Aistė Šivytė. Eilėraščiai

Aistė Širvytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Aistė Šivytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau Vilniuje, Vilniuje gyvenu… turbūt ir gyvensiu.

Mėgstu lietuvišką kiną. Kai kuriuos tai stebina ir šiurpina.

Dar labiau mėgstu teatrą. Šitai nestebina nieko.

Rašau, kai reikia. Rašydama daug nesikankinu.

Pagal studijų kryptį, manau, kad tai nebloga savybė.

Studijuoju LMTA Scenos menų ir kino istoriją ir kritiką.

                                                                                           Aistė Šivytė

 Laidai

troleibusas kvepia spragėsiais

fluorescencinės lempos

naktį į langą atsitrenkė varna

vakar tave išsitempė gert

fluorascencinės lempos

įžūliai blykčioja

ir verčia dusti

tu lipi pro liuką ant troleibuso stogo

baigia užsupti juodai

šokčioja nuo laidų kibirkštys

danguj bandai suieškot Grįžulo Ratus

kaip pirmą kartą vaikystėj

 

Lidl

vaikas įsijautęs dantim drasko

Lidl’o maišelį

noris pasakyt kad taip nedarytų

bet ką žinau

gal jo karta

kiek kitaip viską įsivaizduoja

 

Laiko stūmimas

Plastelėjai puse piršto

Per cigaretės galiuką

Sugurinai savo nosį

Į pakelės asfaltą

Pasiūlei pabėgt velniaižin kur

Jei jau šį vakar nieko neveikiu

Sakau „gerai, vistiek turbūt

nelabai kuo užsiimt turėsiu“

Laipiojom aukštom lubom

Pajūriu ir kitais šventaisiais

Pakol plastelėjai puse piršo

Ir sugurinai save į asfaltą

 

Undinė

undinė vyną gėrė

undinė daug vyno gėrė

undinė labai meniškai išdribo

Neries krantinėj

prie to

neva

kanalizacijos vamzdžio

 

 Luotas

sukriošusi mūza irstosi

skęstančiam luote

 

ji maukia:

dantų skalavimo skystį

langų plovimo skystį

spiritą

antifrizą

gyvsidabrį

ir kitus metalo lydinius

 

o švenčių proga

su kūrėju naikina

vyną iš žalio plastiko butelio

su neapykanta:

mąstymui

nemąstymui

politinei situacijai

eurui

ir savoms aplinkybėms

 

abu irstosi

skęstančiam luote

mėnulio atspindy

skaldo vulgarias istorijas

vemia kvatodami

per luoto kraštą

 

ir skandina viens kitą

į dugną

kildami

 

Pasiplaukiojimas

 

kino salė

spragėsiais nubarstytos lubos

rodo filmą

apie klišes

sėdžiu salės gale

su žirafa

laikau jos kanopą

ji kramsnoja spragėsius

(tuos pačius ‒ nuo lubų)

į mano plaukus byra trupiniai

ekrane rodo baltos žiemos vaizdą

kėdės džiugiai daro bangą

nes žiūrovai atsisakė

žirafą bando nuvilioti inžinierius

inžinierių bando nuvilioti mechanikas

sninga iš mano plaukų

9-oj klasėj buvau „snieguolė“

 

Tikimybės

 Marina Abramovič

guli ant žolės

ir stebi debesis

 

Mariną Abramovič

gulinčią ant žolės

bet kas gali nušauti

 

Marina Abramovič

guli ant žolės

nepaisant dviejų galimybių baigčių

 

ji vis tiek stebi debesis

ją vis tiek stebi debesys

debesys gali ją nušauti

 

***

Niekad nemąstyk garsiai

Nesisveikink su nepažįstamaisiais

Nes kiekvienas sutiktas vėjas

Išnešios mintis su visom sėklom

 

Išbarstys jas po pievą

Ir užsės sodą

 

Sodas bus gražus

O po to nepastebėsi

Kaip užžels piktžolynu

Per kurį

nepareisi namo

 

Vakar

 

nugalėjai mane

savo pačios ginklu

savim

iš pikselių

kuriuos įspaudžiau stikle

tavo delno ‒ ‒

 

kaip dabar reiks

pažiūrėt į akis

be cukraus ir druskos

tik

nuosavu krauju

pasruvusias

 

 

 

 

 

 

 

Prievartos estetika kaip artumo ilgesio metafora: Lynne Ramsay

 Prancūzijoje trileris "Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo" ("You Were Never Really Here") platinamas supaprastintu ir ironišku pavadinimu - "Graži diena" ("A Beautiful Day").
Prancūzijoje trileris “Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo” (“You Were Never Really Here”) platinamas supaprastintu ir ironišku pavadinimu – “Graži diena” (“A Beautiful Day”).

Prievartos estetika kaip artumo ilgesio metafora: Lynne Ramsay

Karolis Baublys

Britų režisierė Lynne Ramsay – viena iš tų menininkių, kurios nepalieka tarptautinių kino festivalių be prizinės vietos. Ne išimtis ir jos naujasis filmas – aštraus siužeto trileris-drama Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo (You Were Never Really Here) – kuriam negailėta liaupsių po peržiūros šiųmetiniame Kanų kino festivalyje. Galiausiai filmui atiteko du prizai: režisierė ir scenarijaus autorė Lynne Ramsay pasidalijo apdovanojimą už geriausią scenarijų kartu su graikų režisieriaus Yórgos Lánthimos drama Šventojo elnio žudymas (The Killing of a Sacred Deer), apie kurį „Meno bangų“ skaitytojai jau turėjo progos išgirsti, o pagrindinį vaidmenį aštraus siužeto trileryje suvaidinęs amerikiečių aktorius Joaquinas Phoenixas gavo prizą už geriausią vyrišką vaidmenį. Kuo šis filmas išsiskiria iš gausybės aštraus siužeto trilerių?

Vienatvėje pagrindinį veikėją Joe (Joaquin Phoenix) kankina slogi akistata su praeitimi.
Vienatvėje pagrindinį veikėją Joe (Joaquin Phoenix) kankina slogi akistata su praeitimi.

Būtų per paprasta teigti, esą filmas pasakoja istoriją apie trauminę patirtį turinčio samdomo žudiko Joe (Joaquinas Phoenixas) dvasinę sumaištį, mėginimą jauną mergaitę Niną, senatoriaus dukterį (Ekaterina Samsonov), išgelbėti iš nepilnamečių prostitucijos liūno. Nors neturiu priekaištų filmo scenarijui, pritariu prancūzų kino kritikui Samueliui Douhaire᾽ui, teigiančiam, jog tam tikra prasme You Were Never Really Here scenarijus tėra apibendrinta psichologinės Martino Scorsese᾽s dramos Taksistas (Taxi Driver; 1976) versija. Tikroji filmo vertė slypi puikioje, itin ekspresyvioje režisūroje, kurią sustiprina eliptinis montažas, kuriantis savitą, tik šiam filmui būdingą, elipsių poetiką. Profesionalūs kino žiūrovai prancūzai šio filmo montažą įvardija „chirurginio montažo“ sąvoka (statiška, kontempliatyvi, kone prie lyriškų apmąstymų artėjanti scena keičiama brutaliais skerdynių vaizdais, balansuojančiais tarp prisiminimų ir haliucinacijų). Kokie dvasiniai prieštaravimai kamuoja pagrindinį filmo veikėją Joe?

Į destrukciją linkęs Joe - negailestingas smogikas, giliai užgniaužęs švelnumo poreikį.
Į destrukciją linkęs Joe – negailestingas smogikas, giliai užgniaužęs švelnumo poreikį.

Joe, kuris praeityje buvo karo Irake veteranas, o dabar tapo samdomu žudiku, galima būtų apibūdinti kaip šešėlį ar fantomą, dykinėjantį gatvėm be jokio tikslo, tuščiu žvilgsniu stebintį aplinką, su savimi besitampantį mylimiausią ginklą – kūjį. Joe linkęs į savidestrukciją ir savižudybę. Jo eigastis sunki, kūnas masyvus, akys dažnai traukomos spazmų. Eliptiniai flashbackai atskleidžia tris pagrindinio veikėjo dvasinės suirutės šaltinius: trauminę vaikystės patirtį, įgytą dėl smurtaujančio tėvo, karo Irake žiaurumų ir skausmingų buvusio FTB agento išgyvenimų. Joe pasaulyje vilties nėra. Vienintelis švelnumo šaltinis – sena motina, su kuria pagrindinis veikėjas gyvena tame pačiame bute ir per kurią įvedama netikėta intertekstinė nuoroda į Alfredo Hitchcocko Psichą (Psycho; 1960).

Kaip vieną iš pagrindinių filmo temų įvardyčiau vaikystės (nekaltumo) mirtį, įvaizdinamą per du personažus – pagrindinį veikėją, jo skausmingus vaikystės prisiminimus, ir paauglę Niną, įklimpusią į nepilnamečių prostitucijos liūną. Šiedu veikėjai, kankinami košmariškų patirčių, sugeba vienas kitą suprasti ir tampa atrama vienas kitam.

Joe pavyksta iš nepilnamečių prostitucijos tinklo išlaisvinti jauną mergaitę Niną (Ekaterina Samsonova).
Joe pavyksta iš nepilnamečių prostitucijos tinklo išlaisvinti jauną mergaitę Niną (Ekaterina Samsonova).

Brutalus ir sykiu poetiškas filmas, artimas Pietų Korėjos režisieriaus Parko Chan-wooko stilistikai, patraukia ir puikiais muzikiniais sprendimais, kartkartėmis primenančiais žymųjį Nicolaso Windingo Refno Važiuok (Drive; 2011). Prievartos ir smurto scenos stilizuotos ir vaizdo, ir garso lygmenyje; žiūrovas regi tai, ką galima būtų pavadinti prievartos (ar kraujo) estetika.

Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo (You Were Never Really Here) – tai trileris, sukuriantis per trumpo filmo įspūdį. Psichologinė aštraus siužeto drama, trunkanti 85 minutes ir pasižyminti elipsių gausa, galiausiai baigiama savotiška dviguba pabaiga, iš kurių viena – destruktyvi, demonstruojanti Joe savižudybę (ji pateikiama kaip sapnas ar haliucinacija), o kita – nuosaikiai optimistinė, švelniai ironizuojanti happyendą. Ši, antroji, pabaiga diktuoja ir prancūzišką filmo pavadinimo versiją – Graži diena (A Beautiful Day). Žiūrovui tarytum paliekama teisė pasirinkti, kuri pabaiga jam priimtinesnė.

 

Antikos pasaulio atšvaitai šių dienų visuomenėje: negailestinga Yórgos Lánthimos diagnozė

"Šventojo elnio žudymas". Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.
“Šventojo elnio žudymas”. Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.

Antikos pasaulio atšvaitai šių dienų visuomenėje: negailestinga Yórgos Lánthimos diagnozė

Karolis Baublys

Yra filmų, kurie nustebina, priverčia suklusti, provokuoja, glumina, net pribloškia. Būtent tokie potyriai lydi negailestingo, net ciniško ir sadistiško, visuomenės kritiko graikų režisieriaus Yórgos Lánthimos filmų peržiūras. Gerai pažįstamas šiuolaikinių kino festivalių dalyviams (apdovanotas Kanuose ir Venecijoje), graikų kino novatorius visuomet pateikia netikėtą provokuojančią idėją, savitai (de)konstruojančią šiuolaikinę visuomenę ir jos gyvenimo principus. Provokuojantis požiūris į šiandieninį sociumą išreiškiamas ir naujausioje dramoje Šventojo elnio žudymas (The Killing of a Sacred Deer), kuriai šiais metais Kanų komisija skyrė prizą už meniškiausią scenarijų.

Filmo pavadinimas nurodo į iškalbingą kultūrinį kontekstą – Ifigenijos mitą senovės graikų mitologijoje. Pranašui patarus, achajų vadas Agamemnonas sutiko paaukoti savo dukterį Ifigeniją Artemidei už tai, kad deivė pasiųstų palankius vėjus ir laivai sėkmingai išplauktų į Troją. Lemtingą akimirką Artemidė apkeitė Ifigeniją elniu, paskirdama Agamemnono dukterį savo šventyklos žyne. Mitas atspindi senovės paprotį aukoti žmones dievams. Būtent šis mito lygmuo sudomino Yórgos Lánthimos ir privertė susimąstyti apie galimybę pritaikyti šią istoriją mūsų laikams ir papasakoti apie šiuolaikinį Agamemnoną, kurį filme savaip įkūnija pagrindinis veikėjas Stevenas Murphy᾽is – širdies chirurgas prestižinėje ligoninėje.

Siužeto lygmenyje žiūrovas stebi širdies chirurgo Steveno (Colinas Farrellis) kasdienybę: darbą ligoninėje, santykius su žmona medike Anna (Nicole Kidman) ir dviem vaikais (keturiolikmete dukra Kim ir dvylikmečiu sūnumi Bobu). Tačiau yra vienas elementas, iškrentantis iš kasdienio ritualo – mįslingas ryšys su šešiolikmečiu Martinu (Barry᾽is Keoghanas), kurio tėvas mirė operuojamas Steveno. Genamas neįsisąmonintos kaltės, Stevenas globoja paauglį lyg savo vaiką (duoda jam pinigų, eina drauge vakarieniauti), bet nieko apie tai nepasakoja savo žmonai Annai. Jausdamas, kad berniukas ima vis daugiau iš jo reikalauti, pagrindinis veikėjas galiausiai nusprendžia jo vengti. Štai tada ir išryškėja tikroji Martino artumo priežastis: kadangi chirurgas per savo aplaidumą nužudė jo tėvą (operacijos metu Stevenas buvo neblaivus), tad už bausmę (ar, veikiau, teisingumo vardan) privalo nužudyti vieną iš savo šeimos narių (žmoną, dukterį ar sūnų). Martinas jam leidžia pasirinkti, kurį. Jei ne, jų laukia žiauri agonija, susidedanti iš keturių etapų: 1. kojų paralyžius; 2. nepajėgumas maitintis; 3. akių kraujavimas; 4. mirtis. Pirmasis paralyžuojamas Steveno sūnus Bobas, tada ateina dukters Kim eilė. Šitaip antikinių tragedijų principas – akis už akį, dantis už dantį – perkeliamas į šiuolaikinį naratyvą, keliantį klausimus apie teisingumą ir atsakomybę už savo veiksmus.

Anna (Nicole Kidman) ir Stevenas (Colin Farrell) dramoje "Šventojo elnio žudymas".
Anna (Nicole Kidman) ir Stevenas (Colin Farrell) dramoje “Šventojo elnio žudymas”.

Fatališkumu ir katastrofos nuojauta persmelktoje istorijoje vienintelė gydytojo žmona Anna (Klitemnestros atitikmuo?) lieka nepaliesta kūno agonijos. Jei Martiną galima būtų interpretuoti kaip rūsčios senųjų laikų dievybės įsikūnijimą, Anna taip pat turi dieviškąjį lygmenį, ji atspari metafizinei Martino galiai. Stiprus Nicole Kidman vaidmuo dar sykį įrodo australų-amerikiečių aktorės pajėgumą ištirpinti savo tapatybę vaidmenyje ir patvirtina ją esant stipriausia savo kartos aktore: nei Julia Roberts, nei Sandra Bullock negali nustebinti itin netikėtu labai skirtingų vaidmenų pasirinkimu (tai – vienas įdomiausių Nicole Kidman aktorinės karjeros bruožų), talentingai išlaviruojant tarp didelio biudžeto Holivudo produkcijos ir konceptualaus autorinio kino. Nicole Kidman herojė mėgina sušvelninti Martino rūstumą, apeliuodama į teisingumą: kodėl ji ir jos vaikai turi atpirkti kito kaltę? Tačiau Martino atsakymas šaltas, matematiškai apskaičiuotas, nepalaužiamas, kone ciniškas: tai, kas vyksta, yra arčiausia teisingumo.

Vis stiprėjantis chaoso ir nesugebėjimo jį suvaldyti pojūtis pagrindinį veikėją Steveną verčia surišti ir įkalinti Martiną namų rūsyje, fiziniu kankinimu mėginant priversti atsižadėti fatališkos ištarmės apie artimųjų mirtį. Tačiau fizinis smurtas Martinui nesukelia baimės, net priešingai, ‒ paskatina jį ryžtingai keliauti iki finalo. Sadistiškai iškandęs gabalą mėsos iš savo paties rankos, Martinas kreipiasi į Steveną daugiaprasmiais žodžiais: „Ar supranti?.. Visa tai – metafora, simbolis“. Tokiu būdu vienos šeimos katastrofa virsta viso modernaus buržuazinio būvio apibendrinimu, jo simboliu, negailestinga ir ciniška diagnoze.

Įdėmus ir iškalbingas Annos (Nicole Kidman) žvilgsnis.
Įdėmus ir iškalbingas Annos (Nicole Kidman) žvilgsnis.

Kaip ir ankstesniems Yórgos Lánthimos filmų scenarijams, Šventojo elnio žudymui būdinga specifiška kalba (dialogai robotizuoti). Robotiškumas persmelkia visą personažų kasdienybę (gestus, replikas, mąstyseną), balansuodamas tarp satyros ir absurdo. Sudaromas įspūdis, tarytum veikėjai būtų ne iki galo žmonės, tarytum dievybė, kurdama žmogų, pritrūko (ar pagailėjo?) tam tikro elemento, kuris palieka filmo veikėjus „iki-žmonėmis“ (ar „lyg-žmonėmis“). To trūkstamo elemento stygius ir lemia ambivalentiškus, dažnai sunkiai paaiškinamus personažų veiksmus, nesugebėjimą tvarkyti nei savo, nei kitų gyvenimų.

Atskiro dėmesio vertas itin konceptualus filmo garsas, kuriame esminį vaidmenį vaidina sakralinė muzika. Visaregės dievybės personifikacija tampa ir kameros akis, be atodairos sekanti pagrindinius veikėjus. Šiuo požiūriu iškalbinga Bobo kojų paralyžiaus šalia ligoninės laiptų scena, filmuojama iš viršaus, šitaip imituojant visaregės dievybės žvilgsnį.

Anglakalbis afišos variantas akcentuoja pagrindinius veikėjus (Anną ir Steveną) įkalintus Martino (Barry Keoghan) gniaužtuose, priklausančius nuo jo iracionalios galios ir sprendimų.
Anglakalbis afišos variantas akcentuoja pagrindinius veikėjus (Anną ir Steveną) įkalintus Martino (Barry Keoghan) gniaužtuose, priklausančius nuo jo iracionalios galios ir sprendimų.

Netikėtai iškylantis religinis lygmuo, taip pat radikali buržuazinės visuomenės kritika (personažai ciniškai išjuokiami) Šventojo elnio žudymą priartina prie Piero Paolo Pasolini kinematografijos, pirmiausia – Teoremos (Teorema; 1968). Jei mįslingasis Svečias iš Teoremos, įkūnytas britų aktoriaus Terence᾽o Stampo, suvoktinas kaip dieviškos meilės įsikūnijimas, Martinas iš Šventojo elnio žudymo iškyla kaip metafizinės bausmės ar Dievo rūstumo materializacija. Abu veikėjus sieja ambivalentiškas dieviškumas, sujungiantis sakralumą ir demoniškumą į nedalomą vienį.

Šventojo elnio žudymas – tai moderni ir ciniška šiandieninio kasdienio gyvenimo tragedija, kurioje neapykanta ir atjauta, humanizmas ir absurdas susijungia į vienumą. Netikėtos detalės (vienos iš jų negailestingai satyriškos, kitos ‒ artimos absurdui), tik sustiprina filmo daugiaplaniškumą, įrodydamos graikų režisieriaus kūrybinį potencialą. Neabejotinai vienas įdomiausių šių metų filmų, Šventojo elnio žudymas žiūrovus verčia suklusti, išsikeliant klausimą, kas šiuolaikiniam žmogui išties yra svarbu ir (vis dar?) prasminga.

 

Kūno ir sielos vienovės beieškant: vengrų kino niuansai

Filmo "Kūnas ir siela" afiša.
Filmo “Kūnas ir siela” afiša.

Kūno ir sielos vienovės beieškant: vengrų kino niuansai

Karolis Baublys

Šiais metais, jau antrą kartą Berlyno kino festivalio istorijoje, prestižiškiausią apdovanojimą – Auksinį Lokį – laimėjo vengrų filmas. Pirmą kartą vengrai triumfavo 1975 m. režisierės Mártos Mészáros drama Įvaikinimas (Örökbefogadás). Kaip ir pirmasis laureatas, šiųmetinis laimėtojas –  Kūnas ir siela (Testről és lélekről) – režisuotas moters režisierės Ildikó Enyedi, kuri jau nuo 1989 m. gerai pažįstama profesionaliam prancūzų žiūrovui (tais metais jos filmas Mano XX-as amžius (Az én XX. századom) laimėjo Auksinės kameros apdovanojimą už pirmąjį filmą Kanų kino festivalyje). Kokius meninius sprendimus diktuoja subtili režisierės sąmonė?

Elnias ir elnė žiemos fone - įtaigaus poetinio romantizmo įrodymas.
Elnias ir elnė žiemos fone – įtaigaus poetinio romantizmo įrodymas.

Jau pirmieji dramos Kūnas ir siela kadrai intriguoja: žiūrovas stebi atsargų elnio ir elnės bendravimą gamtos prieglobstyje. Šie vaizdai, kurie filme kartojasi skirtingais metų laikais, tampa leitmotyvu, ryškinančiu bendravimo subtilybes, niuansus. Palengva žiūrovui leidžiama suprasti, kad stebima idilė – tai sapnas, kurį kiekvieną naktį regi du skirtingi asmenys, dirbantys toje pat įmonėje, ‒ moteris (Mária), naujoji kokybės kontrolierė, atsiskyrėlė, vengianti nepažįstamųjų (aktorė Alexandra Borbély), ir vyras (Endre), įmonės direktorius (aktorius Géza Morcsányi): Mária sapną regi iš elnės pozicijų, o Endre – iš elnio. Kai į įmonę atvyksta psichologė, kurios užduotis ‒ nustatyti darbuotojų psichinę būklę, Mária ir Endre sužino juos jungiančią paslaptį, kuri nustebina pačią psichologę: du asmenys regi tą patį sapną. Pagrindiniai veikėjai mėgina realiame gyvenime atrasti idilišką elnio ir elnės būvį, kuris juodu sieja sapne. Tačiau iškyla esminių sunkumų: Mária jau nuo vaikystės bijo kūniško artumo (prisilietimų), tad tampa perdėm komplikuota idilišką sielos ryšį perkelti į kūno lygmenį. Kūno negalia kamuoja ir Endre (jo kairė ranka paralyžuota).

Ar pagrindiniams veikėjams pavyks įveikti juos skiriantį atstumą?
Ar pagrindiniams veikėjams pavyks įveikti juos skiriantį atstumą?

Pirminė filmo idėja gana tradiciška: du asmenis jungia akivaizdus dvasinis ryšys, perteiktas sapno pavidalu, tačiau kūno lygmuo, atstovaujantis realybę, atrodo itin komplikuotas ar net neįmanomas. Komplikuotas kūno ryšys atskleidžiamas ir kalba: pagrindiniai veikėjai neįstengia minčių išreikšti adekvačiais žodžiais, jų dialogai akivaizdžiai negrabūs. Tačiau palengva filme ryškinama idėja, kurią prancūzų kino apžvalgininkas Frédéricas Straussas įvardija kaip bandymą prisijaukinti vienas kitą: kiekvienas žodis ar gestas filmuojamas it mažytis žingsnis kito link. Tad galima būtų teigti, kad režisierė Ildikó Enyedi vaizdų kalba perteikia poros konstravimo, artėjimo vienas kito link subtilybes ir sunkumus.

Pagrindinis filmo veikėjas Endre (Géza Morcsányi).
Pagrindinis filmo veikėjas Endre (Géza Morcsányi).

Filmas pasižymi išskirtine poetiško romantizmo ir brutalaus realizmo vienove, kuri savo ruožtu sužadina mintį apie galimą kūno ir sielos vienovę. Šiuo požiūriu pagrindiniu akcentu tampa veiksmo vieta – skerdykla, kurioje paskersti gyvuliai kuria milžinišką konstrastą idiliškiems sapno vaizdams gamtos fone.

Vengrų režisierė Ildikó Enyedi naujajame kūrinyje perteikia išmintingą požiūrį į meilę: meilė nėra vien blizgantys paviršiai, meilė – tai sugebėjimas prisijaukinti vienas kitą, neslepiant nuoskaudų, randų, skaudžios patirties. Paskutiniuosiuose filmo vaizduose Mária ir Endre rodomi ankstų rytą po pirmo kūniško suartėjimo. Jiedu šypsosi, dalijasi kasdienybės mažmožiais ir… nebepajėgia prisiminti, ką sapnavo naktį. Tikslas pasiektas: onirinis būvis perkeltas į sąmonės lygmenį, jiedu – elnias ir elnė – sugebėjo pereiti išbandymą ir sujungti kūną ir sielą. Išmintinga ir išties subtili tarpusavio bendravimo, jausmų ugdymo pamoka.

 

Lietuvos istorijos pamatai užsienio lietuvių vaikams ‒ „Teatriuko“ gastrolės

ZALIA GYVA 3

Lietuvos istorijos pamatai užsienio lietuvių vaikams ‒ „Teatriuko“ gastrolės

Tuoj dvidešimtmetį švęsiantis teatras vaikams „Teatriukas“ lapkričio 18‒19 dienomis, tęsdamas savo gastroles su spektakliu „Žalia gyva“, skirtu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui minėti, lankėsi Londone. Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto – „Žalia gyva“ mažiesiems lietuviams svetur kelias driekiasi per keletą šalių: spalio mėnesį teatras gastroliavo Švedijoje, Danijoje bei Norvegijoje, o prieš tai lankėsi Turkijoje ir Latvijoje.

ZALIA GYVA 1

Kaip teigia viena iš „Teatriuko“ įkūrėjų Dalia Mikoliūnaitė, šis spektaklis nėra skirtas tradicinėms erdvėms, todėl vaidinamas įvairiausiose specialiai teatrui nepritaikytose erdvėse: klasėse, bendruomenės namuose, gastrolių Turkijoje metu rodytas piratų laive, o vienas iš Londono lietuvių bendruomenei skirtų pasirodymų įvyks bažnyčioje.

Interaktyviame spektaklyje ‒ pamokoje, trunkančioje 45 minutes, vaidmenis kuria „Teatriuko“ aktoriai ir įkūrėjai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas, spektaklio režisierė Agnė Sunklodaitė, scenografė Giedrė Brazytė.

ZALIA GYVA 4

Spektaklio idėja gimė persvarstant Gedimino kalno istoriją bei paties Vilniaus miesto atsiradimo ir įsikūrimo klausimus. 2015 metų pabaigoje pasirodęs „Žalia gyva“ gyvomis bei vaizdžiomis priemonėmis pasakoja apie Vilniaus istoriją, remdamasis Gražinos Mareckaitės prisiminimais, išsakytais knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Profesionali kūrybinė grupė, pasitelkusi nuotraukas, literatūrinę medžiagą ir prisiminimus, jautriai ir kūrybiškai sudėliojo originalų scenarijų, kurio veikėjai ‒ įvairių tautybių ir laikotarpių mažieji Vilniaus gyventojai. Spektakliu norima aiškiai ir suprantamai užsienyje augantiems lietuvių vaikams suteikti pamatinių žinių ne tik apie paties Vilniaus, bet ir apie visos Lietuvos istoriją, svarbius jos momentus, pabandant visus niuansus perteikti vaiko akimis.

Po kiekvieno spektaklio kūrėjai kviečia jaunuosius žiūrovus ir jų tėvelius įsijungti į diskusiją, kurios metu vaikai galėtų užduoti rūpimus klausimus, išsakyti pastebėjimus, pakalbėti apie patį spektaklį, ką jis jiems duoda ir kaip jie jį supranta. Tokios diskusijos – „Teatriukui“ įprastos po kiekvieno spektaklio. Svarbus grįžtamasis ryšys ir dialogas su žiūrovu.

ZALIA GYVA 2

Lietuvių bendruomenėse užsienyje spektaklis sulaukė itin teigiamų atsiliepimų, kuriuose dėkojama už progą puikiai ir smagiai su šeima praleisti laiką teatre, stebint gyvą ir dinamišką pasirodymą, kurio metu dėmesį geba išlaikyti net ir patys nekantriausi žiūrovai. Oslo lietuvių šeimų bendruomenės „Lietuvių namai“ pirmininkė Ieva Kilčauskaitė pastebi, kad spektaklis tinka ne tik vaikams, bet ir vyresniems žiūrovams, nes kai kurie elementai skirtingai interpretuojami skirtingų kartų žiūrovų ir atveria skirtingas, bet tikras ir didelį įspūdį paliekančias patirtis.

„Teatriukas“ yra socialiai aktyvus ir atsakingas teatras, kuriam svarbu tai, kas vyksta aplinkui, užsiima vaikų teatro edukacija, rengia vaidinimus globos namuose, pabėgėlių priėmimo centre Rukloje. Neseniai pasirodė sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos globojamas projektas „Arbatinukai“, skirtas kūdikiams ir jų tėveliams, bendrai šeimų psichinei sveikatai stiprinti. Jis vyksta Lietuvos ligoninėse, moterų krizių centruose, sanatorijose ir kitose erdvėse.

 Daugiau informacijos oficialiame „Teatriuko“ puslapyje www.teatriukas.lt Prikabintų nuotraukų autorius Ernestas Ražukas, bei Teatriuko archyvo nuotrauka.

Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę

Švedų ir danų filmas "The Square"
Švedų ir danų filmas “The Square”

Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę

Karolis Baublys

Šių metų Kanų kino festivalyje Auksinė Palmės šakelė atiteko švedų režisieriui Rubenui Östlundui už originalią komediją rafinuotiems intelektualams The Square, kur išbandomi visi įmanomi humoro lygmenys: lengva ironija balansuoja ties karčia satyra, subtilus humoras virsta grotesku, tačiau dažniausia juoko forma yra tai, ką, ko gero, derėtų įvardyti kaip skandinavų humorą. Filmas fiksuoja šiandienio gyvenimo paradoksus, juos priartindamas tai prie sušvelnintos absurdo versijos, tai prie karčiai ironiško, net šokiruojančio performanso, satyriškai pajuokiančio šių dienų visuomenę ir jos įpročius. Tačiau kokias idėjas slepia šis niuansuotas, įvairiaspalvis, daugiaplanis, iš daugybės pustonių sukonstruotas humoras?

Pagrindinis filmo veikėjas – išsiskyręs keturiasdešimtmetis tėvas Christianas (danų aktorius Claesas Bangas) – visuomenėje vertinamas Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius, rengiantis naują projektą – instaliaciją The Square. Kaip teigia projekto idėjos aprašas, The Square – tai šventa vieta, kurioje karaliauja pasitikėjimas žmonėmis ir altruizmas. Vizualiniame lygmenyje The Square – tai kvadratas, apibrėžtas švytinčių baltų linijų. Pagal projekto koncepciją, asmenys, esantys kvadrato rėmuose, yra lygūs teisėmis ir pareigomis. Tačiau filmo siužeto lygmenyje instaliacija atsiskleidžia kaip kandi socialdemokratų idealų alegorija, demaskuojanti atotrūkį tarp altruizmo ir realios gyvenimo patirties. Kai kartą Christianas gatvėje neatsisako padėti nepažįstamai moteriai, bėgančiai nuo ją besivejančio karštakošio tipo, jis susivokia tapęs sukčių auka (iš Christiano pavagiama piniginė ir mobilusis telefonas).

Pagrindinis filmo veikėjas Christian, įkūnytas danų aktoriaus Claes Bang, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James'u Bondu.
Pagrindinis filmo veikėjas Christianas, įkūnytas danų aktoriaus Claeso Bango, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James’u Bondu.

Filmo režisierius, perpindamas humanizmą ir cinizmą, išreiškia patogios visuomenės kritiką: pasiturintys intelektualai, kone dievinantys rafinuotą meną, priešinami gatvėse gyvenantiems vargšams. Tačiau nei vieni, nei kiti nėra vaizduojami vienprasmiškai: greito maisto restorane centų prašanti moteriškė nesibodi Christiano paprašyti nupirkti jai sotų sumuštinį ir lyg niekur nieko priduria: „Tik be svogūnų!“

Bene daugiausia klausimų filme susieti su šiuolaikinio meno koncepcijomis ir su meno apskritai misija. Kokią funkciją menas atlieka pasaulyje, kuriame žmogus žmogui – vilkas? Ar šiuolaikinis menas skirtas visiems, ar tik saujelei intelektualų? Amerikietė žurnalistė Anne (aktorė Elisabeth Moss), imdama interviu iš Christiano, išsiduoda nieko nesuprantanti apie šiuolaikinį meną. Christiano cituojama Marcelio Duchamp᾽o idėja, kad kasdienis objektas (pavyzdžiui, Anne krepšys) muziejaus erdvėje gali virsti meno objektu, ją akivaizdžiai nustebina.

Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme "The Square" vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.
Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme “The Square” vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.

Iš filmo visumos išskirčiau du labiausiai pavykusius epizodus. Pirmiausia, tai būtų bene daugiausia juoko žiūrovui sukelianti scena po kūniško Christiano ir žurnalistės Anne suartėjimo, kurioje meno kuratorius, akylai saugantis savo vyriškumą, atsisako atiduoti Anne panaudotą prezervatyvą. Antrasis neabejotinai pavykęs epizodas veikiau drastiškas nei komiškas, primenantis patį tikriausią happeningą, demonstruoja pasiturinčių meno gerbėjų pobūvį, kurio metu užsakytas aktorius, performanso atlikėjas, įkūnydamas didžiulę beždžionę (pirminį žmogaus raidos etapą?), terorizuoja puotos svečius. Šis epizodas nutrina ribas tarp fikcijos (meno pasaulio) ir realybės. Filme einama ir toliau, užklausiant, ar ši riba apskritai egzistuoja. Galima būtų teigti, kad švedų režisierių Rubeną Östlundą domina fikcijos realumas ir realybės fiktyvumas.

Išskirtinė režisūra, išsiskirianti griežta kadravimo sistema, žaidimu tarp „matoma“ ir „nematoma“, iškelianti opius klausimus tarp meno ir visuomenės (ar, plačiąja prasme, gamtos, kurią reprezentuoja žmogus ir jo būvis), suteikia filmui The Square originalumo. Žiūrovas priverstas permąstyti daugiaplanius santykius ne tik tarp konceptualaus meno ir visuomenės, bet ir tarp atskirų visuomenės individų ir jų skirtingų vertybių sistemų, vedančių filmo veikėjus į komišką nesusikalbėjimą. The Square – tai idėjų kinas, verčiantis mąstyti ir tai darantis subtilaus humoro forma.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

"Detroitas". Filmo afiša.
“Detroitas”. Filmo afiša.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

Karolis Baublys

Amerikiečių kino režisierė ir scenaristė Kathryn Bigelow nėra tipiška kurianti moteris, kuriai kūryba – jausmų išraiškos forma. Jos filmų pasaulis, atskleidžiantis aktualius amerikiečių politinius ir socialinius reiškinius, pabrėžtinai maskulinistinis, kupinas prievartos, smurto, teroro. Tokiame pasaulyje humanizmas nuolat patiria pavojų, jam grasinama. Puikų kinematografinį išsilavinimą turinti režisierė (jos mokytojai Kolumbijos universitete buvo Susan Sontag ir Milošas Formanas) 2010 metais tapo pirmąja moterimi kino istorijoje, apdovanota Oscaru už režisūrą (juosta Išminuotojų būrys (The Hurt Locker; 2008) tapo tikru triumfu). Kokią staigmeną žiūrovams ši drąsi kūrėja pateikė 2017-aisiais?

UDP_04534.CR2
Riaušės Detroite.

Naujojo režisierės filmo, istorinės dramos Detroitas (Detroit), centre – kone dokumentiškas sudėtingo reiškinio – rasizmo – tyrinėjimas. Juosta nuo pat pirmųjų kadrų žiūrovą priverčia pajusti nepatogią ir tamsią 1967-ųjų vasaros atsmosferą. Tais metais Detroitas išgyveno politinės-socialinės suirutės apogėjų: afroamerikiečių maištas prieš rasinę segregaciją pasiekė kulminaciją. Anot istorinių dokumentų, tuo metu automobilių prekybos ir soul muzikos centro Detroito visuomenę sudarė 40 % juodaodžių, o policijos pareigūnai buvo išimtinai baltieji (98 %). Netylančios gatvių riaušės ir nuolatinė įtampa priverčia Detroito policiją imtis brutalių veiksmų. Tačiau kur baigiasi riba tarp profesinės pareigos ir piktnaudžiavimo turima valdžia?

Kathryn Bigelow atskleidžia šį chaotišką amerikiečių istorijos puslapį vienos košmarą primenančios nakties įvykiais: jaunų vietinių muzikantų grupė The Dramatics ir jos lyderis Larry᾽is Reedas (talentingai įkūnytas juodaodžio aktoriaus Algee᾽o Smitho), negalėdami koncertuoti dėl sukilusių riaušių, randa prieglobstį nedideliame motelyje, kur juos priglaudžia dvi žavingos baltaodės amerikietės, ieškančios nuotykių. Neapdairus vieno motelyje apsistojusio afroamerikiečio žaidimas žaisliniu pistoletu nekaltai „pagąsdinant“ baltaodžius policininkus baigiasi didele drama: į motelį įsiveržusi policija, remdamasi brutaliais metodais, mėgina visus motelio gyventojus iškvosti, kur slepiasi numanomas snaiperis. Pamažu išryškėja tikrieji baltaodžių tvarkos sergėtojų veidai.

Britų aktorius Will Poulter (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.
Britų aktorius Willas Poulteris (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.

Iš veikėjų visumos išsiskiria trys pagrindinės figūros: minėtas muzikantas Larry᾽is Reedas, šalia motelio naktiniu sargu dirbantis ir solidariai afroamerikiečius ginantis Melvinas Dismukesas (iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega) ir baltaodė Julie (britų aktorė Hannah Murray), sulaukusi policininkų neapykantos vien dėl to, kad partneriu pasirinko juodaodį vaikiną. Filmas pamažu atskleidžia dramatiškas jų gyvenimo istorijas, subjaurotas košmariškos nakties įvykių: Larry᾽ Reedas, visą gyvenimą svajojęs tapti muzikantu, galiausiai atsisakys šlovingos karjeros, kankinamas nekaltų draugų mirčių. Nenorėdamas linksminti baltaodžių, jis gyvenimą paskirs kukliam bažnytiniam chorui. Nakties sargas Melvinas Dismukesas, atsidūręs ne vietoje ir ne laiku, vos netaps atpirkimo ožiu, apkaltintas policininkų įvykdytais nusikaltimais. Žiūrovą labiausiai sukrečia tai, kad minėtieji veikėjai nėra fiktyvūs, tai – realiai egzistuojantys žmonės, kurių patirtis visam laikui paženklino lemtingoji naktis.

Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme "Detroitas" vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.
Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme “Detroitas” vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.

Filmo režisierė Kathryn Bigelow ir nuolatinis jos filmų scenaristas Markas Boalas, remdamiesi archyviniais dokumentais, policijos raportais, asmeniniais dramos dalyvių liudijimais ir senomis nuotraukomis, sukūrė neabejotinai sukrečiantį ir meniniu požiūriu vertingą filmą, balansuojantį tarp dokumentikos ir fikcijos. Bene įdomiausias filmo sprendimas – mėginti atkurti tai, kas vyko už uždarų durų, ir ko tragedijos dalyviai negalėjo žinoti. Būtent šiuose epizoduose dokumentika palaipsniui virsta fikcija. Nors filmo papasakota istorija įvyko lygiai prieš 50 metų, žiūrovas priverčiamas iškelti nepatogų klausimą ‒ ar mūsų požiūris ir įsitikinimai iš tiesų pasikeitė? Sukrečiančiu realizmu pasižyminti istorinė drama – neabejotinai viena iš realiausių pretendenčių į artimiausią Oscarų apdovanojimą.

 

 

 

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Mindaugas Urbaitis (c) LMTA. D. Matvejevo nuotrauka
Mindaugas Urbaitis (c) LMTA. D. Matvejevo nuotrauka

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Kompozitoriui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Mindaugui Urbaičiui šiais metais sukako 65 metai. Jo kūriniai žinomi ir mėgstami Lietuvoje, o susidomėjimas jo paskaitomis LMTA yra tiesiog stebėtinas. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Mindaugu Urbaičiu, kuriame kompozitorius kalbėjo ne tik apie profesinės sėkmės paslaptis, bet ir apie požiūrį į studentus, vaikystės svajones ir daugybę kitų dalykų.

Paulina Liubarskytė

Pirmąją vasaros dieną šventėte savo 65-tąjį gimtadienį. Kaip keitėsi Jūsų požiūris į muziką per visus tuos metus?

Viena vertus sakyčiau, kad jis visai nesikeitė. Nes muzikos, kurios klausydavau paauglystėje, žavesys niekur neišnyko. Aš vis dar esu ištikimas jai. Tas požiūris susiformavo man būnant septyniolikos-aštuoniolikos metų, dar prieš studijuojant Konservatorijoje, kai labiau pasinėriau į muzikos kūrybą. Tuo metu dar buvo sunku numanyti, kur link muzika kryps, kas vyks ateityje, kaip keisis tas muzikos pasaulis, į kurį jau esi įsuktas. Tačiau supratau, kad tai muzika tave keičia, keičia tokiom kryptim, kurių net nuspėti negalėtum. Taip yra ir dabar.

Kas suteikia Jums įkvėpimo dirbti ir kurti? 

Aš manau, kad viskas. Tiesiog aplinka. O didžiausias įkvėpimas kūrybai man yra muzika. Aš visada sakau, kad esu nuobodus žmogus. Mano ir profesija yra muzika, ir hobis – muzika, ir laisvalaikis – muzika. Aš niekada nuo jos „nepabėgu“. Tiek mano kūryba, tiek radijo laidos, tiek dėstytojo darbas, viskas susiję su šiuolaikine muzika ir ta šiame šimtmetyje labai kintančia jos scena, savotišku susifragmentavimu, skilimu į daugybę srovių ir posrovių. O kadangi tuo gyvenu, tai tas darbas ir inspiruoja, suteikia naujų idėjų. Telieka reaguoti į gyvenimą, kuris verda aplink mane.

Kaip nutarėte, kad rinksitės kompozitoriaus kelią? Galbūt vaikystėje, jaunystėje svajojote apie visai kitokią veiklą?

O taip, žinoma. Kai buvau kokių penkerių metų, svajojau, kad būsiu vairuotojas, kuris vežios daržoves į miestą. Man tai atrodė labai kilnus ir įdomus užsiėmimas. Tuo metu mieste, prie turgaus buvo mano mokykla ir aš visuomet stebėdavau, kaip rytais mano dėdė ten atveža daržoves, kaip jas iškrauna. Kopūstai, bulvės, morkos. Atrodė – va čia tai darbas. Po to gana anksti pradėjau mokytis muzikos. Tokiose situacijose visada prisideda tėvai. Jie pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, kad mėgstu klausytis muzikos ir leido mane lankyti privačias mokytojo Kęstučio Ivaškevičiaus pamokas, vėliau – vaikų muzikos mokyklą. O ten besimokant paskutiniuosius metus, atsirado toks dalykas, kaip roko muzika. Žinoma, aš jos pradėjau klausytis ir, kaip daugeliui, atsirado noras įkurti grupę. Ir mes su draugais ją įkūrėm, repetavom, dirbom. Tada grupei prireikė dainų. Taip kilo mintis: jei rašo „The Beatles“, tai kodėl negalėčiau ir aš parašyti? Jie juk paprasti vyrukai, nieko nesimokę, o aš dar ir mokiausi. Taip atsidūriau J. Gruodžio muzikos mokykloje. Ten atėjus manęs iškart pasiteiravo, ką noriu veikti: kai pasakiau „kurti dainas“, nusiuntė į kompozicijos klasę. Iš pradžių buvau laisvasis klausytojas, o galiausiai palikau vidurinę mokyklą ir tapau J. Gruodžio muzikos mokyklos mokiniu. Matyt, ta trauka muzikai vis tik buvo užkoduota giliai viduje.

M. Urbaitis - Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m). (c) LMTA archyvas
M. Urbaitis – Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m). (c) LMTA archyvas

Esate žinomas kompozitorius ir jau daugiau nei 40 metų dėstote LMTA. Kas paskatino Jus rinktis pedagogo kelią greta kompozicijos?

Man patiko skaityti paskaitas. Atsimenu savo pirmąją paskaitą, kurią paskaičiau savo draugams ir kolegoms moksliniam būrely J. Gruodžio muzikos mokykloje. Pats ruošimasis, paskaita ir faktas, kad gavau papasakoti kažką įdomaus, ko kiti dar neskaitė ir nežino, man neapsakomai patiko. Tikriausiai tam taip pat turiu polinkį. Abu mano tėvai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kurį laiką aš bandžiau būti laisvu menininku, dėstymas tuo metu nebuvo nuolatinis darbas, ir gyvenau tik iš kūrybos. Bet tai mane labiau išvargino, nei dėstymas. Pasiilgau žmonių, bendravimo, ko nors pastovesnio gyvenime. O dirbti su jaunais žmonėm man yra ypač smagu. Smagu sekti, ką jie daro, kaip jie mąsto, ką jie galvoja, kaip jie žiūri į vienus ar kitus dalykus. Dirbdamas tu nuolat atšviežini savo požiūrį ir vertinimą, savo muzikos lauką.

Mokote daug jaunų kompozitorių. Kokia, Jūsų nuomone, yra Lietuvos kompozicijos ateitis?

Mano nuomonė yra labai pozityvi. Visų pirma dėl to, kad jų šiuo metu studijuoja labai daug. Turbūt tiek daug, kiek niekada. Mano nuomone, čia ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikalinga kritinė masė žmonių. Kada dirba vos keli žmonės, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja. O atsiradus daugiau įtampos, atsiranda ir kibirkštis, dirbti pasidaro įdomiau ir galiausiai atsiranda daugiau gerų kūrinių. Turime puikų šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kuris šių metų „Gaidos“ festivalyje įrodė, kad yra tarptautinio lygio. Tad pasidžiaugti tikrai turime kuo.

Kokiu principu remiatės mokydamas kompozicijos? Ar studentai kurdami mieliau renkasi Jūsų „laiko patikrintas“ kompozicines technikas, ar siekia išreikšti savo pačių individualumą, ieško ko nors savito?

Aš niekuomet pats neorientuoju studentų į kurią nors pusę. Bandau pajausti, kur studentą traukia patį. Kur yra jo stiprybės, kuo jis labiausiai domisi. Tad niekada nebūna, kad studentas tiesiog „seka mane“ ar panašiai. Kartais su studentais pasirenkam eiti visai nežinomu keliu, bandom apčiuopti ką nors naujo. Manau, kad mano, kaip pedagogo, tikslas yra dvejopas. Pirmasis yra suteikti profesinius pagrindus, t. y. suvokimą, girdėjimą, gebėjimą girdėti, analizuoti savo paties darbą. Antrasis – nukreipti jauno žmogaus kūrybinę individualybę tinkama linkme. Nes dažnai nutinka, kad studentas tos individualybės nejaučia, arba jaučia, bet nedrįsta išreikšti, arba pradeda blaškytis. Tuomet pasiblaškome kartu. Svarbu atrasti tai, kas žmogui „prilimpa“ ir judėti ten, kur jo stipriausia vieta. Tobulinti tai, kuo jis galės pasireikšti muzikos sferoje. Svarbiausia yra būti savimi, nes tas geros savijautos, pasitenkinimo tuo, ką darai, jausmas yra sėkmės garantas.

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiau mokantis kompozicijos? Darbas ar talentas?

Nelabai sutikčiau su posakiu „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“. Kūrinių galima prikurti daug, bet tai teliks kiekiu, o ne kokybe. O kokybė gimsta iš tam tikrų įgimtų dalykų, kurie arba yra, arba jų nėra. Kaip sakydavo mano paties dėstytojas Julius Juzeliūnas: „Talento aš jūsų neišmokysiu. Bet aš galiu jus išmokyti profesijos.“ Aš su juo sutinku. Tų profesinių dalykų, aišku, kiekvienas gali išmokti pats. Savo studentams kartoju, kad tai, ko mokosi akademijoje, jie gali išmokti ir patys. Bet mes, dėstytojai, esame tam, kad tą procesą pagreitintume. Mes pastebime klaidas, parodome, kur tos vietos, kur kažkas neišeina, paspartiname mokymosi eigą ir padarome laiką efektyvesnį. Būti savamoksliu dažnai yra tiesiog ėjimas apgraibomis ir per dideles laiko sąnaudas be garantijos, kad pavyks pasiekti sėkmę. Žvilgsnis iš šalies yra svarbiausias dalykas jaunam kompozitoriui.

Pedagogas mokydamas visuomet atiduoda mokiniams dalį savęs. Ar nutinka ir atvirkščiai? Ar iš studentų gaunate „grįžtamąjį ryšį“? Ar jų kūryba daro įtakos Jūsų darbams?

Nepasakyčiau, kad jų kūryba turi man įtakos. Taip sakau ne dėl arogancijos, veikiau dėl savo amžiaus. Man jau sunku padaryti įtaką. Nors negaliu teigti, kad niekas man jos nebedaro. Matyt, studentai dar nėra tokios stiprios individualybės, galinčios duoti idėją, kuri generuotų kitą, jau nuosavą. Tai yra normalu. Jie patys dar žvalgosi į pavyzdžius, analizuoja, kuria. Kaip „grįžtamąjį ryšį“ aš iš jų gaunu jų požiūrį ir vertinimą. Jie yra kita karta, augę su kita muzika, todėl man labai įdomi dabartinių dvidešimtmečių reakcija į muziką, kuri buvo svarbi man būnant tokio pat amžiaus, o taip pat į dabarties reiškinius. Įdomu tai, kaip jie ją mato, kaip girdi. Juos suprasti.

LMTA dėstote ne tik kompoziciją, bet ir muzikos istorijos disciplinas. Jos yra labai įvairios (roko muzika, visa XX a. kompozicinių technikų įvairovė ir t. t.). Kuriomis paskaitomis jaučiate didžiausią studentų susidomėjimą?

Tikrai negaliu skųstis studentų kiekiu savo paskaitose. Jų yra labai daug. Deja, dažnai net negaliu priimti visų norinčiųjų, nors labai stengiuosi. Kadangi mano dėstomi dalykai keičiasi rotacijos principu, yra nutikę, kad studentai laukia eilės patekti ir nesulaukia. Tačiau, tai, kad paskaitos nesikartoja kasmet, mane kūrybiškiau nuteikia, suteikia impulsų per tą laiką paieškoti ko nors nauja, atnaujinti medžiagą. Žinoma, daugybė studentų veržiasi į paskaitas apie roko muziką. Tikriausiai todėl, kad šis dalykas išsiskiria klasikinės muzikos kontekste. Tačiau nepasakyčiau, kad kitose mano paskaitose studentų būtų ženkliai mažiau. Manau, taip yra todėl, kad ši muzika yra labai aktuali – daug kompozitorių dar tebekuria, ar kūrė ne taip ir seniai. Be to dauguma kūrinių dar netapę nuolatine muzikantų repertuaro dalimi, tad juos pažinti jauniems atlikėjams yra labai svarbu.

M. Urbaitis su J. Juzeliūno absolventais sveikina profesorių 80-mečio proga, 1986 m.  (c) LMTA archyvas
M. Urbaitis su J. Juzeliūno absolventais sveikina profesorių 80-mečio proga, 1986 m. (c) LMTA archyvas

Pakalbėkime plačiau apie roko muzikos paskaitas. Kaip Jums kilo idėja klasikinės muzikos kontekste įterpti tokio pobūdžio paskaitą?

Pati idėja kilo labai natūraliai ir seniai. Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane praktiškai atvedė į muzikos kūrybą. Pamenu tą laikotarpį, kai dar buvau paauglys ir išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų įsiveržimo grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, visa kita buvo neįdomu. Tačiau šalia buvo avangardas. Iš pradžių aš išgirdau Igorį Stravinskį ir Belą Bartoką, netrukus – Olivier Messianą ir Pierre’ą Boulezą, po to tuoj pat – Krzysztofą Pendereckį ir Witoldą Lutoslawskį. Visa tai mane nepaprastai sužavėjo. Tai buvo visai kitoks muzikos pasaulis, nei pažinojau iki tol. Tai ir įkvėpė dėstyti apie šį laikotarpį ir šiuos muzikos stilius.

Ar laikote save griežtu dėstytoju? Ar pasitaiko pykčių ir nesutarimų su studentais? Kaip stengiatės spręsti tokias problemas?

Aš nežinau, gal jie ant manęs ir papyksta. Aš asmeniškai ant jų niekada nepykstu. Tiesiog man atrodo, kad sprendžiant iškilusias problemas yra labai svarbi dėstytojo ir studento komunikacija. Visada sakau: sakykit, klauskit, aiškinkitės, ateikit, kalbėkit, rašykit, skambinkit ir visas problemas išspręsime. Būna studentai dirba, būna serga, būna išvažiuoja, būna tokių, kurie šiaip sau neateina. Pastarieji nusiteikę, jog muzikos istorija – tai toks dalykas, kad ateisi kokį kartą, kitą, paklausysi, o paskui – tiesiai į egzaminą. Tai tiems dažniausiai nepavyksta. Bet nemanau, kad dėl to kaltas mano griežtumas, aš tiesiog nustatau tam tikrus minimalius reikalavimus.

Esate tikrai patyręs dėstytojas. Kas labiausiai džiugina Jus kaip pedagogą ir leidžia mėgautis darbu? Ir priešingai – kas nuvilia?

Labiausiai mane džiugina studentų domėjimasis mano dėstomais dalykais. Pavyzdžiui, jeigu pasirodo koks nelabai besidomintis studentas ir man pavyksta jį „užkrėsti“ tuo, kuo aš „sergu“, kuo aš gyvenu visą savo gyvenimą. Smagu, kai pasaulyje atsiranda bendraminčių, kuriems naujoji muzika yra svarbi ir prasminga. Tad jeigu studentą pavyksta sudominti, aš tikrai labai džiaugiuosi. O nusiviliu, jei to padaryti nepavyksta. Tuomet, vadinasi, kažko tinkamai nepadariau, kažkodėl nesugebėjau įtikinti. Žinoma, visada pasitaiko labai užsidariusių žmonių, nutolusių, kurie bendrauja su tavimi, lyg būtų už kažkokio neperšaunamo stiklo ir nieko čia nebepadarysi.

M. Urbaitis su kolegomis ir studentais 2015 m. (c) LMTA, D. Matvejevo nuotrauka
M. Urbaitis su kolegomis ir studentais 2015 m. (c) LMTA, D. Matvejevo nuotrauka

Ar sunku įkvėpti „neužsidegusius“ studentus? Ką tokiu atveju daryti? Į kompozicijos studijas visuomet ateina užsidegę žmonės. Jie jau žino, ko ateina. Ypač tie, kurie eina į mano klasę. Atsitiktinių žmonių aš nepriimu. Su stojančiaisiais susitinku, pasišneku iš anksto ir tik tada sutinku arba ne su jais dirbti. Žinoma buvo pasitaikę, kad žmonės įstodavo į kompozicijos klasę ir galiausiai išeidavo. Būdavo gaila, nes, atrodo, žmogus ir gabus, ir domisi. O muzikos istorijos paskaitose, kaip jau minėjau, svarbiausia yra sudominti, nes faktus bei žinias galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra „įžiebti kibirkštį“, sužadinti smalsumą. Tai, ką pasakai paskaitoje, studentui dažnai „pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina“. Svarbiausia yra sudominti pačia esme, tuo muzikos pasauliu. Tada, net jei ta muzikos istorija ateityje ir netaps svarbia veiklos sritimi, tas žmogus prisimins klausytas paskaitas, girdėtą muziką ir džiaugsis galimybe pažinti ir suprasti kažką naujo.

Pabaigai norėčiau paklausti: jeigu galėtumėte atsukti laiką į vaikystę/paauglystę, ar vėl pasirinktumėte kompozitoriaus ir pedagogo kelią?

Neabejotinai taip.

Dėkoju už pokalbį.

 

Dekonstruoti kitoniškumą: paprastas žmogiškos laimės modelis

Gifted / Mary. Filmo afiša.
Gifted / Mary. Filmo afiša.

Dekonstruoti kitoniškumą: paprastas žmogiškos laimės modelis

Karolis Baublys

Sukūręs net du didelio biudžeto filmus (kiekviena iš dviejų The Amazing Spiderman dalių kainavo po 230 milijonų dolerių), amerikiečių režisierius Marcas Webbas nusprendė grįžti prie asmeniškesnio mažo biudžeto (vos 7 milijonų) filmo – dramos Talentingoji (Gifted; Prancūzijoje filmas platintas supaprastintu pavadinimu – Mary). Atrinktas į konkursinę šiųmečio amerikiečių kino festivalio Dovilyje (Festival du cinéma américain de Deauville) programą, filmas laimėjo publikos prizą. Svarbu paminėti, kad šis Prancūzijoje vykstantis festivalis gina kino meną kaip savitą išraiškos priemonę, kurios dėka pateikiama tam tikra šiandieninio amerikiečių gyvenimo vizija ir jos analizė. Kas sužavi žiūrovą iš pirmo žvilgsnio paprastoje istorijoje?

 Ankstyvą rytą dėdė Frankas (Chris Evans) išlydi Mary į mokyklą.
Ankstyvą rytą dėdė Frankas (Chris Evans) išlydi Mary į mokyklą.

Siužeto lygmenyje Gifted pasakoja apie 7 metų mergaitę Mary, kurią, nusižudžius motinai, globoja dėdė Frankas (amerikiečių aktorius Chrisas Evansas). Mergaitė nėra tokia kaip visi, ji apdovanota neįtikėtinu matematikės talentu (vos per keletą sekundžių ji pajėgi išspręsti net suaugusiajam sudėtingus uždavinius). Bijodamas, kad Mary negalės augti kaip visi ir turėti visavertės vaikystės, Frankas, užuot ieškojęs specifinės mokymo įstaigos pažengusiems vaikams, ją įrašo į klasikinę mokyklą. Tačiau jau per pirmąjį susitikimą klasės auklėtoja Bonnie Stevenson (amerikiečių aktorė Jenny Slate) pastebi išskirtinį mergaitės talentą. Netikėtai atvykusi valdinga Mary močiutė Evelyn (britų aktorė Lindsay Duncan) yra įsitikinusi, kad mergaitė privalo mokytis genijams skirtoje mokykloje, ir pradeda teismo procesą dėl vaiko globos.

Frankas (Chris Evans) ir Mary mokytoja Bonnie (Jenny Slate) žavingai flirtuoja Ferg's bare penktadienio vakarą.
Frankas (Chris Evans) ir Mary mokytoja Bonnie (Jenny Slate) žavingai flirtuoja Ferg’s bare penktadienio vakarą.

Kaip teigia filmo režisierius Marcas Webbas, šioje istorijoje viskas remiasi į personažus, tad reikalingi stiprūs aktoriai. Būtent personažai palaiko šios istorijos įtampą. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Frankas, Mary globėjas, tarytum padalytas į dvi asmenybės puses: viena vertus, jis myli Mary kaip savo dukterį, kita vertus, jis nėra tikras, ar yra pajėgus deramai užauginti vaiką. Ši abejonė Franką drasko iš vidaus, sukelia prieštaravimų. Situacija išties delikati, nes Frankas, nebūdamas Mary tėvas, savaip eksperimentuoja tėvo vaidmeniu, jį slegia mintis, kad negali suteikti to, ką galėtų suteikti motina. Kitas istorijos polius – močiutė Evelyn – suvokia savo atsakomybę ir pareigą, bet bėda ta, kad savasis ego jai yra svarbiau už viską.

Amerikiečių aktorius Chris Evans Mary globėjo Franko Adlerio vaidmenyje.
Amerikiečių aktorius Chris Evans Mary globėjo Franko Adlerio vaidmenyje.

Nors visi aktoriai (ir afroamerikietė Octavia Spencer, įkūnijanti kaimynę Robertą, nuoširdžiai sielvartaujančią dėl Mary ateities, ir Jenny Slate, įkūnijanti klasės auklėtoją Bonnie, net vienaakis katinas Fredas) vaidmenis įkūnija puikiai (jie gyvena savo personažu, žiūrovui belieka tik patikėti jų realumu), tačiau didžiausas filmo talentas – vienuolikametė Mckenna Grace, vaidinanti Mary. Viename iš interviu režisierius Marcas Webbas prisipažino, kad jį baimino mintis, jog istorijos paveikumas priklauso tik nuo vaiko vaidmens. Tačiau jis nusprendė leisti jaunajai Mckennai Grace improvizuoti, ir šis sprendimas visapusiškai pasiteisino. Jaunoji aktorė daug diskutavo su režisieriumi, jai pavyko įsijausti į vaidmenį, tad emocinė vaidmens pusė labai stipri, įtikinanti.

Septynmetė Mary Adler (Mckenna Grace) - mažasis genijus.
Septynmetė Mary Adler (Mckenna Grace) – mažasis genijus.

Gifted – tai filmas, kupinas vilties ir humanizmo, tikėjimo žmogumi ir jo sprendimais. Nors Mary kitokia nei ją suppantys vaikai (bendraamžių draugų ji neturi), tačiau kitoniškumas, užuot kūręs atskirtį, izoliaciją nuo visuomenės, skatina ieškoti ryšio su kitu ir iškelia žmogiškus santykius kaip esminę gyvenimo vertybę. Filme išsakoma mintis, kad ir kitoks gali būti laimingas. Tokiu būdu mėginama dekonstruoti kliše virtusį genijaus, kaip atsiskyrusio vienišiaus, mitą. Žiūrovui, pavargusiam nuo neigiamų emocijų ir tarpusavio santykių atsainumo, Gifted taps tikra atgaiva, sugrąžinančia tikėjimą gyvenimu ir žmogumi. Verta įsidėmėti dėdės Franko patarimą mažametei Mary: „Mąstyk protu, bet nebijok tikėti širdimi“.

(From L-R): Octavia Spencer as Roberta Taylor, McKenna Grace as Mary Adler and Chris Evans as Frank Adler in the film GIFTED.  Photo by Wilson Webb. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved
(From L-R): Octavia Spencer as Roberta Taylor, McKenna Grace as Mary Adler and Chris Evans as Frank Adler in the film GIFTED.
Photo by Wilson Webb. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved

Vilniuje įvyks pirmasis moksleivių teatrų festivalis „Karaliauk!“

"Karaliauk" programa
“Karaliauk” programa

Vilniuje įvyks pirmasis moksleivių teatrų festivalis „Karaliauk!“

Lapkričio 6 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) įvyks pirmasis moksleivių teatrų festivalis „Karaliauk!“, kuris sukvies įvairaus amžiaus mokinius iš sostinės, Plungės ir Skapiškio. Festivalyje taip pat dalyvaus ir neįgaliųjų teatro trupė.

Važimėliai - ne kliūtis vaidinti!
Važimėliai – ne kliūtis vaidinti!

Festivalį organizuoja Vilniaus kultūros centro teatro studija „Elementorius“ – seniausia teatro studija Lietuvoje, kuri daugybei kūrybingų Lietuvos teatro asmenybių buvo dramos meno pradžiamokslis (prisimintini pirmieji: menininkas Saulius Vaitiekūnas, a. a. Vytautas Kernagis, kino kritikė Izolda Keidošiūtė ir kiti). Teatro studijos „Elementorius“ įkūrėja, aktorė Valerija Marcinkevičiūtė -Karalienė (1926–2010) mokiniams sakydavo: „Jei esi scenoje, – karaliauk!“. Taip gimė festivalio pavadinimas.

"Elementoriaus" jaunesnieji.
“Elementoriaus” jaunesnieji.

Festivalis „Karaliauk!“ (meno vadovai – Eglė ir Gediminas Storpirščiai) kviečia žiūrovus susipažinti su aukščiausius Lietuvos mėgėjų teatrų apdovanojimus pelniusiais teatrais. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro „Improvizacinio skaitymo grupė“ parodys spektaklį „Permainų medis“ (pagal N. Gumiliovą, rež. G. Storpirštis), Vilniaus kultūros centro teatro studija „Elementorius“ – spektaklius „Pasakojimai apie laimę“ (rež. E. Storpirštienė ir G. Urniežiūtė) ir „Mano Vilnius“ (rež. E. Storpirštienė), Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-kū“ – spektaklį „Mintys apie Lietuvą“ (rež. V. Vadoklytė), Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“ – vaidinimą „Kita mokykla“ (pagal M. Nastaravičiaus pjesę, rež, S. ir R. Matuliai), Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos teatro studija „N-7“ – spektaklį „Oskaras“ (pagal E. E. Schmitt kūrinį „Oskaras ir ponia Rožė“, rež. J. Matekonytė-Antanėlienė).

Vaidintojai iš Plungės
Vaidintojai iš Plungės
...ir iš Skapiškio.
…ir iš Skapiškio.

Vaidinimus aptars Gediminas Storpirštis, teatro kritikai Aistė Verpečinskaitė ir Ridas Viskauskas. „Spektaklis gimsta tik aktoriams susitikus su žiūrovais. Neturint savo salės, sostinėje tokius renginius organizuoti labai sunku. Festivalis – nekomercinis, įėjimas į spektaklius – laisvas. Tikimės, kad festivalis taps tradiciniu. Be vaikų ir jaunimo teatro studijų, kurios pažadina jaunuolių norą kurti, nebūtų ir profesionalių teatrų“, – sako G. Storpirštis.

Daugiau informacijos apie festivalio programą: www.vilniuskc.lt.

VKC teatro studijos „Elementorius“ informacija. Nuotraukos iš organizatorių archyvo.

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU