Apie siuvamąją mašiną, vaiduoklius ir elitą

Birut
Birutė Jonuškaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Apie siuvamąją mašiną, vaiduoklius ir elitą

Su rašytoja, žurnaliste Birute Jonuškaite kalbasi taip pat rašytoja, žurnalistė Gintarė Adomaitytė

Miela Birute, ne kartą esame adresavusios viena kitai ir klausimus, ir atsakymus. Pamenu, kokį stiprų įspūdį man paliko  pasakojimas apie Tavo vaikystę ir baltajį knygynėlį – taip Jūsų šeimos namuose Seivų kaime (netoli Punsko) vadinta knygų spinta. Apie knygas ir ne tik apie jas mudvi kalbėjomės ,,Rubinaičio“ žurnale (,,Kas ten, baltajame knygynėlyje?“) Štai nuoroda:   http://rubinaitis.lnb.lt/popup2.php?ru=bS9tX2FydGjbGUvZmlsZXMvdl9

Pastaruoju metu bene garsiausiai kalbama apie Tavo romaną ,,Maranta“. Gal skaitytojus sudomins pokalbis svetainėje www.skaitymometai.lt ,,Vėjas nuo Žuvėdrų salos“ http://specialistams.skaitymometai.lt/index.pfp?-1423901342

Šį kartą kalbamės Ignalinoje abi kiek nekantraudamos – jau tuoj prasidės Tavo edukacinis pokalbis su rajono literatais viešojoje bibliotekoje (projektas ,,Mano dienoraščio puslapiai“). 

B. Jonuškaitė, G. Adomaitytė, bibliotekininkė V. Mesoprian Ignalinos bibliotekoje. Nuotrauka iš Ignalinos bibliotekos archyvo.
B. Jonuškaitė, G. Adomaitytė, bibliotekininkė V. Mesoprian Ignalinos bibliotekoje. Nuotrauka iš Ignalinos bibliotekos archyvo.

 MENO BANGOS prašo prisiminti žmones, kurie Tave, rašytoją, ugdė, augino.

Ko gero, reikėtų pradėti nuo tų žmonių, kurie apie literatūrą išmanė mažiausiai. Tai mano tėtis ir dėdės. Tėtis buvo siuvėjas, jis sėdėdavo prie zinger mašinos ir arba pasakodavo, arba dainuodavo. Ir taip – kiauras  dienas. Pasakojimai visada prasidėdavo vienodai, kad tai tikrai tikrai atsitiko mano proseneliui ar kokiam dėdei. Kai istorija imdavo vystytis, ir velnių, ir laumių atsirasdavo, bet ir jie  – tikrų tikriausi. Taigi fantazijos tėvas nestokojo. Vieną dieną tai nutiko jo seneliui, po trijų dienų pusbroliui ar tetai. Mama supykdavo: tėvai, baik meluoti, kiek tu gali kvaršinti vaikams galvas.

Tėvai Anelė ir Alfonsas Jonuškai
Tėvai Anelė ir Alfonsas Jonuškai. Iš asmeninio archyvo.
Jonuškaitės: Zita, Alicija, Danelė, Birutė.
Jonuškaitės: Zita, Alicija, Danelė, Birutė. Iš asmeninio archyvo.

Galvą kvaršinti reikėjo, tiesa?

Tai buvo pradžiamokslis. Iš tėtės pasakojimų, manau, kažkas užsiliko, o gal genuose tas mano literatūrinis plepumas? Tas pats su dėdėmis. Kai susirinkdavo dėdės ir tėtė, labai įdomu būdavo netoliese tupėti. Aš tik septintoje klasėje išvydau namuose Iljičiaus lemputę. Iki to laiko ir mokiausi, ir rašiau, ir klausiau pasakojimų prie žibalinės lempos. Kertės tamsios, vaiduoklių daugiau nei realių žmonių, aš kojas parietusi, kad koks baubas nenutvertų.

Ketverių metukų, su paltuku, pasiūtu "ant išaugimo" ir todėl labai nemėgstamu, nors jis buvo gražios mėlynos spalvos...
“Ketverių metukų, su paltuku, pasiūtu “ant išaugimo” ir todėl labai nemėgstamu, nors jis buvo gražios mėlynos spalvos…” Iš asmeninio archyvo.
Tėvų sodelyje, 1966.
Tėvų sodelyje, 1966. Iš asmeninio archyvo.

Vis dėlto nutvėrė – vaizduotės vaiduoklis ar literatūros, jei tik leista taip vadinti kūrybinį kelią.

Net minties tada nebuvo apie rašymus, literatūros kelią. Kad juo pasukau, esu dėkinga Punsko licėjaus lenkų kalbos mokytojai Annai Gołąbek. Tai buvo žmogus, uždegęs meile literatūrai. Visus ketverius licėjuje praleistus metus dalyvavau polonistų ratelyje – tokia buvo užklasinė veikla. Neseniai sutikau mokytoją Anną Punsko šios mokyklos šešiasdešimtmetyje, ji atskrido iš Los Andželo. Pirmą kartą išvydome viena kitą po daugybės metų ir labai mielai pasikalbėjome. Kokia buvo, tokia ji ir liko – kaip kareivis, energinga, temperamentinga, pilna humoro.

Per tuos polonistikos ratelio susitikimus tiek daug sužinojau. Sunku būtų dabar įsivaizduoti dešimtokus, kurie nuolat skaito ,,Literatūrą ir meną“, ,,Metus“, „Kultūros barus“… Ar tu, Gintare, pažįsti tokių?

"Jau dešimt... Su pussesere Aldute, su kuria viename suole sėdėjom dvylika metų" (Birutė - kairėje).
“Jau dešimt… Su pussesere Aldute, su kuria viename suole sėdėjom dvylika metų” (Birutė – kairėje). Iš asmeninio archyvo.

Vieną kitą tikrai pažįstu, tačiau kad visas būrelis…

Turėjome skaityti tuometę Lenkijos kultūros spaudą – nedrįsk ateiti į ratelį, jei neperskaitei didžiausių paklodžių. Ne viską suprasdavau, ypač filosofinius straipsnius, bet buvo įdomu. Diskutuodavome – devintokai, dešimtokai, taip iki mokyklos baigimo. Turėjau puikią ir lietuvių kalbos mokytoją Danutę Pečiulienę, bet ji buvo tyli, rami, – mažai kas ją girdėjo, nes per jos pamokas daugelis užsiiminėjo kitais reikalais.

"Pro licėjaus langą bėgdavau pirkti bandelių" (1977)
“Pro licėjaus langą bėgdavau pirkti bandelių” (1977) Iš asmeninio archyvo.
Birutės organizuojama jaunųjų literatų Vasaros akademija Palangoje, 2012. R. Šileikos nuotrauka.
Birutės organizuojama jaunųjų literatų Vasaros akademija Palangoje, 2012. R. Šileikos nuotrauka.

Štai ir paaiškėjo, kodėl taip noriai ir meistriškai organizuoji jaunųjų literatų mokymus… Bet prisiminkime tuos laikus, kai literatūros vaiduoklio nutverta, mokytojos Annos įkvėpta atkeliavai į Vilniaus universitetą.

Prisimindama Vilniaus universitetą visų pirma minėsiu profesorę Nijolę Eleną Bukelienę. O mano literatūrinis krikštatėvis – rašytojas Juozas Aputis. Pirmasis žmogus perskaitęs mano apsakymus ir publikavęs juos  tuometėje ,,Pergalėje“.

Po universiteto, baigusi žurnalistikos studijas, turėjau grįžti į Lenkiją  atidirbti už man mokėtą valstybės stipendiją. Iš ten siunčiau apsakymus ,,Pergalei“ ir gavau palankų laišką iš Juozo Apučio, o paskui jis man jau nedavė ramybės. Prašė, kad atsiųsčiau daugiau savo kūrybos, ragino sudaryti pirmąją knygą – taip mane globojo ir lydėjo daugybę metų. Šiems žmonėms (gaila, kad abu pernelyg anksti iškeliavo) esu labai dėkinga.

Po paskutinės paskaitos. 1982 gruodžio 25.
Po paskutinės paskaitos. 1982 gruodžio 25. Iš asmeninio archyvo.
Su J. Apučiu 2007-aisiais. R. Šileikos nuotrauka
Su J. Apučiu 2007-aisiais. R. Šileikos nuotrauka

Man regis, esi pasakojusi, kad Marcelijus Martinaitis skatino Tave poeziją rašyti? Ar pradėjai savo slaptus, dar vaikiškus bandymus, nuo poezijos?

Pirmas rašinėlis  pasirodė Lenkijos lietuvių tautinės mažumos leidinyje ,,Aušra“, kai buvau šeštokė ar septintokė. Tada ,,Aušra“ buvo laikraščio formato, išeidavo du kartus per metus. Dabar ji – dvisavaitinis žurnalas. Tas pirmasis mano rašinys – miniatiūra apie audrą ir ozono prisotintą orą po jos, vandenyje plūduriuojančias šieno kauges – tiek atsimenu. Nežinau, ar pirmąjį bandymą rasčiau. O vėliau? Nuo eilėraščių pradėjo daugelis – aš irgi. Eilėraščių buvo nemažai. Kai atvažiavau studijuoti, poetas Marcelijus Martinaitis dėstė Vilniaus universitete ir jau  turėjo savo literatų būrelį. Nuėjau į porą užsiėmimų, parodžiau jam pluoštelį kūrybos. Lig šiol  saugau, branginu tą rankraštį: poeto ranka pieštuku paraštėse pastabos užrašytos, kas gerai, kas blogai. Tuo metu lietuvių poezijos nelabai išmaniau. Deja, spragų būta. Į užsienio literatūros egzaminus eidavau beveik nesiruošusi – juk viskas jau buvo perskaityta, jau aptarta su ponia poloniste Anna. Belieka tik nueiti ir išlaikyti egzaminą. Kas kita lietuvių literatūra – reikėjo gerokai pabėgėti iš paskos. Marcelijaus Martinaičio būrelyje man visi pasirodė tokie protingi, tokie išprusę, tokie savimi pasitikintys. Galvoju, Dieve, kur aš čia su tais savo eilėraštukais, pelė pilkų pilkiausia. Nepritapau, nedrįsau ir nesilankiau, o gaila, kad pasidaviau nepagrįstai baimei. M. Martinaitis man sakydavo: tai ko neateini? Prisipažinti nedrįsau, tiesiog – nėjau.

Studijų metai.
Studijų metai. Iš asmeninio archyvo.
Alytuje, per Antano Jonyno premijos įteikimą už pirmąją knygą "Pateisinti save" (1980)
Alytuje, per Antano Jonyno premijos įteikimą už pirmąją knygą “Pateisinti save” (1980). Iš asmeninio archyvo.

Tikriausiai jau nebe taip baisu, tad prisiminkime ne Tavo prozą, o poeziją – knygą ,,Vaikas pražilusiom akim“.

Tai viena vienintelė mano poezijos knyga, bet, regis, jau prisirinko eilėraščių  ir antrajai. Gal ir vėl paprašysiu poeto Donaldo Kajoko pagelbėti man atrenkant eilėraščius. Ant lapelių, ant kažkokių skrajučių tie eilėraščiai lyg ir patys pasirašo: traukinyje, autobuse, kokiam nors nuobodžiame posėdyje…  Tačiau nebežinau, ar tik nebus ta mano poezija proziška.

Daugybė žmonių įsivaizduoja, kad poezija – neredaguotinas, šventas reiškinys, o Tu pati kreipiesi pagalbos.

Kreipiausi į Donaldą Kajoką, kuris man numeris pirmasis tarp poetų, kuriuo pasitikiu – mes seni geri bičiuliai. Visada reikia pasitikėti žmogumi, kuriam duodi skaityti ar redaguoti savo kūrybą.

Labai svarbu turėti atidų, kruopštų, protingą redaktorių. Vienu metu sklido ,,pasakos“, kad redaktoriai išdarko autorių, jį sumenkina. Aš tokias kalbas vadinu kliedesiu ir neprofesionalumu. Kad ir kaip gerai autorius moka lietuvių kalbą, kad ir koks puikus, įdomus, originalus jo stilius, jis visada palieka klaidų. Ne tik kalbos kultūros ar stiliaus – kartais susipainiojame savose mintyse.

Nesakysiu kokią knygą vakar pradėjau skaityti, bet susinervinau. Tuoj pat verčiu, ieškau: kas redaktorius? Tai jo duona sudėlioti mintis sklandžiai, stilingai. Dabartiniai leidėjai taupo pinigėlius, redaktorių nesamdo, o juk reikia. Ir prozai, ir poezijai.

Štai, Birute, mano lentynoje – almanachas ,,Viržių vasara“ (1992, išleido Lietuvos liaudies kultūros centras). Jame Tavo du apsakymai, tai  ,,Madona be kūdikio“ ir ,,Rudens malda“. Pasak almanacho, Tu – Ukmergės kultūros namų metodininkė. Ar tebeturi tą almanachą? Ir… kokie tie provincijos viržiai?

Almanachą tebeturiu ir kuo puikiausiai viską atsimenu.

Ukmergėje sutikau puikių žmonių, ačiū jiems, kad mane į savo „bohemos“ ratą įsileido. Lig šiol draugauju su dailininke Laima Dzigaite, Teatro studijos vadove Natalija Kovarskiene ir kitais. Bet iš pradžių man ten buvo labai liūdna. Atvažiavau į Ukmergę su vyru, kuris gavo čia paskyrimą dirbti. Tris mėnesius ėjau per visas įstaigas ir niekur darbo negavau. Dabar galėčiau pajuokauti: jaučiausi kaip šių dienų musulmonė pabėgėlė, –  niekas nenorėjo manęs integruoti. Vieną dieną lyg ir sako taip, o kitą, kai jau nunešu dokumentus – ačiū, ne. Kam reikia bėdų: pasas lenkiškas, pilietybė Lenkijos. Su užsieniete – problemos… Tada nuėjau pas pirmąją partijos sekretorę ir griežtai pasakiau: ar su Vilniaus universiteto diplomu galiu gauti Ukmergėje darbą, ar taip ir numirsiu bevaikščiodama? Tada ji labai greitai sutvarkė reikalus. Kultūros skyriaus vedėjui pasakė: ateis moteriškė, ją pasodinsi pas inspektorę ir tegu sėdi, o tu rašysi apie ją raportus saugumui. Taip aš, žurnalistė, tapau Ukmergės krašto muziejaus jaunesniąja moksline bendradarbe.

Prie rankraščio (1986).
Prie rankraščio (1986). Iš asmeninio archyvo.

Nedirbau tame muziejuje, sėdėjau kabinete su Kultūros skyriaus inspektore, šaunia lituaniste Loreta Kliviene (iki šiol padraugaujame) ir rašiau apsakymus. Skyriaus vedėjas puikiai mokėjo raportus apie mane rašyti – nei prie jo nesikabino tarnybos, nei prie manęs. Prisimindami tuos laikus, abu skaniai pasijuokiame.

Ukmergės "emigrantė" (1988).
Ukmergės “emigrantė” (1988). Iš asmeninio archyvo.

Jei gerai suprantu, Ukmergė Tau dovanojo gražią dalį knygos ,,Eksperimentas“ (2005), kurią labai mėgstu. Joje esi atidi ne tik Vilniaus, bet ir provincijos menininkams – Laimai Dzigaitei, Gintarui Gavėnavičiui, Henrikui Orakauskui. Kaip ta knyga radosi? 

Tai mano pačios eksperimentas pabandyti papasakoti apie kultūros žmones. Knygoje – penkiolika nepriklausomos Lietuvos metų sudėta. Rūpėjo žmonių atsivėrimai, jausenos, būsenos. Kas pasikeitė jų gyvenimuose po Nepriklausomybės atgavimo. Kaip susiskirstė visuomenė. Tuomet Vievyje gyvenęs aktorius Valentinas Masalskis yra pasakęs: šių dienų elitas – žmonės, einantys per mišką ir į vieną maišelį renkantys grybus, o į kitą – šiukšles. Elitas – vairuotojas, sustojęs kelyje paimti ir pavežėti močiutę.

Nuolatos užsirašinėjanti... Armėnija, 1983.
Nuolatos užsirašinėjanti… Armėnija, 1983. Iš asmeninio archyvo.

Provincija, periferija, regionai – juk beveik tas pats reiškinys. Ką apie provinciją manai?

Senokai protingesni už mane yra pasakę: provincija ne kažkur Ukmergėje, Ignalinoje ar Pabradėje. Yra apsčiai tokių, kurie ir ant Gedimino kalno gyvendami, iš provincinio mąstymo neišsivaduos.

Lietuva keičiasi į gražiąją pusę – kiek menininkų išvažiuoja į savo sodybas kur nors tarp miškų, į didžiausius užkampius, į tylą. Džiaugiuosi, kad kiekviename rajone yra žmonių, kurie pajutę, kaip juos smaugia didmiesčių provincijos, atsitraukė. Ir gyvena laimingi, ir kuria, ir nesijaučia esantys už pasaulio ribų. Juk turi būti valstybėje balansas tarp miesto, miestelių, kaimo.

Su Nedzingės šviesuoliu a.a. Benediktu Navicku Marcinkonių girioje.
Su Nedzingės šviesuoliu a.a. Benediktu Navicku Marcinkonių girioje. Iš asmeninio archyvo.
Su kolegomis pas kultūrininką Vytautą Žukauską Šilainės kaime, Lazdijų rajone. 2009 m. R. Šileikos nuotrauka.
Su kolegomis pas kultūrininką Vytautą Žukauską Šilainės kaime, Lazdijų rajone. 2009 m. R. Šileikos nuotrauka.

 

 

 

 

 

Valstybiniame jaunimo teatre ‒ edukacinė Šekspyro savaitė

sekspyras

Valstybiniame jaunimo teatre ‒ edukacinė Šekspyro savaitė

 

Š. m. rugsėjo 26–30 dienomis Valstybinis jaunimo teatras, bendradarbiaudamas su Britų taryba Lietuvoje, Vilniaus miesto ir rajono mokyklų mokytojus bei moksleivius kviečia į edukacinę savaitę „Šekspyras gyvas“. Ši inciatyva skirta 400-osioms Kūrėjo mirties metinėms paminėti ir prisideda prie tęstinumo pasaulinės kampanijos „Šekspyras gyvas“ (angl. Shakespeare Lives), kuri skatina naujai pažvelgti į šio žymaus klasiko kūrybą. Skirtingose Jaunimo teatro erdvėse ir už teatro ribų veiks kūrybinės dirbtuvės, praktiniai ir interaktyvūs seminarai, paskaitos, konferencija ir kitos įdomios veiklos, kurias kuruos Lietuvos ir užsienio teatrų bei akademinės bendruomenės atstovai – profesionalūs aktoriai, pedagogai, šekspyrologai. Edukacinę savaitę „Šekspyras gyvas“ vainikuos teatralizuoti sonetų skaitymai bei spektaklis „Ledi Makbet“ (rež. Algirdas Latėnas).

Pasak projekto idėjos autorės ir vadovės Gintės Jokubaitienės, idėja surengti edukacinę savaitę, skirtą V. Šekspyro kūrybai, brendo jau seniai. Šiuo renginių ciklu siekiama ne tik kitaip, naujai pažvelgti į žymiojo klasiko kūrybą, bet ir skatinti Jaunimo teatro bendradarbiavimą su Vilniaus miesto bei rajono mokyklomis. „Tikiu, kad V. Šekspyro kūrybą skaityti, analizuoti, ja domėtis galima ne tik vyresnėse mokyklos klasėse. Manau, kad pradėti tai daryti galima kur kas anksčiau, tik reikia atrasti būdų, priemonių, kaip šiuos kūrinius pritaikyti, padaryti prieinamus, suprantamus ir jaunesnio amžiaus vaikams. Viliuosi, kad ši edukacinė savaitė įrodys, jog V. Šekspyro kūryba yra aktuali bei įdomi ir šių dienų augančiai kartai“, – teigia G. Jokubaitienė.

Vienas iš pavyzdžių, kaip galima V. Šekspyro kūryba sudominti ne tik vyresniųjų klasių, bet ir jaunesnio amžiaus vaikus, bus „Stalo teatro“ įkūrėjos, režisierės, scenografės ir aktorės Saulės Degutytės vedamos kūrybines dirbtuvės „Daiktų istorija apie Karalių Lyrą“. Renginyje dalyvausiantys vaikai iš popieriaus gamins, lankstys, karpys „Karaliaus Lyro“ personažus ir siūlys savo idėjas, kaip galėjo pasibaigti karaliaus ir jo dukterų istorija. Šios kūrybinės dirbtuvės simboliškai pradės edukacinės savaitės renginių ciklą Jaunimo teatre.

Edukacinės savaitės „Šekspyras gyvas“ metu Vilniuje apsilankys ir savo patirtimi, žiniomis apie V. Šekspyro kūrybą bei jos interpretacijas dalysis ne vienas garbingas svečias iš užsienio šalių. Latvių dramaturgas Lauris Gundars, remdamasis V. Šekspyro dramos „Hamletas“ struktūra, vyresniųjų klasių moksleiviams ves kūrybinio rašymo dirbtuves, pavadinimu „Rašyti ar ne rašyti: ką apie Šekspyro „Hamletą“ privalo žinoti pradedantysis dramaturgas?“. Kitas svečio iš Latvijos vedamas renginys – tai „Pamoka apie Šekspyrą“. Lauris Gundars lankysis mokyklose, kur su mokytojais ir moksleiviais kalbėsis apie tai, kuo įdomi ir aktuali V. Šekspyro kūryba šiandien, kokias temas slepia žymiosios tragedijos „Romeo ir Džuljeta“, „Hamletas“, galiausiai – kaip atrodė teatras XVII amžiuje.

Iš Didžiosios Britanijos į edukacinę savaitę „Šekspyras gyvas“ atvyksta ir žymi pedagogė, šekspyrologė, edukacinių projektų iniciatorė ir vadovė Genevieve White. Viešnia jau du dešimtmečius dėsto anglų literatūrą, yra dirbusi Rumunijoje, Vengrijoje ir Kinijoje. G. White mokytojams ves praktinį seminarą, kurio metu bus nagrinėjami iššūkiai, su kuriais susiduriama pristatant ir analizuojant V. Šekspyro kūrybą klasėje. Užsiėmimo metu mokytojai galės ne tik dalytis patirtimi, bet ir sužinos apie metodus, kurie padės šio žymaus autoriaus kūrybos analizę paversti patraukliu, įdomiu ir smagiu procesu. Lektorė taip pat ves interaktyvų seminarą „Škotų pjesė“, remdamasi V. Šekspyro drama „Makbetas“. Seminaro dalyviai bus supažindinami su legendomis ir prietarais, kurie jau daugelį metų lydi paslaptingąją pjesę. Ypatingas dėmesys bus skiriamas Ledi Makbet personažo analizei. „Šekspyras mane žavi daugeliu aspektų, tačiau labiausiai tuo, kaip jo kūryba tarsi savaime prisitaiko prie laiko ir vietos. Nesvarbu, kas ar kur jūs esate, Šekspyras visada turi, ką jums pasakyti“, – įsitikinusi G. White.

Konferencijos „Šekspyras ir medijos“ metu bus nagrinėjama Šekspyro kūrybos įtaka gana netikėtoms sritims: animaciniams filmukams, kompiuteriniams žaidimams bei fantastiniams filmams, tokiems kaip „Žvaigždžių karai“. Renginys vyks anglų kalba.

Į Jaunimo teatrą taip pat atvyksta ir Gdansko „Šekspyro“ teatro edukacinių programų vadovė Marta Nowicka, kuri ves kūrybines dirbtuves „Teisė pasakyti „ne“ – Romeo ir Džiuljetos atvejis“. Kūrybinių dirbtuvių tikslas yra aptarti Džiuljetos situaciją, įsijausti į ją, žvelgiant iš šių dienų jauno žmogaus perspektyvos. Svarbu suprasti, ar Džiuljeta turi galimybę rinktis – tai seminaro dalyviai mėgins išsiaiškinti, stebėdami skirtingose šalyse, nevienodu metu įvairių režisierių sukurtų filmų, remiantis Romeo ir Džiuljetos istorija, fragmentus bei patys mėgindami kurti savą šios žymios dramos interpretaciją, perkeldami Džiuljetą į šiuos laikus.

Ilgametė Jaunimo teatro aktorė Aušra Pukelytė ves sceninės kalbos seminarą „Šekspyras – monologų meistras“. Užsiėmimo metu aktorė moksleiviams atskleis Šekspyro monologo skaitymo ypatumus, supažindins su balso lavinimo technikomis, retorikos meno, raiškaus skaitymo pagrindais.

Edukacinę savaitę užbaigs du plačiajai visuomenei skirti renginiai. Ilgametė Jaunimo teatro aktorė Janina Matekonytė-Antanėlienė ir Vilniaus miesto vaikai surengs teatralizuotą „Sonetų vakarą“, kurio metu sonetai bus skaitomi net keliomis kalbomis, kuriomis šiuo metu bendraujama Vilniaus mieste ir rajone: lietuvių, anglų, rusų, lenkų. Renginių ciklą iškilmingai vainikuos rež. Algirdo Latėno spektaklis „Ledi Makbet“, kurį bus galima išvysti Didžiojoje Jaunimo teatro scenoje.

Detalią edukacinės savaitės „Šekspyras gyvas“ programą bei informaciją apie registraciją į renginius rasite Valstybinio jaunimo teatro tinklalapyje www.jaunimoteatras.lt.

Daugiau informacijos:

Kristina Noreikienė, specialistė ryšiams su visuomene, el. paštas kristina.n@jaunimoteatras.lt; mob. 8 674 87 494.

Gintė Jokubaitienė, literatūrinės dalies vedėja, el. paštas ginte@jaunimoteatras.lt; mob. 8 610 60 776.

Vytautas Vyšniauskas. Kelias atgal į neišmoktas pamokas

remarkas1

Vytautas Vyšniauskas

Kelias atgal į neišmoktas pamokas

Meilė – tai fakelas, krintantis į bedugnę ir tik tada parodantis, kokia ji gili.

Erich Maria Remarque

 

Erichas Marija Remarque᾽as negavo Nobelio premijos, dažnai yra pavadinamas neypatingu ar net kičiniu rašytoju, o jo (anti)karinė literatūra neretai laikoma tikram vyrui nederančiais virkavimais. Pastaroji mintis buvo išsakyta ir Ernsto Jüngerio romano „Plieno audrose“ apie Pirmąjį pasaulinį karą pristatyme, esą šiame nerasi tokių ašarojimų dėl žuvusiųjų, nes knyga, girdi, yra stipri, garbinga ir vyriška. Bet ar tikrai? Naciai degino Remarque᾽o knygas. Gyvename laikais, kai tokia deginimo aistra dega daugybė žmonių, ne tik šios aistros dūmais nuodydami kitus, bet ir gyvendami tartum įsitikinę, jog niekad neateis laikas, kai reikės kuopti pelenus ir rankioti tai, kas suodini juose prasmegę užduso, tarsi neabejodami, jog tikrai ne jie patys bus tarp jų.

Apie karo baisybes žino visi, tik kai kurie jų nesureikšmina arba net užsimerkia prieš jas. Galbūt tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl karai niekada taip ir nepasibaigs. Tačiau šįsyk ne apie tai, ir šįsyk ne apie romanus „Vakarų fronte nieko naujo“ ar „Laikas gyventi ir laikas mirti“. Taip, karas baisu, tačiau gal vienintelis dalykas, baisesnis už karą, yra pokario ar tiksliau priekario situacija, mąstysena ir pastangos sugrįžti ten, kur tikro karo nebuvo, atgal į vadinamąjį taikų pasaulį pas tuos, kurie karingi ir be karo. Pas žmones, kurie yra karas.

Remarque᾽o romanas „Kelias atgal“ (vok. Der Weg zurück, 1931) yra „Vakarų fronte nieko naujo“ tęsinys; tai knyga apie bandymą iš karo sugrįžti į taikų gyvenimą su visais jo privalumais ir trūkumais. Kartu tai knyga apie susidūrimą su žmonėmis, kurie padarė viską, kad tik tas karas įvyktų ir kad tik kuo daugiau jaunuolių užsidegtų įvairiausiomis idėjomis, kurstančiomis tą karą, ir kurie kartu padarė viską, kad patys nebūtų nei tarp tų, kurie tomis idėjomis tiki, nei tarp tų, kurie dėl jų žūva.

Nors romane vaizduojami iš karo gniaužtų į gyvenimą sugrįžtantys kariai, šis kūrinys lengvai priskiriamas prie vadinamosios antikarinės literatūros. Drįsiu pasakyti, kad tokia literatūros (kaip ir kino, muzikos ar kitokio meno) kategorija neegzistuoja, nes skirtis tarp „karinių“ ir „antikarinių“ dalykų dažniausiai neturi jokio pagrindo. Antai jei kas nors vaizduojama iš moraliai susilaikančių žudančiojo pozicijų, tuomet tai vadinama kariniu dalyku. O jeigu tai pateikiama iš žūvančiojo ar žudančio, kuris nėra moraliai neutralus, perspektyvos, tai jau, girdi, antikarinis dalykas. Tarsi gaiduko nuspaudimas ar granatos žiedo ištraukimas būtų karo elementas, o kulkos smigimas į paširdžius ar desperatiškos pastangos atgal susikimšti iš pilvo krintančias kruvinas žarnas nesavu balsu spiegiant iš skausmo ir maldaujant pasigailėti – ne to paties karo dalis, o kažin kas jam svetimo, kažkas „antikarinio“. Žūti ir žudyti – karo reikalas, o apmąstyti žūvančius ir žudančius, gailėtis jų ar jų raudančių artimųjų – jau karo ribas peržengiančios temos, kurių nevalia kaip nors sieti su karu.

remarkas_2

Visa tai yra propagandinių haliucinogenų sukelti kliedesiai, nes tiesa ta, kad, kalbant tokiomis kategorijomis, pats karas yra antikarinis dalykas. Baimė mirti ar karo keiksnojimas karo lauke nėra mažesnė karo dalis, nei drąsa ap(si)ginti ir niekuo nesiskundžiantys herojai. Viską be jokių širmų vaizduojantys autoriai – tokie kaip Remarque᾽as – iš principo negali būti priskiriami kokiai nors propagandai. Jo kūriniai pasižymi tuo, kad kalba ir apie didvyriškumą, ir apie drąsą, ir apie kovingumą, tačiau kartu neaplenkia visų kančių, blogybių, baimių ir nevilčių. Ir jei pastaruosius dalykus akcentuoja labiau, tai tik dėl to, kad jų karo lauke žymiai daugiau ir esama.

Pagrindinis romano veikėjas Ernstas Birkholzas sušunka: „Patriotizmas, pareiga, tėvynė – visa tai mes patys nuolatos sau kartojome, kad ištvertume fronto baisumus ir juos pateisintume! Bet tai buvo tik sąvokos, per daug ten liejosi kraujo, ir jos paskendo tame kraujo sraute!“ Tai nepaneigia šių idealų vertės, tačiau žinia labai paprasta: gyvulys idealų neturi, o karo sąlygos žmogų kaip tik paverčia tokiu, kuris gali galvoti tik apie maistą ir išgyvenimą, visa kita jam vis tiek. Apie pareigą gali postringauti prieš ar po karo, šalia karo, bet tik ne pačiame kare. Niekas nepasikeitė ir šiandien – daugiausia apie pareigą ir pasiaukojimą kalba žmonės, kurie savo veiksmais niekada nėra parodę suprantą šių sąvokų prasmę, juo labiau to, ką tenka vardan pareigos paaukoti. „Bet tokie jau jie yra: reikalauja, kad mes būtume didvyriai, bet apie utėles nieko nenori žinoti“, – atsidūsta Birkholzas.

Propagandinė literatūra yra kaip tik tokia, kuri tuos dalykus nutyli, akcentuodama vien tik patriotizmą, didvyriškumą ir kovingumą, kurie niekada nesudaro dominuojančios atmosferos karo tikrovėje. Didvyriškumas be utėlių – ryškus karus gimdančios propagandos simbolis. Būtent priekario mąstysena yra didžiausias šių idealų iškamšų šabakštynas. Tą puikiai iliustruoja scena mokykloje, kai direktorius ima giedoti ditirambus kare žuvusiems ir išgyvenusiems mokyklos auklėtiniams: minimi ir didvyriškumas, ir bebaimiškumas, ir gulimasis po tėvynės žeme, per amžius garbingai atminsimas, ir kitos pompastiškos klišės, keliančios pasitenkinimą ir didingumo butaforiją jas kalbančiajam, kol netikėtai vienas iš šios kalbos besiklausiusiųjų išgyvenusių karių –  Willy᾽is Homeyeris – ima garsiai kvatoti iš pasipiktinimo. Visos šios kalbos, per amžius sakomos, yra pasityčiojimas iš žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų! Jis iš pykčio užsidegęs ima pasakoti apie tuos garbingai žemėje atgulusius didvyrius, kaip jie rėkė matydami it makaronai kabančias savo nutrauktas žarnas, kaip jie nuo kulkų buvo skylėti it rėtis, o nutrauktos kūno dalys mėtėsi laukuose. Homeyeris siūlo direktoriui vietoj tų įžeidžiančių nesąmonių, teisinančių vaikų mirtis, išdrįsti papasakoti šių vaikinų motinoms, kaip garbingai iš tiesų žuvo jų sūnūs. Išbalęs direktorius nebesugeba rinkti žodžių, it išbarstęs visus dantis po taiklaus smūgio. Netrukus prisijungia ir kiti kariai, ragindami pataupyti savo nesąmones ir neįžeidinėti jų draugų atminimo.

Karas pateisina mirtį, tačiau mirtis nepateisina karo. Vienintelis dalykas, galintis pateisinti karą, yra gyvenimas, ir jeigu jo daugiau paaukojama nei išsaugoma, omenyje turint ne tik gyvybes, bet ir pačią gyvenamą tikrovę, toks karas negali būti pateisintas. Ir juo labiau negali būti pateisinti jo kurstytojai ir teisintojai. Kiekvienas butaforine didybe trenkiantis karas yra pastanga nuslėpti nuo kariaujančiųjų, kad priešas neegzistuoja, o vienintelis kliuvinys, kurį reikia įveikti, esi tu pats. Panašią mintį gali pasakyti kone kiekvienas kūrėjas ar mąstytojas, ką nors svarstęs apie karą, jei tik stengiasi ne pateisinti karą, o jį suprasti. Tą daro ir Remarque᾽as.

Itin dažna praktika tokius dalykus atskleidžiančius ir jų nebijančius žmones apkaltinti pacifizmu, tėvynės išdavimu, bailumu ar kuo tik nori. Tai praktika, naudota totalitarinių ir imperinių režimų, ir tai praktika aršiausių jų kritikų, savo mentalitetu primenančių tų režimų statytojus ir puoselėtojus. Nei rašytojo, nei jo kūrybos reabilituoti nereikia, nors, tiesa, ne vienam jo kritikui ir skaitytojui, ypač jo niekada neskaičiusiems ar bent jau nesupratusiems, reabilitacija būtų neprošal. Susidorojimas neutralizuojant stigmatizavimu tuos, kurie nepasiduoda ideologinei isterijai, diegiamai net vaikams nuo pat mažų dienų, kurie dažnai patys nesupranta tų dalykų, už kuriuos plyšauja visa gerkle, kol patys su jais nesusiduria, yra tiesiausias kelias į beprasmį smurtą ir net karą, kurio atžvilgiu daugybė žmonių taps žiauresni nei būtų buvę, ir kartu apatiškesni nei reikėtų įveikti pačiam karui. Kitaip tariant, jie tik gilins karą, beprasmiškai daugindami smurtą, kuris prie nieko neatves. O jei ir atves, tai tą padarys gerokai vėliau nei atvestų be viso ideologinio teroro, kuriuo puolami visi, nesutinkantys su viešąja karingumo ideologija, net jeigu ir pritaria tam tikrų sprendimų būtinybei svarbiausiais gynybos klausimais, kurie, nors daug kam atrodo visiškai nesuprantama, gali būti sprendžiami ir be smegenų plovimo, šlykštaus spaudimo bei patyčių.

Tai viena jautriausių problemų, liečiančių tiek žmogaus prigimtį, tiek bet kokią valstybės egzistavimo galimybę bei bendrabūvį apskritai. Ir tą problemą puikiai perteikia pats Remarque᾽as, kuris net su tą problemą gvildenančiomis knygomis galėtų drąsiai būti apkaltintas tuo ar anuo, nors ir pats apie tokių apgailėtinų kaltinimų moralinį ir intelektualinį skurdą rašė. Išgyvenusieji karą kariai, netekę draugų, dvasinių ir fizinių jėgų, praėjus kiek laiko po grįžimo namo, šnekučiuojasi ir snūduriuoja miške. Staiga pasirodo būrelis paauglių su vadovu (turbūt kokie nors skautai ar šauliai), žaidžiančių ir imituojančių karą, ginkluoti lazdomis, imituoja šaudymo garsus. Sukrėsti šitos nesąmonės, buvę kariai ima keiksnoti, kas čia per kvailystės, apeliuodami į Aukščiausiąjį. Pamatęs jų nepritariamą reakciją, paauglių vadas drebia: „Užčiaupk snukį, simuliante! Tėvynės priešai! Mazgotės! Išdavikų gauja!

Jaunuoliai uoliai jam pritaria. Vienas pagrūmoja savo liesučiu kumšteliu.

– Reikėtų jums turbūt proto įkrėsti, ar ką? –  šaukia jis savo laibu balseliu.

– Bailiai! – pritaria kitas.

– Pacifistai! – sušunka trečias.“

Štai taip staiga savo kūną ir sielą aukoję ir pragarus perėję žmonės tampa išdavikais ir bailiais, o tuo tarpu vaikigaliai, kurie savo akutėmis gal dar nėra net matę mirusio žmogaus, ką jau ten apie užmuštą kraujuose su išdraskytomis žarnomis, tampa teisuoliais, skelbiančiais nuosprendžius tariamiems išdavikams.

Po Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurią patyrę žmonės, išgyvenę ir vieną ar kitą karą, ikšiol vieningai teigia, jog tai buvę kur kas baisiau už bet kokį karą, Vasilijus Borisovičius Nesterenka, buvęs Baltarusijos mokslų akademijos Branduolinės fizikos instituto direktorius, kalbinamas baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, kalbėjo: „Ant mūsų žemės jau gulėjo tūkstančiai tonų cezio, jodo, švino, cirkonio, kadmio, berilio, boro, nežinomas kiekis plutonio (Černobylio tipo urano-grafito RBMK reaktoriuje buvo gaminamas plutonis atominėms bomboms) – iš viso keturi šimtai penkiasdešimt tipų radionuklidų. Jų kiekis prilygo trims šimtams penkiasdešimčiai bombų, numestų ant Hirošimos. Reikėjo kalbėti apie fiziką. Apie fizikos dėsnius. O jie kalbėjo apie priešus. Ieškojo priešų.“ Žmonės, supratę, kas vyksta, koks pavojus ir ką reikėtų daryti, buvo nurašomi kaip liaudies priešai, nes kelia valstybei nenaudingus vėjus. Tariamai stabilizuota padėtis vėliau kainavo daugybę gyvybių, o išgyvenusieji padarinius jaučia iki šiol, juos jaučia ir jų artimieji, gimę jau po tragedijos. Tačiau kam tai rūpi, kai „tėvynė pavojuje(!), liaudies priešai knibžda“. Tuomet nuo Remarque᾽o laikų problema buvo tik paaštrėjusi. Ir būtų labai naivu manyti, kad labai jau patobulėjome šiuo klausimu per pastaruosius trisdešimt metų.

Priešų medžioklė visuomet buvo svarbiau už realias problemas ir už pastangas susikurti pasaulį be priešų ar bent identifikuoti juos ir nuo jų apsiginti. Tuo tarpu „išdavikų“ paieškos visuomet atvesdavo prie priešiškų nuotaikų ir susiskaldymo, vienaip ar kitaip tikrus priešus, su kuriais jau nepažaisi, kurdamos efektyviau, nei bet kas kitas. Dabartinė „kremliaus agentų“ ir visokių „priešų“ medžioklė ir paieškos, o jų nerandant, kitaminčių (tegu ir net ne politiniais klausimais) stigmatizavimas tokiais paskelbiant, yra tiesioginiai Remarque᾽o ir panašių autorių kūrybos neišstudijavimo ir nesupratimo padariniai.

Žmonės klysta, tačiau, kaip sakoma, niekas nedavė gyvenimo instrukcijos. Bet yra klausimų, kurie senų seniausiai apsvarstyti, yra temų, kuriomis pamokų kasdien duoda gyvenimas, jei neduoda, jų galima prisirankioti istorijoje. Jei ir to negana, yra tokie žmonės kaip Remarque᾽as, kurie mielai šias pamokas pakartoja ir įamžina. Ir sulaukus realių padarinių, tegul niekas nedrįsta sakyti, kad „mes nežinojome“, „mes nesupratome“. Tegul pripažįsta, kad suprasti nenorėjo.

Remarque᾽as mus moko, kad meilės fakelas gali stipriai liepsnoti, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį nuspręsime užgesinti jam bekrintant į bedugnę, pabūgę išvysti jos gelmę. Gelmė gilėja, ir kiekvieno iš mūsų laukia asmeninis apsisprendimas, ar joje gesinsime šviesą ieškodami priešų, ar šildysime ir šviesime tamsumas, pabandydami įžvelgti, kad tų priešų ten kur kas mažiau, nei mūsų agresyvi prigimtis norėtų. Mažiau, negu reikia pradėti karui.

Vaiva Petrylaitė. Kūryba

Vaiva Petrylaitė. nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vaiva Petrylaitė. nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vaiva Petrylaitė

Laikau save keliautoja. Ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme – mintimis nuolat keliauju ir inklinuoju savo jausenas, sukeliamas pasaulio unikalių skirtybių. Ir šiuo metu keliauju, ieškau neatrastų vietų, kelių, žmonių, kurių stebėjimas padeda ,,gimti“ mintims ir žodžiams. Man svarbu jausti laisvę, kad galėčiau rašyti. Ir svarbu rašyti, kad galėčiau kvėpuoti laisve. Svarbiausia – simbiozė.

Prereziumuojant bangomūšas abipus krantų

Vandenyno skalaujami trys vasaros mėnesiai lekia kaip bičių spiečius, užuodęs žiedų kvapą. Ir Tu taip. Leki. Uostai. Keiksnoji, liūdi, šypsais į vieną skruosto duobutę, verki į kitą. Matai viena akimi, po to kita, dar kiek vėliau nei viena. Nes tada jau nebereikia matyti ‒ pradedi jausti. Jausti momentų, akimirkų, potyrių, žmogakaitos, laiko, žvaigždynų, gravitacijos metamorfozes. Tikslu pastebėti, kad dangūs čia atrodo kitaip. Dangūs, kai matai didžiuosius žvaigždynus, didžiuosius Grįžulo ratus, išmaniaisiais, iš sunkiai uždirbtų pinigų pirktais technologiniais įrenginiais, stebi zodiako ženklų išsidėstymą toje beerdvinėje erdvėje, ausin skambant mistiškai raminančiai nakties muzikai. Stebi miškų kasdieniai kintančias spalvas. Voverių, burundukų, kojotų krebždesius nakties tankumyne. Po to gimsti iš naujo.

Gimsti antžmogiu. Pradėjus greičiau suktis gyvenimo ratui, nebesupranti, kur Tavo dienos ir kur Tavo naktys. Robotėji. Šilumą keiti šalčiu. O mintis ir jausenas maišai su kasvakariniais kokteiliais. Suragauji ir miegu paslepi tai, ką dienoje ar naktyje išgyvenai. Iki kito ryto. Kuomet diena prasideda tokiu pat ritmu. Leki. Lyg kas būtų paspaudęs mygtuką valdymo pultelyje, kurio funkcija ‒ greitai perbėgti nenorimus epizodus filme. Ir juk aš. Ir juk mes. Kaip filme. Ir kai tik jau galiausiai sustoji, pradedi plačiau atmerkti nuovargiu užspaustas akis, širdį, mintis. Įpranti ir pradedi įsileisti. Dažniau šypsotis, nes juk žinai, kad šypsena šildo. Pradedi matyti žmones, girdėti jų žodžius tarp eilučių, kurie išreiškia vertinimą to, ką Tu turi geriausio ir apie ką šituose Atlanto mėnesiuos pamiršai. Galvoti, kad pamiršai apie tuos, kuriuos palikai už Atlanto mėnesių. Kitapus kranto.  Nepamiršai. Tik pabėgai nuo savęs juose. Nuo jų savyje.  Prisiriši prie tų, kuriuos matai šalia, kurie bangomūšų mėnesiais tampa dalimi tuo, kuo gyveni.

Saulė savo fiksažu sulieja raides žodžių, sakytų, kad draugų čia būti negali. Ir nebus. Draugų. Gal ir ne. Bet žmonių, kurie dovanoja Tavo atlantiškos vasaros akimirkas, momentus, šypsenas, nuovargius, gali. Ir bus. Žmonių, kurie išvykdami ašarotomis akimis prisipažins, kad gavo daugiau nei gyvenimo daviniu galėjo tikėtis. Kad susitikimu Europos kontinente tiki. Ir kad su savimi išsiveža dalį kiekvieno mūsų.

O mes, bažnyčios varpams skambant, tikim ir planuojam keliones pas kiekvieną, dviem metams į priekį. Tikim. Ir (ne)kiekvienas, kasdien mindydamas tą pačią smėlėtą proskyną, sustojam ir girdim už medžių tankumyno skambant gyvą saksofono muziką. (Ne)kiekvienas įsileidžiam tuos kelis, vibracijomis nugarmėjusius akordus, kurie akimirką paverčia žavinga ir išspaudžia nuoširdų šilumos šypsnį Tavo lūpų kampučiuose. (Ne)kiekvienas pamerkiam akį ant tvoros ritualinį šokį šokančiai voverytei ar saulėgrąžas lukštenančiam burundukui, bevizginančiam uodegą, kai nori žaisti slėpynių. (Ne)kiekvienas leidžiam savo pavargusį nakties kelią nušviesti padangėje kybančiams jonvabaliams.

Norint sustabdyti vietiniais miškagreitkeliais riedančius autobusus turim to ring the (bell) wire, timptelint už varinės virvutės, įtaisytos autobusų priestikliuose. Šitaip pat timptelint norisi sustabdyti akimirkas, kurios dar nepamatytos ir neišgyventos. Su žmonėmis ar be jų. O kad ir be jų. Nes vietiniai čia vis tiek tik šypsosi į akis. O už akių burnoja ir neišprususiais europiečiais vadina.

Dienos tokios. Saulėtos ir paukščių čirškesiais užpildytos. Užpildytos ir Augusto žmonėmis, kurie įnoriais ir pageidavimais, turbūt, būtų aukščiau už pačią D. Britanijos karalienę. O vakarai… šieji jau vėsūs ir nusėjami vabzdžių įkandimais, zvimbesiais ties ausų būgneliais, cigarečių ir ne tik kvapais, miglą akims ir mintims klojančiais dūmais, alkoholio lašais, susigeriančiais į sutręšusias medines,vidinio kiemo grindis. Bet visame tame yra dar gero ‒ žmonių ir pokalbių. Pokalbių, žiūrint į tuos pačius žvaigždynus. Ir lobių skrynių, tuose pokalbiuose rastų. Skrynių, kurias supakavai ir paslėpei laivo podenyje, kad galėtumei parsiplukdyti namo.

Sėdžiu sutręšusioje valtyje miške, šalia namų, smeigiu ryžio grūdelį sulinkusia šakute, girdžiu žodžius Watch her run. Can you feel it? ir galvoju, kad nepastebėjau, kaip trys mėnesiai nubėgo samanotų miškų šaknų išvagotais takais.

Augusto dienos slepiasi po tuščiomis ledų dėžutėmis, o kelionių maršrutai dar nesuplanuoti.  Nesuplanuotas ir tolimesnis gyvenimo maršrutas.

Dabar yra tik heart’s on fire, troškimas pasaulio ir vaizdų. Troškimas sulėtinti laikrodžių tiksėjimą ir prailginti nakties laiką. Suturėti žmones dar kiek ilgiau ir iškvėpti visą vasaros sulaikytą kvapą GYVENTI. Išjausti viską iki pat nutirpusių kojų pirštų galiukų. Išjausti iki širdy užkaltų erdvių spalvoms, ilgesiui ir džiaugsmui.

Keturiolika valandų nepertraukiamo miego, laikrodis ant riešo ir mamos darželio lysvėje augančių mėtų kvapas išprotėjimui ir norų pildymui.

Nedaug. Kitaip. Be savęs. Bet dar stipriau laisve kvėpuoti.

Dėkoti už akimirkas ir žvilgsnių sankirtas.

Šilta. Kažkur širdies skilveliuos.

Trajektorija. Neringos Dangvydės nuotrauka
Trajektorija. Neringos Dangvydės nuotrauka

Vėjo šliaužtiniuose suvynioti žmonės

It tiesi žvakės liepsna mėnesienoje, naktis atsispindi sidabro balose mirkstančiais laumžirgių sparnų vitražais. Sienose mirga šalti ir nuplikę bažnyčių bokštų šešėliai, kuriuos vis dar bandai išrašyti žodžiais pageltusiuose rudens slėniuose. Upių vandens miražais lūžta ledinės tiltų sijos, skambančios nuo baltų padų aidų į pogrindžio tuštumą. Vyzdžiai nusidažo rudeniu, kai šaltais pečiais lieti garstyčių spalvos namų stogus. Blakstienų guoliais gaudai blunkančias žvaigždes, kurios užgęsta, kai pirštų pagalvėlėmis nevalyvai bandai nupiešti savo esatį, išsuktą laiko dūžiais į kranto rifus. Tyliai veidą priglaudi prie drėgnos senamiesčio skersgatvio sutrūkinėjusios plytelės, tikėdamasis po ja pajusti miesto garsų metamorfozėse suvyniotą save. Atimtomis mintimis, juslėmis, nuo tuštybės pavargusiais žvilgsniais, dienomis, kuomet nebyliomis akimirkomis bandai sužvejoti iki standumo suplaktoje pieno putoje nuskendusius drugelius, iš nerimo drebančiomis rankomis vis dar manaisi trokštąs pažint pasaulį. Žmogų jame. Atveri tūkstančius džeržgiančių vyrių manydamas, kad tai durys į Tavo pilnatvės spalvų kaleidoskopą tam nerimastingam pažinimui. Koralų spalvomis sulopai visas skyles sieloje, sienose, siekiuose. Beribiais širdžių dūžiais aidi beprotybe, galiausiai išsiliejančia geismo lava.

Nori girdėti tuos dūžius, nori geisti, riaumoti ilgesio taktais jausmų ksilofonuose. Nori sulaikyti kvėpavimą, kai pamišėliškai nebesurenki savo jausmų ir žodžių miesto paslaptyse kito mintims; kai geismo sukeltais gaisrais nebeįžiebi svetimų širdžių. Kai minčių dulkėmis nori apibarstyti valiūkiškus žiburius akių kampučiuose, virpulį ausų lezgeliuose, kutenančiomis plunksnomis paversti alsavimą po kaklo oda, o raktikaulių rėvomis išausti laiškus, šnabždamus Tau į ausį.

Tegali žiemos vilna sumegztus sakinius surišti iš lėto. Lūpomis.

Įsileisk.

Tegali darkart suskaičiuoti Mėnulio amžių.

Apkabink.

Tegali įsiropštęs į stulpą savo šiluma išdegint gatvės žibintus, kad greičiau išauštų aušra.

Sušildyk.

Tegali nulaužti visus pieštuko trintukus, kad sumažintum meilės sąnaudas.

Neištrink.

Tegali stebėti žmones, rūko miglos aptrauktose trapiose miesto gijose: besvorius, bevardžius, bežvilgsnius, belyčius. Atskiriamus tik pagal sumišusius sausų lapų, cinamono ir jūros brizo atpučiamus kvapus. Šiltai suvyniotus pilkuose vėjo šliaužtiniuose.

Ištisi aliuzijų babilonai į tai, ko nebeišmoksti turėti.

Iš(si)laisvink.

Vėjo sargyboje. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vėjo sargyboje. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

 

 

 

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka
Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka

Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…

Man rūpi jūsų gimtojo miesto paveikslas ‒ jūsų vaikystės Kaunas. Koks jis?..

Tai kas susiję su vaikyste, matyt, kiekvienas iš mūsų stipriai idealizuojame. Ne veltui sakoma, kad vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir dangus mėlynesnis… O koks tas vaikystės Kaunas?.. Pirmiausia noriu pasakyti, kad ir šiandien man jis be galo mielas. Kai dabar tiek jauni, tiek vyresni žmonės turi daug galimybių keliauti, nenustygti vietoje, keisti gyvenamąsias erdves, miestus, valstybes, tai aš, manau, esanti labai konservatyvi: norėdavau klajoti, daug sužinoti, bet visą laiką mane vilioja grįžti atgal į savo miestą. Žalias Kaunas su dviejų upių santaka yra mano miestas. Kartą per savaitę iš savo namų į darbą ‒ Vytauto Didžiojo universitetą ‒ išvažiuoju pakylėta nuotaika: juk turiu dvi upes perkirsti! Taigi – tai yra miestas su dviem gražiomis upėmis. Tačiau jį sudaro ne tik architektūrinė dvasia ‒ gatvelės, pastatai, kurie atsiveja mus iš prieškario istorinės tradicijos, mažų butukų ir jaukių namukų, mažiau išvaikščiotų takelių ‒ jame jaučiu senojo miesto inteligencijos dvasią, smetoniškumo manieras, apsiėjimą, draugystę ir bičiulystę. Vadinasi, miestas kartu yra ir žmonės… Dabar negalėčiau pasakyti, kuo mano gimtojo miesto žmonės yra išskirtiniai, gal tik viena ‒ tiesumo ‒ savybe, kuri kartais gali būti labai akibrokštiškai tiesi ir negražiai atvira, bet kartu ‒ ir natūrali. Taigi vaikystės Kaunas man yra išvaikščiotos gatvelės ir gyvenantys ar tiesiog praeinantys žmonės. Netgi radusi panašių žmonių kituose miestuose atspėju, kad jų atėjimas yra iš Kauno. Šį miestą labai branginu ir jaučiu, kas jame yra gražu, pastebiu pasikeitimus…

O mano vaikystė nuo kokių trejų metų iki devyniolikos, kai ištekėjau (o ištekėjau jauna…), buvo susieta su gatve, visai ne romantišku ir anaiptol – ne menišku pavadinimu – Ekskavatorininkų. Čia mane turbūt likimas taip persekioja: norėdama kažko gražaus, kilnaus, visada atsiduriu gatvėse su ne itin gražiais pavadinimais! Ta gatvė buvo (ir dabar yra) Petrašiūnų rajone. Paskui mane šiek tiek guodė, kai atsirado dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto Babravičiaus daina „Autostradoje Vilnius – Kaunas“, kurios paskutinėje eilutėje dainuojama: „…Kad ligi Petrašiūnų gročiau fleita…“ Šiame rajone yra pušynas, senos kapinės, priglaudusios daug menininkų (tarp jų – ir kompozitorių), Kauno marios, Nemunas. Su šeima kartais eidavome pėstute palei Nemuną iki Kauno marių. O gamtos išties būta daug ‒ ir netgi toje gatvėje, kurios pavadinimas man buvo negražus, kieme (įsivaizduojate, kieme!) augo pušynas. To pušyno lopinėlis ir dabar yra. Jame visi bendravome, žaidėme, dalijomės tuo, kas dabar, matyt, persikėlė į virtualų pasaulį. Man tas bendruomeniškumas, vienas kito ‒ kaimyno, svečio, giminaičio… ‒ pažinimas iš vaikystės ir išliko. Štai tokioje aplinkoje žaidžiau, pradėjau kurti, domėtis ir muzika, ir poezija.

Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama
Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama

O kokie buvo pirmieji žingsniai į muziką?

Mokiausi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje (taip vadinosi tuo metu dabartinė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija) ‒ savo ugdymo turiniu panaši į Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Tuomet Naujalio mokykloje buvo dailė, baletas ir muzika. Dabar taip nėra, liko tik muzika. Įdomiausia, kad mano gabumus muzikai pastebėjo mama, kuri, jei tik pradėtų dainuoti ‒ iš karto pastebiu, kad „eina į lankas“. O tėtis, kuris buvo labai muzikalus, kilęs iš muzikalios šeimos, iš Aukštaitijos ‒ kaimo muzikaliu Skudutiškio pavadinimu, kažkaip neatkreipė į mano muzikalumą dėmesio, nors pats puikiausiai grojo akordeonu, buvo muzikalūs visi jo trys broliai ir sesuo: vargonuodavo, dainuodavo, o mūsų pobūviai ir susiėjimai dažniausiai būdavo lydimi muzikos, Taigi į muzikos mokyklą atvedė mane mama, laikiau egzaminą, kuris anuomet buvo didelės atrankos ir prestižo klausimas… Simboliška, tačiau jau studijų metais į šią mokyklą grįžau kaip mokytoja, dirbau apie penkiolika metų. Dar simboliškiau (gal net truputį mistiška), kad kartais aplanko mane sapnai, kurių įvykiai sukasi tik šioje mokykloje: laikau ar ruošiuosi laikyti egzaminą, kurio nemoku, groju kažkokius man nežinomus kūrinius, turi skambėti mano simfoninis kūrinys, o atlikėjai neturi natų ir panašiai. Atsibudusi visada džiaugiuosi, kad ačiū Dievui, tai tik sapnas…

Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3
Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3

Kaip jautėtės tokį egzaminą laikydama?

Ai, turbūt šokinėdama, nelabai įvertindama kur ir ko atėjau, todėl vėjavaikiškai aš jį pragyvenau… Man buvo smagu, nes mokyklos pastatas, toji Naujalio mokykla (dabartinė Kauno arkivyskupijos kurija, kurią tarpukariu suprojektavo latvių kilmės architektas Karolis Reisonas) buvo net vaikui įspūdinga: įsivaizduokite, norint koncertuoti ar laikyti egzaminą, tu į koncertų salę kyli baltais marmuriniais laiptais! Užsisukantis laiptų marmuras, atvedantis iki salės, sukurdavo tiesiog nežemišką pojūtį, muzikos menas atrodė nekasdienis, į jį žiūrėdavai labai atsakingai ir kartu – didingai. Taigi čia aš pradėjau groti fortepijonu. Tai buvo instrumentas, kurio dėka įgijau muzikinės gramatikos ir joje slypinčios literatūros, t.y. minties suvokimą. Man labai greitai atsibodo skambinti gamas, etiudus, visa, kas buvo susiję su technikos lavinimo pratybomis. Tai buvo varginanti rutina (deja, tik vėliau supratau, kaip yra pražūtinga ignoruoti technikos lavinimo valandas). Ir tikriausiai panašiu laiku, matyt, pasireiškė mano pirmieji kūrybiniai impulsai. Nežinau, kiek tai yra įgimta, o kiek įvaldoma, tačiau viuomet galėjau lengvai ir greitai, kaip šiandien pasakytume žargonu, „nuimti koverius“ ‒ atsisėsti, improvizuoti, džiazuoti, pradėti nuo atpažįstamo motyvo ir privesti iki neatpažinamo ar net iš proto išvedančio… Taigi jau tuo metu pradėjau improvizuoti, gal tiksliau būtų sakyti ‒ atkartoti, o paskui nutiko taip, kad perėjau prie tikrosios kūrybos. Vieni gal pereina kažkaip motyvuotai, savaimingai, o mano dar labai jauname gyvenime atsitiko didžiulis emocinis sukrėtimas: išsiskyrė mano šeima… Tuo metu man buvo dešimt metų. Grįžusi po vasaros atostogų, iš Nidos vaikų stovyklos, supratau, kad kažko jau netekau, galbūt – net visam laikui… Mūsų šeima, mano akimis, buvo darni, sėkminga ir taiki, tiesiog pavyzdinė… todėl netekties šokas mane labai paveikė, ir aš pradėjau komponuoti dainas. Mama duodavo pinigų pietums, o aš pirkau poezijos knygeles ‒ tuo metu jos buvo tokios plonytės, nedidelio formato. Pamenu – R.V.Graibaus, A.Karosaitės, A.Maldonio ir kitų… Susirasdavau tekstų apie išsiskyrimą, vienatvę. „…Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę… Tiktai visada atvirai…“ (Alfonso Maldonio žodžiais sukomponuotos dainos fragmentas, kurios melodijos, deja, jau nepamenu). Man tuo metu diduma tekstų pagal amžių buvo nesuprantami, tačiau ieškodavau tų, kuriais galiu tyliai išsiverkti… Tam labai dažnai tikdavusi ir Jono Strielkūno poezija: „Aš namų neturiuAš nemoku dainųAš trumpam atėjauAš ilgam išeinu. …“ Dabar suvokiu, kad tuo metu jaučiausi kaip mergaitė, apsiavusi ne savo dydžio batus, tačiau komponuodama jaučiausi laiminga ir saugi. Iš pradžių dainų neužrašydavau natomis, tiesiog „įsidėdavau“ į atmintį. Paskui supratau, kad imdama literatūrinį tekstą kai kur išsiduodu, pasakoju apie save, tada pasukau link miniatiūrų ‒ instrumentinės muzikos, per kurią galėjau nevaržomai išsikalbėti ir kuri paslėpė (ir dabar slepia) mano atvirus išpažinimus.

Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė
Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė

Skaudus, bet labai gražus kelias į muziką…

Tuomet tas laikas sutapo su lavina liūdnų kūrinių. Vieno garso, meditatyvių. Šiandien galvoju, kad net jei ir mano biografija būtų buvusi kitokia, su kitais, gal ne tokiais skaudžiais, išgyvenimais, vis tiek – anksčiau ar vėliau aš būčiau pradėjusi kurti muziką. Dabar mąstau, gal tai ir buvo nuoseklu? Iš pradžių žaidimai, improvizacijos, noras kažką išmokti mintinai, o formalus noras atsiskaityti specialiąsias fortepijono programas vis menko ir menko, nes man pačiai norėjosi kalbėti. Jaučiau, kad visko savyje turiu daug prisikaupus, kad reikia tą kaupą kažkaip nupilti, galiausiai, kad noriu ir turiu ką pasakyti…

Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje
Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje

O mokytojai kaip?

Iš pradžių mane mokė jauna ir puiki fortepijono mokytoja Virginija Domeikaitė, ką tik baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje ir gavusi paskyrimą į Kauną. Trejus metus važinėjo iš Vilniaus ir kantriai su manimi dirbo. Baigusi tą priverstinę, kaip aš sakau, paskyrimo tarnybą, ji man palinkėjo nugalėti scenos baimę, sakė: matosi, kad tu nori kalbėti muzika, Mocarto, Bethoveno ar kitų autorių… bet reikia atsikratyti jaudulio, baimių… Tačiau iki aštuntos klasės scenos baimė buvo mano nuolatinė palydovė. Iki tol, kol įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar vadinama konservatorija) ir patekau į kompozicijos klasę pas kompozitorių ir dėstytoją Algimantą Kubiliūną. Fortepijono pamokos tapo neprivalomos, dingo atsakomybė, o su ja ‒ ir baimė (net vėliau dalyvavau privalomojo fortepijono respublikiniame konkurse ir pelniau I-ąją vietą). Dar Juozo Naujalio mokykloje muzikos istorijos mokytoja aa Gražina Zujienė nepaprastai įdomiai pasakodavo apie kompozitorius ir jų kūrinius, aš išplėtusi akis klausydavausi. Vėliau ji manęs paklausė: „Ar norėtum turėti kompozicijos pamokas?“ (mat buvo girdėjusi, kad laisvu metu improvizuoju, komponuoju…) O!.. Man tada tokia dangiška šviesa rodėsi tos kompozicijos pamokos!.. Taip, sakau, norėčiau. Tada mane ir pristatė Algimantui Kubiliūnui. O paskui istorija pasisuko labai įdomiai… Kai man buvo penkiolika metų, aštuntoje klasėje, vykdavo atrankos: arba tau rekomenduoja technikumą (taip tuo metu vadinamą aukštesniąją mokyklą), arba specializuotoje muzikos meno mokykloje lipi aukštyn… O aš pavasarį patekau į avariją. Susilaužiau koją. Čia pat egzaminai. Kažkoks pakrikimas. Tada man buvo pasakyta: „Jei norėtum grįžti į pianizmą, rudenį teks laikyti visus egzaminus, o jei į kompoziciją ‒ fiziškai reikėtų ateiti į egzaminus…“ Aš, aišku, egzaminus laikiau, tačiau tai jau buvo stojamieji į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos muzikos teorijos skyrių, kompozicijos specialybę. Iš dalies gal tai ir buvo lengvesnio kelio ieškojimas ‒ kad nereikėtų laikyti varginančių egzaminų rudenį (ne tik muzikinių, bet ir būtinųjų bendrojo lavinimo dalykų), bet iš tiesų mane labai viliojo muzikos kūryba kaip procesas ir kaip gyvenimo būdas. Čia reikėtų pažymėti ir šiai dienai man būdingą bruožą – daryti tai, ką noriu, todėl kantriai vargęs su manimi Algimantas Kubiliūnas sutiko nesigalynėti su mano kaprizais „kurti ne pagal reikalavimus“, ir dėl šios priežasties minėtąją mokyklą baigiau ne kaip kompozitorė, o kaip teoretikė. Paskui truputėlį pailsėjau, t.y. nuėjau dirbti į vidurinę mokyklą. Dėsčiau muziką. Man buvo labai baisu, nes niekada gyvenime nesimokiau paprastoje mokykloje.

O čia labai įdomu…

Man tas mažas periodas irgi buvo labai įdomus. Dabartinė Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija buvo pirmoji mano darbovietė. Mitas, kad muzikos disciplina standartinio ugdymo mokyklose bus trečiaeilis dalykas, greitai išsisklaidė. Aš pati turbūt neleidau jos nustumti į kitų dalykų šešėlį. Labai nuoširdžiai tai dariau. Mokykloje buvo toks muzikos mokytojas ‒ Feliksas Kerpauskas, kuris buvo supaupęs didžiulę muzikos įrašų fonoteką ir fanatiškai (bent jau man taip pasirodė) mėgo savo dalyką. Dėstė vyresniems. Kartą jis susirgo ir man teko pavaduoti. Iki tol turėjau kokius penktų ar septintų klasių moksleivius, pati dar jauna, tik baigusi konservatoriją… Man aštuoniolika metų, ateinu į klasę su žurnalu, kurio įsitvėrusi kaip gelbėjimo rato, ir matau būrį mokinių, kurie už mane pusantros galvos didesni! Artėju į juos tvirtu žingsniu, kaitindama save pasitikėjimo šūkiais mintyse, tačiau paraleliai neapleidžia chaotiškos mintys: „Viešpatie, ar išlaikysiu šį egzaminą?..“ Vėliau sekė „mano pareiškimai“, kuriais vis drąsindavau save prieš šiuos jaunus, beveik bendraamžius, žmones: „Rašysime apie J.S.Bacho klavyrinę muziką“ arba „Kokių idėjų buvo genamas L. van Bethovenas savo simfonijose…“ arba vieno klausimo „blic“ apklausa su grėsmėmis gauti aukščiausią arba žemiausią balą ir panašūs žaidimai. Tai, žinoma, sulaukdavau replikų: „Na, šito tai dar čia nebuvo!“, bet mano žaidimus išlaikė, priėmė… O man jie patiko… Beje, netrukus šioje mokykloje ir chorą vedžiau ir net estradiniam vyresniųjų ansambliui teko vadovauti… Tikriausiai dabar manęs ir neprisimena, juk daug mus supa žmonių, gyvenimų, tačiau atitolusi nuo buvusio laiko manau, kad mane visur lydėjo kažkokia sėkmė, kuriai „dirigavo“ nematoma ranka, nes šiandien, manau, kad daug dalykų buvo paženklinti jaunatvišku avantiūrizmu, kurio, greičiausiai, šiandien nedrįsčiau imtis.

Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti
Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti

Kiek metų ten dirbote? 

Nedaug. Gal pusantrų. Bet labai intensyviai. Paskui atsirado pirmagimis Dainius. Tuomet dar aukštojo mokslo neturėjau. Vyras sako: „Kad tu labai kankiniesi be muzikos, be kūrybos…“ O kompozicijos studijos buvo tik dieninės, rimtos, sudėtingos ir atsakingos. Tačiau įstojau. Sūnui tuo metu buvo dveji metai. Nelengva buvo, bet baigiau per tiek, kokia tuometinė buvo studijų programos norma, t.y. per penkerius metus. Ačiū Dievui ‒ nesušlubavo nei sveikata, nei kitokios bėdos užgriuvo. Mano profesorius buvo šviesios atminties kompozitorius Julius Juzeliūnas (beje, šiais metais minime jo 100-ąsias gimimo metines ir kaip niekad dažnai jis man iškyla savo išmintingais nukreipimais…). Kai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu ir diriguojamu Maestro Juozu Domarku, padarėme mano diplominio darbo – simfoninės poemos Ignis fatuus garso įrašus (baigiant jaunajam kompozitoriui reikėjo sukurti kūrinį simfoniniam orkestrui), jis man palinkėjo „išeiti į gyvenimą ir turėti tris gražius vaikus…“ Klausiu jo, kodėl tris, o jis juokaudamas atsako, tai, kad „vienas ne vaikas, o du – ne šeima…“ Tuomet jam atšoviau: „Aha, tai man liko dar du, nes vieną vaiką aš jau turiu…“ Tuomet profesorius net atsilošė kėdėje: „Kaip gi taip, kada?..“ Net nežinojo. Ir daug kas nežinojo, nes aš buvau paklaikusi dėl studijų ir beveik niekas neįtarė, kad jas derinu su irgi intensyviu šeiminiu gyvenimu.

O čia „Meno bangų“ skaitytojams ‒ jauniems žmonėms! ‒ gali būti labai įdomu… ištekėjote devyniolikos, tai kaip ta meilė atėjo?

Kaip atėjo? Susipažinome teatre. Lankėme tokį Kazio Binkio teatrą Kauno profsąjungų rūmuose (dabar vadinamas Kauno kultūros centro „Tautos namai“). Iš Algio ir jo žmonos Stasės Ivanauskaitės globos, užsikrėtę teatro „liga“, į profesionalius aktorius pasuko keletas šiai dienai mums žinomų šios profesijos žmonių. Mane ten pakvietė kurti muziką pagal Kazio Binkio eiliuotą poemą „Alijošiaus kermošius“. Paskui paprašė kitam… Tada dar mokiausi gruodelkoje. Berods, šešiolika ar septyniolika metų buvo. Tada gavau pirmąjį gyvenime honorarą! Iš Lietuvos liaudies kultūros centro! Nepamenu, kiek ten buvo, turbūt apie 300 rublių. Tai buvo laaaaaaabai dideli pinigai! Iš jų nupirkau savo mamai, sesei ir sau medžiagos ir pasisiuvome gražias sukneles. Tai buvo mums šventė! Svarbiausia, kad norint gauti tą honorarą nepakako sukurti ir atlikti ‒ reikėjo viską natomis užrašyti, profesionaliai pateikti (o ten būta bosinės gitaros, mušamųjų, solinės gitaros partijų, solistų ir chorinių epizodų), todėl tas džiaugsmas buvo dvigubai didesnis, kuomet aš tai įveikiau. Beje, tos kūrybinės su liaudies teatru patirties ir suartėjimo su teatro sritimi daugelį kartų privengdavau, tačiau jau daug vėliau susipažinusi su iškilių kompozitorių gyvenimais atradau, kad ir jų gyvenimo istorijose buvo visokių veiklų. Antai mano profesorius talkino fortepijonu mėgėjų chorams. Dabar mane juokas ima prisiminus, kad tuo metu aš jau tooooooooooooookia didelė kompozitorė jaučiausi, jau tokia didelė! Visas pasaulis buvo mano. Jei manęs paklausdavo: „O kas tu esi?“, aš nemirktelėdama galėdavau atsakyti: „Aš kompozitorė!“ (šioje vietoje vieno šauktuko nepakaktų). Dabar, su gyvenimo metais, mano tas prisistatymas kuklėja, tampa neišskirtinis…

Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“
Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“

Jaunystės maksimalizmas?..

Visiškas maksimalizmas! „Kaip jūs čia manęs nežinot?“ O dabar, kai pagalvoji, Dieve, gi sarmata… Esi tuo, kuo esi. Aplink mus daug kuriančių, talentingų žmonių – ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse. Pasijauti ne ką ir didesnis, net sakyčiau mažesnis…

Vis tiek dalelė…

Jaučiuosi nedidelė ląstelė, prie kurios kažkas kabinasi, atsiranda, vystosi, nauji dariniai ‒ ir taip susideda pilnas paveikslas. O grįžtant prie meilės… Buvo greitos vestuvės. Man devyniolika, jis devyneriais vyresnis… Dabar žmonės neskuba, ilgai galvoja ir bręsta šiam žingsniui. Kartais ir visą gyvenimą taip pragalvoja… O dėl mūsų vestuvių tai buvo labai juokinga: čia mano istorija galėtų užsiskaityti kaip modernizuota literatūros personažų (Žemaitės, Vienuolio ar kt.) versija, pagal kurią superšama, sujungiama vos ne atsitiktinumo būdu. Anksčiau minėtasis teatras buvo gavęs kvietimą išvykti į Monako kunigaikštystę. Tuo metu, nelaisvoje Lietuvoje, tai buvo kažin kas! Spektaklis, tiesa, buvo toks politinio lygmens, kaip iš sovietinio krašto… kas žino – gal jau net ir bilietai buvo mums nupirkti. Tada aš dar labai nenorėjau tekėti, norėjau siausti, o žinote, kai kiekvieną kartą reikia atsakyti į klausimą: „Tai ar tekėsi, ar netekėsi?..“ ir tuos ratus vis suka, o tu neturi jokių tvirtų argumentų, tik tolimą perspektyvą, kuo norėtum tapti, ir tada mes taip sutarėm, pasakiau: „Jei išvažiuosime į tą Monaką, tuomet nekursime šeimos, o jei neišvažiuosim, kas nors atsitiks, tada jau teks tuoktis.“ Kai vyko šios „lažybos“, Monakas buvo garantuota mūsų išvyka… kažkoks festivalis… ir likus dviems savaitėms iki kelionės atėjo kažkoks politinės reikšmės prisakymas, kad vis dėlto „iš aukščiau“ ‒ o „iš aukščiau“, tai iš Maskvos ‒ nuspręsta, kad į Monaką vyks japonų trupė, kuri turėjo vykti į Slovakiją, o į Slovakiją vyks lietuvių. Taigi mano dabartinis vyras labai apsidžiaugė, nes laimėjo mūsų santuoką, o aš apsiverkiau, nes reikėjo vykdyti savo pažadus. Gal ne viską taip jau tiksliai apie tą nutolusį laiką atpasakojau, bet kažkas panašaus gavosi… lažybos, kurias laimėjome abu ir kurių dėka susilaukėme dviejų sūnų – Dainiaus ir Norberto.

Vestuvių dieną
Vestuvių dieną

Ir vis dėlto jūsų vyras labai įžvalgus, juk tai jis pasakė, kad jums reikia toliau studijuoti.

Neginčijamai – mano studijos yra Virgilijaus nuopelnas. Jis mane drąsino. Mes žinome, kaip tai yra svarbu, kad „laiku ir vietoje“, tą abejonės ir kamuojančių klausimų (o kas bus jei…) minutę, šalia rastųsi žmogus, kuris neleistų išsikeroti nepasitikėjimui, įvairiems kompleksams ir kuris nuvalytų, nuplautų nevisavertiškumo dulkes bei suteiktų galimybę išvysti tikrąją esmę.

O kada pajutote, kad ‒ „taip, tai yra mano specialybė“?

Jau tame mėgėjų teatre pamačiau, kad po žingsnelį einu savo pasirinkimo link. Kai įstojau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), mano žingsniai sutvirtėjo, o kai išėjau į gyvenimą, jau nekėliau sau tokių klausimų. Net jei dirbčiau darbus, kurie reikalauja rutinos, atsikartojimų, žinau, kad ateis diena ir valanda kūrybai, nes be jos negaliu tverti. Ir jei, ištiktų taip, kad mano muzikos niekam nereikėtų ‒ ji būtų reikalinga man pačiai. Galėčiau padėti savo kūrinį „į stalčių“ ‒ ir viskas – man tiesiog patinka tai daryti. Skirtumas tik tas, kad vieni iš kūrybos dar ir išgyvena, kiti turi ką nors dirbti papildomai. Lietuvoje nedaug pavyzdžių, kai kūrėjas išgyvena tik kurdamas, o ir visame pasaulyje tikriausiai dabar tokių pavyzdžių nėra labai daug…

O gal buvo kokia nors pirmoji įsimintiniausia kelionė? Ar atrodė, kad štai, čia Lietuva, o čia ‒ jau atsivėrė kitoks pasaulis?

Gal nebuvau tokiame krašte, kur štai imtų ir atsuktų man tą varžtelį, turėtų kokių nors išskirtinių prasmių… Jei nuvykčiau kur nors į Sibiro erdves ar Naskos dykumą, mažai apgyvendintus ar žmonių gausa nelepinančius žemės lopinėlius, jei susidurčiau su kokiais nors išgyvenimo klausimais, dideliais kultūrų skirtumais, galbūt mane iš tiesų labai stipriai paveiktų ir tai atsispindėtų kūryboje… Bet kokia kelionė (ar tai būtų Europos didmiesčiai, ramesnės žmonių susitelkimo salos, ar kito žemyno krantai) mane veikia kaip svaigus gėrimas, tačiau stiprių potyrių esu išgyvenusi ir Lietuvoje. Svarbu pamatyti ir pajausti, turėti tam laiko. Štai visai neseniai atradau sau tokią tiesą, kad mano muzikoje nėra (ar beveik nėra) kitų šalių atšvaitų, nors teko buvoti dvidešimt dvejose valstybėse. Ar tai lietuviškai pavadintas kūrinys, ar kita kalba (lotynų, ispanų, anglų, italų ir pan.) dažniausiai lemdavo koks lemtingas poeto žodis, kelių žodžių skambesys, mintis, dailininko potėpis, sapno patyrimas ar tiesiog – emocinė būsena. Gal tik su graikais yra šis tas, bet tai buvo ankstyvasis kūrybos periodas, kai studijavau muzikos akademijoje ir styginiams parašiau kompoziciją Hadas (graikų mitologijos dievas, mirusiųjų karalystės valdovas), bet tai tikriausiai paaiškinama tuo, kad jaunus žmones dažnai traukia mirties ir gyvenimo paralelės, būties ir nebūties filosofija, įsivaizduojamos vietos, kur kada nors persikelsime. Man, kaip Romos katalikei, visuomet darė įspūdį, kėlė nuostabą graikų dievų ir pusdievių gausa, jų hierarchija, atsakomybės sritys…

Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje
Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje

Ta jų struktūra jums, kaip kompozitorei, turėjo palikti įspūdį…

Taip. Ir anuomet ir dabar sau užduodu klausimus, kurie veikia mano kūrinių muzikinę struktūrą: o kas gi mano kūrinyje dominuoja, koks elementas yra galingiausias, kas yra tas vienatinis? Nereikia net išsamių analizių, mano muzikoje galima girdėti  trijų svarbiausiųjų elementų „galynėjimąsi“: jei viename kūrinyje dominuoja nenuspėjami ritmai, žiūrėk – kitame – labiau plėtojamas melodijos reljefas ar atpažįstamos ir visai ne šiuolaikiškai skambančios akordų sekos… Jūs galite manęs paklausti – ką aš naujo pasakiau, išskirdama šių elemetų „trejybę“? Tačiau daugelio šiuolaikiškai mąstančių muzikos atradimai susiję su siekiais, kaip „nustebinti instrumento spalvomis“ (pavyzdžiui, pūsti orą, tačiau negroti ir pan.), išsamiu kūrinio pristatymu, kuris prilygsta filosofijos traktatui, tik vienam autoriui žinomomis kūrinio formomis, kurias galima išvesti iš geometrinių pavidalų ir t.t. O aš vis dar nepailstu ir ieškau įsimenančios, tačiau originalios melodijos, neparašyto akordo, išraiškingiausio ritminio piešinio… Nors teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad kaip ir diduma visų epochų autorių, neišvengiu atkartojimų, kai ką sąmoningai cituodama ar įterpdama. Štai vienas įdomesnių pavyzdžių: savo Noktiurno (nakties muzika) styginių orkestrui paskutiniuose taktuose sujungiau M.K. Čiurlionio ir E.Grygo fortepijoninių noktiurnų natas, norėdama, kad šie savo kraštų klasikai paduotų viens kitam ranką…

faksimile

Jūsų kūrybos diapazonas labai platus ‒ apima ir kūrybą vaikams, ir instrumentinius opusus, ir vokalines kompozicijas, įkvėptas mūsų poetų… koks, jūsų manymu, yra ryšys tarp muzikos ir literatūros?

Paauglystės metu žmogus kažkiek keičiasi: vienas tampa atžagarus, kitam atsidaro kažkokios kūrybinės ar sportinės ertmės, noras nugalėti, kitaip save išreikšti. Kai buvau maždaug aštuntoje klasėje, keturiolikos ar penkiolikos metų, tikriausiai išgyvenau tą „paūmėjimą“, kuris man pasireiškė sustiprėjusiu noru kurti. Paraleliai su muzikos rašymu aš rašiau eilėraščius, noveles. Savo noveles esu skaičiusi ir klasės draugams. Pamenu buvo tokia novelė „Žuvėdros“, tačiau dabar tik pavadinimą prisimenu. Tai buvo pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių susitikimą prie jūros… Žinoma, sentimentalus, tragiškas ir saldus… Tačiau užėjus tamsiai nuotaikai viską naikindavau. Eilėraščius ir dabar kartais parašau, yra ir kūrinių mano tekstais ‒ chorui, vaikams. Kai nerandu, kas man tinka, pabandau pati kažką padaryti (pavyzdžiui, chorinė miniatiūra Baltoji impresija, kažkiek turinti panašumų su Vinco Mykolaičio Putino simbolizmu…). Nenorėčiau prisistatyti knygų rijike – sesuo Virginija visuomet mane pralenkdavo: eidavo iš mokyklos su „sietkom“ (taip mes tada vadindavome tokius kiaurus, supintus tinklinius krepšius…) ir nešdavosi po kokias šešias ar aštuonias knygas. Aš buvau nuoseklesnė: kai turiu laiko ‒ daugiau paskaitau, neturiu ‒ būna, pragyveni be jų kokį mėnesį ar du, daugiau „vėpsau“ į praeivius, besikeičiančius vaizdus, bet pas mane ant stalo ar miegamąjame visada rasis kokia poezijos knygelė. Paskaitai poezijos ‒ ir nusiramini… Negalėdavau atsistebėti, kaip tiksliai koks Henrikas Radauskas pasako tai, ką tu jauti, keliomis eilutėmis, o mes gi neįtelpame ir į dešimt sakinių. Vienas iš tokių taikliųjų pasažų galėtų būti poeto pirmosios eilėraščio „Dainos gimimas“ eilutės, kurios atspindi mano credo: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…“ Aš gi nieko didingo nedarau, kažkokią dainelę, kūrinuką sukuriu, kurie, neišvengiamai bus laiko nuplauti…

Bet niekad negali žinoti… Tas akacijų žydėjimas, atrodo, pražydi ir nukrenta, bet kažkoks pėdsakas juk lieka: kažkas pamatė, kažkam sukirbėjo…

Gali būti, kad žmogus gauna ir alergiją nuo žydėjimo ‒ irgi pėdsakas! Ir labai konkretus… O sąlytis su literatūra, visgi, susijęs su mano kūrybos pradžia. Čia turiu daug atraminių taškų. Vienu metu Traklio poezija labai susidomėjau. Vokiškai neskaitau, tik vertimus, bet geras vertėjas leidžia pajusti tekstą. M. Cvetajevą skaičiau verstą R. Skučaitės. Ir kai šalia matai originalą ‒ turėjau tokią rinktinę ‒ matai, kaip maksimaliai tobulai išversta ir patiki… O G.Traklis man atrodo artimas V. Mačerniui, čia pagal nuojautą, nežinodama jokių kontekstų, nebūdama literatūros specialistė, tokias išvadas sau pasidariau. O paskui kažkur atrandu, kad taip, tos paralelės iš tiesų yra… Taip, kaip jūs negalėtumėte suvesti Eriku Sati su kokiu Francisu Pulenku, bet padarytumėte tai savuoju atklydimo būdu. Man tokie atradimai visur (ne tik – literatūroje) yra labai malonūs. Kai atrandu ne moksliškai, o fonetinių artimybių, emocinių, nuotaikų keliu. Esu labai jautri pragmatiškai, pamatuotai, išskaičiuotai poezijai ‒ gal tai ne patys teisingiausi žodžiai, bet kurioje ieškoma tam tikros satisfakcijos, tarsi specialiai, o ne organiškai įvedant naujus žodžius… Taip galbūt laimimas naujas skambesys (ir negali to nesiekti, nes visi mąstome apie naujas išraiškos priemones ir būdus!), tačiau, deja, daugeliu atveju, nuskurdinamas turinys, randasi daug nepoetiškos dvasios „aksesuarų“, visokių nemuzikalių žodžių „asfaltas“, „žvirgždas“… dėka. O štai Jono Strielkūno poezijoje žodžiai patys dainuoja.

Aš Anykščiuose
Aš Anykščiuose

Kiekviename gerame eilėraštyje yra ritmas…

Ir harmonija. Tekstas gali būti tobulas, labai išmintingas, bet nesijungs su mano muzikine harmonija. Visai neseniai choro dirigentė Danguolė Beinarytė manęs paprašė sukurti muziką pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Vertimas ‒ Vinco Mykolaičio Putino ir Justino Marcinkevičiaus. Palyginau su lenkišku, kažkokį nujautimą vis tiek turiu… Ir nepaisant vertimo artimumo, išgyvenau kažkokį kliūčių ruožą, nes labai sunkiai sekėsi prisijaukinti visą tą eilėdarą, tačiau galų gale pavyko ir balandžio pabaigoje buvo atlikta premjera. Tačiau kol dirbau, buvo momentų, kad atrodė, nuleisiu rankas: girdžiu, kaip tatai vaizdinga, gražu, jaučiu polėkį ir to laiko dvasią, bet ji nesikalba su mano nuotaikomis, ritmu, gal net – mano žmogiškomis savybėmis.

O koks jūsų santykis su daile?

Sakyčiau, ne tik su daile, bet ir su visa, kas matoma… Yra gamtos sutvertas ir kažkieno, sukurtas vaizdas, t.y. meno kūrinys. Man vaizdas tarsi statiškesnis lyginant su literatūros kūriniu. Iš čia išplaukia man seniau atrasta tiesa, kad labiau „pasiduodu“ tam, kas susiję su jausmų, žmogaus istorijomis, iš jo vidaus kylančiomis emocijų spalvomis ar dramomis, kurie tampa lemtingais jau ne vienos asmenybės, o kelių žmonių ar visos žmonijos stebėsenos atšvaitais mano kūriniuose. Paprasčiau tariant, man mieliau kurti ne apie mėnulį kaip vaizdinį ar nutapytą kūrinį (pavyzdys būtų man kerintis V. van Gogho paveikslas „Žvaigždėta naktis“), bet apie tai, kaip aš jį jaučiu ir ką jis man sukelia, primena, kalba… Nors keletą tokių kūrybinių „įaudrinimų“ yra tekę išgyventi vizualaus meno dėka. Pamenu, Romoje, nuėjus į šv. Pauliaus bažnyčią (Basilica Papale di San Paolo fuori le Mura), man tiesiog savaime pradėjo ašaros tekėti – tokia stipri ir iškalbinga buvo prieš šimtmečius sutverta architektūrinė didybė, toks katarsis! Kai pirmą kartą nuvykau į Romą (o tai buvo jau gan seniai), suvokiau, kad čia jau esu buvusi, viskas buvo taip pažįstama. Paskui buvau ir antrą, ir trečią kartą, ir taip pat patyriau jausmą, kad viskas yra taip sava ir pažįstama už kiekvieno kampo ar posūkio… Kiekvienas pastatas ne tik ten ne istorinis paminklas, bet pripildytas žmonių gyvenimų, patirtų emocijų, todėl mane, greičiausiai, taip ir veikė. Galiausiai padariau labai barbarišką veiksmą ‒ nuklydusi į visai neturistinę gatvelę lengvai nukrapščiau akmenuką nuo seno pastato kampo, kaip nostalgijos liudijimą Romai. Aišku, yra keletas impresionistinių darbų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi mano kūriniuose: pvz. E. Dega paveikslus su baleto šokėjomis galima vadinti kvarteto Dance in Blue gimimo „kaltininkėmis“. Ką norėjau pasakyti? Kad pirmas „šūvis“ mano muzikai yra emocinis ir daugiau ateinantis iš literatūrinės terpės, antrasis – iš teatro, judesio, šokio ir vaizdinių. Nesakyčiau, kad esu ypatinga šokio fanė, bet man svarbus muzikinio skambesio ritmas. Tačiau mano pirmoji reikšmingesnė kūrybinė patirtis buvo susijusi su teatru, stipriausiu literatūros ir vizualinio meno analgetiku mano kūrybiniams potyriams. Kai pradėjau rašyti muziką mėgėjų teatrui, skaitomiausios mano knygos būdavo dramos ir pjesės. Viskas, kas lietuviška tuo metu buvo sukurta ‒ nuo S. Kymantaitės „Pinigėlių“ ar K. Binkio „Atžalyno“ ‒ mano buvo perversta, perskaityta. Jau nekalbu apie rusų dramaturgiją – M. Gorkį, A. Čechovą, viskas buvo pačiupinėta.

Na, ką gi, grįžkime į dabartį. Ką jūs darote dabar?

Ką tik išleista mano kompaktinė plokštelė ‒ kantorija Lumen fidei („Tikėjimo šviesa“). Kantorija buvo rašyta kelerius metus. Paskutiniaisiais metais atsirado nemažai mano stambios apimties kūrinių: ir minėta Lumen fidei, ir Requiem chorui ir orkestrui, kurio premjera buvo pernai, ir koncertas altui su simfoniniu orkestru Pabudimas. O dabar rašau tokį simfortą Skydas. Čia galėtų būti sąsajos su vizualika. Sunku kalbėti apie tai, ką darai: labai norisi apie tai kalbėti, nes esi tarsi emocinėj įkrovoj, bet kartu ir labai baisu, nes esi šiek tiek prietaringas, kad kas nors neatsitiktų… Paprastai būna taip, kad menininkai kažką parašo, bet nežino, kokį pavadinimą duoti. O man dažnai būna, kad pavadinimas tampa didžiąja atrama, padedančia nenukrypti nuo sumanymo. Skydas… su kuo jums asocijuojasi?

Su gynyba?

Teisingai. Pradedant istoriniu kontekstu, gynybiniu simboliu, baigiant dabartimi. Šiandien gyvendama aš galvoju, kad mes kiekvieną dieną dalyvaujame neišvengiamuose mūšiuose, nesvarbu, kad neturime apčiuopiamo ir matomo skydo – jo šiandien reikia kitokiu pavidalu – dvasiniu, psichologiniu, tikėjimo… Idant galėtume apsisaugoti nuo įžeidimų, sužeidimų, mums siunčiamo negatyviaus informacijos srauto Net ir apie virtualiąsias erdves mąstant… gali su žmogumi nebendrauti, jo nepažinti, bet tai nereiškia, kad tu gyvensi nepaliestas, neužgautas, nesuteptas… Kiekvienas mūsų kūrinys ‒ tai mūsų gyvenimo dienoraštis arba metraštis: kažkas kada nors apie tai skaitys, klausys ir sužinos, kad štai tokiomis tradicijomis, tokiais rūpesčiais, tokioje santvarkoje, su tam tikromis bendravimo normomis gyvenome… Ir nors visko aplinkui yra daug ir galėčiau papasakoti dar daugiau, tačiau širdies kertelėje egoistiškai (o kaip gi kitaip kūrėjui!) noriu, nei daug, nei mažai – kad klausytojas patirtų mano muzikos slėpinius, žaismingus ir pragaištingus nuotaikų bei spalvų šokius, vedančius mane ir mus visus per brangiausią mums Aukščiausiojo duotą dovaną – gyvenimą…

Dėkoju už atveriantį muzikos kūrėjo pasaulį interviu, kuris (kuomet skaitysite) sutaps su kompozitorės gimtadieniu rugsėjį. Jubiliejininiu… Sėkmės ir įkvėpimo!

Kalbino Neringa Dangvydė. Nuotraukos iš Z.Bružaitės asmeninio archyvo. O norinčius labiau susipažinti su kompozitorės muzika, rekomenduojame apsilankyti Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje www.mic.lt.

Lumen_fidei

 

Ironizuojančio ir provokuojančio potėpio apsėstas

Romanas Averincevas dirba Veliuonoje. 2016
Romanas Averincevas dirba Veliuonoje. 2016

Ironizuojančio ir provokuojančio potėpio apsėstas

Su tapytoju Romanu AVERINCEVU kalbasi rašytoja Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA.

Jauno, ką tik trisdešimt penkerių metų sulaukusio dailininko Romano Averincevo kūryba dažnai vadinama ekspresionistiniu primityvizmu arba primityvistiniu ekspresionizmu.

Tapytojas Romanas Averincevas  yra dažnas plenerų dalyvis. Parodose dalyvauja nuo 2004 metų. Yra surengęs trylika personalinių parodų. Menininko darbuose pristatomi siužetai  itin dinamiški, emociškai provokuojantys ryškia koloristika ir formos ekspresija.

Gimusio, užaugusio ir iki šiol Veiveriuose gyvenančio bei kuriančio Romano darbai, pasak meno kritiko Astijaus Krauleidžio-Vermonto, turi daug sąsajų su vokiečių modernistų grupės „Brücke“ („Tiltas“) kūryba. Tiktai R. Averincevo potėpiai esą šmaikštesni, šiek tiek ironizuojantys ir sukuriantys pulsuojantį terapinį vakuumą – tartum gretutinį pasaulį, kuriame gana vietos ir atvirumui, ir švelniam sarkazmui, ir aplinkinio pasaulio reminiscencijoms.

O meno kritikė Gintarė Žitkevičiūtė teigia, jog šis tapytojas mėgsta itin ryškų koloritą, banguojančias linijas ir chaotiškus, dažnai iš tapytojo kasdienybės bei atsiminimų kylančius siužetus.

Romanai, esame gana neblogai pažįstami jau trejus metus. Bevardėje parodoje, man regis, puikiai atskirčiau Tavo kūrybos stilistiką, tačiau apie Tave patį menkai ką žinau. Gal pravertum slaptąsias duris – man ir ,,Meno bangų skaitytojams?

Jokių didelių slėpinių neturiu. Gimiau ir augau, kaip sakyta, Suvalkijoje, ten lankiau dabartinę Tomo Žilinsko gimnaziją ir Veiverių meno mokyklą, paskui įstojau į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą studijuoti tapybos, įgijau bakalauro diplomą. Pirmą „personalinę parodą“ surengiau vos tik įstojęs į aukštąją mokyklą, jos foje – iškabinau ten savo piešinius.

Tavo balse girdžiu truputį savišaipos ar net skepsio…

Tai kad aš trijų savo parodų, surengtų studijuojant, nelaikau rimtomis meno paraiškomis. Didesnio dėmesio vertos tik vėlesnės personalinės parodos, jau baigus Akademiją. Na, dar man svarbus pirmasis pleneras, vykęs 2004 metais Birštone. Jis buvo skirtas Antano Gudaičio gimimo 100-osioms metinėms. Tą vasarą buvau baigęs jau tris kursus…

Ir vis dėlto prisiminkime tas – ,,nerimtąsias“. Juk nė vienas mūsų nepradeda kurti nuo ,,Stepių vilko“ (turimas galvoje vokiečių rašytojo Hermano Hessės romanas) ar Eifelio bokšto…

Kai gulėjau ligoninėje, tušinuku ant A ketvirto formato pripiešiau savo likimo brolių portretų… Tokia buvo antroji mano paroda. O ketvirtame kurse eksponavau akvarele lietus merginų portretus. Tą parodą pavadinau ,,Blogio pradas“.

Aliuzija į Ievos nuodėmę Rojuje?

Galima būtų pasakyti ir taip…

Prie R. Averincevo darbų Veliuonoje. 2016
Prie R. Averincevo darbų Veliuonoje. Kairėje – Daiva Tankevičienė, dešinėje – Laura Slavinskaitė (dailininkui pozavusios jaunosios tapytojos). 2016

Esi sukūręs ir dar vieną ne itin moterims palankų ciklą, kuris vadinasi ,,Nuodėmių planeta“. Nemyli moterų? Ar kaip suprasti?

Kodėl nemyliu? Myliu! Labai myliu savo mamą, nuoširdžiai gerbiu savo globėją, dailės pedagogę ir galerijos savininkę Ireną Mikuličiūtę-Miką, nors tiek viena, tiek ir kita kartais ,,užknisa“.

O ,,Nuodėmių planetos“ idėja gimė Palangoje… Atostogavau ten kartu su tėvais ir kas vakarą traukdavau į naktinius klubus. Deja, ten buvusios merginos nekreipė į mane jokio dėmesio, nenorėjo net kartu šokti. Kas beliko? Stebėti besisukantį veidrodėliais apklijuotą palubės žibintą… Tie veidrodžiai sudarė iliuziją kažko užskliausto. Pamaniau: ką man tai primena? Ogi moters vaginą! Tiesiogiai perkelti emociją ant drobės būtų buvę nešvanku, nesolidu, todėl nusprendžiau aliejumi ant drobės nutapyti portretų ciklą, pavaizduoti moterų veidus orgazmo metu. Pritapiau visokiausių – „saldžių“ ir „karčių“, baltaveidžių ir juodaodžių, net vieną savo buvusią mokytoją pabandžiau įsivaizduoti tokią intymią sekundę… Šią parodą pristačiau Irenos Mikuličiūtės galerijoje 2009 metais.

Jau minėtas meno kritikas Astijus Krauleidis-Vermontas, „Šiaurės Atėnuose“ analizuodamas Tavo parodą „Kelionė į Tuštumą“, sukurtą pagal rusų rašytojo Viktoro Pelevino romaną „Čepajevas ir Pustota“, rašė: „Galime teigti, kad R. Averincevas viską dalina pusiau, tarsi norėtų žiūrovui atskleisti savo tikrąjį gyvenimą ir sukonstruotą fikciją. Tai įprasmina dualistinio pasaulio, dualistinės tuštumos įvaizdį. Menininko tapomas pasaulis – tarsi įvykių, kelionių, pokalbių mozaika, kuri ypač sutirštinama, o ne slepiama po kaukėmis, kurioje išnyksta ribos tarp to, kas yra, ir to, kas buvo.“ Sakei, jog ši Tavo paroda – viena sėkmingiausių…

Taip, apie „Kelionę į Tuštumą“ tikrai nemažai rašyta – ir „Šiaurės Atėnuose“, ir „Kauno dienoje“. Be to, mano darbas „Trikinkė“ buvo už 1000 litų nupirktas.  Tokie pinigai – didelė paspirtis žmogui, kuris gyvena vien tik iš meno.

Paveiksluose kūriau įvairiausias situacijas iš V. Pelevino knygos: radosi ten ir drobė, vaizduojanti visa naikinantį tanką (tartum sąsaja su kruvinaisiais Sausio įvykiais Lietuvoje), ir terminatorių vairuojanti Marija, ir japonas, gundantis serdiuką pasidaryti charakiri, ir keturračiu lakstantis žmogus, ir kitų knygos motyvų. Beje, kai paroda buvo rodoma visuomenei, kaip tik keturračiu važiuodamas užsimušė kontraversiškasis Andrius Ūsas, nors aš apie tą tragediją sužinojau vėliau. Mano tapytu keturračiu lakstė pro šalį, kol dirbau, visai kažkoks nepažįstamas vaikinas.

Pasak Rasos Andriušytės, vertinusios Tavo kūrybą internetiniame menininkų portale www.kamane.lt, Tau būdingas grotestiškų figūrų pomėgis,linksmumo ir nervingo sarkazmo mišinys. Gal autorė taip rašė apie pirmąją, kaip Pats vadini, rimtąją parodą „Tikrasis karoso gyvenimas“?

Ne, R. Andriušytė rašė apie „Nuodėmių planetą“, kurią iš pradžių buvau ketinęs pavadinti „Orgazmo planeta“. O „Tikrasis karoso gyvenimas“ Irenos Mikuličiūtės galerijoje visuomenei buvo pristatytas 2006 metais.

Sužmoginai žuvį?

O kodėl ne? Pirmasis šio ciklo paveikslas, o tiksliau, jo pavadinimas, skamba keistokai: „Karosas tarp mano blakstienų“. Kai jį nutapiau, pamaniau: jeigu žuvis sugebėjo apsigyventi blakstienose, vadinasi, nieko neįmanomo jai nėra. Tada atsirado paveikslai, kuriuose karosas lipa į traukinį, veda per gatvę vaikus, groja bigbende, išnešioja beliašus pliaže, muša įvartį, vairuoja laivą ir net meškerioja kitas žuvis, įsitaisęs valtyje…

Apie šią parodą „Literatūroje ir mene“ gražiai atsiliepė amžinatilsį Algis Uždavinys.
Tikrai taip. Jo straipsnis vadinosi „Stebuklingas žuvų metas“. Filosofas, menotyrininkas, kultūrologas, lyginamų civilizacijų studijų specialistas bei orientalistas A. Uždavinys tuomet rašė: „Romanas Averincevas demonstruoja savo tapybą, kuri nepretenduoja į profesionalų, estetinį statusą, bet išreiškia jo paties subjektyvius išgyvenimus ir atlieka savotišką terapinę funkciją, leidžiančią išvengti vidinių disonansų.“

Ir vis dėlto tų disonansų, žiūrovą kartais net apstulbinančių, Tavo kūryboje esama…

Turi galvoje 2008 metais Kauno viešosios bibliotekos senuosiuose rūmuose surengtą parodą „Veiveriai–Omskas“?

Šitas darbų ciklas atsirado po ilgų ir nesėkmingų mano „blūdijimų“ po Rusiją. Prasidėjo viskas nuo to, kad buvau išlaipintas iš traukinio, atsidūriau psichiatrijos ligoninėje ir atgal į Lietuvą mama mane parsivežė tik po poros mėnesių. Makabriškas buvo pasivažinėjimas, makabriškos ir drobės. Nutapiau sukrešusio kraujo spalvos traukinį, kuriame visi važinėja „zuikiais“, o bilietų kontrolieriai visai jų negaudo… Tame traukiny pro išdaužtą tamburo langą lindo į vidų didžiulis raudonas mėnulis, o iš portatyvinio, nešiojamo radijo aparatuko sklido kažkas panašaus į liūto riaumojimą…

Vienas paveikslas vadinosi „Ryklio nasrai“, nes tuo metu kliedėjau svajone perplaukti Beringo sąsiaurį ir atsidurti Amerikoje, kitame nutapiau karstą, smengantį į beribį vandenį – matyt, net ir haliucinuodamas vis dėlto suvokiau, kuo kartais svajonės baigiasi…

Šviesiausias šioje parodoje eksponuotas darbas – „Arbūzo valgymas“. Jame nutapiau tėvą, mamą ir save. Mes visi trys valgėme arbūzą.

Didžioji dalis žmonių, turinčių psichikos negalią, linkę šį faktą slėpti. Tu elgiesi atvirkščiai, nebijai pasisakyti, kad sergi šizofrenija ir kad dalis tavo darbų – iš vizijų, kurios gimsta tuomet, kai pradedi, Tavo žodžiais tariant, ieškoti kuo trumpesnio kelio pas Dievą, dialogo su Juo…

Iš tiesų esu netikintis, tačiau kai liga paūmėja, galiu matyti tokių dalykų, kokių – sveikas būdamas – nė neįtartumei esant. Slėpti savo ligą nematau prasmės, yla juk visados išlenda iš maišo, ypač kai gyveni nedideliame miestelyje. Džiaugiuosi, kad man sekasi su savo skirtimi tvarkytis: nuolatos geriu vaistus, jau šešeri metai paūmėjimų nepasitaiko – dabar galiu ne tik produktyviai dirbti, bet ir pasirūpinti savo mama, kuriai virš septyniasdešimties ir kurios sveikata nebėra tokia gera kaip anksčiau. Mudu dabar susikeitėme vietomis: anksčiau ji ‚,rikiavo“ ir mano pinigus, ir buitį, dabar jau aš esu jos „bankininkas“ ir namų tvarkytojas.

Romanas Averincevas plenere Veliuonoje. 2014
Romanas Averincevas plenere Veliuonoje. 2014

O koks tėvo vaidmuo Tavo gyvenime?

Mano tėvai ne per seniausiai oficialiai išsiskyrė, tačiau kartu jie gyveno nedažnai. Tėvas, Michilas Borisovičius Averincevas, atvažiuodavo į Lietuvą gal kartą per metus. Jis yra Maskvos universiteto matematikos profesorius, ir aš juo labai didžiuojuosi, nepaprastai gerbiu, nes – nors ir nebūdamas kasdien arti – darė man didelę įtaką.

Keletą kartų lankiau tėvą ir Maskvoje. Turėjau progos aplankyti daugybę parodų, spektaklių. Susipažinau su broliu, kurio tėvas susilaukė su kita moterimi.

Ar ta pažintis turėjo įtakos, kad sukūrei darbų, kuriuos pavadinai „Azartiniai žaidimai“? Ši – naujausia Tavo paroda – ilgokai veikusi Justino Vienožinskio menų fakultete buvo nukabinta šių metų pradžioje.

Kodėl pasirinkau būtent šią temą? Klausimas ne iš lengvųjų. Matai, aš jaučiu tokią pasąmoninę trauką gilintis į bloguosius dalykus, į žalingas priklausomybes. Priklausomybės – kaip ir bėdos – po vieną nevaikšto. Kas jų turi, dažniausiai visą puokštę, o gelbėtis bando jas keisdamas. Tik ar tai toli nuveda?

Šiuo metu mane domina būtent azartiniai lošimai. Ši priklausomybė tuo įdomi, kad neveikia žmogaus fiziologijos, ji nėra tiesiogiai pasisavinama per kraują ir nepatenka tiesiogiai į kūną. Azartas juk – nematerialus darinys, jis veikia vien psichologiniais, dvasiniais, vidiniais, tačiau ne mažiau luošinančiais metodais. Tokiu būdu besisvaiginantis žmogus tarytum betarpiškai santykiauja su blogiu, su velniu, su tamsiąja paties savęs bei pasaulio puse.

Aš pats tokios priklausomybės neturiu, tačiau esu daug ir betarpiškai bendravęs su tokiais žmonėmis. Stebėjau, kaip jie – nors jau keletą dienų nevalgę – neša paskutiniuosius, dažniausiai skolintus arba suelgetautus centus savajam „tamsos valdovui“, kurį paprastai vaizduojamės raguotą ir besimėtantį žvangančiomis auksinėmis monetomis…

Nors visi puikiai žino klaikiai nuobodžią tiesą, kad dar negimė žmogus, kuris daugiau laimėtų nei praloštų, tačiau kiekvieną iš šių ligonių yra sugundęs raguotasis vidinis demonas, vienu balsu tvirtinantis: tu geresnis už visus šiuos apgailėtinus mirtinguosius, tu, tu ir niekas kitas esi tas antžmogis, tas antikristas, apie kurį kalba visos pasaulio religijos. Va taip kiekvienas ir ,,pasimauna“ant savosios puikybės špagų.

Parodoje daugiausia dėmesio skyriau žaidimui kortomis, nors tokių kortų užsimušęs nerasi jokioje pasaulio kortų malkoje. Tiesiog pavaizdavau visiems gerai žinomus personažus – bartuką, damą, karalių, jokerį – pagal savo įsivaizdavimą. Jos – gyva improvizacija. Stengiausi, kad būtų kuo šmaikštesnės, tartum besišaipančios iš joms vergaujančiųjų tipų, lygiai kaip tą darau ir aš pats.

Vadinasi, vėl grįžti prie linksmesnių siužetų? Dabar jau nepamenu, kuris iš meno kritikų yra kalbėjęs apie Tavo siekį klaidinti žiūrovą tapybos pasaulyje, o kūrėją priimti visokį – liūdnoką, linksmą, geraširdį ar net ieškantį tuštumos, kuri, pasak skulptoriaus Roberto Antinio, yra nepasiekiamas visa ko idealas.

Ką reiškia ,,grįžtu prie linksmesnių siužetų“?

Turiu galvoje Raudondvario kultūros rūmuose 2007 metais eksponuotą personalinę Tavo parodą ,,Darbštusis zootraukinukas“…

Na, ir kas čia juokinga, kad nutapiau kurmį-ekskavatorių, žirafą-kraną, keliantį krovinį, chameleoną, dažantį dangų, varlę-entomologę, gaudančią drugelius?

Tačiau žiūrovui juk linksma parodoje išvysti dramblį, įdarbintą šaltkalviu, baltąją mešką, kepančią blynus, vėžlį, tapusį valytoju?

Gal ir linksma… Bet man linksmiau buvo tapyti kombainą, avintį batus, vadinasi, panašesnį į žmogų, nei į technikos priemonę.

Po parodos ,,Kelias. Vestuvės“ buvai pripažintas vienu geriausių Kauno portretininkų. Portretų esi sukūręs tikrai daug. Vien jau Veliuonos pleneruose kreidelėmis nupiešei daugybę pačių įdomiausių personažų. Visados pieši iš natūros?

 Dažniausiai. Tačiau kartais – ir ne. Tarkime, 2010 metais Irenos Mikuličiūtės galerijoje eksponavau parodą ,,Bohemiškoji Kauno rapsodija“. Aliejumi nutapiau  paveikslų, kurių pagrindinės figūros buvo Irena ir ilgametis jos gyvenimo draugas, tapytojas Raimundas Mikšys. Mikšį gerai pažinojau, bendravome ketverius metus, tačiau 2008-aisiais jis mirė, tad tapyti turėjau iš nuotraukų. Kas matė, sakė, jog atskleidžiau Raimundo esmę.

Savitai į savo portretus reagavo ir poetai Tautvyda Marcinkevičiūtė bei Gintaras Patackas – vienoje drobių nutapiau juos keturis, kartu su Mikšiu ir Mika. O dar įdomus buvo darbas, kurį pavadinau ,,Pieta“. Jame Irena lyg Madona laiko ant kelių Raimundą – kaip nuo kryžiaus nuimtą Kristų…

Grįžtant prie parodos ,,Vestuvės. Kelias“, galiu pasakyti, kad niekas man nepozavo. Tiesiog nutapiau dviejų žmonių, kurie atkeliauja iki santuokos, situacijas: kaip teikiamos gėlės, geriamas bruderšaftas, nuotaka nešama per tiltą… Pastarąjį darbą pavadinau ,,Tai įvyko“. Gal jis ir iš tikro buvo vertas išskirtinio publikos bei kritikų dėmesio?

Su kolegomis (iš dešinės): skulptorius Sigitas Straigis, Romanas Averincevas, dailininkas G.G. Aleksa, grafikė Rimutė Mačiulytė ir tapytoja Irena Mika. 2014
Su kolegomis (iš dešinės): skulptorius Sigitas Straigis, Romanas Averincevas, dailininkas G.G. Aleksa, grafikė Rimutė Mačiulytė ir tapytoja Irena Mika. 2014

Romanai, Tu ne tik pieši, tapai, bet ir rašai. Viename iš Tytuvėnų plenerų esu girdėjusi naktinius Tavo skaitymus. Pamenu, kad ypač prajuokino eilėraštis apie bobutę, gaminančią neva koldūnus, neva varškėčius…

Kokia netradicinė Tavo žodinė kūryba, įsitikintume perskaitę kad ir tokias eilutes: paskaninta statybinių šprotų dėžutė / atrodo kaip parašiutizmo meistrų / gėdinga lemtis.

Ai, šitą tai parašiau senais laikais, kai kartu su draugais, susėdę ant kažkokių gelžbetonio luitų, mėgdavome valgyti šprotus ir svajodavome apie šuolius su parašiutu…

O eilėraštis ,,Varškėtinė bobutė“ įkvėpė ir vieną mano parodų, 2008 metais surengtą Vilniuje, Užupio meno inkubatoriuje. Ten buvo vien tik mano eilėraščių iliustracijos.

Beje, kartu su bičiuliuTadu Čapanausku buvome įkūrę grupę ,,Syvai“. Išleidom ir to paties pavadinimo eilėraščių knygelę, ir parodą surengėme, tačiau kai vėliau pabandėme dirbti kartu, keliai išsiskyrė.

Turi galvoje savo kūrinių ciklą ,,Dekalogas“, kuris atnešė Tau sėkmę Kišiniovo bienalėje?

Kišiniovo bienalėje Kultūros ministro diplomu buvo apdovanotas paveikslas ,,Pergalė“. Su kitu darbu – ,,Boingo traukimas“ dalyvavau parodoje Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose. Trys šio ciklo darbai buvo įvertinti ,,Sfinkso“ diplomu. (Kauno architektų ir dailininkų klubas „Sfinksas“ nuo 1996 metų kasmet rengia parodą, skirtą Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti ir išrenka geriausius darbus – autorės past.) O iš viso parodoje eksponavau dešimt darbų, kuriuose pavaizduoti Lietuvos galiūnai. Tarp jų yra ir visa gerkle plėšiantys ,,Ant kalno mūrai“. Kas nori, girdi…

O kaip manai, Romanai, iš kur Tavo polinkis į kūrybą?

Nežinau. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano senelis, Borisas Averincevas, buvo architektas. Architektų giminėje ir daugiau būta… O vienas giminaičių, tėvo pusbrolis, Sergejus Sergejevičius Averincevas, 1937-aisiais gimęs Maskvoje, o 2004-aisiais miręs Vienoje, literatūros mokslininkas ir slavistas, laikomas vienu įdomiausių nūdienos Rusijos filosofų.

Ačiū Tau už pokalbį ir visokeriopos kūrybinės sėkmės.

Su kolegomis Raimondu Simkevičiumi ir Mindaugu Pauliuku.
Su kolegomis Raimondu Simkevičiumi ir Mindaugu Pauliuku.

Nuotraukos iš Gasparo Aleksos asmeninio archyvo.

Romano Averincevo darbų galima pamatyti čia: https://www.paveikslai.lt/lt/176_romanas-averincevas

Per sunki kalbos dovana

Pirmoji

Per sunki kalbos dovana

Neringa Dangvydė

Tuo metu, kai didieji Vilniaus teatrai ruošiasi rudens sezonui, šiokiadienio vakarą galima praleisti nekasdieniškai ‒ šv. Kotrynos bažnyčios erdvėse, žiūrint Ervino Koršunovo spektaklį „Ne aš“ pagal Samuelio Becketto pjesę. Vaidina neprofesionali aktorė, sociologiją studijavusi Laura Varnauskaitė. Režisieriaus žiniomis, šią pjesę yra statęs tik Klaipėdos Pilies teatras.

Mums Becketas pirmiausia siejasi su absurdo teatru. Tačiau šiame vos pusvalandžio trukmės spektaklyje absurdo neišvydau. Nebent jo sinonimu vadintume egzistencinį nelaukto, atsitiktinai gimusio vaiko nerimą. Ir kontrastą ‒ Laura Varnauskaitė visiškai neatrodo „tokia mažutė, smulkutė būtybė“, kaip išsako dar monologo pradžioje. Atvirkščiai ‒ ji gaivalinga, kupina energijos, besiblaškanti pasaulyje, į kurį atėjo nežinia kodėl. Be prasmės. Monologas išsakomas trečiuoju asmeniu (anot S. Becketto remarkos apie judesius pjesės pradžioje ‒ „Šiam judesiui visiškai užtenka pauzės, kol LŪPOS atsikvepia po aistringo atsisakymo išsižadėti trečiojo asmens“[1]) ‒ taigi, iš susvetimėjimo su savimi, iš „ne aš“ pozicijos. Aktorės kūnas gana greitai paklūsta kalbos diktatui ‒ atkakliai, desperatiškai tariamų žodžių ritmikai, rezonuojančiai su šv. Kotrynos bažnyčios skliautų aidu. Susidaro įspūdis, kad svarbiausiu veikėju tampa garsas, netgi kvėpavimas (S. Becketo pjesėje veikiantis „asmuo“ ir yra tiesiog LŪPOS, ką aktorei puikiai pavyko perteikti labiausiai viso kūno judesių srautu, nes veidą dažnai dengdavo palaidi plaukai).

Kalbejimas

O mes, žiūrovai, susodinti iš abiejų pusių aplink laikinai scena tapusia erdvę bažnyčios vidury, užgniaužę kvapą stebime dievoieškos dramą. Ta erdvė ‒ stačiakampis tarp nišos iš vienos pusės ir Dievo Apvaizdos koplyčios ‒ iš kitos, kuriuo nuo nišos link koplyčios juda aktorė, ‒ tai jos išpažintinė kelionė per gyvenimą. Koplyčios erdvėje, atskirtoje metaliniais ornamentuotais vartais, ‒ baltai apsirengęs vaikas. Jis nebylus, laukiantis. Becketto pjesėje tai ‒ menamas klausytojas, kurį autorius linkęs matyti kaip aukštą, į juodą apsiaustą įsisupusią belytę būtybę. E. Koršunovo spektaklyje ji transformuota į vaiką ir primena labiau pačios besiblaškančios gyvenimo sūkuriuose veikėjos „alter ego“, vaikystę, kurios ji nepažino ir kuri būtų galėjusi būti jos, jeigu pasaulis iš pat pradžių („dar nekalbantį vaiką“) būtų apgaubęs meile. Tačiau ar tokiu atveju žodžiai būtų prasiveržę? Dievas ateina per kalbą ‒ ir žiūrovo sąmonėje tai neišvengiamai susijungia su Evangelijos pagal Joną ištarme: „Pradžioje buvo Žodis“. Tačiau žmogui kalbos dovana per sunki. Kalba jį užvaldo, reikalaudama duoklės sau ‒ išreikšti mintį, sudėlioti nuoseklų pasakojimą (galbūt ‒ gyvenimo). Žmogui ‒ silpnai būtybei ‒ tai neįmanoma užduotis. S. Becketto pjesėje tą neįmanomybę rodo pauzės tarp trūkčiojančio monologo, o jos pabaiga atrodo tokia pat nusitęsianti pauzė prieš dar vieną iš begalinių mėginimų pradėti pasakojimą. Ją žymi brūkšnys. E. Koršunovo spektaklyje pabaiga kur kas ryškesnė. Atomazga neabejojam: tai susitikimas su Dievu ar Dievuje: susijungiančios rankos, iš pradžių ‒ per metalinių vartų pinučius, paskui ‒ vaikui įžengiant į kalbėtojos gyvenimą. Interpretacijai vietos nepalikta. Bent taip regisi stebint iš šalies.

Paskutinioji

IMG_6929

Kokie trūkumai? Nuspėjamumas. Beveik galima nujausti, kokius judesius aktorė darys, kad jos kelionė žingsnis po žingsnio nuo nišos artės iki koplyčios, kad kurioje nors monologo vietoje ji būtinai parkris ant grindų Kristaus poza… Kad galiausiai vidinis kalbėtojos vaikas bus išvaduotas jųdviejų rankų jungtimi. Ir toji pusvalandžio trukmė iki atomazgos. Tarsi atsakymą būtum gavęs per greitai. Nors, kita vertus, argi žmogaus gyvenimas ‒ ne viena akimirka, ne vienas (nors ir kančios kupinas) kvėptelėjimas?..

Rugpjūčio 22 dieną šv. Kotrynos bažnyčioje spektaklis buvo suvaidintas trečiąjį kartą. Įdomu, ar pirmuosius kartus ši kelionė buvo panaši? Man visai norėtųsi, kad pabaiga kas kartą būtų vos vos kitokia. Galbūt taip būtų priartėta prie Becketto mistiko ‒ be atsakymų? Tačiau čia jau ‒ režisieriaus valia…

Paskutinioji_2

Spektaklio nuotraukos Unstill Pictures

[1] Samuel Becket „Ne aš“, vert. Saulius Repečka, in Teatras, dramų rinkinys, Vilnius, Baltos lankos, 2009, p. 288.

Gintarė Adomaitytė. Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

MBalmanachoViršelis

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

MBalmanachoAmbrazaitė

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

MBalmanachoKlimas

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip   tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

MBalmanachoGrajauskas

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

MBalmanachoNorkūnas

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitą barmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

MBalmanachoŠvedaitė

Štai ir rašinio pabaiga – nelyg desertas ar taurelė prieš miegą – pasakojimas apie Lauros Švedaitės prozą, nuoširdžius, net naivius ieškojimus. Reiklioji Neringa Butnoriūtė jos lakoniškus ciklus ,,Sekretai“ ir ,,Siaubo istorijos“ lygina su Undinės Radzevičiūtės rašymais.

Ne, ne, ne.

Kai tik pradėjau skaityti Laurą, pamačiau ir išgirdau Astą. Žinoma, kad Astą Plechavičiūtę, jos keistą, atvirą, tylų, o taip veikiantį balsą – kai Astos knygą ,,Nelyginiai metai“ (2008) skaitai ar kai jos pačios klausai. Lyg stringa, lyg kliūva, o jau kaip nemadinga, bet veža – paklūsti. Nes beveik juvelyrika.

Ką galėčiau pranašauti arba ko linkiu Laurai, jei tik jai mano linkėjimų reikia?

Precizikos jau esama. Per maža. Bėda su paskutiniuoju sakiniu ar keliais paskutiniais – beveik kiekviename rašinyje. Viskas Lauros jau pasakyta. Viskas. Aiškinti nebereikėtų.

Penketuko vyriausia autorė gimusi 1989 metais. Jauniausio gimimo data – 1996.

Vasaros liūčių beklausanti, miškų ir ežerų paunksmėje apsigyvenusi, nejau  galiu pranašauti ,,Slinktims“ tokio ar anokio gyvenimo?

Jos slinks.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Eilėraščiai

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka
Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka

Esu Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė, verčiu ir rašau tik dėl vienos priežasties – mane domina istorijos. Jos tarsi pačios mane susiranda: įsiskverbia į kiekvieną dieną ir akimirką, atsiskleidžia pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis ir nebelieka nieko kito, tik jas užrašyti. Taigi vertimas man – tarsi atostogos nuo nuosavų istorijų. Tuomet savo nerimstančiai vaizduotei galiu pasakyti: „Labai atsiprašau, bet juk matai, kad esu užsiėmusi! Prašau ateiti vėliau.“ Tik ji ilgai nesnaudžia, toji vaizduotė. Aš niekada nežinau, ką ji gali iškrėsti ir kada. Jaučiuosi tarsi gyvenčiau tarp dviejų paralelių pasaulių – vienas yra šis, kurį vadiname tikruoju, o kitas, vaizduotės pasaulis, – tas, kuris tikresnis man. Man telieka pastarąjį prisijaukinti, išmokti su juo gyventi, o gal, jei labai pasiseks, iš tų šėlstančių vaizduotės bangų išgriebti vieną kitą gintarą.

1

Į SAVE

GIMIMAS 

Rodos dar vakar buvai tik sėklelė

Netyčia įkritusi man tarp minčių

Tik idėjos užuomazga

 

O dabar štai – užaugai

Jaučiu tavo judesius

Plaudama grindis

Dainuodama vaikams lopšinę

Rūšiuodama kojines

 

Pradėjau tave netyčia

Palaimingo užsimiršimo akimirką

Kas dabar bus?

 

Rangosi naujos siužeto linijos

Personažai kalba mano galvoje

Atkakliai ryškėja detalės

 

Laikas gimdyti, žinau

Bet renkuos nežinoti

 

Indai neplauti

Drabužiai nelyginti

Lovos nepaklotos

 

Nesiveržk taip stipriai iš manęs

Palauk, kol skalbiniai

Tvarkingai suguls į spintą

Kol bus suvalgytos

paskutinės vakarienės

 

Ne, liaukis! Ne!

 

Ek, tebūnie

Tavo valia…

 

KIEK  KARTŲ

 

Kiek kartų tavęs atsižadėjau

Paniekinau

Apsimečiau, kad nepažįstu

 

O tu ištikimai sekei iš paskos

Kaip šuo, kuris myli net ujamas

 

Kiek kartų su tavimi skyriausi

 

Vijau iš namų

Pakeičiau spynas

 

Tu vis grįždavai

Pro rakto skylutę

Pro orlaides kartu su vėju

 

Kantriai tarsi motina

Kęsdavai mano ožiavimąsi

Pabėgimą į darbus ar santykius

Pastangas apsimesti tuo, kas nesu

 

Tarsi mylintis tėvas

Supdavai glėbyje

Kai parsliūkindavau

Apipešiota

Nuvarvėjusiu tušu

Girta nuo gyvenimo

 

Neprašydavai, kad atgailaučiau

Neklupdydavai kampe ant žirnių

 

Tik duodavai

Baltą popieriaus lapą, rašiklį

 

O jei nebepajėgdavau jo nulaikyti

Drebančiom rankom

 

Įrašydavai man žodžius

Tiesiai į širdį

 

PALAIMINIMAS

 

Baba

Man dažnai

Sapnuose pasirodo

 

Štai ir šiąnakt atėjo

Didžiai susirūpinus

 

Vėl eilėraščius rašai? – klausia.

 

Žiūrėk

Kad tik ko neišeitų.

 

O tai vyras paliks.

 

Kas paskui tave ims

Pagyvenusią.

 

Ką žmonės pasakys

Ir kaip čia atrodys.

 

Bent jau būk atsargi

 

Venk moterų tuščiais kibirais

 

Apeik iš tolo

Juodus katinus

 

Neik per kapines

Mėnesio tryliktą dieną

 

Ale ką jau

Matau, kad kitaip negali

 

Eikš, palaiminsiu

 

SUSIGRĄŽINIMAS

 

Surankioju save

Nuo grindų

Po šapelį

 

Susišluoju

Iš kiekvieno kampo

Po trupinį

 

Iškratau

Iš senų rankinių

 

Nugrandau

Nuo pridegusių keptuvių

 

Nulaižau

Tau nuo krūtinės

 

Iščiulpiu

Vaikams iš tarpupirščių

 

Godžiai susiglemžiu

Viską, ką buvau išdalinusi

Lengva ranka išmėčiusi

 

Įlindus į kampą

Šiepiu dantis ir urzgiu

Net kai nieks nebegraso atimti

 

PRIEŠ AUDRĄ

 

Laukimas kybo virš galvos

Kartu su debesim

 

Tvanki tyka

Išsklinda po laukus

 

Tik vėjo malūnėlis

Nepailsdamas vis tarška

Tarsi įkyri kaimynė

 

Kuri seniai pasislėpė

Namuos, pabūgus

Vis tirštėjančios tamsos

 

O vėjas šiurkščiai glamonėja

Ką tik išskalbtas paklodes

 

Baltas ir nekaltas

Lyg nieks ant jų

Dar niekuomet nesimylėjo

 

Staiga dangus suskyla

Kaip aprūkęs stiklas

Ir pažyra šukėm

 

O aš išsitiesiu visu ūgiu

Sutikdama sau lygią

 

Išrauk mane su šaknimis

Nunešk ant vėjo keteros

 

Ten, kur derlinga žemė

Pasirengusi priimti

Mano subrandintas sėklas

 

Neklausinėdama,

Kas gi iš jų išaugs

Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka

2

IŠ (ŠEIMOS) FRONTO

 

VIRTUVĖJE

 

Kas vakarą

Skiriame pasimatymą

Prie viryklės

 

Kas vakarienei?

(Ar manęs pasiilgai?)

 

Virtos bulvės su padažu

(Taip, tu juk žinai)

 

Palei garuojančius puodus

Stovim įraudę, sunkiai alsuodami

 

Aistringai žvanginam

Peiliais, šakutėm

 

Ir vėl bulvės?

(Noriu pabūt su tavim)

 

Vaikai jas mėgsta

(Dabar neturiu laiko)

 

Siekdami lėkščių

Lyg netyčia susiduriam

 

Ir vėl skubiai atsitraukiam

Puodų dangčiais apsiginklavę

 

SUSITIKIMAS

 

Pagaliau

Diena baigiasi

 

Pasakos pasektos

Žaislai sutvarkyti

Vaikai pagaliau užmigdyti

 

Tylu

Kad net atima žadą

 

Griūnu į lovą

Apdujus iš nuovargio

 

Apgraibom nusirengiu

Guliu nuoga

Išsipleikusi

 

Kojos neskustos

Plaukai susivėlę

Dantys, ir tie nevalyti

 

Nieko o nieko nenoriu

 

Net jei penki bradai pitai

Šoktų striptizą

Stručių plunksnomis apsikaišę

 

Man būtų vis vien

 

Bet čia virsteli durys

Tu įsėlini

Nesiskutęs

Dvelkiantis prakaitu

 

Jokio šampano, gėlių

Pažadų mylėt iki grabo lentos

 

Tiktai sumurki

„Aš be tavęs negaliu“

 

Ir naktis štai prasideda

 

 

NORŲ SKRYNELĖ

 

„Mano raktelis!

Jis užkrito už lovos!“

 

Tu stovi tarpdury

Basa, trumpais naktinukais

 

Lopšinės seniai išgiedotos

Nuovargis lipdo akis

 

Rytoj man į darbą

Pageidaučiau

Trupučio ramybės

 

„Mama! Mano raktelis!“

 

„Koks dar raktelis?

Kodėl tu ne lovoj?“

 

Mano pyktis

Užgniaužtas

Dėl to dar baisesnis

Prikausto tave prie grindų

 

Bet vis tiek atkakliai

Pakartoji

 

„Raktelis! Nuo norų skrynelės!

Padėk jį surasti!“

 

Staiga pabundu

Lyg iš sapno

 

Juk tokį raktelis ir aš

Kadaise pametus esu!

Iki šiol jo vis ieškau…

 

Ropščiuosi iš lovos

Dundu į tavo kambarį

 

Klaupiuosi ant kelių

Šliaužioju ir čiupinėju

 

Tarp žaislų ir išmėtytų kojinių

Tarp savo praeities draiskanų

Naršau it pamišusi

 

„Štai jis! Tu jį radai!“

Radau, kokia laimė

 

TĖVO BARZDA

 

Daugelį metų laikiau

Stalčiaus dugne

Tavo embrioną

 

Vis nedrįsau

Išmesti

 

O gal dar

Atgysi?

 

Buvai mažas ir susigūžęs

 

O taip norėjau, kad taptum

Neaprėpiamas

Visur esąs

Galingas

 

Kad galėčiau pasislėpti

Tau pažastyje

 

Užmigti barzdoje

Lyg lizdelyje

 

***

Kartą sutikau tave

feisbuke

 

Buvai beveik tikras

 

Nuotraukas keitei

Tarsi žmonas

 

Žadei futbolą

Su savo vaikų galvomis

 

Beldžiausi

Į kompiuterio stiklą

 

Ir vis laukiau

Kol tau užaugs barzda

 

Kol ji nusidrieks

Machačkalos gatvėmis

 

Vešli ir juoda

Sugers ant grindinio telkšantį

Herojų kraują

 

Sūnų netekusios motinos

Ja šluostysis ašaras

Keikdamos Alacho karius

Ir melsdamos to paties

Alacho pasigailėti

 

Vis dar laukiu, kol toji barzda

išsirangys per Kaukazo kalnus

tarsi gyvatė įšliauš per langą

į mano namus

 

Kad aš galėčiau

į ją įsikniaubti

ir užmigti

bent kartą

saugi.

Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

3

MOTERŲ ISTORIJOS

 

I

 KAMBARYS

 

Slepiamės

už kavos puodelių

(cappuccino, latte, machiatto)

madingų apdarų

(zara, next, victoria’s secret)

už savo karjerų

(CEO, CFO, COO)

 

Mūsų vyrai – sėkmingi,

Vaikai – teisingai ugdomi,

O mes – daug pasiekusios.

 

Šypsomės

Aštriais dantimis

 

Ant puodelių

Paliekam raudonus

Lūpdažių pėdsakus

 

 

II

KITAS KAMBARYS

 

Žiūrim viena į kitą

Nuogos

Randuotos

Pailsusios

 

Pasenau

Jis manęs nebemyli

Mano krūtys nukaro

Liemuo niekuomet nebebus toks, kaip buvęs

 

Mano kūdikis sunkiai serga

Apraudojau jį dar nemirusį

 

Nerandu darbo

Nežinau, kas esu ir ko noriu

 

Sudedam savo rūbus į katilą

Purvinus kruvinus sudėvėtus

Virinam skalbiam skalaujam

 

Tol, kol vėl tampa balti ir skaistūs

 

Tol, kol nebesvarbu,

Kur kieno suknelė ar palaidinė

 

 

III

 UŽ KAMBARIŲ

 

Į gaivų girios šnaresį

panyram

 

Ir nuplaukiam

Be jokių pastangų

 

Ne žmonos mes

Ne motinos

Ne moterys

 

Tiktai bebalsės žuvys

verpete

 

Giria ištvinsta

Išsilieja

 

O mes iš lėto

Palaimingai

Grimztam

 

Pro čiuptuvus

šakų

 

Pro vėjų

Jūržoles

 

Į susiraizgiusią

Šaknų koralų tylą

Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuortauka
Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuotrauka

97-asis LNOBT sezonas: „Romeo ir Džuljeta“, „Piaf“ ir nauja Ramintos Šerkšnytės opera

Mauro Bigonzetti baletas „Piaf". Piaf - Monica Garcia Vincent (c) Gent Weigelt. Hanoverio valstybines operos nuotrauka
Mauro Bigonzetti baletas „Piaf”. Piaf – Monica Garcia Vincent (c) Gent Weigelt. Hanoverio valstybines operos nuotrauka

97-asis LNOBT sezonas: „Romeo ir Džuljeta“, „Piaf“ ir nauja Ramintos Šerkšnytės opera

Vasarą teatrai atostogauja, tačiau žiūrovams – tai puikus metas suplanuoti savo kitą teatrinį sezoną. Juolab kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 2016–2017 m. sezono renginius skelbia jau nuo gegužės mėnesio: iki rugsėjo pabaigos vyksta abonementinė akcija, kurios metu galima įsigyti bilietų itin palankiomis sąlygomis. Verta suskubti – numatyta įdomių ir neeilinių renginių.  

97-asis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezonas bus intensyvus: nuo rugsėjo 16 iki gegužės 21 d. bus parodyta 15 pavadinimų baletų, 15 operų, 6 veikalai vaikams – 3 operos ir 3 baletai. Įvyks keturi išskirtiniai koncertai, bus rengiama Baleto savaitė, laukia ryškūs debiutai.

Be abejo, sezono viršūnės yra premjeros – jų numatytos trys. Spalio 28 d. įvyks baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera. Spektaklio choreografas – LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Naujasis pastatymas skiriamas Williamo Shakespeare’o 400 metų jubiliejui. „Romeo ir Džuljetą“ Pastoras jau yra pastatęs Škotijos balete, Varšuvoje ir Čikagoje su Geoffrey baleto trupe. Sergejaus Prokofjevo partitūrą pastatymui rengs dirigentas Modestas Pitrėnas, antrasis dirigentas ‒ Modestas Barkauskas.

Premjeros_Romeo ir Dzuljeta_plakatas (c) Jurate Juozeniene
Premjeros “Romeo ir Dzuljeta” plakatas (c) Jūratė Juozėnienė

2016 m. gruodį reikšmingą gyvenimo sukaktį švęs ir Krzysztofas Pastoras. Ta proga gruodžio 14–18 d. rengiama Baleto savaitė, kurioje bus parodyti geriausi LNOBT baleto vadovo spektakliai – „Tristanas ir Izolda“, „Romeo ir Džuljeta“, „Spragtukas“, o gruodžio 17-ąją, choreografo gimimo dieną, įvyks Gala koncertas su pasaulio baleto žvaigždėmis.

Romeo ir Dzuljeta(choreografija: Krzysztof Pastor) (c) Ewa Krasucka. Lenkijos nacionalinio baleto nuotrauka
Romeo ir Dzuljeta(choreografija: Krzysztof Pastor) (c) Ewa Krasucka. Lenkijos nacionalinio baleto nuotrauka

Baleto gerbėjus turėtų pradžiuginti ir Naujieji – gruodžio 31 d. bus rodomas vienas naujausių LNOBT spektaklių „Don Kichotas“ su baleto žvaigždžių duetu Nicoletta Manni („La Scala“) ir Osielu Gouneo (Anglijos nacionalinis baletas).

2017 m. kovo 4 d. LNOBT scenoje įvyks pasaulinė premjera. Tai Ramintos Šerkšnytės opera vaikams „Penki Merės stebuklai“ pagal Pamelos Travers knygas apie Merę Popins, libretą parašė Ramutė Skučaitė. Ši opera – dar vienas LNOBT jau gana seniai surengto operų vaikams konkurso (kurį 2010 m. laimėjo Jono Tamulionio opera „Bruknelė“) rezultatas. „Penkis Merės stebuklus“ stato režisierius Kęstutis Jakštas, dailininkas Gintaras Makarevičius, spektaklio muzikos vadovas Julius Geniušas, taip pat diriguos Modestas Barkauskas.

Raminta Serksnyte (c) Narimantas Serksnys. LMIC archyvas
Raminta Šerkšnytė (c) Narimantas Šerkšnys. LMIC archyvas
Premjeros "Penki Meres stebuklai" plakatas (c) Juratė Juozėnienė
Premjeros “Penki Meres stebuklai” plakatas (c) Jūratė Juozėnienė

Balandžio 21 d. įvyks antroji sezono baleto premjera. Ji ypatinga, mat tai – vieno garsiausių šių dienų Europos choreografų, šiuolaikinio baleto žvaigždės Mauro Bigonzetti baletas „Piaf“ pagal charizmatiškosios prancūzų atlikėjos Édith Piaf dainas. Beje, Bigonzetti yra naujas paskirtasis Milano „La Scala“ baleto vadovas (šių pareigų imsis 2018 m.).

Jau įprasta LNOBT repertuare matyti koncertus. Rugsėjo 28 d. geriausių pasaulio orkestrų, grojusių teatre, galeriją papildys Karališkojo filharmonijos orkestro iš Londono koncertas, diriguos pasaulinį pripažinimą pelnęs batutos meistras Charles’is Dutoit.

Spalio 7 d. mūsų teatro scenoje pasirodys stulbinamą karjerą šiuo metu daranti latvių primadona Kristine Opolais. Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre ji laikoma bene pagrindine G. Puccini vaidmenų atlikėja, ji taip pat dainuoja Vienos ir Berlyno valstybinėse operose, Londono „Covent Garden“ teatre ir kitur. Opolais rečitalį diriguos jaunosios kartos italų dirigentas Sesto Quatrini.

Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, teatro scenoje skambės Gioacchino Rossini „Stabat Mater“. Dainuos Sandra Janušaitė, Eglė Šidlauskaitė, Tomas Pavilionis ir Liudas Norvaišas, LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), grieš LNOBT simfoninis orkestras. Diriguos Robertas Šervenikas.

2017 m. žiemą į teatro repertuarą sugrįš Anthony Minghellos statyta „Madam Baterflai“ (sausio 26–vasario 4 d.). Iki tol spektaklis buvo intensyviai rodomas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre (beje, jame debiutavo ir Kristine Opolais), nes, kaip žinia, tai bendras šio teatro ir LNOBT pastatymas. Pagrindines partijas dainuos Sandra Janušaitė ir Merūnas Vitulskis, diriguos italas Gianluca Marciano.

Užtat Jules’io Massenet „Manon“ nuo 2017 m. išvyks į San Franciską (tai bendras LNOBT, San Francisko operos ir Izraelio operos spektaklis). Tad rudenį bus parodyti trys paskutiniai spektakliai Vilniuje (rugsėjo 29, spalio 14, lapkričio 25 d.).

Naująjį sezoną rugsėjo 16 d. pradės naujausias teatro operos pastatymas „Don Karlas“ su pirmąja solistų sudėtimi: dainuos Adamas Diegelis (JAV), Askaras Abdrazakovas (Rusija), Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Valdis Jansonas (Latvija, Italija), Liudas Mikalauskas. Diriguos spektaklio muzikos vadovas Pierre’as Vallet.

Gruodžio 30 d. bus rodoma ypatinga „Traviata“ – dainuos pernai Violetos vaidmeniu lietuvių melomanus sužavėjusi Katerina Tretyakova (Vokietija) ir Merūnas Vitulskis.

Teatro trupės solistų gretas atskiruose spektakliuose papildys puikią karjerą užsienio teatruose darantys Edgaras Montvidas („Eugenijuje Onegine“), Kostas Smoriginas („Figaro vedybose“, „Eugenijuje Onegine“), Laimonas Pautienius („Figaro vedybose“), Almas Švilpa („Skrajojančiame olande“), Kristianas Benediktas („Karmen“).

Merūnas Vitulskis dainuos net keliose operose („Bohema“, „Eugenijus Oneginas“, „Madam Baterflai“, „Traviata“). Kitą sezoną vėl gana aktyviai į spektaklius įsilies Sandra Janušaitė – ją girdėsime „Skrajojančiame olande“, „Bohemoje“, „Madam Baterflai“, „Figaro vedybose“, „Eugenijuje Onegine“.

LNOBT informacija ir nuotraukos

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU