Birutė Rimdeikaitė. Trumputė reziumė (be vardų)

Birutė Rimdeikaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Birutė Rimdeikaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Keli žodžiai: esu Birutė Rimdeikaitė. Kalbu mažiau nei rašau, galų gale, brangu, kas reta. Kai žmogus kažko labai nori, jis, kaip ir aš, atsiduria būtent filologijos fakultete. Užtenka turėti vieną mūzą, kitos atbėga pačios.

Birutė Rimdeikaitė

Trumputė reziumė (be vardų)

Sėdėjo tą vakarą tylėdami, lyg prispjaudę paskutinį švarų vandenį. Na, tikriausiai šie jau beveik svetimi personažai užspringo žodžiais, tinkamais šiandienos finalui. Geriau abu išgertų kanalizacijos pamazgas nei persimestų viena kita bereikšme fraze. Skersgatvis, kuriame juodu slėpėsi, prisipildė žiedadulkėmis iš nebuvo nieko, kas padėtų išsiblaivyti. Pernelyg švarus senamiesčio grindinys, Nemune atsispindinčios apspjaudytų žibintų šviesos ir pro šalį vos besivelkanti katė buvo veikiau viena didelė organiška butaforija nei realybė. Per mažai matę ir per daug girdėję jie nusprendė apakti ir viskas, kas prasidėjo taip poetiškai, eilinį kartą baigėsi prozaiškai. Čia pat, Aleksoto gatvėje.

Atsitiktinis susitikimas prieš metus sudrumstė ramybę dar ilgam, bet čia ir dabar, bėgant trisdešimt ketvirtajai minutei po viurnakčio, nebebuvo ko gailėtis. Šalia liko tik atspindžiai ir sudvisusi katė. Trys šimtai septyniasdešimt šešios dienos grynos, beveik distiliuotos laimės. Labai trapios laimės. Pradedant prakaituojančiais delnais, pasiglamžymais vonioje, droviu bučkiu tėvų akivaizdoje,  baigiant pasikeitusiu feisbuko statusu, keiksmais, grasinimais ir isterijos priepoliais. Paauglystė? Na, kas greitai prasideda, dar greičiau baigiasi, taigi, trys šimtai septyniasdešimt septintąjį rytą buvę mylimieji – bepročiai nusprendė užsidaryti susikurto beprotnamio celėse, į kurias vedė skirtingi koridoriai. Galiu pasakyti, jog ramybės mylimieji ten jau nesurado. Po pusės metų jie nebeišdrįso kalbėtis, praėjus dar tiek pat laiko jie nebeminėjo vienas kito vardo savo sukurtose maldose.

Metai, dveji, ketveri. Du jau suaugę žmonės grįžta į senus nešluotus skersgatvius, bet prasilenkia ne dienomis ar mėnesiais, viso labo keliomis minutėmis. „Jaunystė – kvailystė?“ Ne, ne, iš tiesų jie geidžia ten grįžti. Juk tada viskas buvo tikriau. Vakarais, gedėdami be ašarų, jie tenkina vis naują globėją, godžiai sugerdami sintetinę šilumą. Kiekviena diena praslenka kaip nušvilptas pasirodymas ir jiedu, dviese, bet skiritingose pjesėse, šie tragedijos liudininkai mėgaujasi ne avanscenos spindesiu, o tirštu užkulisių smogu, slogesniu nei naktinės žiedadulkės. Išties nelinksma, bet…  Ar ši akimirka pasikeistų, jei mylimieji būtų likę kartu?

Linijose. Neringos Dangvydės nuotrauka
Linijose. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

"Rūke"
“Rūke”

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

Rusų rašytojo Sergejaus Kozlovo pasakų knyga „Ežiukas rūke“ pastaraisiais metais vis labiau traukia jaunų teatro kūrėjų dėmesį. Regis, pirmasis Lietuvoje 2011 metais spektaklį „Ežiukas rūke“ režisavo Tomas Stirna (vaidinta „Menų spaustuvėje“), 2013-aisiais spektaklį tokiu pat pavadinimu Šiaulių dramos teatre režisavo Paulius Ignatavičius, 2016-aisiais Alytaus miesto teatre – Andra Kavaliauskaitė. Nuo praėjusių metų spektaklį „Rūke“ pagal S. Kozlovo pasakas Vilniuje, profesionalaus meno namuose „House of Puglu“, vaidina ir aktoriai Artūras Dubaka, Aura Garmutė, Balys Ivanauskas bei Paulina Simutytė.

Apie tai, kuo patrauklios S. Kozlovo pasakos jaunai teatro kūrėjų kartai, kaip sekasi gyvuoti naujam aktorių sambūriui, pasakoja aktorius Artūras Dubaka, vaidinantis spektaklyje Ežiuką.

Kaip jūsų sambūrį pristatyti skaitytojams?

Mes, kaip kūrybinė grupė, dar neturime pavadinimo ar statuso. Esame „jaunų aktorių kompanija“, kuriuos subūrė bendra idėja sukurti spektaklį pagal S. Kozlovo pasakas. Idėją pasiūlė Aura Garmutė, kuri, baigusi vaidybos studijas Maskvoje, Valstybiniame teatro meno institute (kurso vadovas Jevgenijus Kamenkovičius), grįžo į Lietuvą (Zuikis spektaklyje „Rūke“ yra vienas pirmųjų jos vaidmenų sugrįžus). O režisavo spektaklį Auros kurso draugė – Juliana Laikova, kuri savo noru ir lėšomis atvažiavo į Lietuvą dėl šio spektaklio. Visi esame draugai, anksčiau kartu dirbome įvairiuose projektuose. Pradėjome darbą labai improvizuotai. Aš ir Paulina dainavome viename koncerte, Aura su Baliu buvo jame. Ir tuo metu kaip tik iš Maskvos pas mus pasisvečiuoti atvyko Juliana. Visi penki susitikome ir Aura pasiūlė: „Kuriame teatrą?“ Tai tiek.

Tomas Stirna, paprašytas prisiminti savo spektaklį, sakė: „Mes vaidinome suaugusiesiems. Norėjosi palikti žiūrovams vaizduotės, interpretacijos laisvę. Literatūrinė medžiaga – stipri, bet ir pinklių buvo, kai ją reikėjo paversti teatriniu veiksmu…“ Jūs nesiorientuojate į vieną kurią nors amžiaus grupę, bet per spektaklį kvatoja ir maži žiūrovai, ir jau sulaukę garbingo amžiaus… Kas sunkiausia buvo repetuojant? Kodėl nusprendėte kostiumais neiliustruoti, kad veikėjai gyvulėliai (Ežiukas, Meškiukas, Zuikis)?..

Diskutavome su režisiere, kaip geriau daryti. Bendrai sutarėme, kad mes esame žmonės, o gyvūnai, kurių vardais vadinamės, mums „duoda“ charakterį.

Spektakliu norime perteikti atpažįstamus santykius ir buityje gimstančią filosofiją. Norime padėti žiūrovams pasinerti į naivią, vaikišką būsena.

Dėl kalbos barjero repetuoti buvo ir sunku, ir labai įdomu. Režisierė kalba tik rusiškai, o dalis mūsų rusiškai nesupratome, todėl turėjome nuolat vienas kitam versti. Repetuojant turėjome lietuvišką tekstą, o režisierė – tą patį tekstą rusiškai. Ji nesuprasdavo, ką tiksliai sakome, todėl rūpinosi, kad teisingai suprastume pačią situaciją, veiktume vienas kitą kaip partneriai. Už teksto pasislėpti negalėjome.

Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas, vaidinantis Ežiuką, pažymėjo, kad „kūrinio temos nėra vaikiškos“, o šiauliečiai kūrė spektaklį būtent vaikams. „Ko prisigalvoti, kad būtų galima išbristi iš vienatvės?“, jie tokia kryptimi pasuko… Nuotraukos liudija šiauliečių vaidinimo vizualumą. Jūsų vaidinime aktoriai paprastomis priemonėmis subtiliai atskleidžia, kokia trapi yra draugystė, kaip lengva net per didžiausią šventę įskaudinti draugą, nejučiomis jį išduoti… Kaip atrinkote pasakas? Kas buvo jų „rišamoji medžiaga“?

Iš pradžių išsirinkome visas patikusias pasakas, jų buvo labai daug. Režisierė pasiūlė, kad reikia viską sujungti į „vieno vakaro“ istoriją. Tada ėmėmės konstruoti pjesę, kai kurios pasakos liko visos, iš kai kurių paėmėme po keletą frazių, kai kurių atsisakėme. Mūsų išeities pozicija tapo artėjantys Naujieji metai. Viskas gimė statant spektaklį, daug žaidėme, galvojome, improvizavome ir diskutavome.

Jūs pradedate spektaklį: užmezgate ryšį su fojė laukiančiais žiūrovais, klausinėjate jų „šio bei to“, juokaujate, pakviečiate į kamerinę salę, kur jau laukia dėl visko niurzgantis Meškiukas, kurį vaidina Balys Ivanauskas. Pirmos minutės svarbios tuo, kad padeda žiūrovams suprasti žaidimo taisykles, spektaklio intonaciją. Ar nebūna baisu? Ar neiškrečia žiūrovai staigmenų?

Na, kadangi pradžia yra interaktyvi, tai esame pasiruošę žiūrovų komentarams ar replikoms. Iš pat pradžių žiūrovai nejučia prisideda prie atmosferos kūrimo. Kol kas dar nebuvo piktų ar norinčių pakenkti. Žinoma, visada yra rizika, bet ji irgi yra spektaklio dalis.

O kas toliau? Ką „jaunų aktorių kompanija“ dar norėtų suvaidinti? Sostinėje teatrinė pasiūla – milžiniška, kaip tikitės išgyventi?

Kol kas mus judina noras kurti ką nors savito ir patinkančio mums. Tai suteikia kuro kūrybai ir dėl to nebijome sostinėje vyraujančios konkurencijos. Priešingai, konkurencija verčia tobulėti.

Su „House of  PUGLU“ gražiai bendradarbiaujame, tai – nauja spektaklių, performansų ir koncertų erdvė, kurioje dirba jauni entuziastai. Neseniai ten parodėme spektaklio „Eugenijus Oneginas“ eskizą (rež. Juliana Laikova). Tai bus naujas mūsų darbas, mūsų žvilgsnis į Aleksandro Puškino kūrinį iš 2017-ų metų perspektyvos. Spektaklio premjera – šį pavasarį.

Taigi, planų ir noro netrūksta. Lieka tik darbuotis.

Kalbėjosi Ridas Viskauskas. Nuotraukos ‒ iš organizatorių archyvo.

"Rūke"
“Rūke”

 

Vieninteliam koncertui buriasi V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio

GTC Mephisto Paris nuotrauka iš organizatorių archyvo.
Mephisto Paris nuotrauka iš organizatorių archyvo.

Vieninteliam koncertui buriasi V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio

Regis, net ištikimiausi melomanai nesitikėjo išvysti Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Tarasovą ir Vladimirą Čekasiną muzikuojant vienoje scenoje. Tačiau jiems skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija šią svajonę paverčia tikrove. Po dešimtmečių pertraukos vasario 17 d., penktadienį, LDK Valdovų rūmų salėje šie trys džiazo gigantai kviečia į vienintelį koncertą.

Šiemet švenčiamos net kelios improvizacinei muzikai reikšmingos sukaktys: sueina 45 metai nuo Ganelino–Tarasovo–Čekasino trio (GTČ) įkūrimo ir trisdešimt, kai šis trio iširo. Vasario 16-osios išvakarėse Prezidentūroje jiems bus įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, kurią muzikai vadina ne tik asmeniniu, bet ir visos džiazo kultūros laimėjimu.

Pasak vieno iš koncerto organizatorių, Lietuvos džiazo federacijos valdybos nario saksofonininko Liudo Mockūno, GTČ lėmė tolesnę muzikos raidą. „Tai – lyg „genas“, „užtaisas“. kurį mes įgijome jų dėka ir dėl kurio mūsų muzika šiandien skamba būtent šitaip, tai priežastis, kodėl vyksta tokie įdomūs muzikos festivaliai ir organizuojami tokios „keistõs“ muzikos koncertai, kodėl turim tokią nuostabią, šia muzika besidominčią publiką.“

Premija tapo akstinu grįžti prie GTČ istorijos ir prisiminti gausų, Lietuvoje mažai tyrinėtą muzikinį paveldą: muzikos įrašus, komplikuotą istoriją, kritikų atsiliepimus ir iš naujo pažvelgti į mūsų šalies džiazo identitetą. Nors Vladimiro Tarasovo atsiminimų knyga „Trio“ šiuo metu verčiama į japonų kalbą, į lietuvių kalbą, deja, ji dar neišversta.

„GTČ man visada buvo mistinis kolektyvas: daugybė istorijų, klausytų įrašų, legendų. Niekada nemačiau jų koncerto gyvai ir nebesitikėjau pamatyti. Kadaise GTČ buvo didžiulės energijos ir kūrybingumo pliūpsnis Lietuvos meno padangėje,“ – teigia L. Mockūnas.

Tiesa, džiazo klausytojai dar prisimena kelis pavienius trio koncertus. Tai įvyko 2002-aisiais Frankfurte, kai Lietuva dalyvavo Frankfurto knygų mugėje garbės viešnios teisėmis, ir 2003-iųjų pabaigoje Nacionalinėje filharmonijoje. Visų trijų menininkų pedagoginė ir koncertinė veikla aktyvi, kiekvieno pasirodymas Lietuvoje atidžiai sekamas ir garantuoja didžiausią meistriškumą.

1971–1987 m. gyvavęs Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio paženklino Lietuvos džiazo istoriją pasauline šlove, suteikė vieną didžiausių impulsų šio žanro evoliucijai mūsų šalyje, davė pradžią Vilniaus džiazo mokyklai. Šio trio fenomenas dažnai minimas pasaulio improvizacinės muzikos istorijoje. Nepaisant sudėtingų sąlygų, GTČ buvo gerai žinomas visoje Europoje, aplankė JAV, buvo laukiamas žymiausių festivalių scenose ir garbinamas kritikų. Tai skiriamasis ir puikiai atpažįstamas Lietuvos džiazo kultūros ženklas visame pasaulyje. Trio suformavo brandžią, naują, savito meninio braižo kartą ir veikia jaunuosius menininkus iki šiol.

Informaciją teikia:

Julijus Grickevičius / Lietuvos džiazo federacija

Tel.: 8 626 637 30, e.p.: grickevicius@yahoo.com

Tarptautinį projektą vainikuojantis P. Makausko spektaklis – LMTA Balkono teatre

P. Makausko "Disconnection". Performing heritage archyvo nuotrauka
P. Makausko Disconnection projekto Playing identities. Performing heritage archyvo nuotrauka

Tarptautinį projektą vainikuojantis P. Makausko spektaklis – LMTA Balkono teatre

Vasario 9 ir 10 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre bus rodomas naujas jauno teatro režisieriaus Povilo Makausko spektaklis „Disconnection“. Tai tarptautinę, lietuvio režisieriaus ir keturių ispanų aktorių komandą subūręs darbas, kurio premjera įvyko 2016 m. vasarą Italijoje, o dabar bus pristatyta lietuviškoji spektaklio premjera.

 LMTA Teatro režisūrą studijuojantis P. Makauskas (kurso vadovas – doc. Gintaras Varnas) jau gana gerai žinomas Lietuvos teatralams. 2014 m. jis debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su karo tematikos spektakliu „Yolo“. 2016 m. teatro gerbėjai įsiminė taip pat LNDT P. Makausko pastatytą spektaklį vaikams „Laimingasis princas“ pagal Oscaro Wilde’o to paties pavadinimo pasaką.

Naujausias jaunojo menininko darbas „Disconnection“ (liet. atjungimas) buvo kuriamas drauge su Barselonos teatro instituto aktoriais kaip dvejus metus trukusio ES programos „Kūrybiška Europa“ projekto „Vaidyba ir tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ dalis. Barselonos teatro instituto vaidybos studentai Clàudia Perramon Freixanet, Eloi Gómez Novell, Paula Sunyer Bisbe ir Ricardo S. Castro pasirodys ir spektaklio premjerose Vilniuje.

„Spektaklis „Disconnection“ atskleidžia mūsų santykį su karta, užaugusia internete, žiūrint „youtube“, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, – sako P. Makauskas. – Tai kartu ir požiūris į save – saviironiškas, intymus, skaudus, bet tikras.“

Spektaklyje punktyriškai brėžiama vienišo barseloniečio virsmo istorija. Mirus jo kompiuterinio žaidimo personažui, vaikinas priverstas išeiti iš namų: „Realybių sankirtoje jam kyla mintis sukurti kitokį žaidimą ir įtraukti internetinius draugus, kurių tikrovėje nepažįsta. Pakilus Saulei jie visi susitinka kelyje į kalnus, kelyje į meditacijas… Spektaklio audinys daugiasluoksnis: dainos, ritualai, šokis, malda.“

Prieš P. Makausko spektaklį „Disconnection“ Balkono teatro prieigose bus demonstruojami kitų tarptautinio projekto „Vaidyba ir tapatumas“ spektaklių įrašai: „Identitetas ir mirtis“ (LMTA aktorių ir ispanų režisieriaus Sadurní Vergéso darbas), „Ši žemė neparduodama“ ir „Migracija“.

ES projekte „Vaidyba ir Tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ LMTA atstovai dalyvavo drauge su teatro tyrėjais, pedagogais ir jaunaisiais menininkais iš Italijos (Sienos universitetas), Jungtinės Karalystės (Kento universitetas), Rumunijos (Babes-Bolyai universitetas) ir Ispanijos (Barselonos teatro institutas). Projektas tapo sociologų, filosofų, antropologų, komunikacijos specialistų ir teatro teoretikų susitikimo ir bendradarbiavimo platforma.

Mokslininkai ir teatro kūrėjai tyrinėjo skirtingų tautų požiūrius į panašias problemas bei kūrybos ir visuomenės sąveikos principus šiuolaikiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, LMTA aktorių ir ispanų režisieriaus S. Vergéso spektaklio „Identitetas ar mirtis?“ eskizas buvo inspiruotas istorijų apie Lietuvos visuomenėje vyraujančias tolerancijos, diskriminacijos, žmogaus teisių, socialinės atskirties problemas.

Spektaklis „Disconnection“ LMTA Balkono teatre – vasario 9 ir 10 d. Pradžia 19 val. Įėjimas laisvas.

Organizatorių informacija

P. Makausko Disconnection projekto Playing identities . Performing heritage archyvo nuotrauka
P. Makausko Disconnection projekto Playing identities . Performing heritage archyvo nuotrauka

Mingaudė Kotryna Zujūtė. Šiandien einant gatve

Mingaudė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mingaudė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Credo quam absurdum

Vilniaus universiteto filologyno studentė (išsyk daug pasako apie žmogų), prancūzų filologija, 1 kursas, 2 grupė. Vidurkis pusėtinas.

Laisvu laiku, likusiu po verkimo bei planavimo iššokti pro balkoną būnu kur nors prie teatro;

Rašau tik traukiniuose, troleibusuose (apskritai, viešajame transporte);

Policijos įskaitoje nesu (bet juk dar ne vakaras);

Naktimis (o ypač prieš egzaminus) garbinu Apoloną;

Naujas gyvenimo tikslas – dirbti princese Prancūzijos Disneyland’e.

Tai va tiek.

 

Mingaudė Kotryna Zujūtė

Šiandien einant gatve…

Šiandien einant gatve netyčia pro mane praskrido aktorius. Aktoriai man jau seniai nėra kažkas labai didelio ir paslaptingo, kažkas stebuklingo, bet, tenka pripažinti, jie kitoje realybės suvokimo orbitoje sukasi (din-din tokie, na, keistoki, visi šita slaptai galvojam, tik ššš). Tas asmuo, pasivertęs į tūžmingą kranklį, tamsiu, nuo psichologinės bei moralinės naštos iškankintu veidu, tuščiu, bet tuo pačiu ir giliuose mąstymo toliuose perdrėkusiu žvilgsniu stebeilydamasis kažkur į tolius, pralėkė pro mane gatvėje.

„Ne nu kaip koks narkomanas“, ‒ pamaniau.

Kaip tik tą rytą, prieš lipdama iš troleibuso, virš jo durų pamačiau prilipintą tokį nublukusį ‒  nublukusį labiau nei mano viltys įstoti į akademiją – skelbimuką. „Nori nustoti vartoti narkotikus? Anoniminių narkomanų klubas laukia tavęs!“. Bent jau kažkas laukia – bet ir tai, sąlygos iškeltos ‒ „jei nori nuSTOTi vartoti narkotikus“. O jei aš noriu PRAdėti (šiaip gerai pagalvojus, toks klubelis ir būtų geriausia vieta pradėti vartoti ‒ visi specialistai, žino, nuo ko pradėt, kas geriausiai apneša, žino, kur, pas ką ir kiek kainuoja)?

Tas praskriejęs kitos realybės padaras įmetė man mintį – o jei tapčiau narkomane? Gal aš noriu būti narkomane? Įsivaizdavau: ateinu aš į Anoniminių Narkomanų Klubą ir, sukantis ratui pagal laikrodžio rodyklę, visi prisistato. Vienas sako: „Aš Vladas, vartoju jau 20 metų, bandžiau marihuaną, uosčiau kokainą, leidausi heroiną, LSD vartoju vietoj vitaminų, ale kai užragavau Angelų Dulkių, tai suvokiau, kad jau gal tau, Vladeli, gana, jei dar gyvenimėlį myli“, kitas – panašiai, išragavęs visko ir gyvenęs visur. Galiausiai eilė ateina man, ir viskas, ką galiu pasakyti, yra, jog vieną kartą esu buvusi prie žmonių, kurie rūkė žolę. Toks liūdnokas scenarijus mano pozicijos (iš tiesų tai čia džiaugtis reikėtų, kad neturiu patirties su „dalykais“).

Žmonės teisia narkomanus taip, jog baisu. Nekenčia ir spjauna į juos dar labiau nei į alkoholikus (nors čia gal dėl to, jog, khem, „tautuos bruožas gi“), bet ir labiau nei savo nekenčiamus neheteroseksualus. „Narkomanas gali padaryti bet ką!“ ‒ na, taip. Tiesa.

Visi žmonės ‒ narkomanai, negalintys tverti be savųjų narkotikų, dėl kurių jie žudo ir žudosi. Vieni desperatiškai ieško ir gyvena meilėje, kiti – alkoholyje, tabako džino lempoje, darbe (darboholizmo problema irgi labai rimta) ir taip toliau, ir taip toliau…

Ir staiga aš supratau – aš juk ir dabar narkomanė! Man ir dabar lupasi oda pagalvojus, jog laukia nuolatinės miesto kultūros intoksikacijos proceso ištoksikacija. Kliedėjimas, karštinė, išprakaituotas teatras nemigos naktimis. Tokia agonija mane visada traukia į agresyvią apatiją, o apatija yra hiboidinės šizofrenijos bruožas. Ech, ar šiaip, ar taip, sako, kad nesusivokiu šiame gyvenime, tai kas ta šizofrenija, kai pagalvoji – tik šioks stoks priedėlis prie bylos pasididžiavimui.

Net užsinorėjau būt šizofrenike…

Pranešimai. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pranešimai. Ričardo Šileikos nuotrauka

Rasa Milerytė. Kiek kainuoja žodis?

Laikraščių_berniukas

Kiek kainuoja žodis?

Rasa Milerytė

Neseniai išgirdau Rolando Kazlo dainą „Trenktas“, kurioje dainuojama apie tai, kad keistumas – nieko blogo, kad netgi gerai, kad nereikia stengtis būti panašiam į kitus, kad būsi daugiau nei pirmas, jei būsi trenktas. Pradedu iš toli – kaip kad mėgsta pradėti apysakos „Laikraščių berniukas“ autorius ir pagrindinis veikėjas Vince᾽as Vawteris. Bet visgi R. Kazlas čia nėra visiškai ne į temą: ponas Spiras, su kuriuo laikraščių berniukas susibičiuliauja, išmoko jį, jog būti trenktam ‒ nieko bloga, o net tai, ką laikome savo didžiausia nelaime, gali būti vertingas mūsų savitumas.

Ponas Spiras išmoko dar vieno svarbaus dalyko: „Jeigu turi omenyje ar pasakojimas apie Jasoną ir argonautus buvo išgalvotas ar ne tai atsakysiu kad tarp šių dviejų sąvokų nėra skirtumo tame pasaulyje kuriame aš gyvenu.“[1] (p. 64)

Be to, ponas Spiras yra pirmasis, kuris pasako Vincui, kad šis gali kovoti.

O dabar grįžkime į pradžią. Vincas gyvena Memfyje su mama, tėčiu ir aukle, kurią vadina teta. Vincui greitai bus dvylika ir jį kankina negalėjimas: Vincas mikčioja. Dėl to patiria ne tik sunkumų bendraujant, bet ir lieka atstumtas savo bendraamžių. Knygoje tiesiogiai nepasakoma, bet iš kai kurių frazių galima nuspėti, kad iš jo kartais ir šiurkščiau pasijuokiama. Vinco išsigelbėjimas – beisbolas ir bene vienintelis draugas Arturas, kurį dėl savo kalbėjimo sutrikimo berniukas vadina Ratu.

Ratas išnešioja laikraščius kaimynams. Vieną vasarą jis išvyksta atostogauti pas senelius, o Vincas jį pavaduoja. Ši vasara – lūžis Vinco sąmonėje.

Laikraščių berniuką, arba, kaip jį vadina ponas Spiras (vienas tų, kuriam Vincas pristato laikraštį) – Jaunąjį Žinianešį, seniai kankina žodžio vertės klausimas: „Kodėl sssžmonės kurie kalba ssssklandžiai tiek žodžių iššvaisto nieko sssnepasakydami?“ (p. 61) Toji ištęsta s prieš žodžius Vincui tarsi padeda atsispirti. Dėl mikčiojimo jam vienus žodžius ištarti lengviau, kitus sunkiau, yra pavojingi žodžiai bei raidės, ir yra lengvai ištariami. Be to, berniukas turi keletą taktikų, kurios turėtų padėti lengviau kalbėti. Tačiau tai – 1959 metai, kalbėjimo negalios gydymas dar tik pradėjęs formuotis, todėl mokslu įrodytų pagalbinių taktikų bei galimybių pasveikti – nedaug. „Šiaip man labai skaudu kai žmonės neteisingai taria žodžius nes juk beveik visi jie be jokio vargo gali ištarti visus garsus“ (p. 21) – sako Vincas, ir nors jam tik vienuolika – na, beveik dvylika – jo santykis su kalba kur kas brandesnis nei būtų galima pagalvoti apie tokio amžiaus vaiką.

Pono Spiro dėka laikraščių berniukas išgrynina daugiau jam svarbių klausimų ir gauna į juos atsakymus, pvz., ar suaugusieji vaikus laiko žmonėmis.

Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą išgyvena vaikas, kurį negalia izoliuoja nuo bendraamžių, apriboja galimybes bendrauti. Vaikas iš visų jėgų stengiasi išvengti situacijų, kada reikia kalbėti. Kad nepasirodytų trenktas. Žodžių jis bijo labiau negu liūtų.

Tą ypatingą vasarą Vincui tenka patirti skaudžių pamokų: „Vieno skausmo neįmanoma pakeisti kitu. Tai baigiasi tik dvigubu skausmu.“ (p. 86) „Kartais būdavo lengviau suvalgyti stikliukus negu ką nors išaiškinti mamai.“ (p. 88)

Bet šalia baimės, atskirties ir vienatvės Vincas patiria meilę ir pagarbą: „Jis atrodė esąs iš tų kurie pakankamai gerbia vaiką kad jam nemeluotų ir neišsisuktų kokiu trumpu atsakymu“ (p. 58) „Žinojau kad ji verčiau basa pereis per visą Egiptą negu pliaukštelės man.“ (p. 141)

Ir šitaip diena iš dienos kalbėdamas su tais, kurie geba išgirsti ir kalbėti, Vincas pradeda augti. Iš berniuko, kuris bėgdavo nuo galimo pokalbio, jis tampa berniuku, einančiu ginti auklės nuo stipraus, pikto, pavojingo vyro.

Vincui tenka išspręsti dar keletą sudėtingų, su kalba nesusijusių, klausimų: kas yra tėvas – tas, kurio kraujas teka tavo gyslomis, ar tas, kuris augina? Kas aukščiau – pareiga ar meilė?

„Laikraščių berniukas“ – prisiminimų knyga. Tai aiškiai matyti: nėra dramatizmo, regis, apskritai nėra jokio jausmo, o tik jo prisiminimas. Autorius nutolęs  nuo to berniuko, apie kurį rašo, ir kartais suabejoji – ar šitos brandžios mintys vienuolikmečio Vinco, ar to, kuris rašo?

Tačiau esminiai kirčiai sudėlioti aiškiai. Todėl užvertęs knygą, kuri keletą sekundės dalių gal atrodė nuobodoka, žinai, kad žodis stiprus kaip liūtas, kad kalba – raktas nuo visko ir raktas į viską, ir kad visiškai nesvarbu, kaip kalbi, svarbiausia – ką pasakai.

Vincentas Vawteris, dėl negalios priverstas labai atidžiai apgalvoti ir pasirinkti žodžius, išsiugdo stiprų kalbos pojūtį. Ir tampa žurnalistu. Praėjus daugybei metų, jam pavyksta įveikti mikčiojimą. Dabar laikraščių berniukas su žmona gyvena Luisvilyje, Tenesio valstijoje, Dulsvųjų kalnų papėdėje. Ir, net neabejoju, niekada nepamirš žodžio vertės.

[1] Reikia paminėti, kad knygos skyryba taip pat netradicinė: pasakotojas nededa kablelių, tik taškus, o jei labai reikia – brūkšnius. Tačiau tekstą vis tiek paprasta suprasti.

Premjera „Apeirono“ teatre: „Žinduolių perėja“ – pradžios (ne)galimybė

"Žinduolių perėja"
“Žinduolių perėja”

Premjera „Apeirono“ teatre: „Žinduolių perėja“ – pradžios (ne)galimybė

 Sausio 28 d. (šeštadienį) 19 val. „Apeirono“ teatras (Turgaus g.16 / Tiltų g.12, Klaipėda) kviečia į atgimusio spektaklio „Žinduolių perėja“ premjerą.

„Apeirono“ teatras laikomas vienu atkakliausių teatrinių organizmų ne tik Klaipėdoje. Jam būdingas bekompromisis, ryžtingas kūrėjų komandos judėjimas pirmyn; nuoseklus diskursyvaus, savito teatro braižo puoselėjimas; kritiškai aktyvaus žiūrovo auginimas ir didžiulės pastangos suformuoti repertuarą, atspindintį „Apeirono“ teatro ideologinę laikyseną bei filosofinę koncepciją.

Spektaklis „Žinduolių perėja“ pirmąkart viešumoje pasirodė maždaug prieš metus, bet Klaipėdoje buvo parodytas vos du kartus. Dabar, po ilgos pertraukos, kardinaliai pakeitus kūrybinės komandos sudėtį bei paties spektaklio meninius sprendimus, spektaklis „Žinduolių perėja“ vėl scenoje.

„Žinoma, galėjome taip ir palikti. Nemažai vos išleistų spektaklių Lietuvos teatruose gana greitai palydimi į kapinyną, ‒ sako spektaklio pjesės autorė ir režisierė Greta Kazlauskaitė. ‒ Gaila, kad kartais taip būna palaidojami ir labai geri darbai, bet mes savo darbams visada suteikiame antrą šansą.“

Pagrindinis spektaklyje reflektuojamos istorijos „nervas“ – šiuolaikinė sutrikusi moteris, kuriai tiek abortas, tiek gimdymas yra vienodai nepakeliami. Kas šiandien yra moteris? Kodėl joje telpa, stumdosi, grumiasi vaisingumas su žudymo manija? Kodėl ji nebenori (nebesugeba) atliepti motiniškam pašaukimui ir kartu neranda ramybės antimotiniškoje egzistencijoje?

"Žinduolių perėja". Nuotraukoje Vilma Raubaitė
“Žinduolių perėja”. Nuotraukoje Vilma Raubaitė

„Man atrodo, kad „Apeirono“ teatras išsiskiria ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos kontekste, ‒ sako spektaklyje „Žinduolių perėja“ vaidmenį kurianti teatro „cezario grupė“ aktorė Vilma Raubaitė, 2015 metais apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. ‒ Tai geras intelektualumo ir emocionalaus prado „miksas“. Čia susijungia stipri forma ir simboliai, kurie geba išlaisvinti tarsi pojūčio pojūtį. Tai lyg potėpis akvarele, duodantis nuorodų į visą vaizdą. O bendrą vaizdą sukuria kiekvienas savo. Niekada nėra vienodo paveikslo ‒ ir žiūrovas, ir kūrėjas jį gali tapyti pagal save…“

„Žinduolių perėja“ – tai moters jausenų galerija po to, kai ji pasirašo nuosprendį, bet dar gali kalbėtis su savo įsčių vaisiumi, po to, kai ji eina į kapus ir kasa palaikus visų negimusių kūdikių, kurie galėjo būti poetai, žemdirbiai, žmonės, iš kurių gimtų kiti žmonės…

Spektaklyje vaidina V. Raubaitė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, G. Kazlauskaitė / Samanta Pinaitytė. Garsas ir vizualika ‒ Eglės Kazickaitės. Kostiumų dailininkės ‒ Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla.

"Žinduolių perėja"
“Žinduolių perėja”

***

Premjerinis spektaklis „Žinduolių perėja“ bus rodomas:

Sausio 28 d. 19 val. „Apeirono“ teatre (Turgaus g.16 / Tiltų g.12, Klaipėda),

Vasario 1 d. 18.30 val. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius),

Vasario 17 d. 19.00 val. „Apeirono“ teatre (Turgaus g.16 / Tiltų g.12, Klaipėda)

 

Bilietus galima įsigyti tiketa.lt ir 1 val. prieš spektaklį jo rodymo vietose.

 

„Apeirono“ teatro informacija. Nuotraukos Domo Rimeikos.

LMTA Balkono teatre – pjesė apie mus „(Ne)priklausomybė“

LMTA Balkono teatras. Nuotrauka iš organizatorių archyvo
LMTA Balkono teatras. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

LMTA Balkono teatre – pjesė apie mus „(Ne)priklausomybė“

Kas yra priklausomybė ir nepriklausomybė? Žodis „Nepriklausomybė“ iš didžiosios raidės daugeliui siejasi su politiniu išsilaisvinimu ir istorine šalies perspektyva. Tačiau šiandien aktualios tampa ir šio žodžio iš mažosios raidės reikšmės: įvairios psichologinės ir fiziologinės priklausomybės ir būdai iš jų ištrūkti.

 Būtent apie tai žada kalbėti jauna dramaturgė Milda Sokolovaitė pjesėje „(Ne)priklausomybė“, kuri sausio 27 d. bus pristatyta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Balkono teatre.

Tai jau trečiasis šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų ir aptarimų Balkono teatre renginys. LMTA „Skaitymai“ – tęstinis ciklas, kurio atsiradimą lėmė dramaturgija besidominčio jaunimo kūrybinis aktyvumas. Jaunuosius dramaturgus ypač paskatino nuo 2015 m. LMTA organizuojamas šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. Didelis norinčiųjų išbandyti plunksną susidomėjimas, kita vertus, į festivalį ateinančios publikos dėmesys parodė, kad verta rengti ir pjesių skaitymų „sezoną“.

„Skaitymai“ LMTA Balkono teatre vyksta kas mėnesį nuo 2016 m. lapkričio. Ciklą pradėjo daugelio jaunųjų dramaturgų įkvėpėjos, LMTA Teatro ir kino fakulteto dėstytojos, Gabrielės Labanauskaitės-Dienos komedijos „Žalgirės“ skaitymas (beje, pjesės premjera kovo mėn. numatyta Kauno dramos teatre, rež. Vidas Bareikis). Gruodį „Skaitymus“ pratęsė Živilės Zablackaitės pjesės „We are all f**ked“ ir „Gediminas išvažiuoja į Berlyną“. Trečiasis „Skaitymų“ renginys sausio 27 d. skirtas Mildos Sokolovaitės pjesės „(Ne)priklausomybė“ pristatymui.

(Ne)priklausomybė. Antano Lučiūno nuotrauka
(Ne)priklausomybė. Antano Lučiūno nuotrauka

„(Ne)priklausomybės“ eskizas gruodžio pradžioje laimėjo LMTA scenos meno darbų eskizų konkursą „Balkono okupacija“. Konkurso prizas – tolesnio pjesės plėtojimo ir pastatymo galimybės. Taigi netrukus „Skaitymuose“ bus pristatyta visa pjesė, o kovo mėnesį LMTA Teatro dienų festivalyje įvyks pagal šią pjesę sukurto spektaklio premjera.

M. Sokolovaitė LMTA studijuoja vaidybą. Iki tol (2007–2010 m.) jaunoji menininkė Karališkojoje iškalbos ir dramos mokykloje Londone baigė bakalauro studijas, mokėsi Norvegijoje. M. Sokolovaitė jau senokai domisi teatro dramaturgija. Antai dar studijuodama Londone dalyvavo jaunųjų rašytojų programoje su dramaturgais Simonu Stephensu ir Bola Agbaje „Lyric Hammersmith“ teatre. Pastaruosius keletą metų buvo bent penkių spektaklių dramaturgė arba scenarijaus autorė.

Pjesė „(Ne)priklausomybės“, pasak autorės, kvies dialogui apie tai, kas yra priklausomybė, kokios gali būti jos formos ir priežastys: „Priklausomybės sindromas – tai fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kai medžiagos vartojimas ar veiksmo kartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitoks elgesys. Fiziologinė priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitokio pobūdžio svaigalų tėra viena iš priklausomybės formų, tačiau šiame projekte norėčiau gvildenti šią temą platesne prasme.“

Autorė žada nemoralizuoti ir nenukrypti į prevencijos formų paiešką, bet stengtis praplėsti kiekvieno mūsų sąmoningumą šia tema: „Tai bus vykdoma kuriant gyvą pasirodymą („live art“), pasitelkiant kolektyvinės kūrybos principus.“

„(Ne)priklausomybės“ skaitymo pradžia 18 val. Įėjimas laisvas.

Organizatorių informacija.

(Ne)priklausomybė. Antano Lučiūno nuotrauka
(Ne)priklausomybė. Antano Lučiūno nuotrauka

Neringa Dangvydė. Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Spektaklis "Komedija". Visos nuotraukos - Tito Burinsko, iš teatro "Mi" archyvo.
Spektaklis “Komedija”. Visos nuotraukos – Tito Burinsko, iš teatro “Mi” archyvo.

Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Neringa Dangvydė

Režisieriaus Ervino Koršunovo į sceną perkeltą Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ teatras „Mi“ rodo nuo 2016-ųjų rudens. Rodo ypatingoje vietoje ‒ Pranciškonų rūmuose, kurių erdvė, regis, suteikia spektakliui ne šiaip kamerinį, bet ir metafizinį matmenį ‒ būtent to galėtų tikėtis žiūrovas, ypač jei tų pat metų vasarą matė kitą E. Koršunovo pastatytą S. Becketto pjesę „Ne aš“. Anoji buvo išpildyta vienos aktorės (Lauros Varnauskaitės), čia veikėjai ‒ šeši, arba du kartus po tris, tarsi sukantis amžinam ratui, kai vieni gyvenimai keičia kitus, o problemos lieka tos pačios. Reikia pastebėti, kad E. Koršunovas šiek tiek modifikavo S. Becketto sumanymą: jo „Komedijoje“ veikėjų dramą kartotų veikiausiai tie patys aktoriai, o E. Koršunovo valia žiūrovas išvysta dvi vaidinančiųjų sudėtis. Mano gruodį matytoje versijoje „antrąjame rate“ sukosi ir Laura Varnauskaitė iš pjesės „Ne aš“. Iš „pirmojo rato“ ‒ Jurgis Latonas (pjesėje jis yra tiesiog V), Miglė Sirutavičiūtė (pjesėje M1, o mums, žiūrovams, „žmona“), Giedrė Liugaitė (pjesėje įvardyta M2, o paprasčiau ‒ „meilužė“), iš „antrojo“ ‒ Zigmas Pakštaitis (V), Margarita Kneitaitė (M1), Milda Mičiulytė / Laura Varnauskaitė (M2) ‒ tiesa, du kartus žiūrėdama spektaklį turėjau galimybę išvysti jas abi.

Komedija-13

Dar vienas didelis, sakyčiau, kontrasto principu žengtas, žingsnis nuo S. Becketto sumanymo ‒ jo pjesės statiką pakeisti šokio teatro dinamika. S. Becketto pjesėje aktoriai būtų nejudrūs, iš trijų vienodų urnų kyšotų tik kalbėtojų galvos. E. Koršunovo aktoriai komunikuoja ne vien balsais, bet ir kūno kalba, kai kuriuose epizoduose pereidami į šokio plastiką (spektaklio choreografė ‒ Eglė Kančauskaitė). Iš tiesų panašumo į įsivaizduojamą (ir spektaklio anotacijoje žadamą) Dantės „Pragarą“ esama nemažai. Kūnai rangosi ir pinasi, tampomi aistrų agonijos. Tačiau ‒ gyvendami, iki mirties. Mirtis juos sustingdo ir priartina prie S. Becketto: avanscenos vidury įkalintų balsų, girdimų tik tuomet, kai į veidus, peršokdamas nuo vieno prie kito, nukrypsta Šviesos spindulys. Jį turėtume traktuoti kaip dar vieną veikėją ‒ tą, kuris turi galią iš tamsos išplėšti ir suteikti balsą mirtingai būtybei, priversdamas ją įvardyti savo nuodėmes. Tas įvardijimas kankina žiauriau nei įkūnijimas tuomet, kai dramos dalyviai dar buvo gyvi ir veiksnūs. Tai ‒ jau „Skaistykla“, savo šviesa ir temdanti protą, ir kartu pribloškianti suvokimu:

„V. Vien tik akis. Be proto. Atsimerkia ir užsimerkia, nukreipta į mane. Aš esu tiek ‒

Šviesos spindulys ties V. užgęsta. Tamsa. Praeina trys sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties V

  1. Aš esu tiek… kiek esu regimas?“[1]

Tai veda prie esminės teologinės išvados, kad žmogaus gyvenimas praeina Dievo akivaizdoje, Jam stebint. Vos tą suvokę, dramos dalyviai atgauna ramybę ir… dar vieną galimybę grįžti į gyvenimą (pjesė kartojama). Tačiau toji galimybė pasikeitimo nežada: mes matom tą patį užburtą ratą, nors E. Koršunovo versijoje į sceną išleidžiami kiti aktoriai.

Komedija-10

Sprendimas keisti aktorius, mano galva, techniškai gelbsti žiūrovą nuo monotonijos: stebėti klasikinio meilės trikampio „žmona‒vyras‒meilužė“ peripetijas gali būti nuobodoka, ypač jei žodžius kartotų tie patys aktoriai. Kostiumų dizainerės Teklė Jasenkaitė ir Lina Misekaitė pasistengė, kad ir jų drabužiai atitiktų klasikinį įsivaizdavimą, kaip atrodo meilės trikampio dalyviai: „meilužės“ rūbais išreiškiamas atviras seksualumas, „žmonos“ ‒ kasdienybė, uždarumas.  „Žmona“ tipiškai blankesnė už „meilužę“, tarp abiejų ‒ konkurencija dėl „vyro“ dėmesio, o „vyras“ kaip paprastai sutrikęs, susipainiojęs ir… apgailėtinas. Įdomu tai, kad E. Koršunovo versijoje abu „vyrą“ įkūniję aktoriai beveik nesiskyrė, tai atrodė tarsi vieno žmogaus, vieno charakterio dubliavimas, nors ir skirtinguose kūnuose. Moterų vaidmenis įkūnijančios aktorės buvo spalvingesnės, pirmosios sudėties „žmona“ man pasirodė kitokia nei „žmona“ iš antrosios sudėties, nors sunku pasakyti, ar aktorėms tai pavyko nesąmoningai, ar sinchronija nebuvo režisieriaus siekiamybė.

Komedija-15

Buvo epizodų, kai visi šeši dramos dalyviai scenoje veikė kartu, veidrodiškai atkartodami vieni kitų gyvenimus. Veikimą keitusioje sąstingio scenoje į „pirmojo rato“ dalyvių veidus Šviesos spindulį kreipė „antrojo rato“ dalyviai, ir atvirkščiai ‒ „antrojo rato“ dalyvių veidus apšvietė pirmieji. Būtent toji veikiančiųjų kaita ir prieš žiūrovo akis sudaro mirguliavimo įspūdį. Jam leista pajusti dvigubą efektą: viena vertus, stebėti iki skausmo banalų klasikinį meilės trikampį, kuriame visi vaidmenys (tarsi) aiškiai paskirstyti, vaidinama „gyvenimo komedija“ (ką ir rodo pavadinimas) klasikine prasme, kai šis žanras reiškė ne juokinimą, o žmonių, ne dievų, gyvenimo scenas, ‒ kita vertus, išgyventi sumaištį suvokus, kad metafiziniame lygmenyje, į kurį nubloškiamas žiūrovas, tik tie epizodai ir jų jungtis („dar neilgai tebuvom kartu“) sudaro žmogaus gyvenimą. Ir galų gale tenka užduoti nepatogų klausimą sau (ar sąžinei): ar tik tokią gyvenimo prasmę pats tesugebi sukurti? Netgi prieš tiesiai į veidą nukreiptą Šviesos spindulį?..

Komedija-11

Dar norisi paminėti vieną nematomą pjesės dalyvį ‒ trijų veikėjų meilės dramos liudininką. S. Becketto pjesėje veikėjų pokalbiuose šmėšteli Erskinas („meilužės“ žodžiai: „Bijodama, kad ji tuojau puls mane, varpeliu pasikviečiau Erskiną, kad išprašytų ją lauk. Išeidama ji pasakė ‒ Erskinas gali paliudyti, jei tebėra gyvas ir to nepamiršo, mindamas šia žeme pirmyn atgal, vis atlydėdamas ir išlydėdamas svečius ‒ ji pasakė man dar nudirsianti kailį“). E. Koršunovo versijoje vietoj „Erskiną“ nuskamba „Erviną“ ‒ taip beveidis tik vardą turintis S. Becketto liudininkas įgauna mums pažįstamo režisieriaus bruožus: tai jo „autografas“, jo buvimo kažkur šalia įrodymas, tiesioginis priminimas, kad stebime jo į sceną perkeltą ir šiek tiek modifikuotą pjesę.

„Komediją“ dar bus galima pamatyti sausio 22 ir sausio 29 dienomis, Pranciškonų rūmuose, Trakų 9 /1.        

Komedija-18        

Komedija-26                  

[1] Čia ir toliau cituojamos ištraukos iš S. Becketto pjesės „Komedija“ (vertė Saulius Repečka“), kn. S. Beckett Teatras, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Gintarė Adomaitytė. Lietuvoje – vieną kartą… arba – apie savo kartą

Viltis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Viltis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Lietuvoje – vieną kartą… arba – apie savo kartą

,,Kaip greitai mes visa tai pavertėme švente“, ‒ sakiau dokumentinimame filme senokai, kai po Sausio įvykių buvo praėję tik vieneri metai.

Vėliau, po penkerių ar dešimties metų, tų žodžių norėjau išsižadėti. Vaidenosi man, kad ir tikrai – šventė, kad dera tas dienas ir naktis, tiek visko mus išmokiusias, minėti džiugiai: juk laimėjome, juk pergalė, juk esame kiek kitokie?

Šiandieną mąstau dar kitaip: kiekvieno žmogaus valia Sausio pamokas, jo patirtis suvokti savaip – savaip jas ir minėti.

Niekada nemokėjau apie jas, tas dienas ir naktis, sklandžiai pasakoti. Net ir smalsiai besiteiraujantiems vaikams. Ypač vaikams, laukiantiems šiurpios senų laikų pasakos. Sakytum, nematoma ranka bandė manyje to meto prisiminimus… trinti?

Ne, laimei, ne.

Netrynė.

Tik padėjo į nuošalią atminties palėpę – o juk ne vien atminties. Tik užgniauždavo mano gerklę ta nematoma ranka ir nežinia kodėl – iš manęs – atimdavo mano balsą.

Pastaraisiais metais gan garsiai skambėjęs klausimas ,,O kur jūs buvote tą dieną, tą naktį?“ man atrodė ir tebeatrodo šiek tiek neetiškas, gal pernelyg tiesmukas. Kaip ir daugybė kitų klausimų, pasigirstančių Sausio įvykių minėjimo išvakarėse. ,,Ar eitumėte… ar gintumėte… ar saugotumėte… ar…“.

Visai kitaip suvokiu jaunos kolegės atvirą pasakojimą. Jai beveik trisdešimt. Pabrėžusi daugybę savosios kartos privalumų, ji sakė jaučianti savyje lyg stygių, lyg tuštumą: gimė truputį per vėlai, tad nematė, nespėjo patirti, kaip rašoma Lietuvos istorija, kaip žmonių akivaizdoje sklaidomi gyvo vadovėlio puslapiai.

Tad ir pasakoju šiandieną apie žmones, kurie likimo valia spėjo į tą vadovėlį – į tarpus tarp jo eilučių, į jo paraštes.

Pasakoju apie tuos, kurių lygiai pusė gyvenimo (arba beveik pusė, arba kiek daugiau nei pusė) perbraukta, padalinta, net nežinau, kokios spalvos brūkšniu: kiek metų gyvenai sovietų Lietuvoje – tiek ir nepriklausomoje.

Nesame tie, kurie matė, kaip Lietuva okupuojama, bet buvome okupuoti.

Esame tie, kurie norom nenorom deklamavo, dainavo, šoko ne visai tai, ką deklamuoti reikėtų.

Jeigu tik deklamacija… Jeigu tik dainos ir šokiai… Jie peraugo į mirties šokį – į afganistanus, černobylius, į karo tarnybas. Mes, moterys, žinome: mūsų vaikinai iš ten grįždavo – jeigu tik grįždavo – kitokie.

Kas augino mus, Lietuvos Sąjūdžio, Sausio įvykių eilinius? Žmones, kurie niekada nebuvo, net nemanė tapti lyderiais? Tuos vyrus ir moteris, kurie gyveno, alsavo vienintele nuostata: ateik ir padėk. Būk. Būk ten, kur būti ne tik privalu, bet ir garbinga, romantiška.

Galbūt – vaikystės knygos.

Galbūt – ,,Karalius Motiejukas“. Skaudžiai teisinga Varšuvos žydo Korczako knyga apie kvailoką karalystę ir vaiką, pasmerktą ją teisingai valdyti.

Galbūt – ,,Baltosios rožės riteris“ ir kiti švedės Astridos Lindgren šedevrai. Švedės Lindgren, kuri po Sausio įvykių rašė laišką Michailui Gorbačiovui, riteriškai gindama mus, mūsų laisvę.

Galbūt –  lietuvių pasakos, labiausiai jos. Pasmerktos, išbartos, beveik ir atstumtos.

Tos senos pasakos išmokė mane ir mano kartą suvokti: gyvenimas nėra saldumynas. Teks ieškoti vasarą sniego, o žiemą šėko; niekada nežinosi, ko krante sulauksi – kraujo ar pieno putos, po kuriais slenksčiais tyko vilkduobės; privalai keliauti, nors nesi nei pėsčia, nei raita, nei važiuota; sugebėk išgyventi – nei nuoga, nei apsirengusi.

 

Šiaurės miestelis. Atsimenu jo grėsmingą, pulsuojančią tylą tų metų sausio dvyliktą. Valandą ar dvi iki įvykių – kol pajudės tankai.

Žvelgdama į jį, į tą anų laikų karo tvirtovę, galėčiau džiūgauti: mano, Žirmūnų gyventojos akivaizdoje, karas virto taika. Taikesnę, ramesnę vietą nei dabarties Šiaurės miestelis kažin ar įsivaizduočiau.

Jei ne tas slenkstis,  ne vilkduobė… Jei ne takai takeliai, kuriuos į Šiaurės miestelyje esančią darbo biržą pramynė mano karta.

,,Jūs niekada nebūsite tuo, kuo buvote“, – drebia biržos tarnautoja inteligentui, Sąjūdžio, Sausio ir kitų svarbių įvykių tykiam taikiam dalyviui.

Tokia ta mano karta…

Gudrūs tapo gudresniais, įžūlūs – dar įžūlesniais, o naivūs?

Tik naivyn.

Nesuvaikėję, bet vaiką savyje išsaugoję. Nelabai tikintys šiuo pasauliu, bet laisvės pasaka – taip (jei tik leista perfrazuoti Henriką Radauską).

 

Ne sausio dvyliktą, o jau tryliktą, įdienojus, mes, pervargę žurnalistai, susitikome Aukščiausioje taryboje. Viena kolegė patarė, beveik liepė darbo pažymėjimus laikyti arčiau kūno. Ji neabejojo, kad tuoj sulauksime dujų atakos, ji sakė, kad tik taip mus, žuvusius, gyvieji galės identifikuoti.

Dabar juokinga prisiminti, kaip klusniai mes, šalia buvę, tuos pažymėjimus kišome į džinsų, sijonų, švarkų kišenes ar dar kur nors – arčiau kūno. Manėme, kad esame pavojingiausioje vietoje – buvome saugiausioje.

I-den-ti-fi-kuo-ti – koks keistas, keblus žodis. Kaip sunku man jį ištarti – tiek jame visko telpa, o kiek netelpa.

Kaip nelengva, bet ir džiugu šiandieną, dabar apginti, drąsinti, stiprinti savo kartą. Istorijos vadovėlį rašėme mes. Mes rašėme istoriją.

 

(Skaityta 2017 metų sausio 12 dieną poezijos ir muzikos valandoje ,,Mūsų nerimo mintys“  Vilniaus televizijos bokšte.)

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU