Amžinas ir vis kitoks ,,Jubiliejus“ pagal Antoną Čechovą

Fragmentas iš Kaišiadorių kultūros centro teatro Antono Čechovo JUBILIEJAUS
Fragmentas iš Kaišiadorių kultūros centro teatro Antono Čechovo JUBILIEJAUS

Amžinas ir vis kitoks ,,Jubiliejus“ pagal Antoną Čechovą

 Į Kaišiadoris kviečia Tarptautinis mėgėjų teatro festivalis–seminaras praktikumas „Vaidiname vieną pjesę“

 2019 metų gegužės 9‒12 dienomis kaišiadoriečiai ir jų svečiai sulauks šventės: Kaišiadorių kultūros centre vaidins trys teatrai. Pjesė bus viena ir ta pati – tai Antono Čechovo nuotaikingas ,,Jubiliejus“, sukurtas 1891 metais, bet lig šiol aktualus. Traktuočių sulauksime net keturių…  Kodėl?

Valkos miesto teatras iš Latvijos (rež. Aivaras Ikselis), teatro studija ,,ŠEST“ iš Rusijos (režisierė Elena Žichareva), Kaišiadorių kultūros centro teatras (režisierius Jonas Andriulevičius), parodę savuosius ,,Jubiliejus“, neskubės ilsėtis. Paskutinę festivalio dieną įvyks bendras spektaklis – jį aktoriai vaidins savo kalbomis (latvių, rusų, lietuvių). Vaidmenys bus paskirstyti festivalio metu.

Baigiamojo spektaklio režisūra patikėta Allai Zorinai. Ši kūrėja ne kartą yra dirbusi trišaliuose projektuose, tad pasikliauta jos patirtimi, taip pat ir Antono Čechovo kūrybos išmanymu.

Festivalio afiša

,,Teatrai bendros kūrybinės patirties neturi, aktoriai ‒ skirtingo amžiaus, todėl reikės ypatingo susitelkimo ir dėmesio vaidinant bendrame spektaklyje. Bendro kūrybinio darbo rezultatas – neprognozuojamas. Aktoriams šis procesas – neįkainojama patirtis. Tai fizinių ir psichinių, improvizacinių gebėjimų sutelktis,  sociokultūrinio bendravimo praktika“, – pasakoja režisierius Jonas Andriulevičius.

Šį projektą inicijavo Pasaulinė mėgėjų teatrų sąjunga AITA/IATA. Režisierius Jonas Andriulevičius, dirbdamas Jonavos rajono savivaldybės teatre, jau dalyvavo panašaus pobūdžio trijų šalių renginyje. Tuomet vaidino pasaulio scenose ilgam apsigyvenusį Čechovą – jo ,,Mešką“.

Kaišiadorių kultūros centro teatrui švęsti savo jubiliejų dar anksti. Mėgėjų aktorių trupę režisierius Jonas Andriulevičius subūrė tik prieš vienerius metus. Tai pirmasis jų spektaklis, tuo pačiu – ir pirmasis tarptautinis projektas. Kur kas ilgesnė paties režisieriaus kūrybinė biografija: net trisdešimt ketveri metai, lydimi svarių  apdovanojimų, publikos pripažinimo ir aktorių pagarbos.

Šiame festivalyje veiklų bus ir daugiau. Vyks kūrybinės dirbtuvės Algirdo Brazausko gimnazijos mokiniams, bus surengtas kvalifikacijos kėlimo seminaras praktikumas ,,Kaip gimsta spektaklis“.

MENO BANGŲ informacija

Nuotrauka iš Kaišiadorių kultūros centro teatro archyvo               

Gintarė Adomaitytė. Apie provinciją, geltoną drugį ir upokšnį

Taip sprogsta pavasaris. Neringos Dangvydės nuotrauka
Taip sprogsta pavasaris. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie provinciją, geltoną drugį ir upokšnį

Ignalinos dienoraštis

Tą pavakarę Vilniaus traukinių stotyje, jos skaitykloje, pianino dangtis buvo uždengtas.  Beveik uždengtas… nes mačiau ir girdėjau, kaip tykiai prisėlino garbaus amžiaus moteris, tą dangtį pakėlė ir paspaudė vieną vienintelį klavišą. Jei būčiau paveldėjusi tėvo klausą, tai drąsiai rašyčiau, kurį. Manykime, kad tai buvo do. Gal kaimo moteris norėjo paskambinti do re mi, bet nebedrįso. Vis dėlto –ji  išdrįso atlikti tai, apie ką, spėju, senokai svajojo. Gal nuo mažens.

Naivūs do re mi, o dažniau kur kas sodresni garsai man skamba kasdieną. Gyvenu Miko Petrausko muzikos mokyklos kaiminystėje. Muzikaliai gyvenu, knygiškai. Ignalinos Kultūros centro, bibliotekos, muzikos mokyklos pašonėje.

Ar provincialiai?

Provincijos nėra – taip įprasta teigti. Atseit, tėra provincija mūmyse…  Mandagūs žodžiai. Sklidini patoso. Šiek tiek pataikaujantys. Melagingi.

Ji yra.

Kai man tikrai ima rūpėti žodžiai ir jų prasmės, lendu į senuosius žodynus. Vienas mieliausių – 1936 metais SAKALO išleistas Tarptautinių žodžių žodynas. Jo sudarytojai – K. Boruta, Pr. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepėnienė. Štai kaip aiškinama apie provinciją. 1. Sen. Romos valstybėje tokiais administraciniais vienetais buvo skirstomi užkariauti ne Italijos kraštai, kurie buvo sudaryti Romos valstybės pavyzdžiu ir valdomi Romos valdininkų; 2. Valstybės atskira dalis, kraštas; 3. Visos valstybės vietos, minimos sostinės atžvilgiu.

Jei tikėsime trečiąja dalimi, provincija Lietuvoje viskas, kas ne Vilnius.

Provinciją mėgau visada. Jos ramybę ir lėtumą. Spartumą – gandų, apkalbų.  Palaidus draugiškus šunėkus. Parduotuvių prieangyje besiraivančias kates. Gaidžio giesmę paryčiais. Moteris ant suoliukų – jų karštus barnius, čia pat nurimstančius, nuvilnijančius kuždesiais. Vaikus, smėlio dėžėse aistringai kuriančius savo gyvenimus. Miško peizažą, susiliejantį su urbanistika. Skelbimų lentas. Ir dar kažką, kažką…

Žinoma, traukinių dundesį, jų švilptelėjimą vėlų vakarą ar ankstų rytą  – kaip šūktelėjimą, kaip priminimą: dunksi, vis dar tebedunksi mano širdies ritmu  sostinė, per porą valandų pasiekiama. Kuo rečiau ją  matau – tuo patrauklesnė. Kartais net stulbinanti. Besikeičianti, bet visada atpažįstama.

Mano dienoraštyje ryškiai apibraukta vasario 19 diena – kai traukiniu (6 val. 40 min.)  iš Ignalinos vykau į sostinę. Neapsakomo dydžio mėnulis kybojo virš miškų. Tartum būtų  netikras – išniręs iš provincijos teatro dekoracijų, iš iliustracijų naiviai pasakų knygai. Daugybę kartų pro traukinio langą stebėti miškai pasikeitė. Ne tik jaučiau, bet ir mačiau po juos šmirinėjančius vaiduoklius. Ir staiga, beveik staiga, ties Bezdonimis…  Mėnulis man kybojo iš dešinės, bet iš kairės pasirodė raudona saulė. Kiek per ryški, kiek per didelė, kaip iš vaikiško piešinio.

Ir prisiminiau: regis Bezdonyse, jų žalioje, į baltas kolonas besiremiančioje mokykloje,  vaikai teiravosi, ar norėčiau būti Lietuvos prezidente. Ne, ačiū, tikrai ne. Nei karaliene, nei grafiene, nei prezidente.

Tuomet nedrįsau pasakyti, kuo iš tikrųjų ilgainiui norėčiau tapti. Čiur, ne dabar. Ne  šiandien. Kada nors. Būčiau ragana. Gyvenčiau miške, eglyne, trobelėje prie sraunaus upokšnio, išnyrančio iš pelkių ir nutekančio į pelkes. Tuštybės manyje esama. Būčiau tokia ragana, į kurios trobelę retsykiais, guminukus apsiavusi,  atklampotų prezidentė – pasitarti. Ant mano peties tupėtų varnas, prie kojų trintųsi juodas katinas. Mes patartume – visi trys, oi kaip išmintingai jai  patartume.  Priimtume ir grafienes, karalienes, valstietes, bet Lietuvos prezidentė būtų svarbiausia.

Skelbimų lentos – štai apie ką norėjau rašyti. Kad žinotumėte, kaip ilgai nuo tų lentų man merkė akį paryžietis Valdas Papievis. Ignalinos bibliotekoje jis lankėsi vėlų rudenį. Skelbimai apie renginį, padriskę ir pablukę,  kabojo per žiemą. Kabotų ir dabar, jei ne šie judrūs mėnesiai ir jų vėjai – rinkimai, politika… Rašytojų, aktorių, dainininkų veidus, jų afišas pakeitė kiti žmonės. Ir tebekeičia, ir keis – iki gegužės, iki dar vienų rinkimų.

Keistokai tarp politikų portretų skelbimų lentoje atrodė Vaižgantas. O gal ir visai nekeistai. Juk politikos išsižadėjo tik 1926 metais, Lietuvai svarbiais, gal net  lemtingais.

Pavasario skelbimas apie renginį, skirtą Vaižgantui, užklojo rudens skelbimą – apie renginį, skirtą Papieviui. Tikėtina, kad Vaižgantą užklos jo premijos laureatė rašytoja Loreta Jastremskienė, šiuo metu, kai rašau, besirengianti į Ignaliną. Neįsivaizduoju, kas užklos Loretą ir kada. Galbūt – būsima prezidentė  ar prezidentas, galbūt – ateities europarlamentarai, gal…

Neskelbia, jokiose lentose niekas neskelbia to, kas man labai rūpi. Visada rūpi diena, kai pamatau pirmąjį drugį. Šiemet tai įvyko kovo aštuntą dieną – prie Paplovinio ežero, netoli mūsų namų. Pasigyriau kaimynei Ženiai. Ji susirūpino: baltas ar rudas? Ir sužinojau burtą… Jei pirmas pamatytas drugelis baltas – visus metus valgysi baltą duoną, jei rudas – krimsi juodos plutą. Manasis buvo geltonas. Ko gera, valgysiu tortus.

Ignalinos katinas traukia namo. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ignalinos katinas traukia namo. Neringos Dangvydės nuotrauka

Sekmadienio meniu buvo anaiptol ne tortiškas. Pirmą kartą šiais metais apsukau didįjį ratą. Pro žydų kapus iki Palaukinio ežero, tilteliu per jį, o jau toliau – kol kas nematomų rūgštynių ir lubinų laukas. Tada šlaitu aukštyn – per žibuoklynus. Ir einu keliu, kuriam esame suteikę vardą. Tai – Stirnos takas. Jame rupšnojau  pirmuosius pienių, garšvų  lapelius. Ilgesio nuokalne žemyn. Kodėl ji Ilgesio – kada nors papasakosiu. Įsibėgėjau ir peršokau upokšnį, kurio pakrantėje kada nors raganausiu.

Kada nors. Kai pasišauks upokšnis.

2019 metų balandžio 8 diena

 

 

 

 

Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Pasidalyti muzika“

Šviesė Čepliauskaitė._Danielio Piwowarczyko nuotrauka.
Šviesė Čepliauskaitė._Danielio Piwowarczyko nuotrauka.

Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Pasidalyti muzika“

Su pianiste susirašinėjo Rita Nomicaitė

 

Į kokius dalykus siūlytumei atkreipti dėmesį, klausantis pianisto?

Siūlyčiau klausytis ne pianisto, bet muzikos, kurią jis groja. Pianistas, kaip ir bet kuris kitas atlikėjas, į sceną eina pasidalyti muzika – sukurta ir užrašyta kompozitoriaus ir mūsų, atlikėjų, perskaityta, perprasta, išjausta bei įkūnijama. O publika ateina muzikos klausytis ir patirti įvairiausių jos sukeliamų jausminių ir vaizdinių asociacijų. Kadangi mes esame visi skirtingi, tad kitokia yra ir kiekvieno atlikėjo interpretacija, kurią kiekvienas klausytojas taip pat priima savaip. Taigi muzika kaskart skamba vis kitaip ir niekada nesikartoja, ji ir yra svarbiausias koncerto „veikėjas“. O į atlikėją dėmesys dažniausiai nukrypsta tada, kai girdima muzika „nepagauna“ – tuomet jau ne tiek klausomasi, kiek žiūrima ir analizuojama, kas ir kaip ir kodėl…

Kuo, Tavo manymu, labiausiai skiriasi to paties kūrinio, bet skirtingų pianistų interpretacijos?

Kiekviena kūrinio interpretacija pirmiausia priklauso nuo to, koks žmogus yra jį atliekantis pianistas, nuo daugybės įvairių individualių savybių ir gebėjimų: temperamento, mąstymo būdo, techninio pasiruošimo, jautrumo, sugebėjimo girdėti ir išryškinti sąskambius ir harmonijas, nuo jo fizinės jėgos, vaizduotės turtingumo… Nėra identiškų žmonių, tad ir kiekviena to paties kūrinio interpretacija kuo nors skirsis. Netgi tas pats pianistas keliskart atlikdamas tą patį kūrinį kiekvienąkart pagros jį šiek tiek kitaip. Kaip neįmanoma įbristi į tą pačią upę, taip ir muzikos kūrinio gyvas žmogus negali pagroti lygiai taip pat.

Fryderyko Franciszeko Chopino gimtadieniui kovo 2 d. „Organum“ salone Vilniuje  parengei grandiozinės programos rečitalį.  Įtraukei keletą didžiųjų kūrinių: net dvi balades (Nr. 1 g-moll  ir Nr. 4 f-moll),  du scherzi (b-moll, cis-moll), polonezus gis-moll ir As-dur. Greta to, nupleveno  trys noktiurnai iš 9-ojo opuso. 

Išryškinai rafinuotų grožybių – šešėlių, atobalsių, įvairių – ryžtingų ir nedrąsių, meilių ir dramatiškų  – melodinių duetų. Tuos antruosius balsus, slaptąsias melodijas pianistai skleidžia savaip ir vis kitaip. Matyt,  natose jos ir užrašytos tik užuominomis, t.y. nepažymėtos akcentais, ritmu ar panašiai? Ar galime sakyti, kad jų pajautimas yra viena iš meninių užduočių interpretuojant Chopiną?

Gal ne tiek užduotis, kiek poreikis – juk būtent tie pasažuose slypintys melodijos ar boso linijos garsai, kuriuos kiekvienas gali „išsirinkti“ ir parodyti savaip, ir suteikia Chopino muzikai daugiamatiškumą: melodiniai pobalsiai – polifoninį dialogą, kai keli balsai persipindami paryškina, suintensyvina reiškiamą emociją, užlaikytieji bosai – harmonijos spalvą ir gelmę, kurių muzikinis audinys iš dvimačio (melodija ir akompanimentas) išsiplečia į beribę skambančią erdvę. Kiekvienas toks atradimas ‒ stebuklas, kuriuo labai džiaugiesi, gėriesi ir nori, kad tai išgirstų visi.

Šviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka
Šviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka

Esi rečitalius paskyrusi vien Chopino baladėms (jų yra keturios), scherzo (jų taip pat keturi); ar šiame gimtadienio rečitalyje kurį nors kūrinį grojai pirmą kartą?

Šio gimtadienio rečitalio programą pasirinkau iš jau grotų kūrinių. O rečitalius dar esu paskyrusi ir F. Chopino valsams, ir polonezams.

Kuo remdamasi sudarei tokią programą? Ji atspindi Chopino mąstysenos įvairovę, atsiradusią tiek iš kūrinių žanro taisyklių, tiek keičiantis kalbėsenai. Gal to ir siekei? Ar vieno bei kito opuso įtraukimas kėlė  ir asmeninių profesinių tikslų?

Sudarydama programą visada galvoju, kaip kūriniai derės tarpusavy, bandau sukurti vientisą tonacinę-emocinę seką. Žinoma, atsižvelgiu ir į „fizinio išlikimo“ momentus, tačiau ne jie svarbiausi. Šiai programai norėjau pasirinkti stambesnės formos  kūrinius ir tuos, kurie arčiausiai širdies – taip joje atsirado baladės, scherzi ir polonezai. Man atrodė, kad tarp jų intensyvaus dramatizmo turėtų tikti noktiurnai, suteiksiantys klausytojams lyrinio atokvėpio akimirkų.

Jau ne vienerius metus savo koncertus pati ir komentuoji. Grojant įsigilinus į muziką, paprastai nėra lengva pereiti prie žodinės kalbos. Tačiau Tau tas, rodos, net patinka?  

 Iš pradžių tikrai buvo nelengva „persijunginėti“ iš grojimo į kalbą, bet, kaip sakoma, jei nori, tai nieko nėra neįmanoma. O komentuoti norėjosi tam, kad klausytojai lengviau pasijungtų į tas skambesio ar asociacijų bangas, su kuriomis man siejasi atliekamas kūrinys.

Kaip iš gausybės rago pilasi  Tavo enciklopedinės žinios, jos derinamos su literatūrinėmis asociacijomis.

„Užpilti“ klausytoją informacija nėra mano tikslas. Nors kartais taip norisi pasidalyti kokia nors įdomia istorija, kad išslystų iš laiko ribų. Manau, kad į koncertą žmonės ateina ne sužinoti, o patirti. Man pačiai muzika dažniausiai asocijuojasi su įvairiais vaizdiniais ir asociacijomis – vizualinėmis ir emocinėmis. Bet visi esame skirtingi tiek pasaulio, tiek savęs pačių ar savo patyrimų suvokimu. Tad labiausiai norisi užuominomis švelniai išprovokuoti klausytojus girdimą muziką susieti su savo pačių jausmų ar patirties asociacijomis. Ir nebūtinai jos turi būti aiškiai suvoktos  ar įvardytos. Jos – tarsi slaptažodis, kuriuo „atrakinama“ ir atsiveria muzikos grožiui kiekviena siela.

Ar komentarus taikai kokiai nors publikos grupei? Turi daug gerbėjų rašytojų, keletas buvo ir šiame koncerte. Dažnai papuoši renginius Rašytojų sąjungoje ir  vykstančius kitose salėse, neseniai, regis,  koncertavai Vilniaus rotušėje?

Kalbu tai publikai, kuri tuo metu yra salėje ir omeny dažniausiai turiu žmogiškąsias, o ne profesines klausytojų savybes. Žinoma, kai koncertas ar paskaita vyksta muzikos mokyklose, tada mano pasakojimai specifiškesni.

Vienas gražiausių ir sudėtingiausių tiek interpretavimo, tiek klausymosi prasme Chopino kūrinių  – Ketvirtoji baladė.

Dauguma Chopino kūrinių yra gan sudėtingi tuo, kad jis nemėgo „klonuoti“ savo muzikos – jei tema ar melodija nuskamba ir po to grįžta, tai kiekvienas kartojimas yra kitoks – nuo nežymiai pakeisto ritmo ar akordo varianto akompanimente iki visiško temos faktūros, ritmikos, melodikos, tempo ar net dermės pakeitimo. Būtent šis nuolatinis variavimas ir suteikia Chopino muzikai improvizaciškumo, kuris jaučiamas kiek grojant, tiek ir klausant. Ketvirtoji baladė, ko gero, ryškiausiai atskleidžia šį kompozitoriaus bruožą – tema, pirmąkart pasirodžiusi kaip dėl nedrąsos ar abejonių trūkinėjantis pasakojimas, patiria keletą audringų ir „tyliųjų“ kulminacijų, kol išsilieja galingu viską nušluojančiu srautu…

Tie galingi srautai, aistrų sūkuriai, romantiški ilgesiai yra turbūt patraukliausias, klausytojų lengviausiai patiriamas Chopino kalbėsenos bruožas. Veržlumas yra ryškiausia Tavo interpretacijos  savybė, todėl kiek teko girdėti, Tavo perteikiama Chopino muzika skamba intensyviai.  Jausmų polėkis atveriamas taip pat Tavo meninės prigimties impulsyvumu, kuris gražiai siejasi su minėta Chopino imprivizacijos dvasia.

 

Sviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka
Sviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka

Su pedagoginėmis institucijomis susisaistę muzikantai vasarą „atostogauja“, keldami sparnus koncertuoti. Jau ne pirmi metai (dažniausiai) vasaromis koncertuoji Lenkijoje. Ir ne su ansambliais, betviena pati! Primink, prašom, kaip su Lenkija užsimerzgė Tavo profesinė draugystė?

Pirmiausia pažintį su Lenkija pradėjau „neakivaizdžiai“: per televiziją, knygas ir Chopino kūrinius. Kadangi užaugau Kaune, turėjom galimybę matyti Lenkijos televizijos pirmąją programą (TVP 1), o ten – ir filmai, ir serialai, kuriuos žiūrėdavome visa šeima. Taip pramokau suprasti, kas šnekama lenkiškai. Šias žinias patobulinau skaitydama – Mama jau mano vaikystėje buvo sukaupusi nemažą mūsų namų bibliotekos dalį lenkų kalba, daugiausia knygų, kurios į lietuvių kalbą dar nebuvo verstos. Pirmoji mano knyga buvo „Vinetu“. Pamenu, kiekvieną pirmojo puslapio žodį sąžiningai verčiau su žodynu, bet paskui jau „pagavo“ siužetas, tad perskaičiau visus tomus ir tęsinius vos ne vienu atsikvėpimu. Chopino kūrinius pradėjau atrasti Juozo Naujalio mokykloje – pirmoji pažintis buvo, kiek pamenu, noktiurnas ir etiudai, su kuriais susipažinti padėjo mokytoja Rymantė Šerkšnytė. Tačiau rimčiau Chopino muzika patraukė jau baigus Lietuvos muzikos akademiją – pajutau, kad mane„kabina“ šio kompozitoriaus muzika ir panorau daugiau jos groti ir geriau suprasti. Ir tuomet pasitaikė proga pasirodyti žymiai šopenistei Barbarai Hesse-Bukowskai, kuri savo namuose Varšuvoje išklausiusi mano grojamus Chopino kūrinius pasakė, kad priims mane į savo klasę. Beliko gauti stipendiją ir pagroti stojamajame egzamine, ir taip prasidėjo mano reali pažintis su Lenkija, jos žmonėmis ir publika. Pravertė ir Lietuvoje įgyti grojimo įgūdžiai, ir „Vinetu“ bei daugybė kitų lenkų kalba perskaitytų knygų.

2011 m. Šviesė  Čepliauskaitė apdovanota Lenkijos Respublikos garbės ženklu  „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai (Zasłużony dla Kultury Polskiej).

Šviesė yra išleidusi ne vieną kompaktinę plokštelę, muzikuodama solo ir su ansambliais:

„F.Chopin. Valsai“ (solo);

„Kanklių spalvos“ (su kanklininke  Kristina Kupryte):

„Mykolas Kleopas Oginskis: kūryba ir gyvenimas“ (su aktore Virginija Kochanskyte ir dainininke Giedre Zeicaite) – M. K. Oginskio kūriniai fortepijonui bei romansai balsui ir fortepijonui;

„Chopin LT“ –  lietuvių kompozitorių kūriniai ir juos įkvėpę F. Chopino opusai (solo);

 „SENSIBILE“ (su fleitiste V.iktorija Zabrodaite) – prancūzų kompozitorių kūriniai.

Nuo  š. m. kovo  Šviesę galime išgirsti radijo bangomis – su Mariumi Šinkūnu ji pradėjo vesti  Lietuvos radijo laidą „Pakeliui su klasika“, penktadieniais nuo 16 val. 30 min.

Taip pat Šviesė Čepliauskaitė yra Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos akademijos  docentė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Marius Kraptavičius. Katutės Vaižgantui Ignalinoje

Juozas Tumas- Vaižgantas su savo Kauku
Juozas Tumas- Vaižgantas su savo Kauku

Katutės Vaižgantui  Ignalinoje  

Marius Kraptavičius

„Rėkauti nepriimta: bravo, bis. Taip Airopa nesielgia; gana katučių ir tų ne per triukšmingų; na, ir nesauvalingų, bet tik neskandalyti“ – taip 1918 metais skambėjo Vaižganto patarimai ką tik susikūrusiai Teatro komisijai.

Būtent šiais, po pasaulį daug keliavusio kūrėjo žodžiais, popietę „Vaižgantas ir mes“ pradėjo rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Vaižganto premijos laureatai Rimantas Vanagas ir Gintarė Adomaitytė renginyje Vaižgantas ir mes. Ignalina, 2019
Vaižganto premijos laureatai Rimantas Vanagas ir Gintarė Adomaitytė renginyje Vaižgantas ir mes. Ignalina, 2019

Mes susitikome Ignalinos viešojoje bibliotekoje – gražus ir gausus Vaižganto gerbėjų būrys bei nekantriai laukti svečiai: Vaižganto premijos laureatas rašytojas Rimantas Vanagas, aktoriai Jūratė Vilūnaitė, Rimantas Bagdzevičius ir violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė.

Tai buvo švelnus, kiek intriguojantis prisilietimas prie prozos ir publicistikos kūrėjo,  kunigo, knygnešio, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto. Neįmanoma visapusiškai aptarti šios asmenybės per vieną popietę. Tačiau įmanoma – net būtina – pasakoti apie Vaižgantą taip, kad noras domėtis poetišku prozinininku, aistringu publicistu, reikliu teatro kritiku, laisvamanius toleravusiu kunigu tik augtų, tik plistų.

Pasakotojos vaizdmuo šį kartą teko Vaižganto premijos laureatei Gintarei Adomaitytei. Jos šaltiniai – dvi senos knygos, išsaugotos namų bibliotekoje:  Aleksandro Merkelio „Juozas Tumas Vaižgantas“ (1934) ir paties Vaižganto pulbicistikos tomelis (1918). Būta ir asmeninių įspūdžių: juk pasakotojos seneliai gyveno tarpukario Kaune ir sekmadieniais, kartu su to meto inteligentų bendruomene, susižavėję klausydavosi Vaižganto pamokslų Vytauto Didžiojo bažnytėlėje.

Vytauto Didžiojo bažnyčia
Vytauto Didžiojo bažnyčia

Publika godžiai gėrė kiekvieną žodį: Jūratės Vilūnaitės ir Rimanto Bagdzevičiaus skaitomas Jono Aisčio esė apie Vaižgantą ir patį Vaižgantą – jo primirštą kūrinį  „Juodžiaus kelmas“. Komplimetus norisi žerti visiems. Visų pirma – aktoriams,  jautriai perteikusiems sodrų, senuoju lietuvių tikėjimu pagrįstą, primirštais žodžiais žaižaruojantį, po miškus vedžiojantį ilgoką tekstą. Žinoma, ir publikai, įrodžiusiai, kad ji verta gelmingos, sudėtingos literatūros.

Jūratė Vilūnaitė Ignalinos bibliotekoje Meno bangų renginyje Vaižgantas ir mes. 2019
Jūratė Vilūnaitė Ignalinos bibliotekoje Meno bangų renginyje Vaižgantas ir mes. 2019

Dėmesingi buvome dar vienai knygai ‒ antologijai „Anykščių glėbyje“ (2017), sudarytai Rimanto Vanago. Tai jis antologijai parinko „Juodžiaus kelmą“, taip paskatindamas  šį kūrinį pagarsinti mūsų renginyje.

Kodėl būtent „Juodžiaus kelmas“?  „Todėl, kad dabar niekas taip neberašo“ – atsakė poetas, prozos ir publicistikos kūrėjas  Rimantas Vanagas. Jis noriai pasakojo apie gimtąją Anykščių žemę. Buvo ilgokai iš jos išlėkęs gyventi ir dirbti į Vilnių, o dabar nė kiek nesigaili parlėkęs į vaikystės namus pašventupiuose. Rimantas Vanagas paskaitė savo kūrybos fragmentų, linksmindamas ir džiugindamas publiką aukštaitišku humoru, žaismingai pateiktomis dabarties aktualijomis.

Rimantas Bagdzevičius Ignalinos bibliotekoje Meno bangų projekte Vaižgantas ir mes. 2019
Rimantas Bagdzevičius Ignalinos bibliotekoje Meno bangų renginyje Vaižgantas ir mes. 2019

Planuodami šį renginį, net neabejojome, kad reikia tokios muzikos, kuri  atitinka reiklaus teatro recenzento Vaižganto diegtas aukštosios kultūros vertybes. Ramutė Kalnėnaitė griežė Johanno Sebastiano Bacho, Maxo Regerio kūrinius, tartum skraidinančius į anuos laikus, į senųjų bažnyčių prieglobstį.

Violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė
Violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė

„Uliot tai uliot“ – yra rašęs Vaižgantas. Mes uliojome: vaišinomės saldumynais, vaisiais, gaiviais gėrimais. Juk šventėme net 150-ąjį rašytojo gimtadienį.  Ir kalbėjomės, kalbėjomės, kalbėjomės…  Apie Vaižgantą ir jo pasaulį, apie senąją ir dabarties literatūrą, apie tai, kaip gera nupūsti dulkes nuo  truputį primirštų knygų.  Laikydamiesi Vaižganto priesakų, nešaukėme nei bis, nei bravo. Nebuvo nė vieno skandalo. Katučių – iki soties.

Vaižgantas. A.  Varno šaržas
Vaižgantas. A. Varno šaržas

Svarbu minėti, kad VšĮ MENO BANGOS projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba. Tariame ačiū projekto partnerėms Ignalinos viešajai bibliotekai, laikraščio „Nauja vaga“ redakcijai, Ignalinos televizijai.

Renginio nuotraukų autorius Vytautas Lekavičius

Senosios nuotraukos – iš Aleksandro Merkelio knygos „Juozas Tumas-Vaižgantas“

 

 

 

 

Kristina Janušaitė-Valleri. Venecijos karnavalas. Magiškas kaukių ir kostiumų pasaulis

Karnavalo akimirka.
Karnavalo akimirka.

Venecijos karnavalas. Magiškas kaukių ir kostiumų pasaulis

Kristina Janušaitė-Valleri

Venecijos karnavalas – vienas žymiausių performansų Italijoje; teatras po atviru dangumi, kur dabartis susipina su praeitimi, tradicija su inovacija, modernumu. Vienas iš svarbiausių karnavalo akcentų – venecijietiškos kaukės, istoriniai kostiumai, akį traukiantys spalvomis, audinių tekstūromis, motyvais ir simbolinėmis prasmėmis. Lagūnos miestas transfomuojasi: ore tvyro šventinė atmosfera, gatveles bei skersgatvius užplūsta margaspalvė persirengėlių minia, iš kepyklėlių (pa)sklinda tradicinių karnavalo saldumynų kvapai. Susilieja į vieną visumą spalvos, kvapai, garsai ir lyg šleifas nusivynioja nuo šv. Liucijos geležinkelio stoties iki šv. Morkaus aikštės, į kurią visi ir susirenka: vieni savęs parodyti, prisidengę tradicinėmis ar įmantriomis kaukėmis, kiti – pasigėrėti šiuo neįprastu ir nekasdieniu reginiu.

Kovo pradžioje pasibaigęs įspūdingasis Venecijos karnavalas, gyvuojantis šimtus metų ir turintis gilias tradicijas, siekiančias XIII a., Venecijos, Šviesiausiosios Respublikos, laikus ir trunkantis keletą savaičių, į kanalais apipintą miestą kaip ir kasmet sutraukė daugybę žmonių iš viso pasaulio, trokštančių išvysti ir patirti šį spalvingą teatrališką vyksmą, apžavintį tiek jauną, tiek seną.

Kiekvienais metais parenkama karnavalo tema. Šiųmetė – Mėnulis, kaip poetų ir kitų menininkų įkvėpimo simbolis. Šį dangaus kūną žaismingai ir išmoningai interpretavo ne tik scenos šv. Morkaus aikštėje gamintojai, bet ir kaukių bei kostiumų kūrėjai.

Scena
Scena
Mėnulis
Mėnulis

Kaukės: paslaptis, mįslė, žaismė

Karnavalas suteikia galimybę bent trumpam ištrūkti iš kasdienybės rutinos, įspraudžiančios į konkrečius vaidmenis, persikūnyti į susikurtą ar įsivaizduojamą personažą po kauke paslepiant tikrąją asmenybę, išlaisvinant savo kūrybines galias ir pasineriant į spalvingą žaidimo bei linksmybių sūkurį.

Kaukės – neatskiriama Venecijos dalis. Ne tik per karnavalą, bet ir nutolus jo šurmuliui: įvairios kaukės, spalvingos ar bespalvės (palikta pasireikšti kiekvieno fantazijai), autentiškos ar „made in China“, dailiai išrikiuotos žvelgia iš nublizgintų vitrinų į turistus, neretai neatsispiriančius jų magiškai traukai ir užsukančius vienokios ar kitokios įsigyti, čia pat pasipuošti ir nerti į gatvės triukšmą, nesvarbu, kad karnavalas jau seniai pasibaigęs.

Venecijietiškos kaukės – tradicija, gimusi XIII a. kartu su pačiu karnavalu. Maschereri, oficialiai pripažinti kaukių meistrai, gamindavo jas iš papjė mašė, dekoruodami įvairiomis spalvomis, kaspinais, audiniais ir brangakmeniais. Dar ir dabar tarp gausybės kičinių kaukių galima atrasti ir autentiškų, padarytų tradiciniu būdu. O kas norėtų pats pasigaminti tikrą venecijietišką kaukę, suteikiama ir tokia galimybė: kai kuriose krautuvėlėse organizuojamos kaukių dirbtuvės.

Tradicinė venecijietiška kaukė "Bauta"
Tradicinė venecijietiška kaukė “Bauta”
Venecijietiškų kaukių gamyba
Venecijietiškų kaukių gamyba

Kai Veneciją užplūsta karnavalo persirengėliai, neretam tikriausiai kyla klausimas, iš kokio pasaulio ar kurios epochos jie atkeliavo. Panašus įspūdis susidarė ir žvelgiant į šv. Morkaus aikštėje įrengtą sceną, primenančią didžiulį kosminį laivą, skriejantį aplink Mėnulį, ant kurios, kaip ant podiumo, buvo demonstruojami ne madingiausi sezono drabužiai, bet įspūdingos kaukės ir karnavaliniai kostiumai.

Į šį kaukių šou ant red carpet susirenka dalyviai iš įvairių pasaulio šalių; poros ar pavieniai asmenys, šeimos ar grupės draugų. Kai kurie šiame renginyje dalyvauja dešimt ar daugiau metų iš eilės. Kostiumų, kaukių gamyba trunka nuo kelių mėnesių iki metų. Vieni kuria juos patys, kiti – patiki dizaineriams.

„L‘uomo dei fiori“ – „Gėlių vyras“. Italija
„L‘uomo dei fiori“ – „Gėlių vyras“. Italija
 Dizainerio kurtas kaukės kostiumas. Prancūzija
Dizainerio kurtas kaukės kostiumas. Prancūzija

Atslūgus minios antplūdžiui, fantastiškos, ekstravagantiškos, mįslingos figūros oriai vaikštinėja šv. Morkaus aikštėje, teatrališkai įsitaiso tarp portikų kolonų, prie bazilikos, Dožų rūmų pašonėje ar prie „Gran Caffè Quadri“ staliukų.

7

8

10

11

12

13

 

Teatrališkos jų manifestacijos į šią žaismę įtraukia ir atsitiktinį praeivį, kuriam kaukė – persona incognita, atklydusi iš kito laiko ir kitos erdvės.

Dožas
Dožas
Dantė ir Vergilijus
Dantė ir Vergilijus

Keturkojai augintiniai – taip pat visateisiai šventės dalyviai, padabinti karnavaliniais aprėdais, paklūsta visuotinio maskarado dėsniams.

16

17

Kai kurios kaukės verčiau renkasi atokesnes miesto labirinto vietas ir lydimos smalsių žvilgsnių traukia savais keliais ar mėgaujasi viena kitos draugija.

18

19

Tradiciniai karnavalo saldumynai – „fritelle veneziane“ („venecijietiškos spurgos“)
Tradiciniai karnavalo saldumynai – „fritelle veneziane“ („venecijietiškos spurgos“)
„Galani“ – karnavalo saldumynai
„Galani“ – karnavalo saldumynai

Svarbiausi Venecijos karnavalo momentai

Venecijos karnavalą charakterizuoja ne tik ryškiaspalvės kaukės, užplūstančios gatveles, aikštes, vaporetus (venecijietiški vandens autobusai), bet ir įvairūs renginiai, išsibarstę po visą miestą ir terraferma („žemyno dalis“; dažniausiai taip įvardijamas Mestre miestas, priklausantis Venecijos savivaldybei).

„Volo dell‘Angelo“ – nors chronologiškai nėra pirmasis, bet vienas iš pagrindinių programos momentų, kuriuo prasideda oficialus Karnavalo atidarymas Venecijos širdyje – šv. Morkaus aikštėje. Tradicija, siekianti XVI a. ir atnaujinta 2001 m. Angelo skrydžiui nuo šv. Morkaus varpinės bokšto parenkama praėjusių metų gražiausios Marijos konkurso laimėtoja. Corteo delle Marie („Marijų procesija“) – kitas šventės akcentas, perimtas iš Venecijos, Šviesiausiosios Respublikos, laikų. Marijomis vadintos neturtingos merginos, kurių po keletą karnavalo periodu atrinkdavo iš kiekvieno lagūnos miesto kvartalo ir kurioms didikai bei dožas skirdavo kraitį būsimoms vestuvėms. Šiuolaikinės karnavalo Marijos – dvylika jaunų merginų, kasmet pretenduojančių į gražiausiosios titulą. Viduramžiškus ir Renesanso laikų kostiumus joms kuria ir siuva Venecijos istorinių kostiumų ateljė dizaineiriai ir meistrai. Laimėtoja paskelbiama per paskutinįjį karnavalo renginį. Jai patikima kitų metų šventės inauguracija.

„Volo dell‘Angelo“ – „Angelo skrydis“ nuo šv. Morkaus varpinės bokšto
„Volo dell‘Angelo“ – „Angelo skrydis“ nuo šv. Morkaus varpinės bokšto

23

Linda Pani – 2019 m. Venecijos karnavalo gražiausioji Marija.
Linda Pani – 2019 m. Venecijos karnavalo gražiausioji Marija.

Karnavalo programa baigiama Svolo del Leon – didžiulės Venecijos, Šviesiausios Respublikos, vėliavos iškėlimu ant varpinės bokšto giedant šv. Morkaus himną.

„Svolo del leon“ – Venecijos, Šviesiausios Respublikos, vėliavos iškėlimas
„Svolo del leon“ – Venecijos, Šviesiausios Respublikos, vėliavos iškėlimas

26

Nors karnavalo šurmulys nutolo, pripildęs miestą džiugios, teatrališkos atmosferos, Venecija, paženklinta spalvų, kvapų ir garsų mozaikos, įtraukiančios ir apžavinčios, (iš)lieka carnevale perpetuo („besitęsiančiu karnavalu“).

Nuotraukos Kristinos Janušaitės-Valleri

 

 

 

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Simona Katiliūtė mokosi Garliavos Jonučių gimnazijos trečioje klasėje. Ji – Borutaičių draugijos narė, besidominti knygomis, kinu, fotografija. Simona – ir įdomios poezijos kūrėja, dalyvaujanti Jaujųjų filologų konkursuose. Džiaugiamės, kad Simona Katiliūtė jau ne pirmą kartą savo kūryba dalinasi su Meno Bangų skaitytojais.      

 

Metų laikai

 

  1. pavasaris

 

aidi sprogimai

tarp daugiabučių

didelis aidas

trupa sienos

į jas kabinasi vijokliai

rėkia

nori būti išgelbėti

teroristas

užpuolęs miestą

verčia žemę į kitą pusę

užpildo erdves

išsprogdina

užkalkėjusias širdžių kraujagysles

 

  1. vasara

 

šlapiais plaukais

kaip dar neišmindžiotais takais

keliauja pirštai

kaip žalčiai

aplink pirštus vyniojasi plaukai

plaukai tai laukai

čiobreliais kvepiantys

laukai mėlynų lubinų

ir aplink juos šokančių

raganaičių

 

juokiesi

o aš sakau

 

man primeni namus

 

  1. ruduo

 

kandys pragraužė kepurių viršūnes

dabar mėnulis

savo rudenėjančiu spindesiu

šaldančiom lūpom

bučiuoja man

vienišą plikę

jos paviršium

slidinėjanti poezija

stingsta

iš išgąsčio

 

šalčiui

 

  1. žiema

 

laikas sušalęs aptingsta

minutės nebeturi šešiasdešimt

suskyla į ilgus dešimt

ir tie dešimt

krenta snaigėmis

į sušalusias gerkles

elniams

nutrenktiems šalia miško

namų

gulintiems

ir skaičiuojantiems paskutines

dešimtis

sekundžių

nutūpusių snaigėmis

ant ragų

 

*

kažkur tarp eilučių

tarp įkvėpimo ir iškvėpimo

tarp žemės ir mėnulio

aš laiminga

ten nėra benamių kačių

sudaužytų taurių

nėra dulkių

nevaikšto ten katės ant šukių

o aš ant kačių

 

aš ten laimingesnė

ten tuštuma

 

*

statau koją ant žemės

atsargiai

čia daug duobučių

išsisuksi koją

tavo akys blizga

atspindi dangų

šypsaisi

tavo skruostuose duobutės

geria saulės šviesą

trumpas mirktelėjimas

 

įkritau į duobutę

 

*

aš kaip trintukas

trinu tavo klaidas

sau nuo nugaros

negyvas odos ląsteles

susisukusias į mažas kirmėlytes

skirtingų ilgių kaspinuočius

trim pirštais

ir nekenčiu tavęs

visais turimais

 

tik kas aš

be tavęs

 

*

dryžuotom pėdkelnėm

aptempusi kojas

valau virtuvės grindis

prilaistytas juodos kavos

banguojančios rytiniame puodelyje

dryžiais geriu

pasaulių skausmą

dėl mažų algų

dėl išmestų vaikų

dėl nykstančių žuvų

ir jau labai šlapia

ir skauda

bet balos nedingsta

 

tik skausmo aštuoniasdešimt dryžių daugiau

 

*

pasižiūrėjau į save

nuogą veidrody

ir pamačiau mauglį

ir džiungles

 

bet džeinės jame nebuvo

 

 

*

mums nerūpi statulos

ant ledo paliktos

viduržiemį

jų nosys varvančios

mums nerūpi

nerūpi skruostai

iš vienatvės tingintys

keisti spalvą

joms šalta

mums nerūpi

bet ateis pavasaris

atitirps ledai

tada mes

sušalusios statulos

ieškosim atlantidoj

 

vienas kito

 

*

už penkių mylių

yra šaltinis

ledinio vandens

atsigerk

labai ištroškai

už penkis myliu

gyvenu

dalinu juos vietoj gyvybių

už penkių snaigių

kalėdos

paliktos po vaikystės egle

dovanos pavidalu

 

čia penki neegzistuoja

čia kur gyvenu

keturi

ir nupjauta eglė

 

*

ieškojo saulės

visą naktį

klaidžiojo žvaigždynais

laukais

kol galiausiai

surado paryčiais

viena kitoj

tuomet

susikabinusios nuvargusiais kaklais

saulelės

įsižiebė

 

reikia pabusti

kol dar nespėjome užmigti

 

*

mušu tylą

kad prabiltų

bet tyla muša man į galvą

laikrodžio rodyklėmis

dvyliktą valandą

kai tarp dviejų skaičių

nėra tarpo

nėra nakties

nei ryto

tik tak

užmigdo

ir vėl įsiviešpatauja

tiksinti tyla

 

*

sukūrei mano akis

purius plaukus

sausą odą

sukūriau tau

savo akyse ugneles

ištampiau formas

balso ir minčių

sukūriau save

savimi

išsitrėmiau

todėl visa

esu tavo

ir nors ugneles moku gesinti

savęs nėra

 

*

geriam dviese

aš ir mano megztinis

valgyklų

dūmų

tavo

kvapus

abu sintetiniai

ir godūs

iš tuščio

į tuštesnį

 

kad tik pilniau

tuštumos

 

*

aš turistė

savo kūne

vaikštau kapiliarais

išsiraizgiusiais akių obuoliuose

juose labai klaidu

daug akligatvių

aš turistė

ragaujanti

savo kūno gėrybes

savo kraują

pieną

seiles

aš turistė

savo kūne

kuriame aidi

dainuojantis skrandis

ir širdies būgnas

aš turistė

savo kūne

 

aš svetimkūnis

 

*

išeisiu aš išeisiu

nes lyja adatomis

krūtinėje

ir stogas virš galvos

nebesuteikia saugumo jausmo

išeisiu išeisiu

ieškoti geresnių laikų

bloguose

ir ką rasiu

parnešiu

išeisiu

į kalnus

kur saulė pakyla vėlai

nusileidžia anksti

bet kur ryškios žvaigždės naktim

ir kur saugu

išeisiu

ten teka upės

išplauksiu tomis upėmis

į geresnius laikus

išeisiu ten

o kai nuspręsiu grįžti

sugrįšiu tau pavasariu

 

*

nežinau

kiek yra pakankamai

turėti sąskaitoje

rugpjūčių

auksinių valandų

rytinės rasos

kad užsiauginti

šilauogių plantaciją galėčiau

nežinau

kiek varnų reikia turėti

kad visų baidyklių akys

būtų išlestos

nebegąsdintų

nežinau

kiek turėčiau

suskaičiuoti bangų

kad pagaliau nuraminčiau

vidaus pabaisas

 

tu man vis atsakai

 

tiek

kiek trunka naktis

 

*

aš liūdėjau

varpais

laiškais

liūdėjau varvančia nosim

raudona berete liūdėjau

tąnakt važiuodama metrò

liūdėjau

į savo atvaizdą žiūrėdama

niekaip suprasti negalėjau

 

jis šypsojosi

 

*

mes musės

prilimpančios

mes skruzdės

traiškomos

mes drambliai

traiškantys

 

galėtume nebūti visa tai

tada būtume tik mes

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie šunis, žaislus ir žmones

Kazijevaite

Gintarė Adomaitytė

Apie šunis, žaislus ir žmones

O juk ne tik apie juos – ne vien apie šunis, žaislus ir žmones – yra ši knyga.  Ji – apie meilę. Ir apie atsisveikinimą visiems laikams… Bet visų pirma papasakokime apie knygos „Mano sesė ir aš“ (leidykla Tyto alba, 2018) autorę.

Kazimiera Kazijevaitė – vertėja. Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytoja. Poetė, debiutavusi svetainėje www.menobangos.lt. Prozininkė, sukūrusi romaną „Septynios kartos“ ‒ už jį apdovanota ne tik skaitytojų komplimentais, bet ir Kazimiero Barėno literatūrine premija. Svarbu minėti, kad Kazimiera Kazijevaitė – ir dviejų dukrų mama. O dar – reikli knygų skaitytoja, besidominti vaikų literatūra. Tad nieko keista, kad Kazimiera pagaliau atėjo ten, kur jos senokai laukta – į ką tik minėtą vaikų literatūros pasaulį.

„Mano sesė ir aš“ – trijų dalių pasakojimas, kuriame svarbiausios yra dvi sesės, Goda ir Saulė. Sudėtingą seserystės jausmą galima laikyti pagrindine (ar viena pagrindinių) knygos gija, apjuosiančia ir surišančia segmentus, kartais bandančius smagiai išsprūsti iš autorės rankų. Ir Godos, ir Saulės pasauliai sudėtingi, nebūtinai sutampantys, kartais – gana rūsčiai susikertantys. Pirmoji dalis ,,Mūsų abiejų tėtis“ atskleidžia ankstyvąsias tapatybės paieškas, galinčias prajuokinti suaugusį skaitytoją. Anaiptol ne mažąjį… Vyresnėlės ir jaunėlės prigimtinė konkurencija ne toks jau paprastas reiškinys.

Vis dėlto šią, pirmąją dalį, laikau lengvabūdiškiausia, balansuojančia ties riba:  asmenininiai užrašai/literatūra. Kuo toliau – tuo giliau. Skaitytojus (ir vyresnius, ir mažesnius) autorė jau supažindino su šeima, jau apgyvendino knygoje tartum svetingame vasarnamyje. Laikas kalbėti apie… mirtį.

„Gilė iškeliauja“ – tai antroji dalis, pasakojanti apie ištikimą šunį. „Tik pati Gilė nesirūpina dėl to, kuris vaikas gimė pirmas, o kuris antras. Abiem mergaitėms ji leidžia ant jos lipti, bučiuoti ją į drėgną, šaltą nosį ir nė nesuurzgia, jei kuri netyčia per smarkiai patempia už uodegos. O svarbiausia, kad Gilė niekada nebūna užsiėmusi jokiais reikalais ir visada nori žaisti! Juk Gilė neina į darbą kaip mama ir tėtis. Ji neatsakinėja į laiškus. Ji neskaito laikraščių. Ir nesikalba telefonu tada, kai jos labiausiai reikia. Kas gali būti geriau?“ (p. 48).

Gali būti tik blogiau. Gilė sensta, sirguliuoja, merdi… Žodis po žodžio, sakinys po sakinio mus artina prie tartum nevaikiškos temos – kelionės amžinybėn. Pasakojama apie šunį, o tiek daug pasakoma apie žmones. Saulės pastanga Gilės šuniškas pareigas paskirti žaisliniam meškinui, Godos rūpestis sodo paukščiais, mamos sekama istorija apie Gilės vaikystę, tėčio santūrumas… Visa tai – tikras gyvenimas. Ir tikra literatūra, to gyvenimo anaiptol nesaldinanti, tik šiek tiek pakylėjanti, tik įsupanti į švelnią romantikos skraistę.

Trečioji dalis ‒ „Širdies kalba“ – jau lengvesnė, smagesnė, tartum padedanti primiršti, bet nepamiršti atsisveikinimo su Gile. Lauke viešpatauja vasara – liepos mėnuo.  O gretimame kieme dairosi Naja – mergaitė, atvykusi iš kitos šalies ir nemokanti lietuviškai. Bus nuotykių prie upelio, bus žaidimų, bus naivaus melo ar gudravimo. Laukia net slaptas apsilankymas pas raganą  apžiūrėti… ką tik gimusių kačiukų.

Čiur – štai smagus žodelis, aidintis mergaičių žaidimuose. Čiur – sakau ir aš. Čiur – tai verta dėmesio, daugiasluoksnė knyga! Jos šriftui, maketui, įrišimui, Linos Kusaitės iliustracijoms priekaištų neturiu. Knyga neturėtų subyrėti, net jei bus skaitoma, sklaidoma, vartoma labai dažnai.

Juk bus?

 

 

 

 

Emilija Petkutė. Žmogus ar Dievas?

Filmo afiša
Filmo afiša

Žmogus ar Dievas?

Emilija Petkutė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos 11 kl. mokinė

„Žinau tiek pat, kiek žino žiūrovas“, ‒ teigia Yorgos Lanthimos. Tokiais žodžiais režisierius atsako paprašytas paaiškinti „Šventojo elnio nužudymo“ idėją. Pripažįsta, kad žino galbūt net mažiau už patį žiūrovą, nes filmą statė impulsyviai ir kai kurios detalės pasąmoningai kūrinyje susidėlioja pačios.  Pažiūrėjus kitus jo filmus (pavyzdžiui, „Omarą“ arba „Iltinį dantį“) net sunku patikėti, koks nuolankus ir paprastas šis menininkas iš tikrųjų yra. Už minėtus filmus Lanthimos gavo begalę apdovanomijų ir tai nepakeitė jo požiūrio. Graikijoje gimęs režisierius 2017 m. sukūrė „Šventojo elnio nužudymą“.  Šis kūrinys Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Filmas taip pat pasižymi absurdišku humoru, kuris sukuria tragikomedijos pojūtį. Režisierius remiasi gimtinės senovės mitu. Kaip tą senieną jis pritaikė šių dienų kinui?

Jau pirmame kadre atskleidžiama viso kūrinio tema – Styvenas atlieka širdies operaciją. Savo operacinėje jis – Dievas.  Giriasi kolegoms, mano, kad yra už juos visus geresnis. Namie žmona turi patenktinti jo seksuainius poreikius, leisti  jaustis „tikru vyru“. Veikėjui toks svarbus kitų pavydas, kad jis reguliuoja savo vaikų gyvenimus ‒ jie turi pranokti tėvo lūkesčius. Taip chirurgas elgiasi net su Martinu, berniuku, su kuriuo jau kurį laiką susitinka užkandinėje. Styvenas vaikinui dovanoja laikrodį, pasiūlo nupirkti jam pietus, reikalauja, kad prieš ateidamas susitikti Martinas paskambintų. Styveną prie Martino traukia jo keistumas, kitokia kilmė, todėl vaiką galima nustebinti brangiomis dovanomis. Taip pat ‒ kaltės jausmas, nes vyras žino, kad berniuko tėvas mirė dėl chirurgo neatsakingumo. Paaiškėja, kad vyras tik imituoja Dievo vaidmenį – turi problemų kaip ir visi kiti, tik jo problema kainavo kažkam gyvybę. Sužinome, kad vaikino tėvas mirė, nes Styvenas prieš operaciją buvo išgėręs. Kai pagrindinis veikėjas prie berniuko ima jaustis nebesaugiai, pradeda jį ignoruoti ir taip pablogina situaciją. Ateina atlygio valanda ir suserga kardiologo sūnus Bobas. Daktarai negali jam padėti, o dukrai Kim pradeda reikštis tie patys simptomai. Paaiškėja, kad dabar situaciją valdo Martinas, tačiau jis Dievu ne tik apsimeta, tačiau tai įrodo, kai jau kelias dienas nevaikščiojusiai Kim liepia atsistoti dėl jo ir ji tai padaro visai paprastai.

Šiame filme yra įvairių detalių, kurios irgi daug pasako apie kūrinio realybę. Nors Martinas elgiasi kaip nepritampantis paauglys, jo veiksmuose galima įžvelgti dievybės užuominų. Jis dažnai vėluoja į susitikimus su Styvenu, pakeičia dovanoto laikrodžio apyrankę, atsisako artumo su Kim, nors teoriškai su ja susitikinėja, ir sąrašas tęsiasi. Visi šie poelgiai gali būti paaiškinami paauglyste, todėl iškart ir nesuprantame, kad Martinas nėra žmogus – jis tik slepiasi paauglio kūne. Taip pat labai įdomu, kad Styvenui kalbant su Kim ir Bobo mokytoju, šis paaiškina, kad dukra gavo gerą įvertinimą už rašinį apie Ifigeniją, kuri buvo graikų mitologijos veikėja, Agememnono dukra. Kūrinys yra pagrįstas būtent mitu apie Agamemnoną, ir tai leidžia atpažinti ne tik Styveno ir mitologinio didvyrio situacijų paralelę, bet ir vyresnėlės likimą. Kai Martinas pasikviečia gydytoją į savo namus vakarienės, pasiūlo kartu pažiūrėti jo ir tėvo visų laikų mėgstamiausią filmą. Gerai įsiklausius vieninteliame kadre, kuriame jie žiūri filmą, girdime žodžius „Tu nesi Dievas“, kurie taip pat padeda suprasti, ko Martinas nori iš Styveno.

Agamemnonas (arba išvertus iš graikų kalbos „labai ryžtingas“) yra didvyris senovės graikų mitologijoje. Mite jis užsitraukia Artemidės nepasitenkinimą, nužudydamas jos šventą gyvūną – elnią, ir kad jos pyktis atslūgtų, turi paaukoti savo dukrą Ifigeniją. Ši paralelė kūrinyje yra labai aiški. Styvenas yra pripažintas kitų, gelbsti gyvybes, todėl gali būti vadinamas didvyriu, bet viena klaida užrūstina Dievą. Kaip ir mito veikėjas, chirurgas užjudina širšių lizdą ir turi paaukoti šeimos narį. Nors filme pagrindinis veikėjas gali pasirinkti bet kurį žmogų iš savo šeimos, Kim yra pasiryžusi aukotis, supranta savo likimą ir tai galima spręsti iš jau minėto jos rašinio apie Agamemnono dukrą. Deja, galiausiai miršta ne ji,  o Bobas, išrinktas burtų keliu. Kitaip nei mito veikėjas, gydytojas ilgai nepripažįsta realybės: per prievartą verčia vaikus valgyti, mano, kad jie simuliuoja, uždaro Martiną savo rūsyje, bandydamas priversti jį išgydyti šeimos narius, ir mano, kad pats gali viską sutvarkyti. Taip savo kaltę jis neigia visą laiką, taigi gal Martinas pas jį atklydo ne atsitiktinai, o kad subalansuotų pagrindinio veikėjo egocentriškumą.

Labai įdomus žmonos Anos vaidmuo. Ji bando būti tobula žmona bei mama: paklūsta vyro siekiui atrodyti kaip šeima be trūkumų, vaikus lepina, tačiau gali ir nubausti. Atrodo labai rūpestinga, daranti viską dėl savo vaikų, tačiau paaiškėja, jog jos gyvybė svarbesnė nei vaikų. Sužinojusi apie situaciją (kad mirti turi vienas šeimos narys), nepuola aukotis. Apskritai moteriai labiau rūpi, kaip žuvo Martino tėvas, nei situacijos sprendimas. Vėliau ji kaltina vyrą, kad turi kentėti už jo klaidą, ir staiga išgaruoja tobulos santuokos iliuzija – ji nenori būti susieta su savo vyro nuodėme, nenori aukotis, kad vaikai galėtų tęsti laimingą gyvenimą.

Kadras iš filmo.
Kadras iš filmo.

Visame kūrinyje vyrauja parodoksalumas. Filmas nagrinėja tamsias problemas, yra daug nerimą skatinančių vietų, tačiau iš vėžių išmuša jau minėtas absurdiškas humoras. Pagrindinis veikėjas pasakoja savo sūnui apie tai, kokius keistus dalykus jis darydavo savo tėvui iš smalsumo, vienu metu norisi iš jo keistumo juoktis, tačiau jis tai papasakoja labai rimtu veidu, tai yra bandymas priversti Bobą neapsimetinėti sergančiu, ir atrodo, kad jam gera pagaliau tai pasakyti garsiai. Tokios kvailystės, iš kurių, nežinai, ar juoktis, ar ne, atsitinka ne vieną kartą. Tai daro Styvenas, norėdamas pasirodyti prieš kitus, ir Martinas, dalindamasis savo išmintimi.

Režisierius pritaiko senovės graikų mitą šiuolaikiniam pasauliui labai taktiškai. Esmė yra ne tai, kad filmas yra juo pagrįstas, o kaip tai išreikšta. Lanthimos  leidžia žiūrovui pačiam išsiaiškinti, kas yra Martinas, duodamas tam tikrų užuominų. Jis išlaiko žmones šokiruojantį stilių ir stebina mus savo talentu.

Primename, kad apie J. Lanthimos filmą “Šventojo elnio nužudymas” “Meno bangoms” jau rašė kino kritikas Karolis Baublys savo “Kino dienoraščiuose”: http://www.menobangos.lt/antikos-pasaulio-atsvaitai-siu-dienu-visuomeneje-negailestinga-yorgos-lanthimos-diagnoze/

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Ignalinos dienoraštis

Pasivaikščiojimas I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pasivaikščiojimas I. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Ignalinos dienoraštis

  1. Sausis. Vilnius‒Ignalina

Apie gerumą ir pasaulio pabaigą

Paskutinę sausio dieną, Vilniaus geležinkelio stotyje, 14 valandą 15 minučių štai kas įvyko: akimirką pamaniau, kad gyvenimas yra švelnus ir teisingas. Įsitaisiau stoties skaityklėlėje, varčiau tai vieną, tai kitą knygą, bandydama nutarti, ar jų man reikės, ar ieškosiu bibliotekoje, gal net knygyne. O prie pianino… Prie pianino prisėdo įgudęs muzikantas ir skambino atpažįstamas melodijas…

Jei kam atrodo, kad visa tai išsigalvoju, tai ne, nė trupučio. Tą įspūdį iš tiesų galima patirti stotyje. Dabar jau taip.

Traukinyje elgiausi kitaip nei įprasta. Įprasta – skaityti „Šiaurės Atėnus“. Perku juos  Ignalinos „Iki“, dedu į kuprinę. Kartais ilgam. Tai – mano kelionių Ignalina‒Vilnius arba Vilnius‒Ignalina nuolatiniai skaitymai. Šį kartą turėjau žurnalą „Mūsų žodis“, pažįstamą nuo vaikystės. Jis leidžiamas ir Brailio raštu, skiriamas visiems, kam rūpi neregių ar silpniau matančių gyvenimas.  Svarbiausiu 2019 metų sausio įvykiu laikau Lietuvos televizijos serialą „Disidentai“, kurio net nemanau žiūrėti. Jo klausau iš kito kambario, ramiai dėliodama vakaro pasiansą. Tai filmas, pritaikytas neregiams. Žurnale perskaičiau, kaip tas darbas vyko, kas tekstus rašė. O rašė dr. Laura Niedzviegienė ir jos studentė Kristina Meilūnaitė. Sakyčiau, sėkmingai rašė – klausai kaip knygos, sukurtos esamuoju laiku.

Vykau iš Vilniaus į Ignaliną po įrašo, po FM Gold radijo laidos „Aklas pasimatymas“. Kristijono Bartoševičiaus kalbinama, pasakojau apie (ne)skaitymą, knygų muges, bibliotekas. Tai buvo pokalbis, kuriame save turėjau tramdyti: nemeluok, Gintare, nemeluok… Juk žinote, koks kyla noras teigti: skaitantys žmonės yra geri, protingi, jų gyvenimas sėkmingas, jiems lemta atspėti didžiąją paslaptį ir taip toliau, toliau, toliau…  O juk viskas yra kitaip. Sutinkame pasipūtusių, įniršusių,kerštingų knygių – jų reiklumas liejasi per kraštus, užgoždamas tai, ką pasaulyje laikau svarbiausiu: gerumą.

Milijonus kartų girdėjau: geras žmogus – ne profesija. Nejau? Tai kodėl nuolatos klausinėjame: ar gera tavo mokytoja, ar geri šeimos gydytojas ir slaugytoja, ar… ar…  „O dabar jūs, rašytoja, pasakykite vaikams, kad skaityti reikia“, – daugybę kartų girdėjau griežtą priesaką, svečiuodamasi mokyklose ar bibliotekose. Reikia, būtinai reikia – kol mokomės. O šiaip… Skaityti galima!

Su juo, tuo skaitymu, siejasi man įdomūs sausio įvykiai. Įpusėjus mėnesiui, Ignalinos  bibliotekoje stojau prieš Skaitytojų klubą ir bandžiau apžvelgti Knygų metų rinkimų ryškiausias knygas – kitaip tariant, penketukus. Dabar jau džiūgauju, gavusi šią užduotį. Perskaičiau visas knygas.  Nė viena nesukėlė man nei pykčio, nei nerimo, nei kitų blogų jausmų. Kurią pasirinkau mėgstamiausia? Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Toks šiltas, jaukus, sklandus pasakojimas apie miestelį, kuriame gyvenimas šiek tiek kitoks, nei įprasta. Nesimaivanti, nepataikaujanti, dirbtinai nesuvaikinta knyga. Primenanti ne tik stebuklus, pavaldžius žmogui, bet ir žmogiškąjį gebėjimą aukotis. Tiesiog gerumą, apie kurį ką tik bandžiau nemikliai samprotauti.

Ką rinkosi bibliotekos skaitytojos ir skaitytojai? Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“, Leonardo Gutausko „Pravardes“, Antano Šileikos „Basakojį bingo pranešėją“, Rūtos Oginskaitės ir Grigorijaus Kanovičiaus „Žvilgtelėk“.

Apie kultūros istoriko Aurimo Švedo ir Irenos Veisaitės pokalbių knygą „Gyvenimas turi būti skaidrus“ tą kartą nutarėme nekalbėti. Nes… Mes jau žinojome, kad po savaitės į Ignaliną atvyksta Aurimas Švedas. Labai jo laukėme. „Ar patvirtinate mano mintį, kad istorija tėra interpretacijos?“ – teiravosi mokytoja Irena Šaltienė. Aurimas patvirtino. Kalbėjomės ne tik apie knygą. Ne tik apie Ireną Veisaitę – jos išmintį ir pribloškiančias patirtis. Ir apie XX amžių – jo epochas, ir apie vakarykštę dieną, kurios, pasak istoriko, nebėra – ją primena tik tam tikri fragmentai, kurie mus pasiekia. Ko gero, tie žodžiai ir padrąsino mane pagaliau imtis štai šio dienoraščio: šiokio tokio man svarbių fragmentų užrašymų.

Štai dar viena knyga, padėjusi man žvelgti į pasaulį kitaip: Marcelio Ayme ,,Katinėlio Murklio pasakos“ (iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė, leidykla „Gelmės“). Sausio 30 dieną apie ją kalbėjomės…  ne, kol kas ne Ignalinoje… kalbėjomės Vilniuje, Prancūzų institute. Emė – taip tariama rašytojo pavardė. 1902‒1967 – tai jo gimimo ir mirties datos. Jo apsakymai „Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną“, „Paskutinis“, „Nykštukas“, „Dermiušas“, „Talonas“ jau publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“. Galbūt apsakymai… Galbūt sakmės, šiurpės, pasakos ‒ graudžiai juokingos. Visa tai iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Labai laukiu dienos, kai minėtieji Emė kūriniai (gal ir daugiau jų rasis) pasirodys surinkti į vieną knygą.

O katinas Murklys? Jo dėka prisiminėme ir Ramutę Ramunienę (1918‒2015). Dėstytoją, vertėją… Jos inteligenciją, jos eleganciją, jos reiklumą sau ir kitiems, jos pagarbą žodžiui, sakiniui, frazei.

Apie pasakas pasakysiu štai ką: jose – valstiečių gyvenimo rūstybė, pagardinta smagiais nutikimais. Gyvuliai kalba kaip žmonės: jie pykstasi su šeimininkais, ginčijasi, gudrauja, pataikauja, linksmina ir juokina.  Tai Emė: šiurpiai smagus. Rašyta anaiptol ne naiviems vaikutėliams. Rašyta tiems, kuriems tikrovės nebaugu. Autoriaus vaizduotė liejasi per kraštus, bet galų gale įsilieja į vieną ąsotį.

Klausydama, kaip apie vertėją Ramutę Ramunienę pasakoja jos dukra Jonė, redaktorė Donata Linčiuvienė, jos buvusios studentės, šiek tiek… nuliūdau. Prisiminiau savo studijų metus. Kodėl, na kodėl mes, besimokantys anglų kalbos, prieš paskaitas virpėdavome, po jų išeidavome beveik raudodami – tokie nevykę patys sau atrodėme. Kodėl mano bendrakursiai, besimokantys prancūzų, ir prieš paskaitą, ir po jos smagiai kikendavo? Kas tai – britų ir prancūzų kultūrų, gyvenimo būdo skirtumai?

Dar du svarbūs sausio įvykiai.

Mes laimėjome! Lietuvos kultūros tarybos ekspertai palankiai įvertino Meno bangų projektą „Vaižgantas ir mes”. Laukiame kovo 17 dienos, jai ruošiamės.

Pasivaikščiojimas II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pasivaikščiojimas II. Neringos Dangvydės nuotrauka

Kiti įvykiai, gal reiškiniai? Tas garsas, tas sniego gurgždėjimas po kojomis… Tie briliantais ir deimantais saulėje tviskantys pusnynai… Ta miško ramybė…  Tas džiaugsmas kasti sniegą… Buvo dienų, kai myniau miške takelius, įsivaizduodama pasaulio pabaigą – be jokios be jokios rūstybės.

Susilieti su gamta – štai žodžiai, tapę lyg ir banalybe. Bet ar bandėte kada nors su ja susilieti?

Rašyta Ignalinoje 2019 metais, vasario 1 dieną.   

 

 

Baigėsi pirmasis „Dramokratijos“ eksperimentų etapas

Dramokratijos dirbtuvės
Dramokratijos dirbtuvės

Baigėsi pirmasis „Dramokratijos“ eksperimentų etapas

Pavasarį į penktuosius pjesių skaitymus pakviesiantis šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija” baigė pirmąjį etapą – savaitgalį baigėsi kūrybinės dirbtuvės su dramaturge, režisiere ir dramaturgijos konsultante AnnaLina Hertzberg.

Visuomet į aktualias problemas dėmesį atkreipianti „Dramokratija” šįsyk ėmėsi dramaturginių eksperimentų teatre trūkumo. Tris dienas geriausio festivalio draugo „Kablio” patalpose vykusiose dirbtuvėse viešnia iš Švedijos drąsino pradedančius dramaturgus ieškoti įvairesnių formų ir bendravimo su žiūrovais būdų.

AnnaLina Hertzberg
AnnaLina Hertzberg

„Kiekvieną dirbtuvių dieną pradėjome rašymo pratimais, kurie išjudina kūrybinį smegenų pusrutulį. Tikrai šaunu ir puikiai pravers ir po dirbtuvių!“, ‒ ateities darbus planavo dramaturgė Irena Kunevičiūtė. Antrąsyk į „Dramokratiją” sugrįžusiai Ivetai Volungevičiūtei itin patiko individualus dėmesys kiekvienam dalyvaujančiam dirbtuvėse ir jų pjesėms. Pirmąsyk festivalyje dalyvaujantis Matas Vildžius išskyrė dirbtuvių tikslingumą – nedidelis kiekis teorinės medžiagos ir pjesių interaktyvumą skatinantys AnnaLinos Hertzberg patarimai iš jos praktikos.

AnnaLina ir dalyviai.
AnnaLina ir dalyviai.

Po trijų intensyvių dienų šiek tiek pavargusi AnnaLina Hertzberg džiaugėsi turėjusi galimybę pažinti šiuolaikinius dabartinės Lietuvos dramaturgų balsus. „Nekantrauju sužinoti, kaip jiems sekėsi užbaigti pradėtas pjeses. Jei jiems pavyks ir bent viena ar dvi pjesės bus pastatytos teatro scenoje, man tai bus pats geriausias apdovanojimas už tai, ką aš darau”, ‒ atsisveikindama sakė dramaturgė.

Akimirka iš dirbtuvių.
Akimirka iš dirbtuvių.

Pjeses, kurias šiuo metu tobulina dirbtuvių dalyviai, bus galima išgirsti nemokamuose penktosios „Dramokratijos” skaitymuose. Šiais metais festivalis vyks balandžio 23–28 dienomis Vilniuje.

Sužinokite daugiau dramaturgiškų naujienų sekdami festivalio „Facebook” ir „Instagram” paskyras.

Organizatorių informacija ir nuotraukos.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU