GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie šunis, žaislus ir žmones

Kazijevaite

Gintarė Adomaitytė

Apie šunis, žaislus ir žmones

O juk ne tik apie juos – ne vien apie šunis, žaislus ir žmones – yra ši knyga.  Ji – apie meilę. Ir apie atsisveikinimą visiems laikams… Bet visų pirma papasakokime apie knygos „Mano sesė ir aš“ (leidykla Tyto alba, 2018) autorę.

Kazimiera Kazijevaitė – vertėja. Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytoja. Poetė, debiutavusi svetainėje www.menobangos.lt. Prozininkė, sukūrusi romaną „Septynios kartos“ ‒ už jį apdovanota ne tik skaitytojų komplimentais, bet ir Kazimiero Barėno literatūrine premija. Svarbu minėti, kad Kazimiera Kazijevaitė – ir dviejų dukrų mama. O dar – reikli knygų skaitytoja, besidominti vaikų literatūra. Tad nieko keista, kad Kazimiera pagaliau atėjo ten, kur jos senokai laukta – į ką tik minėtą vaikų literatūros pasaulį.

„Mano sesė ir aš“ – trijų dalių pasakojimas, kuriame svarbiausios yra dvi sesės, Goda ir Saulė. Sudėtingą seserystės jausmą galima laikyti pagrindine (ar viena pagrindinių) knygos gija, apjuosiančia ir surišančia segmentus, kartais bandančius smagiai išsprūsti iš autorės rankų. Ir Godos, ir Saulės pasauliai sudėtingi, nebūtinai sutampantys, kartais – gana rūsčiai susikertantys. Pirmoji dalis ,,Mūsų abiejų tėtis“ atskleidžia ankstyvąsias tapatybės paieškas, galinčias prajuokinti suaugusį skaitytoją. Anaiptol ne mažąjį… Vyresnėlės ir jaunėlės prigimtinė konkurencija ne toks jau paprastas reiškinys.

Vis dėlto šią, pirmąją dalį, laikau lengvabūdiškiausia, balansuojančia ties riba:  asmenininiai užrašai/literatūra. Kuo toliau – tuo giliau. Skaitytojus (ir vyresnius, ir mažesnius) autorė jau supažindino su šeima, jau apgyvendino knygoje tartum svetingame vasarnamyje. Laikas kalbėti apie… mirtį.

„Gilė iškeliauja“ – tai antroji dalis, pasakojanti apie ištikimą šunį. „Tik pati Gilė nesirūpina dėl to, kuris vaikas gimė pirmas, o kuris antras. Abiem mergaitėms ji leidžia ant jos lipti, bučiuoti ją į drėgną, šaltą nosį ir nė nesuurzgia, jei kuri netyčia per smarkiai patempia už uodegos. O svarbiausia, kad Gilė niekada nebūna užsiėmusi jokiais reikalais ir visada nori žaisti! Juk Gilė neina į darbą kaip mama ir tėtis. Ji neatsakinėja į laiškus. Ji neskaito laikraščių. Ir nesikalba telefonu tada, kai jos labiausiai reikia. Kas gali būti geriau?“ (p. 48).

Gali būti tik blogiau. Gilė sensta, sirguliuoja, merdi… Žodis po žodžio, sakinys po sakinio mus artina prie tartum nevaikiškos temos – kelionės amžinybėn. Pasakojama apie šunį, o tiek daug pasakoma apie žmones. Saulės pastanga Gilės šuniškas pareigas paskirti žaisliniam meškinui, Godos rūpestis sodo paukščiais, mamos sekama istorija apie Gilės vaikystę, tėčio santūrumas… Visa tai – tikras gyvenimas. Ir tikra literatūra, to gyvenimo anaiptol nesaldinanti, tik šiek tiek pakylėjanti, tik įsupanti į švelnią romantikos skraistę.

Trečioji dalis ‒ „Širdies kalba“ – jau lengvesnė, smagesnė, tartum padedanti primiršti, bet nepamiršti atsisveikinimo su Gile. Lauke viešpatauja vasara – liepos mėnuo.  O gretimame kieme dairosi Naja – mergaitė, atvykusi iš kitos šalies ir nemokanti lietuviškai. Bus nuotykių prie upelio, bus žaidimų, bus naivaus melo ar gudravimo. Laukia net slaptas apsilankymas pas raganą  apžiūrėti… ką tik gimusių kačiukų.

Čiur – štai smagus žodelis, aidintis mergaičių žaidimuose. Čiur – sakau ir aš. Čiur – tai verta dėmesio, daugiasluoksnė knyga! Jos šriftui, maketui, įrišimui, Linos Kusaitės iliustracijoms priekaištų neturiu. Knyga neturėtų subyrėti, net jei bus skaitoma, sklaidoma, vartoma labai dažnai.

Juk bus?

 

 

 

 

Emilija Petkutė. Žmogus ar Dievas?

Filmo afiša
Filmo afiša

Žmogus ar Dievas?

Emilija Petkutė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos 11 kl. mokinė

„Žinau tiek pat, kiek žino žiūrovas“, ‒ teigia Yorgos Lanthimos. Tokiais žodžiais režisierius atsako paprašytas paaiškinti „Šventojo elnio nužudymo“ idėją. Pripažįsta, kad žino galbūt net mažiau už patį žiūrovą, nes filmą statė impulsyviai ir kai kurios detalės pasąmoningai kūrinyje susidėlioja pačios.  Pažiūrėjus kitus jo filmus (pavyzdžiui, „Omarą“ arba „Iltinį dantį“) net sunku patikėti, koks nuolankus ir paprastas šis menininkas iš tikrųjų yra. Už minėtus filmus Lanthimos gavo begalę apdovanomijų ir tai nepakeitė jo požiūrio. Graikijoje gimęs režisierius 2017 m. sukūrė „Šventojo elnio nužudymą“.  Šis kūrinys Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Filmas taip pat pasižymi absurdišku humoru, kuris sukuria tragikomedijos pojūtį. Režisierius remiasi gimtinės senovės mitu. Kaip tą senieną jis pritaikė šių dienų kinui?

Jau pirmame kadre atskleidžiama viso kūrinio tema – Styvenas atlieka širdies operaciją. Savo operacinėje jis – Dievas.  Giriasi kolegoms, mano, kad yra už juos visus geresnis. Namie žmona turi patenktinti jo seksuainius poreikius, leisti  jaustis „tikru vyru“. Veikėjui toks svarbus kitų pavydas, kad jis reguliuoja savo vaikų gyvenimus ‒ jie turi pranokti tėvo lūkesčius. Taip chirurgas elgiasi net su Martinu, berniuku, su kuriuo jau kurį laiką susitinka užkandinėje. Styvenas vaikinui dovanoja laikrodį, pasiūlo nupirkti jam pietus, reikalauja, kad prieš ateidamas susitikti Martinas paskambintų. Styveną prie Martino traukia jo keistumas, kitokia kilmė, todėl vaiką galima nustebinti brangiomis dovanomis. Taip pat ‒ kaltės jausmas, nes vyras žino, kad berniuko tėvas mirė dėl chirurgo neatsakingumo. Paaiškėja, kad vyras tik imituoja Dievo vaidmenį – turi problemų kaip ir visi kiti, tik jo problema kainavo kažkam gyvybę. Sužinome, kad vaikino tėvas mirė, nes Styvenas prieš operaciją buvo išgėręs. Kai pagrindinis veikėjas prie berniuko ima jaustis nebesaugiai, pradeda jį ignoruoti ir taip pablogina situaciją. Ateina atlygio valanda ir suserga kardiologo sūnus Bobas. Daktarai negali jam padėti, o dukrai Kim pradeda reikštis tie patys simptomai. Paaiškėja, kad dabar situaciją valdo Martinas, tačiau jis Dievu ne tik apsimeta, tačiau tai įrodo, kai jau kelias dienas nevaikščiojusiai Kim liepia atsistoti dėl jo ir ji tai padaro visai paprastai.

Šiame filme yra įvairių detalių, kurios irgi daug pasako apie kūrinio realybę. Nors Martinas elgiasi kaip nepritampantis paauglys, jo veiksmuose galima įžvelgti dievybės užuominų. Jis dažnai vėluoja į susitikimus su Styvenu, pakeičia dovanoto laikrodžio apyrankę, atsisako artumo su Kim, nors teoriškai su ja susitikinėja, ir sąrašas tęsiasi. Visi šie poelgiai gali būti paaiškinami paauglyste, todėl iškart ir nesuprantame, kad Martinas nėra žmogus – jis tik slepiasi paauglio kūne. Taip pat labai įdomu, kad Styvenui kalbant su Kim ir Bobo mokytoju, šis paaiškina, kad dukra gavo gerą įvertinimą už rašinį apie Ifigeniją, kuri buvo graikų mitologijos veikėja, Agememnono dukra. Kūrinys yra pagrįstas būtent mitu apie Agamemnoną, ir tai leidžia atpažinti ne tik Styveno ir mitologinio didvyrio situacijų paralelę, bet ir vyresnėlės likimą. Kai Martinas pasikviečia gydytoją į savo namus vakarienės, pasiūlo kartu pažiūrėti jo ir tėvo visų laikų mėgstamiausią filmą. Gerai įsiklausius vieninteliame kadre, kuriame jie žiūri filmą, girdime žodžius „Tu nesi Dievas“, kurie taip pat padeda suprasti, ko Martinas nori iš Styveno.

Agamemnonas (arba išvertus iš graikų kalbos „labai ryžtingas“) yra didvyris senovės graikų mitologijoje. Mite jis užsitraukia Artemidės nepasitenkinimą, nužudydamas jos šventą gyvūną – elnią, ir kad jos pyktis atslūgtų, turi paaukoti savo dukrą Ifigeniją. Ši paralelė kūrinyje yra labai aiški. Styvenas yra pripažintas kitų, gelbsti gyvybes, todėl gali būti vadinamas didvyriu, bet viena klaida užrūstina Dievą. Kaip ir mito veikėjas, chirurgas užjudina širšių lizdą ir turi paaukoti šeimos narį. Nors filme pagrindinis veikėjas gali pasirinkti bet kurį žmogų iš savo šeimos, Kim yra pasiryžusi aukotis, supranta savo likimą ir tai galima spręsti iš jau minėto jos rašinio apie Agamemnono dukrą. Deja, galiausiai miršta ne ji,  o Bobas, išrinktas burtų keliu. Kitaip nei mito veikėjas, gydytojas ilgai nepripažįsta realybės: per prievartą verčia vaikus valgyti, mano, kad jie simuliuoja, uždaro Martiną savo rūsyje, bandydamas priversti jį išgydyti šeimos narius, ir mano, kad pats gali viską sutvarkyti. Taip savo kaltę jis neigia visą laiką, taigi gal Martinas pas jį atklydo ne atsitiktinai, o kad subalansuotų pagrindinio veikėjo egocentriškumą.

Labai įdomus žmonos Anos vaidmuo. Ji bando būti tobula žmona bei mama: paklūsta vyro siekiui atrodyti kaip šeima be trūkumų, vaikus lepina, tačiau gali ir nubausti. Atrodo labai rūpestinga, daranti viską dėl savo vaikų, tačiau paaiškėja, jog jos gyvybė svarbesnė nei vaikų. Sužinojusi apie situaciją (kad mirti turi vienas šeimos narys), nepuola aukotis. Apskritai moteriai labiau rūpi, kaip žuvo Martino tėvas, nei situacijos sprendimas. Vėliau ji kaltina vyrą, kad turi kentėti už jo klaidą, ir staiga išgaruoja tobulos santuokos iliuzija – ji nenori būti susieta su savo vyro nuodėme, nenori aukotis, kad vaikai galėtų tęsti laimingą gyvenimą.

Kadras iš filmo.
Kadras iš filmo.

Visame kūrinyje vyrauja parodoksalumas. Filmas nagrinėja tamsias problemas, yra daug nerimą skatinančių vietų, tačiau iš vėžių išmuša jau minėtas absurdiškas humoras. Pagrindinis veikėjas pasakoja savo sūnui apie tai, kokius keistus dalykus jis darydavo savo tėvui iš smalsumo, vienu metu norisi iš jo keistumo juoktis, tačiau jis tai papasakoja labai rimtu veidu, tai yra bandymas priversti Bobą neapsimetinėti sergančiu, ir atrodo, kad jam gera pagaliau tai pasakyti garsiai. Tokios kvailystės, iš kurių, nežinai, ar juoktis, ar ne, atsitinka ne vieną kartą. Tai daro Styvenas, norėdamas pasirodyti prieš kitus, ir Martinas, dalindamasis savo išmintimi.

Režisierius pritaiko senovės graikų mitą šiuolaikiniam pasauliui labai taktiškai. Esmė yra ne tai, kad filmas yra juo pagrįstas, o kaip tai išreikšta. Lanthimos  leidžia žiūrovui pačiam išsiaiškinti, kas yra Martinas, duodamas tam tikrų užuominų. Jis išlaiko žmones šokiruojantį stilių ir stebina mus savo talentu.

Primename, kad apie J. Lanthimos filmą “Šventojo elnio nužudymas” “Meno bangoms” jau rašė kino kritikas Karolis Baublys savo “Kino dienoraščiuose”: http://www.menobangos.lt/antikos-pasaulio-atsvaitai-siu-dienu-visuomeneje-negailestinga-yorgos-lanthimos-diagnoze/

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Ignalinos dienoraštis

Pasivaikščiojimas I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pasivaikščiojimas I. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Ignalinos dienoraštis

  1. Sausis. Vilnius‒Ignalina

Apie gerumą ir pasaulio pabaigą

Paskutinę sausio dieną, Vilniaus geležinkelio stotyje, 14 valandą 15 minučių štai kas įvyko: akimirką pamaniau, kad gyvenimas yra švelnus ir teisingas. Įsitaisiau stoties skaityklėlėje, varčiau tai vieną, tai kitą knygą, bandydama nutarti, ar jų man reikės, ar ieškosiu bibliotekoje, gal net knygyne. O prie pianino… Prie pianino prisėdo įgudęs muzikantas ir skambino atpažįstamas melodijas…

Jei kam atrodo, kad visa tai išsigalvoju, tai ne, nė trupučio. Tą įspūdį iš tiesų galima patirti stotyje. Dabar jau taip.

Traukinyje elgiausi kitaip nei įprasta. Įprasta – skaityti „Šiaurės Atėnus“. Perku juos  Ignalinos „Iki“, dedu į kuprinę. Kartais ilgam. Tai – mano kelionių Ignalina‒Vilnius arba Vilnius‒Ignalina nuolatiniai skaitymai. Šį kartą turėjau žurnalą „Mūsų žodis“, pažįstamą nuo vaikystės. Jis leidžiamas ir Brailio raštu, skiriamas visiems, kam rūpi neregių ar silpniau matančių gyvenimas.  Svarbiausiu 2019 metų sausio įvykiu laikau Lietuvos televizijos serialą „Disidentai“, kurio net nemanau žiūrėti. Jo klausau iš kito kambario, ramiai dėliodama vakaro pasiansą. Tai filmas, pritaikytas neregiams. Žurnale perskaičiau, kaip tas darbas vyko, kas tekstus rašė. O rašė dr. Laura Niedzviegienė ir jos studentė Kristina Meilūnaitė. Sakyčiau, sėkmingai rašė – klausai kaip knygos, sukurtos esamuoju laiku.

Vykau iš Vilniaus į Ignaliną po įrašo, po FM Gold radijo laidos „Aklas pasimatymas“. Kristijono Bartoševičiaus kalbinama, pasakojau apie (ne)skaitymą, knygų muges, bibliotekas. Tai buvo pokalbis, kuriame save turėjau tramdyti: nemeluok, Gintare, nemeluok… Juk žinote, koks kyla noras teigti: skaitantys žmonės yra geri, protingi, jų gyvenimas sėkmingas, jiems lemta atspėti didžiąją paslaptį ir taip toliau, toliau, toliau…  O juk viskas yra kitaip. Sutinkame pasipūtusių, įniršusių,kerštingų knygių – jų reiklumas liejasi per kraštus, užgoždamas tai, ką pasaulyje laikau svarbiausiu: gerumą.

Milijonus kartų girdėjau: geras žmogus – ne profesija. Nejau? Tai kodėl nuolatos klausinėjame: ar gera tavo mokytoja, ar geri šeimos gydytojas ir slaugytoja, ar… ar…  „O dabar jūs, rašytoja, pasakykite vaikams, kad skaityti reikia“, – daugybę kartų girdėjau griežtą priesaką, svečiuodamasi mokyklose ar bibliotekose. Reikia, būtinai reikia – kol mokomės. O šiaip… Skaityti galima!

Su juo, tuo skaitymu, siejasi man įdomūs sausio įvykiai. Įpusėjus mėnesiui, Ignalinos  bibliotekoje stojau prieš Skaitytojų klubą ir bandžiau apžvelgti Knygų metų rinkimų ryškiausias knygas – kitaip tariant, penketukus. Dabar jau džiūgauju, gavusi šią užduotį. Perskaičiau visas knygas.  Nė viena nesukėlė man nei pykčio, nei nerimo, nei kitų blogų jausmų. Kurią pasirinkau mėgstamiausia? Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Toks šiltas, jaukus, sklandus pasakojimas apie miestelį, kuriame gyvenimas šiek tiek kitoks, nei įprasta. Nesimaivanti, nepataikaujanti, dirbtinai nesuvaikinta knyga. Primenanti ne tik stebuklus, pavaldžius žmogui, bet ir žmogiškąjį gebėjimą aukotis. Tiesiog gerumą, apie kurį ką tik bandžiau nemikliai samprotauti.

Ką rinkosi bibliotekos skaitytojos ir skaitytojai? Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“, Leonardo Gutausko „Pravardes“, Antano Šileikos „Basakojį bingo pranešėją“, Rūtos Oginskaitės ir Grigorijaus Kanovičiaus „Žvilgtelėk“.

Apie kultūros istoriko Aurimo Švedo ir Irenos Veisaitės pokalbių knygą „Gyvenimas turi būti skaidrus“ tą kartą nutarėme nekalbėti. Nes… Mes jau žinojome, kad po savaitės į Ignaliną atvyksta Aurimas Švedas. Labai jo laukėme. „Ar patvirtinate mano mintį, kad istorija tėra interpretacijos?“ – teiravosi mokytoja Irena Šaltienė. Aurimas patvirtino. Kalbėjomės ne tik apie knygą. Ne tik apie Ireną Veisaitę – jos išmintį ir pribloškiančias patirtis. Ir apie XX amžių – jo epochas, ir apie vakarykštę dieną, kurios, pasak istoriko, nebėra – ją primena tik tam tikri fragmentai, kurie mus pasiekia. Ko gero, tie žodžiai ir padrąsino mane pagaliau imtis štai šio dienoraščio: šiokio tokio man svarbių fragmentų užrašymų.

Štai dar viena knyga, padėjusi man žvelgti į pasaulį kitaip: Marcelio Ayme ,,Katinėlio Murklio pasakos“ (iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė, leidykla „Gelmės“). Sausio 30 dieną apie ją kalbėjomės…  ne, kol kas ne Ignalinoje… kalbėjomės Vilniuje, Prancūzų institute. Emė – taip tariama rašytojo pavardė. 1902‒1967 – tai jo gimimo ir mirties datos. Jo apsakymai „Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną“, „Paskutinis“, „Nykštukas“, „Dermiušas“, „Talonas“ jau publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“. Galbūt apsakymai… Galbūt sakmės, šiurpės, pasakos ‒ graudžiai juokingos. Visa tai iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Labai laukiu dienos, kai minėtieji Emė kūriniai (gal ir daugiau jų rasis) pasirodys surinkti į vieną knygą.

O katinas Murklys? Jo dėka prisiminėme ir Ramutę Ramunienę (1918‒2015). Dėstytoją, vertėją… Jos inteligenciją, jos eleganciją, jos reiklumą sau ir kitiems, jos pagarbą žodžiui, sakiniui, frazei.

Apie pasakas pasakysiu štai ką: jose – valstiečių gyvenimo rūstybė, pagardinta smagiais nutikimais. Gyvuliai kalba kaip žmonės: jie pykstasi su šeimininkais, ginčijasi, gudrauja, pataikauja, linksmina ir juokina.  Tai Emė: šiurpiai smagus. Rašyta anaiptol ne naiviems vaikutėliams. Rašyta tiems, kuriems tikrovės nebaugu. Autoriaus vaizduotė liejasi per kraštus, bet galų gale įsilieja į vieną ąsotį.

Klausydama, kaip apie vertėją Ramutę Ramunienę pasakoja jos dukra Jonė, redaktorė Donata Linčiuvienė, jos buvusios studentės, šiek tiek… nuliūdau. Prisiminiau savo studijų metus. Kodėl, na kodėl mes, besimokantys anglų kalbos, prieš paskaitas virpėdavome, po jų išeidavome beveik raudodami – tokie nevykę patys sau atrodėme. Kodėl mano bendrakursiai, besimokantys prancūzų, ir prieš paskaitą, ir po jos smagiai kikendavo? Kas tai – britų ir prancūzų kultūrų, gyvenimo būdo skirtumai?

Dar du svarbūs sausio įvykiai.

Mes laimėjome! Lietuvos kultūros tarybos ekspertai palankiai įvertino Meno bangų projektą „Vaižgantas ir mes”. Laukiame kovo 17 dienos, jai ruošiamės.

Pasivaikščiojimas II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pasivaikščiojimas II. Neringos Dangvydės nuotrauka

Kiti įvykiai, gal reiškiniai? Tas garsas, tas sniego gurgždėjimas po kojomis… Tie briliantais ir deimantais saulėje tviskantys pusnynai… Ta miško ramybė…  Tas džiaugsmas kasti sniegą… Buvo dienų, kai myniau miške takelius, įsivaizduodama pasaulio pabaigą – be jokios be jokios rūstybės.

Susilieti su gamta – štai žodžiai, tapę lyg ir banalybe. Bet ar bandėte kada nors su ja susilieti?

Rašyta Ignalinoje 2019 metais, vasario 1 dieną.   

 

 

Baigėsi pirmasis „Dramokratijos“ eksperimentų etapas

Dramokratijos dirbtuvės
Dramokratijos dirbtuvės

Baigėsi pirmasis „Dramokratijos“ eksperimentų etapas

Pavasarį į penktuosius pjesių skaitymus pakviesiantis šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija” baigė pirmąjį etapą – savaitgalį baigėsi kūrybinės dirbtuvės su dramaturge, režisiere ir dramaturgijos konsultante AnnaLina Hertzberg.

Visuomet į aktualias problemas dėmesį atkreipianti „Dramokratija” šįsyk ėmėsi dramaturginių eksperimentų teatre trūkumo. Tris dienas geriausio festivalio draugo „Kablio” patalpose vykusiose dirbtuvėse viešnia iš Švedijos drąsino pradedančius dramaturgus ieškoti įvairesnių formų ir bendravimo su žiūrovais būdų.

AnnaLina Hertzberg
AnnaLina Hertzberg

„Kiekvieną dirbtuvių dieną pradėjome rašymo pratimais, kurie išjudina kūrybinį smegenų pusrutulį. Tikrai šaunu ir puikiai pravers ir po dirbtuvių!“, ‒ ateities darbus planavo dramaturgė Irena Kunevičiūtė. Antrąsyk į „Dramokratiją” sugrįžusiai Ivetai Volungevičiūtei itin patiko individualus dėmesys kiekvienam dalyvaujančiam dirbtuvėse ir jų pjesėms. Pirmąsyk festivalyje dalyvaujantis Matas Vildžius išskyrė dirbtuvių tikslingumą – nedidelis kiekis teorinės medžiagos ir pjesių interaktyvumą skatinantys AnnaLinos Hertzberg patarimai iš jos praktikos.

AnnaLina ir dalyviai.
AnnaLina ir dalyviai.

Po trijų intensyvių dienų šiek tiek pavargusi AnnaLina Hertzberg džiaugėsi turėjusi galimybę pažinti šiuolaikinius dabartinės Lietuvos dramaturgų balsus. „Nekantrauju sužinoti, kaip jiems sekėsi užbaigti pradėtas pjeses. Jei jiems pavyks ir bent viena ar dvi pjesės bus pastatytos teatro scenoje, man tai bus pats geriausias apdovanojimas už tai, ką aš darau”, ‒ atsisveikindama sakė dramaturgė.

Akimirka iš dirbtuvių.
Akimirka iš dirbtuvių.

Pjeses, kurias šiuo metu tobulina dirbtuvių dalyviai, bus galima išgirsti nemokamuose penktosios „Dramokratijos” skaitymuose. Šiais metais festivalis vyks balandžio 23–28 dienomis Vilniuje.

Sužinokite daugiau dramaturgiškų naujienų sekdami festivalio „Facebook” ir „Instagram” paskyras.

Organizatorių informacija ir nuotraukos.

Šiapus ir anapus tylos

Aktroė, rašytoja Birutė Mar ir Meno bangų vadovas Marius Kraptavičius. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka
Aktroė, rašytoja Birutė Mar ir Meno bangų vadovas Marius Kraptavičius. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Šiapus ir anapus tylos

Marius Kraptavičius

Ji Ignalinoje (ir ne tik Ignalinoje…) laukiama. Suprasta. Mylima. Rašytoja, aktorė, choreografė, keliautoja.

Kas ji? Žinoma, Birutė Mar.

Būtent Birutė pagelbėjo mums atsisveikinti su 2018 metais šiltai, prasmingai – poetiškai. Atvyko ne viena. Su ja – kompozitorius, profesorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas. Šiek tiek „kalti“, kad renginys įvyko, esame ir mes – VšĮ „Meno bangos“. O „kalčiausia“ kita VšĮ – Naujosios muzikos komunikacijos  centras, paremtas Lietuvos kultūros tarybos. Būtina minėti renginio šeimininkę – Ignalinos  viešąją biblioteką. Ir publiką –  skaitytojų bendruomenę, šį kartą gausiai susirinkusią, mokėjusią stebėti, stebėtis, nustebti.

Visada prieš renginį, kuriuo rūpinuosi, laukiu svečių prie bibliotekos durų ‒ visada. Šį kartą buvo aišku: besidominčių daug, jie viltingai nusiteikę. „Anapus tylos“ – taip Birutė Mar ir kolegos pavadino savo kompoziciją. Norintys patekti į tą anapus šiltai šurmuliavo, klegėjo, džiūgaudami ne tik todėl, kad jų laukia menų fiesta. Ir todėl, kad turi progą susitikti, apsikabinti, pasikeisti dovanomis, palinkėti vieni kitiems šio bei to svarbaus, esminio.

Birutė Mar. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka
Birutė Mar. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Man visai negėda: braukiau ašarą. Ne kartą. Ir ne aš vienas. Suspindėjo, sutvisko Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Donaldo Kajoko poezija. Buvo visko: ir tremtinių Kalėdų giesmė, ir Birutės Mar kelionių pasakojimai, ir naiviai džiugios aukštaitiškos Reginos Katinaitės eilės.

Bet svarbiausia, svarbiausia… Tartum nematomi, bet girdimi popietės atmosferą kūrė Kęstutis Kaupas, Antanas Kučinskas. Jie ir Birutė – susiderinę, susigroję, sutariantys.

Kompozitorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Vytautoi Lekavičiaus nuotrauka
Kompozitorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Ignalina nemėgsta poezijos? Nesupranta? Nenori?

Taip, kartą kitą Skaitytojų klube  esu girdėjęs itin skeptiškų žodžių, skirtų dabarties kūrėjams. Kita vertus, akivaizdu – Ignalina  mielai neria į meno bangas, jomis svaiginasi.

Nersime. Dar ne kartą. Į modernias, archaiškas, eksperimentines… Vienaip ar kitaip – banguosime.

MENO BANGOS taria ačiū visiems, kartu belaukiantiems įdomaus gyvenimo.

„Dramokratija“ kviečia eksperimentams nemokamose kūrybinėse dirbtuvėse

Dramokratija
Dramokratija

„Dramokratija“ kviečia eksperimentams nemokamose kūrybinėse dirbtuvėse

Eidami į teatrą žmonės dažniausiai puikiai žino ko tikėtis. Jiems puikiai pažįstama antikinių, šekspyriškų, commedia dell’arte, realistinių pjesių forma. Praėjusio amžiaus gale ėmė atsirasti paveikūs dramaturgijos kūriniai, išeinantys už scenos ir teatro apskritai ribų, panaudojus naujausias technines galimybes. Dabar atėjo laikas sukurti lietuvišką pjesės formą – teatrų scenose pasirodo vis daugiau lietuviškos dramaturgijos kūrinių, o kalbas, jog Lietuvoje nėra dramaturgų, keičia tautinės pjesės formos paieškos.

Dramokratija, 2018
Dramokratija, 2018

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“ grįžta ir kviečia iš naujo atrasti rašymą scenai. Šįsyk festivalis jaunuosius dramaturgus drąsins laužyti visas žinomas taisykles ir eksperimentuoti su tekstais teatrui – kuriant santykį su žiūrovais, savą pjesės struktūrą, kalbą ir t.t. 2019 m. jau penktą kartą vyksianti „Dramokratija“ ir ne tik suteikia platformą būti išgirstiems, bet ir skatina tobulinti savo rašymo įgūdžius. Šįsyk festivalis kviečia registruotis į nemokamas kūrybines dirbtuves su švedų dramaturge ir režisiere AnnaLina Hertzlig, kurios vyks festivalio geriausio draugo „Kablio“ erdvėse. Dešimt jaunų ir pradedančių dramaturgų, iki sausio 5 d. el. paštu registracija@dramokratija.lt atsiuntę savo motyvaciją, pjesės idėją ir pirmuosius dešimt pirmosios versijos puslapių, bus atrinkti dalyvauti dirbtuvėse.

Dramokratija, 2018.
Dramokratija, 2018.

Kūrybines dirbtuves vesiančios AnnaLinos Hertzlig darbai yra pasirodę Stokholmo miesto, Karališkajame Švedijos bei Suomijos, Gruzijos ir Baltijos šalių teatrų scenose. Ji dažnai veda tarptautines kūrybines dirbtuves, kuriose itin daug dėmesio skiria šiuolaikinėms pjesėms ir naujoms dramos bei pasirodymų formoms. AnnaLina Hertzlig yra viena iš šiuolaikinės dramaturgijos laboratorijos ir teatro „DramALH“ steigėjų bei vaikų ir jaunimo teatro „jaunoji scena / rytai“ meno vadovė.

Penktasis šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“ vyks 2019 m. balandžio 23–28 dienomis. Kasdienes festivalio naujienas sekite „Dramokratijos“ „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.
Organizatorių nuotraukos

Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“

Soile Isokoski. Asmeninio archyvo nuotrauka
Soile Isokoski. Asmeninio archyvo nuotrauka

Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje viešėjo garsi operos dainininkė, vienas žymiausių Europos lyrinių sopranų, Soile Isokoski. Lapkričio 22‒23 d. viešnia iš Suomijos vedė meistriškumo kursus pradedančioms dainininkėms. Trylikai merginų ji atskleidė stiliaus ir technikos paslaptis, kurias sukaupė dainuodama žymiausiuose Europos operos teatruose ir koncertų salėse, diriguojant tokiems meistrams kaip Zubinas Mehta, Riccardo Muti, Esa-Pekka Salonenas, seras Colinas Davisas, Seiji Ozawa, Valerijus Gergijevas, Pierre’as Boulezas, Danielius Barenboimas ir daugelis kitų. Soile Isokoski vaidmenų sąraše – pagrindinės partijos W. A. Mozarto, R. Strausso, G. Puccini, G. Verdi operose Vienos valstybinėje operoje, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan“ teatruose ir kitur. 2008 m. dainininkei suteiktas vienas garbingiausių klasikos pasaulyje Austrijos Kammersängerin apdovanojimas.

Prieš 5 metus palikusi operos sceną, Soile Isokoski iki šiol koncertuoja kaip dainų („Lieder“) atlikėja ir ypač daug dėmesio skiria pedagoginei veiklai, veda meistriškumo kursus visame pasaulyje.

Solistę kalbina Beata Baublinskienė.

Ar pirmą kartą viešite Vilniuje?

 Jau buvau čia atvykusi prieš pusę metų į virtualią perklausą, kurią kaip projekto „Development Virtual Audition“ dalį surengė jūsų akademija, Danijos karališkoji muzikos akademija ir Oulu taikomųjų menų universitetas; pastarajame dėstau. Klausiausi jaunųjų lietuvių dainininkų. Tuomet ir buvau pakviesta atvykti į Vilnių dar kartą vesti meistriškumo kursų.

Ką galėtumėte pasakyti apie jaunus Lietuvos dainininkus?

 Išgirdau puikių, įvairių tipų balsų. Ką reikėtų lavinti? Pirmiausia, kalbas – tartį, tuomet – įvairios muzikos stiliaus pojūtį. Tačiau, manyčiau, puikiai atliekate savo muziką, taip pat – slaviškos prigimties muziką, kurioje aš nesu labai įgudusi.

Ko mokote meistriškumo kursuose?

 Įvairiai. Jei studentas turi vokalinės technikos problemų, žinoma, taisome jas. Bet negalėčiau sakyti, kad mokau tik kalbos, arba tik kvėpavimo, arba tik stiliaus. Viskas kartu. Pamenu, kai pati buvau studentė, jei mokytojas man pasakydavo keletą taisytinų dalykų, būdavo sėkmė, jei įsimindavau, įstengdavau pasinaudoti bent vienu iš tų patarimų. Reikia kantrybės ir mokyti, ir mokytis. Būnu laiminga, jei mano kursų dalyviai išsineša bent vieną patarimą kaip idėją. Jei nori žinoti viską, informacijos gali rasti internete, bet visai kas kita yra įgyvendinti žinias savo kūnu. Tai sudėtinga.

Soile Isokoski veda meistriškumo kursus. nuotrauka iš LMTA archyvo.
Soile Isokoski veda meistriškumo kursus. nuotrauka iš LMTA archyvo.

Jūsų biografijoje perskaičiau, kad savo muzikinę karjerą pradėjote kaip bažnyčios muzikantė. Ar tai tiesa?

 Mano tėvas buvo pastorius liuteronų bažnyčioje. Tad grojau vargonais ir vadovavau chorui – buvau kantorė. Bet Sibelijaus akademijoje Helsinkyje baigiau solinio dainavimo studijas, vėliau dalyvavau Nacionaliniame konkurse Suomijoje. Tuomet man jau buvo 30 metų. Kaip operos dainininkė buvau jauna, bet kaip atlikėja – nebe. Tačiau nuolat mokiausi. Kai dainavau Grafienę W. A. Mozarto „Figaro vedybose“, lygiagrečiai mokiausi Margaritos (G. Gounod „Faustas“) partiją. Buvau išalkusi žinių, jas tiesiog sugerdavau iš aplinkos. Savo pirmus du vaidmenis sukūriau Helsinkyje, o tada išvykau į Vokietiją, Manheimą, toliau – į Berlyną, Vieną, Hamburgą. Į didžiuosius teatrus. Galėjau uosti jų atmosferą ir mokytis kultūros, stiliaus – visko. Klausiausi kitų dainininkų. Per repeticijas visada sėdėdavome ir klausydavomės, ką režisierius jiems sako ir kaip jie dirba. Deja, mūsų dienomis stebintieji repeticiją sėdi įnikę į savo telefonus, ir – nežinau, ką jie ten mato. Gal filmus? Dėl to tikrai liūdna. Jaunimas turėtų mokytis iš vyresniosios kartos.

Man pasisekė, kad dainavau su senosiomis operos divomis, tokiomis kaip Agnes Baltsa, su Ruggero Raimondi, Ferruccio Furlanetto. Kai Olandijoje sukūriau savo pirmąją Mikaelą (G. Bizet „Karmen“), Karmen dainavo puiki bulgarų dainininkė Nelly Bozhkova – ji mane daug ko išmokė. Ji buvo diva scenoje (buvo Vienos valstybinės operos trupės narė), bet ne gyvenime. Paprastai kuo didesnis dainininkas, tuo didesnė ir asmenybė. Žinoma, yra išimčių. Beje, daugiausia girdime kaip tik apie tuos, kurie kelia rūpesčių, veliasi į skandalus, o daugybė puikių žmonių tarsi lieka šešėlyje.

Dainavote žymiausiose pasaulio operos scenose, diriguojant daugeliui garsiųjų dirigentų. Ar galėtumėte išskirti jums ypač svarbią asmenybę?

 Tai – Zubinas Mehta, ne tik puikus dirigentas, bet ir nepaprasta asmenybė. Vieno pastatymo metu paklausiau jo, kaip turėčiau dainuoti, kokia turėčiau būti scenoje. Jis man tepasakė: „Būk savimi!“.

 Tačiau režisieriai gali turėti labai konkrečią viziją, kuri nebūtinai sutaps su jūsų „buvimu savimi“?

 Paprastai režisieriai, su kuriais dirbau, pateikdavo keletą galimų personažo kūrimo variantų. Visada galėjau rinktis tai, kas man buvo artimiausia. Žinoma, kai kurie režisieriai būna pernelyg išprotėję, radikalūs. Todėl svarbu turėti gera dirigentą, kuriam rūpėtų dainininkai. Tai lyg dainininko ir dirigento suokalbis.

Per visą savo karjerą dainavote ne tik operoje, bet ir iki šiol atliekate dainas – vadinamąjį „Lieder“ repertuarą. Kodėl dainininkui svarbu skirti dėmesio kamerinei muzikai?

 Šios abi sritys daug duoda viena kitai. Atlikdamas „Lieder“ dainininkas turi daug lanksčiau naudoti savo balsą, išgauti daugiau spalvų. Jei dainuojate tik operą, kyla pavojus, kad prasirėksite – gebėsite išgauti tik balso masę be jokių spalvų, be pianissimo.

Įdomu, kad kai Paryžiaus Bastilijos operoje dainavau Dezdemoną (G. Verdi „Otele“), dirigentas Valerijus Gergijevas pirmiausia mums pasakė: „Visa ši opera yra tarsi kamerinė muzika, klausykitės vienas kito.“ Galėjau jį išbučiuoti už šiuos žodžius. Mat buvau pasiruošusi pompastiškam atlikimui su daug garso ir pan. Iš pradžių iš jo žvilgsnio nesupratau, ko jis iš manęs tikisi. Bet jis pasakė: „Nesekite manęs, aš jus seksiu.“ Tai labai atpalaidavo. Taigi net ir operoje yra labai daug kamerinio muzikavimo.

Soile Isokoski. Nuotrauka iš LMTA archyvo.
Soile Isokoski. Nuotrauka iš LMTA archyvo.

Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: Grafienė, Fjordilidžė, Pamina, Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Visos jos tokios“, „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“), Ariadnė, Maršalienė, Grafienė (R. Strausso „Ariadnė iš Naksos“, „Kavalierius su rože“, „Kapričas“), Elza, Eva (R. Wagnerio „Lohengrinas“, „Niurnbergo meisterzingeriai), Amelija (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), Mimi, Liu (G. Puccini „Bohema“, „Turandot“), Rachelė (J. F. Halévy „Žydė“) ir t. t. Kurie iš jų mėgstamiausi, jums ypatingi?  

 Visada dainavau tuos lyrinio soprano vaidmenis, kuriuos mėgau. Žinoma, daugelio ir nesu sudainavusi. Paskutinis mano išmoktas vaidmuo buvo Madam Baterflai G. Puccini operoje. Tai jau nėra lyrinio soprano vaidmuo, labiau skirtas dramatiniam sopranui. Bet man pasisekė, kad gavau galimybę dainuoti šitą partiją.

Žinote, esu išgijusi po vėžio. Mano sesuo mirė nuo šios ligos, o aš išgyvenau. Liga buvo diagnozuota gana anksti, tad man pavyko išsikapanoti. Baterflai dainavau jau po gydymo: fiziškai jaučiausi gana silpnai. Iš tiesų mano pirmasis vaidmuo po gydymo buvo Alisa Ford G. Verdi „Falstafe“: pasirodžiau tokiu „chi chi – cha cha“ amplua, buvo smagu. Bet fiziškai visa energija buvo išsekusi. Tad sudainavau savo paskutinius spektaklius Miuncheno ir Vienos valstybinėse operose ir pasakiau sau „stop!“ Po 25 metų klajonių nutariau sugrįžti namo, į Suomiją. Turiu rūpintis savo 94 metų mama. Dėstau Oulu taikomųjų menų universitete. Esu daugiau ar mažiau pasišventusi pedagogikai ir kol kas man tai teikia malonumą. Jei jausiu, kad negaliu daugiau nieko duoti studentams, sustosiu.

Dainuoti operoje lioviausi prieš 5 metus, bet vis dar rengiu koncertus: gruodį vyks „Lieder“ koncertas Londono „Wigmore Hall“ salėje.

Ką rekomenduotumėte jaunam dainininkui, kuris siekia karjeros?

 Dirbti! Žinoma, reikia turėti balsą, tačiau reikia nuolat dirbti, mokytis.

O ar tarptautinei karjerai užtenka tik darbo, ar reikia, pavyzdžiui, ir gero agento?

 Gera agentūra yra svarbu. Kalbėjau apie tai su jūsų kolegomis. Deja, Lietuvoje, regis, neturite agentūrų – gerų agentūrų, kurios išmanytų balsus, kokio tipo vaidmenis galima siūlyti operos teatrams. Iš tiesų sudėtinga būti vienam, be to, tai vargina: jei turite derinti repeticijų grafikus, honoraro dydį, jums reikia pagalbininko. Nereikia didelės agentūros, užtenka žmogaus, kuris jumis rūpintųsi. Kai kurie dainininkai turi vyrus arba žmonas, kurie užsiima jų vadyba. Jums reikia žmogaus, kuris rūpintųsi jumis, derėtųsi už jus.

O jūs bendradarbiaujate su agentūra?

 Dirbu su nedidele suomių agentūra. Jos paslaugų man daugiau nei pakanka. Aktyvios karjeros metais dainuodavau du-tris pasirodymus – spektaklius ar koncertus – per savaitę! Tai buvo beprotybė, kaip dabar galvoju atsigręždama atgal. Bet su Dievo pagalba kažkaip pavyko! (juokiasi)

Dar vienas svarbus aspektas: nesitikėkite didelių pinigų nuo pat pradžių. Nesilygiuokite į tuos, kurie turi didelį „piarą“. Beje, viešųjų ryšių agentūros yra brangios, tad prieš kreipiantis į jas, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ko tikitės jūs ir ką šios agentūros ketina jums pasiūlyti. Jei tereikia išsiųsti jūsų nuotrauką ar biografiją, tą gali padaryti ir jūsų agentas. O jei savo darbą dirbate gerai, tai jau yra pakankama jūsų viešųjų ryšių kampanija.

Grįžkime prie Zubino Mehtos: jis dirigavo garsųjį trijų tenorų koncertą. Renginys sulaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo numatyti dar du pasirodymai. Bet Zubinas dirigavo tik pirmąjį koncertą. Visi gavo didelius honorarus, bet tada tenorai susirūpino, kad reikia sumokėti ir didžiulius mokesčius. Taigi Zubinas pasakė: man užtenka tiek, kiek yra, o toliau – tikrai ne mano reikalas rūpintis jūsų mokesčiais…

Nebūkite per daug godūs.

Ko dar galėtumėte palinkėti jauniems žmonėms, dainininkams?

 Pabrėžčiau žodį „disciplina“: pirmiausia – darbas, o tada – bet kas kita. Jei tvarkote namus, gaminate valgį, o tik tada dirbate, būsite pavargusi. Jei esate sąžininga savo darbo atžvilgiu, jei išties norite dainuoti, turite lavintis kiekvieną dieną, tarsi tai būtų jūsų tarnyba. Ir tik po to – visa kita. Bet ir nereikia būti desperatiškiems. Jei susiduriate su kliūtimi, kurios negalite įveikti, nemėginkite pramušti sieną galva. Tiesiog palikite tai kuriam laikui, atsitraukite. Kantrybė yra dorybė.

2018 11 27

Siurrealistinio pasaulio kontūrai

V.K. Slavinskas "Pažintis".
V.K. Slavinskas “Pažintis”

Siurrealistinio pasaulio kontūrai

Miglė Munderzbakaitė

Spalio pabaigoje, skambant gerai kauniečiams pažįstamo menininko Gražvydo Kardoko saksofonui, Girstučio kultūros rūmuose buvo pristatyta dailininko Viliaus Ksavero Slavinsko paroda „Naujos vizijos“.

Menininkas yra surengęs daugybę parodų skirtingose ekspozicijų erdvėse: tiek Lietuvoje, tiek užsienyje; šioje parodoje jis lieka ištikimas figūrinei abstrakcijai, kurią plėtodamas vis ieško naujų perspektyvų, būdų – kaip drobės paviršiuje perteikti skirtingą, dažnai keliaprasmį subjektą bei naratyvą

V.K. Slavinsko kūryboje esama ir itin abstrakčių kūrinių, pasitelkiamos įvairios kūrybos technikos, jų samplaikos, tačiau parodoje eksponuojama išskirtinai tapyba, kur dominuoja figūros ‒ veikėjai, dažniausiai į juos tyrinėjantį parodos lankytoją žvelgia en face arba pateikiami profiliu. Kūriniuose gausu įvairių būtybių, kurių vienos lengvai susiejamos su atpažįstamais animalistinio pasaulio atstovais, o kiti personažai ‒ siurrealistiniai.

Kūrinyje „Keistuoliai“ grupelė būtybių glaudžiai susibūrusi viename paveikslo krašte, vienas personažas kiek nutolęs, tačiau visi, atrodytų, mąsliai žvelgia į keistuolį, stovintį prieš juos ir tyrinėjantį šią mizansceną.

Menininko kūryboje svarbus pastebėto momento, konkrečios akimirkos, jos nuotaikos, supančios aplinkos perteikimas. Vienas ryškesnių, pasirinkto abstraktaus subjekto būseną atskleidžiančių darbų, paprastai įvardytas „Nuotaika“. Jame ekspresyviu, net galbūt šiek tiek agresyviu potėpiu perteiktas veikėjo portretas. Veidas, kuriame itin išraiškinga emocija, atrodytų, liudija desperatišką būseną, susipinančią su pykčiu, liūdesiu… Kūrinys kupinas energijos, ypač dinamiškas.

V.K. Slavinskas "Nuotaika"
V.K. Slavinskas “Nuotaika”

„Pažinimas“ – tai kūrinys, galintis apimti įvairias vaizduojamos situacijos interpretacijas.  Dailininko pasirinktame tamsiame fone kyšančios figūros nurodo į sudėtingus pažinimo procesus. Kitame kūrinyje ‒ paukščio figūra: ryškus jos kontūras, užpildantis visą paveikslo erdvę, kuriame potėpiais, spalvomis, dažų faktūra kuriamas sudėtingų, jame slypinčių emocijų, jausenų pojūčio įspūdis.

V.K. Slavinskas "Pažinimas"
V.K. Slavinskas “Pažinimas”

Darbas „Pažintis“ lyg nurodo į neįprastą trijų veikėjų komunikaciją. Centrinė figūra primena mistinį pasakų veikėją, tarsi kokį burtininką su skrybėle. Jis atrodo ramus, net su tam tikra ironiška šypsena, o kitos būtybės šalia ‒ sutrikusios, abejojančios dėl šio pokalbio.

„Miško dvasia“ ‒ ryški, energinga, užtektinai grynų spalvų būtybė. „Apsireiškimas“ ‒  ekspresyviu teptuko mostu reflektuojama chaotiška, netvari ir kartu didinga veikėjų, įsitaisiusių skirtinguose kūrinio kraštuose, būsena.

V.K. Slavinskas. "Apsireiškimas"
V.K. Slavinskas. “Apsireiškimas”

V.K. Slavinsko pasirinktuose eksponuoti darbuose vyrauja realių ir fantastinių būtybių sintezė, kuri komunikuoja tarpusavyje: veikėjams ši komunikacija kartais atrodo įprasta, kartais sudėtinga, komplikuota, kartais dialogas vyksta jaukioje aplinkoje, kartais atmosfera šalta, nepalanki fiksuojamoms būtybėms. Koloritas, drąsus, neretai ekspresyvus teptuko potėpis, tamsus vaizduojamų figūrų kontūras išlieka atpažįstamu V. K. Slavinsko kūrybos ženklu.

 

Paroda eksponuojama Girstučio kultūros rūmuose iki lapkričio 19 d.

Daugiau V.K.Slavinsko kūrybos galima pamatyti menininko internetinėje svetainėje: http://www.artvikas.lt/

 

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

"Begaso" prizas.
“Begaso” prizas.

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

Lapkričio 16-ąją, minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniuje, Menų spaustuvėje, organizuoja tradicinį tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti. Jau devintą kartą vykstantis festivalis šiemet yra skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“ Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintys artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas.“

Renginį ves aktoriai Darius Rakauskas ir Inga Filipovič, gerą nuotaiką padės kurti džiazo grupė ,,Brave noises“ (kompozitorius ir vadovas Mantvydas Pranulis).

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 9 teatrai

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, nariai – režisierius Januszas Szymanskis iš Lenkijos, aktorė Rasa Kulytė-Polini, choreografė Birutė Banevičiūtė, Kultūros ministerijos atstovė Jolita Bečienė) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiajai įteiks didįjį „Begasą“.

Viena įdomiausiai mūsų šalyje „kitokio teatro“ teritorijoje besireiškianti LŽNS muzikinio teatro trupė atliks kompozitorės S. Dikčiūtės misteriją ,,Skambantis miestas“ (rež. Saulė Degutytė). Audiovizualinėse miniatiūrose, kuriose dalyvauja ir profesionalūs menininkai, skambės su Vilniaus miestu susijusių autorių eilės, proza, ištraukos iš įvairaus laikotarpio spaudos leidinių lietuvių, lenkų, jidiš, gudų, rusų kalbomis bei kiekvieno istorinio laikotarpio aplinką atspindintis garsinis fonas.

Misterijos "Skambantis miestas" kūrėjai. J. Banevič nuotrauka
Misterijos “Skambantis miestas” kūrėjai. R. Banevič nuotrauka

Tradiciškai festivalyje vyrauja judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Barbora ir Augustas“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – spektaklio ,,Barbora Radvilaitė“ ištrauką „Karūna Vilniui“ (rež. Titas Varnas), Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – pantomimą ,,Šypsena“ (rež. Virginijus Bortkevičius). O festivalyje pirmą kartą dalyvausiantis BĮ neįgaliųjų centras ,,Klaipėdos lakštutė“ – breiko kompoziciją ,,Klaipėdos skulptūros parkas“ (vadovas Artiomas Kazakovcevas). Festivalio svečiai – Lenkijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Ratas“ teatro – šokio grupė ,,Entuziastai“ parodys emocingą spektaklį ,,Vienos meilės istorija“ (vadovė Žaneta Adamek).

Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo
Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinės grupės sceninis veikalas ,,Pagyvensime – pamatysime“ pagal A. Tendzegolskio, J. Gimberio, V. Žilinskaitės, ir V.V. Landsbergio humoreskas (vadovas Darius Rakauskas). Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“ suvaidins spektaklį ,,Mūsų gyvenimo jūros ir uostai“ (vadovas Pranas Pliuška).

Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė ,,Palėpė“ suvaidins publicistinį veikalą ,,Renkamės šviesą“ (vadovės Marcelė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Įėjimas į renginį – laisvas. Rėmėjai ‒ Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

LŽNS informacija

Daugiau informacijos teikia Snieguolė Dikčiūtė (tel. mob. +370 683 19477, sniegamuza@gmail.com)

Gintarė Adomaitytė. Apie Sibirą ir mus

Tai buvo 1989-aisiais
Tai buvo 1989-aisiais

Apie Sibirą ir mus

Arba keli žodžiai, skirti 1989 metų ekspedicijai į Irkutsko sritį

Gintarė Adomaitytė

Kas tie mes? Nesunku apibrėžti. Tai – šešiasdešimt vienas žmogus, tai – suaugusių žmonių ir vyresniųjų klasių mokinių būrys , 1989 metų liepos 23 dieną patraukęs iš Vilniaus į tolimus, neaprėpiamus, nepažįstamus kraštus. Buvome ekspedicijos „Baikalas  89“ nariai; esame tie, kuriems pavyko: mus, būtent mus, pakvietė į   tolimą kelionę; mes, būtent mes, žengėme į apleistas, apžėlusias kapines ir jas tvarkėme; mumyse, būtent mumyse, vyko didysis perversmas. Šiandieną ekspedicijos dalyviai vieningai tvirtina: iš Irkutsko srities grįžomie kitokie, visai kiti žmonės. Buvome toli, neapsakomai toli nuo Lietuvos – tose toliuose būtent ją, mūsų  Lietuvą, atradome.

Ekspedicijos gairelė
Ekspedicijos gairelė

Sibirą keliais žodžiais apibrėžti sunku, gal neįmanoma. Tai – slaptas žodis, girdėtas nuo pat gimimo, bet vyresni nei aš žmonės tardavo jį pažnibždomis. Vis kas nors iš jo grįždavo, o kas nors – likdavo; žinojome, kad kai kurie giminaičiai niekada iš ten  nebegrįš. „Kai aš buvau lageryje…“ – kartais prabildavo mano teta Gražina, bet mažų vaikų akivaizdoje niekas jos istorijų neskatino. Pavyzdžiu laikytas dėdė Rimvydas: jis niekada ir niekam nepasakojo apie lagerį, jis – lietuviško santūrumo įsikūnijimas.

Tai tik žiupsnelis mano giminės istorijos, tiesmukai nė kiek nesusietos su 1989 metų ekspedicija. Šio rašinio tikslas kitas: papasakoti apie tai, kas įvyksta, kai po dvidešimt devynerių metų susitinka ekspedicijos dalyviai. Tie, kurių narsi, sėkminga, gal net beprotiška ar bent rizikinga kelionė padėjo atsirasti gerai žinomai, populiariai akcijai „Misija Sibiras“.

Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė. Tai ji „kalta“, kad 2018 metų spalio 19 dieną į Tuskulėnų ramybės parko memorialinį kompleksą  sugužėjome mes – beveik visi ekspedicijos dalyviai. Atvyko net penkiasdešimt žmonių. Bendrakeleivių paieškos prasidėjo socialiniuose tinkluose. Tereikėjo kelių mėnesių, kad visi – absoliučiai visi keliautojai – būtų suregistruoti, surašyti,  kad mes  vieni su kitais mielai pasidalintume savo „duomenimis“, nepaisydami jokio slaptumo ar perdėto privatumo.

Būtent nuo alytiškių Kazlėnų šeimos savo pasakojimą apie ekspedicijos dalyvius ir pradėsiu. Pamenu visus keturis – inžinierių, patyrusį keliautoją Rimantą Kazlėną, jo žmoną medikę Feliciją Kazlėnienę ir abi jų dukras – Rimantę bei Eglę. Jie buvo aukštesni už mus visomis prasmėmis. Ne tik todėl, kad gamtos apdovanoti didingu ūgiu. Ir todėl, kad gimę (taip atrodė) keliauti, nesibaimindami jokių kliūčių. Juose būta daugiau ramybės, nei turėjome mes. Ištvermės. Inteligencijos. Saiko. Mokėjimo dalintis.  Žinojimo, kodėl vykstame į Sibirą ir kokia mūsų misija.

Tai jie – Felicija ir Rimantas – paasakojo mums apie svarbiausią kelionės tikslą: surasti Manzurkos kaime knygnešio  Juozo Akelaičio (1880‒1949) kapą, jį sutvarkyti ir… parvežti į Lietuvą griūvantį maumedžio kryžių – neapsakomo dydžio, net 70-ties kilogramų svorio. Išgirdome keisčiausią pasaulyje istoriją. Į Irkutso sritį, Manzurkos kaimą, knygnešys caro paliepimu buvo ištremtas 1903-iais – ketveriems metams. 1949 metais ir vėl atsidūrė Manzurkoje – šį kartą jį, stiprų ūkininką, išvežė su šeima. Juozas Akelaitis antrosios tremties neatlaikė – mirė pagyvenęs Manzurkoje keturis mėnesius…

Beieškant kapų
Beieškant kapų

Kryžius tebesaugomas Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje. Jį ant savo pečių nešęs vienas iš vadovų Arvydas Kalėda juokauja: „Juk puiku vežti kryžių pienovežiu, paskiau palikti saugoti Irkutsko obkome, nepatirti  jokių rūpesčių lėktuve Irkutskas-Leningradas…  Labiausiai baiminausi, kad dėl kryžiaus prieštaraus lietuviško traukinio Leningradas-Vilnius darbuotojai ar keleiviai.“

Šiam pasakojimui reikia šiokio tokio vertimo. Obkomas – tai anų laikų plačios teritorijos valdžia, tai – savivaldybės atitikmuo. Leningradas – tai Sankt Peterburgas.

Tą sunkiai lengvą naštą lig šiol ant savo pečių jaučia patyręs žygeivis Antanas Sadeckas. Ir jis nešė kryžių per Leningradą – nuo oro uosto iki geležinkelio stoties, ir jis važiavo su juo vienoje kupe. Dvi vietos buvo skirtos kryžiui, dvi – Antanui Sadeckui ir Arvydui Kalėdai.

Kitais metais, per Antanines, Antanas Sadeckas minės savo 90 metų jubiliejų. Niekada nebuvau pamiršusi – ir nepamiršiu – jo išminties. Kaip jis mokėjo diskutuoti su Sibiro miestų ir miestelių žmonėmis apie viską: laisvę ir baimę, istorijos vingius, tautų savastį. Kaip tykiai ir ramiai, vakarodamas prie laužo,  skleidė žygeivišką filosofiją: turto nereikia nei saugoti, nei branginti – savo sodo namelio jis niekada nerakina.

Ką apie ekspediciją pasakojo anų laikų mokiniai? Jie citavo nuostabias poetes, patyrusias tremtį – Mariną Cvetajevą, Ramutę Skučaitę. Prisiminė rašytoją Juozą  Požėrą – jo knygą „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Kai kurie prisipažino, kad nelabai suprato, kur važiuoja, kodėl, kam. Ilgainiui mokinius pagavo azartas: rasti kuo daugiau lietuvių kapų, kuo gražiau juos sutvarkyti. Azartą lydėjo kiti jausmai,  labiausiai – gėla dėl mirusių ar žuvusių tautiečių. Ir nuostaba: tremtį išgyvenę, Sibire likę lietuviai prisipažino, kad į Lietuvą grįžti nebenori, net nemano. Kai kurie tremtinių palikuonys jau nebemokėjo lietuviškai…

„Rimantas Kazlėnas, Vytautas Griščenka, Juozas Žilys – tai ekspedicijos vadovai, stebintys mus nuo debesėlio“ – sakė Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė. Prisimenu visus…

Kapuose, juos sutvarkius
Kapuose, juos sutvarkius

Vytautas Griščenka, tremtinių lietuvės ir ukrainiečio sūnus, labai norėjo patekti į Olchono salą. Nepavyko… Na, neplaukė tomis dienomis į salą jokie laivai. Bet jis, tas Vytautas, nuošaliame kaime, rado… lėktuvą, parskraidinusį jam patikėtą moksleivių grupę į Irkutską (jei neklystu – būtent į šį miestą, o gal į kitą didesnį centrą). Tereikėjo palaukti, kol įkaušęs  „kukurūzniko“ pilotas išsimiegos, išsiblaivys…

Apie Juozo Žilio lemtį pasakojo jo dukra, ekspedicijos dalyvė, tuomet mokinė, o  dabar – pedagogė  Žydrė Žilytė-Motiejūnienė. Juozas į Zimos miestą buvo ištremtas be tėvų – tik su seserimi ir broliuku. 1989 metais, ekspedicijos metu,  tėvas tremtinys ir jo dukra Zimos mieste rado baraką, kuriame gyventa. Jiedu lankėsi ir miesto archyve, ieškodami žinių apie lietuvius. Nieko, jokių žinių, jokių pėdsakų!

Pokalbis su Zimos gyventojais
Pokalbis su Zimos gyventojais

Ką ekspedicijoje veikiau aš? Buvome spaudos grupė, lakiojanti po miestus, miestelius ir kaimus. Tai –  jau minėtas žygeivis, įdomių knygų autorius Antanas Sadeckas, tuometinės Mažeikių televizijos darbuotojai Janina Bušmaitė-Eidiejienė ir Gintautas Alekna bei dvi rašančios žurnalistės – Virginija Kavaliauskienė-Barštytė ir šių eilučių autorė.

Ką čia slėpti – grįžę iš ekspedicijos ir skubiai pažėrę savo kūrinius, trumpam tapome žvaigždėmis. Janinos ir Gintauto laidos buvo stebimos, mūsų rašiniai skaitomi…

Tą 1989 metų vasarą keliavau ne tik po Sibirą – lankiau Baltarusijos lietuvius Gervėčių parapijoje, svečiavausi Punske ir jo apylinkėse. Visa tai sugulė į vieną ciklą, pavadintą trumpai ir aiškiai: „Lietuviai“. Jo neišsaugojau, bet… reikėtų rasti. Laimei, Vilnius – ne Zima (lietuviškai vadintųsi Žiema), archyvai pas mus saugomi.

Ekspedicijos dalyvių laukia kita kelionė. Sunku atpasakoti, kaip smagiai susitikimo metu į „tribūną“ įžengė vienas jos vadovų Valdas Gervė, pasipuošęs brangiu reliktu – trispalve kepuraite. Tokias visi gavome kelionės pradžioje, bet nedaugelis jas išsaugojo. Kai keliavome po Sibiro platybes, Valdas buvo mokytojas. Dabar jis – kaimo turizmo sodybos „Gervinė“ savininkas. O ta sodyba yra man mieluose Ginučiuose, netoli Ignalinos, kurioje šias eilutes Jums ir rašau. Valdas mus visus  pakvietė į svečius – į žygį po Ignalinos nacionalinį parką 2019 metų birželio pradžioje.

Kelyje
Kelyje

Mes atvyksime. Mes keliausime miškais. Mes pasakosime vieni kitiems nepabaigiamas, neišsenkančias istorijas. Apie buriatų kaimą, kurio gyventojai skudėsi, kad ir jie buvo tremiami – kaip tautos priešai. Apie lietuvių statytus stiprius namus ir darželius palei juos – visai kaip Lietuvos kaime. Apie Sibiro „architektūrą“ – nuo seno kiekviename name būta mažo langelio, prie kurio išorinės palangės  palikdavo žvakę, duonos, degtukų. Kam? Ogi pabėgusiems kaliniams, kad pasistiprintų ir bėgtų dar toliau. Apie pionierių stovyklą, kurioje  apnakvydino spaudos grupę – jaunieji stovyklautojai pavogė iš mūsų kuprinių dešras, bet nesuprato, kad jos valgomos, tad išmėtė pievoje. Apie nuklydusius nežinia kur jaunuosius ekspedicijos dalyvius, bet – laimei – atsiradusius. Apie tai, kad mudvi su Virginija vietos žmonės ne kartą vadino geologėmis – vilkėjome „šturmuotes“, tempėme didžiausias kuprines, o trispalvės kepuraitės jiems tebuvo… tik kepuraitės. Iš kur sibiriečiams žinoti apie Trispalvę?

Apie Irkutsko oro uostą, kuriame apsigyvenome parai ar kitai… Pasiklojome miegmaišius ant grindų ir saldžiai miegojome. Lig šiol prisimenu savo miegmaišio audinio raštą: baltos gėlės mėlyname fone.

Man nebaugu nemigos naktų. Prisimenu tas „gėles“ ir – labanakt…  Nebaugu ir vėsių ežerų: juk prausiausi upėje Zima, juk plaukiojau niekada nesušylančiame Baikale…

Ak taip, tikriausiai svarbu minėti, kad keliavome be mobiliųjų, be kompiuterių ar  kitų nuostabių civilizacijos dovanų – į savanorišką aštuoniolikos dienų  „tremtį“, į praeitį, į istorijos vadovėlį; kasdien, kasnakt gilyn, tik gilyn – į save.

Nuotraukos iš ekspedicijos “Baikalas 89” dalyvių archyvų

 

 

 

 

 

 

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU