūros leidybą? Pats daug metų dirbdamas leidybinį darbą suprantu, kad, pavyzdžiui, leisti Nobelio premijos laureatų kūrybos knygas galima ir be valstybės paramos. Valstybė turi finansuoti lietuvių autorių knygas gimtąja kalba ir lietuvių autorių vertimus į kitas kalbas. Situacija Lietuvoje pasikeitė, jaunimas jau sugeba skaityti originalo kalba.

Jums priklausančią leidyklą „Kamonada“ vargu ar galima pavadinti pelninga. Kokių tikslų siekiate leisdamas knygas?

Žinoma, kad pelninga! Lygiai taip pat, kaip rašyti poeziją. Visi poetai labai turtingi. Tik turtai mūsų ne čia… Lengviausia bambėti, kad vienoje leidykloje per brangu, kitoje kokybė netenkina. O tu padaryk geriau ir pigiau! Ne paslaptis, kad provincijos leidyklos, tiksliau, spaustuvės, neturi nei redaktorių, nei dailininkų. Geriausiu atveju paskaitomos korektūros. Aš niekada neimu pinigų už redagavimą. Man talkina Regina Katinaitė-Lumpickienė ir Rasa Milerytė. Turime puikią dailininkę Dalią Stalauskienę. Aš tik noriu, kad autorius gautų kiek galima geresnį produktą. Dažniausiai mūsų užsakovai – neturtingi žmonės. Būna atvejų, kai knyga leidyklai yra nuostolinga, bet ją išleidęs jauti pasitenkinimą. Jei pats rašai ir leidi knygas, visada suprasi kitą tokį kaip tu. Taigi viskas labai elementaru.

Kokioje vietoje lietuvių literatūros kontekste regite „Atokias stotis“?

Patinka kam ar nepatinka, tai jau yra mūsų literatūros reiškinys. „Atokių stočių“ almanachą jau galima dėti šalia „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachų. Taip, jie visi labai skirtingi, bet perskaičius visus galima geriau įsivaizduoti lietuvių poezijos situaciją. Jie visi trys kartu yra šiandieninės lietuvių literatūros antologija.

„Atokios stotys“ – didelis įvykis Utenoje. Tačiau, kaip jau minėjote, almanache publikuojami ir kituose regionuose gyvenančių poetų tekstai. Jūsų vertinimu, ar šalyje almanachas sulaukia pakankamai dėmesio?

Iš tiesų „Atokios stotys“ Utenoje yra nemažas literatūrinis įvykis, ypač jo sutiktuvės, kurios sutraukia visus poezijos mylėtojus. Almanachas pasklinda po Lietuvą. Didesniuose ar mažesniuose poetų sambūriuose apie jį kalbama. Esu dėkingas literatūros kritikui Ramūnui Čičeliui – apie almanachą jau rašoma ir respublikinėje spaudoje. Pasikartosiu: almanacho galima nepastebėti, jį galima ignoruoti, bet jis yra. Yra, kaip lietuvių literatūros reiškinys.

Matyti daugiau. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Matyti daugiau. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Šalia jau įvertintų autorių publikuojate į kūrybinį kelią dar tik įžengusių žmonių tekstus. Kuo jauniesiems svarbi galimybė skelbti savo kūrybą drauge su šalyje žinomais poetais?

Man, Viktorui Rudžianskui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei, Gintautui Dabrišiui, Robertui Keturakiui almanachas gal ir būtų nereikalingas, bet jis reikalingas rečiau girdimiems Virginijai Žvarėlaitei, Rasai Milerytei, Dianai Paklonskaitei, Justui Jasėnui. Tai tie žmonės, kuriuos turi pastebėti literatūros kritikai, įsidėmėti skaitytojai. Jie to verti. Žmogus, į rankas paėmęs almanachą ir norėdamas perskaityti Reginos Katinaitės-Lumpickienės ar Sigito Birgelio eilėraščius, perskaitys ir kitus. Vertus tikrai įsidėmės. Mūsų, vyresniųjų ir šiek tiek žinomesnių autorių, misija – padėti į literatūrą ateiti jaunesniems, bet to vertiems poetams.

Kasmet almanache pamatome vis naujų pavardžių. Kaip, kokiuose laukuose pavyksta „sumedžioti“ poetus?

Aš, kaip leidėjas, stebiu tai, kas vyksta Lietuvoje. Gal ir nežinau vieno kito Vilniaus poeto, bet gerai žinau, kad Palangoje kuria Mūza Olimpija Svetickaitė ir Renata Kuršytė, Radviliškyje – Genovaitė Lukšaitė, Kupiškyje – Aušra Uldukienė, Panevėžyje – Justas Jasėnas ir Solveiga Ska, Leipalingyje – Dalia Bozytė, Molėtuose – Virginija Žvarėlaitė ir Agnė Šikaitė, Kelmėje – Vytautas Šinkūnas. Ir taip kiekviename rajone. Per devynerius metus almanache savo kūrybą publikavo per 150 autorių.

Kas toliau?

Toliau devintojo almanacho pristatymas Utenoje, Švenčionyse, Druskininkuose. Dar toliau – dešimtasis almanachas. Jei mirtis mūsų neišskirs, jį būtinai išleisiu. Esu įsipareigojęs. Sau. Žinau, kad dešimtasis almanachas bus labai galingas ir labai įdomus. Yra didelis potencialas ir reikia jį parodyti Lietuvai. Tikrai žinau, kad almanachas reikalingas ir autoriams, ir skaitytojams. Dešimtojo almanacho pristatymas jau numatytas ir užsienyje. Lenkijoje, Punske. O jei tiksliau – etninėse lietuvių žemėse. „Atokios stotys“ yra unikalus reiškinys, neturintis analogų.

Į kelią. Neringos Dangvydės nuotrauka
Į kelią. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Gintarė Adomaitytė. Vidurnaktį užgęsta (ne)visos šviesos

Namai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Namai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Vidurnaktį užgęsta (ne)visos šviesos

Ignalinos dienoraštis

 Iškalbingiausia šiame pasaulyje yra tyla.

Neįmanoma išgirsti, kaip auga, sužaliuoja, o rudeniop gelsta žolė. Kaip atsiplėšia nuo medžio lapas. Kaip rusena Vėlinių naktyje mūsų visų – likusių gyventi ir jau išėjusių – žvakės.

Tokią tylą kartą esu patyrusi Rasų kapinėse, jau po vidurnakčio.

Buvo ta naktis, kai Visų Šventųjų diena atsitraukė užleisdama vietą Vėlinėms. Tylą žarstė tik po kojomis traškantis pirmasis ledas. Aplinkui – nė vieno žmogaus, nė pravažiuojančios mašinos. Nebaugu. Visai nebaugu. Vien susitaikymo, ramybės jausmas.

O juk dėl Vėlinių ar per Vėlines tiek bartasi…

Rasų kapinėse kadaise velnių esu gavusi ir aš. Ne tokias ir ne taip degėme prie Jono  Basanavičiaus kapo žvakes. Ne ten, kur dera, jas dėjome. Ir dar kažkas ne taip. Aplink kapą nedrąsiai nedrąsiai mindžiukavo būrelis žmonių, visi kažką truputį ne taip padarę.

Prie pat paminklo įsikūrė aktyvistai patriotai. Jų „dovanotą“ kartėlį tose pačiose Rasose numalšino jauna pora, prisiglaudusi prie juodojo Izos angelo. Tiedu įsimylėjėliai, pamiršę viską pasaulyje, bučiavosi. Po jų kojomis – po angelo sparnais – vėrėsi žiburiuojantis klonis. Ir atrodė, kad dangus  virto ežeru – ne žvaigždės ten aukštybėse, ne. Danguje atsispindi žvakės.

Rasose esu patyrusi pirmąsias savo Vėlines. Buvau paauglė, gal septintokė. Koks nuotykis – vykti į Rasas, kaip man atrodė, ilgą ilgiausią kelią iš Antakalnio. Rokantiškių kapinių tuomet gal ir visai nebuvo, o gal jau ir radosi pirmieji kapai. Po metų ar kitų juos užtikau žiemą, sniegynuose, slidėmis per kalvas nušliuožusi naujai atrastą kelią.

Praėjo daugel metų, kai mama paprašė, kad Rasų kapinėse – jei tik eisiu – uždegčiau žvakę ant kurio nors apleisto kapo. Kažkur ten ilsisi jos mylimasis, žuvęs karo metais. Nušovė jį nacių kariai tiesiog gatvėje, netoli Aušros Vartų.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad kasmet einu į Rasas. Eidavau, bet senokai ten nesilankiau. Nors kiekvieną spalį, dairydamasi pro rudens langus, sau pažadu: šiemet – tai jau tikrai…

Tiesa yra tokia: jei neinu, man jų labai stinga.

Bernardinų ruduo. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bernardinų ruduo. Neringos Dangvydės nuotrauka

Rudeniop pasiilgstu ir Bernardinų kapinių.

Tolsta, jau tolsta nutolsta nuskrieja keistasis metas, kai tas aukštas Vilnios šlaitas buvo tapęs beveik mano darbo kabinetu, o kartu ‒ ir poilsiaviete. Kai kas ten kadaise rašyta. O kiek svajota, kiek sumanyta. Kiek Vilnioje paskandinta, gal net palaidota nevykusių sumanymų.

Gal nebus baisi nuodėmė,  jei imsiu ir pacituosiu pati save, kur kas jaunesnę ir, regis, jausmingesnę?

Apysakoje „Laumžirgių namai“ rašiau:

„Prie vienuolių benediktinių antkapio sėdžiu kaip soste. Dairausi į miestą, o atrodo ‒ visas pasaulis dairosi į mane. Po kojomis skardis, upė. Toliau – spygliuotas kalėjimas. Šalia jo  fabrikai. Gelsvo mūro, tarsi amžiams statyti namai. Žemai, po debesimis, skrenda lėktuvas: nutūps už kalvų. O kalvose – girdžiu ir matau – suūkia ir pralekia traukiniai. Nuo gelstančio klevo ties mano galva svyra raudona šaka. Juodasis angelas ant vyskupo kapo. Mergaitė Liusi turi angelaitį. Akmenyje iškaltas vardas: Liusi, 14 metų. Tik tiek. Monumentas inžinieriui Zahorskiui: vos telpa garbės titulai. Rašytojas Antanas…

Vaikštinėju pirmyn ir atgal. Kaip karalių puotoje. Susipažįstu. Garsiai skaitau pavardes, vardus. Dar garsiau suklega, nusikvatoja mėlynsparnis paukštis. Regis, ir jis šūktels mano vardą žmogaus balsu.

Čia, kur plačiasparniai angelai, kur bevardžiai akmenys, kur bestogėje koplyčioje glaudžiasi Kristaus kančia, kur geltoni jurginai susipynę su lauko žolynais, kur kryžių samanos – čia – mirties nėra“.

„Laumžirgių namus“ rašiau paskutiniaisiais ano amžiaus metais. Man buvo svarbu minėti Antaną Ramoną. Bent taip. Tik vienu žodžiu. Iš jo ir dabar tebesimokau rašyti. Rečiausias autorius: neįmanoma iš jo teksto išmesti nė vieno žodžio. Nė nebandyk. Griūva visas tekstas – tartum statinys.

Mirtyje nei tiesos, nei teisybės neieškokime, bet…

…lašas teisybės yra tik tas, kad rašytojas Antanas ilsisi jam mielose, svarbiose, pažinotose  Bernardinų kapinėse.

Vilnius be jo yra nebe toks, nebe tas – galėčiau ir taip sakyti. Tik kad Antanas man laikas nuo laiko Vilniuje pasivaidena. Nėra čia nei mistikos, nei magijos. Žmonės, kurių ilgimės, su kuriais kalbėjomės, bet neišsikalbėjome, vaidensis visada.

Dabar, kai gyvenu Ignalinoje, rudeniop susirandu  Antano Ramono „Ramybės kalvą“.  Mėgstamiausiu skaitiniu tapo „Requiem Kylatrakiui“, rašyta 1992 metais. „Saulė pakilo virš miško, ir rūkas vietomis plyšo, tarsi perskyrė jį saulės ranka. Ir spindi vandens salelės baltoje miglos jūroje. Fantastiški kalnai išnyra tolumoje iš ežero gilumos ir palengva plaukia artyn.“

Mano svajonė: pakviesti į Ignaliną kolegų gražų būrį, nukeliauti kelis kilometrus iki Kylatrakio ir ten balsu, pakaitom, perskaityti tą requiem. Visą!

Lapų keliu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lapų keliu. Neringos Dangvydės nuotrauka.

‒ Jūs dar jauna, jums mane bus nelengva suprasti, taip vieną kartą man kalbėjo garbi mokytoja, įžengusi į aštuntą dešimtį.

Ji man pasakojo, kad ilgisi gimtųjų vietų. Bet ne žmonių, o artimųjų kapų.

O, kaip gerai tuomet ją supratau! Ir… nežinau, ar suprantu šiandieną.

Jausdavausi savaip laiminga, kad Rokantiškes, mūsų šeimos kapą, galiu pasiekti pėsčia. Per  Sapieginės miškus – neskubiai žingsniuojant – tik valanda.

Vieną kartą supratau, kad valandos negana. Ne todėl, kad sulėtėjo mano žingsniai. Anaiptol. Per daug mašinų lekia Šilo gatve, dabar ja žingsniuoti beveik savižudybė. Pakito daugybę kartų išvaikščioti, išbėgioti, išslidinėti Sapieginės takai. Aukštieji kalnai apaugo namais nameliais ir rūmais, „Žalgirio“ futbolo bazės griuvėsiuose gyvena vaiduokliai, Žolyno gatve švilpia keleiviniai autobusai, gabendami dabar  jau ir mane su visais mano vaikystės prisiminimais ir jaunystės principais.

Nebesu jauna, tikrai nebesu.

Nebesu, nes jaučiu, kaip stipriai esu suaugusi su vaikystės žeme – kaip gera, kad nuo jos nenutolau. Nebesu, nes nebereikia man nei tolimų miestų, nei egzotiškų kraštų. Kopdama aukštyn Ignalinos ar Palūšės miškų kalvomis beveik visada prisimenu Sapieginę. Ji arti, tik už šimto ir trupučio kilometrų.

Rokantiškėse niekada nesibarėme, ką sodinti ant šeimos kapo, kaip jį tvarkyti. Nebuvo nė vieno, kurį skirtume vyriausiu tvarkytoju. Kartais rasdavau užklydusio žmogaus pasodintą vilkdagį, tulpę, net ir plastiko gėlių krepšelį… Be tvarkos. Pedantas sakytų – chaosas. Žinoma, kad chaosas. Bet ar ne nuo jo mūsų pasaulis ir prasidėjo?

Kažkur ten. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kažkur ten. Neringos Dangvydės nuotrauka

2006 metų rudeniškas prisiminimas. Dievulis tądien susimylėjo ir pažėrė mums ryškias – net per ryškias spalvas. Lėkdama pro Trakus, Aukštadvarį, Prienus Gudelių link  jaučiausi tartum kaimo savamokslio tapytojo paveiksle.

Per mėlyni ežerai ir Nemunas. Per geltoni klevai. Per žali alyvų krūmai palei sodybas. Per nuogos, per anksti išsirengusios ievos.  Per slogus jausmas: lankau žurnalistą Vytautą Masikonį ne jo namuose Vilniuje, Šeškinėje.

Lankau kapą Gudeliuose, jo tėviškėje.

Vytauto bičiuliai pamena: vietą savo amžinam, ramiam ir saldžiam miegui jis pasirinko dar jaunas. Prisijaukino…

Jei Gudeliuose vasarodamas sulaukdavo mielo svečio, tai būtinai pakviesdavo: eime išgerti taurelės ant mano kapo.

Vėlinių dieną  žvakę ten pats sau užsidegdavo.

Taurelę retsykiais išgeriu ir aš  –  visada ją išgeriu Vėlinių naktį. .

Tik truputis vyno: už dangų, tampantį ežeru.

Pro angelo petį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pro angelo petį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šį tekstą rašau Ignalinoje. Jau greitai vidurnaktis. O vidurnaktį Ignalinos gatvėse užgesinamos visos šviesos. Visos! Buvo metas, kai bauginausi, net pykau.

Ilgainiui įpratau. Juk plieskia mano kambario langas. Ir dar keli langai. Pamėgau vidurnaktį išeiti laukan ir pasitikti tamsą. Bandžiau tai padaryti ir šiąnąkt. Šviečia gatvių  žibintai, tebešviečia.

Šią naktį tamsa ateis vėliau.

2019 metų lapkričio 1‒2 dienos    

 

 

 

 

 

 

 

Neringa Dangvydė Macatė. Apie atmintį, meilę ir tylą

Virselis Zasinaites

Apie atmintį, meilę ir tylą

Neringa Dangvydė Macatė

Jurga Žąsinaitė, Memento Grodno, Kaunas: Obuolys, 2019.

„Memento Grodno“ ‒ trečiasis Jurgos Žąsinaitės romanas, pasirodęs šių metų rugpjūtį. Tyliai. „Obuolio“ leidykloje, kurią paprastai literatūros žinovai aplenkia kaip nepatikimą ‒ sklandant kalboms, kad autorius ji paliekanti likimo valiai, taigi ‒ tyloje. Girdėjau ir tai, kad Jurga Žąsinaitė šios knygos rankraštį siūliusi ne vienai rimtai leidyklai, kuri nors iš jų gal net paraiškas Kultūros tarybai rašė dėl finansavimo ir negavo. Nors pradėjus skaityti „Memento Grodno“ abejonių nelieka: tai literatūros laukui svarbi knyga, ne pramogai, nors ant ketvirtojo viršelio pristatoma kaip „epinė giminės saga, atskleidžianti dramatišką miesto likimą ‒ pilną politinių intrigų, meilės aistrų ir iki šių dienų neįmintų paslapčių“. Taip. Nesutikti negaliu. „Užsukus“ gerą reklaminę kampaniją ji galėtų būti graibstoma ir skaitoma kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Tik ne Vilniaus, o XVIII amžiaus Gardino gatvės ir gatvelės čia vilioja pasinerti į klaidų, anų laikų kvapų ir skonių prisodrintą labirintą, sekti to meto Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo laiškų pėdsakais. Paraleliai plėtojama mums artimesnė ‒ XX a. pabaigos linija: jo provaikaičio Felikso Tyzenhauzo ir jo sūnaus, atvykusių į Gardiną ieškoti protėvio paslėptos brangenybių skrynutės. Pilka, dulkina sovietmečio realybė vs istorijos dulkės, lyg marška užklojusios spindulingą, bet kruviną praeitį miesto, kultūriniais pasiekimais turėjusio stebinti įnoringąją Vakarų Europą. O ką apie jo istoriją žinome mes, ne istorikai? Šiek tiek ‒ iš bendrojo išsilavinimo ir, žinoma, ne tiek, kiek apie Vilnių, lygiai taip pat daugiatautį, lygiai taip pat laistytą krauju. „Memento Grodno“ ‒ taria mums literatūros istorikė Jurga Žąsinaitė, pati, kaip jos knygos veikėjas Feliksas Tyzenhauzas ne vieną valandą praleidusi Gardino, ir ne tik jo, archyvuose. „Memento mori“ ‒ ataidi mums senas lotynų posakis. Atmink, kad mirsi. Atmink, kad šios žemės turtai, pasiekimai, šlovė ir garbė ‒ tuštybių tuštybė. Viskas galiausiai paskęs kapų tyloje. Žmogus ‒ tik dulkė. Miestas ‒ taip pat. O vis dėlto leiskite suabejoti ‒ ir leiskimės į Jurgos Žąsinaitės pasakojimą, kuriame kiekvienas sakinys pulsuoja gyvybe. Tiesa, stilius kartais primena autorės kraštiečio anykštėno Valdo Papievio: rodos, ta pati sakinių struktūra, šiek tiek iškraipanti bendrinės kalbos srautą ‒ tarinys keliamas į pabaigą. Ne visur, tik Antano Tyzenhauzo laiškuose. O knygą ji dedikuoja a.a. prof. Antanui Tylai, kilusiam iš to paties kaimo ‒ Rubikių prie žymiojo Rubikių ežero. Profesorius Jurgą nuolat konsultuodavo istoriniais klausimais, moraliai palaikydavo, drąsindavo. Taigi ‒ skaitomi žodžiai suskambės, istorijos tyla pasitrauks. Liks memento.

Pasigilinkime į veikėjų charakterius. XVIII a. Gardino miesto seniūną Antaną Tyzenhauzą, jo provaikaitį Feliksą Tyzenhauzą ir šio sūnų Kirilą sieja giminystės ryšiai. Tačiau kiek bendra jie turi kaip asmenys? „Apie aštuonioliktame amžiuje gyvenusį Gardino seniūną Antaną Tyzenhauzą Feliksas pasakojo lyg apie save. Tvirtino žinąs, kad šis atėjęs ištrinti senojo miesto pergamentų įspaudų. (…). Dar daugiau Feliksas manėsi žinąs apie sūnaus Kirilo ligą. Ne, jis nuomario nevadino liga. Feliksui tai buvo reikšminga žymė, ženklas, perduotas ne jam ‒ jo sūnui. Taip buvo paženklinti visi didieji: Cezaris, Moljeras, Baironas, Floberas, Dostojevskis, Nobelis, Van Gogas. Antanas Tyzenhauzas. Visi demonų apsėsti ir jų palaiminti. Mediumai. Žinios nešėjai.“ (p. 12). Tik tiek. Ryšys per šaknis, per istoriją. O psichologinis tėvo ir sūnaus ryšys silpnas. Feliksas po metų nuo sūnaus gimimo išvyksta į Gardiną ir Kirilas auga atskirai nuo jo, tik su motina Klema. Feliksas ir Klema „bendrauti nenustojo“ ‒ kartą per mėnesį susiskambindavo, cituodavo vienas kitam pamėgtus tekstus, ironiška ‒ apie meilę, bet ‒ skirtingus: motina sovietmečio autorių, tėvas ‒ Fromo „Meilės meną“ ir, žinoma, Antano Tyzenhauzo laiškus. Įkvepiantys žodžiai, o tarp eilučių ‒ jausmų šaltis. Meilės tyla. Juk pati Klema nežinojo, ar Kirilas ‒ biologinis Felikso sūnus. Nežinia, kiek šilumos mažąjam Kirilui parodydavo motina, tačiau Antano Tyzenhauzo laiško paralelė liudija protėvių linijos iš tėvo pusės šaltį: „Net nežinau, ar motina mane mylėjo. Nemeilės, žinoma, nerodė, nes negalėjo piktint vyro, kuris buvo jos valia, širdis ir protas. Tiktai tuomet, kai tėvas buvo kur išvykęs, šnabždėdavo, kad savo pienu išmaitinusi tris tironus.“ (p. 34). Panašu, kad šilumos nebuvimas persidavė per kartas. Jauniausioji atšaka Kirilas „kybojo ant giminės medžio šakos pačioje apačioje lyg pigus, įskilusį šoną slapstantis naujametės eglutės žaisliukas“ (p. 11). Juo labiau, kad Kirilas net motinos duotą vardą pasikeičia ‒ tampa Žanu: vardo keitimą filsuoja ir Civilinės metrikacijos skyrius. Ar pavyks tėvui, pasikvietusiam jau suaugusį sūnų į Gardiną, tą ryšį sukurti? Pasakojimas spinduliuoja atšiaurumu. Tėvo rūpinimasis sūnui atgrasus. Žanas jam priešinasi grubiai atsikirsdamas, abejodamas darbo ‒ paslaptingos skrynutės paieškų ‒ svarba. Atrodo, tėvą ir sūnų kartu laiko tik kažkokia neišvengiama kartas jungianti būtinybė. Galbūt ir Žano bndymas žudytis ‒ tai nesąmoningas noras nutraukti giminės liniją? Kodėl šalia tuo metu ‒ tarsi likimas ‒ atsiranda vaistininkė Henrieta? Jos istorija taip pat paženklinta neįmanomos meilės. Ar veikiau ‒ abipusės meilės nebuvimo. Henrietos biografiją autorė brėžia punktyrais, pereidama į poetinį simbolizmą: „1942-ieji ir 1961-ieji ‒ dvi pačios svarbiausios, tačiau priešinguose krantuose įstrigusios Henrietos Karskos biografijos datos. Tarp jų plačiausia, neperplaukiama upė. Devyniolika srūvančių metų. Labai panorėjus galima apsimesti, kad jų nė nebuvo.“ (p. 76). Studijavo Lodzėje farmaciją. Iš pašaukimo, kurį veikiausiai paveldėjo iš mamutės žolininkės. Ten sutiko Evą ‒ nemėgstamą specialybę šiai parinko pamotė, nes giminei „verkiant reikėjo fizioterapeuto“ (p. 78). Viena ‒ išsiiglusi žmogiškos meilės, kita ‒ galinti rūpintis nebent tiek, kiek gyvūnais: „Gydomojo fakulteto šokių salėje Evos žvilgsnis šaudė pažeme. Ieškojo raišuonančio šunėko, vieaakės murklės, bet kokio nelaimėlio ‒ ant keturių, trijų, dviejų, vienos kojos. Visai kaip daugiabučio kieme, autobusųstotelėje, miesto aikštėj. Vieną pamatė. Iššokusiomis, sudraskytomis kulkšnimis, numuštais nagais. Visai išgaišusią. Matyt, ne kartą luptą. Nuožmių šeimininkų išvarytą. Kiek per didelę kartoninei palatai. Neinkščiančią, neniauzgiančią ‒ kalbančią žemu moterišku balsu.“ (p. 79). Henrietą. Eva ir Henrieta apsigyvena kartu, Evos bute. Ar tai meilė? Tokį Henrietos ‒ anot Evos, apie ją vyptelėjusios apibūdinimą „Iš spąstų ištrūkusi kiaunė (…) Tam, kas ją globos, gali būti meili“ (p. 79) ‒ santykį vadintume nesaugiu prieraišumu, gal netgi ‒ emocine priklausomybe, dėkingumu už tai, kad buvo pastebėta. Nuolatos tyloje, priimant tą ryšį kaip duotybę, slegiančią dovaną, kurią privalai slėpti kaip gėdingą, nes homoseksualumas sovietmečiu tabu (vyrams pagal įstatymą grėsė kalėjimas, moterys jame įvardytos išvis nebuvo, taigi ‒ nutylėta,  tyloje). Tačiau ne pati meilė ‒ iškrypimas. Iškrypimas ‒ toks jaukinimasis, atvirkščias Mažojo Princo ir Lapės santykiui, kai atsakomybė ir rūpinimasis kitu išvirsta į griaunančią jėgą: Eva neleidžia Henrietai pasitraukti net šiai sužinojus apie mylimosios neištikimybę. Tą ryšį nutraukia Evos tėvas. Nutylėtas išprievartavimas, iš įsčių išplėštas tos prievartos vaisius ‒ irgi punktyrais, menamas, priverčiantis skaitytoją klausti ‒ buvo nebuvo? Tik data ‒ 1969-ieji, nuviję Henrietą net iki Gardino, kur jos likimas susijungia su nepažįstančiais emocinio artumo Feliksu ir Žanu: „Žanas turi daugiau paslapčių nei jo tėvas. Be to, jo esybė tarytum dvilytė, androginiška. Jis paliktasis ir išduodantis, vergas ir karalius, auka ir šaulys. Kaskart, kai į jį žiūri, regi ne Felikso sūnų, o Evą Zaslavską ‒ nesidominčią žmonėmis, tik beglobiais gyvūnais, niekur neįsisegančiu, nenutupiančiu, pažeme šmaižančiu žvilgsniu. Henrieta kaip tik tokia ir yra ‒ Lodzės, Gardino valkata. Tik iš gailesčio ją kviečiasi. Tikisi prisijaukinti. Ir visai negalvoja, kad ji gali nepaklusti, gali įkąsti.“ (p. 104). Henrieta atsiduoda Žanui, nors tiktų jam į motinas, šis tuo pasinaudoja tėvo pykčiui sukelti, mat Feliksas pats neabejingas Henrietai. Nesugebantis mylėti, bet ‒ neabejingas. Amžinoji Freudo Edipo komplekso raiška. Tik ‒ ne kraujomaišos. Literatūrinė.

Laiškai. Garsiai skaitomi, cituojami, aptariami jie atveria skaitytojui XVIII a. LDK istoriją. Jurga Žąsinaitė dešimtį metų tyrinėjo Gardino miesto dokumentus, grožinio kūrinio formą ir epistoliarinę stilistiką čia įgijo jos apsigintos daktaro disertacijos fragmentai. Epizodiškai sutikdama tada dar būsimos knygos autorę Vilniaus universiteto prieigose klausydavausi, su kokiu susižavėjimu ‒ meile! ‒ ji kalba apie savo tyrinėjimus apgailestaudama, kad tie faktai surašyti dūla archyvuose. Ne šiaip dūla ‒ paslėpti. „Ar žinai, ‒ klausdavo ji. ‒ Gardine ir dabar prie tų archyvų turi prieiti kyg sovietmečiu: su dėžute gerų šokoladinių saldainių. Ir darbuotojai žiūri į tave iš aukšto, nes tik jie turi teisę spręsti, ar prileist.“ Jurga priėjo. Todėl ir kilo noras neuždaryti tų žinių vien moksliniame darbe, siauram specialistų ratui. Dalintis su visais, kuriuos įmanoma pasiekti romano pavidalu. Literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė, palydėdama knygą, rašo: „Meniniu žodžiu pasiekiama tai, ko jokie faktai ir dokumentai, jokie mokslo tyrimai negalėtų pakasakoti. (…). Toks svarbus Lietuvos istorijos miestas, naujų politinių ir tautinių darinių išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, staiga atsiveria mums, atskleisdamas savo dvasią“. Tačiau yra dar ir vadinamosios „archyvo šiukšlės“, kurias sutvarkyti buvo paliepta Žanui ‒ kitas istorijos sluoksnis, plika akimi nematomu raštu įbrėžtas rūmų celėse įkalinto jaunuolio: pasirodo, Gardino velniu vadintas Antanas Tyzenhauzas laikydavo ten talentingiausiuosius, atėmęs ne tik jų senuosius drabužius, batus, bet ir pavardes. Tikėjosi „gardiniečiais“ vadinamų kalinių gabumus išnaudoti miesto šlovei pasiekti, o savo galia priversti juos mylėti jį kaip tėvą: „Liepia padėti jį kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo peties, nes meilė stipri kaip mirtis, pavydas kietas kaip mirusiųjų buveinė. Ką jis žino apie meilę ir pavydą? Jis mano, kad mylėti galima tik tai, kas regima ir pasiekiama. Pavydą irgi kursto rega ir pojūčiai. Apgailėtinas mulkis! Jis net nenutuokia, ką reiškia mylėti nesantį, pavydėt jo saulei, lietui, vėjui.“ (p. 221). Dar viena (ne)meilės atmaina. O ko tuose kelių šimtmečių senumo laiškuose ieško knygos veikėjai ‒ Feliksas, Žanas, Henrieta? Skirtingų dalykų. Feliksą domina ne miesto istorija, jis tikisi rasti įrašą, kuriame nurodyta, kur paslėpta lobių skrynutė. Jis nejučia persiima Antano Tyzenhauzo dvasia, tampa artimuosius savo nemeilėje įkalinančiu Pikulu: „Žanas, Klema, Henrieta ‒ tik įsivaizduojamų artimųjų kopijos, fantomai, bejausmiai imituotojai. Jis jų nepažįsta, nebrangina, nemoka nuo jų apsisaugoti. O jie nuolatos kėsinasi į jį, jo patiklumą, dosnumą, sąžinę. Tokią pat grėsmę patyrė ir jo protėvis. Iš pačių artimiausiųjų, iš bendraminčių. Kaip ir Feliksas, buvo pamiršęs budrumą… Nors visus protėvio laiškus Feliksas moka atmintinai, bet vis dar slidinėja jų paviršiumi, neranda įėjimo.“ (p. 272). Iš tiesų jis pats ‒ vėlgi ypač taikliai parinkta Jurgos Žąsinaitės metafora ‒ „nereikalingas, statytojų atmestas akmuo“ (p. 274). O štai Žanas veda paraleles tarp savęs ir to bevardžio įkalinto celėje jaunuolio. Be to, jis niršta, kad negali įspėti tėvo tikslų, jo siekių. Galbūt ‒ daro prielaidą Žanas ‒ tėvas tų tikslų visai neturi: „Jis visuomet šešėlyje ‒ svetimo miesto, protėvių, moterų. Ne, jis ne savo tikslus slepia ‒ jis pats slepiasi. Kaip galiu jį pažinti, suprasti, mylėti nematydamas jo? Galiu tik spėlioti, o spėlionės sėja įtarimus ir abejones“ (p. 277). Henrieta, skaitydama budelio ir aukos istoriją, kabinasi į ją kaip į žmogaus ryšio su žmogumi galimybę. Atsakymų nebus. Tik mįslingas 1980 04 30 datuojamas pranešimas laikraštyje Grodnenskaja pravda apie dingusius žmones ir vadinamojo Meistro namo kieme prie statybinių atliekų rastas tris poras batų. Jų likimai nugrimzdo į šešėlius. Ar tai ‒ literatūrinė fikcija, ar iš tiesų knygos autorė archyvuose rado šią žinutę?.. Spėju, neišduos.

 

 

 

 

Amžinybe skambantys slėpiniai

Rytas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Rytas. Neringos Dangvydės nuotrauka

Amžinybe skambantys slėpiniai

Švč. Jėzaus Vardo rožinis – evangelinė malda už mirusiuosius

Rožinis vienas iš tradicinių krikščioniškosios maldos būdų, susijusių su Kristaus vardo, teikiančio išgelbėjimo viltį, kontempliavimu. Šia malda siekiama kuo giliau įvesti į Kristaus gyvenimą ir tarytum sutelkti, apibendrinti Evangelijoje išdėstytus Išganymo istorijos įvykius.

Lietuvių kalba Švč. Jėzaus Vardo rožinis pirmą sykį paskelbtas dar XVII a. pabaigoje. 1681 m. šios maldos tekstas įtrauktas į pirmąją Vilniuje išspausdintą lietuvišką katalikų maldaknygę Rożancius Szwęciausios Maryos Pannos yr saldziausya warda Jezusa teypogi spasabas apwaykściojima kałnu Kałwaryos Ziamayciu su modlitwomis yr giesmemis anto słuźijęćiomis“, kurią sudarė dominikonų vienuolis Jurgis Kasakauskis. Panašiai kaip Švč. M. Marijos rožinyje kalbama 150 „Sveika, Marija“, taip Švč. Jėzaus Vardo rožinyje, kai jį kalbant meldžiamasi už mirusiuosius, 150 kartų atkartojama malda „Jėzau, mūsų Atpirkėjau, pasigailėk mirusių!“

Maldelė. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Maldelė. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 „De profundis“ – gedulinės muzikos puoselėtojai

„De profundis“ – 2018 m. susibūrusi profesionalių muzikų grupė. Atlikėjai siekia gaivinti ir saugoti senas ir prasmingas muzikavimo šermenyse ir mirusiųjų minėjimuose tradicijas, ilgainiui nusistovėjusį liaudišką pamaldumą už Amžinybėn išėjusiuosius bei muzikines jo raiškos formas.

Grupė vienija aštuonis talentingus atlikėjus: tris kantorius (vokalistus) ir penkis muzikantus, grojančius styginiais, pučiamaisiais bei klavišiniais instrumentais.

Atlikėjai yra parengę elegantiškas, subtilias, melodingas, įvairių stilių ir epochų muzikos kūrinius apjungiančias programas. Grupės repertuare – lietuvių ir užsienio kompozitorių sakralinės muzikos šedevrai. Kūrinių diapazonas platus: nuo grigališkojo choralo iki polifoninių kūrinių, bažnytinių giesmių ir himnų, mišių, klasikinių vokalinių-instrumentinių, o taip ir moderniosios muzikos.

Vėlinių dienai paminėti grupės nariai kasmet rengia sakralinės muzikos koncertus ar tam skirtus maldos, giesmės ir susikaupimo vakarus. Praėjusiais metais šiai progai buvo skirtas klasikinės sakralinės muzikos renginys Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje.

Šiemet, lapkričio 1 d., pasitinkant visų išėjusiųjų Amžinybėn dieną – Vėlines, „De profundis” mirusiųjų atminimą pagerbs ir už juos melsis šimtmečių gelmes siekiančia tradicine malda Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje – giedodami Švč. Jėzaus Vardo rožinį. Bus giedama trečioji rožinio dalis – Garbės slėpiniai. Vėlinėms skirtame maldos ir susikaupimo vakare taip pat dalyvaus skaitovas  – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Henrikas Savickis, kuris maldų ir giesmių pynę prasmingai papildys refleksijai ir susikaupimui skatinančiais tekstais.

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Henrikas Savickis. Nuotrauka iš organizatorių archyvo.
Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Henrikas Savickis. Nuotrauka iš organizatorių archyvo.

 

Vėlinių proga Prienų bažnyčioje atlikti trečiąją rožinio dalį – Garbės slėpinius pasirinkta ne atsitiktinai. Šios dalies slėpiniai primena Kristaus Prisikėlimą, reiškiantį amžinojo gyvenimo viltį, bei iškalbingai byloja apie paruziją – antrąjį Išganytojo atėjimą teisti pasaulio laikų pabaigoje.

Daugiau informacijos:

www.laidotuviumuzikantai.lt

Gintarė Valionytė. Iš ciklo Erdvės, dievai ir žuvys

 

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gintarė Valionytė dar neseniai mokėsi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji grojo fleita – koncertuodavo bei dalyvaudavo konkursuose, o dar kūrė įdomius rašinius, nuolat pelniusius apdovanojimus Jaunųjų filologų konkurse. Šį kartą publikuojame fragmeną iš Gintarės Valionytės rašinio, Jaunųjų filologų konkurse Palangoje (2019) laimėjusio pirmąją vietą. Nuo šio rudens Gintarė Valionytė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos I kurso studentė. MENO BANGŲ redakcija dėkoja Gintarei už bendradarbiavimą ir nuoširdžiai linki išlikti kūrybinga visada, ką berašytų – muzikos ar literatūros kūrinį.       

 Gintarė Valionytė. Iš ciklo Erdvės, dievai ir žuvys

Magnetinis rezonansas

I

Po poros mėnesių laukimo, kai jau beveik pamiršau, kad kadais kažką skaudėjo, kad kažkas buvo negerai, vėl atsidūriau ligoninėje. Nemanau, kad yra žmonių, kuriems nuoširdžiai patiktų ten lankytis, o ypač dažniau nei kartą per metus. Nutinka kaip nutinka, ir aš jau sėdžiu prikimštame laukiamajame morališkai priklaupusi žemam startui, nes užsidegus mano skaičiukui laiko ruoštis ar kur nors kuistis jau nebebus. Pabandyk neatsidurti prie susiraukusios seselės per porą sekundžių: geriausiu atveju tave nulydės apie trisdešimt nuo laukimo įtūžusių žvilgsnių, o blogiausiu ekrane užsidegs naujas skaičiukas ir tau teks iš naujo laukti išsvajotojo vizito pas kokio nors organo specialistą.

Viskas gerai, sulaukiau, akmenimis niekas neužmėtė. Dabar laukiu prie milžiniškų durų su raudona lempute virš jų. Iš karto pastebiu labai daug spalvotų įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų su kaukolėmis ir bangomis. Radiacija?

Laukiamasis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Laukiamasis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Prieš akis iškyla niekada neregėti Černobylio dykynių vaizdai.

Nieko, viskas gerai, perskaitau visas saugumo instrukcijas, kurios niekam niekada neįdomios, išsitraukiu visus metalinius daiktus, kuriuos tik sugebu sugalvoti ir tykiai toliau laukiu. Na ne taip jau ir tykiai, erzinu visus kitus laukiančiuosius vaikščiodama nuo lango iki savo daiktų krūvos, kurios viršūnę puošia sidabrinis šiaip niekada rankos nepaliekantis žiedas. Tą sekundę, kai jau priartėju prie ramybės būsenos, iš už Durų išnyra dar viena kaip visada nepatenkinta seselė ir išrėkia mano pavardę, kad save atpažintų net ir klausos aparatus namie pamiršę senjorai. Man akimirksniu sureagavus ji atneša porą susegtų veik permatomų rusvų lapų, prirašytų grėsmėmis, įspėjimais ir atsakomybės perdavimu man mirties atveju. Iš pradžių bandau sąžiningai perskaityti, su kuo aš sutinku, bet kritiški žvilgsniai, tyloje tiksintis laikrodis ir su kiekvienu perskaitytu žodžiu auganti paranoja mirti priverčia tiesiog pasirašyti ir nebekelti jokių klausimų.

– Neturit jokių svetimkūnių?

Nejauki pauzė – mano galvoje prabėga visas gyvenimas ir visi įmanomi svetimkūnių variantai.

– Kokių svetimkūnių?

– Na ten širdies imtuvų, metalinių implantų, auksinių dantų…

– Oj ne ne ne.

Pasirašinėju, kaip visada intensyviai. Nervingu parašu suplėšau tuos skystus lapus.

– Nėra vaisiaus?

Praeina begalinė sekundė, kol aš suprantu, apie kokius vaisius mes čia viešame koridoriuje diskutuojame. Visiškai sutrinku ir net gyvenimas nebebėga pro akis, galutinai užvaldo abejonės, smegenys užsiblokuoja ir nebevyksta joks procesas. O ką aš žinau, taigi niekada gyvenime netikrinau, yra ten kažkokie vaisiai ar nėra…

– Nėštumas ar yra?

– Oj ne, šito tai tikrai nėra.

Pagaliau nelaimingoji teta įsivedė mane pro Duris ir liepė visus daiktus palikti mažame šlykščiai žaliame kambarėlyje.

– Nusiimkite visus metalinius daiktus, liemenėlę, kelnes, jei jose yra užtrauktukas…

Ojėj, apie šituos metalus buvau visai pamiršusi. O tai gal manyje yra dar kokių nors metalų, svetimkūnių, antikūnių, kuriuos taip neapdairiai irgi pamiršau? Niekas nesakė, kas nutinka, jei vis dėlto lieka kokia metalinė dalelė. Gal buvo parašyta tuose lapuose, kurių man niekas neleido ramiai perskaityti, bet iki manęs ta informacija bet kokiu atveju neatkeliavo.

Pusiau lupta pusiau skusta ledinėmis grindimis basomis be kelnių ir be liemenėlės esu įvedama į žymiai didesnį kambarį su milžinišku aparatu per vidurį. Man tenka ten gultis. Galvai palietus plastikinį gultą ant aukštos lentynos pamatau dėžę: ANAFILAKSINIO ŠOKO RINKINYS. Jis akivaizdžiai per toli, kad seselė „nelaimės atveju“ spėtų įbėgti, pastatyti kėdę ar kopėčias, užsikarti ant aukštos lentynos, atidaryti rinkinio pakuotę ir mane išgelbėti.

Širdies plakimą girdžiu žymiai aiškiau nei instrukcijas.

– Va jūs dabar atsigulėte ir viso tyrimo metu turite nejudėti gulėti ramiai nejudėti tyrimas truks apie pusę valandos čia yra mygtukas jį spauskite jeigu kas nors bus ne taip bet viskas turėtų būti gerai tai nespauskite be reikalo čia tiesiog jūsų ryšys su manimi aš būsiu kitame kambaryje tyrimas garsus todėl uždedamos ausinės nejudėkite.

Net ir labai norėdama nebegalėčiau pajudėti, neuronais nebekeliauja jokie impulsai – nusprendžiau, kad juose gali būti metalo dalelių.

Tą minutę galvojau, kad išprotėsiu.

Staiga iš niekur nieko gultas pajuda ir mane praryja milžiniška banginio ryklė. Žinau, kad jei pajudėsiu, jei pradėsiu drebėti arba dusti (o šie procesai jau prasidėję) niekas tyrimo nebetęs ir man jo laukti teks dar pusmetį. Prisiminus tuos priekaištingus nelaimingos tetos žvilgsnius darėsi bloga, todėl reikėjo greitai galvoti, kaip dorotis su savimi, savo kūnu, mintimis, gėda, vaizdais ir garsais.

Tada nusikėliau į koncertų salę.

II

Viskas prasideda dar neatitraukus užuolaidų: fone girdimas neaiškus banguojantis ūžimas, primenantis meditatyvų kvėpavimą ar širdies plakimą. Jis visiškai pastovus, tęsiasi tol, kol klausytojas įtiki, kad šis garsas yra jo paties kūno dalis, oro cirkuliacija ląstelėse, informacijos ir tylos srautai smegenyse. Susikaupimą, nežymų bangavimą ir ramybę pakeičia šaižus, iš niekur nieko išniręs tęsiamas garsas, priverčiantis net krūptelėti, pažadinantis ir pradedantis aktyviąją kūrinio dalį. Garsas nelaiko pastovios intonacijos ir tuomet imi suvokti, kad jį tęsia ne vienas instrumentas, bet keletas jų, nes iš vieno garso mikrointervalais keliaujama link mažosios sekundos, vėliau didžiosios, vėl grįžtama į unisoną. Taip garsas platinamas ir siaurinamas visiškai nenuspėjamai, be konkretaus kvadrato ar nuolat pasikartojančio laiko tarpo. Naudojama panaši technika į György Ligeti išrastą „vieno garso harmoniją“, kur dėmesys skiriamas tembrui, tęsiamiems tonams, mikropolifonijai viename garse, jo tąsoje. Ilgainiui ausiai apsipratus su saksofonų arba netradiciniu būdu atliekamu žemųjų styginių (violončelių ir kontrabosų) tembru tęsiamumą pakeičia erdvę kapojantys klarnetai ir sopraniniai saksofonai iš naujo drebindami klausytojų kūnus – dar kartą išnaudojamas netikėtumo potencialas, niekas neįspėja apie artėjančius kardinalius faktūrinius pasikeitimus. Kontrabosui labai nežymiai tęsiant naują tradicinei harmonijai visai nepritinkantį toną viršuje mediniai pučiamieji staccatuoja smulkios ritminės vertės natomis Reich’iškai kartu vis praleisdami po vieną ar porą natų. Skirtumas tik tas, kad čia labai sudėtinga suprasti, kada ir kodėl yra praleidžiama nata ir įterpiama pauzė, klausytojas be natų niekaip nesuvoks, kokia tvarka nuskamba tyla. Dėl tokio sprendimo nutraukiama iki tol vyravusi meditacinė būsena ir klausytojas norom nenorom seka kiekvieną sekundę vis laukdamas ir spėliodamas, kada gi kuri nata išnyks ar pasirodys. Tokį smalsumą žadina ne tik sudėtingos ritminės formulės, bet ir netikėtai išnyrantys harmoniniai pakitimai, dažniausiai besilaikantys disonansų. Tokiame kontekste net konsonansas kelia nepasitikėjimą, nes tai toli gražu ne Bacho ar Mozzarto kadencinis akordas ar motiniškoji tonika – tai disonansinis konsonansas, kurio sekundos skamba ne garsuose, bet tarp garsų ir žmonių sąmonės, nusiteikusios girdėti disonansus.

Tyla.

Atrodo, kūrinys baigiasi, bet po keleto sekundžių šaižių ir intensyvių garsų išvarginta ausis pradeda girdėti tą patį pirmąjį bangavimą, neturintį nei intonacijos, nei ritmo. Vėl girdimi visa supantys oro gūsiai, kraujo tekėjimas, neuronų impulsų kelionės.

Ir dar kartą mus pričiumpa netikėtumas, tik muzikinė medžiaga jau kartojasi – skamba girdėti mediniai pučiamieji.

Po nežinia kelinto netikėto pasikeitimo kūnas vis dar sudreba, tačiau protas ima pykti pats ant savęs: kodėl aš vėl išsigandau? Taigi tai jau kažkelintas netikėtumas, turėjęs tapti tikimybe. Tačiau tai neįvyksta.

Vis dažniau tarp garsinio audinio pasikeitimų įsiterpia visą reikalą pradėję neintonuoti oro gūsiai, raminantys labiau nei išsvajotoji čia neegzistuojanti tonika.

Mėlynas banginis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Mėlynas banginis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Jaučiu, kaip plastikinis gultas pradeda judėti ir traukia mane laukan iš banginio ryklės ir koncertų salės. Sunku net apibūdinti, koks palengvėjimas užplūdo mano nuo nejudros ir įtampos įsiskaudėjusį kūną ir protą. Viskas baigėsi.

– Ne ne, nesikelk, duok ranką, reikia suleisti.

Ką suleisti? Kodėl suleisti? Ar man prasidėjo anafilaksinis šokas? Taigi ji nematys mano venų, niekas nemato, badys, badys, badys daug kartų, net neturi, su kuo suspausti rankos. Jėzau kaip šalta, ar mane išleis iš čia? Ar jau baigėsi tyrimas? Ar man viskas gerai?

– Tyrimas truks dar penkiolika minučių.

Kodėl?! Ar iki šiol jis truko tik penkiolika minučių ir liko dar tiek pat? Kiek laiko aš čia esu?

Kai plastikinis gultas stumia mane atgal į atrajojančio banginio ryklę, jaučiu, kaip kiekvieną milisekundę ant mano krūtinės užkrenta po tonos svorio akmenį. Nebegaliu normaliai kvėpuoti, nebejaučiu galūnių, noriu išeiti iš čia ir negrįžti, o mane vėl sugrūdo ten pat, iš kur ištraukė. Bandau spausti baisųjį tyrimo žlugimą reiškiantį mygtuką, bet neužtenka jėgų, raumenys visai atrofavosi ir atrofuojasi toliau negaudami deguonies.

Privalau tuoj pat grįžti į koncertų salę.

Sugrįžus po pertraukos muzika niekuo nestebino – viskas kartojosi be jokios aiškios logikos ir tvarkos. Net nesugebėčiau tos medžiagos kaip nors struktūrizuoti, nes ji be galo primena tam tikrą betvarkę, gal net chaosą. O gal tokia ir būtų pagrindinė kūrinio mintis? Gyvenimo, būties atsitiktinumas, netyčinis atomų darinys, pasivadinęs Tavimi, neapčiuopiamumo žavesys ir beprasmiška kova su gamta? Ar tikrai turi prasmę ta milžiniška medicinos pažanga, kuria bandome įveikti gyvenimo aleatoriką ir ar verta nuolatos kovoti už prigimtinį instinktą saulės šviesai, jei galime žavėtis savo būties ir išnykimo atsitiktinumo žavesiu?

Akimirkų atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Akimirkų atspindžiai. Neringos Dangvydės nuotrauka

III

Erdvėje, kurioje negyvena nei pabaisos, nei angelai ar tiesos saugotojai, kurioje nevaikšto šventos karvės ir nestebi visa matančios akys savo vietą atrado Lynch’o žuvytės. Įvairiausių dydžių, spalvų ir raštų padarėliai tyliai dalijosi visą tuštumą pasirinkdami tam tikrą hierarchiją ir eiliškumą. Ilgainiui kiekviena žuvytė atrado savo išskirtinį gyvenimo būdą, pomėgius, įpročius ir rutiną. Iškilo tik viena bėda – nebuvo vandens, todėl jos kaip ir buvo, bet nelabai gyveno, laikėsi tokioje tarpinėje būsenoje tarp gyvybės ir mirties. Ačiū dievui, kad netrukus užgimė žvejas.

Tada vanduo pradėjo plūsti nežmoniška banga, jaukdamas visą žuvyčių ramybę ir suteikdamas naują terpę ir gyvybinį impulsą gimti, skleistis ir keliauti. Kol kas paskutinė galimybė buvo labai abstrakti ir labiau teorinė nei praktinė, nes niekas nežinojo, kur keliauja, kas gali keliauti ir kaip iš viso iš čia iškeliaujama. Bet netrukus viskas ėmė aiškėti ir žuvyčių būtyje atsirado nereglamentuota rotacija. Daugiausiai gyvenimas keitėsi sekliuosiuose vandenyse, kur gyveno daug mažyčių, paprastų raštų, daug spurdančių ir greit besidauginančių padarėlių. Jie mito viskuo, ką tik atplukdydavo nauja vandens banga, neatsirinkdami ir čiupdami viską iš eilės, todėl pagauti juos irgi nebuvo sudėtinga. Visai kitokia situacija įsigalėjo gilesniuose vandenyse, iki kurių atkeliaudavo jau apvalyti vandenys, talpinantys didelius maisto gabalus, neįveikiamus mažoms žuvelėms. Pigioms, lengvai praryjamoms šiukšlėms ten patekti vilties nebuvo, o tai suprasdami gilieji gyventojai be baimės įsisavindavo viską: ir gera, ir bloga. Ten rotacija nevyko labai sparčiai, nes nuleisti masalą į tokį gylį žvejui buvo nemažas iššūkis, o didelių gabaritų pasotintos žuvys irgi ne visada užkibdavo ant spalvoto jauko. Bet būtent jos – tai tikrasis laimėjimas, tikrasis eureka, nors kelionės ir reikalavo velniškai daug pastangų.

Bet kuriuo atveju pagauta žuvis niekada akimirksniu netampa nei kotletu, nei prabangiai įdarytu gurmanišku patiekalu. Ją ištraukus viskas priklauso nuo žvejo gebėjimų: ar jis atpažins, kokio tipo žuvį ištraukė? Ar mokės ją tinkamai patiekti? Ar sugebės ją gražiai įpakuoti ir gerai parduoti? Ar žinos, kiek ji verta?

Nepaisant to, kas įvyks po didžiosios kelionės, nuo to pirminė žuvelės būtis nepasikeis. Ji gimė erdvėje, kurios mes negebame suvokti, kuri yra abstraktesnė nei bet kokia suvokiama matematinė abstrakcija. Todėl vienintelis būdas įvertinti tuos mažus padarėlius, plaukiojančius mumyse, yra absoliutus pasitikėjimas, kartais panašėjantis net į garbinimą. Tačiau prasminga jį nukreiptį ne į iškeptą žuvelių versiją, bet į gyvybingumą, kūrusį, kuriantį ir kursiantį ne tik pabaisų, angelų, šventų karvių ir dievų neapgyvendintą erdvę, bet ir tavo bei mano buitį ir būtį.

Vakarėja. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vakarėja. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė. Apie krėslą, Šiaulius ir prosenelį

Gatvė, tebemokanti pralinksminti. R. Šileikos nuotrauka
Gatvė, tebemokanti pralinksminti. R. Šileikos nuotrauka

Apie krėslą, Šiaulius ir prosenelį

Gintarė Adomaitytė

 

I. Gatvė, mokėjusi prajuokinti

Tą seną mūsų šeimos krėslą minėdavau kiek per dažnai. Tik pamanykite – rašau sėdėdama prosenelio Augustino Baranausko krėsle; paveldas stipresnis nei aš – neleidžia apsimesti!

Krėslas girgždėjo, triušo ir lūžinėjo, kol visiškai sulūžo, o kartu su juo – ir skambūs mano žodžiai. Padovanojau lūženas auksarankiam  nepažįstamajam, nepatirdama nei skausmo, nei ilgesio. Kurį laiką rašiau sėdėdama ant taburetės: na ir kas?

Kas kita Šiauliai – miestas, į kurį mėgau ir tebemėgstu retsykiais nuvažiuoti. Aš nežinau, kodėl. Klaipėdoje esu užkliuvusi už nematomo slenksčio ir skaudžiau griuvusi, kitą kartą nusilaužiau dailų aukštakulnį, trečią ‒ nepatekau į viešbutį, kurį iš anksto užsisakiau, ketvirtą… Norėjau ją pamilti – nepavyko, nes ir ji nepamilo manęs.

Kas kita Šiauliai, keistai man besišypsantys. Jie visai kitokie nei Rimo Kmitos aprašytieji. Sapnuose, įsivaizdavimuose, memuarų skaitymuose, muziejuose, senosiose kapinėse ir jų paežerėje randu mozaikos detales, kurias kažin ar kada nors sudėliosiu į vientisą tapybišką paveikslą.

Vis dėlto šioks toks piešinys radosi. Marių, Šiauliuose gimusį ir augusį, sutikau ne jo gimtajame mieste. Susitikome Verkių rūmuose. Taip patekau į senų šiauliečių Kraptavičių giminę.

Šiauliuose, Vilniaus gatvėje, jis man rodo: „Štai čia vitrinoje buvo karvė, o dabar – informacijos centras“. Aš ją atsimenu, tą karvę. Ir ne tik ją… Atsimenu visą Vilniaus gatvę – spalvingą, atgijusią, mokančią prajuokinti. Pirmą kartą ją, smagiai perdažytą, pamačiau 1977 metais. Be Mariaus nieko nenutuokčiau nei apie Šapirkes, nei apie Dvaro gatvę, nei apie Kalniuką, kuris iš tiesų tėra pakalnė.

Mudu su Mariumi esame tie žmonės, kurie drauge  su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite vyko į Šiaulius ne tokia jau smagia proga: palaidoti senosios šiaulietės, poetės ir įvairiausių literatūrinių sambūrių rengėjos Janinos Jovaišaitės. Nepažinojau jos, bet iš Ričardo Šileikos šį tą buvau girdėjusi. Važiavau ne todėl, kad paspoksočiau, kaip laidoja senuosiuose kapuose. Aš žinau, kaip – juk čia ilsisi mano vyro giminė.

Važiavau, nes mėgstu Šiaulius. Dera pagerbti ir asmenybę, kuri net urnoje ilsėdamasi judino seną tvarką: privertė miesto valdžią pamąstyti, ar tikrai tos kapinės visiems laikams liks uždaros, galbūt jos taps „riboto laidojimo“ ir priglaus dar ne vieną senąją šiaulietę ar šiaulietį.

 

Važiavau į Šiaulius, nes jau laikas aplankyti Mariaus prosenelės Elžbietos ir kitų giminaičių kapus. Būtina pažvelgti į Talkšos ežerą – tartum Ignalinoje tų ežerų man per maža.

Reikalų buvo ir daugiau. Vienas jų: per išnuomoto būsto ketvirto aukšto langą dairytis į Vilniaus gatvę, kadaise mokėjusią prajuokinti, matyti lietų, myriop pasmektas liepas ir šiauliečius lietuje, lėtai gurkšnoti vyną, kalbėtis, kalbėtis…

Elžbietos ir jos palikuonių istoriją esu beveik ir užrašiusi, bet nedrįstu traukti į dienos šviesą. Juk ne tikrą istoriją užrašiau, o jos kuo laisviausią atpasakojimą, apkaišiotą įsivaizdavimais. Tikra ten aprašomoji vieta: butas virš knygyno Vilniaus gatvėje, kur iš tiesų ilgus metus gyventa Mariaus giminės.

Tą kartą, įvažiuojant į Šiaulius, Marius prasitarė: štai kalėjimas, kuriame sėdėjo tavo prosenelis. Bendrakeleiviai nustebo: tai už ką? Gal pavogė arklį?

Nieko jis nevogė. Jo istoriją drąsiai pasakoju: bibliotekų ir muziejų archyvuose sukaupta nemažai medžiagos. Net namų archyvai gana išsamūs.

II. Tai buvo Žagarėje

Man, rašytojai, visada sunku apsispręsti, kas svarbiau: giminės legenda ar tiesa.

Legenda mįslinga. Manoma, kad Baranauskai į Šiupylius atklydo iš  Prūsijos – bėgo nuo maro. Knygnešio Augustino senelė (jo tėvo motina) buvo valdinga. Rūkė pypkę, mėgo išgerti, pagimdė 24 vaikus (išgyveno trys sūnūs), mirė sulaukusi 108 metų. Šeima sekė Martynu Liuteriu, vėliau du sūnūs perėjo katalikybėn. Vienas jų, Jurgis Baranauskas, tapo Šiupylių vargoninku. Į žmonas ėmė maldingą moteriškę – ji kiekvieną pinigėlį nešė kunigui. Vargoninkui labiau patiko smagiai ūžti.

Dabar legenda baigiasi. Jau faktai.

Jurgio Baranausko vienturtis Augustinas priešingai, nei teigia įvairūs šaltiniai, niekada nebuvo nei ūkininkaitis, nei valstietis, nei žemdirbys. Jo kilmė – miestelėnas. Jo dalia – nuo mažens patarnauti kunigui. Bažnyčios peliukas (taip save yra vadinęs) vykdavo ir pas ligonį, ir pas mirusį. Bijojo ne atšiaurių kelionių. Baugu likti tuščioje šaltoje bažnyčioje: rodės, velnias jį čiups.

Augstinas Baranauskas (viduryje ) su giminėmis. XIX a. pabaiga
Augstinas Baranauskas (viduryje ) su giminėmis. XIX a. pabaiga

Klysta enciklopedijos, žinynai, pasakotojai, vadindami prosenelį tai klerikalu, tai ciciliku ar kiek pagarbiau – ateistu. Augustino Baranausko ieškojimai – sudėtingi. Klapčiuko, o vėliau vargonininko, škaplierininko patirtis siejosi su erdviais skaitymais, dar erdvesniais apmąstymais, labiausiai – su šventojo Augustino gyvenimo slaptimis. Dievo neneigęs. Kas kita – tarpininkai, Dievui tarnaujantys.

Mamos svajonė, kad jos Augustinas taps bažnyčios daktaru – kunigu, neišsipildė. Tapo bažnyčios felčeriu – vargonininku. Mokėsi Joniškyje pas Dripę-Visockį. Vargonavo Šiupyliuose, Žarėnuose, Vegėriuose, Senojoje Žagarėje.

O toje Žagarėje, arba Žagarėse – Senojoje ir Naujojoje – kiek pabūkime. Ten, prie dvaro, nuo seno gyveno lyg ir pusiau bajorai ar plikbajoriai Mosciskiai. Šeima augino tris sūnus ir dvi dukras. Zakristijono Mosciskio dukra Emilija giedojo viškose. Ir susigiedojo su vargoninku Augustinu Baranausku.

Naujosios Žagarės kunigas santuoką prakeikė, Senosios Žagarės kunigas laimino. Ne tik… Pats pasitraukęs į Ameriką, ten kvietėsi jaunavedžius. Emilija geidė likti Lietuvoje.

Kirtosi lenkomanų ir litvomanų pasauliai; keikė žentą Baranauską Emilijos tėvas: nelygi santuoka. Anais laikais sakydavę: mezaliancas! Baiminosi ne tik menkesnės sutuoktinio kilmės – juk ir pats kadaise į žmonas ėmė gražuolę baudžiauninkę. Baugu, kad dukra pasirinko į vyrus įtartiną žmogų. Tikrai įtartiną!

1895‒1896 metus Augustinas Baranauskas praleido Šiaulių kalėjime. Lauktoji laisvė buvo sąlyginė: tai – tremtis. Netolima, bet… tremtis: į Liepoją.

1900 metais knygnešys minimas žymiojoje „Sietyno“ byloje, 1902 metais jis tremiamas į Smolenską; grįžęs į Liepoją vėl pusmetį praleidžia kalėjime.

III. Liepojos fragmentai

Liepoja… Menu ją iš savo močiutės Onos (Augustino trečios, jauniausios dukros) pasakojimų… Gyvenę jie priešais katalikų bažnyčią. Chorai, vaidinimai, šokių vakarėliai, pasivaikščiojimai prie jūros – gana smagus man atrodęs jos gyvenimas. Kita vertus, nuolatinės kratos, tardymai, areštas.

Močiutė sakydavo: atveriu spintą, glaudžiuosi prie įkalinto tėvo drabužių, uodžiu kvapą. Ir dar… Ji pasakojo: tėvas kartą susapnavo miestą. Tą miestą nupiešė. Tik patekęs į Smolenską suvokė: jau lankęsis jame. Sapne…

Mano prosenelis – didis feministas!

Jam rūpėjo dukras – Leontiną, Zuzaną, Oną – išleisti į mokslus. Pyko ant žmonos: kodėl ji trokšta gimnazistes dukras uždaryti auksiniame narvelyje, kitaip tariant, sėkmingai ištekinti. Leontinai jis patarė tapti mokytoja, Zuzanai – nuotraukų retušuotuoja, Onai – advokate. Pasak Zuzanos, karas sumaišė visas kortas.

Juk sumaišė!

Ona, Leontina, Zuzana Baranauskaitės Liepojoje. XX amžiaus pradžia
Ona, Leontina, Zuzana Baranauskaitės Liepojoje. XX amžiaus pradžia

Mano prosenelis Augustinas, pats rašęs, leidęs, skleidęs knygas, gebėjęs pokštauti su nuožmiais tardytojais, svetingai savo namuose glaudęs pavojingiausius imperijai žmones, išsigando karo. Negalėjo pakęsti šūvių, bombardavimo. Išvažiavo su kitais pabėgėliais į Voronežą.

Voroneže neatseku prosenelio pėdsakų. Nežinau, ką jis ten veikė tarp labiau mokytų, savaip kilmingų.

Kaip vargoninikas ir Liepojai buvo nereikalingas. Tapo škaplierininku: sėdėdamas šventoriuje po relikvijomis slėpė lietuviškas knygas. Mieliausios jam, spėju, buvo tos, kurias dabar vadiname melagingomis – legendos apie lietuvių kilmę. Kas patikės: Mato Slančiausko bendražygis, tautosakos rinkėjas ir skleidėjas Augustinas Baranauskas nemėgo… liaudies pasakų. Jam atrodė: nedera bauginti vaikų. Nekentė ir prietarų.

Romantinės legendos – šit kuo ilgus metus alsavo mano giminė. Ir dar lietuviškais žodžiais, jų skoniu. Ne arbatą gėrė Emilija ir Augustinas bei trys jų dukros ir dažni svečiai. Jie gėrė žolienę. Ne prie stalo tą žolienę gėrė – už skobnių. Augustino dukra Ona XX amžiaus pradžioje kovėsi dėl savo vaikų vardų: dėl Rimvydo, Gražinos, Živilės.

Prosenelė Emilija per karą liko Liepojoje – negalėjo palikti namų. Tai ji, Emilija, tvarkė Baranauskų verslą „Litovskaja torgovlia“.

Tai ji kantriai laukė vyro, ištikimesnė už ištikimą.

Kartą prosenelė Emilija, žvelgdama į naivų Kalėdinį atviruką, išsitarė: norėtų mirti Kūčių vakarą. Kaip tarė, taip padarė. Mirė Liepojoje nukankinta vėžio (ir karo, ir vyro neištikimybės…) 1918 metais.

Liepojos senamiesčiu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Liepojos senamiesčiu. Neringos Dangvydės nuotrauka.
...ir parke. Neringos Dangvydės nuotrauka.
…ir parke. Neringos Dangvydės nuotrauka

IV. Arbatėlė pas panelę Brazdytę

Keistai saldu: mano prosenelis yra vienas iš šimto (tik šimto…) asmenybių, įrašytų aukso raidėmis Knygnešių lentoje Karo muziejaus sode. Emilija ir Augustinas Baranauskai – toks įrašas būtų teisingesnis.

„Senos datos poetas“, ‒ taip apibūdino pats save Augustinas Smolenske, p. Brazdytės surengtoje lietuvių tremtinių arbatėlėje. Nedidukas, raišas, gauruotas, savamokslis šviesuolis – toks jis yra ir liks jį pažinusių memuaruose. „Savo kampo poetas“ ‒ taip apibūdina jį kai kurie tyrėjai.

Vasaros arbatėlė. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Vasaros arbatėlė. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Toje arbatėlėje Augustinas džiugiai pasakojo, kad atradęs dar vieną knygų gabenimo kelią – Baltijos jūra. Jau kalbėjosi su kontrabandininkais, jau suderėjęs. Jūros kelio neprireikė, nes caro valdžia grąžino lietuvišką spaudą. Nepaisant to, mano prosenelis dar kartą pasėdėjo kalėjime: prisiėmė sau jauno moksleivio socialdemokrato „kaltę“. Jis pats sėdėti jau išmokęs, kam gadinti jaunam žmogui gyvenimą…

Emilijos kapą Liepojoje nugvelbė, sutrypė laikas; Augustino kapą Šiupyliai – jo kampas – tebesaugo.

Kai apie prosenelį nutuokiau kur kas mažiau nei dabar, atvykusi į Šiaulius aplink kalėjimą vis pasisukiodavau. Traukė keistas pastatas – juk ne veltui traukė.

Jutau tada, tebejuntu dabar Emiliją ir Augustiną Baranauskus. Jų Šiaurės Lietuva man graži savo lygumomis, eglių sienomis, žagarvyšnėmis. Stiprybė… Neturiu toje žemėje nieko apčiuopiamo. Turiu tai, kas pulsuoja: savas kraujas.

Šiauliai. R. Šileikos nuotrauka
Šiauliai. R. Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rasa Kamarauskaitė. Susilieti su formomis ‒ vėl atrasti vaikystę

 

Your Double-Lighthouse Projection 2002 Olafur Eliasson born 1967 Presented by Tate Members 2004 http://www.tate.org.uk/art/work/T11842

Specialiai „Meno bangoms“ ‒ apie Londone, Tate moderniojo meno muziejuje, vykstančią Olafuro Eliassono parodą pasakoja ten gyvenanti Rasa Kamarauskaitė. Tai tiesiog įspūdžiai, ne vertinimas. Tačiau jei menininko kūryba sugeba pažadinti jumyse sugebėjimą matyti grožį įvairiose formose, jo tikslas ‒ pasiektas. O jei būsite Londone, patikrinkit ‒ iki sausio vidurio laiko dar yra.

Susilieti su formomis ‒ vėl atrasti vaikystę

Rasa Kamarauskaitė

Olafuro Eliassono paroda/retrospektyva Tikrame gyvenime Tate moderniojo meno muziejus

Paroda eskpsonuojama nuo 2019- ųjų liepos 11 d. iki 2020-tųjų sausio 5 d.

Pažadėjau parašyti „ką nors apie meną“ ir supratau, kad nė rašyti moku, nė apie meną suprantu. Iškart kyla noras atsiprašyti tų, kurie daugiau žino apie Olafurą Eliassoną ir gali jo meną kontekstualizuoti. Aš, deja, negaliu (gal net rašyti nereikėtų?). Jaučiu poreikį atsiprašyti Eliassono gerbėjų ir tų, kurie geriau žino jo darbus. Liks neaptarti jo nuostabūs kaleidoskopai, architektūriniai šedevrai, projektai, verčiantys kelti politinius klausimus apie aplinkosaugą, migraciją, skurdą ir globalinį atšilimą. Apie šiuos menininko kūrybos aspektus turėtų rašyti labiau išmanantys.

Apsilankymas Eliassono parodoje buvo atsitiktinumas. Lūkuriuodama draugės Tate muziejaus prieigose varčiau vykstančių parodų katalogus ir Eliassonas pasirodė įdomus. Matyt, po keleto paskutinių apsilankymų paveikslų galerijose (nors ir įdomių bei vertingų) jau buvau pasiilgusi kažko konceptualesnio. Užvertusi katalogą, be aiškaus tikslo ir vis dar laukdama vėluojančios draugės nusprendžiau dėl visa ko užmesti akį į parodų kainas. Kadangi visos parodos kainavo po 20 svarų (man gana didelė pinigų suma), suabejojau: tiesiog nueiti į atsitiktinę parodą per brangu. Šitaip svarstant lyg iš po žemių išdygsta ir į mane kreipiasi maloni vidutinio amžiaus moteris: gal norėtumėte nueiti į Eliassono parodą? Aš galiu jums padovanoti bilietą, nes mano dukterėčia negalėjo atvykti. Tad Eliassono paroda atėjo pas mane pati ir buvo įsimintiniausias ir daugiausia emocijų sukėlęs reginys, kuriame teko lankytis šiais metais.

Prieš aprašant parodos įspūdžius reikėtų atskleisti, kodėl lankausi parodose ir ko jose ieškau. Ieškau atradimo džiaugsmo ir nuostabos, akių atvėrimo momento – kai pamatai žinomą reiškinį, idėją ar patirtį kitaip. Būtent dėl to ir pabandysiu atskleisti įspūdžius, kuriuos man sukėlė pamatyti darbai, ir nediskutuosiu faktinės informacijos apie menininką (kurios apstu internete). Kitaip tariant, bandysiu pasidalinti asmenine jausmų ir minčių eiga parodoje, o ne pateikti išsamią parodos apžvalgą; neišvengiamai, darbai palikę mažesnį įspūdį, liks neaptarti.

Praėjus modelių ir maketų kambarį patenkame į salę, eksponuojančią ankstyviausius Eliassono darbus. Geltona šviesa, imituojanti saulės nutviekstą lango rėmo šešėlį. Siauras plastikinis lovys, kuriantis dirbtines bangas. Langu bėgančios vandens srovelės, imituojančios lietų. Balkšvų samanų siena. Po parodos mąsčiau, kodėl būtent ši salė man paliko stipriausią įspūdį. O atsakymas paprastas – žiūri į saulės nutviekstą lango šešėlį, ir tu jau vaikystės kambaryje, pilnas vasaros atostogų jausmo – visų tų persipynusių pojūčių ir jausmų, kuriuos jausdavai vasaros atostogomis. Kai esi pripildytas šio jausmo, lengva atsiverti kitiems praeities pojūčiams – ežerui, besiplakančiam į krantą, lietingam vakarui ir visoms toms nuotaikoms, kurios vorele keliauja šiems pirminiams įspūdžiams iš paskos. Ankstyvieji Eliassono darbai padeda sužadinti praeities potyrius, iškelia jausenas. Naujai iškilę potyriai ir jausenos paaštrina sugebėjimą susilieti su formomis, panirti į jas. Tampa sunku tiesiog praeiti ar paviršutiniškai nužvelgti šviesą, formą ar tekstūrą. Stovi per pusmetrį nuo samanų sienos, ir iš taip arti nė pradžios, nė pabaigos jos nematai. Klimpsti į nesuskaičiuojamas balkšvas gijas, jos klimpsta į tave, ir riba išnyksta. Kur aš, o kur samana? Atsitrauki – parketo gijos ir baltos sienos, ir megztinių raštai sunkiasi į tave – jauti juos ant odos. Įeini į tamsų kambarį – vaivorykšte tviskanti migla, pakibusi vidury tamsaus kambario. Ir šast – išlenda savanaudiškumas: kodėl čia tiek daug žmonių? Kodėl jie fotografuoja? Kodėl vaikai laksto aplink ir liečia tokį grožį? Turėčiau čia stovėti viena, pagarbioje tyloje, leisti visam šiam grožiui nusėsti mano sąmonėje. Laimei, žmona atliepia į mano skundą – šis darbas ne vien aš, grožis, ir mano grožio supratimas. Matyti įspūdį kitų veiduose, reakcijas, matyti, kaip skirtingai žmonės vertina, o gal – nevertina to, ką mato prieš akis, yra šio darbo dalis.

Tate2

Eliassono paroda nuo pirmo iki paskutinio eksponato padeda grįžti į save: jausmus ir potyrius, kurie miega ir laukia, kad kas nors juos prikeltų iš snaudulio. Darbai prikelia užmirštą sugebėjimą matyti grožį formose – spalva, šviesa ir forma sutviska akimirką, ir supranti – nieko nėra gražesnio. O paskui sėdi štai taip kavinėje, matai lango įrėmintą žalią miško lopą, girdi į jo lapus teškantį lietų ir supranti – paroda tęsiasi. Formos, spalvos, garsai ir kvapai, veido raukšlės, megztukų raštai – viskas vis dar aplink. Tik reikėjo būti pažadintiems.

 

 

 

Birutė Žemaitytė. Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika

Pavasario sonata viršelis

Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika

Birutė Žemaitytė

Ninos Daševskajos „Pavasario sonata“ – tai knyga, visų pirma skirta tiems, kurie vaikystėje bent kartą buvo įkėlę koją į muzikos, dailės, šokių mokyklą ir dar prisimena, kaip patraukliai, o kartu ir sudėtingai, dramatiškai, net žiauriai vyksta menų pamokos. Labiausiai ši knyga domins muzikantes ir muzikantus – esamus, būsimus, buvusius. Žinoma, ir asmenybes, įžengusias į melomanijos pasaulį, sukaupusias turtingą diskografiją, lankančias akademinės muzikos koncertus. Tikėtina, kad patraukliai parašyta knyga padės giliau pažinti akademinės muzikos pasaulį žmonėms, rimtųjų kūrinių besibaidantiems.

Aštuoni knygos apsakymai sklidini muzikos. Juose pasakojama apie pradedančiųjų ar jau patyrusių muzikantų jausmus, nuotykius, meilės istorijas, saviraiškos paieškas. „Mes beveik ir nesimokėme tą dieną. Jis man aiškino, pasakojo, grojo pats. Įtikino, kad la gali tapti nelauktu nusivylimu. Arba dovana. Kad ši nata – staigus posūkis, o kur sukti – sprendžiu aš. Nata gali tapti pienės pūku. Arba draugo ranka. O gal sniegu“ – samprotauja apsakymo „Pankratjevas“  jaunoji veikėja Senia, ilgokai nesuvokusi, kam jai tas didžiulis instrumentas – violončelė. Ne mažiau įdomus nei Senia yra pats Pankratjevas – sakytum, grubokas, atsiskyręs nuo klasės draugų, į išmanųjį telefoną įsikniaubęs paauglys. Bet jis ne įsikniaubęs – jis paniręs. Juk kasdieną slapta filmuoja jam svarbius epizodus, bando juos montuoti, svajoja apie būsimus savo filmus…

Knygos autorė Nina Daševskaja (g. 1979 m. Tverėje) – smuikininkė, ilgokai griežusi Rusijos  valstybiniame kameriniame orkestre, o dabar dirbanti Natalijos Sac vaikų muzikiniame teatre. Rašytojos kūrybai būdingas subtilus humoras, paradoksalios situacijos. Tekstus persmelkia švelnus pirmosios meilės dvelksmas, atskleidžiami asmenybės augimo pavojai ir žavesys. Visa tai – tartum melodinga, virtuoziška muzika, žingsnis po žingsnio (arba nata po natos) užburianti skaitytoją. Tekstų įtaigą stiprina grakščios, ekspresyvios, lyg vienu brūkštelėjimu atliktos nespalvotos Eugenijos Dvoskinos iliustracijos.

„Pavasario sonatą“ atrado ir 2019 metų vasarą išleido „Gelmės“ – auganti, stiprėjanti, skaitytojų pripažinimą per penkerius gyvavimo metus jau spėjusi pelnyti leidykla. Iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė, lig šiol skaitytojams girdėta kaip rašytoja ar kultūros žurnalistė.

Sveikindama Gintarę Adomaitytę su sėkmingu debiutu, skubėjau teirautis, kaip ir kodėl į jos rankas pateko „Pavasario sonata“.

Ji pasakojo: „Vertimo skonį pajutau senokai – dar 2012 metais, kai Palangoje mes, kelios lietuvių rašytojos, bendravome su kolegėmis iš Gruzijos. Pasitelkdamos rusų ir anglų kalbas, vertėme viena kitos apsakymus, vėliau publikuotus bendrame almanache. Man labai patiko versti – labai! O ir kolegų, jau patyrusių vertėjų, komplimentai glostė širdį. Vis dėlto siūlyti savo paslaugų leidykloms nedrįsau. Juk Lietuvoje tiek patyrusių vertėjų. Vieną kartą apie savo norus išsipasakojau leidyklos „Gelmės“ bičiulėms – Vidai Bėkštienei, Kristinai Noreikienei. Buvau išklausyta ir suprasta“.

Į klausimą, kas lengviau – versti ar rašyti, G. Adomaitytė atsakė: „Man lengviau versti. Gal todėl, kad tekstas buvo artimas, suvokiamas, savas. Pati tokio niekada neparašyčiau, štai kodėl buvo įdomu. Vertimas į mano rankas atkeliavo 2018 metų vasarą, kai dirbau  pagal užsakymą“ – kitaip tariant, padėjau kolegei Kristinai Gudonytei rašyti scenarijų. Ji buvo vedlė, aš jaučiausi grojanti „antruoju smuiku“. Garbingos pareigos, bet kažko lyg ir stigo. Savai kūrybai nebeturėjau nei jėgų, nei vaizduotės, o vertimui energijos užteko. Kiekvieną dieną tartum į darbą eidavau į Ignalinos biblioteką, ten skaitykloje susikaupdavau ir panirdavau į kitą pasaulį. Svarbu paminėti, kad gyvenu Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos kaimynystėje. Geriau nesumanysi: kartais atrodo, kad per langus matau „Pavasario sonatos“ personažus, girdžiu jų atliekamą galbūt nedarnią ar nedrąsią, bet visada nuoširdžią muziką“.

Teiravausi ir apie debiutuojančios vertėjos muzikinę patirtį. „Augau chorvedžio ir lituanistės šeimoje. Nuolatos namuose buvo klausoma klasikinės muzikos, lankomi koncertai, teatrai ir būtinai vykdavo to, kas matyta ar klausyta, aptarimai. Taigi, esu išėjusi savo reikliojo tėvo Antano Adomaičio mokyklą. Esu absoliuti bebalsė, turiu šiokią tokią klausą ir neprastą muzikinę atmintį. Tad tėvai neleido manęs į muzikos mokyklą, bet samdė privačias mokytojas. Oi kiek esu sukaupusi patirčių – ir slogių, ir juokingų… Bet „dramas“ ir „traumas“ gal pasiliksiu sau, savo tekstams… Pasakysiu tiek: ilgainiui tapau ištikima akademinės muzikos klausytoja – tos muzikos man visada reikia, nuo ankstyvo ryto iki tamsios nakties“.

Rūpi pasiteirauti ir apie knygos pavadinimą. „Pavasario sonata“ skamba labai čiurlioniškai… Gal knygoje minimas ir mūsų kūrėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Vertėja pasakoja: „Originalo kalba knyga vadinasi kitaip: „Okolo muzyki“. Lietuviškai tai skambėtų… ne kažin kaip… Kartu su leidykla parinkome vieno iš apsakymų pavadinimą. Čiurlionio, deja, ten nėra. Juk „Pavasario sonata“ parašyta gerokai anksčiau – tai žymiojo Bethoveno kūrinys smuikui ir fortepijonui. Smagu tai priminti besidomintiems kultūros istorija. Kita vertus, knyga jaunatviška, gaivi, pavasaringa, tad tebūnie ta ,,Pavasario sonata“…

Paskutinis klausimas – apie Gintarės Adomaitytės kūrybą. Kas dabar ant rašomojo stalo – vertimas ar…? „Tikrai ne vertimas, tik mano tekstai, po truputį tampantys knyga suaugusiems, beje, labai „ignalinska“ knyga. Dėl jos esu sutarusi su „Gelmėmis“, bet daugiau išdrįsiu pasakoti tik tada, kai pasirašysiu sutartį. Kai pajausiu, kad tikrai pavyko sukurti savo knygą, dairysiuosi vertimo. Šiemet dar ne, kitais metais – būtinai“.

 

 

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka
2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

Su Anykščiuose gyvenančiu vienu produktyviausių Lietuvos rašytojų, aktyviu visuomenininku Rimantu Povilu Vanagu kalbasi literatūrologė Jurga Žąsinaitė

Jūsų asmeninėje interneto svetainėje (https://rimantasvanagas.lt/) žvilgsnį ir mintį sustabdo įrašas: „O mano didžiausia viltis ir geidžiamybė nėra kuo nors išskirtinė: prigimtine kalba (ji nė iš tolo neprilygsta kalbėjimui) pasakyti žmonėms tai, kas jiems iš tiesų galėtų būti svarbu, įdomu, naudinga.“ Išsyk sukirba klausimas: kokia gi ta „prigimtinė kalba“?

 „Prigimtinė“ man imlesnė, talpesnė už „gimtoji“, – kodėl? Penkerių metų vaikui tėvo motinos kalba gimtoji, bet štai po dar penkerių, dešimties metų kur nors Norvegijoj ar Airijoj jos, galimas daiktas, jis net nebeprisimins – nes kalba jam vien garsų junginiai, žodžiai, skirti bendrauti. Tik žymiai vyresnis žmogus, apsvarstęs visą savo paties kalbos kelią nuo ma-ma iki amen, pajėgus suvokti, kad kalba siejasi ne tik su gimimu bei tam tikra liežuvio, balso stygų, lūpų artikuliacija, bet ir su istorine pasąmonės atmintimi, galbūt užkoduota ir genuose.

Kadangi – dovanokit – visą gyvenimą buvau truputį pamokslininkas, nenusiraminsiu netaręs dar kelių sakinių, ir ne todėl, kad jūs ko nors nežinotumėt. Tiesiog akcentuoju tai, kas man pačiam labai svarbu ir kaip aš tai suprantu.

Atplaukusi iš amžių glūdumos, kalba intuityviai siejasi su aplinka, tavo paties jausmais ir patirtimis, kelia aibę prisiminimų ir asociacijų, t.y. atspindi žmogaus, genties, tautos raidą. Nei garsai, nei skiemenys, nei juo labiau žodžiai nėra atsitiktiniai,  jie – tokie pat mūsų gamtos subrandinti vaisiai, kaip ir čionykščiai obuoliai ar dilgėlės. Jaučiuos esąs gamtos vaikas, ir kaip sentimentaliai ar egzaltuotai beskambėtų, kalba man šlama mūsų upėmis ir šileliais,  jos melodiją bei išraišką diktuoja kraujo tėkmė.

Visa tai anaiptol nereiškia, kad mes, lietuviai, išskirtiniai, kuo nors geresni už kitus. Štai armėnams – girdėjau iš jų pačių lūpų – žodis „Armėnija“ skamba kaip akmenų garmėjimas, kalnų upokšnių gurgenimas. Kitaip tarus, kalba yra vienas iš prigimties, tapatybės atributų,  SISTEMOS, VISUMOS ar, kaip pasakytų žydai, VISATOS dalelė. Tokios – prigimtinės – kalbos neišmoksi, neįkvėpsi iš jokio vadovėlio ar žodyno, netgi palengvinto naujausių technologijų! Matyt, būtent tai suvokdami, žydai ir atgaivino, valstybine pavertė viešajam gyvenimui nebetarnavusią hebrajų kalbą.

Mes taip spėriai tolstam nuo savo šaknų, kad, žiū, ne vienas modernus lietuvis savo gimtąją kalbą jau laiko tik viena iš pasaulio kalbų, beje, netgi sunkiau išmokstama nei daugelis kitų… Man tai žiauru, kalbant analogijom, mano tėvai niekada nebus man tik vieni iš visame pasaulyje gyvenančių milijonų tėvų…

1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka
1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas šiandien, Jūsų galva, tūlam anykštėnui, lietuviui svarbu, įdomu, naudinga?

Ne tik tai, bet ir tai, apie ką jau šnekėjau. Paradoksalu, bet mūsų laisvoji, išmanioji visuomenė nūnai kai kuriais požiūriais atsidūrusi primityvioj vystymosi stadijoj, jai verkiant, žūtbūtinai reikia kliūstelti elementarios edukacijos. Abėcėlės, aritmetikos, gramatikos, istorijos, gamtos, meno pradžiamokslio – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Kartkartėm įsitikinu, kad mes neretai nesusikalbam ne dėl nepakantumo kitai nuomonei, o dėl to, kad vis daugiau žmonių, tarsi ir išsilavinusių, neturi jokios argumentuotos nuomonės net apie elementarius dalykus – tik kažkokias nerišlias nuogirdas. Vaikai – galėčiau iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais – nebeatskiria virtualaus pasaulio nuo tikrojo, suaugusieji dalinasi atsitiktiniais kelionių įspūdžiais vos ne kaip pasauliniais mokslo atradimais… Spalvinga, efektinga – ir kartu graudi paveiksliukų kultūra! Kokia tuomet diskusija, tolerancija, pažanga, kūryba, bendras sutarimas svarbiausiais šalies klausimais?

Todėl ir sakau: edukacija! Gėda būtų XXI amžiaus pradžioje, naujųjų technologijų eroje, nuo kriptografijos vėl sugrįžti prie urvinės ikonografijos… Ar vienas žmogus pajėgus šiame globaliame procese ką nors bent truputėlį pakeisti? Matau nemažai įkvepiančių pavyzdžių mene, versle, politikoj – ir sakau taip!

Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka
Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka

Savo paties kuklias pastangas irtis pažinimo bei edukacijos kryptimi įvardinčiau jau beveik 20 metų vykdomu ilgalaikiu dokumentinės prozos projektu „Anykščių krašto praeities literatūrinė rekonstrukcija“, vienu žodžiu – „Sieliai“. Išleidau 7 šios serijos knygas. Per nepaprastus „mano mažųjų didžiųjų anykštėnų“ likimus bandau skleisti nueinančių kartų patirtį, kuri tiek man, tiek, tikuosi, skaitytojui pasitarnauja ir kaip Lietuvos kasdienybės istorijos pamoka, ir kaip psichoterapinė priemonė: mūsų žmonės praėjo juodus pragarus, bet – ištvėrė, vėl myli artimą ir tėvynę, juokiasi!

Šias dokumeninės prozos knygas noriai skaito vyresni žmonės, atpažindami vietas, pavardes ir galbūt netikėtai rasdami save. Pažįstu nemažai skaitytojų, turinčių visas mano knygas.

Prieš gerą dešimtmetį „Šiaurės Atėnuose“ recenzavau 2008-aisiais išleistą Jūsų publicistikos knygą „Laiškai iš Paryžiaus“ (Jurga Žąsinaitė, „Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai“, in: Šiaurės Atėnai, 2009 10 23). Itin įdomu ir prasminga pasirodė tai, kaip svečiame krašte ieškote savos kultūrinės tradicijos patvirtinimo, kaip per klasika tapusius tekstus mėginate prisiliesti prie savo laiko skaudulių, ir ne tik prisiliesti, bet ir rasti būdų jiems malšinti. Laiškuose iš Paryžiaus pateikėte ne vieną konkretų pasiūlymą, kaip netikusius sprendimus pakeisti tinkamais ir efektyviais; ar Anykščiai jais pasinaudojo?

Apmąstymai, palyginimai, pasiūlymai dar nėra užduočių kam nors sąrašas, tiesa? Man labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti. Net jei kas nors, paskaitęs mano paryžietiškus samprotavimus apie Anykščius bei jų neišnaudotas galimybes, piktai nusispjovė – irgi gerai! Bent žinos, kad to jam tikrai nereikia…

Kalbant rimčiau, sunku patikrinti, kas ką sudomino, suintrigavo – ar nugarmėjo duobėn be atsako, be pėdsako. Mane visuomet stulbina projektų anketose užduodamas klausimas: kokį tikslą pasieks, kokį rezultatą duos rašoma (norima rašyti) knyga? Tokie dalykai neišmatuojmi, nepasveriami,  tai tas pat, kas klausti, kokius virpesius, kiek elektros energijos Kavarsko hidroelektrinei sukels Anykščiuose Šventojon mestas akmenukas?..

Per pastarąjį dešimtmetį Anykščiuose įgyvendinta tiek kultūros, turizmo projektų, kad džiaugies ir nesvarstai, kas pirmasis ištarė tą ar aną idėją: svarbu, kad ji žydi, mezga vaisius! Negaliu ištverti nepagyręs anykštėnų: mūsų mažas miesteliukas kiaurus metus bruzda taip, lyg visą laiką būtume Kultūros sostinė! Mums tikrai daug kas atvirai pavydi.

Ne sykį girdėjau Jus sakant, kad „gyvenimo realybė pranoksta drąsiausią vaizduotę“. Ar todėl pirmenybę teikiate publicistikai, dokumentikai? Peržvelgus Jūsų įspūdingą leidinių bibliografiją (sudarytą iš kelių dešimčių storesnių ir plonesnių tomų), matyti, kad dominuoja tikrovės, kasdienybės istorijas fiksuojantys tekstai.

Gryna teisybė. Nors į Rašytojų sąjungą 1983 m. buvau priimtas kaip poetas, publicistika, dokumentika – viso mano gyvenimo duona, ir aš ją myliu. Bet ne tokia vienadienė, vienkartinė publicistika, kai prisėdęs išsilieji „kas ant seilės užėjo“ – kokios gausu interneto portaluose ir visoj nereiklioj žiniasklaidoj. Kiekvienam rašiniui, nesvarbu, ilgam ar trumpam, aš ilgokai ieškau tikslesnio žodžio, tinkamiausių pavyzdžių, atidžiai rikiuoju argumentus etc. Atsainus autorių požiūris į publicistiką, neatsakingumas, skubėjimas, o kai kada ir neraštingumas mane tiesiogiai žeidžia.

Kai kas mano, kad publicistika jau atgyvenusi, ją sėkmingai pakeitė esė, – aš taip nemanau. Papildė, praturtino – taip, o pakeisti tikrai nepakeitė, tiesiog savo publicistinius tekstus autoriai išsisukinėdami gėdijasi vadinti tikruoju vardu. Aš netgi manau, kad gudragalviška ir dažnai narciziška esė iš dalies kalta, kad skaitytojas, neberasdamas spaudoje laiko pulso, atšoko nuo laikraščių skaitymo, ir kone visa literatūrinė žiniasklaida dabar murkdosi įmantriuose grupelės intelektualų pursluose. Jeigu vadinamųjų tekstų nebeįkerta net mokytojai lituanistai, kam jie išvis skirti? Proto bokštai pakankamai peno randa knygose, tad ko tuomet verkauti dėl menkstančių laikraščių tiražų?

Grožinė literatūra – ir publicistika, meninė dokumentika, dokumentinė proza… Man regis, šie žanrai taip arti vienas kito, kad kartais nesunku ir supainiot. Lietuvoj publicistinis žodis tradiciškai vertinamas kaip antraeilė kūryba, nors nei Vakaruose, nei Rytuose taip nėra. Labai liūdna tai sakyti Juozo Tumo-Vaižganto, vieno didžiausių Lietuvos moralinių bei literatūrinių autoritetų, jubiliejiniais metais. Vaižgantui viskas derėjo, jame viskas tilpo – meilė žmogui ir pilietinė aistra, sodri kalba, šmaikštumas ir didaktika, patriotizmas.

Dabartinė mūsų publicistika byloja, kad šiandieniai plunksnos meistrai vis dar linkę atokiai laikytis nuo pilietinių temų, valstybės reikalų, laiko save tarsi aukščiau gyvenimo. Nors kas nuneigs, jog labai aukštai vertinamas B.Sruogos „Dievų miškas“ yra savitai pateikta dokumentika? O Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, su kuria turėjau garbės susipažinti dar prieš 35 metus, kūryba įvardijama kaip nuoga fakto literatūra – ir, kaip sakoma, eina į dangų!

Laikas daug ką koreguoja, be kita ko – ir literatūros žanrus, jų prabą. Vadinamoji „grynoji“, „modernioji“ literatūra, vos pasikeitus aplinkybėms, greitai vysta, nebetraukia, atrodo naivi ir dirbtinė. Tuo tarpu konkrečiais faktais meistriškai pagrįstų knygų svoris ilgainiui tik didėja. Pirmiausia omeny turiu anykštėnų rašytojų kūrybą: bent man A.Vienuolio ar B.Buivydaitės atsiminimai kur kas vertingesni už jų gana lėkštus prieškario romanus.

Esate išbandęs ir vertėjo amatą. Kokius autorius vertėte? Ką apskritai manote apie vertėjo darbą, kaip vertinate šiuolaikinius vertimus?

Esu išvertęs 3 rusų autorių knygas, tarp jų – garsiąją V.Jerofejevo apysaką „Maskva – Petuškai“ ir ne mažiau skandalingą V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“. Jerofejevą man dar 1989 metais dovanojo bičiulis, vertėjas bei poetas Georgijus Jefremovas, įregistravęs Maskvoje pirmąjąją privačią leidyklą, o „Petuškus“ išspausdinęs Danijoje. Aš šia pusiau pogrindine apysaka labai susižavėjau, ją transliavo ir BBC radijas, tačiau tuomet, 1990-aisiais, Lietuvoje neatsirado vertėjo – kam besiūliau, atsisakė „Petuškų“ kaip neišverčiamų. Pyktelėjęs pagalvojau:  italai, prancūzai, kiti užsieniečiai Jerofejevą jau išsivertė, nors labai abejoju, ar jie rusų slengą,  ruso charakterį ir mentalitetą, sovietinio gyvenimo peripetijas išmano geriau už mane, kokius 15 metų prasitrankiusį po Rusijos platybes…

Išverčiau, palaimino Rašytojų sąjungos leidykla. O kai „Tyto Alba“ surado V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“, prisiminė, jog esu šiek tiek perkandęs rusišką girtuoklių ir kalinių žargoną… Džiaugiuosi prisilietęs prie šių puikių knygų, jos man pačiam buvo labai intriguojančios ir netikėtos, tad vertimas buvo ne tik sunkus, bet ir malonus.

Manau, jog dabar turime daug puikių vertėjų iš daugelio kalbų. Kad ne visi jie vienodo lygio, lyg ir savaime suprantama, nors atidžiau skaitydamas (jaunystėje dirbau korektoriumi-stilistu) kartais imu nejučia rausti… Dar liūdniau, kai jie dar ir nesąžiningi. Nustebau, vos ne po 20 metų sužinojęs, kad pasirodė naujas „Petuškų“ vertimas; iš esmės žiūrint, nieko bloga, gal atsirado talentingesnis vertimo meistras? Pasirodo, šuva pakastas kitur: internete perskaičiau leidyklos „paaiškinimą“,  jog pirmasis vertimas – maniškis – buvęs „nepilnas“. Tačiau „nepilni“, kaip pastebėjo abu knygų vertimus lyginę recenzentai, buvę tik keiksmažodžiai – juose vietoj raidžių mano, kaip ir autoriaus pirmajame leidime, padorumo dėlei buvo palikti nesunkiai nuspėjami taškai, o štai naujoji vertėja išdrįso įrašyti trūkstamas raides… Ir tiek to talento!

Rimtas vertimas visuomet komplikuotas, ypač kai stengiesi perteikti ne tik autoriaus stilių, semantinę žodžių reikšmę, bet ir apskritai knygos dvasią. Leidžiant antrąją „Čiapajevo“ laidą, kai kas pasigedo mano vertime tikslesnių atitikmenų – nors jų lietuvių kalboje paprasčiausiai nėra arba jie „nelimpa“, todėl visą „smarvę“ atkūrinėjau „apžaisdamas“ gretimus sakinius, epizodą, pastraipą. Žinoma, galima rinktis ir kitą kelią, bet man artimesnis ne mechaninis, pažodinis, o giluminis tekstas.

Ne viename biografijų žinyne, enciklopedijoje galima rasti informacijos apie Jūsų įvairialypę veiklą: darbuojatės tarybose, vertinimų komisijose, priklausote organizacijoms, kuriate, steigiate, leidžiate… 2014 m. po Pasaulio anykštėnų bendrijos stogu įkūrėte Anykščių akademiją, esate tituluojamas šios akademijos rektorium. Kokius mokslus joje galima išeiti?

Iš kai kurių komisijų, tarybų, komitetų jau išėjau – nusibodo, ypač kai per 20 su viršum metų įsitikini, kad tavo balsas nelabai kam reikalingas. Be to, ateina nauja karta – ir tegu ateina, tegu tik nepamiršta, kad sugadinti lengviau nei pataisyti ar sukurti ką nors nauja…

Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštį „Pasaulio anykštėnas“ sumaniau daugiau nei prieš 10 metų. Su žmonos pagalba leidžiu iki šiol. Nors jaunimui paprasčiau pasinaudoti internetu (turime ir laikraščio kompiuterinį variantą), vyresni žmonės mieliau varto popierinį mūsų veiklos atspindį…

R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka

Anykščių akademiją prieš 5 metus sumaniau kaip „papildą“ gimtinės pažinimo anemija, patriotizmo stoka sirguliuojančiam jaunimui. Neteko girdėti, kad Lietuvoje veiktų panašus darinys. Prieš išskrisdamas iš lizdo, lai jaunuolis sužino tai, ko neras jokiame vadovėlyje – kuo turtingas, įdomus, savitas mūsų kraštas. Kokias iškasenas slepia mūsų žemė, kokie piliakalniai byloja apie istorinę praeitį, ką reiškia miestelių herbai, koks likimas ištiko miestelio žydus, kuo intriguoja Anykščiams tradiciškai svarbios knygos istorija, ką pokary reiškė būti partizanu, kokios mūsų tarmės ypatybės, kokie sporto rekordai pasiekti Anykščiuose ir kt.

Sykiu stengiamės nušauti ir kitą „zuikį“ – lektoriais kviečiame tik žmones, gimusius, užaugusius ar kitaip glaudžiai susijusius su Anykščiais. Savas asmenybes, autoritetus, kad jaunimas žinotų, jog ir mes ne iš kelmo spirti, turime kuo didžiuotis, į ką lygiuotis. Ir kas tik pas mus nesilankė! Generolai, Seimo nariai, mokslininkai, rašytojai, istorikai, klimatologai, sportininkai olimpiečiai, keliautojai, alpinistai, muzikantai…

R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka

Yra tik vienas „bet“. Nors Akademijos veikla pabrėžtinai pozityvi ir netgi labai aktuali, kažkodėl mieliau pastebimi ir skatinami, populiarinami projektai, susiję ne tiek su mūsų kraštu ir Lietuva, kiek su globaliomis, integracinėmis, invazinėmis vertybėmis, kurios ir taip iš visų pusių veržiasi tarsi potvynio vanduo… Kai šitokia emigracija, kai jauni žmonės nebesuvokia, kas yra namai, šeima, tėvynė, vaikai… Argi tam pabudome tautiniam Atgimimui? Spraudėmės į Baltijos kelią? Kaip vienas  pažįstamas sako, ar nesivarto karstuose Kudirka ir Basanavičius?

Kokie kiti kūrybos, veiklos planai sukasi anykštėnų anykštėno, rašytojo, kraštotyrininko, visuomenininko, žvejo galvoj?

Minčių, sumanymų mano galvelėj kur kas daugiau nei laiko ir galimybių juos įgyvendinti… Nors pakeisk galvą! Todėl pirmumą atiduodu tam, ko be manęs niekas kitas nepadarys. Eilėraščių prikurs, romanų taip pat, o štai… Bet verčiau patylėsiu.

Lengviausia atsakyti dėl žvejo. Laikas valtyje su meškere rankoje atpalaiduoja, prašviesina ir akis, ir širdį. Viena mano knygelė taip ir vadinasi: „Niurksi plūdė ir širdis“. Praleisti porą vakarų per savaitę gamtoje, ant vandens – svajonė! Deja, ne visada pavyksta, o lydinės meškerės, pirktos pavasarį, išvis dar neužmečiau. Bet kaip kiekvienas meškeriotojas galėčiau faktais priremti D.Trumpą dėl žmogaus išprievartautos klimato kaitos – antai Rubikių ežeras nusekęs gal per metrą, o Šventojoje žuvims išvis atėjo tamsūs laikai – žolė baigia „suvalgyti“ deguonį…

Pabaigai paspėliokime: jei nuo pat pirmų mokyklos klasių išskirtinai aktyvus, daug kur dalyvaujantis, kuriantis, organizuojantis Vanagiokas nebūtų pasirinkęs studijuoti lituanistikos, kokiose pakrantėse jis šiandien plasnotų?..

Jaučiuosi esąs savo rogėse ir, regis, jau žinau, ką galiu, o ko ne. Ir ko noriu. Tačiau klysta manantieji, jog man labiausiai patinka rašymas, – tikrai ne. Tiesiog tuo gyvenu, įpratau gyventi, pagaliau nieko kito ir nemoku. Jei būčiau buvęs gabesnis tiksliesiems mokslams, gal būčiau tapęs geologu ar ichtiologu. Keista, bet dabar vis labiau traukia fizika, kalbotyra, architektūra. Ypač patinka statyti – vis rezgu mintyse įvairių statinių projektus, matyt, mano tikrasis pašaukimas – statybininkas? Jei turėčiau milijoną, savo gimtuosiuose Pesliuose užtvenkčiau Šventąją ir suręsčiau malūną, koks dundėjo iki 1944-ųjų liepą vokiečių kareivio pakišto degtuko…       

Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka
Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka

Gintarė Adomaitytė. Apie lelijas, mokyklas ir romantiką

Pražydusios gulbės. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pražydusios gulbės. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie lelijas, mokyklas ir romantiką

Ignalinos dienoraščiai

2017 metų birželį sutikau Romantiką. Jei kam atrodo, kad pirmasis šio teksto sakinys skamba saldokai, skubu perspėti: Romantika buvo pavojinga. Ji ganėsi aptvaro pakraštyje, nebendravo nei su kitomis kumelėmis ar kumeliukais, nei su savo šeimininku, nei su viešnia – tai yra manimi, netikėtai užklydusia į Josvainių žirgyną. „Jau prie Romantikos tai neikite, ji sunkaus būdo“, – perspėjo žirgyno šeimininkas Vilgelmas Grūdė. Ir pridūrė: „Nors… Matote, jau dirsčioja į mus, jau domisi, tai gal…“

Romantikos likimo nežinau. Vilgelmas Grūdė mirė beveik lygiai po metų nuo mudviejų susitikimo – 2018-aisiais, baigiantis pavasariui, prasidedant vasarai. Originali tai buvo asmenybė. Valdinga ir savaip romantiška. Mirė, beje, toje vietoje, kurią labiausiai mėgo: savo arklidėse.

Aš visada žinojau, kad romantika tokia: ji dirsčioja į mus didelėmis akimis, paslėptomis po vešlia ir ilga „grifka“, kitaip sakant, kirpčiukais, bet juk tai ne kirpčiukai, tai kuo tikriausia „grifka“ iš mano paauglystės laikų, tai šukuosena, kurią vadinome hipiška – savo mamų ir močiučių siaubui. Kirpčiai privalėjo šiek tiek dengti akis, o karčiai (atsiprašau, mano plaukai) romantiškai draikytis. Kad būčiau visai kaip Maryla Rodowvicz – lenkų dainininkė, Sopoto scenoje basa dainavusi romantišką dainą apie čigonus (žodžio romai tada nebuvome nė girdėję).

Tie mūsų palaidi karčiai draikėsi tik po pamokų. Aš ir dabar regiu, kaip pamokai įpusėjus į  klasę užeina direktorė ir ją lydinti mokytojų aktyvisčių  komanda. Mes atsistojame. Ir stovime, ir laukiame, ir matome, kaip nudelbia kiekvieną mūsų atidūs žvilgsniai. Man patariama susirišti plaukus. Kai kam ‒ atsisakyti manikiūro ar pasiilginti uniformą. Galbūt patarimų būta ir daugiau, galbūt prižiūrėtojų komanda mums linkėjo tik gero – žinoma, kad gero, sunku įsivaizduoti pedagogų tarybą, linkinčią blogio.

Ir vis dėlto… „Greičiau iš tos šūlės“ – štai žodžiai, tyliau ar garsiau aidėję perkimštuose mūsų mokyklos koridoriuose. Mūsų buvo labai daug – pernelyg daug. Priestatą vis statė, statė ir niekaip nepastatė, ėjome į pamokas net keturiomis pamainomis. Tai nulinė pamoka, tai septintoji. Visas jas, tas pamokas,  kiekvieną jų, lydėjo statybų triukšmas ir neapsakomas jaunesnės kartos erzelys.

Tai jis kaltas, ar bent jau dėtas – tas triukšmas, kad užsisvajodavau apie gyvenimą mažesniame mieste, net miestelyje, apie tylią ir ramią mokyklą, apie nedidelę klasę.

Mokyklos keisti negalėjau. Ne tik todėl, kad Antakalnyje ji buvo viena vienintelė. Labiausiai dėl to, kad patekau į L klasę – sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra, o dar lotynų. Literatūros man reikėjo jau tada, gal pernelyg jos reikėjo.

1972 – štai metai, keitę mano gyvenimą. Mes įsikraustėme į erdvesnį butą Volungės gatvėje. Sesuo Dainora baigė mokyklą ir išvažiavo dirbti į Kauną. Gavau savo kambarį! Savo lentynas! Į jas susitempiau man svarbias knygas. Svarbiausios – Iliada ir Odisėja, godžiai skaitytos per vasarą, Trakuose, per pertraukas tarp treniruočių. Buvau trenktas vaikas. Man vaidenosi, kad jeigu jau klasė L, tai kaip aš į ją ateisiu, neskaičiusi antikos ir ne tik jos. Kambario lentynose rikiavosi Goethe Heine, Hugo ir Balzacas. Skaitydavau pernakt. Į pamokas ateidavau neišsimiegojusi, paraudusiomis akimis, skaudama galva.

Kas kita irklavimas. Iki treniruotės išsiblaivydavau. Nežinau, ką jie man darė – tie vėlyvų laikų prozininkai ir poetai, tas nesibaigiantis nėrimas į sakinio ritmiką.  Irkluoti ėmiau ritmingiau, tapau keturvietės yrininke – žmogumi, diktuojančiu ritmą.

Tūkstančius, gal milijonus kartų girdėjau, neva irklavimas man trukdo gerai mokytis. Kad ne. Ne jis, ne sportas… Trukdė bemiegės naktys. Skaitydavau iki paryčių, nuo emocijų pertekliaus ir nuovargio net apsižliumbdama. Ėmiau šiek tiek rašinėti. Dienoraštį, laiškus… Rašydavau seseriai į Kauną, gerbėjui į Trakus, gal truputėlį sau. Neišliko nieko svarbaus, nieko rimto, nieko saugotino. Gal tik kaltės  jausmas – nevažiuodavau į Jaunųjų filologų konkursus, nors kartą kitą buvau kviesta. Kaip važiuoti, jei trenerė jau nupirkusi bilietus į Moldovą ar Ukrainą, jei laukia pavasaringos, sraunios ir plačios upės ‒ Dniepras ar Dniestras.

Ir kitas išlikęs jausmas… Ruduo, lietus, beveik liūtis… Atrodo, kad pasaulyje nieko daugiau ir neliko: tik mano stalo lempa ir pats stalas, tik sąsiuvinis ir rašiklis, brėžiantis neaiškias raides, besijungiančias į nesklandžius žodžius, į nedarnius sakinius.

Bet lelijos? Kuo čia dėtos lelijos?

Ilgainiui apisgyvenau Ignalinoje – mieste, kurio herbe, laimei, nėra karžygių su kalavijais, chimerų, grifų, liūtų ar kitų siaubų. Yra tik trys lelijos mėlyname fone. Ramybė, gelmė ir tyla – tai, ko pati nesuvokdama, nemokėdama įvardyti, skaudžiai ilgėjausi savo 22 vidurinėje, savo L klasėje.

Anais laikais, irkluodama Trakų ežeruose, Neryje ar Nemune, baltųjų lelijų nepastebėjau. Jų nebuvo. Geltonavo lūgnės – taip. Baltosios laikytos retenybe.  Dabar tą retenybę matau kasdieną. Visą vasarą.

Mielagėnų lelijos. Rimos Misiūnienės nuotrauka.
Mielagėnų lelijos… Rimos Misiūnienės nuotrauka.
Keliauja lelijos ir gulbės... Neringos Dangvydės nuotrauka.
…ir gulbės keliauja. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Bet šios vasaros pradžioje, Vilniuje, Vingrių gatvėje, gal gerą pusvalandį praleidau vaikštinėdama, tupinėdama, beveik uostydama kitą „augalą“ ‒ Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinį „Vandens lelijos“.

Taip jau sutapo, kad tą dieną Vilnių siaubė rekordinis karštis – daugiau nei 30. O aš privalėjau nueiti į savo „šūlę“ – po daugybės metų ir vėl į 22-ąją, šiais laikais tapusią Vilniaus Gedimino universiteto inžinieriniu licėjumi.

Mokyklų per savo rašytojos gyvenimą mačiau daug. Kuo įvairiausių. Ir sostinėje, ir atokiuose miesteliuose. Savosios po baigimo nelankiau niekada. Nesiveržiau. Nepasiilgau. Nors jaučiau: kada nors pasišauks.

Pašaukė ne licėjus, o LAATGA-A. Kartu su agentūros darbuotojomis pasakojome licėjistams apie autorines teises. Sėdėjau scenoje, kurioje kadaise deklamavau itin erotišką kūrinį – Zemfiros monologą iš Aleksandro Puškino kūrinio. Laimei, tai buvo klasikas, antraip būtų mane iš tos mokyklos už nepadorumą išgrūdę.

Prieš renginį pakėliau seno pianino dangtį. Taip, tai Belorus. Gal net tas pats, kuriuo  skambindavau Šopeno Mažąjį polonezą. Tą kūrinį buvau tobulai iškalusi, mano „menas“ praversdavo per mokslo metų iškilmingus uždarymus.

Fotografė Vlada Inčiūtė pasiūlė nusifotografuoti bibliotekoje. Nemėgstamoje…  Ten mane, penktokę ar šeštokę, vis perspėdavo, kad knygų, kurias skolinuosi, nesuprasiu – neva dar per maža. Ir salė, ta salė, kurioje rinkdavomės į šokių vakarus. Klusniai susėdusios pasieniais, merginos laukdavo, kol bus pakviestos.

Nepasikeitusi – visai nepasikeitusi ta mano mokykla. Jei kalbėsime apie sienas, lubas, laiptus, koridorius – tikrai ne. Tik tylos, ramybės daugiau, tik licėjistai kur kas laisvesni nei mes kadaise ir labai kantrūs. Buvome atidžiai išklausytos, tikriausiai ir suprastos.

Severijos Inčirauskaitės-Kriaučiūnaitės „Vandens lelijos“ labiau nei mokyklos sienos įkvėpė parašyti šį tekstą – kūrinyje įrašyta, įausta, išsiuvinėta begalė istorijų. Žinoma, kad jau parūdijusių: ten, kur vanduo, visada rūdys. Ir ten, kur mūsų jausmai, prisiminimai, nuoskaudos. Romantika, sentimentai rūdija; jausmų  cisternos prakiūra; vandens lelijos ir baltosios gulbės iš ežero gelmių keliauja į kilimėlių ar pagalvių paviršių, kad būtų paniekintos, sutryptos, išmestos ir… grįžtų atgal – į sentimentų ir romantikos pasaulį.

Lelijos Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Nuotrauka iš bibliotekos archyvų
Lelijos Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Nuotrauka iš bibliotekos archyvų

Ignalina šią vasarą taip pat pražydo lelijomis – tiesiogine ir perkeltine prasme. Man labai patinka sumanymas išauginti sodeliuose, darželiuose, kiemuose, paežerėse  kuo daugiau ir kuo įvairiausių lelijų – nuo paprasčiausių iki karališkų. Bet niekaip neįprantu dirbtinių lieto marmuro lelijų, šiemet įkurdintų  skveruose ir aikštėse šalia tikrų gėlių. Kasdieną jas, tikrąsias ir dirbtines,  matau pro savo langą. Tikrinuosi: gal jau prisijaukinau? Ne, dar ne… Toks jausmas, lyg didžiulis paukštis būtų skridęs virš Ignalinos ir abejingai kaktelėjęs šen bei ten.

Ignalinos lelija iš lieto marmuro. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės
Ignalinos lelija iš lieto marmuro. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės

O miesto  fontanas centrinėje dalyje? Jis glumino ir juokino, jis buvo vadinamas kuo įvairiausiai… Jei korektiškai, tai vaisingumo simboliu. Jei kandžiau – mero  pasididžiavimu.  Jei vulgariai – tai Ignalinos falu ar… patys suprantate kaip… Pasak fontano  kūrėjo, tai  buvo besiskleidžianti lelija, jos pumpuras.

Ignalinos fontanas su lelijos pumpuru. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės
Ignalinos fontanas su lelijos pumpuru. Autorius Jonas Grunda. Nuotrauka iš Ignalinos rajono savivaldybės svetainės

Rugpjūčio mėnesį statybininkai pumpurą nurėžė – rajono mero ir kūrinio autoriaus akivaizdoje. Ignalinai vietoj pumpuro centrinėje aikštėje žadamas lelijos žiedas.

Ar bus romantiškas?

Nežinau. Romantika kartais baidosi manęs, o aš – jos. Juk abi dairomės į pasaulį netinkamai. Matyt, kalta „grifka“ – ji per ilga, o ir karčiai plaikstosi ten, kur pučia neklusnūs  vėjai. Ir aptvaras, tas amžinas parūdijęs aptvaras… Gal žinote, kaip ištrūkti?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kultūros svetainė


Lietuvos kultūros taryba 2019 m. skyrė paramą projektui "Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūtos svetainėje www.menobangos.lt