Kotryna Kraptavičiūtė. Eilėraščiai

Kotryna Kraptavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kotryna Kraptavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Kotryna Kraptavičiūtė. Penkias dienas per savaitę riedu autobusu ar kitokia mašina iš Kiemėnų kaimo, kuriame gyvenu, į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją: čia ką tik baigiau vienuoliktą klasę. Imu paniškai bijoti prisistatymų (nors dažnai jų ir nereikia). Žemiau – mano eiliavimai, kuriais ir pasakau apie save. Dažniausiai net nesuvokdama to, tik jausdama išeinančias nelabai suvaldomas eilutes. Be poezijos, dar pasisukioju teatre, muzikoje. Linkiu visiems, esantiems kūrybos viduje, likti ten visam laikui. Ir keliauti. Su kūryba ir joje.

 

laiškas mirusiai kirpėjai

 

gal net neprisimeni

manęs nors buvau

nuolatinis klientas

ateidavau užsirašyti

prieš porą savaičių

ir tos savaitės

būdavo vien laukimas

 

žinok

prie tavo karsto

buvo tų šlykščių

baltų kelmų —

chrizantemų

sakei jų nemėgsti

ir to kvapo

kai niekas nematė

aš juos išmečiau

miegok ramiai

 

aš daugiau nesikirpsiu

 

vien plaukais iki kelių

prisidengęs tirtėsiu

per lietų

kaip šunytis

prie tavo guolio

kad tik greičiau

kai vėl susitiksim

galėsim siūti

angelams perukus

girdėjau Dievas reiklus

iš nervų plaukai slenka

Tuščia. Neringos Dangvydės nuotrauka
Tuščia. Neringos Dangvydės nuotrauka

deja, pavasaris

 

vulgariai ropščiasi

iš ilgų paltų

daugiau sagų atlaisvina

pakelės damos

 

tylu tylu pastatuose  –

ten žaidžia

mizantropai slėpynes

 

pakampėse

be apšvietimo

murkia

bet išlenda ir į parkus

 

„įmeskit eurą

į kepurėlę“ –

nusipirksiu spirito 98%

grįžęs į sandėlį

neskiesiu ir džiaugsiuos

pavasariu

o vėliau

pavasario žemė

bjaurėsis manim

 

autsaideriai

 

sekmadieniais jie

plaukia į bažnyčias

meldžiasi sau ir buičiai

pakėlę kelius

nuo vėsių plytelių

šiek tiek padejuoja

eina į namus

pašeria reksus jorkšyrus

 

paprastai jie dėvi kaukes

jos būna kelių rūšių

vienos iš gražių citatų

kitos – iš plastiko

 

likę vieni

atsargiai gurkšteli

viskio

su žmonėmis

jie negeria

bijo –

vyne teisybė

Raštas ir rąstas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Raštas ir rąstas. Neringos Dangvydės nuotrauka

laukiant autobuso Kiemėnai–Pasvalys

 

I

kaimo stotelėj

gluosniškos kalėdos –

iki žemės smulkių

lapelių girliandos

 

II

darydavo alų namie

iš apynių

ta proga

subėgdavo giminės

vyresni vaikai

gaudavo palaižyt

greitesnis net siurbtelėdavo

mes maži

žiūrėdavom

kaip filmą N-14

 

III

po šitokių kalėdų

jei būsiu kad ir

tropikuose

atvažiuosiu

ramiai numirti

po gluosniu

pakarkit mane

ant girliandų

 

žaidimai ekspromtu

 

moralas po

 

atėjom į šokius

(keistesnės idėjos

dar nebuvo)

bet tu užsinorėjai

pašokdinti

tą šviesiaplaukę

o grojo lėtą

 

jau lipau

į spirito ir taninų

vonią

kažkoks išstypėlis

pakvietė šokiui

„velniop gi trumpam“

numindžiau kojas

taip jam ir reikia

 

„aš išprotėjau“

„ką, dėl jos“

„tavęs“

„aš irgi

pamečiau

galvą“

 

ar tu gali

būti tikras

kai tikros yra

turbūt

tik medžių šaknys

o jos

net nešoka

ir atsisveikinimai

vis ilgesni

 

o kuo tiki

 

indams kas

pasitaško

kartu su karvėmis

Gange

ir purvas nužliaugia

o aš

karvė negaliu

nesukrapštysiu bilietui

nuvežk mane į Indiją

bet grįžkim

atskirai

kitaip vėl

prisidarysiu nuodėmių

 

o ir kas

aš gi netikiu

Šiva ar Jami

Kelyje. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kelyje. Neringos Dangvydės nuotrauka

Rimvydas Pupelis: Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos

Rimvydas Pupelis savo dirbtuvėje. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydas Pupelis savo dirbtuvėje. Fotografavo Ričardas Šileika

Rimvydas Pupelis: Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos

Balandžio 15-ąją kalendorius skelbė „Kultūros dieną“, Vilniuje vyko rašytojų sąjungos suvažiavimas, Kriaunose bibliotekininkė Audronė Telšinskienė organizavo performansą „Paukščių koncertas“. Ričardas Šileika tądien viešėjo Obeliuose. Susitiko su menininku, performansininku, fluksininku Rimvydu Pupeliu.

Rimvydai, savo įsteigton meno vieton* jau kartą esi kvietęs meno žmones. Šį kartą ir aš savo akimis regiu tą vietą. Apčiuopiamiau ir regimiau – tai apyerdvioje patalpoje pastatyta palapinė, kuri ir yra šios vietos buvimo vieta.

Mes Lietuvoje turime įvairių meno vietų. Jas vadiname kultūros namais, įstaigom, galerijom, pasirodymų salėm, teatrais ir visais kitais. Aš kaip asmuo nieko tokio negaliu turėti ir išlaikyti tokio dalyko, bet galiu pasakyti, kad čia gali būti meno vieta. Ir nebūtina jos apiforminti tam tikromis valstybinėmis struktūromis, juridiniais asmenimis. Nes meno vieta gali būti ten, kur yra žmogus. Jo buvimo vieta yra ta vieta, kur jis sėdi, stovi, kažką daro. Kur susiliečia, pavyzdžiui, su žeme. Taigi šiuo momentu meno vieta yra čia, kur mes susiliečiame su žeme.

Ir su dangum.

Na, teip. Nes toj vietoj sueinama į tašką. Tai vieta, kur yra menas. Arba nemenas. Fluksusas. Aš čia darau fluksusą su kitais menininkais. Kiti menininkai irgi čia daro fluksusą.

Meno vieta. Fotografavo Ričardas Šileika
Meno vieta. Fotografavo Ričardas Šileika

Ruošdamasis su Tavimi kalbėtis, pašniukštinėjau, kas internete skelbiama apie Rimvydą Pupelį. Seniai mudu ką kūliavirsčiavome, todėl nežinau, ką esamuoju laiku išdirbinėji,kokiuose taukuose plaukioji. Be abejo, neketinu Tavęs klausti, ar konstruoji kosminius laivus?..

Nekonstruoju kosminių laivų.

Vikipedijoje apie Obelius žinių kuklu, teparašyta, kad ten varomas spiritas, kad ten spaudžiamas aliejus. O skirsnyje „Kultūra“ nieko daugiau neaptikau, vien tik Rimvydo Pupelio asmenybę. Yra parašyta: 2001‒2006 metais čia vyko Rimvydo Pupelio organizuojami unikalūs savo vietomis poezijos skaitymai „Anys kalbęs žodžiais“. Nuo 2003 metų antrąjį rugsėjo savaitgalį čia vyksta „Obelinė“ ‒ šventė, kurios metu vyksta įvairūs sporto, kultūros renginiai, koncertai. Unikalus šventės metu vykstantis reginys – ugnies skulptūrų parkas. 2006 metais surengtas pirmasis teatrų festivalis „Tvoros“.

Vienas iš tokių blogesnių dalykų, kad mes šitam krašte nemokam išlaikyti kultūrinės informacijos, kuri buvo iki mūsų. Mums atrodo, kad jeigu aš prisiminsiu žmones, kurie ką nors iki manęs darė, tai neva juos aukštinsiu, garbinsiu, jiems melsiuos. Žmonės nėra susikūrę savokų ir būdų, kaip tuos žmones pagerbt. Juk normalu yra prisiminti, kodėl tai laikoma nusižeminimo forma?

O apie tuos, kurie prieky, tai mes galvojam, ar jiems pavyks padaryti tai, ko siekia? Siekia tai visi. Siekia turėt daiktų, siekia jų atsikratyt. Siekia išmokt, turėt siekius, visuomenėj užimt kažkokią padėtį. Arba siekia iš jos pabėgti. Siekius visi supranta. Bet nežino, kaip elgtis, ką manyti, su tuo kas, kas buvo iki. Todėl jie bijo, todėl stengiasi užmiršt.

Rimvydas savo organizuoto mėgėjų teatrų festivalio „Tvoros“ atidaryme Obelių geležinkelio stotyje. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydas savo organizuoto mėgėjų teatrų festivalio „Tvoros“ atidaryme Obelių geležinkelio stotyje. Fotografavo Ričardas Šileika

Neturiu aš jokios misijos

Iš anksto apgailestauju, kad Tavo atsakymus suguldysiu bendrine lietuvių normine kalba. O ne Tavo tarme.

Ne, aš nebemoku tarmės.

Kaipgi nebemoki? Gi kalbi.

Čia tik likučiai. Mano tarmė, kuria aš turėčiau kalbėti, skambėjo nuo Obelių iki Rezeknės. Tai apie trijų šimtų metų senoji aukštaičių tarmė. Tiktai šitai vietai būdingus žodžių niuansus susikūrė patys proseneliai. Mokėdamas tarmę turėčiau kalbėtis su būtojo šimtmečio dvidešimt trečiųjų ar trisdešimtųjų žmonėmis. Jie dar mokėjo tą tarmę. Ir kitokį sakinio darinį.

Tavo tėvų šeimoje jau nebekalbama?

Mes jau beveik nebekalbam. Atskiri žodžiai tik yra. Ir, aišku, kalbėdamas tarme turi žinot, apie ką kalbi. Reikia kalbėt. O mes dabar skaitom. Ir žiūrim. Mes nekalbam. Nors visi šaiposi iš to feisbuko, iš beraščio interneto, bet pirmas dalykas tai reikia pasakyt ačiū laikraščiams. Jie pirmi mus išmokė nekalbėt. Mes tik aptariam, ką laikraštis parašė. Arba knygą aptariam, apšnekam. Mes nesekam jokių pasakų. Nėra jokių pasakų. Didžiausi pasakoriai yra politikai. Tie yra didžiausi pasakoriai, nes jie kalba, jie seka pasakas. Čia neironizuoju, čia realiai yra.

Metas lįsti į Tavo veiklas. Pirmas taikymas tebūnie pedagogystė. Kiek esu su Tavim pažįstamas, visada buvai dailės mokytojas.

Kiek tu mane pažįsti, aš turėjau būti mokytojas.

Oooo!

Aš nesu mokytojas. Ir aš visiškai nenoriu šito darbo dirbti. Tiesiog aš dabar dirbu, nes daugiau aš nieko…

… nemoku.

Moku. Mokėčiau gal. Bet man mokytojystė labai gerai derinasi su menu.

Tą ir porink. Ar Tau mokytojavimas yra viso labo duonos riekės pelnymas, ar tame regi ir tam tikrą misiją?

Aš nesusijęs su jokia mokytojo misija. Neturiu aš jokios misijos ir neturiu turėt. Išvis manau, kad mokykla, kuri egzistuoja toj vietoj, kur aš gyvenu, galėtų būti labai sėkmingai uždaryta. Užtektų iki penktos klasės, iki septintos klasės išmokyti pagrindinių dalykų (įskaitant pinigų skaičiavimą), ir galima uždaryti šitą nesąmonę. Ir baigti šitą marazmą. Mano supratimu, tai yra…

Tai yra?

Aš su mokykla nieko bendro nenoriu turėt. Bet dirbu tą darbą, nes iš jos gaunu duoną. Stengiuos dirbt kiek įmanoma sąžiningai, stengiuos kiek įmanoma kažką išmokyt. Bet tai, ko aš stengiuosi išmokyt, po kokių dešimties metų tampa niekalas. Dabar štai aš mokau dailės arba meno pažinimo ir suvokimo. Kaip galima šito mokyt? Kur pas mum yra mokykla, kuri mokytų mokytojus, kurie mokytų meno? Teip, amato išmokyti galima. Galiu išmokyt žmogų piešt obuolį. Obuolį reikia mokyti piešt metus. Kol išmoksi jį nupiešt panašų.

O kitus metus imsies kriaušės pratimų…

Aš negaliu suprast tokio dalyko. Studijuojantys iš meno istorijos gauna labai gerus pažymius, visus testus atsako. O po trijų metų jis neatskiria tapeto nuo paveikslo. Kurioj vietoj atsiranda šita duobė? Ir tą meno nesupratimą turi devyniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų. Nieko jie čia nesupranta. Jie čia nieko nesupras. Jeigu jie suprastų, tikrai chlamo į namus nesitemptų. Jie nesižavėtų tokiom nesąmonėm. Čia yra visiškas kultūrinis nihilizmas. Nerašyk to, nesąmonė.

Va, aš dirbu mokykloj, labai džiaugiuosi. Eksperimentuoju menine ir kultūrine prasme. Vykdom visokius projektėlius. Mokomės sugalvot idėją ir ją įgyvendint.

Aha, tatai ir yra pagrindinis dalykas. Būti vaikui kūrybingam.

Tačiau tas kūrybingumas tėra tai, kad žmogui nereikia dar trijų padėjėjų pagalbos, kurie rodytų, kur jam prisukt varžtą. Jeigu jis pats tą nusprendžia, tai jau kūrybingas.

Aš mokykloje tiesiog dirbu, užsidirbu. Man yra labai džiugu, kad susiduriu su tikrąja gyvenimo realybe. Dirbdamas mokykloj išmokau ją suprast, pajaust tą realybę, o ne įpirštą realybę, ne saviapgaulę ar kitų žmonių apgaulę. O mokytojo įvaizdis, kad kažką išmokai, tai yra senosios kartos dalykas. Dabar tai yra paprasčiausias gyvenimo būdas. Aš save mokytoją suprantu kaip paprastą gatvės šlavėją, tokį pat kaip ir vairuotojas. Tai iš principo nėra jokia misija. Nebesiplečiame.

Nebesiplečiame.

Viskas ten gerai. Kas pasakė tokias direktyvas, tokias ir įgyvendinu. Viskas. Nieko nesuprantu, nieko nenoriu ginčytis. Nes tie, kurie parašė direktyvas, žino geriau. O aš tai priimu, nes suprantu, kad jie tai padarė gerai.

Baimė parodyt savo veidą yra labai didelė

Kultūrinės veiklos repertuaruose aptinku įvairiausių Tavo užimtų nišų: organizuoji teatro festivalius, filmuoji, fotografuoji, pieši, tapai, kūri scenografijas, režisuoji spektaklius, sušauki menininkus į parodas, pats plenerauji. Esi barbė devyndarbė.

Neee!!! Ne barbė! Pirmas dalykas, aš visiškai nenoriu pakeist lyties. Man patinka būt vyru. Man patinka vyro supratimas, kaip jie supranta apie egzistencijas. Tai yra priimtina. Mano kūno našta yra visiškai susiderinusi su mano dvasios polėkiu.

Ko tik nesi veikęs kultūros aikštėje, kokių tik kūliavirščių nevirtęs. Ir ko nesi veikęs, o magėtų ir knietėtų išmėginti?

Aš džiaugiuosi paskutiniu savo atradimu, kad susigalvojau tautos filosofiją. Kaip ją galima pavaizduot, kaip ją galima perteikt kasdienybėje. Paskutiniu momentu aš daug mąstau apie realybę, kuri yra iš tikrųjų, o ne realybė, kuri yra paaiškinta kitų. Labai noriu ją perprasti. Tai įdomūs dalykai. Čia ne menas.

Pagaliau galėtum pasakyti, išpasakoti savo aikštę. Aš ją priimu kaip Obelių fenomeną.

Po visų mano eksperimentų su gyvenimu ir su menais, vienas iš paskutinių buvo Obelių aikštės statyba**. Man pavyko į tą aikštę sudėt protėvių atmintį. Man pavyko įdėti prisiminimą apie šias dienas, parodyt, kas mes esam tokie. Ir turėt sąryšį su mistika. Tai buvo toks visuomeninis darbas.

Žmonės, samprotauju, supranta, kas yra namai, kas yra gatvė, kas yra sankryža. Aikštė irgi turėtų būti jiems suvokiama.

Jeigu yra miestas, jis turi turėt aikštę. Jeigu yra aikštė, turi būti vadas, kuris toj aikštėj suburs žmones. Arba patys žmonės turi išrinkti vadą. Tai yra paprasta ir aišku. Žmonės turi suprast, dėl ko gyvena šalia tos aikštės. Jeigu mieste nėra aikštės, tai visi gyvenam miške. Kur kas pasirinko medį, ten ir stovi. Kiekvienas savo medį apsitvėrė tvora, ir viskas. Užėjo audra, išvartė visus medžius…

Aikštė turi visą išgyvenimo, gyvenimo sistemą, visas filosofijas ir religijas. Reikia suprast, kad aikštės visi keturi kampai yra sujungti. Tai reiškia ‒ visi nuo visų priklauso. Tai reiškia žinoti, kad vienas nuo kito yra priklausomi. O va šitas dalykas daug kam yra nepalankus.

Didžiausias dalykas buvo žmonių baimė turėti aikštę. Nes aikštė yra miesto širdis. Jon visi susirenka laimės ir nelaimės dalim. Baimė susirinkti ir parodyt savo veidą yra labai didelė. Dabar visi vengia to. Visi slapstosi, dėl tam tikrų dalykų. Kam čia to reikia, kas čia yra? Čia nesąmonė! Jie iš tikrųjų teip nori paneigt tą, kas turi būti.

Rimvydo sumanytos, projektuotos ir įgyvendintos aikštės Obeliuose fragmentas. Fotografavo Ričardas Šileika
Rimvydo sumanytos, projektuotos ir įgyvendintos aikštės Obeliuose fragmentas. Fotografavo Ričardas Šileika

Kultūros negalima parduot

Esi menininkas, už kurio nugaros nestovi nei kultūros vadybininkas, nei kultūros skyrius, nei kultūros mecenatas. Bet neinkšti, nesilaižai įsivaizduojamų žaizdų. O laisvamaniškai dūzgi kaip užsuktas, užsisukęs dūzgikas. Ar nemanai, kad kultūra ir kultūros politika yra dažnai nesusisiekiantys indai.

Kultūra ir kultūros politika galbūt ir nesusisieja. Galbūt ir susisiekia. Ne visada tą galiu atskirt, nes neseku kultūros politikos. Nežinau, kas ana yra, ir net neįsivaizduoju. Žinau, kad yra kultūros ministerija. Tiek aš ir težinau. Jos geriausias buvimo dalykas ‒ kad turiu menininko statusą.

Ką manai apie kultūros ir pinigų santykį?

Esu girdėjęs, kad Europos Sąjungoje yra paskaičiuota, kad vienas euras, investuotas į kultūrą, duoda tris eurus pelno. Elementarus pavyzdys – miesto šventė. Jeigu valstybė skyrė tris tūkstančius eurų. O į tą renginį atvažiavo tūkstantis žmonių. Buvo nupirkta tūkstantis litrų kuro. Tada galim paskaičiuoti, kiek buvo nupirkta maisto, daiktų, dovanų. Ir tas tūkstantis žmonių įvykdė apyvartą trims tūkstančiams papildomų eurų. Tai yra minimali suma. Vadinasi ‒ atsipirko. Kultūra kaip verslas – jau nėra nuostolis.

O kur pati kultūra? Laimėjo ar nelaimėjo?

O pati kultūra priklauso nuo žmonių. Mes negalim šiuo metu nuspręsti, kad kultūros bus tiek ir tiek. Sovietmečiu, aišku, bandė daryt tokius dalykus. Tiek dainų bus dainuojama tokia kalba, trisdešimt procentų kitokia kalba.

Pas mus nėra stichinės kultūros (gal didmiesčiuose yra tos stichinės kultūros, kuri remiasi laisvąja žmonių išraiška). Pas mum išliko kultūros darbuotojai. Toj terpėj, kur aš gyvenu, žmonėms išvis nerūpi kultūra. Arba jie taip demonstruoja. Jeigu jiems lieptų per dvidešimt sekundžių išvažiuoti į užsienį gyventi, jie išvažiuotų. Jie nusikeltų nuo šitos vietos ir viską paliktų. Jiems nesvarbūs net protėvių išgyvenimai. Ta sovietmečiu buvusi kultūra, viskas tai niekalas. Padėjo va pinigą ant stalo ‒ ir jokios kultūros neliko. Nežinau, dėl ko pas mum taip yra.

Pagrindinė klaida buvo padaryta, kad žmonės buvo įtikinti ir patikėjo, jog kultūrą galima parduoti. Ir jie viską darė, kad kultūrą parduotų. Parduotų tam, kad nusipirkt geras kelnes arba kokį daiktą. Bet jie pamatė, kad kultūros negalima parduot. Nes iš principo jokia kita kultūra nepirks jos. Galima tik tam tikrom priemonėm daryt invazijas į kitas kultūras. Kitą kultūrą tik gali užkariaut, įdiegt savo ideologiją, bet parduot ne. Ir kai pamatė, kad kultūros negalima parduot, tada ją visi užmiršo. Dzin. Nereikėjo laukti dvidešimt penkerių metų, kad tą suprast. Turėjo žmonės suprast, kurie pasiryžo apie tai kalbėt. Kas pirks kokios nors šalies valstybinę šventę? Ir švęs, pavyzdžiui Obeliuos? Mes švęsim kitos šalies valstybinę šventę pagarbai jai. Viskas.

Vienintelis dalykas yra tą kultūrą saugot. Saugai ‒ ir tada visiem ana rūpi kaip daiktas. Reiškia, vidinis finansavimas ir yra pagrindas, bet ne pardavimas. Mes neva išbėgsim į pasaulį su trisdešimt lietuviškų žodžių. Visiškas tai buvo idiotizmas. Paskleistas, ir visi tuo tikėjo. Ir dar visi labai sąžiningai tiki tuo.

Tu sakai, žmogui nereikia kultūros, o pačiai valstybei ar reikia?

Kam valstybei kultūra? Valstybei kultūra reikalinga tik vienu požiūriu – kad darbuotojas negadintų darbdavio įrankio. Va čia visa kultūra. Taip valstybė supranta kultūrą ‒ kad žmogus nesulaužytų plaktuko. Ir mūsų kultūra juda tiek, kiek dar laikosi ant tų, kurie tokio amžiaus kaip aš. Kurie dar prisimena, kas buvo menai, kultūra ir visa kita. Kai šita karta išnyks, tai praktiškai mes būsma…

Man atrodo, Rimvydai, Tu pradėjai skiesti globalius dalykus… Ne apie kartą, o apie tokius va Pupelius dera ir verta šnekėti. Nes karta ‒ perdėm margas ir gumbuotas reikalas.

Yra žmonių, kurie negali nesportuoti. Jie negali būt nevalgę. Aš esu žmogus, kuris neįsivaizduoja be kūrybos. Man tai yra kaip kraujuje. Aš tada jaučiuosi žmogus. Tačiau šitoj mano gyvenamoj vietoj buvusios kultūros gyslos yra nukapotos. Yra numuštos ne sovietmečio, ne nepriklausomybės, o paskutinės pinigų invazijos. Ir tiksliai suvokti tą kultūrinį sluoksnį, kuriame čia mes esam, yra labai sudėtinga.

Vilniaus Užupio kavinėje podraug su Lietuvoje viešėjusiu Jonu Meku ‒ Ričardas Šileika, Rimvydas Pupelis, Gintautas Dainys. Fotografavo Vilma Šileikienė
Vilniaus Užupio kavinėje podraug su Lietuvoje viešėjusiu Jonu Meku ‒ Ričardas Šileika, Rimvydas Pupelis, Gintautas Dainys. Fotografavo Vilma Šileikienė

Esu laisvas, todėl ir žinau, ką daryt

Noriu grįžti prie kultūros vadybos ir pri(si)minti, kad 2015-aisiais dalyvavai konkurse ‒ pretenduodamas į Rokiškio kultūros rūmų vadovo vietą. Kokių intencijų vedamas tam ryžaisi? Ką manei pakeisti? Kas tau rūpėjo?

Todėl kad aš turiu supratimą apie kultūrą, apie meną, apie jų sąsajas. Turiu supratimą apie visuomenę. Man nereikia laikyt egzamino. Nors tai ir išėjo savotiškas mano supratingumo egzaminas. Turėjau gerų idėjų. Turėjau tikslą. Aš žinojau, ko aš noriu. Ir ką galima padaryti. Ir kaip įsivaizduoti miestu tampančią gyvenvietę. Ir nemanau, kad aš to neturėjau daryti. Gal tik tą daryti turėjau drąsiau. Nėra mano siekis tapti direktorium.

O aš pamaniau, kad esi pernelyg laisvas (suprantu, kad esi laisvas ir kai užvedi bendrus reikalus), todėl Tau buvo palikta ta laisvė toliau – būk chaotiškas, daryt, plevėsuok, ošk.

Nemanau. Iš principo kultūros namų direktorius ir yra laisvas. Kultūros namų direktoriaus pavaduotojas ir ūkvedys jie yra nelaisvi. Nes pavaduotojas tvarko popierius, o ūkvedys tvarko daiktus. O direktorius yra laisvas, jis formuoja visą kultūrą. Biurokratiją yra labai sunku suderinti. Tai labai didelis dalykas, kuris ne visada pavyksta.

O kadangi aš esu laisvas, todėl aš ir žinau ką daryt. Aš galiu bet kada pažiūrėt į bet kurią pusę.

Aš nenorėjau sakyti, kad darysiu tą, darysiu tą, darysiu tą. Toks planas būtų paprasčiausias, kurį įgyvendint gali bet kas.

Dabar man kultūra, egzistuojanti toj vietoj, kur aš gyvenu, visiškai neturi reikšmės. Su mano asmeniu, su mano kūryba, su mano menine ir kultūrine ideologija ji nėra susijusi.

Kultūros politika jau yra diktatas?

Nežinau, ar sargas yra diktatorius? Aš į kultūros skyrių žiūriu kaip į sargą. Jie turi saugot kultūros šaknis ir vientisumą. Ir, aišku, užtikrinti jos naujų darinių atsiradimą. Bet nekenkiant kitiems – kas yra pagrindas. Aš teip matau. Neegzistuoja jokio diktato, išskyrus popiergalių rašymą. Aš dirbau kultūros darbuotoju trejus metus, bet per tą laiką nepatyriau priespaudos, kad tą dieną privalai ką nors padaryti. Aš galėjau net valstybinių švenčių neorganizuoti. Niekas nieko nebūt pasakęs. Ant kilimėlio nebūt kvietęs. Aš esu laisvas.

Bet jeigu būtum institucijos vadovas, privalėtum visas surašytas privalomybes minėti. Jeigu neiškeltum vėliavos, turėtumei sumokėti baudą.

Tokį žmogų reikia atleisti iš karto. Nes Valstybės dieną iškelt vėliavą yra jo kraujas. Jis pasiryžo, sutiko tokį darbą dirbti, už tai gauti algą. Aš į institucijas žiūriu palankiai. Teip, jie nepaleido kosminio laivo. Aš tikėjausi daugiau kultūrinio konteksto. Aš tikėjausi, kad, pavyzdžiui, per valstybines šventes mes visi tikrai turėsma tautinius rūbus. Kad mes aisim į aikštes ir dainuosma himnus. Kad mes degsma aukurus šalia piliakalnių. Aš tikėjausi, tai bus mūsų duona. Aš tikėjausi, kad valstybė suras žmonių, kurie tai darys. Ir jiems mokės, kad jie tą darys. Tačiau to nėra. Visas dalykas yra tik vaidybos formoj. Pavaidino ir nustojo. Ypač man keista, kai atsiranda skelbiami metai. Pavyzdžiui ‒ tarmės metai. Jau vien tai, kas tą sugalvojo, reikia baust. Nes tarmė yra ne nuodėmė. O buvo vienu metu įvaryta, kad tai yra nuodėmė. Metus pakalbėjo tarmiškai, dabar kalbėsma kaip kiteip. Visiškas absurdas. Po metų sugalvos, kad gyvenam nuo sausio pirmos iki sausio pirmos. Nuo vienos stotelės prie kitos. Kaip turgelyje nuo dešros prie … Reikia suprasti, kad tai yra vientisas gyvenimas, ir šitie proginiai dalykai tai tik pagarbos suteikia.

Aš nesu kultūros žmogus, ir aš nesirengiu kultūringai

Grįžtame prie Pupelio, prie Obelių. Viešai pasakiau, kad labiausiai man patinka šioji trijulė – Raugas, Augutis ir Pupelis. O Tu patikslinai, kad gražiausia trijulė esi Tu, Pupelis.

Rimvydas Pupelis. Ta trejybė man labiausiai patinka.

Norėčiau šią tezę iškelti pokalbio antraštėn.

Aš dar galėčiau ir kitą parašyti – trejybė yra Rimvydas Pupelis Mūta.

Tą filosofiją man labai sunku suprasti.

Man irgi labai sunku.

Man kultūroje įdomūs žmonės, kurie puikiai geba daug dalykų. O Tu darai viską. Tačiau manau, kad kelis talentus turinčiajam tam tikra kryptis visgi yra svarbesnė. Kas Tau svarbiausia? Jeigu tektų per prievartą atsisakyti, ką pasiliktumei?

Aš pasilikčiau vaizduojamąjį dalyką ‒ tapybą. Tą, ką galima piešti ranka.

Kodėl? Na tai kas jau toji tapyba?

Tai yra nuo jaunystės (kaip sakoma, nuo senovės) paveldėtas faktas. Aš nesakau, kad man norisi ar nesinori. Tiesiog aš ją kvėpuoju. Taip aš suvokiu pasaulį ir aplinką. Kai aš tai tapau, man daug dalykų susijungia į vientisą masę. Gyvenimas daug skaldo, o tapant man viskas susideda į vieną potėpį. Todėl man nereikia rašyt knygų. Aš nežinočiau, kaip parašyt tokį vieną potėpį. Aš nežinočiau, kaip jį reikėtų įvardyti. Reikėtų tūkstančio knygų, tūkstančio sąvokų ir tūkstančio paaiškinimų, parodymų ir palyginimų. Bet aš tą pajaučiu. Mes taip pat negalim perteikt šalčio. Mes jį pajautėm, ir viskas. Yra tūkstančiai parašymų apie šaltį, bet mes jį pajautėm. Kiekvienas pajautė savaip. Bet vis tiek mes jį pajautėm vienodai. Man tapyba yra tokia.

Iš šio tapybos kūrinio ir galima atpažinti Rimvydo darbų stilių. Fotografavo Ričardas Šileika
Iš šio tapybos kūrinio ir galima atpažinti Rimvydo darbų stilių. Fotografavo Ričardas Šileika

Bet Tavo stilius, regiu, keičiasi. Manau, kad keičias ir Tavo pasaulio suvokimas. Ar ne?

Teip, teip. Tame vaizduojamume yra daug manierų. Kartais man reikia piešti pieštuku. Nežinau, dėl ko. Kartais man reikia spalvų, tada aš tapau. Ir tai yra savaime suprantama.

Tačiau aš po truputį to bei to nebedarau. Mažai befotografuoju. Nebemaketuoju. Kažką aš jau pats atmetu, atmetu, atmetu. Man to gaila, liūdna, ir graudu. Verkiu aš dažnai.

Vakarais.

Aš verkiu ne vakarais. Aš verkiu rytą. Pabundu ir verkiu. O, Viešpatie, vėl aš čia. Ne, ne, ne apie tai.

Bet jei kas nors atvažiuotų ir pasakytų, kad kiti mano daromi dalykai yra geresni nei tapyba, aš numesčiau tapybą ir apsiimčiau tą geriau. Esu labai lengvai valdomas kitų žmonių.

Nė velnio! Viskas yra atvirkščiai. Ne Tu valdomas kitų žmonių, bet Tu juos sustyguoji. Tą tvirtinu, turėdamas omenyje ir Tavo darytus netradicinius poezijos skaitymus „Anys kalbęs žodžiais“***

Mes juos darydavom kartu!

Taip. Neišpasakomai šaunu, kad poezijos klausytis kasmet susirinkdavo riebus pusšimtis. Podraug ir klebonas, ir seniūnas …

Čia žmonės.

Tu, Rimvydai, juk labai didelę charizmą turi. Kaip asmenybė, kaip kultūros žmogus.

Aš dirbau mokytoju. Nebuvau aš kultūros žmogus.

O kieno?

Aš esu menininkas.

Na, gerai.

Aš nesu kultūros žmogus. Aš nesu žmogus, kuris sako: nenumeskit šiukšlės. Mesk tu tą šiukšlę! Paslysk ir užsimušk. Aš nesu kultūros žmogus. Aš nesakau, kad siena turi būti žalia ar pusiau raudona. Aš nesu kultūros žmogus. Aš esu meno žmogus. Tai yra skirtingi dalykai. Kultūros žmogų aš suprantu kaip dailės mokytoją mokykloje. Kuris turi rašyti pažymį. Ir aiškinti apie laisvę. Kodėl menininkai kūrė tokį meną? Todėl, kad jie buvo laisvi. Kodėl aš turiu žmogui rašyt pažymį? Kodėl turiu rašyt planą? Išbūti keturiasdešimt penkias minutes? Kaip man parašyt pažymį, kai aš turiu apimt vėją stiklinėj, kitam duot įkvėpt? Tas, kuris paima vėją stiklinėj, laiko ją – tas ir yra kultūros žmogus. Tą vėją sugaut reikia turėt daug sugebėjimų.

Aš save identifikuoju kaip menininką, kaip vėją. Aš galiu šiandien kurt menus, bet aš rytoj galiu lygiai sėkmingai tą užmiršt ir ait kalt vinių sienon. Va štai kas yra menas. Todėl, kad aš tai galiu užmiršt. Galiu to nedaryt. O kultūros žmogus negali būt nekultūringas. Jisai vis tiek bėgios po lauką, gaudys vėją.

Nuorūkas rinks.

Nuorūkos neturi reikšmės. Nuorūkos nėra pats baisiausias dalykas. Aš nesu kultūros žmogus, ir aš nesirengiu kultūringai. Ir aš nekalbu kultūringai. Ir aš nesvarstau kultūringai, kad mes suprastumėm – nuolankiai. Man tai kartais skamba būtent taip – nuolankiai.

Oranžinis nuolankumas…

Oranžinis nuolankumas. Aš gerbiu kultūros darbuotojus, kitų aš negerbiu. Bet tai koks skirtumas. Teip turi būt.

Aš nežinau, ko daugiau Tavęs klaust.

Teip, o ko tu paklausi apie mane?

Padarykim teip. Tu parašysi, kaip tu sugalvosi, nes vis tiek kažką sugalvosi. O kaip tu tą pateiksi…

Visgi atsiųsiu Tau užmesti akį.

Teip! Vienintelis dalykas, kad aš drąsiai kalbu apie mokyklų uždarymus.

Tai ir valio, kad drąsiai kalbi.

Kai tylėsiu, niekas nepasikeis, kai šnekėsiu ‒ niekas nepasikeis. Jeigu kas mano atžvilgiu norės atrasti priežastį, tai atras bet ką. Visąlaik taip būna. Bet tiek to, galima išbandyti, bet tai niekas nepadės.

Jų niekas neišgelbėja! Va kas man dabar įdomiausia!

Po septintųjų netradicinių poezijos skaitymų „Anys kalbęs žodžiais“ (2006 m.) Rimvydas Pupelis bendražygių buvo parneštas namo neštuvuose. Fotografavo Viktorija Pupelytė
Po septintųjų netradicinių poezijos skaitymų „Anys kalbęs žodžiais“ (2006 m.) Rimvydas Pupelis bendražygių buvo parneštas namo neštuvuose. Fotografavo Viktorija Pupelytė

 

*http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-10-location-north-latitude-55-94890-eost-longitude-25-80331/140670

*http://www.rokiskiosirena.lt/naujiena/kultura/meno-vieta-obeliuose

**http://obeliai.eu/2014/11/05/obeliuose-sutvarkyta-miesto-aikste/

**https://www.facebook.com/obeliumiestoaikste/

***http://www.rasytojai.lt/archyvas/innerf295.html?id=119&sritis=festivaliai&dalis=festivaliailietuvoje&archyve=0

***http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307054925/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=523&kas=straipsnis&st_id=22

***http://www.tekstai.lt/buvo/news/obeliai4.htm

Apie Kiplingo ,,Džiunglių knygą“ – kitaip, savaip, lėtai

Dziungl_liet

Apie Kiplingo ,,Džiunglių knygą“ – kitaip, savaip, lėtai

Marius Kraptavičius

Jei kas nors manęs teirautųsi apie svarbiausiąją vaikystės knygą, sutrikčiau. Jos dvi. Nežinau, katra svarbesnė. Defo ,,Robinzonas Kruzas“? Kiplingo ,,Džiunglės“?

Galbūt ,,Džiunglės“… Pirmoji mano savarankiškai skaityta knyga. Įsimintina. Visiems laikams.

Neapsakomai mylėjau Mauglį. Norėjau būti juo. Svajojau, kad mane pamiltų visi pasaulio žvėrys ir žvėriukai.

Svarbu minėti, kad augau Šiauliuose, senoje miestelėnų giminėje. Esu vienas iš nedaugelio Lietuvoje, niekada jokio kaimo neturėjęs. Nebūta mano vaikystėje nei žvėrių, nei gyvulių. Laimei, knygų būta – visada. Kuo įvairiausių.

Pantera Bagira visiems laikams tapo mano… chm… kaip čia pasakius? Kuo ji man tapo ir tebėra?

Tiesą sakant, atrodė man vaikystėje, kad Bagira panaši į mano mamą. Gerą, švelnią, mylinčią, bet… Pantera atrodė tobula. Baugu prisipažinti, bet taip: kur kas geresnė nei mama.

Ar galėjau vaikystėje įtarti, kas skaitau šiek tiek (ką ten šiek tiek, gerokai…) palengvintas, adaptuotas Kiplingo istorijas? Pritaikytas vaikams?

Išaugau. Subrendau (galbūt). Beveik ir pražilau (tikrai). Atradau leidyklos ,,Pasviręs pasaulis“ išleistą ,,Džiunglių knygą“ (2011). Rasčiau jai begalę priekaištų. Nevykusiai versta Kiplingo poezija. Proza – kiek geriau… Na, šiek tiek geriau. Primityvios iliustracijos. Jokios sklaidos, jokio garsaus šūksnio, kad pagaliau, po daugybės metų, Lietuvoje turime tikrą Kiplingą – abi ,,Džiunglių“ knygas.

Vienaip ar kitaip, reiškiu leidyklai pagarbą. Pagaliau lietuviškai perskaičiau bene stipriausią (dabar, šiandien man taip regis) Kiplingo kūrinį. Tai ‒ ,,Pamaldžiojo Puruno stebuklas“.

Nesikvatokite, mano mieli bičiuliai, šį tekstą skaitą. Nebuvau ir nesu pamaldus. Nekliedžiu Indija. Nekeičiu tikėjimo. Tiesiog – jei tikite manimi – atraskite tą Kiplingo sodrų pasakojimą apie valdininką, stropiai tarnavusį britų imperijai. ,,Kartą Indijoje gyveno žmogus, kuris buvo vienos pusiau nepriklausomos vietinės valstybėlės, esančios šalies šiaurės vakaruose, ministru pirmininku. Jis buvo brahmanas ir priklausė tokiai aukštai kastai, kad kastos jam galiausiai gyvenime išvis nustojo ką nors reikšti“, – tokia pasakojimo pradžia.

Pasakojama apie kilmingą indą, baigusį mokslus Anglijoje, turėjusį neva viską – ir turtus, ir valdžią, ir garbę.

Kuo tampa jis?

Žmogumi, kuris atsistatydina iš postų. Tampa elgeta. Klajūnu. Savo valia.

,,Dvidešimt metų jis prabuvo, kaip reikalavo Senasis įstatymas, jaunuoliu, dvidešimt metų – kovotoju – nors niekada gyvenime nelaikė rankose ginklo, ‒ ir dvidešimt metų – namų ir ūkio galva. Savo turtus ir galią naudojo ten, kur manė esant reikalinga; prisiėmė garbę, kuri buvo jam tuo metu duota; matė daug įvairiausių žmonių ir miestų, ir tie žmonės ir miestai jam atidavė pagarbą. Dabar jis visų šių dalykų atsisakė, nusimetė kaip žmogus drabužį, kurio jam daugiau nebereikės“.

Tik nemanykite, kad atpasakosiu visą legendą (gal sakmę, pasaką) apie žmogų, įžengusį į septintą dešimtį ir peržengusį tuštybės kalvas. Basakojis, išmaldos dubenėliu nešinas, jis pagaliau atgauna savąją laimę: lėtą judėjimą.

Neišsižadėjau nei Mauglio, nei Bagiros. Ataidi, laimei, vis dar ataidi, švelniu šešėliu driekiasi mano vaikystės rašytojas, jo knygos. Ir vaikystės Šiauliai tėra švelnus šešėlis, vertas visai kito pasakojimo.

Dziungles_virseliai

Dabar gyvenu Ignalinoje.

Nelendu į sengires. Tik į Ignalinos pamiškes. Bet ir ten: iš po kojų, kai uogauju, išlekia manęs išsigandęs kiškis; kai grybinėju palei eglaites, pastebiu susirūpinusį žvilgsnį: briedės akys reikliai žvelgia į mane. Stirna laigo per pelkynus: kad aš taip galėčiau perlėkti klampiu taku. Kartą regėjau: miestelio pakraštyje klydinėja kuoduota pempė.

O vakarais, beveik naktimis… Kai pasirodo danguje Vakarė žvaigždė, kai mudu su Gintare vakarieniaujame ant suoliuko, atlekia smagus žvėrelis. Laigo po kiemą. Kiek slapstosi, tiek ir rodosi. Bene kiaunė? Žinoma, ji.

Esu šeštoje dešimtyje. Niekada neišsižadėsiu nei Mauglio, nei Bagiros. Nei elgetų. Net ir Laimutės, kuri pati save tituluoja vienintele Ignalinos bomža.

Šiukšlių konteineriuose rausiasi ne tik ji. Ir kiaunė.

Kas belieka man?

Tik svajoti, kad ilgainiui ir aš visiems laikams nusivilksiu, nusimesiu tuštybės drabužį, tik linkėti artimiems: dar kartą – daugybę kartų – atsiversti vaikystės knygą.

dziungliu_atvartas

 

 

 

 

Dailininkas Antanas Kmieliauskas: ,,Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“

Antanas Kmieliauskas
Antanas Kmieliauskas

Dailininkas Antanas Kmieliauskas: ,,Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“

 Rašytoja Birutė Jonuškaitė kalbina dailininką Antaną Kmieliauską

Ta duobėta Sibiro gatvelė Markučiuose šalčiu tikrai nedvelkia: vingiuoja palįsdama po stiprių, aukštų medžių šešėliu ir vėl puldama į saulėtos dienos glėbį. Gal ji nepatogi ratams, bet jauki ir miela kojoms. Čia visai kitas Vilnius. Gyvenimas šioje dauboje turėtų būti panašus į ramų sūpavimąsi žaliame lopšyje: kažkur toli, šiaurės rytuose, už kalvos, gaudžia miestas, o už kitos, tos  labiau į pietvakarius, praūkauja traukinys. Gera vieta kurti.

Tačiau tikriausiai taip negalvojo iš Sibiro tremties po daugelio metų sugrįžę 1863 metų sukilimo dalyviai. Jiems buvo leista apsigyventi tik čia – kuo toliau nuo miesto centro, dauboje, žiemą skęstančioje giliose pusnyse. Jie, matyt, šį pakraštį ir pavadino Sibiru.

Taip mąsčiau žvelgdama į ne sniege, o žalioje lapijoje paskendusį dailininko Antano Kmieliausko namą. Šeimininkas jau eina atkelti vartelių. Jį aplenkia rusva šunelė. Bakst bakst snukučiu, atrodo, įsileis ir ji, Arna – aiškina man šeimininkas.

Dirbtuvėje dailininko laukia pozuotoja, taigi jis atsiprašo manęs: norįs dar šį tą užbaigti ir jau tada galėsim pasikalbėti. Sėdžiu ir stebiu šį nuolatos besišypsantį žmogų, o jis – išsitepęs rankas visomis įmanomomis spalvomis – tupinėja prie molberto. Kėdėje sėdinti dama jau, regis,  „perkelta“ į drobę: raudono švarkelio spalva tokia pat ryški, veido bruožai kitokie, bet kartu ir tie patys, gražiai skreite sukryžiuotos rankos. Ką čia dar gali tas vikriai šokčiojantis teptukas nuveikti? Žinoma, taip tik man atrodo, o dailininkas, ko gero, dar ilgai tą „drobinę“ damą tobulins.

Kai jis užbaigia šios dienos darbą, kviečia mus abi prie stalo – pietų. Sako – pats laikas, ir kalbėtis užkandžiaujant bus smagiau. Tačiau susėdam ne trise, o keturiese – staiga damai ant pečių išsidrebia stambus tingus katinas – kaip kokia lapės apykaklė – kabo jo kojos vienoje ir kitoje galvos pusėje. Ir nors dailininkas liepia Miciui nulipti – tas net nemano. Dama nekaprizinga, sako, papietaus ir su katinu ant nugaros. Galgi kada nors jis nusirioglins savo noru.

Taigi štai ką kalbėjomės tą ramią popietę:

Jeigu šiandien Jūsų kas paklaustų, kokie vaizdai, kokios spalvos liko iš vaikystės, iš tėvų namų, kokie paveikslai iškiltų visų pirma? Tarkim, Cz. Miloszas teigia, kad jo vaikystė – tai Šardenas (piln. Žanas Batistas Simeonas Šardenas, pranc. Jean-Baptiste-Siméon Chardin,16991779), jis rašo: „Ant lentynų stovėjo įvairiausi variniai, stebuklingo aukso vermeille atspalvio indeliai, o stalčiukuose – visokios esencijos, prieskoniai. Imbieras ir t.t. Tie vermeille spalvos puodeliai, kurie ten stovėjo, drauge su tais kvapais – grynas Chardinas, viskas kartu! Chardinas ir olandų tapyba“. (Maištingas Czeslawo Miloszo autoportretas, p. 149).

Gimiau Olendernėje, Alytaus apskrityje, netoli Butrimonių miestelio. Senelis iš tėvo pusės buvo išvažiavęs į Ameriką, sunkiai dirbo geležies fabrike ir grįžęs į Lietuvą nusipirko septynis hektarus Tiškevičių dvaro žemės. Labai gražioje vietoje. Kita žemė, nes iš viso tėvai turėjo apie aštuoniolika hektarų, buvo mamos tėvų palikimas. Mūsų giminė labai mylėjo žemę, bet tėvas užsiimdavo ir kitais darbais: šaltkalvio, staliaus, užveisė sodą, sodino mišką, laikė bites ir netgi užtvenkęs pievas, iškasė penkis tvenkinius ir augino juose žuvis – tai buvo aplinkiniams neregėtas dalykas. Taigi iš vaikystės atsimenu namus, kuriuose daug visokių naujovių, daug įvairiausių įrankių. Tėvas tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, taikliai šaudė, galbūt todėl grįžęs mėgo medžioti ir mokėjo pats pasidaryti medžioklinius šautuvus sau ir kaimynams. Mes su broliu Jeronimu (jis ketveriais metais vyresnis už mane, sesers Vlados dvynys) išsidroždavome plunksnakočius, brolis išleistuvėms pasidarė įdomų raktą – dovanų mokyklai.

A. Kmieliausko tėvas Petras, mama Domicelė, brolis Jeronimas, sesuo Vlada ir jis pats (antras iš kairės) Olendernėje, apie 1938
A. Kmieliausko tėvas Petras, mama Domicelė, brolis Jeronimas, sesuo Vlada ir jis pats (antras iš kairės) Olendernėje, apie 1938

Mama buvo silpnos sveikatos ir daugiausia dirbo namuose: audė juostas, užtiesalus, siuvo kaimo moterims drabužius. Kartu su mumis gyveno ne tik seneliai – tėvo tėvai, išgyvenę skaudžią netektį – jie palaidojo aštuonis savo vaikus iš devynių, –  bet ir mano krikštatėvis, tėvo brolis – Nikodemas, kuris labai gražiai piešė, bet taip pat mirė (nuo džiovos) sulaukęs vos 24 metų.

Vaikystėje viskas buvo pasakiškai gražu. Labai patiko gamta. Norėjau būti sodininku arba miškininku. Pavasarį stebėdavau, kiek per naktį užauga kaštonų ar ąžuolų lapai arba atsigulęs ant tiltelio spoksodavau į tvenkinio vandenyje mirguliuojančias žuvytes, vabalėlius. Ypač aiškiai atsimenu žiemas. Tėvai nupirko pačiūžas, vakarais, kai būdavo labai šviesi mėnesiena, čiužinėdavom iki išnaktų, o tolumoje miškuose kaukė vilkai… Įprotis čiužinėti liko ir studijų metais Dailės institute – eidavom čiuožti į Jaunimo sodą.

Radau informaciją, kad mokydamasis Kauno dailės gimnazijoje, piešėte iliustracijas Dzūkijoje leistiems Lietuvos partizanų laikraščiams (1949‒1952). 1951-aisiais baigęs šią gimnaziją aukso medaliu, įstojote į tuometinį Valstybinį dailės institutą mokytis tapybos. Kaip tai buvo įmanoma? Ir iš kur jaunam žmogui toks noras – padėti partizanams?

Augau klausydamasis senelių pasakojimų apie caro priespaudą, baudžiavą, sukilimus, knygnešius. Vėliau pats savo akimis regėjau visus karo ir pokario baisumus. Pirmą karo dieną kaip tik ėjau Pirmosios Komunijos, atsimenu, kaip virš Butrimonių kovėsi rusų ir vokiečių lėktuvai. Girdėjau ir apie žydų žudynes. Viena žydų sodyba buvo likusi tuščia visai šalia mūsų, durys atidarytos, bet tėvai kalbėjo: nieko negalima imti – nė vienas daiktas neteiks džiaugsmo, nes žinosiu, kad pasinaudojau kito nelaime. Mačiau išbadėjusių rusų belaisvių, o po karo – Butrimonių aikštėje išguldytus, išniekintus partizanus. Tada mums, mokiniams per fizinio lavinimo pamokas liepdavę užkasinėti į duobes sumestus partizanų kūnus.

A. Kmieliauskas, apie 1946
A. Kmieliauskas, apie 1946

Kadangi mano tėvas visada buvo žingeidus, domėjosi istorija, karyba, religijos, filosofijos klausimais, gaudavo knygų ir jas skaitydavo, tai negalėjo ir tuo sudėtingu metu likti įvykių nuošalyje. Mūsų namuose dažnai lankydavosi partizanai, tarp jų – ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daug neaiškindamas tėvas manęs paprašė nupiešti pagal duotą temą karikatūras partizanų laikraštėliui. Vieną temą iki šiol atsimenu: Dunda vieškeliu tačankos, iš tačankų kyšo rankos ir mongoliška galva… Mano piešinius panaudoję (atspaudai būdavo juodi), originalus sudegindavo. Tačiau po kiek laiko kunigas Juozapas Andrijauskas paprašė, kad nupieščiau Butrimonių bažnyčiai šv. Jurgio paveikslą. Tėvas vėliau tą darbą parodė A. Ramanauskui. Šis pasakė: ,,Daugiau iliustruoti laikraštėlių tavo Antanui neduosim. Partizaninis karas eina į pabaigą, nepriklausomybės nebeiškovosime, neverta rizikuoti – jei saugumiečiai sužinos, visą jūsų šeimą išveš į Sibirą. Turėkim viltį, kada nors Lietuva bus laisva – dailininkai jai bus reikalingi.“

Ar nuo pat vaikystės žinojote, kad būsite dailininkas?

Mirus jau minėtam mano dėdei Nikodemui (jis mokėsi Alytaus progimnazijoje) liko jo labai kaligrafiški užrašai ir daugybė piešinių. Mes, vaikai, neturėdami jokių pramogų, dažnai tuos piešinius žiūrinėdavome ir patys bandydavome ant kokių nors popieriaus skiaučių piešti. O paskui mano brolis Jeronimas mane paragino važiuoti mokytis į Kauno vidurinę dailės mokyklą, kurioje jis jau mokėsi. Atvykęs į Kauną, nuėjau pasižiūrėti dviejų parodų: M. K. Čiurlionio paveikslų ir tarybinės dailės. Pirmieji, žinoma, man paliko neišdildomą įspūdį, o antrąja paroda taip smarkiai nusivyliau, kad net pradėjau dvejoti, ar noriu tapti dailininku. Tačiau nuo mažens įpratęs daug dirbti, nes taip mane auklėjo tėvai, pasižymėję ypatingu darbštumu, mokiausi piešti kiekvieną dieną, neišskiriant ir sekmadienių. Todėl mokyklą baigiau aukso medaliu ir įstojau į tuometinį Valstybinį dailės institutą.

A. Kmieliauskas (stovi antras iš kairės) su klasės draugais Kauno vidurinėje dailės mokykloje, apie 1950
A. Kmieliauskas (stovi antras iš kairės) su klasės draugais Kauno vidurinėje dailės mokykloje, apie 1950

Tačiau per visą gyvenimą, regis, jokių naujų stilių neišradau, nei kokių genialių darbų padariau. Taip, skulptūrų gal ir nemažai sukūriau, bet ar kam jos rūpi? Na, nebent sugalvojau naują ekslibrisų techniką, kuria daug kas pasaulyje susidomėjo. Tai mane patį stebina, kad jiems ji įdomi… Aš tiesiog labai daug ir sąžiningai dirbau.

Ar manote, kad dalyvavimas 1966 metais Tarptautinėje ekslibrisų parodoje Čekoslavakijoje atvėrė Jums platesnes galimybes ir Lietuvoje? Juk pradėjęs savo darbus nuo šv. Kristoforo ilgam buvote užsitraukęs valdžios nemalonę…

Baigdamas Dailės institutą, norėjau diplominiam darbui tapyti teminę „Artojo“ kompoziciją. Man tai buvo artima, nes mano tėvai ir seneliai – žemdirbiai. Tačiau kažkas tame darbe įžvelgė mano vaizduojamą nenorą stoti į kolūkius… Man uždraudė artoją tapyti, tai nutapiau artisto Stepo Juknos portretą.

O šiaip jau gal mano kūrinių stilistika artima bažnytiniam menui, o gal tiesiog taip susiklostė, kad pirmas, mane savotiškai išgarsinęs, darbas buvo Šv. Kristoforo skulptūra, sukurta dar 1957 metais.

Dailės akademiją baigiau labai gerais pažymiais, bet man nepasiūlė pasilikti dėstyti, kaip kitiems mano kolegoms… Turbūt todėl, kad nebuvau komjaunuolis. Kadangi po studijų tapau laisvu menininku, priėmiau Česlavo Krivaičio pasiūlymą sukurti šventojo Kristoforo skulptūrą – paminklą kunigui Kristoforui Čibirui, lenkų laikų lietuvybės puoselėtojui. Skulptūrą buvo numatyta pastatyti Vilniaus Rasų kapinėse. Tačiau kai padariau Šv. Kristoforą, užsakovai sugalvojo, kad paminklą geriau pastatyti prie Šv. Mikalojaus bažnyčios su užrašu: „Šventas Kristoforai, globok savo miestą“. Visi stebėjosi, kaip tapytojas daro skulptūrą net specialių įrankių neturėdamas. Tačiau aš kažkaip iškaliau iš akmens, nors niekada nebuvau matęs, kaip tai daroma… Žinoma, kai dabar pagalvoju, tai man pačiam keista, neturėjau nei gerų kaltų, nei įgūdžių. Tiesa, vaikystėje buvau padaręs iš liepos šventojo skulptūrą, gal tai suteikė man drąsos.

O dėl ekslibrisų, tai gal svarbu tik tai, kad pirmą kartą mano ekslibrisas buvo eksponuotas užsienyje. Po to dalyvavau ne kartą įvairių šalių ekslibrisų parodose, ir tam, be abejonės, turėjo įtakos Vinco Kisarausko pradėtas „ekslibrisų sąjūdis“. Iš pradžių ekslibrisus siųsdavome vokuose, o uždraudus tokias siuntas, juos tekdavo perduoti per privačius asmenis. Beveik po dešimties metų, 1974-aisiais Italijoje man buvo paskirtas aukso medalis, kurio, deja, dėl sovietinės valdžios intrigų negavau. Tuomet Amerikos radijas pradėjo kalbėti apie šią premiją, o aš juk jau buvau išmestas iš Dailininkų sąjungos… Buvo ir daugiau tų apdovanojimų, mat ekslibrisus pradėjau daryti nauja, paties sugalvota technika – savo dukros Ramunės prašymu (jai tada buvo vos šešeri) raižiau ne linoleume, o kietame elektrotekstolite. Darydamas klišes sugaištu labai daug laiko, kartais prie to mažo darbelio reikia pasėdėti ilgiau nei prie didelės skulptūros. Tačiau daugelis nori tų mano išskirtinių darbų – o man tai ir naudinga, ir nenaudinga, nes kitos technikos yra daug lengvesnės. Pirmąjį darbelį mano bičiulis Stasys Kisarauskas net man nežinant išsiuntė į parodą Lenkijoje, o paskui susidomėjo čekai, vengrai, olandai, pradėjau gauti kvietimus iš Japonijos ir Meksikos bei kitų šalių.

Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris
Exlibris

Taigi ta skulptūra užkirto Jums priėjimą net ir prie tokių, regis, paprastų dalykų, kaip tapybos priemonės… Tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, berods, nepriėmė į parodas, nedavė dirbtuvės, neleido nusipirkti tuo metu pagal sąrašus parduodamų dažų… Kaip sukotės iš padėties? Kaip dirbote? Kas padėjo ir kokie tuo metu buvo Jūsų bendraminčiai, bičiuliai?

Šv. Kristoforo skulptūra savotiškai tapo lemtinga mano gyvenime. Po kiek laiko išsikvietė mane tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas (o aš buvau neseniai įstojęs į LDS) ir pasiūlė nugriauti paminklą, tačiau aš nesutikau. Tuomet pašalino iš LDS, pradėjo nepriimti darbų į parodas, neduoti dirbtuvės, neparduoti dažų… Kadangi dažų reikėjo, o dažai – tik pagal sąrašus, tai geri bičiuliai Vincas Kisarauskas ir Valentinas Antanavičius padėjo. Jie man duodavo dalį, save nuskriausdami. Taip aš tapydavau…

Mūsų kartai teko sudėtingi laikai, mes turėjome rinktis: pataikauti ir pasiduoti oficialiai ideologijai ar savo gyvenimu, savo kūryba pasipriešinti okupacijai. Taigi bendravau su savo bendraminčiais: Adomu Matuliausku, Vincu ir Saule Kisarauskais, Vytautu ir Judita Šeriais, Birute Žilyte, Algirdu Steponavičiumi, Vladu Vildžiūnu, Justinu Mikučiu ir kitais. Mes diskutavome ne tik apie meną, estetiką, bet ir apie Lietuvos istoriją, okupaciją, apie pastangas išlikti savimi bent kūryboje. Mūsų įsitikinimus ir ryžtą labai palaikydavo Justinas Mikutis, praplėtęs mūsų filosofijos, dailės, literatūros akiratį, padėjęs pajusti žmogaus sąžinės vertę, minties laisvę. Mes niekada nebuvome kosmopolitai, anksti supratome, kad kūryba be lietuviškos dvasios pasaulio nenustebinsime. Mums visada rūpėjo išsaugoti savo šaknis.

Poeto H. Nagio antkapinis paminklas, 2001
Poeto H. Nagio antkapinis paminklas, 2001

Sakote esąs tradicinės tapybos šalininkas. Jums visa ko pagrindas yra piešimas, cituoju Jus: „Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas. Aš labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą.“ Skaičiau viename Jūsų interviu, kad, norėdamas labai gerai išstudijuoti žmogaus anatomiją, vaikščiojote į prozektoriumą, piešėte žmogaus kūną. Ar būtina dailininkui tą kūną matyti net ir tokį – mirusį? Ar nepakanka tyrinėti iš arti pozuotojų kūnų?

Pradėjęs mokytis Kauno vidurinėje dailės mokykloje net nežinojau, kaip pieštuką laikyti. Tam, kad pasiektum tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velasquesas, reikia labai daug dirbti. Žmogus – subtiliausia forma. Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje – nuo abėcėlės. Dailininkui, mokančiam nupiešti žmogų, paskui bus lengva bet ką nupiešti. Aš stengiausi nepraleisti nė vienos progos, kur galėčiau lavintis. Todėl ir į prozektoriumą ėjau, piešiau preparuojamų kūnų dalis, žiūrėjau, kaip juos skrodžia, pats prie spingsulės preparavau. Piešiau, užsirašinėjau ir galvojau apie tą žmogų: gyveno, mylėjo, mirė… Labai dažnai aš ten būdavau vienas, kiti kolegos trumpam tik užsukdavo. Padariau gal per šimtą piešinių, paskui kažkas juos pasiskolino ir visi dingo, man tai buvo labai didelis nuostolis. Dabar, kai prisimenu, suprantu, kad jau jaunystėje buvau kitoks, nepritapau prie daugumos, vis dažniau likdavau su savo vienatve, su savo begaliniu troškimu studijuoti didžiųjų meistrų darbus. Perskaičiau daugybę knygų, stengiausi pažinti Lietuvos dailę, paskui iš albumų susipažinau su užsienio menu, vėliau, kai jau buvo įmanoma išvažiuoti – lankiau žymiausius muziejus, galerijas. O kiek visokių technikų esu išbandęs, susikūręs savąsias. Kai ėmiausi Lietuvoje ne itin populiarios klasikinės freskos, teko perprasti jos technologiją, daug ką reikėjo daryti pačiam: skaityti apie šią techniką istorinę literatūrą, ruošti sienos gruntą, gaminti dažus. Beveik visi sienų tapybos darbai yra įgyvendinti sudėtinga, Renesanso meistrų ištobulinta, buon fresco technika. Pvz. ruošdamas tinką naudojau malkomis degtas kalkes ir distiliuotą vandenį. Tapant ant drėgno tinko dažai įsigeria į tinką kaip į popierių liejant akvarelę. Taigi reikėjo tapyti nedideliais plotais, nes džiūstant tinkui, darbą privalėjau atlikti gana greitai. Vėliau ką nors pakeisti sunku. Todėl iš anksto reikėjo pasidaryti spalvinį projektą ir tikslų piešinio kartoną.

Man šiandien liūdna žiūrėti į žmones, kurie kūrybą paverčia neatsakingu, neprofesionaliu žaidimu, tai atima norą apskritai lankyti parodas, nes jose nėra pagarbos rimtam menui, vadinamieji dailininkai tyčiojasi iš žiūrovų. Man dabartinis menas atrodo taip pat nuogas, kaip vaikui karalius iš visiems gerai žinomos pasakos.

Angelas, 1997
Angelas, 1997

Pacituosiu Jus: „Juk žmogus gražus ne tik jaunas, bet ir senukas, paliegęs, nelaimingas… Svarbu pastebėti žmogiškumą, dvasingumą. Tai ir aš stengiuosi į kiekvieną žmogų žiūrėti, kaip į unikalų, įdomų ir vertą. Žmogus – tai ištisas pasaulis, kurį reikia mylėti ir vertinti. O kas gi vertingesnio žmogui už žmogų gali būti?“ Jūsų nutapytų portretų galerijoje: senelių, tėvų, dukros, kitų artimųjų ir bičiulių portretai, visuose juose – unikalus vaizduojamų žmonių charakteris, apranga ir laikysena, išduodanti gyvenimo stilių, visuomeninę padėtį, profesiją, akių švytėjimas arba jose tvyranti ramybė, liūdesys ir… daug paslaptingumo, leidžiančio kiekvienam žiūrovui savaip „perskaityti“ regimą veidą. Tos vidinės – sielos – paslapties kupini ir akmenyje Jūsų iškalti veidai.

Per gyvenimą supratau, kad tikras menas, nepaisant skirtingų epochų, stilistinių formų, turi būti pripildytas gilaus žmogiško jausmo, paslaptingas, mįslingas, atspindintis subtiliausius žmogaus sielos virpesius. Tai, ką supratau studijuodamas tapybą, kurią lygindavau su muzika ir poezija, davė man pagrindus skulptūrai ir grafikai.

Tarkim, tapydamas Rainių koplyčios freską labai ilgai galvojau, kaip perteikti ne tik Rainių, bet ir visos mūsų tautos kančias? Kaip įminti šio blogio mįslę? Negi Dievas kitaip negalėjo išgelbėti žmonijos, tik leidęs nukryžiuoti savo vienatinį sūnų? Negi Lietuvos negalėjo aplenkti ta baisi karo ir pokario patirtis? Todėl ir sugretinau: centre pavaizdavau Kristaus kančią, o šonuose – Lietuvos žmonių išgyvenimus. O kad visa tai nebūtų itin šiurpu, kad ištirptų debesyse – tapiau šviesiais tonais.

Rainių Kančios koplyčios freskos, 1991
Rainių Kančios koplyčios freskos, 1991

Taigi pelnytai 1991 m. už Rainių kančių koplyčios freskas Jūs apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Kaip žiūrite į apdovanojimus? Ar jie daug ką lėmė Jūsų gyvenime?

Dažnai daugeliui meno žmonių pripažinimas ir apdovanojimai ateina pavėluotai. Žinoma, geriau vėliau negu niekad, bet jeigu būtum pripažintas jaunystėje, būtum turėjęs pakankamai jėgų įgyvendinti rimtą užsakymą. O jei tokį užsakymą tau pasiūlo, kai ranka nebelaiko kalto, nebepakelia kūjo akmeniui kalti? Man pasisekė: daugelis mano skulptūrų stovi kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kitos – miestų aikštėse, kažkas pro jas praeina, kažkas galbūt stabteli ir pasižiūri, bet freskos… Kad ir Rainių koplyčioje – kas jas mato? Pravažiuojantieji retai turi galimybę išvysti, nebent ekskursijoms prieinamos. O į Vilniaus universiteto Rektorato posėdžių salės freskas, tapytas dešimt metų, net ir ekskursijos nelabai gali pasižvalgyti. Tai ne mano kaltė, bet liūdna. Tačiau taip buvo visada ir, ko gero, bus. Juk pvz. Van Goghui, gyvam būnant, jo paveikslų beveik niekas nenupirko, jis gyveno skurde, o dabar už bet kurį darbelį milijonus moka net nesuvokdami, kas jame vertinga. Jeigu jis gyvas būdamas būtų bent šimtąją tų pinigų dalį gavęs, gal geresnių dažų ar drobių būtų nusipirkęs, dar puikesnių darbų sukūręs, geriau pavalgęs, nenusižudęs… Turbūt kiekvienas menininkas nori, kad jį gyvą mylėtų, kad vertintų jo darbus, kad jo pastangos nebūtų nutylėtos, išjuoktos ar užmirštos.

„Šviesos greitis visuomet yra šiek tiek didesnis už tamsos greitį“, – teigia Donaldas Kajokas. Sovietmečiu tamsai priešinotės kurdamas oficialiai ideologijai prieštaraujančius darbus. Kaip jaučiatės dabar, laisvoje Lietuvoje, globalizacijos apimtame pasaulyje?

Sovietmečiu buvau netinkamas, nes nesiėmiau jiems priimtinų temų, bet ir dabar aš nelabai tinkamas… Man labiau prie širdies kelių tūkstančių metų senumo Egipto ar Majų skulptūros nei šiuolaikinis menas. Žinoma, tebūnie įvairovė, nenoriu kritikuoti modernių meno apraiškų, bet negaliu savęs ir apgaudinėti: man gali būti įdomus ir vamzdis prie upės, bet kur kas įdomesnis yra prieš tūkstančius metų sukurtas piešinys Ispanijos uolose. Koks skirtumas, kada ir kokiu stiliumi sukurtas darbas, man svarbiausia – ar jis įdomus, ar jis mane jaudina, ar jis man ką nors duoda… Aišku, šiais laikais yra daug daugiau nei anksčiau kuriančių žmonių, ieškančių naujų meno išraiškos priemonių, tik randančių ne taip jau labai daug… nes padaryti ką nors nauja ir vertinga – labai retai pavyksta. Tačiau kiekvienas naujas atradimas yra trupinėlis bendrame meno lobyne. Blogiau, kai darbe nei prasmės, nei idėjos nesimato, jis – tik paprasta dekoracija. Arba dar blogiau, kai žiūrovą norima papirkti kitoniškumu: regis, tokie dailininkai, pasižiūrėję į Ticiano ar Rafaelio tapybą, nusprendžia, kad geriau nepadarys, ir todėl sugalvoja ką nors „pritrenkiančio“– kad tik būtų lengviau ir greičiau. Buvo laikai, kai scenoje daužė ir laužė instrumentus. Groti reikia mokėti, o laužyti gali kiekvienas žioplys. Bet publikai paliko įspūdį. Dabar žmogus mene beveik nevaizduojamas, nes dailininkai nemoka jo nupiešti, jie tingi ilgai ir sunkiai dirbti, todėl tokie šiuolaikiniai menininkai sugalvoja, kaip kitoniškumu šokiruoti publiką ir išgarsėti. Sugalvoji, pvz. kaip lengviausiai pavaizduoti Baltijos kelią – tam ir lėšų atsiranda…

Man nesuprantama šių dienų vadinamoji demokratija: naujoms mintims labai tolerantiški menininkai ir kritikai visai netoleruoja besilaikančių kitokių, senesnių pažiūrų. Jų demokratiškumas labai vienpusiškas, falšyvokas, jie gina tik savo požiūrį. Jeigu man patinka Rembrantas ar Mikelandželas, tai į mane žiūri kaip į atsilikėlį, iškaseną. Bet kažkodėl mane, tokį atsilikėlį, vis dar kviečia dalyvauti parodose tarptautinių parodų organizatoriai, tai ir nesuprantu, ar tas mano meninis skonis toks jau apsamanojęs?

Šventoji šeima, apie 1985
Šventoji šeima, apie 1985

Taip, pripažįstu, mano mąstymas prasilenkia su šių dienų mada. Kai girdžiu, kad per kelias akimirkas buvo išleista trys milijonai fejerverkams, kuriuos regėjo saujelė žmonių, tai niekaip negaliu suprasti, kodėl jie nebuvo skirti, tarkim, istorinėms freskoms ar kitiems meno kūriniams, galėjusiems papuošti Valdovų rūmus? Kūriniai džiugintų milijonų žmonių akis ištisus dešimtmečius, o gal ir šimtmečius.

Jūsų skulptūra, tapyba, grafika, freskos – ar tai tik natūralus poreikis išreikšti save, tai kas yra duota ir tarsi transliuojama per Jus, ar vis dėlto kiekviename kūrinyje slypi Jūsų pastanga suprasti gyvybiškai žmogui svarbius klausimus?

Visą gyvenimą dariau tai, ką privalėjau daryti, neidamas į kompromisą su savo mintimis ir su sąžine. Niekada neturėjau tikslo praturtėti, išgarsėti, gal greičiau laikiausi kaimiško mąstymo: dirbti daug, sąžiningai ir stengtis viską daryti kuo geriau. Tačiau įsigilinęs į meno esmę supratau, kad labai sunku pasiekti gerų rezultatų. Buvo laikas, kai domėjausi moderniuoju menu, atradau jame daug įdomių darbų, bet laikui bėgant visa tai tapo išsidirbinėjimu, supratau, kad tai viso labo ieškojimas to, kas nepamesta. Supratęs pradėjau ieškoti kitų kelių, o kai kas tam mados šauksmui tarnauja ir toliau. Esu balta varna ir gerai jaučiuosi. Manau, kad gyvenimas man buvo dosnus. Net ir sovietmečiu, kai nesutapau su jo dvasia, dėstytojai man rašydavo gerus pažymius, o aš galvodavau, koks esu laimingas: kai mano bendraamžiai vargsta Sibire, aš esu pavalgęs, šiltai gyvenu ir galiu paišyti, tapyti. Aš, kaip ir kiti menininkai, kurdamas noriu pasidalyti su žiūrovu savo jausmais, savo mintimis. Vieni jas priima, kiti – atmeta. Tai ir yra žmonių bendravimas per meno kūrinius. Menas gali sukelti dvasinę harmoniją, pakilimą, o gali pasėti neviltį, depresiją. Priklauso, koks mano tikslas. Pavyzdžiui, tapydamas žmogų žiūriu į jį kaip į didelį stebuklą, nes kiekvienas žmogus turi vis kitokį Dievo veidą ir yra nepakartojama vertybė. Ne savo braižą stengiuosi demonstruoti, o perteikti tai, kas žmoguje yra įdomiausia, jo vidinį turinį. Atsimenu, kaip Algimantas Švėgžda prieš pat mirtį kalbėjo: „Aš branginau ir branginu viską, kas yra… obuolį, saulę… bet ką… Ar mes gerai pasižiūrim, ką turim? Juk aš tai paskutinį kartą gyvenime matau. Ar mes ne per vėlai susimąstome?“ Aš jam pritariu.

Aš irgi pritariu. Labai branginu šį pokalbį su Antanu Kmieliausku, nes nežinau, ar dar kartą turėsiu progos užeiti į jo namus Sibiro gatvėje, ar kada nors vėl vartysime jo darbų albumą, peržvelgdami visą šio darbštaus žmogaus lobyną – skulptūras, freskas, tapybą ir grafiką, ar kalbėsimės ne tik apie jo gyvenimą, kūrybą, bet apie viską –  jo mylimą, jau Anapilin išėjusią žmoną Ritą, apie anūką Lotą, dukrą  Ramunę ir jos darbus, apie lubas siekiančias gėles jo dirbtuvėje, tingulio apimtą Micių ir šių metų pavasarėlį, anot Žemaitės… 

Darbo procesas
Darbo procesas

 

 

 

 

 

 

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Aš – Garliavos Jonučių progimnazijos aštuntokė. Esu Borutaičių draugijos narė. Rašau, groju, fotografuoju, filmuoju. Stengiuosi sutikti kuo daugiau įdomių žmonių, keliauti, atrasti. Taip pat save apibūdinčiau kaip niekada neišsenkantį blogos nuotaikos šaltinį. Savo kūrybą laikau neišbaigta ir neaiškia. Manau ją reikia skaityti tyliai, mintyse, užsidarius tyloje.

                                                                                           Simona Katiliūtė

 Juoda

Juoda… Tiesiog juoda.

Juoda akyse, kai atsistoji,

Juodi mano ir žmonių veidai…

Juodas dangus

Ir jame nesimatantis mėnulis

(atsisukęs juodąja puse)

Juodi marškiniai, numesti ant juodos kėdės tamsiame kambaryje.

Visur juoda.

Juoda saga, iškritusi iš stiklainio juodu dangteliu.

Juodos akys, pavargusios nuo streso ir žmonių.

Juodas žmonių gyvenimas ir jų pasaulis.

Juodi prisiminimai ir sapnai,

Besisukantys juodaplaukėje galvoje.

Juodi žodžiai,

tam tikra prasme pasklidę iš juodos burnos.

Visa tai juodai užrašyta ant juodo popieriaus lapo,

Kuris pagamintas iš juodo medžio.

Deja, jis toks juodas,

Kad juodi žodžiai paskęsta jame.

Esu.
Esu.

Beveidžiai

Žmonės be reakcijos supasi aplink mane,

Beveidžiai tamsūs, net mėnulio šviesoje.

Skrendu tolyn.

Išsigąstu savo atspindžio vandenyje:

Aš tokia kaip ir visi –

Beveidė šmėkla nakty.

Garsų mišrainė

Plaukų džiovintuvas taip garsiai ūžia,

O šlapi plaukai švelniai šiurena,

Kad tyla pavirsta garsų mišraine

Su daug sudužusių tylos šukių.

***

Ilgai žiūrėjau į spindintį vasaros dangų

Pro langą, nevalytą nuo žiemos.

Net spalvos pasikeitė akyse,

Visai atvirkštine puse:

Rožinis dangus

Ir jame lėtai plaukiantys purūs violetiniai debesys.

Pro langą matėsi ir nuo vėjo linguojantys medžiai,

Tarsi taikantys į ritmą

Viduje jiems grojančiai muzikai.

Jau buvau patikėjusi,

Kad dangus plaukia debesyse,

O medžiuose linguoja vėjas.

Veidrodžių kūdros.
Veidrodžių kūdros.

Adatų sodas

Žengiu aš adatų keliu,

Aplink tik adatų medžiai,

Adatų medžiai, adatų medžiai.

Aštri žemė ir aštrios gėlės.

Pjauna, bado,

Bado, pjauna.

Duria, ak kaip duria.

Išskėtusi rankas krentu ant žalių adatų, atstojančių žolę.

Vaje, kaip skauda.

Duria, duria, duria.

Kūnas skylutėm nusėtas.

Skylutėm, skylutėm, skylutėm.

Raudoni taškiukai, tai tik raudoni taškiukai.

Adatų sodas,

Toks pavojumi žaliuojantis.

Gėlės, uogos, medžiai.

Žolė.

 

Žalia.
Žalia.

Tik, tik

Tik, tik.

Tai tik pradžia.

Tik, tik.

Ak, koks paprastas žodis tas tik.

Tik žodis, tik raidės.

Tik, tik.

Tik laikas.

Tik, tik, jis tiksi.

Tik, tik.

Ar girdi, kaip širdis plaka?

Tik, tik.

Tai tik vandens lašėjimas iš krano.

Tik, tik.

Tai tik pabaiga.

 

Sapnas

Tai tik sapnas. Pilki medžiai miške.

Tai tik sapnas. Balta vilkė ir pilki vilkai.

Tai tik sapnas. Miške žydinčios spygliuotos rožės.

Tai tik sapnas. Ant medžių nupieštos akys.

Tai tik sapnas. Spalvotų akmenėlių kelias.

Tai tik sapnas. Aš su plona juoda suknele.

Tai tik sapnas. Mano plaukai plaikstosi vėjyje.

Tai tik sapnas. Aš nešu uždegtą baltą žvakę.

Tai tik sapnas. Nutekėjęs vaškas degina odą.

Tai tik sapnas. Kaukia vilkai.

Tai tik sapnas. Šalta,

Karšta,

baisu.

Tai tik sapnas. Teka juodas upelis.

Tai tik sapnas. Pagaunu pilką lapą

jis ištirpsta,

mano rankose

drugiu pavirsta.

Tai tik sapnas?

Jeigu.
Jeigu.

Bijau tik

Nebijau saulės, bijau tik apskrusti joje.

Nebijau vandens, bijau tik pomirtinio šalčio ir drėgmės.

Nebijau veidrodžio, bijau tik nematyti savo atvaizdo jame.

Nebijau visuomenės, bijau tik žmonių.

Nebijau ugnies, bijau tik lakstančių žiežirbų.

Nebijau laiko, bijau tik laikrodžio rodyklių.

Nebijau oro, bijau tik dūmų, įsimaišiusių jame.

Nebijau tamsos, bijau tik švieselių, bežaidžiančių slėpynes tamsoje.

Nebijau mirti, bijau tik gyventi.

Nebijau scenos, bijau tik savo reakcijos įlūžtant į ją.

Nebijau skristi, bijau tik įkvėpti debesų ir nepalikti jų danguj..

Avinžirnis

Pykčio vonia, pripildyta sūrių ašarų stovi kambaryje.

Joje skęsta moteris, nuoga ir balta kaip lapas.

Ji niūniuoja ir spokso į vieną tašką,

Į sieną,

Kur kadais prikaltas kabėjo

Avinžirnis.

Paieškos

Noriu ieškoti, noriu surasti.

Noriu sutikti įdomių žmonių, noriu išgirsti graudžių istorijų.

Noriu nuskristi į kosmosą, noriu pavaikščioti ant mėnulio.

Noriu keliauti, noriu įkvėpti kalnų oro, gurkštelėt Ramiojo vandenyno vandens.

Noriu išgirsti keistos muzikos, noriu išbandyti visus muzikos

instrumentus.

Noriu vilko, noriu žirafos, noriu kakadu.

Noriu rašyti, noriu paliesti visą pasaulio popierių.

Noriu skristi, noriu kristi.

Noriu dar milijoną kartų įkvėpti gyvybės kvapo, ateinančio po lietaus.

O aš ieškojau.

Apieškojau avietę.

Tu sakei, nieko nerasiu, o aš tada radau dramblį.

Žingsniai.
Žingsniai.

Ksavera

O, mieloji Ksavera.

Tavo plaukai kvepia kaip laukai,

tu pati kaip vėjas tarp pirštų:

nei esi, nei nesi.

Tu gyva, bet negyva,

vaideniesi su šviesiai geltona suknele,

apelsiną rankoj amžinai laikai.

Ei, žiūrėk! Krenta, krenta tavo sparnai..

Nugriūsi, Ksavera, argi verta?

Paleisk apelsiną ir gaudyk sparnus.

Plunksnos byra, svajonės nyksta.

Apelsinas nuriedėjo, nebėra Ksaveros.

*nusivylimas*

Tavo atvaizdas dingsta vandenyje,

kai švelniai perbraukiu jį ranka.

Pati mirkstu

ir vis dėlto judėt negaliu,

nes mano drabužiai prisisunkę juodo žvaigždėto vandens.

 

Tavo pirštai juda vandeny,

vis naikina žvaigždynus.

Tu savo baltą ranką tiesi,

bet man jos nereikia.

 

Nereikia kaip žuvims oro

ar

kaip tau ‒ kraujo.

 

10/23

Ar prisimeni tą rytą,

kai važiavom vingiuotu keliu,

aplink tą kelią geltoni medžiai metė lapus,

kuriuos, galvojau, tuoj mesim ir mes?

 

Mano įsitempęs kūnas,

Ir tavo gilūs atodūsiai.

Viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai.

 

Už lango lyja.

Lietuje nesimato ašaros,

Lietuje gali matytis tik raudonos akys.

Tokios raudonos, kaip medžių lapai ant žemės.

 

Nebijok, viskas gerai.

Noriu tavimi tikėti, bet per sunku.

 

Ir dabar, kai matau tavo užmerktas akis,

nežinau, ką daryti,

ar tave dar žadint,

ar tu, jau kaip rudeninis, nutrūkęs geltonas, lapas..

 

Smirda

Tavo kvepalai man primena kadaise nešiotą sagę – drugelį.

Rožinis drugelis buvo. Ir dabar kažkur yra.

Tik sukaustytas metalo.

 

Tavo kvepalai man primena parduotuvę, pilną senukų.

Vienam iš jų nukrenta centas, jis sunkiai lenkiasi jo pasiimti, o kiti jį lenkia, stengdamiesi kuo greičiau užsiimti vietą kasoje, kad netektų vėluoti pasiimti anūkų.

 

Tavo kvepalai dvelkia nepažįstamojo šypsena,

Kurios daugiau taip ir nepamačiau.

 

Tavo kvepalai man primena pirmokų armiją prie mokyklos durų.

Ir dar kaktuso spygliukus, įsmigusius man į pirštą,

kepsnį, įdarytą juodomis alyvuogėmis,

ir atviruką, iš praeito gyvenimo.

Iš sapno smėlis.
Iš sapno išnyrant.

Neringos Dangvydės nuotraukos

 

 

Reabilituoju Sigitą Parulskį, arba Danijos pilietiškumo pamoka pasauliui

suskaiciuotoszvaigzdes

Reabilituoju Sigitą Parulskį, arba Danijos pilietiškumo pamoka pasauliui

Rasa Milerytė

2012-aisiais metais Sigitas Parulskis išleido romaną „Tamsa ir partneriai“ apie Holokaustą Lietuvoje. Anot autoriaus, tai turėjo būti knyga, atskleidžianti tiesą, kas ir kaip vyko nacių okupuotoje Lietuvoje; tiesą, kuri beveik niekam nežinoma; tiesą, kuri nepatogi, todėl nutylima. Vis dėlto besidomintiesiems toji tiesa buvo prieinama seniai – lenkų žurnalisto Kazimiero Sakovičiaus, pro savo namų langą stebėjusio, ant popieriaus skiaučių užrašinėjančio ir kieme tuos užrašus užkasančio knygoje „Panerių dienoraštis“. K. Sakovičius veik visus trejus metus gyveno šalia masinių žydų žudynių vietos Paneriuose ir atidžiai fiksavo tai, ką mato. Kartais sausai dokumentiškai, paminėdamas tik skaičius, kartais – išsamiai aprašydamas, kaip vyksta egzekucijos. Kaip ir kiekvienas istorinis sukrėtimas, taip ir žydų genocidas – svarbi tema. Kol prisimenam ir suvokiam tokias tragedijas, tol galim išvengti jų pasikartojimo. Taigi S. Parulskio knyga turėjo tapti teisingu žingsniu pilietinio sąmoningumo link. Deja, ją išleidus paaiškėjo, kad istorinis laikotarpis ir personažai žydai-aukos bei lietuviai-skriaudėjai tėra viso labo dekoracijos, o ryškiausios romano scenos vertos prasto pornografinio romano vardo. Po šios knygos man, nežinia kokiu būdu jaučiančiai bendrystę su visais be kaltės kentėjusiais, S. Parulskis tapo amžinu priešu (juolab kad ir literatūrinės vertės knygoje nematau). Nei S. Parulskis, nei „Tamsa ir partneriai“ nebus pagrindiniai šio teksto veikėjai. Bet be S. Paruslkio šis tekstas vargu ar būtų atsiradęs.

Pagrindinės mano teksto veikėjos – rašytoja Louesa Lauri (Lois Lowry) ir jos sukurta Anemarija. Pasauliui Louesa Lauri žinoma iš daugiau kaip trisdešimties knygų, Lietuvos skaitytojams ‒ kol kas iš dviejų: „Siuntėjas“ – romano apie distopinę visuomenę, ir „Suskaičiuotos žvaigždės“ – pasakojimo apie Antrojo pasaulinio karo siaubų sukaustytą Daniją. Šiame tekste bus kalbama apie „Suskaičiuotas žvaigždes“.

Pagrindinė knygos veikėja dešimtmetė Anemarija džiaugiasi, kad gyvena pasaulyje, kur vaikams nereikia rodyti tikros drąsos ir didvyriškumo, pasaulyje, kur visi pavojai prasideda ir baigiasi pasakose. Veik kasdien ji save tuo guodžia, nors knygos veiksmas prasideda nuo mergaitės susidūrimo su grėsmingai atrodančiu vokiečių pareigūnu, ir jau nuo pirmųjų puslapių tvyro įtampa bei didelės nelaimės nuojauta. 1939-ieji–1945-ieji yra laikas, kai tūkstančiai Europos gyventojų buvo priversti vykdyti drąsos išbandymą. Tokį išbandymą patirs ir Anemarija.

Anemarija ir jos jaunesnioji sesutė auga idiliškoje danų šeimoje, tėvai bando apsaugoti dukras nuo šiurpą keliančių naujienų apie okupantų vokiečių elgesį su žydais. Šeimai nuolat trūksta maisto, taupoma elektra, nauji įstatymai draudžia vakare išeiti į gatvę, bet nepaisant nepriteklių mergaitės jaučiasi saugios. Žaidžia su popierinėmis lėlėmis, vakarais viena kitai seka pasakas, kurių siužetai ir laimingos pabaigos ryškiai kontrastuoja su Danijos tikrove. „Visas pasaulis pasikeitė. Tiktai pasakos tokios pat“ (p. 23) – reziumuojama užbaigiant vieną knygos skyrių.

Plėtojant siužetą, ima aiškėti, kad Anemarija ir jos šeima nebus atsitiktiniai istorinio įvykio stebėtojai ir liudytojai. Geriausi šios šeimos draugai – žydų šeima. Tad netrukus išsakoma tvirta visos Danijos poziciją apibendrinanti moralinė nuostata: „Kai prasidėjo karas ir Danija kapituliavo, vokiečių kareiviai naktį žygiavo gatvėmis, kad stotų į savo postus ties gatvių kampais. Tėtis darbo reikalais skubėjo iš savo įstaigos, laukė ties sankryža, kad pereitų gatvę, o tuo metu pro šalį, kaip įprastai rytais, jojo karalius Kristianas. Vienas vokiečių kareivis staiga pasisuko ir paauglio šalimais paklausė:

‒ Kas tas vyras, kiekvieną rytą čia prajojantis?

Tėtis slapčia nusišypsojęs, pralinksmintas nenuovokaus vokiečio. Jis laukė, ką atsakys berniukas.

‒ Čia mūsų karalius, ‒ atsakė berniukas kareiviui. – Jis Danijos karalius.

‒ O kur jo asmens sargybinis? – nustebo kareivis.

Berniukas pažvelgė į kareivį ir išpyškino:

‒ Visa Danija ‒ jo asmens sargybinis.

(…)

‒ Ką gi, ‒  lėtai tarė Anemarija, ‒ manau, dabar visai Danijai teks saugoti žydus.“ (p. 19, 31)

Danams prireikė vos kelių savaičių, kad išgelbėtų Danijos žydus (apie septynis tūkstančius žmonių!). Scena su vokiečių karininko ir danų berniuko pokalbiu puikiai iliustruoja šalies gyventojų drąsą ir vieningumą.

Kalbant tokiomis sudėtingomis temomis kaip Holokaustas nesunku pereiti prie atstumiančio moralizavimo, bandymų sužadinti skaitytojo jautrumą, manipuliacijos šio jausmais, pagaliau – prie bandymo kuo brangiau parduoti tragediją. Ši sistema buvo puikiai įvaldyta Holivudo, kur pastata daugybė filmų apie žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metu. Kad ir kokia būtų tokių filmų pabaiga – pozityvi ar tragiška – kūrėjai stengiasi sužaisti emocijomis šitaip bandydami pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Rodosi, kad pagrindinis Holivudo tikslas ‒ ne papasakoti istoriją, o panaudoti ją kaip priemonę siekiant materialios naudos. Pasirinkta tema atskleidžia pasakotojo talentą bei siekinius. Kaip Anemarija „Suskaičiuotose žvaigždėse“ išlaiko drąsos išbandymą, taip knygos autorė – talento išbandymą. Romane nėra nei įkyrios didaktikos, nei manipuliacijų skaitytojų jausmais. Trumpi sakiniai ne tik kuria įtampą, bet ir daro pasakojimą dokumentišką, išlaiko dėmesį ties svarbiausiu įvykiu. Romane parodomos tik kelios dienos iš Anemarijos šeimos ir visos Danijos gyvenimo, bet skaitytojas susipažįsta su visų karo metų šalyje įvykiais.

Tos kelios dienos parodo įprastomis aplinkybėmis per tokį trumpą laiką dešimties metų vaikui vargiai pasiekiamą moralinę, pilietinę brandą. Pasakomis ir žaidimais gyvenusi Anemarija „nebesvajoja apie rausvu glajumi aplietus keksiukus. Dabar ji – ir visi danai – saugos Eleną ir jos tėvus, ir visus Danijos žydus“ (p. 32). Mergaitės sąmoningumą stimuliuoja ne tik tėvų pamokymai (,,Jie tai vadina „perkraustymu“. Mes nė nežinome, ką tai reiškia. Tik aišku, kad tai blogai ir pavojinga, ir mūsų pareiga žydams padėti.“ (p.  42)), ne vien danų pilietinio išdidumo demonstravimas („Kitos dienos laikraščiuose buvo parašyta, kas nutiko iš tikrųjų. Danai sunaikino savo laivyną, vieną po kito susprogdino laivus, nes vokiečiai norėjo juos nusavinti.“ (p. 38)), bet ir pasakos, kurias mergaitė taip mėgsta. Pasaka parodo teisingo gyvenimo modelį ir jei pasaulyje kažkas neatitinka pasakos schemos, kur gerieji laimi, o skriaudėjai yra nubaudžiami, tai ženklas, kad su tuo pasauliu kažkas negerai, kad pasaulis serga, kad žmonės pamiršo kažką labai svarbaus. Anemarija iš pasakų atsineša žinojimą, kaip reikia elgtis neteisybės akivaizdoje. Louesa Lauri mergaitės ir visos Danijos parodytą solidarumą su kenčiančiais įvardija kaip padorių žmonių visuomenei suteiktą dovaną.

Skaitytojui gali kilti klausimas, kiek romane „Suskaičiuotos žvaigždės“ yra tiesos, o kiek – autorės fantazijos. Vardai knygoje išgalvoti, bet istorija – tikra. Šią istoriją Louesa Lauri išgirdo iš savo draugės, vaikystėje gyvenusios Kopenhagoje. Norėdama pateikti kuo objektyvesnį ir kaip įmanoma platesnį to meto Danijos vaizdą, rašytoja informaciją rinko iš istorinių šaltinių. Tad veikėjų paveikslai atskleidžia ne vien kelių pavienių žmonių patirtis; Anemarija, jos draugė žydė Elena, Anemarijos tėvai, dėdė, šeimos bičiulis Peteris – visi jie tampa apibendrintais simboliais, talpinančiais tūkstančių Danijos piliečių išgyvenimus ir patirtį. Skaitytojui, linkusiam susitapatinti su veikėjais, turėtų patikti drąsi Anemarijos ir išdidi danų laikysena. Skaitytojas, besidomintis istorija, galės susipažinti su pilietiška Danijos pozicija. Na, o skaitytojui, tiesiog norinčiam geros literatūros, patiks santūri autorės kalbos maniera, sutelktumas į pagrindinę temą, pasakojimo vientisumas ir meninė knygos vertė.

O kuo čia dėtas Sigitas Parulskis? Knygą „Suskaičiuotos žvaigždės“ į lietuvių kalbą išvertė jis, šitaip bent man atpirkdamas nuoskaudą bei pyktį dėl „Tamsos ir partnerių“.

Gintarė Vydmantaitė. Apie mišką, uogas ir ne tik

Gintarė Vydmantaitė
Gintarė Vydmantaitė

Esu vienuoliktokė iš Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos. Domiuosi literatūra, filosofija, gamtos mokslais. Esu ieškotoja, stengiuosi išbandyti save daugelyje sričių. Mėgstu ramybę, tylą, stebėti žmones, jų elgesį, analizuoti aplinką ir mokytis iš to.

Kai rašau, rašau sau. Kartais nutinka, kad ir kitiems galiu parodyti. Kartais.

Nuo redakcijos: šis rašinys Jaunųjų filologų konkurse Pasvalyje (2016) buvo įvertintas trečiąja premija (publicistikos ir eseistikos sekcija).

Gintarė Vydmantaitė

Apie mišką, uogas ir ne tik

Kaipgi aš pavadinčiau savo šeimą? Miškiniais! Gal ir ne tiesiogiai – mes negyvename miške, ne, ir nepragyvename iš jo. Bet nuo mažens, vos pradėjusią žengti pirmuosius žingsnius, mane, prieš tai brolį bei seserį mama vesdavosi į mišką. O ten ji nepramogauja – renka įvairiausias gėrybes: grybus, uogas. Turbūt todėl tokie stiprūs užaugome, labai mažai sirgdavome. Juk uogos – tai beveik visų vitaminų aruodas. Jas žmonės vertina visame pasaulyje ne tik dėl jų sodraus skonio, bet ir dėl gydomųjų savybių. Kol dar pypliai tebuvome, mums neliepė uogauti, bet visada stebėdavome, kaip mama renka žemuoges, mėlynes, avietes, spanguoles, bruknes, netgi vaivorus. O jos valia ir atkaklumas! Būtinai pririnkti kaupiną kibirą! Įsivaizduoju: mamai buvo sunku su mumis. Juk mes – mažiukai dar, vienoje vietoje nusibosta, norisi siusti, išdykauti. Ji visaip mus gundo ilgiau pabūti su ja, nori kuo daugiau prisiuogauti. Ir saldainių duoda, ir žada namie ilgiau pasakas pasekti. Pavyksta prisivilioti: išbūname netrumpą dienos dalį su ja miške. Žinoma, jeigu jau labai užsikaprizindavome, nebeuogaudavo. Kitą dieną išsiruošdavo viena.

Miškas mažiems nelabai draugiškas ir mielas. Karšta, saulė kepina, vėjelio nė pūstelėjimo, toli nueiti neleidžia… O dar tie kuisiai, ne tik įkyriai zyzia, bet ir gelia, bimbalai kanda. Nespėji baidyti.

Bimbalas, kaip mes vadiname, tai man bjauriausias vabzdys iš visų. Net pasipurtau pagalvojusi apie jo skaudžius skiepus. Išvaizda panašus į musę. Didelių akių, o papilvėje kailiukas. Nesuprantu, kam gamta jam davė tą kailiuką? Negi jam šalta tokiomis karštomis vasaros dienomis? Kad akys didelės, suprantu kodėl – reikia kuo geriau nužiūrėti auką ir nusitaikyti į katrą vietą kąsti. Kai įkanda, geriau nesikasyti, iš patirties sakau, pradės niežėt dešimtkart daugiau, bet kaip nesikasysi, kai nežmoniškai niežti? Paskui vaikštai visas šašuotas. Pasirodi nalabeije bimbala, – tik ramiai namuose būdamas gali dainuoti. Tai va, ir mes mamai zyziam ne mažiau įkyriai už bimbalus ir kuisius.

Manau, kiekvienam, ne tik gamtos mylėtojui, yra tekę susipažinti su įkyriuoju kuisiu.Ta kraugerė būtybė man taip įkyrėjo! Tik atėjus pavasariui tie kraujalakiai atgyja (nelygint Donelaičio poemoje), net į kiemą negali išeiti. Jie labiausiai mėgsta spiestis prie vandens ir miškuose. O išėjus į mūsų kiemą, pasisukus į kairę, visai čia pat – upė, dešinėje – miškas. Taigi mūsų kiemas kaip aerodromas. Tarpinė stotelė tarp miško ir upės. Kiek vasarų su jais kovota, kiek nervų sugadinta… Miške neįmanoma vienoje vietoje pasėdėti, iškart būrys puola. Eidama į mišką stengiuosi apsirengti taip, kad drabužiai uždengtų visą kūną. O tie bjaurybės ir per drabužius sugeba įkąsti! Visokie purškikliai labai trumpai tepadeda. Tiesiog košmaras… Prisirengi storu drabužių sluoksniu, o miške saulei krosnį pakūrus niekas negelbsti.

Uodus traukia prakaito kvapas, tad tenka apsispręsti: nori būti sukandžiotas ar iškepęs. Namie rengiesi ir galvoji: ,,Apsirengiau gan tinkamai, plikos vietos beveik nėra. Per kepurę į galvą jau neįsegsit. Kelnės storesnės, neperkąsit. Megztinis puikiai tinka, joks straublys kūno nepasieks.“ Į mišką išėjęs supranti – net už uodą nesi gudresnis. Norint apsisaugoti nuo jų adatų, tektų uogauti su storomis pirštinėmis. Kur yra nuogos odos, ten ir taiko. Grįžti namo ištinusiomis, nusikasytomis rankomis, o ir veide ryškios skiepelių žymės. Atranda nelabosios ir per drabužį kur įkąsti.

***

Žemuogės pradeda nokti anksčiausiai. Mano mėgstamiausios uogos. Miške jos pasirodo kiek vėliau, o iš pradžių atsiranda ten, kur nėra medžių, kur daugiau saulės.

Netoli nuo mūsų namų, prie upės, yra griovys, apaugęs žolėmis. Ten visada žemuogės prisirpsta pirmiausia. Mama mums jas parodė, tad visada bėgome prisiskinti. Žemuogės iškart patrauks akį – raudonai rožinės spalvos, nedidukės, ant jų – mažyčiai atsišerpetoję taškeliai, traškantys tarp dantų kramtant. O kvepia! Su niekuo nesupainiosi! Visada su drauge, vos prinoksta pirmosios uogos, lekiam jų! Nepatiko jas rinkti į indelius, mažokai atrodė. Prisiskiname ilgų smilgų ir veriame lyg karoliukus. Lenktyniaudamos, kas daugiau pririnks. Niekada nevalgom iš karto, nešame namo prieš tėvus pasipuikuoti. O paskui… Sutrintos su cukrumi ir užpiltos pienu… Net seilės renkasi burnoje apie jas pagalvojus… Vasaros vidury, kai atsiranda ir kitų uogų, dar galima surasti persirpusią, skaisčiai raudoną, gal kiek patežusią žemuogę, panašią į nedidelį karoliuką. O tik pradeda sirpti žemuogės, vadinasi, atėjo vasara. Ne visada laukiau jos, žinojau, kad prarasiu draugę. Mama ją dažnai vežėsi uogauti.

Žemuogėms baigiantis, nenusimename. Po jų pradeda nokti mėlynės – miško uogų karalaitės. Jos nei skoniu, nei kvapu nenusileidžia žemuogėms. Jas renku su mama. Kai uogienojai gauna daug lietaus ir daug saulės, uogos – pačios skaniausios. Didelės, sultingos. Labai įdomios. Kai auga ant krūmelio, šviesiai mėlynos. Nuskynus, apčiupinėjus pirštais, tarsi juodos pasidaro. Prie mūsų esančiame miške iš visų uogų mėlynių auga daugiausia. Tad ir renkame jų kur kas daugiau nei kitų uogų. O ir rinkti jas smagu: renki, renki, švyst į burną saują ir toliau renki. Ir pavalgai, ir atsigeri, visi juokiasi ir pačiam linksma. Tėtis mėgo pasišaipyti iš manęs. Grįžusią iš miško per dantį traukia:

– Na, Gintaryt, ko zūbai pamėlę?

– Tai juk mėlyniavom.

– Na tai parodyk, kiek surinkai, – prašo žinodamas, kad nei puslitrio neturiu, o tos išdavikės mėlynės ne tik lūpas, žandus, bet ir liežuvį, ir dantis nudažė.

– Pas mamą kibire, bendrai rinkom, ar ne, mamute? – kreipiuos į mamą užtarimo, rausdama iš gėdos.

– Taip, taip, – kvatodama pritariamai linksi galva mama.

– Matosi, kokia uogautoja, į burną dedi daugiau negu į kibirą.

Aš kiekvieną kartą, eidama į mišką, buvau pasiryžusi pririnkti pilną kandą (toks indas su rankenėle) mėlynių. Turėjau savo – mama parūpino. Trijų litrų kandutė patogi, ant šono gėlytė nupiešta. Kaip ir tinka mergaitei. Kai ją gavau, pasirodė labai nedidelė, tad įtikinamai pareiškiau:

Nu šitą tai jau tikrai pririnksiu.

Bet kur tau! Mama ir dabar dar prisiminusi pasijuokia: „Parenka parenka pusvalandį ir purto tą kandą. Galvoja išsipūs tos uogos ir papilnės indas. Mato, kad nepilnėja, prasideda skundai. O kokių jų tik nebuvo: ,,Mažai uogų arba jos pačios mažos. Neina nieko pririnkti“. Nors uogų į valias. „Uodų daug“ – nors jų ten vos vienas kitas prazvimbia.

Mane graužė sąžinė. Jaučiausi nevisavertė. Norėjau mamai įrodyti – nesu tokia jau beviltiška. Galiausiai sugalvojau, kaip man uogas rinkti tikrai seksis. Pareiškiau mamai: „Dabar eisiu mėlyniauti su drauge ir jos mama ir tikrai pririnksiu kelis litrus.“ Ir ką jūs galvojat? Parėjau namo nešina penkiais litrais! Niekada man nebuvo pavykę jų tiek prilasioti. Padėjo draugės kompanija. Jos mama rinko nuošaliau, o mudvi – kaip komanda. Laikas visai neprailgo. Dainavome dainas, pokštavome, visokias istorijas pasakojomės. Ji mokėjo mane įtikinti. Užėjus silpnumo akimirkai, man pradėjus zyzti ir skųstis, kad atsibodo, priminė, ką pažadėjau mamai. Noras parodyti mamai, ką sugebu, nugalėjo. Tiek kartų bandyta įrodyti, kad aš galiu pririnkti daugiau nei litrą… Ir še tau, ta diena išaušo. Pririnkusi jaučiausi kaip perskaičiusi gerą knygą. Tik perskaičius knygą norėtųsi prie jos sugrįžti dar kartą, o prie uogų rinkimo – nelabai. Grįžtant prie mašinos, draugės mama paklausė: ,,Na, ir kaip tau miške, diena neprailgo?“ Mano atsakymas nei draugės, nei jos mamos visai nenustebino: ,,Nuo pirmos minutės laukiau, kada važiuosime namo…“

Draugė ‒ įgudusi uogautoja, nepalyginsi su manimi. Visada su nuostaba stebėjau, kaip vikriai jos pirštai skabo uogienojų. Kas per miklumas, kas per tempas! Neslėpsiu, žaviuosi iki šiol. O ir už savo mamą neretai ji daugiau prirenka, nors jos mama mišką myli ne mažiau nei maniškė. Draugei uogauti visada patiko, nors man  atrodė, kad ji tik taip sako. Kaip gali patikti, kai kuisiai, bimbalai ramybės neduoda, saulė negailestingai svilina ir miško paklotę, ir veidą? Galvojau: mama liepia, tai ir renka. Tačiau aš klydau. Uogas renka dar ir dabar, savo noru. Niekas nepasikeitė. Taigi, žmogų iš miško išvarysi, miško iš žmogaus – ne.

Mūsų, draugės šeimos ir, manau, visų sąžiningų uogautojų priešas – uogautojai su šukomis. Yra tokių, kurie tingi uogas rinkti rankomis, tad naudojasi tuo įnagiu, kitaip sakant, šukomis. Tai toks su nagais įtaisas, kuriuo brauki per krūmą, ir uogos byra į jį. Tiesa, ne tik uogos byra, bet ir lapai, o uogos dažnai būna drėgnos, nes daug jų susitrina. Braukiant per uogienojus, su visomis šaknimis išraunami krūmeliai, lieka pliki stagarai. Uogyne iš karto atspėsi, kur tokie brakonieriai perėjo. Miško parazitai, kitaip nepavadinsi! Mama piktinasi:

– Man jie kvailai atrodo, drasko drasko tuos krūmelius. Šiukšlių daugiau nei uogų prirenka. Nesuprantu, ką jie nori pavaizduot, kad turi techniką gerą?

Aš, kaip visada, net pačiuose blogiausiuose dalykuose bandanti kažką gero įžvelgti, galvoju: gerai, kad tas aparatas tinka tik mėlynėms rinkti. Bent kitos uogos ir, svarbiausia, jų krūmai lieka sveiki. Bet uogienojų išties labai gaila, ypač kai matai belapius stiebus. Mama sako, kad tose vietose kitais metais mėlynių iš viso nebūna. Liūdna, kad žmonės tokie savanaudžiai, galvoja tik apie šią dieną…

Besibaigiant mėlynėms, dar joms neišnykus iš turgaus, ateina aviečių laikas. Avietynai gerokai toliau nuo mūsų namų, tenka paminti dviračiu norint jų paskanauti. Avietės miško tankumynų nemėgsta. Esti jų ten, kur daug saulės šviesos – miško proskynose, kirtimuose. O jų rinkimo būdas  kitoks nei mėlynių ar žemuogių. Taigi, pradėjęs nuo pat žemės, mėlynynuose pakilęs kiek aukščiau, avietes renki atsistojęs, tai indą geriausia ne ant žemės pasidėti, o pasikabinti ant kaklo. Tinkamiausias tam – kibirėlis. Uogos didesnės už mėlynes, tai ir surinkti jų gali kur kas daugiau. Tačiau ne visada. Kiekvienais metais uogų derlius skiriasi. Vienais metais vienų daugiau, kitų mažiau, ir atvirkščiai. Daug kas priklauso nuo pavasario orų.

Renkant avietes, kiekvieną nuskynus reikia apžiūrėti, pažvelgti į vidų. Ypač nepatariama nepasižiūrėjus į burną dėti. Jose mėgsta svečiuotis kirminai. Ne be reikalo. Turbūt tie kirminai tokie  pat smaližiai kaip ir aš. Aviečių su jokiomis uogomis nesumaišysi. Tikras, anot mįslės, raudonas puodelis, baltas kamštelis! Atrodo, tarsi sudarytos iš daug mažų rožinių kamuolėlių. Jeigu tektų sutikti žmogų, kuriam jos nepatinka, jo juokais paklausčiau: „Tau ką, skonio receptoriai sugedę?“ Nors, ką gali žinoti, sako, yra žmonių, alergiškų ir šitoms uogoms. Taigi juk mes – žmonės, esame labai skirtingi…

Kai vasara artėja į rudenį, pradeda rastis bruknių ir spanguolių. Ne tuo pačiu metu, bruknės ankstėliau. Drįsčiau abejas palyginti, nes gana panašios, ir daugelis neišmanančių apie uogas jas painioja. Tiek vienos, tiek kitos raudonos, tik bruknės kiek mažesnės, kartoko skonio, lapai jų tamsiai žali, lyg vaškuoti, spanguolės – rūgščios. Bruknės auga kekelėmis, perbrauki ranka per stiebą ir pasilieka saujoje uogos. Ir mėgsta jos sausesnes vietas. Spanguolės prie stiebelio prisitvirtinusios plonučiu, lyg plaukas, ūseliu. Nuskynus kartais jis ir pasilieka. Jos tikrai nėra pačios skaniausios uogos, bet labai naudingos. Kiek ir kokių vitaminų šaltinis, nuo kiek ir kokių ligų gydo, nevardysiu. Mama bruknes deda į obuolienę. Sako, kad dėl jų negenda ji. Nelinkusi mama jų daug rinkti, bet  spanguolių prirenka gal net daugiau nei mėlynių ir dar tėtį ragina jai padėti. Spanguolių vaikystėje nemėgau, tik arbatą su medum skanavau. Dabar valgau ir neapdorotas. Jos ilgai negenda, gali laikyti per žiemą – nieko nenutiks, gal šiek tiek suglebs, susiraukšlės. Jų šalia mūsų esančiame miške mažoka, tėvai važiuoja į Latvijos pelkes jų rinkti. Kartu su kaimyne, mano minėtos draugės mama. Spanguolės, pasak mano mamos, „laumių kristalai, jų papuošalai“. Ir iš tiesų, suvėrus jas į karolius, išeitų puošnus vėrinys. Jos ypač gražios tada, kai rasa dar nenudžiūvusi. Ten, kur jų daug, pūpsodamos samanose, stulbinančiai blizgėdamos taip ir traukia akį.

Sutuoktinių pora iš Lietuvos dvi paras klaidžiojo Latvijos miškuose. Skamba šiurpiai, tiesa? Kažin kam patiktų naktį praleisti miškų glūdumoje, kur aplink laukiniai žvėrys sukiojasi. Tokiu pavadinimu straipsnis buvo publikuotas skaitomiausiame Lietuvos internetiniame dienraštyje Delfi 2010 metais. O tie sutuoktiniai – mano tėvai. Sausa informacija neperteikia to, ką teko išgyventi mums, laukiantiems nežinioje. Toji tėvų išvyka į Latviją spanguoliauti įvarė man, broliui ir sesei baimės kaip reikiant. Nenorėdama būti viena, svečiavausi tą vakarą pas draugę. Kaip visada, žaidėme. Tėvai su jos mama netrukus turėjo grįžti. Staiga suskambo telefonas. Skambino draugės mama. Ji pasakė, kad mano tėvai jau ilgai negrįžta į mašiną iš pelkės. Taip nėra nutikę, temstant iš uogaviečių visi patraukia į mašiną. Atrodė, visas kūnas apmirė. Prapliupau verkti, nė sakinio nepajėgiau išlementi. Draugė ramino:

– Viskas bus gerai, jie sugrįš, kas jiems gali nutikt… Pasiklydo ir tiek, daug kam pasitaiko, juk pati žinai.

Į galvą lindo siaubingos mintys. Juk ten pelkės! Ne kokios balos, kaip Žemaitijoje vadiname. O klampios, vietomis linguojančios, klastingos pelkės. Ten gi įsmukti galima, ten – daug gilių duobių, apaugusių samanomis. Pati mama pasakojo: įsmukai, ir traukia gilyn. Jau taip buvę… O jeigu dabar?.. Atsipeikėjusi paskambinau broliui. Drebančiu balsu vos išlemenau, kas nutiko. Jis, nieko nelaukęs, atvažiavo manęs parsivežti pas save. „Pasilieku namie!“ – griežtai pasipriešinau. Bet brolis nenusileido: nėra laiko žaisti, sėsk, važiuojam. Palikęs mane, pats išskubėjo į policiją. Bet paieškos, pasak Mažeikių pareigūnų, negalima skelbti, kol nepraėjo dvidešimt keturios valandos. Brolis, nusivylęs dėl policijos abejingumo, sėdo į mašiną ir pats išvažiavo jų ieškoti. Tik kur ten tamsoj! Mėgino surasti išeitį, kaip pradėti paiešką greičiau. Rytą brolis iškvietė kariškius rimtai paieškai – su sraigtasparniais. Tuo pat metu mišką naršė kariškiai kartu su policininkais. Veltui.

Tėvai, antros dienos rytą vis vaikščiodami ratais, sutiko uogautojus. Tie išvedė tėvus į kelią ir parodė, kokia kryptim sukti. Nuėję apie dešimt kilometrų, pasiekė pirmąją trobelę. Juos pasitiko svetingi latviai. Pavalgydino. Susikalbėjo rusiškai. Tėvai paskambino iš latvių telefono broliui ir jis atvažiavo jų parvežti. Brolis paskambino man ir pasakė gerą žinią. Jau buvau sugrįžusi į namus ir, nors nekokia tada šeimininkė buvau, bet pirma mintis atėjo: „Reikia išvirti jiems sriubos! Juk bus sušalę, valgyti norės.“ Nusiraminusi ir pradėjusi blaiviai mąstyti suvokiau: blogai negalėjo baigtis, juk jie – dviese. Dviem būti miške nei taip baisu, nei kas atsitikti gali. Jei būtų dingęs tik vienas iš jų, nežinia, kiek ilgai būtų besitęsę mano kraupūs vaizduotės scenarijai. Kažin ar reikia aiškinti mano savijautą, išvydus tėvus? Tik tos nakties būsenos patirti nelinkėčiau niekam. Tėvai šią istoriją prisimena kaip linksmą nuotykį. O mums su broliu ir seserimi iki šiol ji gerų prisiminimų nesukelia. Bet žinot, kas juokingiausia šioje istorijoje? Tąkart tėvai per dieną prisirinko nemažai uogų, kurias buvo sunku nešiotis. O jie, klaidžiodami ten pervargę, visą laiką nešiojosi kuprines ir maišus, pilnus uogų: „Kaipgi čia pilsi žemėn visos dienos triūsą? Kaip čia tuščiom grįšim…“

Nakvynė miške buvo nejauki. Visiškai sutemus, susirado kur sausiau prigulti. Vos sumerkus akis, pradėjo kaukti vilkai. Mama mano, kad vilkai turi savo teritoriją, jiedu buvo peržengę ją. Tada pasiskubino jie į kitą pusę miško, kuo toliau nuo ten, iš kur sklido balsai. Užsikūrė laužą, kad atbaidytų plėšrūnus.

Miško dvasios juos paklaidino, įsitikinusi mama. Jiedu, ieškodami išėjimo iš miško, visą laiką suko ratais. Tais pačiais takais. Dar seniai mama buvo pasakojusi, kad tokios dvasios egzistuoja. O ir latvė, pas kurią svečiavosi, sakė:

– Miško dvasios vedžioja žmones, eini ne ten, kur tu nori, o ten, kur tave veda. Eini ratu ir vėl atsiduri toj pačioj vietoj…

Į dangų.
Į dangų.

***

Visiems šeimos nariams uogavimas sukelia skirtingus jausmus. Man, tėčiui – ne pačius geriausius. Brolis, sesuo, mama jas gali rinkti visą dieną, o mudviem tai iššūkis, savęs išbandymas. Tiesa, aš mėgstu eiti į mišką, tik ne dėl to, kad parsineščiau pintinę uogų. Kuo daugiau būnu mieste, tuo labiau ilgiuosi gamtos. Einu ten pabūti su savimi, savo vidumi pajausti harmoniją. Niekur nepajusi tokios ramybės kaip miške. Man patinka jo gaiva. Ypač po lietaus. Tada medžiai, atrodo, suteikia tokį magišką pojūtį. O kvapas! Užsimerki, giliai įkvepi ir jauti, kaip į plaučius patenka tyro oro banga. Atrodo, net dusina. Atrodo, tokio gaivaus oro daugiau nebeįkvėpsiu. Plaučiai jau pamiršę, koks tyras jis gali būti… Tuo metu pasineri į šios akimirkos žavesį, jauti svaigų miško kvapą. Ir užmiršti viską, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį. Tiesiog supranti, kokia nuostabi ir puiki dabartis.

Gyvenimo didybė.
Gyvenimo didybė.

Mėgstu išeiti į mišką ir neskubėdama vaikščioti, mąstyti. Palieku telefoną namie. Tada būnu tik su savimi. Pasinėrusi į gydančią žalumą, kaip niekad, jaučiuosi gamtos dalimi.

Pavasarį bėgiodama miško takeliais stebiu kasdien vis labiau bundančią gamtą. Būdama maža, lėkdavau į miškelį žibučių. Dabar veduosi brolio dukrytę ir sūnelį priskinti jų mamai ir močiutei.

Labiausiai laukiu saldžiabalsės, su niekuo nesupainiojamos lakštingalos giesmės. O kai jau išgirstu „kū kū!“, žinau – galiu ant žolyno sėdėti, prigulti! Dar belieka išgirsti perkūniją ir jau galėsiu lėkti į taip išsiilgtą upę maudytis.

Rudenį mėgstu prisirinkti įvairiaspalvių lapų, juos sudžiovinusi, darau darbelius. Nuo vaikystės prigijęs įprotis, kurio vis dar neišaugu. O ir nenoriu išaugti!

***

Grožiuosi apšerkšnijusiomis nuogomis medžių šakomis, minkštu sniegu apdengtomis eglėmis. Nei tako, nei brydės, tik puriame, baltame paviršiuje pėdsakai. Pėdutės mažos – paukščių kojyčių tipenta, kitur kanopos ar letenėlių įspaustos. Kiškio? Šerno? Zigzagais išsiraizgę pinasi vienas su kitu. Šiek tiek kantrybės ir galima pamatyti stirnelę, nors jų mūsų miške ne tiek daug. Stirnos patelė – grakšti primadona. Jeigu ją pamatysi, sustink, ji labai baikšti. Išgirdusi mažutį krepšt, pasišokės laibomis kojomis ir išnyks kaip rūkas, tik sniegas padulkės… Taip ir norisi sušukti: ,,Ei, palauk, leisk tavim pasigrožėt dar minutėlę!“ Tačiau savisaugos įdiegta pavojaus atpažinimo sistema puikiai veikia. Supratusi esantį pavojų, nė nestabtelės. Krūmuose kažkas traška. Belieka tik spėlioti ar tai šernas, o gal lapė? O gal elnias? Pasirodyk, kad ir kas bebūtum! Pasirodyk, aš tavęs nenuskriausiu… Bet niekas nepasirodo. Gal kitą kartą…

Aš visai pamiršau paminėti du mūsų šeimos narius. Šuo Baksis ir tingusis katinėlis Pūkis – mūsų šeimos džiaugsmai. Kad Pūkis tinginys, iškart matyti. Labiausiai mėgsta gulinėti šveisdamas savo šiurkščiu liežuviu švarut švarutėlį sniego baltumo kailiuką su pilkomis dėmelėmis. Didžiulis, pūkuotas (ne šiaip sau Pūkiu pavadintas), giliomis žaliomis akimis. Nepraeisi nepaglostęs. Visi svečiai, ypač vaikai, negali atsidžiaugti juo. Vos atvažiavę teiraujasi: ,,O kur Pūkutis?“ Baksis – paprastas šunelis, visas rudas, ilgo plauko. Labai meilus, tik nemėgsta važiuojančių dviračiu: tokius puola lodamas, kimba į kojas. Jis labai ištikimas – visada lekia į mišką su mumis kartu. Pūkis anksčiau irgi sėlindavo iš paskos, kiek atsilikdamas, pailsėdamas, bet dabar jau visai aptingęs. Geriau pasilieka savo komforto zonoje – namuose. Daugiau naudos. Tėtis vis parneša sužvejojęs kokį kąsnį. O Baksis ištikimas miškui, niekada nepraleis progos jame padūkti. Jis ten laksto pirmyn atgal, tai šen tai ten, aplodamas žmones, besiartinančius prie mūsų. Ir visada jaučia, kada mes ruošiamės į mišką, nors dar būname kambaryje. Jis draskosi kaip per Naujuosius išgirdęs fejerverkus  (dauguma šunų tų grožybių nemėgsta).

Tenka jį paleisti nuo grandinės kuo skubiau, kol nesusižeidė. Paleistas jis aplekia namą gal dešimt kartų, kiekvieną kartą apibėgęs šokinėja prie manęs, rodydamas begalinį džiaugsmą. Gera jį matyti tokį laimingą. Aš jo tikrai nelaikyčiau prie grandinės pririšto, bet tėtis įsitikinęs, kad šuns tokia dalia – būti pririštam ir aploti žmones, besiartinančius prie kiemo. Kai buvau maža, knietėjo tėčio paklausti: ,,O tu ar norėtum būti pririštas taip diena iš dienos?“ Gerai, kad iš karto neišsprūdo. Jaučiu, kad atsakymas būtų maždaug toks: ,,Aš juk ne šuo.“ Uogauti Baksis labai mėgsta tikrai labiau už mane. Nuėda švariai mėlynių krūmelius, nepalieka nė uogelės.

Draugystė.
Draugystė.

Mama seserimi ir broliu labai didžiuojasi. Jie jau užaugę, brolis jau ir šeimą turi. Jie pririnkdavo uogų ne mažiau nei ji. Jie tikrai turi daug valios, o aš – nelabai. Ir nekankinau savęs, niekas nevertė. O ir mano požiūris toks: jeigu kažkas nepatinka, tai ir nedarau, geriau užsiimu tuo, kas traukia. Bet tik dabar galiu taip save teisinti, kad valios neturiu. Reikėjo man prisiversti ir stengtis rinkti ilgiau, pagalvoju dabar, tai ir valios daugiau turėčiau. Man tas uogavimas tikra kankynė atrodė. Kartais įžvelgiu mamos kalboje priekaištų man. Nors jie tiesiogiai neišsakomi: „Donatas su Vaiva tai po pilną kibirą parsinešdavo, būdami tavo metų…“ Ji tikrai norėtų, kad aš surinkčiau tiek, kiek jie. O aš mintyse paprieštarauju: „Na ir kas? Ne visi mėgsta tą patį.“

Sesė Vaiva, rinkdama uogas, suprato, kaip pinigai sunkiai yra uždirbami.

– Uogavimas išmokė mane vertinti pinigus. Išmokau taupyti. Ir dabar galiu pasakyti, kad taupyti tikrai moku. Kai rinkau uogas, taupiau tam, kad galėčiau nusipirkti ką nors. Dabar neįsivaizduoju gyvenimo nuo algos iki algos, taupymas man suteikia saugumo jausmą, – sako ji.

Ir mama pasakoja, kad sesė labai taupė, nešvaistė pinigų smulkmenoms ar trumpalaikiams įgeidžiams. Dar ir dabar tarsi regiu, kaip ji pareina mėlynėmis išsitepusi veidą, nešdamasi kaupiną dešimties litrų kibirą. Norėdavo madingesnių drabužių, kitokių daiktų nusipirkti, tai ir praleisdavo dienas uogaudama.

Brolis tvirtina taip pat, kad uogų rinkimas padėjo ugdyti valią ir tvirtą charakterį. Visa tai pravertė kariuomenėje, jis užsitarnavo kapitono laipsnį. Juk tarnybos metu susiduriama su įvairiais sunkumais, o jie užgrūdina ir tolimesniam gyvenimui. Man brolis atrodo labai ramus ir stiprus žmogus.

Deja, kad ir kokius gerus bruožus broliui ir sesei išsiugdyti padėjo uogavimas, jiedu seniai jų neberenka. Bet miškas savo gėrybės vis tiek vilioja. Tik ne uogos, o grybai…

Rudenį grybautojai galanda peilius, susiieško guminius batus ir pirmyn į nuotykį. Aš nuo jų nė kiek nesiskiriu ir dėl grybų rudeniop vis dažniau išsiruošiu į mišką. Juos rinkti – vienas malonumas, didžiausia pramoga!

Žinome gausybę grybviečių. Kiekvienoje vietoje grybai dygsta skirtingu laiku. Pirmiausia atsiranda voveraitės – maži geltoni grybukai, žmonėms dažniau pažįstami voveruškų vardu. Kai buvau maža, tik jas temėgau, kitų grybų nepripažinau. Juos snargliais vadinau, ištižėliais. Mat kai jie išverda, ištyžta, nelabai išvaizdžiai atrodo. Dabar nesu tokia išranki, pamėgau visus  grybus, o ir pažįstu  jų nemažai. Truputį vėliau nei voveraitės pasirodo raudonviršiai, juos vadiname raudonikiais. Kartu su jais atsiranda ir daugelis kitų: kazlėkai, lepšiai, rudmėsės, paalksniai, įvairiaspalvės ūmėdės (dažnai žemaičiai pienėm, pieniukėm vadina), žaliuokės… Dar po kiek laiko pradeda dygti grybų karaliai – baravykai, kuriuos atrasti smagiausia, tik jų mažai mūsų miške, o ir nurenka juos kaipmat. Juk koks grybautojas, jei baravyko į krepšį neįsidėjo! Gaila, kad juos taip pat ir kirmėlės labai mėgsta. Taip apsidžiaugi radęs, nupjauni, žiūri – sukirmijęs. Visada juokdavausi, kai mama, pamačiusi baravyką, džiaugsmingai praneša: „Radau!“ Tik paskui perpjauna ir džiaugsmą keičia apmaudas: „Žalia rūta, sukirmijęs!“ Baigiantis grybų sezonui dygsta vėlyvieji raudonviršiai. Jie kiek kitokie nei vasariniai. Galvutės ryškesnės rusvos spalvos ir kotelis daugiau juodų taškelių turi. Tarsi raudonviršiai būtų skirtingos rasės ar įdegį įgautų vasarai baigiantis. Vėlyvieji man gražesni, labiau įdegę.

O kiek džiaugsmo teikė grybavimas, kai buvau maža! Vaikščiodama ir nerasdama grybų pradedu kaip uodas mamai zvimbt į ausį: ,,Pavargau, nėra grybų, einam namo, turbūt jau visi nurinkti.“ Bet jeigu jau randu, iškart nuovargis išgaruoja, nuotaika pasitaiso. Mama dažnai mėgo grybus praeiti, kad rasčiau kuo daugiau ir nenorėčiau namo. O aš mėgau pasišaipyti: „Va, va, pražiopsojai!“ Dabar mama jau vedasi į mišką ir brolio vaikus. Miškas jau turi vietą jų mažame pasaulėlyje. Kai matau, kaip jie grybauja, suprantu, kokį pažinimo džiaugsmą patyriau.

Grybų vietoms mes davėme pavadinimus pagal netoliese gyvenančius žmones, pagal tai, kokioje vietoje jie auga. „Prie Kaupio“, „Prie Toliko“, „Eglynas“ – tai pagrindinės mūsų grybavimo vietos, apimančios didelius plotus. Daugiausia jų yra tekę rasti eglyne. Prieš keletą metų su mama išsiruošėme grybauti. Nesitikėjome daug rasti, tad pasiėmėme po krepšį. Eidamos į paskutinę stotelę – eglyną, aplankėme visas kitas grybvietes. Prisirinkome gal po puskrepšį. Jau buvome pavargusios lyg po maratono. Praradusios ūpą nebesitikėjome nieko doro rasti. Įžengusi į eglyną netekau žado. Kur pasisuksi, raudonviršis. Raudonų kepurėlių paradas! Tiek grybų iki tol nebuvau mačiusi, net ir dabar beveik nepasitaikė. Džiugiai pradėjau garsiai skaičiuoti badydama pirštais į kiekvieną: ,,Vienas, du trys, ket…“ – supratau – beprasmiška, jų devynios galybės. Taigi, iš tiesų nereikia stebėtis, kai žmonės pasakoja, kad grybų pilną mašinos bagažinę prisikrovė!..

Grybavimas – savotiška loterija ar lošimas. Niekada negali žinoti, kiek atrasi. Bet jeigu jau atradai vieną kitą gražesnį, pagauni azartą. Ne veltui sakoma, kad kiekvienam žmogui miške grybas išdygęs!

Tik kai reikia juos nuvalyti ir paruošti virti, dingsta bet koks žavesys. Nuobodus darbas ir gana ilgas. Nulauži galvą, nuskuti kotelį, supjaustai. Čiumpi kitą ir vėl tas pats. Ir pats grybas ne toks gražus kaip ten, miške. Greitai įkyri. Dirbdama šį darbą, rinkdama uogas, supratau – monotoniškas darbas, ypač tas, kuris ne prie širdies, tikrai man netinka. Neįsivaizduoju savęs, stovinčios kur nors fabrike ir klijuojančios etiketes ant gaminių visą dieną. Žudantys darbai.

***

„Jei ne grybai ir ne uogos“… Daina pažįstama ir Žemaitijoje, ne vien dzūkams. Tiesa, ne visai tinkamas jos turinys, nes tos gėrybės nėra šeimos pragyvenimas. Vis dėlto ne kartą yra tekę prekiauti uogomis ar grybais turguje. Buvau mamai padėjėja. Pardavėjos patirties įgijau dar nemokėdama skaičiuoti. Pradėjau nuo žemiausios kategorijos: pilsčiau uogas į maišelius, padavinėjau žmonėms, kainas susidomėjusiems pasakydavau, o piniginius reikalus tvarkė mama. Išmokusi skaičiuoti, dirbau savarankiškai, mama tik pasirūpindavo nuvežti į turgų. Buvau jauniausia pardavėja. Ten nuolat stovinčioms moterytėms tai ne itin patiko. Iš jaunimo, ypač vaikų, žmonės visada labiau linkę pirkti. Man patiko pardavinėti, bendrauti su žmonėmis, pamokyti atpažinti namines uogas nuo miško. Žmonės dažniausiai malonūs, bet pasitaiko ir poniučių, kurioms net šviežiausios uogos neįtiks ar bus per brangios. Mėgsta kartais atkakliai žmonės lygtis dėl kainos, bet atsakydavau: ,,Mama neleidžia nuleisti!“ Kartais pasitaiko labai malonių žmonių arba bobulyčių besibėdojančių, kad pinigų labai neturi, o vaistų reikia… Perka jie nedaug, parduodu tokiems pigiau. Bet visada juokas ėmė iš tokių, kurie, paklausę kainos ir išgirdę atsakymą, pradeda šaipytis:

Ontas už puoras prekystaliu par dvejes litaas pigesnės ougas, i da žymee gražesnes i didesnes, kas čė gal pėrkt iš tavės.

Norėtųsi atkirsti: „Tai eikit prie to prekystalio ir pirkit“, bet esą „pirkėjas visada tiesus“, tad nutyliu. O šis nesitraukia ir kitaip mėgina:

Nu geraa geraa, nuleistum kuokį lita i iš tavės paimčiau, o teep i stoviesi vėsa torgo, nė ož vėita neužteks sumokietė.

– Ką jau padarysi, prekyba arba pelną, arba nuostolius atneša, – pajuokauju.

Nu i gera, i stoviek čė, i nieks nepėrks iš tavės, nė negalvuok.

Žinau, kad netrukus vis tiek sugrįš, jei jau susidomėjo mano prekėmis.

Žmonės nesupranta, kad tos gražiosios uogos visai ne miško. Atsiveža žmonės naminių ir pardavinėja kaip miškines. Nors aiškiai matyti, kur jos rinktos. Ir paragavęs iškart suprasi. Spanguolė, jei miško, – sultinga, jei naminė, perkandus nė lašelis neištrykš. Naminės visada didesnės. Nors žmonės, pirkdami iš manęs, ne kartą sakė, kad nemeluočiau ir prisipažinčiau namines pardavinėjanti. Mama labai didelių pririnkdavo, tad labai sunku buvo žmones įtikinti. Dabar prekiauju retai, bet turguje, apsilankiusi tų gėrybių skyriuje, atpažįstu už prekystalių tas pačias moterėles. Piktais žvilgsniais šnairuoja vienos į kitas. Tai vadinama konkurencija. Suprantu jas, juk jos ne monopolininkės, jei uogų metas, tų pačių uogų gali būti kad ir dešimtyje vietų. O su tomis prekeivėmis sunku sutarti, kad visos vienodomis kainomis pardavinėtų, visada atsiras ta, kuri parduos pigiau. Ypač jei darbuotasi su šukomis. Juokingiausia, kai žmonės nusprendžia: ,,Kas per brangybė tos uogos turguje!“ Taip norėtųsi pasiūlyti: „Miške už dyką galima surasti.“ Atrodo, nuėjai ten, prisisėmei lyg su semtuvėliu. Pabandytų po uogelę, po uogelę. Rodos, dedi, dedi, o indelis lyg  bedugnis – vis pustuštis…

***

Visada stebėjausi mamos meile miškui. Tas potraukis sunkiai suvokiamas. Ji pasakoja  apie jį su tokiu užsidegimu, tokiu blizgesiu akyse, tarsi vaikas, kalbantis apie labiausiai patinkantį žaislą.

Bet ji nemėgsta ten eiti šiaip sau, kaip aš, padykinėti. Jai būtinai reikia kažko prilasyti. Spėju, kad tas potraukis atsirado tada, kad kai ji tebebuvo maža. Į mišką pradėjo eiti niekieno neliepiama. Jos mama, mano močiutė, nėjo. Mama pati pradėjo grybauti, uogauti. Taip ir pamilo mišką. Brolius ir seses vestis pradėjo. Matyt, žmogui visuomet labiau patiks tai, ką jis pats nuspręs daryti, niekieno neliepiamas, tai, ką jis atras pats.

Patiko man viena mamos mintis apie žmones ir medžius. Ji palygino medį, į kurį trenkė žaibas, ir žmogų, staigiai pakirstą mirties:

– Ateini į mišką, žiūri, toks didžiulis ąžuolas, stiprus stovėjo. Bet jau be dvasios. Stovi kaip  stulpas, papilkėjęs. O buvo toks didingas, žaliuojantis, gyvybingas. Trenkė ne iš šio, ne iš to žaibas ir nebėr gyvybės. Gaila medelio. Taip ir žmogus. Gyvena sau ramiai, džiaugiasi gyvenimu, klesti ir šast staigi mirtis. Likimo už ūsų nepatampysi, su juo nepajuokausi.

Klausiausi išsižiojusi. Iš kur tokios mintys? „To dar negirdėjau“, – atėjo į galvą. Iškart dingtelėjo: turbūt rinkdama uogas dar ne tokių filosofijų prisigalvoja – juk visą laiką viena su savo mintimis, tik ošiantys medžiai, retkarčiais genio stuksenimas ir ypatinga ramybė…

Pasakojo mama, kaip teko su elniu susitikti akis į akį:

– Renku uogas, o jis atlekia pro jaunuolyną. Ir nebijo manęs visai. Atsistojo per kokį metrą ir stovi… Iškart į akį krito dideli ragai. ,,Na ir ką čia dabar vaizduoji?“ – paklausiau. Atsistojau, ir jis kaipmat sustingo. Įbedęs akis pastovėjo minutėlę, apsisuko ir, iškėlęs galvą, kraipydamas užpakalį, nuėjo išdidžiai, tarsi primindamas: ,,Aš esu čia karalius, o tu miške – tik svečias.“ Nuėjo ramiai, kaip ir dera karaliui.

Taigi mamą tiesiog traukte traukia miškas, ji tvirtina:

– Yra tokia trauka miškui. Kaip kitiems patinka jūra, man patinka miškas.

Žinau ir aš, kad yra toji trauka. Ir savo grožiu, ir gėrybėmis, ir paslaptimis. Nesvarbu, koks būtų metų laikas. Net jeigu ir dvasios klaidino, už nosies vedžiojo, jis vis tiek traukia.

Vandens kalba.
Vandens kalba.

Gintarės Vydmantaitės nuotraukos

Keramikė Aldona Jakubovskienė: ,,Puodus lipdo žmonės…“

 

Aldona Jakubovskienė
Aldona Jakubovskienė

Keramikė Aldona Jakubovskienė: ,,Puodus lipdo žmonės…“

Su menininke, pedagoge Aldona Jakubovskiene kalbasi žurnalistė Vida Žukauskaitė

Kai gyveni nedideliame miestelyje, labiau vertini tuos, kurie yra toliau nuėję, aukščiau užkopę, daugiau pasiekę, bet gyvena ‒ šalia. Vien jau dėl to, kad tokių čia mažiau, jie labiau pastebimi ir įdomūs. O gal iš pagarbos, kad jie tiesiog gyvena greta, kad tarsi gali būti jų gyvenimo dalimi?

Viena iš tokių Ignalinoje – Aldona Jakubovskienė. Ignalinoje, na, visai šalia jos, gimusi, augusi, Ignalinoje mokslus ėjusi, o diplomą gavusi – vėl jon sugrįžusi. Menininkė. Keramikė. Ignalinos kultūros ir sporto centro Keramikos būrelio vadovė. Mokytoja metodininkė. Vaikus mylinti ir jų mylima. Vertinama už savo ir mokinių darbus. Žinoma! Ir tikrai ne vien Ignalinoje! Puiki mama, draugė, pašnekovė. Tad ir kalbamės.

Kaip čia atsitinka, kad žmogus, kuriam didmiesčiai, kaip mes linkę manyti, suteiktų daugiau galimybių ir progų būti visuotinėje šviesoje, (užsi)lieka provincijoje (geografine prasme)? Tavo atveju, kaip  neprisiminsi ir senos išminties apie sunkią pranašo dalią savame krašte. Sąmoningai pasiryžai ją paneigti ar tiesiog esi ano laiko jaunųjų specialistų paskyrimų auka?

Grįžimą į vadinamąją provinciją, o gal tiksliau ‒ į gimtąjį miestą Ignaliną (man jis neatskiriamas nuo manojo Strigailiškio kaimo­), nulėmė keletas veiksnių. Tuo metu, kai baigiau Valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), galiojo darbo vietos pasiūla, vadinamoji paskyrimų tvarka. Vienas iš man pasiūlytų variantų buvo dėstyti piešimą tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar ‒ Kauno kolegija). Kita galimybė – dėstytojauti Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). Bet labiausiai gal viliojo Vilnius, tiksliau – darbas Dailės kombinate, kuriame buvo susibūrę daug menininkų. Bet Dailės kombinatas buvo perpildytas, o būti laisvu menininku reikėjo turėti materialinį pagrindą. Taip ir atsidūriau ten, kur esu.

Tą mintį apie sunkią pranašo dalią savame krašte ir pati esu kartojusi. Net iki šiol yra manančių, kad medalių sumanymus, kompoziciją ir štampus sukuria, pagamina kas nors kitas (gal net Vilniuje), o aš – tik štampuoju. Daugeliui atrodo, kad didmiesčių menininkai yra… labiau menininkai. Bet dabar jau pastebimas ir pelnytas atsigręžimas į vietinius kūrėjus.

Anų laikų Dailės institutas  apskritai daugeliui buvo iš svajonių srities. Sklandė legendos, jog ten tegali įstoti jau pripažintų menininkų ar valdžios žmonių vaikai. O kad mergaitė iš Strigailiškio… Apskritai, koks tas Aldonos Rastenytės kelias iš gimtojo kaimo iki instituto? Kokios Tavo „protekcijos“? Kokius sunkumus patyrei, su kokių viršininkų vaikais turėjai laimės (ar nelaimės) minkyti molį institute?

Taip, Dailės institutas buvo daugelio svajonė. Tokią svajonę turėjau ir aš. Konkursas didžiulis, į kursą priimama tik po keturis ar penkis studentus. Ne iš karto pavyko. O apie protekcijas stojant į Dailės institutą ir mano buvo girdėta. Šalia mokėsi nemažai žinomų žmonių vaikų. Jų įstojimo labirintai man nebuvo žinomi ir net nebuvo įdomūs. Su visais bendravau draugiškai. O aš, mergaitė iš Strigailiškio, buvau visiškai „žalia“. Mėgau lipdyti, piešti, labai norėjau studijuoti Dailės institute, bet neturėjau profesionalaus mokytojo, šalia nebuvo dailės mokyklų. Tik jau stodama pradėjau suprasti reikalavimus… Vis dėlto į mane atkreipė dėmesį dėstytojai: palaikė, paaiškino, pamokė. Žodžiu, įstojau!

Tavo gyvenime bene pirmiausia buvo Didžiasalis? Tiesa, tada jis šių laikų bendrinės prasmės neturėjo…

Pasiskyriau save į savo kraštą pati. Kaip minėjau, turėjau ir kitų variantų bei galimybių įsikurti didmiesčiuose. Čia jau pradėjo dirbti būsimasis. O tada klestintis Didžiasalis turėjo tai, ko reikia keramikui: molį, degimo krosnių. Nors degimo krosnys ne visai buvo pritaikytos meninei keramikai. Teko šlietis prie laboratorinės krosnelės, dėti darbus su plytomis ir laukti, kada jie „išvažiuos“. Tinkamiausia krosnis buvo kalvėje, bet ir ten galiojo savos degimo taisyklės.

Mano darbas visada buvo susietas su menu, tiksliau, keramika. Didžiasalyje dirbau dailininke, kūriau keramikos darbus interjerui, gaminau suvenyrus. Netgi nesibaigiantys medalių užsakymai – kūrybinis procesas. Medalis, nors ir nedidelės apimties, bet neretai reikalauja daugiau kūrybinės minties ir darbo nei didelis kūrinys.

Pažįstu Tave seniai. Gal nuo tada, kai vaikiškame vežimėlyje Ignalinos šaligatviais vežiodama savo pirmagimį Justiną, svarstei, ar įmanoma būtų tame vežimėlyje „sutalpinti“ dar vieną vaiką. Julytė per daug nelaukė, kol paaugs brolis ir tos vietos vežimėly dviem neužteks. Taigi tada jau buvai pagal tarybinius standartus ir ištekėjusi, ir diplomuota. Koks Tau pačiai buvo tas laikas, kai viskam savo gyvenime tarsi dėjai pamatus?

Nemanau, kad tai grynai tarybinis standartas. Tiesiog toks gyvenimas. Sutinki žmogų, išteki, gimsta vaikai. Neneigsiu, kad kiekvieno laikmečio standartai, požiūris turi lyg ir nematomos įtakos. Dabartinis požiūris į šeimos kūrimą ir daugelį kitų sričių yra nepalyginti laisvesnis. Kas žino, gal po kiek laiko apie dabartinių laikų požiūrį kalbėsim kaip dabar apie tarybinį.

Gyvenime teko viską derinti: šeimą, darbą, kūrybą. Šia prasme aš nesu kitokia. Šeimai daugeliu atvejų skyriau prioritetus ir dėl to tikrai nesigailiu. Taip pat neįsivaizduoju gyvenimo be vaikų. Džiaugiuosi juose matydama polinkį menui ir kūrybinius bandymus.

Vis padiskutuojame, kas žmogui svarbiau: genai ar sukaupta patirtis. Ką gavai su genais? Kokie ryškiausi Tavo prisiminimai iš vaikystės? Ir kada apskritai Tavo gyvenime atsirado molis?

Viskas svarbu. Manau, tėvų gebėjimai persiduoda vaikams. Mano tėvas turėjo meninių gebėjimų. Jis buvo nagingas meistras, jo sumeistruoti daiktai (spintelės, aviliai, stalai, rogutės) stovi ligi šiol. Mama turėjo subtilų meninį pajautimą, gražiai verpė, mezgė, derino spalvas… Į tada tėvų daromus darbus per daug dėmesio nekreipdavom. Tik dabar pradedam įvertinti.

Vaikystėje buvau (o ir dabar esu) gamtos vaikas. Stebėjau augalus, gyvūnus, nardžiau po miškus, skaičiuodama paukščių lizdelius, grožėjausi ir džiaugiausi kiekvienu gamtos kūriniu ir reiškiniu.

Nuo vaikystės lipdydavau iš plastilino ir lauko molio. Miške prie Strigailiškio, skardžiuose esančiose molio atodangose, imdavau molį ir čia pat lipdydavau. Kaip to įrodymą turiu iš to laiko išlikusią vieną nuotrauką! Prisimenu, kad patikdavo lipdyti vadinamąsias lietuvaites su tautiniais drabužiais, kurias vėliau, aišku, nedegtas, spalvindavau guašu. Žinoma,¨gyvūnėliai, paukščiai, indai, net įvairios kompozicijos buvo mano ne kartą lipdytos ir perlipdytos.

O kas dabar labiausiai prie širdies? Figūros, vazos, kompozicijos?

Apžvelgusi savo darbus pastebėjau, kad mano kūryboje vyrauja įvairios indų, vazų grupės, dekoratyvinės kompozicijos. Visą laiką svajojau užsiimti skulptūra (nenutolstant nuo keramikos). Ši svajonė tebėra gyva!

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Neabejotinai turi tokių žmonių, kurie tave „formavo“, o gal net ir dabar „formuoja“ to net nežinodami. Kas jie, Tavo gyvenimo, kūrybos mokytojai? Kaip rikiuoji eilę tų, kurie Tave sukūrė kaip menininkę, kūrėją, mokytoją? Kalbu ir apie menininkus, Tavo kolegas, į kuriuos norėtumei lygiuotis, būti šalia jų.

Sakyčiau, kad pradžioje buvau savamokslė. Piešdavau ir lipdydavau, kaip man atrodydavo tinkama. Tuometėje mokykloje dailės pagrindų negavau, nes dailės mokė atsitiktiniai mokytojai. Bet jei atidžiau pažvelgus į buvusį laiką…

Mano vaikystėje į mūsų kraštą atvažiuodavo daug vasarotojų iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo). Pas mus vasaromis apsistodavo trijų seserų šeimos. Vienos iš jų dukra Karina buvo dailininkė, kuri vis eidavo piešti į gamtą (iš natūros). Man būdavo labai smalsu, kaip ji piešia. Bet labiausiai patraukė vyresnio amžiaus žmogus iš to paties Leningrado, kuris iš natūros tapydavo peizažus. Aš žinodavau, kur ir kada jis tapo, ir ištisai „trindavausi“ aplinkui. Matyt, jau tada tiek domėjausi menu, kad šis vyras, kurio net vardo šiandien nepamenu, tai suvokė, atsiuntė man puikią piešimo knygą „Risunok“, aliejinių dažų, kitokių tapybos priemonių. Iki šiol turiu tą knygą ir ja vis pasinaudoju.

Vėliau buvo Dailės institutas. Teko mokytis ir bendrauti su daugeliu menininkų, dėstytojų. Šiltai prisimenu dėstytojus ‒ keramikus Genutę Jacėnaitę, Liudviką Strolį, Gražiną Degutytę, Juozą Adomonį, Aldoną Ličkutę, Mykolą Vrubliauską… Piešimą vienu metu dėstė skulptorius Stasys Kuzma. Dabar bendrauju su dailininke Jūrate Urbiene, su kolege tapytoja Nijole Trinkūniene, skulptore Jolanta Balkevičiene, bendrakurse keramike Rūta Brazauskiene ir kitais. Visi jie įdomūs žmonės, saviti menininkai. Be to man didelį įspūdį palieka atsitiktinai sutikti meninės sielos žmonės, nebaigę meninių mokslų, bet su stebinančiu kūrybiniu polėkiu.

A. Jakubovskienės parodoje "Mazgas" lankėsi ir jos buvusi dėstytoja Jūratė Urbienė
A. Jakubovskienės parodoje “Mazgas” lankėsi ir jos buvusi dėstytoja Jūratė Urbienė

Kiek suprantu, Tavo pasirinkimo planuose pedagoginio darbo nebuvo. Būtumei studijavusi tuomečiame Vilniaus pedagoginiame… Kas nulėmė tokį apsisprendimą ir, apskritai, kaip ryžaisi?

Pedagoginis darbas atrodė ‒ ne man. Visos mano svajonės tilpo į meną, keramiką, parodas… Darbą įsivaizdavau kitaip. Pasirodo, gyvenimo vingiai nenusakomi. Byrant Didžiasalio statybinių medžiagų kombinatui (tuo metu jau turėjau kambarėlį Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate), gavau pasiūlymą vesti keramikos būrelius Ignalinos moksleivių namuose. Tokios patirties jau buvau įgijusi – mokiau Didžiasalio vaikus, tad suvokiau tai kaip galimybę likti su keramika. O darbas su vaikais, norinčiais minkyti molį, buvo priimtinas. Dabar net sakau, jog darbas su vaikais – tai kasdienė kūryba ir praktika.

Darbas su vaikais, be abejonės, turi savo žavesio, bet tai juk savęs dalybos. Ir viena, kai mokai vaiką teoremos ar skatini skaityti kokią literatūrą, o visai kita, manau, dalyti savo kūrybines idėjas. Juk platesne prasme augini ir… konkurentą.  O gal ir čia, kaip sakė poetas Jurgis Baltrušaitis, ,,dalybos – tikras pelnas, nes duodamas tu daug imi“?

Pirmiausia, dirbdamas su vaikais visada turi būti pasitempęs, pasiruošęs atsakyti į visus, net pačius netikėčiausius, jų klausimus, žinoti, suprasti, patarti, turėti savo nuomonę. Aišku, kartu ir „pamesti“ mintį, idėją. Priešingu atveju nebus judėjimo į priekį, pradėsi virti savo sultyse. Bet ir vaikai pažarsto perliukų! Taip kiekvieną dieną neleidi sau nurimti. Užtat matydamas rezultatą jauti pasitenkinimą. Tai bet kuriam menininkui malonu. Nemažai vaikų, baigusių mokyklą, taip pat ir keramiką, tiesiog stebina savo darbais. Tikiu, kad jie savo gebėjimus ir žinias gyvenime ras kur panaudoti. Ir tas žinojimas  – džiugina.

Su mokiniais
Su mokiniais

Ką nors duoti, kuo nors dalytis gali tik pats turėdamas. Iš kur pati semiesi minčių kūrybai? Bemiegės naktys? Sapnai?

Kūryba kiekvienam menininkui – kasdiena. Jei ir nesėdi prie darbo, vis tiek apie jį galvoji, eskizuoji. Kūrybinė mintis, idėja – tai visko pagrindas. Tolimesnis darbas yra daugiau praktikos, įgūdžių dalykas. Kartais kūrybinė mintis gali ateiti netikėtai. Pamenu, dėstytoja Gražina Degutytė mums vaikštant po keramikos darbų parodą pakomentavo savo darbo atsiradimo idėją: „Pamačiau atidarytą automobilio bagažinę ‒ ir kilo mintis…“

Menininkas visada turi būti budrus, sugebėti matyti, pastebėti. Negali staiga, pasiėmęs molio gabalą, pasakyti: „Šiandien aš padarysiu meną.“ Jeigu neturi minties, vaizdinio, iš to nieko neišeis. Aišku, sistemingas darbas duoda rezultatų. Tada minties apsisukimas suaktyvėja ir kūrybinės idėjos greičiau aplanko. Kiekvienam, ko gero, tas procesas yra skirtingas. Aš kalbu apie save.

O sapnai? Jie išties kartais parodo tai, apie ką galvoji, kas jaudina. Pasitaiko, kad jie netikėti savo kūrybine prigimtimi. Pamenu, kažkada seniai sapnavau savo dėstytojos darbų parodą. Darbai nematyti. Pabudau su klausimu: ar galėčiau tuos darbus kūrybiškai realizuoti kaip savo? Juk tai – mano sapnas! O štai ruošdamasi šiam interviu ir jausdama klausimų laviną regėjau sapną. Keistą sapną. Daugiaaukštis namas, gražūs langai, o ant kiekvienos palangės – po dailią merginą. Visos laiko rankose lapus ir kažką uoliai užrašinėja. Stebiu jas sapne, baiminuosi, kad tik jos nuo tų palangių nenukristų, kad tik surašytų, ką sumaniusios. Manau, jos atsakinėjo į man pateikiamus klausimus. Taigi tarsi turėčiau jausti dabar jų visų palaikymą. Kita vertus, sapno reginys gali ir neužsimiršti – maža kada tos mergaitės gali atsidurti mano rankose, iš sapno per molį materializuotis… Nieko nėra be prasmės,  niekas neįvyksta atsitiktinai.

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Dabar – apie šviesiąją pusę. Norėčiau, kad pasigirtum. Juk sunku besuskaičiuoti, kiek išleidai mokinių, pažinusių kūrybos džiaugsmą. Gal prisimintum tuos, kurie ryškiau spindėjo ne tik Tavo klasėje, bet ir svarbiuose konkursuose, parodose. Gal turi tokių, kurie ne laisvalaikiui, o gyvenimui pasirinko Tavo, molio, kelią?

Šiandien galiu pasidžiaugti savo darbu. Daug nuveikta, pasiekta ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Pasigirsiu: iki manęs Ignalinoje profesionaliai niekas nedirbo nei su keramika, nei su jos mokymu. Per tą laiką mano mokiniai dalyvavo įvairiose rajoninėse, respublikinėse ir tarptautinėse parodose-konkursuose. Daugelis iš jų tapo laureatais arba laimėjo prizines vietas. Be to, nemažai mano mokinių surengė personalines keramikos darbų parodas. Net vardijant pavardes, skaičius, tai tebūtų tik sausa statistika. Bet už kiekvieno darbo slypi visas kūrybinis procesas: nuo minties iki galutinio darbo, nuo kūrybinės nesėkmės iki džiaugsmo (arba – atvirkščiai). Keramika – labai kaprizingas, specifinių sąlygų reikalaujantis užsiėmimas. Daug pavojų tyko nuo šio darbo pradžios iki džiovinimo, glazūravimo. Išbandymas ugnimi apskritai nenuspėjamas. Bet galutinis rezultatas viską atperka arba… gauni dar vieną pamoką.

Šiemet keramikos būrelis švenčia 25-ąsias metines. Ta proga surengėm teminių parodų ciklą. Tai reiškia, kad vėl kraustome dėžes ir rodome buvusių ir dabartinių jaunųjų keramikų darbus pagal tam tikras temas. Prie kiekvienos teminės mokinių darbų parodos pridedu ir po vieną savo darbą. Noriu būti šalia savo mokinių ir čia.

Mintimis grįždama į pradžią pamatau, kad per tuos metus išties daug nuveikta. Susidarė didelis būrys tų, kurie galėtų jau dabar savarankiškai kurti, su daugeliu savo jaunųjų keramikų bendravimas nenutrūko. Ne vienas užsuka palipdyti, pasidalyti savo mintimis, darbais, papasakoti apie sėkmes ir planus.

Keramikos kaip profesijos niekas iš mano mokinių ligi šiol nepasirinko. Tik žinau, kad savo įgūdžius ir sugebėjimus, įgytus keramikos būrelyje, panaudoja kitose meno srityse – fitodizaine, suvenyrų gamyboje. Bet tikiu, kad keramikos sėkla, atsiradus palankioms sąlygoms, sudygs. Jeigu ne konkrečiais darbais, tai bent supratimu, sugebėjimu pastebėti, įvertinti keramikos dirbinius, jų atlikimo būdus, glazūravimo ypatumus. Gal labiau suprantama tai būtų paaiškinus muzikos mokyklą baigusių vaikų pavyzdžiu. Retas kuris pasirenka muziko dalią ar bent gyvai muzikuoja, bet, kiek teko girdėti, džiaugiasi tuo, jog išmoko klausytis ir suprasti muziką.

Su mokytojos darbu apsipratai ar jį pamilai? Jei būtų galimybė vėl grįžti į pradžią, ką (ar) keistum?

Jei kartu su mokiniais suminkiau kalnus molio, jei džiaugiuosi jų darbais, jų kūrybingumu, polėkiais, jei neapleidžia tikėjimas, jog visa tai, kaip sakiau, sudygs, argi galėčiau sakyti, kad šito darbo nemyliu? O kas būtų, jei būtų? Nenoriu apie tai galvoti.

Esi iš tų, kuri netiražuoja savo darbų parodų. Pirmiausia – kodėl? Antra, vis dėlto prisiminkim tuos Tavo prisistatymus visuomenėje. Ir trečia, gal kuo pradžiuginsi artimiausiu laiku?

Tikrai ‒ nesu iš tų, kurie sistemingai pristato savo darbus parodose. Kai subręsta kas nors rimtesnio (mano akimis žiūrint), tada ir rengiu parodą. Esu surengusi šešias personalines parodas, dalyvauju bendrose parodose. Dalis parodų kol kas tėra sugulusios popieriuje, mintyse. Gal ateityje visa tai transformuosis per molį į darbus, kuriuos galima bus pristatyti ir visuomenei. Ir dabar nuolat ką nors kuriu, atidedu… parodai. Reikia susisteminti, užbaigti. Nemėgstu padrikų, atsitiktinių parodų. Pasakysiu tik tiek – kažkas bręsta!

Aldonos darbai
Aldonos darbai

Klausti menininko apie pomėgius ‒ rizikinga. Juk kūryba ir yra didžiausias jo pomėgis. Ir vis dėlto… Sufleruoju: tapyba, fotografija, tortai… Ko dar nežinau?

Aš kartais sakau: „Manęs laukia badas“. Visi nustemba: nepanaši… Tada paaiškinu, kad tai – iš patarlės „Devyni amatai, dešimtas – badas“.  Ko tik nesu išmėginusi: aišku, keramika, o be jos ‒ tapyba, fotografija, pynimas, vėlimas, dekupažas, batika, margučiai, rašymas… Visi kūrybiniai bandymai vienas kitą papildo, bet šiandien norėčiau šiek tiek susiaurinti savo veiklos sritis. Be keramikos mane visą laiką lydi fotografija. Visada pamatau, ką norėčiau įamžinti. Mane domina ne tik gražūs vaizdai, bet ir netikėtos situacijos, detalės, net – netvarka. Akvarelė – tai dar viena sritis, prie kurios sugrįžtu. Gal kada išdrįsiu tai parodyti ir kitiems…

Žinau, jog esi lengvai sugundoma kelionėmis, randi laiko knygai ir geram filmui, parodai. Šalis, knyga, filmas, paroda: geriausi, ką patyrei, ir tie, kuriems vis dar taupai laiką ir pinigus.

Visada jaučiau norą pamatyti svečius kraštus, pažinti jų žmones, kultūrą ir t. t. Tai dar viena mano svajonė. Galimybei pakeliauti visada teikiau prioritetą. Tam galėdavau atidėti darbus, skirti paskutinius pinigus. Bet toks pasirinkimas manęs niekada nenuvylė, nes kelionės ne tik praturtina žmogų, bet kartais padeda rasti atsakymus į seniai rūpėjusius klausimus. Kelionės – tai magija!

Knyga ir geras filmas – tai ne tik turiningai ir kartu maloniai praleistas laikas. Tai papildo žmogų, verčia susimąstyti, išgyventi, suprasti.

Parodos – tai pažintis su kitų kūryba, kuria gali pasidžiaugti. Tai – formų ir spalvų šventė. Paroda išbudina įvairius žmogaus jausmus. Niekada negali atspėti, kaip tave paveiks paveikslas, skulptūra… Iki šiol su euforija prisimenu Orsė muziejuje, Paryžiuje, aplankytą impresionistų darbų parodą. Nors daugelis iš tų darbų buvo tarsi atpažįstami, matyti knygose, reprodukcijose, bet parodos poveikis buvo toks didelis, kad net pačiai sunku buvo tuo patikėti.

Prie Trevi fontano
Prie Trevi fontano

Kaip čia menininkės nepaklausti apie mėgstamiausią spalvą, laukiamiausią metų laiką…

Su spalva ‒ atskiras santykis. Tai, bent jau man, keičiasi su gyvenimu. Buvo metas, kada buvo mėgstamos arba mažiau mėgstamos spalvos. Netgi tuo metu, kai rimčiau pradėjau galvoti apie keramiką, pasikeitė mėgstamų spalvų paletė. Labiau traukė rudos, gelsvos ir kitos žemės spalvos. Dabar man gražios visos spalvos. Nebent kartais užkliūva spalvų deriniai. Man sektinumas – gamta, kur nesuskaičiuojamas kiekis spalvų, atspalvių ir jų derinių. Pripažįstu, kad egzistuoja kai kuriais atvejais teisingas spalvų pasirinkimas. Bet spalva nekalta, kad kartais nepavyksta priderinti drabužių arba suderinti baldų kolorito.

Metų laikai? Kiekvienas savaip žavus. Tikrai negaliu išskirti nė vieno. Netgi negaliu pasakyti įprastos frazės: „Laukiu vasaros“. Man patinka žiemos baltumas su grafiškais vaizdais ir galimybė žiemą atsidėti mėgstamam darbui, kūrybai. Mėgstu pavasarį, kai medžių šakos turi savo spalvą, o vėliau viskas perauga į svaiginantį žydėjimą. Mėgstu vasaros saulę anksti rytą ir vakarinės saulės paslaptingą šviesą. Žavi šviesos žaismas ant bijūnų, rasos lašas ant liaunos žolės. Mėgstu rudenį su lietumi už lango, degančiais klevais, apsunkusiomis obelimis, spanguolyno kvapais. Svarbu sustoti ir visa tai pamatyti, užuosti, paliesti… Nemėgstu, kai tirpsta sniegas, kai nespėju pasidžiaugti kiekvienu žiedu, kol jo nenusinešė vėjas, kad vasara labai trumpa, kad nukrito paskutinis lapas.

Pavasarį ir Tave apninka žemiški rūpesčiai: turi gabalą gimtos žemės Strigailiškyje, turi tėvų namų pastogę. Ar sodini jurginus, ką taip įspūdingai ir, sakyčiau, moksliškai, darydavo Tavo mama? O gal tai – ne Tavo gėlė?

Mama turėjo sugebėjimą nepaleisti manęs nuo žemės darbų. Šiandien liko nedidelis daržiukas, kuris per gausią veiklą lieka tolimesniame plane. Kai kalbam apie gėles, iškart iškyla mamos paveikslas ir jos didelė meilė gėlėms. Gėlėms, o ne daržui, pirmiausia buvo skiriamas dėmesys. Gėlės žydėdavo ne tik prie namų, bet ir lauke prie daržų. Iki vėlyvo rudens kas nors žydėdavo. Kaimo šventėms gėlių ateidavo pas mamą.

Gėlininkystės srityje aš stengiuosi išlaikyti paveldą. Man toli gražu iki mamos. Kol kas žydi mamos darželis: narcizai, tulpės, bijūnai ir jurginai, žinoma. Juos sodinu. Tik apmaudžiai gaila, kad, regis, baigia išnykti daug mamos augintų jurginų rūšių. Gal kad mamos įgūdžių neturiu, o patarimų jau negaliu tikėtis.

 Visą gyvenimą minkai molį. Ar gyvenimą taip pat sekėsi „nusilipdyti“ pagal sugalvotą eskizą?

Kitas klausimas…

 Na, gerai, apie metus nekalbėsime, bet, tarkim, esame tame taške, kai jau yra ką prisiminti, bet kartu dar liko laiko svajonėms. Taigi – pats gražumas!

Nemėgstu klausimo „Kaip gyveni?“ Jis apima viską ir – nieko. Per vieną dieną įvyksta ir kažkas gero, ir kažkas nemalonaus, kažkas nudžiugina, kažkas pasėja liūdesį. Gyvenime buvo visko. Tik žinau, kad yra ką prisiminti, kuo pasidžiaugti. Bet mane labiau domina, ką dar galėčiau  nuveikti, sukurti, pamatyti, sutikti, pajausti…

Ignalina šiemet švenčia 150-metį. Greičiausiai, vėl, kaip mėgsti sakyti, „kepsi“ šventei medalius?  O gal šįkart Tavo dovana miestui bus kitokia?

Pavasaris visada perpildytas įvairia veikla, darbų užbaigimu, parodų rengimu. Ignalinos jubiliejus irgi įtrauktas į tą veiklą. Asmeniškai savo mintis jau dėlioju popieriuje. Tarp jų yra ir nemažai medalių variantų. Jubiliejams jau teko gaminti suvenyrus. Ne išimtis ir šiemet. Tikiuosi greitai užbaigti „degančius“ darbus ir visa galva pasinerti į jubiliejui skirtą veiklą.

Ar tiki žvaigždėmis, horoskopais, pranašystėmis, talismanais, lemtimi?

Niekada per daug nesidomėjau horoskopais ir kitokiais ženklais. Jei kartais nugirsti gerą pranašystę, norisi ja patikėti. Tikiu augalų sodinimu pagal Mėnulį, pačiai teko tuo įsitikinti. Tuo klausimu patarimus žarstydavo ir mama, bet šiandien, deja, daug ko neprisimenu. O dabar – nepaklausi!

Man svarbūs įvairūs daikčiukai, suvenyrai su tam tikra dovanojimo ar įsigijimo istorija. Jie man primena žmones, matytas vietas, išgyventas emocijas. Savotiškais talismanais pavadinčiau su meile dovanotus papuošalus… Paėmusi į rankas mamos megztas pirštines, jaučiu ne tik jų šilumą, bet ir mamos artumą. Kartais lemčiai nurašau kai kurias nesėkmes, bet tai darau nerimtai.

Ir pabaigai – klausimėlis apie puodus ir šventuosius. Šitiek molio savo rankose turėjusi ar vis dar pritartum minčiai, kad ne šventieji puodus lipdo?

Nežinau, ką lipdo šventieji, bet puodus lipdo žmonės. Priklausomai nuo žmogaus noro, sumanymo, sugebėjimų tas pats puodas gali būti ne tik mielas, buityje naudojamas daiktas, bet ir meno kūrinys. Čia kalbu apskritai apie keramiką.

Epizodiškai prabėgusi savo gyvenimo ir molio keliu, dar kartą įsitikinau savo pasirinkimo teisingumu. Bet kartu jaučiu skolą savo svajonei, manimi pasitikėjusiems ir mane palaikiusiems žmonėms, neįgyvendintoms kūrybinėms mintims. Moliui! Žodžiu, manęs laukia darbai – skolų grąžinimas.

Nuoširdžiausiai dėkoju už šį pokalbį ir daugiametę bendrystę.

A. Jakubovskienė. Indai
A. Jakubovskienė. Indai

Nuotraukos iš asmeninio A. Jakubovskienės archyvo.

Vlado Jakubėno muzikos aidai Biržuose, Rygoje, Vilniuje

Vyresniųjų  klasių vokalinis ansamblis. Mokytoja Viktorija Morkūnienė
Vyresniųjų klasių vokalinis ansamblis. Mokytoja Viktorija Morkūnienė

Vlado Jakubėno muzikos aidai Biržuose, Rygoje, Vilniuje

Jaunųjų pianistų konkursui Biržų pilyje pasibaigus

2017-ųjų metų pavasarį sukaks 15 metų, kai Biržų vaikų muzikos mokykla pavadinta Vlado Jakubėno vardu.

Vladas Jakubėnas (1904, Biržai–1976, Čikaga, JAV) – unikalaus talento kompozitorius, muzikologas, pianistas (daugiau informacijos apie jį – Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje: http://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/jakubenas/). Per vardo suteikimo mokyklai iškilmes (2002-aisiais) įvyko įspūdingas minėjimas ir koncertas Kultūros rūmuose. O prieš atidengiant lentą su mokyklos pavadinimu kalbėjo reformatų kunigas Rimas Mikalauskas ir katalikų klebonas Dalius Tubys: abu mokyklos mokytojus ir mokinius kvietė kurti ne vardan savęs, o vardan Jakubėno ir per jį – vardan Dievo.

Galbūt ir šių priesakų laikymasis Mokyklai padeda veržliai organizuoti renginius, bendradarbiauti su tolesnių užsienio šalių ir nuolat – su aplinkinių, Lietuvos bei Latvijos, kraštų pedagogais ir moksleiviais. Štai gegužės viduryje surengtas Tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas įvyko penktą kartą.

„Džiugu, kad šiame istoriniame Šiaurės Lietuvos mieste vyksta toks reiškinys – Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas. Puiku, kad jo dalyviai turi galimybę pajusti šio krašto kompozitoriaus tikrąją muzikinę kalbą, aplenkusią laiką. Kūrybinės brandos jauniesiems atlikėjams ir solidžiai vertinimo komisijai“, – linkėjo buvęs biržietis (dabar vilnietis) Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

„ Penkto Tarptautinio Vlado Jakubėno konkurso dalyviams linkiu daug naujos patirties skambinant šiuolaikinę muziką, atveriančią vartus į mūsų dienų pasaulį. Tikiuosi, kad Vlado Jakubėno ir kitų lietuvių kompozitorių kūryba taps artima ir mėgstama ne tik tų, kurie pasirinks muziko profesionalo kelią, bet ir visų kitų, kuriems muzika liks svarbia ir neatskiriama gyvenimo dalimi. Tegul žydintis gegužės mėnuo Biržų pilyje atneš nepamirštamų ir malonių muzikinių įspūdžių!“ – atminimo albumėlio žodžiais virto šiųmečio konkurso žiuri pirmininko kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio sveikinimas.

Komisijoje bendradarbiavo įvairių konkursų laureatų pedagogai iš Rygos, Šiaulių, Telšių, Panevėžio. Rungėsi 37 solistai ir 5 ansambliai iš Rygos, Bauskės, Marupės, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio, Telšių, Zarasų, Ventos. Pabrėžtina, kad konkursantų programose dominavo lietuvių kompozitorių kūriniai.

Konkursas vyksta nepaprastoje istorinėje aplinkoje – didžiulėje renesansinėje Radvilų pilyje su restauruojamais kompleksiniais pastatais, gynybiniais įtvirtinimais (įskaitant kastinį ežerą). ,,Menėje, kur liepsnoja svarbiausios emocijos, ne taip jaučiama ir komisija“, – džiūgauja viena konkurso rengėjų, mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Konkurso prizai ir jų laimėtojai

Biržų vicemerės prizas už geriausią šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją – Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius).

Seimo nario prizai. Pagrindiniai prizai:

Vėjas Vakaris Matonis (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Jauniausiam konkurso dalyviui – Klėja Kašubaitė (Vilniaus Algirdo muzikos mokykla). Jauniausiam konkurso ansambliui – Dovaldė Šimaitė ir Teresė Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Švietimo skyriaus prizas jauniausiam konkurso dalyviui (solistui, biržiečiui) – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Biržiečių klubo „Krivulė“ prizas, geriausiai pasirodžiusiam biržiečiui – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Vlado Jakubėno dukterėčios Erikos Brooks (JAV) prizai:

Solistai. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Žygiuojame“ – Vasarė Vaičiulytė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Už gerą atlikimą – Domas Sargevičius (Pasvalio muzikos mokykla, Austėja Raišytė, Kupiškio meno mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Rudens ūpas“ – Laura Opanaitė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Už gerą atlikimą: Elzė Lipnickaitė ir Vėjas Vakaris Matonis (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Perkūnas žavisi Vaiva“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Lauryna Bukytė (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Velniuko šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Klaudija Hirzel (Telšių muzikos mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Kaimiečių šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Pijus Valotka (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Ansambliai. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Miško pasakiškų būtybių šokis“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Austėja Vaitkevičiūtė ir Agnė Keturakytė (Kauno „Vyturio“ gimnazija, Muzikos skyrius). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Perkūno dovanos“ iš baleto „Vaivos juosta“ – Ugnė Čepkauskaitė ir Domantė Valaitė (Kupiškio meno mokykla). Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį „Žaidimas Nr.1“ – Dovilė Kalniūtė ir Ugnius Kairys (Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla).

Konkurso laureatai:

Solistai: Gustavas Licis, Vasarė Vaičiulytė, Domas Sargevičius, Vėjas Vakaris Matonis, Elzė Lipnickaitė, Laura Opanaitė, Ugnė Čepkauskaitė, Gabriela Goldmane, Lauryna Bukytė, Meda Motiejūnaitė, Elina Kataševa.

Ansambliai: Austėja Vaitkevičiūtė ir Agnė Keturakytė, Ugnė Čepkauskaitė ir Domatė Valaitė.

Konkurso diplomantai:

Polina Savčuka, Sofina Katalkina, Mila Andrejeva, Roberta Kalkytė, Kaja Kašubaitė, Klėja Kašubaitė, Emilija Vandere, Austėja Raišytė, Dovilė Vaičionytė, Modestas Meškauskas, Anželikla Jelkina, Lelde Radena, Tereza Priekule, Gustas Perskaudas, Airinga Šapalaitė, Ugnė Lukaševičiūtė, Eliza Zida, Klaudija Hirzel, Gerda Rumšaitė, Anna Linda Rūtenberga, Aušrinė Strakšaitė, Greta Rupeikytė, Rimantė Mičelytė, Diana Kazakova, Emilija Lopaitytė, Dominyka Gurinaitė, Pijus Valotka, Saulė Lansbergaitė, Dovaldė Šimaitė, Teresė Bukytė, Ugnius Kairys, Dovilė Kalniūtė, Liucija Marija Vedeckaitė.

Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje Pirmoje eilėje: Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė,  Mila Andrejeva  Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė  Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė,  Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.
Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje
Pirmoje eilėje:
Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė, Mila Andrejeva
Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė, Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.

 

Varžytuvių dalyviai ir nugalėtojai koncertavo Rygos Jazepo Medinio muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje.

Pianisto ir kompozitoriaus Stasio Vainiūno namuose Vilniuje gegužės 25 dieną skambino Teresės Bukytės ir Dovaldės Šimaitės, Dovilės Kalniūtės ir Ugniaus Kairio duetai, solistai Lauryna Bukytė, Pijus Valotka, Saulė Lansbergaitė, Mila Andrejeva, Roberta Kalkytė.

Šį koncertą pasveikino vokalinis vyresniųjų klasių ansamblis, padainavęs Vlado Jakubėno harmonizuotą liaudies dainą ,,Augo močiutė“. Konkursu ir koncertu džiaugėsi globėjai bei organizatoriai: Vilniaus biržiečių klubo „Krivulė“ pirmininkas Arvydas Kregždė, Donatas Balčiauskas (dėkojo už įsijautimą į Jakubėno muziką), mokytojus bei pagalbininkus pagerbė Ramutė Petronytė.

Įžangos žodį tarė Stasio Vainiūno namų šeimininkas, Lietuvos muzikų rėmimo fondo atstovas, vienas iš Vlado Jakubėno kūrybos tyrinėtojų muzikologas Vaclovas Juodpusis (renginio proga paruošęs ir Jakubėno leidinių parodėlę iš savo asmeninės kolekcijos). Jo sumanymu koncertas pavadintas „Sugrąžintas į Tėvynę“. ,,Vlado Jakubėno kūrinių natas, straipsnius turime, tas palikimas įsiliejęs į muzikinį gyvenimą, o kiek daug muzikos dar nėra grįžę…“ – liūdėjo muzikologas.

Rita Nomicaitė

Edgaro Andrejevo nuotraukos

Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje Pirmoje eilėje: Roberta Kalkytė Dovilė Kalniūtė, Vaclovas Juodpusis, Lauryna Bukytė, Dovaldė Šimaitė,  Mila Andrejeva  Antroje eilė Donatas Balčiauskas, Audronė  Matulionienė, Teresė Bukytė, Marytė Pališkienė, Ramutė Petronytė, Pijus Valotka, Ina Valotkienė, Ugnius Kairys, Romualda Butkevičienė, Saulė Lansbergaitė,  Dalė Šimbelienė, Dalia Matulienė.
Akimirkos iš koncerto Stasio Vainiūno namuose Vilniuje. Žiūrovai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

A. Rubinovas spektaklyje Koba.
A. Rubinovas spektaklyje Koba.

Aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas: ,,Gyvenimas yra zebras: juodi dryžiai baltame fone“

Aktorių, režisierių Aleksandrą Rubinovą kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Aleksandrai, šie metai Tau ypatingi. Atsistojai ant šešiasdešimtmečio slenksčio, taip pat sukanka 40 metų, kai amžinatilsį Tavo tėvas Stanislovas Rubinovas subūrė teatro studiją. Iš jos ilgainiui išaugo Kauno kamerinis teatras, kuriam atidavei praktiškai visą brandųjį savo gyvenimą – trisdešimt septynerius metus – ir šį pavasarį pasitraukei. Tačiau prie šios temos dar grįšime. O dabar pakalbėkime apie pradžių pradžią…

1956-aisiais gimei Vilniuje…

Iš tikrųjų gimiau tokiame mediniame, žaliai dažytame namelyje, stovėjusiame prie pat įvažiavimo į Radviliškį, nes mama prieš mano gimimą atvažiavo pas savo mamą. Ten buvo Radviliškio ligoninė. Dabar to namo nebėra, sudegė. Vilnius įrašytas tik mano dokumentuose.

Tačiau Tavo sceninė karjera prasidėjo būtent sostinėje, nors dar nebuvai net gimęs…

Tas tiesa: mano mama, aktorė Regina Sakalauskaitė, kai laukėsi manęs, iš tiesų vaidino. Tuomečiame Vilniaus dramos teatre ji kūrė raganos vaidmenį Arthuro Millerio pjesėje Salemo raganos. Tamsi ir juoda pjesė, mama ten vaidino baugią moterį, juodą, vadinasi, ,,sceninę karjerą“ pradėjau anaiptol ne angelišku vaidmeniu.

Džošua Enderbis - Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray'aus Bradbury'io apsakymus)
Džošua Enderbis – Daivos Čepauskaitės juodojoje komedijoje Be galo švelni žmogžudystė (pagal Ray’aus Bradbury’io apsakymus)

Nuo vaikystės svajojai lipsiąs į sceną?

Vaikystėje, kaip ir visi berniukai, norėjau būti ir jūrininku, ir kosmonautu, ir gaisrininku… Tačiau įžengęs į paauglystę jau tvirtai suvokiau, kad būsiu aktorius.

Kaip į tokį norą žiūrėjo tėvai? Juk daugelis teatro žmonių nenori, kad vaikai ,,kartotų jų klaidas“?

Mama buvo kategoriškai prieš. Ji, kaip ir visos motinos, norėjo vienturtį sūnų apsaugoti nuo galimų tragedijų, nuo nevilčių, ko aktoriaus gyvenime tikrai netrūksta. Juk ne paslaptis, kad aktorius – priklausomas žmogus; niekados nežinai, gausi vaidmenį ar jo negausi, pavyks ar nepavyks, o gal visą gyvenimą lauksi savo vienintelio vaidmens, kurio tau niekuomet niekas neduos…

Tėvas žvelgė tolerantiškiau. Jis leido man pačiam apsispręsti: nori – tegul taip ir bus, nenori – neįkalbinėsime. Tačiau aš kito kelio neįsivaizdavau. Man savaime buvo suprantama, kad darysiu tą, ką visą gyvenimą ir darau.

Blezas d' Ambrije - Claude'o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite
Blezas d’ Ambrije – Claude’o Mangier pjesėje Blezas. Su Daiva Čepauskaite

Kiek žinau, Tu net vaikų darželio nelankei. Augai teatro užkulisiuose… Vadinasi, matei ne vien paradinę pusę, bet ir tai, kas nuo žiūrovo slepiama…

Tėvas, Stanislovas Rubinovas, dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taigi tikrai mačiau ir butaforiją, ir melą, ir visus netikrus jausmus. Atsimenant, jog visa tai buvo septintąjį dešimtmetį, kai teatras gyveno konservatyviai – kaip tradiciniai Rygos šprotai metalo dėžutėje – gerų emocijų buvo nedaug. O kur dar užkulisinės intrigos, santykių aiškinimasis, pavydas, kovos dėl vaidmenų!?

Todėl pasirinkai ne muzikinę karjerą, o dramos ir kino aktoriaus studijas Maskvoje, tuomečiame Valstybiniame teatro meno institute, vadinamajame GITIS’e?

Aš niekados nesimokiau muzikos, nelankiau muzikos mokyklos. Kai mane nuvedė į chorą, pabėgau. Pasakiau tvirtai, kad niekados nedainuosiu, juo labiau nevaidinsiu Muzikiniame teatre.

Baigęs vidurinę, 1974 metais išvažiavau į tuometį Leningradą. Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus, tačiau ,,susimoviau“ mandatinėje komisijoje. Per pašnekesį būsimo kurso vadovo paklaustas, kokie mano ateities planai, atvirai prisipažinau, jog baigęs studijas ketinu grįžti į Lietuvą. ,,Tai kam tu man reikalingas? – pasipiktino profesorius. – Aš juk renku žmones sau, savo teatrui!“

Teko susikrauti lagaminą ir laukti šaukimo į armiją…

Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris
Adolfas Hitleris spektaklyje Hitleris ir Hitleris

Tačiau sovietų kariuomenės pavyko išvengti? Kaip išsisukai?

Kad nuo armijos gavau ,,atstročkę“, turiu dėkoti režisierei Aurelijai Ragauskaitei. Su ja konsultavausi dar prieš vykdamas į Maskvą, ji man padėjo etiudą parengti. Kai grįžau, Ragauskaitė, žinoma, pasidomėjo, kaip man sekėsi. Pasisakiau, jog dabar rengiuosi ne studijuoti, o kariauti. Režisierė reagavo žaibiškai: važiuoji į Šiaulius, mes tave įtaisysim į Pedagoginį. Ir ,,įtaisė“ – juk sovietiniai laikai buvo: kam reikia paskambinta – ir aš jau studentas, be stojamųjų, be nieko. Kadangi tėvas – dainininkas, buvau priimtas mokytis muzikos mokytoju, tačiau Institute man visai nepatiko. Buvau nuėjęs į paskaitas vos du kartus. Pirmoji paskaita kažkodėl pasitaikė anatomijos ir aš visai nesupratau, kam man to reikia, antroji – fortepijono. Man sako: skambink, aš sakau: nemoku. Klausia: tai kaip tave priėmė? Sakau: per ,,blatą“.

Apie tai, kad galėčiau išlaikyti sesiją, žinoma, nė kalbos. Čia ir vėl pagelbėjo Ragauskaitė – ,,suveikė“ akademines atostogas.

Tie vieneri metai, praleisti Šiauliuose, buvo tiesiog nuostabūs. Mane visi mylėjo, globojo, lepino. Buvau lyg koks ,,pulko sūnus“ – visą laiką teatre, su gabiais, talentingais žmonėmis. Klausiausi įdomiausių paskaitų, taip pat ir Tomo Venclovos, o trijuose spektakliuose net vaidinau. Nesvarbu, kad masuotėje, tačiau į sceną ėjau su tokiais aktoriais kaip Pranas Piaulokas ir kiti…

Po metų – Maskva?

Taip, šį kartą sėkmingai įstojau ir sėkmingai baigiau. Įgijau dramos ir kino aktoriaus diplomą. Mano kurso vadovas buvo Josifas Tumanovas.

Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje
Judas Iskariotas to paties pavadinimo monospektaklyje

Baigęs studijas grįžai į Lietuvą. Tačiau ne į Šiaulius, o į Kauno dramos teatrą. Deja, tas periodas – kaip ir šiauliškis – truko vos vienerius metus.

Tuo metu Kaune režisavo Jonas Vaitkus. Buvo be galo įdomus jo kūrybinis laikotarpis, sakyčiau, net auksinis laikas. Atėjau dirbti su didelėmis viltimis ir, žinoma, jaunatvišku maksimalizmu. Tačiau realybė pasirodė kitokia: gavau dešimtį vaidmenų, skirtų, kaip sakoma, ,,skylėms užkaišioti“. Dabar suprantu, jog tai – įprasta jaunų aktorių situacija: esi niekas, tik epizodai, masuotė… Spektaklių daug, užimtumas beprotiškas, o pasitenkinimo – nė gramo. Tą pasitenkinimą rasdavau ištaikęs laisvą minutę atsirasti tėvo prieš ketverius metus suburtoje studijoje, kuri dirbo Girstučio rūmuose. Eidavau į repeticijas, nes įgijęs diplomą, įgijau ir didžiulį arsenalą etiudų, pratimų. Pamažu pradėjau dirbti su studijos žmonėmis. Mano gyvenime papūtė nauji vėjai. Statėme Maurice’ą Maeterlincką, kurio niekur nebuvo galima statyti, Aleksandro Bloko Nepažįstamąją, apie ką valstybiniai teatrai nebūtų nė svajoję.

Apie mano ,,lakstymus“, be abejo, sužinojo Jonas Vaitkus, ambicingas žmogus, kaip ir pridera menininkui. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė rinktis: ,,Arba – arba“! Aš – irgi ambicingas: jau kitą dieną atnešiau pareiškimą išeiti iš Kauno dramos teatro.

Niekados Jono Vaitkaus dėl kategoriškumo nekaltinau. Teatro vadovas turi būti šioks toks despotas. Kaip kitaip teatrą išlaikysi? Tačiau aš visą laiką po to galvojau, ar teisingai pasielgiau. Nežinau… Jeigu būčiau žinojęs, koks kelias manęs laukia, vargu ar būčiau žengęs tokį spontanišką žingsnį.

Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas
Bobas Augusto Strindbergo ir Antonio Sverlingo pjesėje Karštas šokoladas

Stanislovas Rubinovas jau tuomet tikėjo padarysiąs profesionalų teatrą. O Tu? Netikėjai?

Tuo metu gyventa idėjomis, svajone. O dirbti reikėjo su žmonėmis, kurie atėjo, kaip sakoma, ,,iš gatvės“ ir nieko nemoka. Reikėjo juos mokyti kaip vaikus abėcėlės. Daugybė įdomiausių paskaitų jiems skaityta, net šimto privalomų perskaityti knygų sąrašas studijoje kabėjo: žmonės nebuvo girdėję apie Hermanną Hessę, Bertholdą Brechtą, gal net Antoną Čechovą…

Skaudžiausia, kad prakutę, šio to išmokę, gabesnieji išeidavo, nes suprato: jie gali gauti diplomą ir darbą tikrame teatre. Mudu su tėvu tais atvejais likdavome prie suskilusios geldos. Tu žmogų užaugini, o jis pakelia sparnus. Dirbi lyg Sizifas, plūkiesi, o paskui matai, kaip tavo į kalną užritintas akmuo nusprūsta ir darda žemyn. Netekome pačių talentingiausių – režisieriaus Rolando Atkočiūno, aktoriaus Dainiaus Gavenonio, daugybės kitų, kurie vėliau į tapybą pasuko, į skulptūrą… Apie žmones, kurie mokėsi mūsų teatro mokykloje, galima būtų parašyti atskirą knygą! O, kad būtume galėję visus savo talentus išsaugoti…

Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas
Kontrabosininkas spektaklyje Kontrabosas

Vis dėlto Stanislovo Rubinovo svajonė išsipildė: jaunimo studija tapo Kauno jaunimo kameriniu, vėliau, kai pagrindinė trupė įkopė į brandą, jau tik Kauno kameriniu teatru…

Tačiau kiek dėl to reikėjo kovoti!

Kad gautumėte patalpas, ryžotės net bado akcijai?

Taip, badavome prie dabartinės Kauno miesto savivaldybės, anuomet dar – Vykdomojo komiteto… Kokie bepročiai buvome! Tačiau, nors per vargus, gavome naudotis pastatą, tikrą griuveną. Buvusioje ,,chlamkėje“ lakstė žiurkės, tarakonai, viskas buvo supuvę. Mes savomis rankomis mūrijome, dėjome rąstus, rentėme gegnes. Pamenu, prisiprašėme vieną žmogų, kad būtų darbų vykdytoju. Kai jis pamatė ,,darbininkų komandą“, net veidas persimainė. Tačiau ir aš, ir Egidijus Tamošiūnas, ir Dainius Gavenonis buvome tvirti: nevaidinsime spektaklių, tapsime statybininkais! Po kalkes nuo ryto iki vakaro su auliniais ir kombinezonais, dulkinos, purvinos braidė ir mūsų merginos – poetė Daiva Čepauskaitė, Violeta Steponkutė, Daiva Škelevaitė, kitos aktorės – visas kolektyvas.

Patarėjas spektaklyje Lisistratė
Patarėjas spektaklyje Lisistratė

Dabar, regis, pats laikas prisiminti, kas jau tapo istorija: buvote pirmasis Lietuvos teatras, sukurtas ,,iš vidaus“, o ne valdžios iniciatyva, gal todėl jums ir kliuvo tiek daug išbandymų…

Taip, per laiką, kol mudu su tėvu gyvenome šiuo teatru, ir daugybė sunkių akimirkų išgyventa, tačiau ir nuveikta nemažai. Suvaidinta daugiau kaip 5000 spektaklių, išleista beveik 100 premjerų, dalyvavome daugiau nei septyniasdešimtyje tarptautinių festivalių, kuriuose garsinome ne vien tik savo kolektyvą, bet ir Kauno miestą. Tačiau ramybės, net nuolatos į Kauną parveždami festivalių laurus, turėjome mažai. Vis kartodavosi bandymai teatrą sunaikinti. Sovietmečiu tam buvo pasitelkiama partinė cenzūra, virsmo laikais patyrėme reketą, grąsinimus fiziškai susidoroti, vėliau, kai gyvenimas Lietuvoje jau, regis, tapo civilizuotas, buvo pasitelkti finansiniai svertai…

Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė
Brandmajoras E. Ionesco pjesėje Plikagalvė dainininkė

Kol buvo gyvas Stanislovas Rubinovas, mūsų sunaikinti nepavyko. Pernelyg tvirtas, bekompromisis žmogus. Tačiau kai tėvo nebeliko, o aš tapau meno vadovu, iš naujo prasidėjo nuosekli ir apgalvota teatro griovimo kampanija. Atleistas ilgametis direktorius Egidijus Tamošiūnas, teatrui atidavęs visas jėgas, atėjo nauja vadovė, kuri, deja, neturėjo jokios programos, jokios teatro vizijos. Ir iš kur turės, kai nė vieno mūsų spektaklio nemačiusi? Man, o ir kai kuriems kitiems kolegoms, pasirodė nekorektiška, kaip naujoji direktorė vertina mūsų teatro veiklą. Supratau, kad ji turi vieną tikslą, tą, kurio reikalauja jos ,,patronai “: visiškai pakeisti teatro struktūrą, sukurti viešąją įstaigą… Ir tada belieka vienintelis būdas išlikti – atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza, atsiduoti visagalei komercijai. Bet juk ne tam mes kūrėme mūsų teatrą!

Pernai lapkritį Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje, Kauno kamerinis teatras buvo likviduotas, jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Mūsų istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai buvo nubraukti vienu brūkšniu – vienu neatsakingų, kultūros nemylinčių ir nesuprantančių pareigūnų potvarkiu.

Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje
Neužauga to paties pavadinimo spektaklyje

Kad nomeklatūra pradėjo kaišioti pagalius į ratus, galima buvo nuspėti jau tuomet, kai buvo atmestas Tavo projektas ,,MonoBaltija“…

Taip, Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas, vadovaujamas Inos Pukelytės, nusprendė neįtraukti Tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių, per didžiausius vargus įsteigtas ir sėkmingai gyvavęs kelerius metus,  nebevyksta ir nebevyks! Matyt, Kaunui kultūros yra per daug…

Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla
Harpagonas Moljero pjesėje Šykštuolis arba Melo mokykla

Aleksandrai, kai teatre prasidėjo intrigos, kai trupė buvo suskaldyta ir išdavė žmonės, kurių niekados nebūtum įtaręs išdavyste, tada ir ištarei lemtingus žodžius: ,,Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą, šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar valingai viską nukirsti. Gerbdamas tėvo atminimą ir žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas, renkuosi antrąjį kelią“?

Kartu su manimi iš teatro pasitraukė scenografas Sergejus Boculo, literatūros dalies specialistė Daiva Čepauskaitė, buvęs direktorius Egidijus Tamošiūnas, aktorės Violeta Steponkutė ir Daiva Škelevaitė.

Aš teatrą priimu visokį, svarbu, kad liktų ištikimas aukštiems meniniams kriterijams, kad išjudintų tiek kolektyvą, tiek žiūrovus iš surambėjimo. O pasikeitusi valdžia iš manęs reikalavo komercijos ir kičo. Negaliu sau šito leisti. Juk kol tėvas buvo gyvas, kiekvienas mūsų spektaklis buvo tarsi manifestas. Mes  negalėjome konkuruoti su didžiaisiais teatrais nei sceniniais, nei techniniais sprendimais, tad turėjome ieškoti kitų dalykų, kad būtume įdomūs ir reikalingi.

Sąmoningai kūrėme kitokį teatrą, išvedėme jį į kitą erdvę… Vaidinome kitaip, visur… Net restorane! Arba sukeldavome žiūrovus į sceną… O spektaklyje Gargantiua ir Pantagriuelis susėdome su žiūrovais prie vieno stalo. Dabar jau pilna įvairiausių panašių sprendimų, tačiau mes tą daryti pradėjome pirmieji! Gal kada nors teatro istorija šį faktą vis dėlto užfiksuos…

Imperatorius spektaklyje Lakštingala
Imperatorius spektaklyje Lakštingala

Esi įvairiaplanis žmogus: ne vien tik vaidini, bet ir skaitai poeziją, rengi solines programas, režisuoji, rašai inscenizacijas…

Nors niekada savęs neprojektavau kaip režisieriaus, tačiau statyti spektaklius vaikams, kurių labai reikėjo, pradėjau dar studijos laikais. Tėvas pasakė: ,,Aš nestatysiu, statyk tu.“ Teko paklusti. Taigi mano režisuoti spektakliai gimė iš reikalo, be jokių didesnių ambicijų.

Labai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie Daivos Čepauskaitės kaip dramaturgės gimimo. Aš ją priverčiau parašyti pirmąją pjesę. Iki tol rašė tik poeziją, o aš ėmiau ir priverčiau. Prasidėjo kūrybiškas bendradarbiavimas ir kartu gimė daugybė spektaklių: Pimpės gimtadienis, Kelionė ,,Barbadosu“, Vidurnakčio burtai, Linksmųjų vaiduoklių puota, Pasiklydęs laivas, Lakštingala, Šaltoji širdis,  Nauji karaliaus drabužiai, Kaip atpažinti raganą,Kas moka kepti pyragus,Trys narsūs paršiukai ir kiti.

Iš inscenizacijų galėčiau paminėti François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelį, Jerome K. Jerome Trise valtyje (neskaitant šuns), Giovanni Boccaccio Dekameroną.

Dekameronas, kurį pats ir režisavau, tapo paskutiniu spektakliu, mūsų suvaidintu Kameriniame, tačiau jau nebe mūsų teatre. Po jo nusikabinome nuo foje sienos Stanislovo Rubinovo nuotrauką, nes naujajame ,,darinyje“ jam tikrai ne vieta – tėvas į tokį ,,formatą“, koks dabar iš teatro padarytas, tikrai netelpa. Tada mes, vadinamieji ,,atskalūnai“, o iš tiesų teatro branduolys, trumpai prisėdome jau buvusiame mano kabinete ir gurkštelėjome po lašą brendžio – atsisveikindami su visai netrumpu gyvenimo etapu. Kitaip tariant, pakėlėme taures už tai, ko neliko. Pirmiausia, žinoma, neliko repertuaro…

Tiesą sakant, tą vakarą jaučiausi itin bjauriai – taip, lyg  antrąsyk laidojąs tėvą. O paskui, kai pasipylė žinutės su apgailestavimais ir užuojautomis, apskritai buvo labai negera…

Dekameronas
Dekameronas

Tavo ir tėvo ryšys buvo be galo stiprus. Praradai jį ne vien kaip sūnus, bet ir kaip kolega. Vis dar jo gedi?

Negaliu priprasti kad tėvo nėra. Vis atrodo, grįš. Dabar jau nebeturiu su kuo pasikalbėti taip, kaip kalbėdavomės su tėvu. Mudu buvome tandemas: vienas pasako vieną frazę, kitas – kitą, panašiai kaip rašytojai Ilfas ir Petrovas. Net vakare, jau grįžę iš teatro, visada susiskambindavome ir prašnekėdavome ištisas valandas. Gimdavo pačių nuostabiausių minčių tuose mūsų pokalbiuose. Norint pasiekti tokį bendravimo lygį, nepakanka, kad kitas žmogus būtų protingas ar apsiskaitęs, reikia vienam kitą girdėti ir suprasti iš pusės žodžio… Šią unikalią galimybę praradau.

Kai mirė mama, buvo labai skausminga, tačiau neatsivėrė praraja, o tėvą palaidojęs nebežinojau, ką toliau daryti. Privalėjau mokytis gyventi iš naujo. Ypač didelė atsakomybė mane prislėgė, kai tapau teatro meno vadovu. Galvojau: kaip ją turėsiu nešti – vienas, juk tėvo nėra ir nebus šalia…

Mudviejų ryšys iš tikro buvo fantastiškas, nors niekados su tėvu neapsikabindavome, nepuldavome spausti vienas kitam rankų, bučiuotis – net ir scenoje, po pavykusios premjeros. Bendravome, galėčiau pasakyti, vyriškai, netgi rūsčiai, neretai ir susipykdavome, tačiau visados tik dėl meninių dalykų.

Viso to labai pasigendu. Jaučiuosi tartum į ,,žarijų duobę“ prasmegęs.

Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke
Saša J. Glovackio pjesėje Antigonė Niujorke

Prieš tėvo mirtį dar spėjai suredaguoti ir pasirūpinti jo memuarų knygos Miške ir scenoje leidyba. Tai puiki, nuoširdi, atvira, giliai sukrečianti knyga, kurioje nėra nė lašo pykčio, neapykantos. Deja, memuarai skaitančiųjų intelektualų, meno žmonių pasaulyje nesukėlė deramo ažiotažo, veikiau, jau galima sakyti, buvo paminėti kukliai. Ar nekilo Tau mintis Stanislovo Rubinovo išgyventą tragediją perkelti į sceną, gal net į kino ekranus, juk turi ir tokios patirties?

Taip, esu režisavęs 4 dokumentinius filmus: Išlikti ir papasakoti; Kruvinasis rugpjūtis; Važiuojam iš ukvatos; Atsimenu, vadinas, gyvenu. Visi jie apie tremtį. Tremties tema daug dirbau, net į ekspedicijas važiavau, nors joks mano giminaitis nebuvo ištremtas. Tuo tarpu apie holokaustą nedariau nieko, o juk senelis atgulė Paneriuose, ten pat, neabejoju, ir visi kiti giminės, nes iš tėvo pusės, po to, kai mirė močiutė, nebeliko nė vieno giminaičio.

Kokia nors forma įprasminti tėvo gyvenimą? Tokia mintis nebuvo kilusi, nors, manau, reikėtų kažką daryti. Žinoma, meninio filmo nepastatysi – iš kur gauti tokį biudžetą, kokio meninis filmas reikalauja? – o dokumentinį būtų galima, juk dokumentiniai filmai daromi praktiškai be jokio biudžeto…

Šešios dešimtys gyvenimo metų… Daugiau nei 60 vaidmenų, iš jų – 6 monospektakliai… Dirbti scenoje vienam juk labai sunku? Ar įsimintiniausius, Tau pačiam svarbiausius vaidmenis suvaidinai būtent monospektakliuose? O gal geriausius savo personažus kūrei, kai šalia būdavo partneriai?

Vaidinau Justino Marcinkevičiaus Heroica, arba Prometėjo pasmerkimą, Leonido Andrejevo Judą Iskariotą (prizas už geriausią vyro vaidmenį festivalyje Boltijskyj Dom – koresp. past.), Päro Fabiano Lageskvisto Nykštuką (III prizas festivalyje Monoklis – koresp. past.), Patricko Süskindo Kontrabosą (I-oji „Monoklio“ festivalio premija – koresp. past.), Lageskvisto Neužaugą, savo ir Daivos Čepauskaitės Spektaklį po spektaklio, Edvardo Radzinskio Kobą.

Sudėtinga ką nors išskirti, nes ir dauguma kitų mano vaidmenų –  pagrindiniai. Jie visi man svarbūs, nes nė vieno nebuvo lėkšto, nerimto, lengvo… Vis dėlto pirmasis, kuris kažką giliai viduje apvertė, buvo Mokytojas Eugène Ionesco pjesėje Pamoka. Vaidinau 85-erių metų senuką, pirmąsyk kūriau tokį sudėtingą charakterį. Išgyvenau daug naujų dalykų. Privalėjau kitaip judėti, kitaip kalbėti, galvoti, jausti… Kai tai pavyksta, kai pasijunti tartum įlindęs į svetimą kailį, apima žodžiais nenusakomas pasitenkinimas. Gal net įkvėpimas pagauna, nors aš tokių skambių žodžių ir nemėgstu. Jeigu jau esi profesionalas, privalai suvaidinti viską, net kūdikį…

Beranžė - R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis
Beranžė – R. Atkočiūno spektaklyje (pagal E. Ionesco ir D. Čepauskaitę) Raganosis

Be Sankt-Peterburgo, dalyvavai festivaliuose Jerevane, Volgograde, Kijeve, Charkove, Jaltoje, Rygoje, Maskvoje, Varšuvoje, Torunėje, Valbžyche, Nižnevartovske, Vologdoje, Visagine, Kretingoje, Hanoveryje, Vroclave, Chmelnickyje, Oriole.

„Spektaklis po spektaklio“ apdovanotas Vroclavo festivalio Grand prix, pelnei Didįjį prizą kamerinių spektaklių festivalyje Panevėžy, esi festivalio Gabrove laureatas, turi daug kitų apdovanojimų. Ką jie Tau reiškia?

Kai išvažiuodavau ir parveždavau laurus – iš Baltijskyj Dom, Monoklio ir daugelio kitų prestižinių festivalių, labai džiaugdavausi. Tas buvo reikalinga ne tiek man asmeniškai, kiek teatrui. Juk jeigu Maskvos ar Sankt-Peterburgo, Belgrado, Vroclavo, Torunės, Kijevo ir daugybėje kitų festivalių mes atlaikome pasaulinę konkurenciją, faktai kalba patys už save.

Kaunas Tave irgi ne sykį įvertino, premijavo. Turi daugybę diplomų, Fortūnų, 2006-aisias buvai apdovanotas III laipsnio Santakos garbės ženklu, 2009-aisiais už pagrindinius vaidmenis spektakliuose Aristofono Lisistratėje ir Konstantino Kostenkos Hitleris ir Hitleris pagerbtas Kauno meno kūrėjų asociacijos premija…

Diplomų daug turiu, tas teisybė, o Fortūną – tik vieną, už dilogiją Koba ir Hitleris ir Hitleris. Kitos statulėlės – Kamerinio teatro laimėjimas, nesvarbu, kad kolektyvas buvo apdovanotas už mano režisuotą spektaklį.

Visai neseniai Tau buvo įteikta dar viena – Kauno miesto savivaldybės Kultūros premija. Atsimenant, jog šie metai – dvigubo jubiliejaus, toks įvertinimas atrodytų logiškas. Tačiau fone, apie kurį kalbėjome, šis faktas panašesnis į pasityčiojimą. O gal šiuo apdovanojimu norėta Tave pristabdyti, nutildyti? Kaip Pats jį vertini?

Net nežinau, kaip vertinti… Šiai premijai mane, kaip vėliau sužinojau, pristatė naujoji Kauno kamerinio teatro direktorė, tačiau manęs niekas neinformavo… Toks keistas variantas: pristačiau – ir nusiploviau rankas… Kad būsiu apdovanotas, gavau informaciją, kaip sakoma, „iš šalies“.

Buvau ketinęs Tautos rūmuose, tą premiją teikiant, išrėžti visą teisybę… Tačiau ten susirinko niekuo dėti žmonės. Nutariau, jog negaliu savo skauduliais gadinti šventės. Pasakiau: „Tiesiog ačiū!“ Mačiau, kai kas iš valdžios vyrų net lengviau atsiduso…

Aleksandrai, o kas Tave šiandien guodžia? Kas apskritai Tau padeda ištverti sunkumus?

Nebeturiu tėvo, tačiau turiu šeimą. Visur ir visados mane palaiko žmona Daiva Škelevaitė, su kuria užauginome du sūnus – Justiną ir Jorį.

Justinas baigė klasikinės gitaros specialybę, dabar labai daug dirba su vaikais ir jaunimu, gyvena savarankiškai, senelio bute. Manau, jis gebėtų užsiimti muzikologija, gal ir rašyti, tačiau kol kas, kaip suprantu, tam nėra pasirengęs.

Joris studijuoja vokalą Hamburge. Iš senelio, Aleksando Rubinovo, jis paveldėjo puikų balsą, tobulą bosą. Manau, jo perspektyvos didelės ir gražios, nors kol kas – nors ir turėdamas rėmėjų – be finansinės pagalbos iš namų neišsiverstų.

Ačiū už pokalbį. Ir visokeriopos sėkmės, nugalint užklupusias negandas.

Nuotraukos iš Aleksandro Rubinovo asmeninio archyvo.

Kultūros svetainė jaunuomenei


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU