Premjeroje „Perplex“ – asociatyvaus mąstymo žaidimai

Perplex
Perplex

Premjeroje „Perplex“ – asociatyvaus mąstymo žaidimai

Valstybiniame jaunimo teatre birželio 2–3 d., 18 val., „Salėje 99“ įvyks paskutinė šio sezono premjera. Spektaklį „Perplex“ pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo to paties pavadinimo pjesę pristato sostinėje debiutuojanti režisierė Monika Klimaitė. Premjeroje dalyvauja Jaunimo teatro aktoriai: Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraitytė, Ignas Ciplijauskas ir Simonas Storpirštis. Scenografiją kuria šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Paulė Bocullaitė, kostiumus – Berta Bocullaitė. Spektaklio kompozitorius – grupės „Solo ansamblis“ narys Vytautas Leistrumas.  

26-erių M. Klimaitė teatro režisūros mokėsi Klaipėdos universitete. Studijų metais pagal mainų programą ji iškeliavo mokytis į Plymutą, vėliau Londono universitete baigė teatro magistro studijas.  2015 m. M. Klimaitė stažavosi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno teatro centre, Niujorke, kur turėjo unikalią galimybę dirbti su Brodvėjaus aktoriais. Į Lietuvą grįžusi jaunoji menininkė laimėjo pirmą vietą Juozo Miltinio dramos teatro organizuotame „Jaunųjų režisierių konkurse“. Šiame teatre ji sukūrė neseniai „Tylos!“ festivalyje pristatytą spektaklį pagal M. Ravenhilo pjesę „Baseinas (be vandens)“.

Spektaklis Jaunimo teatre – tai jau penktas profesionalus M. Klimaitės darbas Lietuvoje. Žiūrovai, nusprendę ateiti į premjerą, yra raginami pamiršti bet kokį išankstinį žinojimą apie tai, kas teatre yra siužetas, charakteriai, pasakojimo laikas ir erdvė. Spektaklyje veiksmo logika keisis dažniau už pavasarinį Lietuvos orą. Kaip teigia kūrybinė grupė, reikėtų nusiteikti savitiems asociatyvaus mąstymo žaidimams, kuriuose netrūks farso elementų, kylančių iš gana paradoksalių situacijų. Dėl to ir pavadinimas toks neįprastas lietuviškai publikai – „Perplex“ (liet. „Sutrikę“, iš vokiečių kalbos pjesę vertė Jūratė Pieslytė), kad iš anksto sutrikdytų žiūrovą.

Mariusas von Mayenburgas (g. 1972 m.) – vienas ryškiausių ir dažniausiai prodiusuojamų šiuolaikinių Vokietijos dramaturgų. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė 1996 m. parašyta pjesė „Ugnies veidas“ (Lietuvoje pastatyta Oskaro Koršunovo teatre). Absurdo komedija „Perplex“ taps jau septintuoju von Mayenburgo kūriniu, radusiu kelią į lietuvišką sceną.

Berlyno Schaubühne teatre savo kūrybinius sumanymus įgyvendinantis von Mayenburgas, dažnai rašo specialiai šio teatro aktoriams. „Aš reaguoju į tradicijas, su kuriomis tenka susidurti teatre, reaguoju į aktorius. Dirbdamas nuolatos skaitau šiuolaikines pjeses. Visada analizuoju, ko man jose trūksta, kodėl jos nepasiekia adresato, ir tada, norėdamas užpildyti tą trūkumą, pats bandau  rašyti“, – teigia dramaturgas. 2010 m. įvykusią „Perplex“ premjerą žiūrovai stebėjo su dvigubu smalsumu: dramaturgas pirmąkart ryžosi pats režisuoti savo kūrinį.

foto1S. Sirutaviciaus

Pjesėje veiksmas vyksta jaunos poros namuose. Iš atostogų grįžę Giedrė ir Simonas (dramaturgo siūlymu, personažų vardai spektaklyje buvo pakeisti vaidinančių aktorių vardais), įėję į butą, pastebi ženklus, bylojančius apie pakitusią namų atmosferą: nematyti augalai, perstumdyti baldai, dingusi elektra. Netrukus pasirodo jų draugai Jonė ir Ignas, kuriems buvo patikėta prižiūrėti namus. Laikini gyventojai dabar elgiasi taip, lyg būtų teisėti savininkai. Tolimesni įvykiai yra sunkiai nupasakojami: akibrokšto sukrėsti, tikrieji namų šeimininkai pasišalina ir kitą kartą grįžta ne be tie, kas buvo anksčiau. Keturių žmonių bandymas susikalbėti ir išsiaiškinti, kas yra kas, transformuojasi į siurrealistinį balaganą ir pažeria begalę provokuojančių nūdienos temų.

Anot režisierės M. Klimaitės, pjesėje „Perplex“ yra kalbama apie šiuolaikinio žmogaus, kurio gyvybę palaiko nenormalus kiekis (dez)informacijos, tapatybę ir jos trapumą. Naujuoju spektakliu ji bandys demaskuoti ne tik pasąmonės modelio veikimą, bet ir patį teatrą, kuriantį apgavikišką realybės iliuziją. Motyvuodama pjesės pasirinkimą, jaunoji kūrėja sako: „Šiame kūrinyje tarsi viskas aišku ir racionaliai suprantama, bet kartu yra kažkas nepaaiškinama, kaip, pavyzdžiui, Rene Magritteʼo darbuose, – toks siurrealistinis realizmas. Papirko ir toji sodri Mayenburgo ironija. Visgi svarbiausia, renkantis medžiagą spektakliui, man yra tema ir tai, kiek ji aktuali, paveiki. Esu tikra – jei kūrinys svarbus tau, jis bus svarbus ir žiūrovui.“

IMG_2056 S. Sirutaviciaus

Valstybinio jaunimo teatro informacija. Nuotraukos Simo Sirutavičiaus.

,,Su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“

"Poezijos pavasarėlio" dalyviai
“Poezijos pavasarėlio” dalyviai

,,Su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“

Įstabioje gamtos buveinėje, prie Kazio Borutos namelio Kauno rajone, Garliavos apylinkėje, gegužės 19 dieną nušurmuliavo, nuskambėjo vienas iš tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginių – Garliavos Jonučių gimnazijos ir progimnazijos 23-oji Borutaičių draugijos poezijos šventė.

Šventę pradėjo kanklės
Šventę pradėjo kanklės

Visus, kopiančius akmeniniais laipteliais į žalumoje paskendusią Borutų sodybą, pasitiko namelio šeimininkai: rašytojo Kazio Borutos sūnėnas Vaidotas Boruta su žmona Regina ir, žinoma, gausus būrys borutaičių. Su Lietuvos rašytojų sąjungos delegacija ‒ poete, vertėja Zita Mažeikaite, poetu, redaktoriumi Valdu Daškevičiumi, rašytoja, žurnaliste Virgina Šukyte ir žurnaliste, prozininke, eseiste bei vaikų literatūros tyrinėtoja Gintare Adomaityte ‒ iš Vilniaus atkeliavo Kazio Borutos dukra Eglė Makariūnienė su vyru Kęstučiu. Kaip visada, borutaičių šventė neįsivaizduojama be kraštiečių poetų Zitos Gaižauskaitės ir Roberto Keturakio, kurie daugelį metų yra ir svarbiausi mokinių poezijos vertintojai. Kartu su jais kauniečių delegacijoje ‒ ir poetė, dainų tekstų autorė Zenė Sadauskaitė, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro vadovas Valdas Kubilius, kultūros ir meno leidinio „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Viktorija Gražina Petrošienė.

Borutaičių himnas
Borutaičių himnas

Po tradiciškai sugiedoto Borutačių himno ir įžiebtos poezijos ugnelės jubiliejinio gimtadienio proga pagerbėme garliavietę poetę Zitą Gaižauskaitę. Jonučių progimnazijos pradinukai savo mylimai poetei padovanojo laišką su pačiais nuoširdžiausiais linkėjimais. Sveikinimus palydėjo pradinių klasių mergaičių vokalinis ansamblis, neseniai puikiai pasirodęs TV konkurse ,,Dainų dainelė“.

Poetę Zitą Gaižauskaitę sveikina skaitytojai
Poetę Zitą Gaižauskaitę sveikina skaitytojai

1988 metų ,,Poezijos pavasario“ laureatas, iškiliausias mūsų, Jonučių, krašto kūrėjas Robertas Keturakis pasidžiaugė šiųmečio 1–12 klasių mokinių poezijos konkurso, skirto Bibliotekų ir Vietos bendruomenių metams, dalyvių poetiniais bandymais ir, visų netikėtumui, vietoj savo eilių paporino porą anekdotų! Visus penkiolika konkurso dalyvių pakvietėme į aikštelę ir apdovanojome Borutaičių draugijos padėkomis ir lankstinukais. Malonu, kad tarp jų tradiciškai buvo ir Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos moksleivė Emilija Gibaitė, lydima mokytojos Ritos Volteraitienės. Tad visų pirma ir norėjosi išgirsti poezijos, skaitomos „gražiausio pasaulyje miesto“ Liudvinavo, anot Kazio  Borutos, tarme. Mūsų ilgamečiai bičiuliai liudvinaviškiai ne tik paskaitė eilių, bet ir pritardami gitaromis atliko lyrišką tremtinių dainą.

Poetas Robertas Keturakis
Poetas Robertas Keturakis

Prieš perduodami estafetę didžiojo „Poezijos pavasario“ svečiams, pakvietėme Garliavos Jonučių gimnazijos direktorių Valentiną Padriezą paskelbti ,,Poezijos pavasarėlio 2016“ laureatus ir kartu su viešinčiais poetais jiems įteikti diplomus ir knygas.

Gimnazijos direktorius Valdas Padriezas ir laureatė Simona Katiliūtė
Gimnazijos direktorius Valdas Padriezas ir laureatė Simona Katiliūtė

Iš pradinukų geriausia poete pripažinta Jonučių progimnazijos 4 b klasės mokinė Emilija Valatkevičiūtė (mokytoja Ramutė Valūnienė).  5–8 klasių grupėje laureatėmis tapo tos pačios progimnazijos 5 c klasės mokinė Deivina Karūnaitytė (mokytoja Inga Stepukonienė) ir 8 b klasės mokinė Augustė Kovševičiūtė (mokytoja Virginija Vasiliauskienė). 9–12 klasių grupėje taip pat paskelbtos dvi laureatės, Garliavos Jonučių gimnazijos moksleivės: I a klasės mokinė Raminta Leonaitė (mokytoja Zigrita Petraitienė) ir II b klasės mokinė Gabija Jurkšaitytė (mokytoja Žydrė Sipavičienė). Ir štai visų laukiamiausia akimirka – 2016 metų moksleivių poezijos konkurso laureatų laureate skelbiama ir ąžuolo lapų vainiku papuošiama Simona Katiliūtė, 8 d klasės mokinė iš Garliavos Jonučių progimnazijos (mokytoja Birutė Jasiukaitienė)! Po apdovanojimų visi klausomės Simonos ir kitų jaunųjų kūrėjų eilių, kurias palydi dar viena mergaičių ansamblio daina – ,,Bičiulių himnas“.

Renginio vedėjos Jonučių gimnazistės Agnė Aleksandravičiūtė ir Karolina Kondrackaitė visus susirinkusiuosius priverčia susimąstyti, perskaičiusios vienus gražiausių Kazio Borutos eilėraščių ,,Balta žuvėdra“ ir ,,Sunkią valandą“. Kreipiamės į patį artimiausią rašytojui žmogų – jo dukterį Eglę Makariūnienę.

Eglė Borutaitė Makariūnienė
Eglė Borutaitė Makariūnienė

Iškili fizikos mokslų specialistė, Borutaičių draugijos garbės narė ponia Eglė, čia, prie Jiesios vingių, praleidusi savo vaikystę, šįkart nesileidžia į prisiminimus, bet prabyla eilėmis – deklamuoja Kazį Borutą, Kazį Binkį, Henriką Radauską… Pirmąsyk Borutų sodyboje viešinti rašytoja, eseistė Gintarė Adomaitytė, taip spalvingai aprašiusi Kazio Borutos gyvenimą savo knygoje ,,Gražuolės vaikai“, teigia visiškai taip ir įsivaizdavusi šį namelį ir aplinką, kur mezgėsi gražiausio Borutos kūrinio ,,Baltaragio malūnas“ siužetas, kur augo pirmojo Lietuvoje Eglės vardo savininkė ‒ rašytojo Borutos dukra Eglė. Toliau renginyje klausomės Virginos Šukytės eiliuotos pasakos, Zitos Mažeikaitės, Valdo Daškevičiaus, Zenės Sadauskaitės poezijos. Kultūros leidinio ,,Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė įteikia specialųjį prizą vienai iš Borutaičių draugijos narių Aušrinei Kurgonaitei – už aktyvią kultūrinę literatūrinę raišką 2015/2016 mokslo metais. Specialiaisiais prizais, knygomis, keletą jaunųjų poetų apdovanoja ir Garliavos Jonučių gimnazijos bibliotekininkė – juk Bibliotekų metus minime.

Aušrinė Kurgonaitė
Aušrinė Kurgonaitė
"Poezijos pavasarėlio" šokiai
“Poezijos pavasarėlio” šokiai
Literatai - jaunieji ir vyresnieji
Literatai – jaunieji ir vyresnieji

Šventės pabaigoje, dar aukštai besiritinėjant saulei, skambant paukščių balsams ir muzikai iš kinofilmo ,,Velnio nuotaka“, žaismingai krikštijame naujus Borutaičių draugijos narius penktokus. Palinkime vieni kitiems ir kitąmet apsilankyti Borutos kalnelyje ir dalyvauti poezijos fiestoje, anot Roberto Keturakio žodžių iš naujausios poezijos knygos, ,,su volunge ulbėt, kol dangūs atviri“.

Zigrita Petraitienė, Garliavos Jonučių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Borutaičių draugijos pirmininkė

Nuotraukų autorė  – Garliavos
Jonučių gimnazijos II klasės mokinė Ugnė Kriščiūnaitė.

 

 

Aktorė Olita Dautartaitė: „Už savo pasiutimą jau susimokėjau, už Dievo dovanas ‒ dar ne…“

Aktorė Olita Veronika Dautartaitė
Aktorė Olita Veronika Dautartaitė

Aktorė Olita Dautartaitė: „Už savo pasiutimą jau susimokėjau, už Dievo dovanas ‒ dar ne…“

 Aktorę Olitą Veroniką Dautartaitę kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Olita, esi aktorė nuo gimimo…

Gal veikiau nuo ankstyvos vaikystės, kai Šančiuose Kranto alėjos kaimynams atsistojusi ant laiptelių deklamuodavau „Poemą apie Staliną“ (Salomėjos Nėries kūrinys – aut. past.). Plodavo man kiemas, dar ir kaip. Visi pranašavo man artistės skirtį. Gal ir išpranašavo…

Pirmieji aplodismentai… Juos taip smagu kartkartėmis prisiminti.

Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime.
Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime.

Vėliau Tau dvylika metų plojo mažieji žiūrovai Kauno lėlių teatre…

Lėlių teatre paprastai plojama ne aktoriui, o lėlei, personažui, kurį aktorius sukuria. Tuo metu, kai baigusi Kultūros ir švietimo technikumą Vilniuje sugrįžau į gimtąjį Kauną, „lėliukai“ vaidindavo už širmos. Pažinti aktorių iš veido? Ne, to kol kas beveik nebuvo.

Panelė Brandachlystova Suchovo- Kobylino pjesėje „Tarelkino mirtis“ (rež. Saulius Varnas)
Panelė Brandachlystova Suchovo- Kobylino pjesėje „Tarelkino mirtis“ (rež. Saulius Varnas)

Ar lėlių teatras buvo Tavo paskyrimo vieta?

Ne, turėjau labai pasistengti ir laimėti konkursą į lyrinio plano aktoriaus vietą… (Garsiai juokiasi.)

Ir Tu jį nesunkiai laimėjai?

Kas pažįsta mano balsą, supras, ar lengva buvo… Juk lyrinio plano aktoriui reikia aukšto, labai gražaus soprano. O aš? (Iškalbinga pauzė.) Tik jauni žali gali leistis į tokią avantiūrą. Tačiau aš leidausi. Ir laimėjau. Įveikiau kokias dvi dešimtis konkurenčių. Dar galiu pasigirti, kad mane priėmė pats maestro Stasys Ratkevičius. Visados atsiminsiu šią labai šviesią, aštriai protaujančią, išmintimi pulsuojančią asmenybę.

Ar greitai išmokai valdyti lėlę? Šviesios atminties Valerija Ratkevičienė yra sakiusi, kad nežino, kokiu stebuklingu būdu Tavo rankose lėlė visados būdavo gyva, patraukli ir įtikinanti.

Lėlių meistrų Kaune buvo daug geresnių už mane. O man reikėdavo labai „storotis“, kad lėlė atgytų. Bet ačiū teatro grandei už tokį įvertinimą.

Pridursiu, kad „lėliukuose“ per dvylika darbo metų patyriau labai daug džiaugsmo, nes lėlininko charakterių vaidmenys iš tiesų įdomūs. Teko vaidinti ir laumes, ir raganas, ir batuotus katinus… Daug išraiškių vaidmenų.

Ir… linksmąją pramaniūgę beždžionėlę, su kuria nesiskiri dar ir šiandien?

Bedžionės Agotos lėlę gavau dovanų, kai pakėliau iš Kauno sparnus. Daug teisybės apie gyvenimą ir žmones šita Agota, viešai iš tribūnos matoma, yra pasauliui pasakiusi – tiek sovietmečiu, tiek ir dabar, atgavus Nepriklausomybę.

Beždžionės Agotos eiliavimus man ilgą laiką rašė puiki poetė, amžiną atilsį Alma Karosaitė. Labai šios savo bendradarbės, bendramintės pasigendu.

Garsioji Olitos beždžionė Agota.
Garsioji Olitos beždžionė Agota.

Viename interviu paklausta, ar nesigaili, kad teatrinę karjerą pradėjai nuo sunkiausio kelio – kūrybos vaikams, kurių, kitaip nei suaugusiųjų, neįmanoma apgauti, atsakei: „Šiandien niekas nebesileidžia mulkinamas, nebe tie laikai.“ Tačiau po TV serialo „Moterų alėja“ premjeros juokavai, kad net suvaidinusi teatre ir kine kone šimtą personažų, nesijautei tokia „iškili persona“, taip įvertinta dėmesiu…

O taip, viskas keičiasi: šiuolaikinis marketingas galingas. Jau išmokome iš menko nieko daryti „įvykį“, gaminti ir dauginti „žvaigždes“. Šurmulio daug, prasmės menkai. Tačiau yra amžinų, tikrų vertybių, kurios turi išlikti ir, tikiu, išliks.

Bet juk smagu ir serialuose filmuotis? Žinau, kad iš vienos filmavimo aikštelės net į ligoninę buvai išvežta, o paskui skubiai grįžai…

Kartais visaip nutinka… Ne veltui juk šmaikštaujama, kad geras artistas turi mirti scenoje. Matyt, ne visai prasta aktorė esu, kad sustreikavo ir man širdelė (garsiai juokiasi) filmavimo metu… Tačiau kitą dieną jau vėl sėdau ant dviračio ir – į filmacijos aikštelę.

Ilgiausias Tavo kūrybinio kelio tarpsnis – Šiaulių dramos teatre. Kone trys dešimtys metų? Nepabodo?

Oi ne, tikrai ne. Juk dirbau su puikiais režisieriais, turėjau nuostabius kolegas. Pranas Piaulokas, Fausta Laurinaitytė, Nijolė Mirončikaitė, Irena Liutikaitė, Juozas Bindokas, Nomeda Bėčiūtė – fantastiški scenos partneriai, o ir bičiuliai.

Mes buvome šilti vienas kitam, stengėmės ne per galvas lipti, o vienas kitą palaikyti.

8.Šolom Aleichem „Tevje pienininkas“. Golde – Olita Dautartaitė, Tevje –  Sigitas Jokubauskas.
8. Šolom Aleichem „Tevje pienininkas“. Golde – Olita Dautartaitė, Tevje – Sigitas Jokubauskas.

Gal tą šilumą nujausdama ir nusprendei rinktis Šiaulius? Viską mesti – ir iš Kauno trauktis į provinciją? Iššūkis?

Tuo metu buvau sulaukusi dar tik Kristaus amžiaus. Maža kas gali šauti į galvą tokių metų žmogui…

Be to, gerame teatre provincijos nebūna. Mane tiesiog sužavėjo Aurelijos Ragauskaitės režisūra. Pamačiau jos režisuotus gastrolių spektaklius – Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovą“, Salomėjos Nėries ir  Nauberto Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“, Balio Sruogos „Pajūrio kurortą“ ‒ ir pamačiusi tiesiog užsidegiau: noriu dirbti su šia režisiere! Nutariau: jeigu reikės, į kojas pulsiu, kad tik priimtų. Ir priėmė. Ir netgi vaidmenį iš karto davė – suvaidinau ne bet ką, o patį patį! Nykštuką! Violetos Palčinskaitės pjesėje vaikams „Septynios Snieguolės ir Nykštukas-77“.

Aurelijai Ragauskaitei jaučiuosi dėkinga iki šiol. Ne vien už tai, kad patikėjo manimi, kad suteikė galimybę dirbti dramos scenoje. Priimdama į Šiaulių teatrą, režisierė mane priėmė ir į šiltą savo išminties glėbį. Jos pamokos neužmirštamos – sceninės, bet ir gyvenimo…

Gaila, kad su šia kūrėja – netrafaretinės išmonės, visai ne moteriškos mąstymo struktūros žmogumi – dirbti teko neilgai, gal tik trejetą metų. Vaidinau Ragauskaitės režisuotoje Petro Vaičiūno pjesėje „Prisikėlimas“, sukūriau vaidmenį Rudolfo Blaumanio pjesėje „Sūnus palaidūnas“.

Dirbai su daugeliu režisierių. Visi skirtingi… Ar aktoriui sunku prisitaikyti?

Man visados patiko režisieriai, kurie spektaklį pradeda kurti jau turėdami formą, išgirdę spektaklio tonaciją.

Gytis Padegimas. Emocionalus, spontaniškas, nuolatos improvizuojantis ir kitus improvizuoti raginantis žmogus. Ypač gera, nors ir nelengva, buvo dirbti, kai režisavo Vidmantės Jasukaitytės „Žemaitę“, kurioje kūriau jauniausiąją rašytojos dukterį Eleną.

Elena – V. Jasukaitytės pjesėje „Žemaitė“ (rež. Gytis Padegimas)
Elena – V. Jasukaitytės pjesėje „Žemaitė“ (rež. Gytis Padegimas)

Ugis Brikmanis, svečias iš Latvijos. Išmintingas. Kupinas ramybės. Jam svarbu buvo pustoniai…

Vytautas V. Landsbergis. Vienoks Sigito Parulskio spektaklyje „Iš gyvenimo vėlių“ (pagal Joną Basanavičių), visiškai kitoks, kai repetavome Ingmarą Bergmaną. Pirmuoju atveju žaismingas, tačiau drastiškas, antruoju – šviesos ieškantis ir pats spinduliuojantis vidinę šviesą.

Sigito Parulskio pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ su aktoriais Pranu Piauloku, Vaclovu Tamašausku ir Sigitu Jakubausku.
Sigito Parulskio pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ su aktoriais Pranu Piauloku, Vaclovu Tamašausku ir Sigitu Jakubausku.

Saulius Varnas… 1978-aisiais suvaidinau Mašą Rukojatkiną – kalėjime tardomą nusikaltėlę –  jo režisuotame Radionovo spektaklyje „Kvota“. Tai buvo režisieriaus diplominis darbas ir nepaprastas įvykis Šiaulių teatre. Savo heroję sapnuodavau, kol repetavome, o ir vėliau, kai premjeros įtampa atslūgo… Nepaprastai mane „užkabinęs“ vaidmuo. Kiek vėliau – dar vienas širdies brangakmenis: Solanž –  Žano Ženė absurdo pjesėje „Kambarinės“, kur vaidinau su partnere Irena Liutikaite.

Nusikaltėlė Maša N. Rodionovo pjesėje „Kvota“ (rež. S. Varnas)
Nusikaltėlė Maša N. Rodionovo pjesėje „Kvota“ (rež. S. Varnas)

Aš buvau Sauliaus Varno aktorė. Su juo dirbti man buvo nepaprastai gera ir įdomu. Jis į Šiaulių dramos teatrą atsinešė aukšto meninio lygio pasaulinę dramaturgiją, atsivedė talentingus scenografus, kurie tapo lygiaverčiais mąstytojais ir kūrėjais.

Regina Steponavičiūtė – daug stačiusi lietuviškos dramaturgijos. Ypatingą džiaugsmą turėjau vaidinti jos režisuotame Vaižganto spaktaklyje „Dėdės ir dėdienės“. Šis spektaklis 1991-aisiais turėjo nepaprastą pasisekimą gastrolėse – Kanados lietuvių bendruomenėse.

Esi sakiusi, jog režisierių būna įvairių: vieni norimo tikslo siekia „sudirbinėdami“ aktorių, menkindami jį, kad tik atsivertų paslėptos vidinės galios, o kiti dirba atsargiai, tarytum glostydami. Kokia režisierė Tu pati? Juk režisuoji nemažai – dirbai su studentais, mokai vaidybos Trečiojo amžiaus universiteto lankytojus, ne vieną spektaklį esi pastačiusi už Ramiojo…

Nors mano charakteris „aviniškas“, režisuodama renkuosi toleranciją. Man svarbu taupyti aktoriaus nervų sistemą, juoba, kad meninės kokybės reikalauju ne iš profesionalų, o iš mėgėjų.

Režisavimo ir scenarystės įgūdžius formavo dar Lėlių teatras, nes vadovavau vaikų dramos būreliams, ir Šiaulių universitetas, kuriame dėsčiau. O matydama apimtį, visumą – iš tiesų debiutavau Los Anžele, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dramos sambūrio scenoje pagal mano scenarijų statėme spektaklį „Raudokit, svajonių debesys“, skirtą M. K. Čiurlioniui. Didžiulis džiaugsmas, kad radau, kas suvaidina Kastuką ir Sofiją. Tą sunku rasti net profesionaliame teatre. O Los Anžele jie buvo be galo tikroviški, netgi savotiškai autentiški. Iki šiol pamenu a. a. Bernardo Brazdžionio įvertinimą. Jis tikino, jog Sofija buvo kaip tik tokia, kokią vaidino Vaida Kiškytė. Konstantinas Mikalojus, pasak poeto, gyvenime buvęs kiek smulkesnis nei jį vaidinęs Armandas Ragauskas. Ši Brazdžionio pastaba visus labai smagiai pralinksmino. Smagu, kad tik tą vieną vienintelį mūsų Čiurlionio „trūkumą“ poetas ir terado, nes pripažino, jog aktorius vaidina iš tiesų puikiai.

Su režisiere Kazimiera Kymantaite.
Su režisiere Kazimiera Kymantaite.

Visai neseniai ten pat statei dar vieną spektaklį – Daivos Čepauskaitės „Pupas“, rengei monospektaklius ir autorinius vakarus, kuriuose išeivijos lietuviams skambėjo poezija…

Be poezijos, kaip suprantu, negali…

Taip, vaidinau ir rengiau poezijos vakarus Los Anžele, Čikagoje, San Franciske, Bostone, Hartvarde…

Atverti poeziją, surasti jos slėpinius, atspėti užkoduotą tonaciją man labai patinka… Džiaugiuosi seniai atradusi Joną Strielkūną, jo antrąjį rinkinį „Vėjas rugiuos“.

Per „Poezijos pavasarį“ su Valentinu Sventicku ir Justinu Marcinkevičiumi.
Per „Poezijos pavasarį“ su Valentinu Sventicku ir Justinu Marcinkevičiumi.

Strielkūnas yra sakęs, kad nežinojo, kokią gerą poeziją rašąs, kol neišgirdo Tavęs, jį skaitančios…

Buvo pasakyta, teisybė. Girdėjo Karčiauskas, Braziūnas, Čigriejus… Per popietę „Mes esam Šiaurės krašto“. Dabar galiu suprasti, jog tai poeto pagyra, ir priimti su šypsniu. O tuomet labai  susijaudinau. Kažkaip net nejauku paliko…

O kas Tau – Šiaurės kraštas? Juk augai Kaune, Šančiuose…

Aš anksti tapau našlaite. Rusams užėjus, tėvas, būdamas Lietuvos kariuomenės karys, pasitraukė į Vokietiją, vėliau atsidūrė Amerikoje ir dingo lyg į vandenį, o mama mirė, kai buvau pusantrų metukų…

Šančiuose mane augino motinos sesuo Elžbieta, o Pasvalio krašte gyveno kiti giminės, pas kuriuos leisdavau vasaras. Ten pramokau tarmės, aukštaitiškų dainų… Pusė mano širdies Kaune, pusė – Šiaurės Lietuvoje.

Kokius poetus, be amžinatilsį Jono Strielkūno, dar mėgsti skaityti?

Saviškius, šiauriečius – Braziūną, Čigriejų… Taip pat išeivius: Bernardą Brazdžionį, Joną Aistį, Henriką Radauską… Iš amžininkų – Viktorą Rudžianską, Donaldą Kajoką, Robertą Keturakį… Esu ir Tavo kūrybą nesyk skaičiusi…

Poetinis Druskininkų ruduo. Poezijos klausosi Vytautas Landsbergis ir Kornelijus Platelis.
Poetinis Druskininkų ruduo. Poezijos klausosi Vytautas Landsbergis ir Kornelijus Platelis.

Neseniai grįžai iš Šventosios žemės. Kodėl vis važiuoji ir važiuoji į piligrimines keliones? Kodėl Tave taip dažnai galima sutikti „Marijos radijuje“ ir šv. Mišiose? Turi už ką atgailauti?

Malda, giesmė, piligriminė kelionė – argi tai vien tik atgailos išraiška? Nors… Kas yra pasiutęs, velnių priėdęs, tam tikrai reikalinga save dvasiškai gerokai paniurkyti. Ypač, kai prisiartina amžius, kuomet ir jėgos nebe tos, ir sveikatą tenka lopyti. Visa tai – kaina, kurią mokame už savęs netausojimą jaunystėje. Malda suteikia itin daug stiprybės, ji išgano. Manau, labai nelaimingi yra tie, kurių niekados nepasiekia Dievo malonė. Man, štai, be galo pasisekė: teta, kuri mane augino, buvo giliai tikintis žmogus – jos pasėta sėkla, nors ir vėlai, tačiau sudygo. Teisybė, iš pradžių tetos beriami Dievulio kviečiai krito į erškėčius ir ant uolų, bet galiausiai prasiskverbė.

Ką mažas jaunas gauni, tas niekur nedingsta, anksčiau ar vėliau pareina. Dabar man malda – tai sielos ramybė, apsivalymas ir, žinoma, padėka Kūrėjui už viską, kuo buvau apdovanota ir ko netekau.

55-mečio jubiliejus Šiaulių dramos teatre. Aktorę į sceną veda JE Eugenijus Bartulis ir a. a. Šiaulių šv. Petro ir Povilo katedros klebonas, monsinjoras Kleopas Jakaitis.
55-mečio jubiliejus Šiaulių dramos teatre. Aktorę į sceną veda JE Eugenijus Bartulis ir a. a. Šiaulių šv. Petro ir Povilo katedros klebonas, monsinjoras Kleopas Jakaitis.

Paskutinis, tradicinis klausimas, tačiau kaip be jo? Kokie Tavo artimiausi darbai darbeliai?

Rudeniop turiu užmačių paruošti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jono Basanavičiaus atminimui skirtą programą, taip pat noriu prisiminti Juozą Grušą, kurio 115 gimimo metines šiemet lapkritį švęsime.

Dabar esu labai smagiai pražuvusi Poezijos pavasaryje. Laukiu pasirodant Gasparo Aleksos romano „Šventojo Akiplėšos medžioklė“, kurio pagrindinis veikėjas – kunigas Juozas Zdebskis. Esu prašyta ir, Dievui leidus, noriai dalyvausiu šią knygą pristatant visoje Lietuvoje.

Tegul tik Viešpats laimina šiuos sumanymus ir pasiryžimus.

Susitikimas su Merkinės bendruomene.
Susitikimas su Merkinės bendruomene.

 

„Kūrybinis impulsas 5“ – LNOBT choreografinės kūrybos derlius

K8rybinis impulsas 5. Rimanto Boiko nuotrauka iš organizatorių archyvo
K8rybinis impulsas 5. Imanto Boiko nuotrauka iš organizatorių archyvo

„Kūrybinis impulsas 5“ – LNOBT choreografinės kūrybos derlius

Kartą per metus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovai kviečiami į išskirtinį vakarą, kuriame pristatoma teatro baleto artistų choreografinė kūryba. Birželio 2 d. 19 val. vyks choreografinių miniatiūrų vakaras „Kūrybinis impulsas 5“.

Jau penkerius metus vykstančios LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuotos choreografijos dirbtuvės „Kūrybinis impulsas“ trupės šokėjams suteikia galimybę išbandyti save nauju amplua: sukurti šokio kompoziciją, dalyvauti kolegos pastatytoje miniatiūroje, o gal išbandyti jėgas kuriant scenografiją, kostiumus ir pan. Šis projektas jau davė vaisių – vieno pirmųjų jo dalyvių Martyno Rimeikio vienaveiksmis baletas „Visur kur mes nebuvom“ rodomas didžiojoje scenoje, apdovanotas šalies teatralų, o 2017 m. lapkritį LNOBT planuojama ir „ilgojo metro“ M. Rimeikio baleto premjera.

Savaime kyla klausimas: kieno eilė dabar? Kuri(-s) iš projekto dalyvių netrukus pasirodys taip pat ryškiai? O gal naujasis talentas jau gimė, tik mes dar to nežinome? Kaip sužinoti? Ateiti ir pamatyti.

Birželio 2-ąją savo darbus pristatys vienuolika pradedančių ir jau žinomų choreografų. Bene labiausiai išplėtotą kompoziciją „Tiesa ar drąsa?“ publikai pateiks Živilė Baikštytė. Scenografiją kuria Marius Miliauskas, šoks Mantas Daraškevičius, Kristina Gudžiūnaitė, Rūta Juodzevičiūtė, M. Miliauskas, Urtė Bareišytė, Voicechas Žuromskas.

Eligijus Butkus kuria kompoziciją solistų duetui „Juodos grindys“ pagal Jono Jurkūno muziką. Scenografija ir kostiumai – Martos Vosyliūtės, šoks Neringa Česaitytė ir Ernestas Barčaitis.

Pagal Onutės Narbutaitės muziką kompoziciją „Étoiles“ pristatys Kipras Chlebinskas (kostiumai Mildos Čergelytės, šoks Marta Rueda Blanco, Greta Gylytė, Inga Cibulskytė, Maja Dolidzė, Agnė Ramoškaitė).

Kūrybinis Jelenos Lebedevos ir Olgos Rudiakevič-Steponkienės tandemas parodys Botticelli paveikslo įkvėptą „Pavasarį“ pagal Giedriaus Puskunigio muziką (scenografija J. Lebedevos, šoks Olga Konošenko, Igoris Zaripovas, Romas Ceizaris, G. Gylytė, ­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­Jonas Laucius, Gohar Mkrtchyan, Haruka Ohno, A. Ramoškaitė, Eimantė Šeškutė).

Vakaro metu publika taip pat išvys Vaidos Šniurevičiūtės „Keistas mintis“ pagal Ólafuro Arnaldso muziką (šoks G. Mkrtchyan, A. Ramoškaitė, Agnė Steponkevičiūtė, Karolis Šemetas, Davidas Ollero Santos).

Daria Olefirenko kuria solo miniatiūrą pagal Loreenos McKennitt muziką (kostiumai Viktorijos Zajac, šoks Marta Rueda Blanco), Vesta Gineitytė – kompoziciją „Tekantis“ pagal Nilso Frahmo muziką (šoks Ugnė Milerytė, N. Česaitytė, Greta Leitonaitė). Nedideles miniatiūras „– 39“ ir „Apie moteris ir meilę“ pagal Ólafuro Arnaldso ir Qigango Cheno muziką projektui stato Vasara Visockaitė (šoks Rūta Karvelytė, Charlotte Lejeune, E. Šeškutė). Agnė Steponkevičiūtė kuria „Insides“ pagal Jono Hopkinso muziką (A. Steponkevičiūtės scenografija, šoks Ignas Armalis, Aistis Kavaliauskas, J. Laucius, C. Lejeune, Miquelis Lozano, H. Ohno, Karolis Šemetas, Julija Turkina).

Projekte toliau dalyvauja ir Martynas Rimeikis. Publika išvys jo kompoziciją „Vienas“ septyniems šokėjams pagal Monikos Liu, Marijaus Aleksos ir Aurimo Rimeikio muziką (šoks E. Butkus, Genadijus Žukovskis, Stanislavas Semianiura, Andrius Žužžalkinas, Jeronimas Krivickas, M. Lozano, D. Ollero Santos).

„Kūrybiniame impulse“ bene kasmet dalyvauja ir choreografė Edita Stundytė. Šį kartą ji parengė „Žvilgsnį“ U. Bareišytės ir J. Krivicko duetui pagal Johno Cage’o muziką ir savo scenografiją.

Kompozicijų šviesų dizainą kuria Levas Kleinas ir Andrius Žužžalkinas, daugelio miniatiūrų kostiumų dailininkės yra Jolanda Imbrasienė ir Jelena Lebedeva, vaizdo projekcijų autoriai – Imanto Boiko ir Deividas Podvolskis.

LNOBT baleto direktorė Rūta Butvilienė pastebi: „Kūrybinio impulso“ programa sėkmingai vyksta jau penkerius metus ir sulaukia didelio trupės susidomėjimo. Džiugu tarp choreografų matyti naujus veidus, džiugu sekti kūrybinį kelią ir dalyvaujančiųjų jau penktus metus, daugėja ir dalyvaujančių šokėjų. Projektas – ne vien gražūs įspūdžiai žiūrovams, jis svarbus ir baleto trupės tobulėjimui, šokėjams, kurie atsakingai mąsto apie savo ateitį. „Kūrybinis impulsas“ padeda kūrybinėms svajonėms virsti realybe.“

2016 05 18

LNOBT informacija

Choreografė Rasa Prokurotienė: ,,O vis dėlto svajoju!“

Rasa Prokurotienė
Rasa Prokurotienė

Choreografė Rasa Prokurotienė: ,,O vis dėlto svajoju!“

Pokalbis su  choreografe, Vilniaus kolegijos dėstytoja, ,,Vyturio“ pradinės mokyklos mokytoja eksperte Rasa Prokurotiene

Balandžio 19 dieną Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultete dėstytojams ir studentams, o balandžio 26 dieną ‒ ir šokio mokytojų asociacijos surengtame seminare buvo pristatyta Rasos Prokurotienės skaitmeninė ugdymo(si) priemonė ,,1 ir 2 ir“. Leidinys skirtas ir mokytojams, ir 1‒2 klasių mokiniams. Ta proga kolega Marius Kraptavičius kalbina leidinio autorę Rasą Prokurotienę.

Gimei Telšiuose. Papasakok apie savo vaikystę. Vasaras juk leidai kaime, pas senelius. Kokios Tavo vaikystės vasaros?

Kiekviena vasara prasidėdavo nauja sandaliukų pora. Juos išsirinkdavau parduotuvėje. Ir tai reiškė, kad esu pasiruošusi vasaros atostogoms kaime. O kaimus turėjau du: Aukštaitijoje (Tigrės) ir Dzūkijoje (Micės). Tai močiučių kačių vardai. Nuostabios vasaros su žemuogėmis ant smilgos, grybais, nerūpestingais žaidimais ir net karvių ganymu. Mes su sese, atvažiavusios iš Telšių, tuo metu buvome atvykėlės iš „kito pasaulio“. Seneliai taip mus mylėjo, kad net leisdavo dresuoti avytes, gaminti paršeliams balandėlius ir šuniui atiduoti skaniausią dešros gabalėlį. O kur dar dainos užsiropštus ant stogo ar šokiai rugių lauke!

Rasa su sese Lina
Rasa su sese Lina

Dar buvo neapsakomai džiugus laikas su mama prie jūros. Tik vėliau supratau, koks svarbus buvimas drauge: pašnekesiai, smėlio pilių statymas, vasaros koncertai, spektakliai, poezijos vakarai…

Rasa su mama ir sese Lina
Rasa su mama ir sese Lina

Kada ir kaip suvokei, kad šoki?

Darželyje labiau deklamavau, dainavau. Šokti pradėjau pirmoje klasėje, kai buvau atrinkta į šokių būrelį. Kartą vaikų vasaros stovykloje (buvau aštuonerių), po didžiulės liūties, išėjau į kiemo aikštelę ir šokau. Šokau viską pamiršusi ir pasinėrusi į savo mintis. Pro langą pamačiusi atėjo renginių organizatorė ir pasiūlė parengti solo numerį. Atsisakiau.

Papasakok apie mokyklą, savo mokytojus ir pirmąją šokių mokytoją, savo pirmą pas.

Baigiau Telšių III-ąją vidurinę mokyklą. Tuo metu su klasės draugais rengdavome įvairiausius pasirodymus. Aktyviai juose dalyvaudavau. Turėjau puikius mokytojus, kurie skatino šokti, dainuoti, vaidinti, sportuoti. Buvau komandos „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ kapitonė. Pirmąją šokio mokytoją prisimenu kaip reiklią, griežtą, bet labai mylinčią savo darbą ir vaikus. Tada dar nesvajojau būti šokio pedagoge.

Dabar pakalbėkim apie studijas, Tavo nuotaikas, viltis.

Studijų laikas buvo įdomus. Klaipėdos fakultete dėstė geriausi choreografai, kurie perdavė ne tik šokio, bet ir gyvenimo patirtį. Man dėstė profesoriai Juozas Gudavičius, Jūratė Čapaitė, Skaistutė Idzelevičienė, docentai Almutė Gražulienė, Tulija Jagutytė Zinčiukienė, Mykola Zinčiukas, Romaldas Idzelevičius ir kt. Džiaugiausi, kai buvau priimta į studentų „Vėtrungės“ ansamblį. Studijuodami lankėme spektaklius, šokio kolektyvų pasirodymus, važiuodavome visur, kur atvykdavo gastroliuojantys baleto artistai.

Ar tikrai norėjai, o ir dabar tebenori  nori būti šokių mokytoja?

Įstojusi į Klaipėdos fakultetą studijuoti choreografijos, aiškiai žinojau, kad noriu dirbti pedagoginį darbą. Dar studijuodama turėjau galimybę dirbti Klaipėdos kultūros rūmuose su vaikų grupe. Pasitikrinau ir nuomonės nepakeičiau.

RasaPamokoje (2)

Rasa pamokoje
Rasa pamokoje

Baigusi studijas keletą metų dirbai Šiauliuose ne tik pedagoginį darbą, bet ir kūrei choreografiją Šiaulių dramos teatro spektakliams. Papasakok apie šį metą.

Puiki patirtis Šiaulių dramos teatre. Jauna režisierė Audronė Bagatyrytė statė spektaklį „Paryžius, kuriame…“, pagal Toulouse-Lautreco paveikslus. Mane pakvietė kurti choreografiją. Koks įdomus metas! Choreografės, aktorių ir režisierės bendras darbas, siekiant sukurti įtaigesnius vaidmenis. Buvo daug entuziazmo.

Rasa paskaitoje
Rasa paskaitoje

Prisimink tą akimirką, kaip tapai vilniete. Ar tai Tavo miestas?

Prisijaukinti miestą man prireikė ketverių metų. Vilniuje jau dvidešimt šešeri metai. Dabar tai jau mano miestas.

Kaip gimė idėja pasidalyti savo patirtimi ir sukurti leidinį?

Vilniaus kolegijoje dėstydama būsimiems šokio pedagogams, vesdama seminarus kolegoms ir dirbdama Vilniaus „Vyturio“ pradinėje mokykloje, nuolat mokausi. Atėjo laikas, kai galiu sukaupta patirtimi pasidalyti.

Vedant seminarą
Vedant seminarą

Pristatyk išsamiau, koks tai leidinys ir kur www.menobangos.lt  skaitytojai galėtų jį surasti.

Tai skaitmeninė ugdymo(si) priemonė I‒II klasių šokio pamokoms „1 ir 2 ir“. Leidinyje pateikiu užduotis, kurias vaikai gali atlikti per šokio pamokas kartu su mokytoju arba namuose vieni ar su draugais, broliais ir sesėmis. „1 ir 2 ir“ skelbiamas Šokio mokytojų asociacijos svetainėje http://www.sokis.upc.smm.lt ir Ugdymo sodo svetainėje https://sodas.ugdome.lt

Baigdamas paklausiu apie svajones ir meilę.

Nesu svajotoja, tiesiog imu ir darau tai, ką moku geriausiai. Apie meilę… Jeigu galvoji, kad tai šokis, aš sakyčiau kitaip: šokis – mano profesija. O meilė – žmonės: dukra Elzė ir vyras Robertas. Jie yra mano mokytojai, patarėjai, kritikai ir viso gyvenimo variklis. Be jų aš būčiau kitokia… Esu jiems labai dėkinga!

Su dukra Elze ir vyru Robertu
Su dukra Elze ir vyru Robertu

O vis dėlto svajoju. Noriu, kad mūsų Elzė gyventų teisingame ir gražiame pasaulyje… Ir būtų pati laimingiausia!

Kalbėjosi Marius Kraptavičius

Nuotraukos iš asmeninio Rasos Prokurotienės archyvo

Aidas Jurašius: ,,Istorijas man pasekė patys akmenukai“

Aidas Jurašius. Iš dabarties
Aidas Jurašius. Iš dabarties

Aidas Jurašius: ,,Istorijas man pasekė patys akmenukai“

Mielas Aidai, sunku būtų rasti Lietuvoje kitą rašytoją, kuris labiau nei Jūs tiktų kalbėtis apie debiutus. Esate laimėjęs Pirmosios knygos konkursą, tą žymųjį Rašytojų sąjungos leidyklos konkursą, trumpai vadinamą PK. Jo dėka 2011 metais pasirodė Jūsų poezijos knyga „Alberto Salvatjero gyvenimas“. Vėliau – I vieta  radijo pjesių konkurse („Sugrįžimas į savaną“, 2014). Esate ir ,,Literatūros ir meno“ savaitraščio prozos konkurso laureatas (apsakymas ,,Žmogus prie durų“, 2014).

Ir… pagaliau, vaikų literatūros gerbėjų džiaugsmui, tapote antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2015) pirmuoju laureatu (knyga ,,Akmenėlių pasakos“), Aldonos Liobytės premijos laureatu (IBBY apdovanojimas už sėkmingą debiutą).

Taigi pirmasis klausimas tik apie tai: jei ne konkursai, ar būtų pavykę įžengti į rašytojų pasaulį?

Niekada negalvojau apie save kaip etatinį debiutantą. Manau, tikrasis debiutas yra pirmoji publikacija arba knyga, visa kita – tiesiog eksperimentavimas ar, skambiai šnekant, kūrybinio kelio paieškos.

O konkursai… Vadinamoji PK – savaime besiperšantis pasirinkimas kiekvienam jaunam autoriui, kuris nutaria pabandyti išleisti knygą. Tradicija, leidyklos vardas, kritikų dėmesys debiutantams… Laimėjau tą konkursą ne iškart, bet kitų alternatyvų net neieškojau, tik nuosekliai, kaip ir dera žemaičiui, kasmet tobulinau rankraštį.

Visi kiti konkursai buvo beveik atsitiktinis dalykas. Po PK apniko kažkokia apatija, tarsi nebeturėjau motyvacijos rašyti. Pasižymėdavau vieną kitą kilusią idėją, bet jas įgyvendinti rankos nekilo. Sukosi mintis ir apie pasakų knygą, kol galiausiai kažkur pamačiau skelbimą apie antrąjį nacionalinį vaikų literatūros konkursą. Pasinaudojau tuo lyg stimulu „išsijudinti“.

Ar būtų pavykę įžengti į rašytojų pasaulį be konkursų? Periodikoje publikavausi nuo studijų laikų, o tai jau taip pat suteikia šiokių tokių teisių į literato vardą. Knygos išleidimas – sudėtingesnis ir brangesnis dalykas, net nežinau, kaip būtų sekęsi be konkursų. Jų privalumas tas, kad jie (bent jau teoriškai) organizuojami sportiniu principu: yra taisyklės, komisija, organizatorių įsipareigojimai. Laimėjai – tave išleido, ir niekam nesi skolingas. Kita vertus, yra žmonių, kurie nedalyvauja konkursuose arba jų nelaimi, bet kažką rašo ir publikuojasi, tad konkursai tikrai nėra vienintelis būdas įžengti į rašytojų pasaulį.

Galiausiai nesijaučiau kaip nors ypatingai į jį įžengęs. Tapti „profesionalu“ (ką tai Lietuvoj bereikštų) nesiruošiu, nes man patinka buvimas nuošalėje, atpalaiduojantis nuo visokių kompromisų ir prievolių.

Papasakokite, kur augote ir kaip? Ką skaitėte vaikystėje, paauglystėje? Kas buvo Jūsų mokytojai, įkvėpėjai? Norime sužinoti ir apie tai, kokius žaidimus vaikystėje žaidėte. 

Gimiau ir augau Naujoje Akmenėje. Kažko ypatingo ten nebuvo: paprastas provincijos miestelis su visais tradiciniais provincijos atributais. Skaityti savo noru, rodos, pradėjau ankstokai: daugiausia visokio plauko nuotykinius romanus apie indėnus, piratus ir riterius. Vėliau, žinoma, perėjau prie rimtesnės literatūros: klasikos, poezijos. Ypatingo poveikio iš šalies lyg ir nepatyriau: savo valia užsirašiau į bibliotekas, ten eidavau ir rinkdavausi pagal skonį. Ir tai tik į gera, nes rekomendacijos ir kažko, netgi pozityvių dalykų, brukimas kartais kelia priešišką reakciją. Visai įmanoma, kad jei niekas nebūtų kalęs į galvą, jog privalau domėtis automobiliais ir jausti nenumaldomą trauką varžtams ir atsuktuvams, dabar būčiau automechaniku.

Iš vaikystės.
Iš vaikystės.

Žaidimai… Lankiau krepšinį, futbolą, lengvąją atletiką, taip pat šokius ir muzikos mokyklą, nors pastarieji užsiėmimai buvo labiau mamos iniciatyva, tad ilgai netruko. Turėjau ir „asmeninių“ pramogų. Pokalbio apie knygas kontekste gal svarbiausias buvo „kunigo“ žaidimas. Kažkuriuo metu buvo nutarta privesti mane pirmos Komunijos, taigi vieną vasarą su močiute dažnai lankydavausi bažnyčioje. Žinoma, ta mistinė atmosfera visai patiko, bet didžiausią įspūdį darė su knyga pasirodydavęs kunigas. Jis lipdavo su ja į sakyklą, ten skaitydavo kažkokius miglotus žodžius, o paskui juos aiškindavo. Matyt, nutariau, kad suprantantis knygas yra „kietas“: jis žino kažką svarbaus, tai, ko nežino sėdintieji apačioje. Taigi grįžęs iš kaimo susiradau pačią storiausią knygą (rodos, tai buvo rusų kalbos žodynas) ir žaidžiau „kunigą“: atsiversdavau bet kurioje vietoje ir kažką „protingo“ marmaliuodavau. Atrodė, kad knygose slypi kažkokios didžios paslaptys, tad, be abejo, netrukus ėmiau jų ieškoti skaitydamas. Storos knygos iki šiol kelia kažkokį malonų virpuliuką. Šiaip ar taip, turint omeny, kad dabar santykiai su religija, pavadinkim, šaltoki, gana ironiška, jog postūmį prie knygų gavau iš tokio šaltinio.

O Jūsų dabartis? Kuo esate, kaip jaučiatės, ar manote, kad Lietuvai reikia menininkų – tokių kaip Jūs ar Jums artimi?

Sunku pačiam apibrėžti savo reikalingumą. Nacionaline vertybe tikrai nesijaučiu, o ir apskritai turbūt tas reikalingumas nėra duotybė: pats turi įrodyti, kad esi reikalingas. Galiausiai kūryba man tik šalutinė veikla, o tai savotiškai atriša rankas ir atmeta būtinybę deklaruoti savo svarbą. Jei kepčiau knygas vieną po kitos ir niekas nenorėtų jų leisti, turbūt jausčiausi nereikalingas. Kita vertus, gal pakaktų sveiko proto ir savikritiškumo nutarti užsiimti kita veikla, jei jau nesugebi sudominti kūryba. Kažkuria prasme apie menininkų reikalingumą galbūt apskirtai neverta kalbėti: jie tik paslaugos tiekėjai, tad ir jų reikalingumą lemia teikiamos paslaugos kokybė ir poreikis, o ne jie patys.

Iš studijų laikų.
Iš studijų laikų.

Skaitydami Jūsų ,,Akmenukų pasakas“, mes, keli vaikų literatūros gerbėjai, bandėme diskutuoti, kurio pasakų kūrėjo klasiko tradicija sekate. Jeigu sekate… Hoffmanno, Anderseno, pasaulio tautų pasakos… Ar Jums tai svarbu?

Vaikystėje pasakų beveik neskaičiau. Tada, kai derėjo skaityti, jos – ypač lietuvių liaudies – atrodė kažkokios bauginančios. Tai kažkam akį išlupo, tai ranką nurovė, tai galvą nukirto… Be to, visa tai pasakojama šokiruojančiai atsainiu tonu, lyg apie smulkmeną. O kur dar meniškos iliustracijos, kurių tikslas, matyt, buvo toks: jei nepavyko vaiko įbauginti tekstu, „pribaikim“ jį piešiniu. Trumpai kalbant, pasakos man siejosi su kažkokių fiziškai deformuotų žmonių ir žvėrių, turinčių keistų polinkių vienas kitą žaloti, pasauliu. Vienintelė pasakų knyga, kuri tuo metų padarė įspūdį – Vilhelmo Hauffo „Šaltoji širdis“. Tiesa, ji taip pat baisoka…

Taigi mano pažintis su pasakų tradicija gana ribota, o ar tai į gera, ar į bloga – sunku pasakyti. Kita vertus, šiais laikais gyventi kažkokioje kultūrinėje atskirtyje neįmanoma, įvairios tradicijos veikia jei ne tiesiogiai, tai per vienokius ar kitokius tarpininkus. Pavyzdžiui, esu išvertęs bene tris Jevgenijaus Švarco pjeses, sukurtas Anderseno pasakų motyvais, taigi ši tradicija turbūt neišvengiamai padarė man kažkokį poveikį. O štai minėtasis V. Hauffas nebūtų rašęs taip, kaip rašė, jei ne Hoffmanno įtaka.

Tikėtina, kad mano „Akmenukus“ susieti su kokia nors konkrečia tradicija sunku ir dėl kitos priežasties. Rašymo procesas vyko taip: atrinkau krūvą įdomesnių akmenėlių, paskui juos tyrinėjau ir bandžiau suvokti, kokias asociacijas jie kelia mano vaizduotei. Dėl to knyga šiek tiek chaotiška teminiu ar nuotaikos požiūriu, tačiau nebandžiau to šlifuoti, nes jungiamoji grandis yra akmenukai. Jie labai įvairūs, tad logiška, kad ir jų istorijos įvairios. Knygoje sakoma, kad šias istorijas man pasekė patys akmenukai, ir dalis tiesos tame yra, net jei „normaliame“ pasaulyje tai skamba šiek tiek šizofreniškai. Galbūt dėl to sunkoka identifikuoti ir labiausiai paveikusią tradiciją.

Kitas dalykas, kad nenoriu tapatintis su tradiciniu autoriaus, kaip visažinio nuo kalno pamokslą rėžiančio išminčiaus, vaidmeniu. Dėl šios priežasties su bičiuliu įkūrėme svetainę http://akmenukupasakos.lt, kur žmonės, tiek suaugę, tiek vaikai, gali siųsti savo „išgirstas“ akmenukų istorijas. Tam tikru požiūriu ši knygutė – kvietimas žaidimui ir bendraautorystei. Skaitant „Akmenukų pasakas“ turi apimti mintis, kad ir pats gali parašyti ką nors tokio. Ir man tai svarbiau už sąsajas su konkrečia tradicija.

Jurasius_Akmenuku

Ką tik tapote Aldonos Liobytės premijos laureatu – už sėkmingą vaikų literatūros debiutą. Aldona Liobytė – ar Jums pažįstama, ar svarbi? Aidai, prašom nemanyti, kad Jus egzaminuoju. Man tik įdomu, kaip susitinka tolimos kartos ‒ Liobytė ir Jurašius.   

Gal penkiolikos metų ėmiau sudarinėti perskaitytų knygų sąrašą. Ką skaičiau iki tol, deja, neturiu galimybės patikrinti, nes, kaip ir turbūt daugeliui vaikų, labiau rūpėjo pats tekstas, o ne autoriaus pavardė. Taigi, jei ir skaičiau vaikystėje Aldonos Liobytės kūrybą – šito nepamenu.

Sužinojęs, kad tapau Aldonos Liobytės premijos laureatu, pasiėmiau iš bibliotekos jos pasakų knygą ir, kaip tikiuosi, atnaujinau pažintį su šia rašytoja. Pasakos pasirodė gražios ir poetiškos, parašytos labai vaizdinga kalba (gerokai vaizdingesne nei manoji). Ar susitinka tolimos kartos? Žinoma. Kur jos dėsis. Priežastys, dėl kurių žmonės apskritai kuria, turbūt nesikeičia nuo senų senovės, ir tai savaime reiškia tradicijos tęsimą.

Esate vertėjas. Ką reiškia Jums gilintis į kito žmogaus tekstą? Kodėl tai darote? Ką reiškia vertėjo darbas rašytojui? Padeda tobulėti ar…?

Vaikystėje buvau pakvaišęs nuo K. May’aus romano „Vinetu“. Jis man taip patiko, kad pirmą kartą gyvenime atkreipiau dėmesį į vertėjo pavardę (iki šiol ir naktį pažadintas pasakyčiau, kad vertė Teodoras Četrauskas). Rodos, tuo metu kilo mintis ir pačiam pabandyti versti, bet greitai atsisakiau šios užmačios, nes paaiškėjo, kad rašyti vis dėlto įdomiau.

Dabar vertimai man tiesiog darbas. Nesu linkęs jo apgaubti romantiška aura ar mistifikuoti save iki tarpininko tarp kalbų ir kultūrų. Taip, kai verti ką nors labai sau artimo, išgyveni kūrybinį įkvėpimą, tampi tarsi bendraautoriumi – kažką tokio patyriau versdamas neseniai išėjusius rusų klasiko Leonido Andrejevo kūrinius „Šėtono dienoraštis“ ir „Judas Iskarijotas“ (jei galėčiau rinktis, kokio svetimo kūrinio autoriumi norėčiau būti, rinkčiausi „Judą“). Deja, tai, kas tau artima, nebūtinai verta leidyklos investicijų, taigi kartais tenka versti knygas, kurios ne itin traukia. Įsivaizduoju save kaip amatininką. Pavyzdžiui, stalių: užsakė stalą – gaminu stalą, užsakė kėdę – darau kėdę. Netapatinu vertėjo darbo su saviraiška, nebent išskirtinais atvejais.

Naudos šis darbas rašytojui turbūt duoda. Praplečia žodyną, šiaip moko valdyti kalbą. Nors man gal svarbiausia, kad knygų vertimai priverčia tapti vienos ar kitos srities… na, gal ne specialistu, bet šokiu tokiu žinovu. Štai neseniai išverčiau dvi istorinio pobūdžio knygas – apie Šumero ir Senovės Egipto kultūras. Žinoma, šumerologu ar egiptologu nuo to netapau, bet sužinojau daug įdomių dalykų. Manau, tai vienaip ar kitaip atsispindės ir kūryboje.

Štai klausimas, kurį ir džiugu, ir baugu pateikti: kuo šiuo metu, šią akimirką labiausiai norite būti? Vertėju? Poetu? Dramaturgu? Vaikų rašytoju? O gal norai visai kitokie, gal…

Visos minėtos „profesijos“ yra tos pačios veiklos atšakos. Tarp jų nėra kokio nors prieštaravimo, tad rašydamas pjesę ar pasaką didelio skirtumo nejaučiu. Tiesiog esi literatas, turi idėją ir bandai ją įgyvendinti atsižvelgdamas į jos specifiką.

Kuo norėčiau būti šiuo metu? Turbūt tuo, kuo esu. Verčiu knygą apie operos istoriją, taigi esu vertėjas. Rašau keletą pjesių, taigi esu dramaturgas. Vasarą žadu rašyti apsakymų rinkinį suaugusiesiems ir knygutę vaikams. Kalbant apie tolimesnę ateitį, norėčiau išbandyti jėgas poezijos vertimuose ir stambesniuose prozos žanruose. Taip pat būtų įdomu rašyti kino scenarijų. Pastaruoju metu vis labiau domina literatūros galimybės sąveikauti su vizualiaisiais menais, pavyzdžiui, fotografija. Bet apskritai į jokius rėmus savęs nespraudžiu: ką gali žinoti, gal po savaitės staiga sugalvosiu rašyti poemą ar detektyvinį romaną.

Kalbėjosi  Gintarė Adomaitytė     

Nuotraukos iš A. Jurašiaus asmeninio archyvo   

Rašytoja Neringa Vaitkutė: tarp mikroskopų, knygų ir…

Neringa Vaitkutė
Neringa Vaitkutė

Rašytoja Neringa Vaitkutė: tarp mikroskopų, knygų ir…

Šio pasakojimo autorė – Jaunųjų filologų konkurso dalyvė, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos I klasės mokinė Jelena Ivanova

Kartais, įsivaizduodami įžymius žmones, mes manome, kad jie yra tolimi, nepasiekiami, beveik kaip dievai, turi daug turtų, begalę kitų dalykų. Nesusimąstome, kad šalia gali būti toks žmogus. Kartą ir aš nepastebėjau… Tas žmogus tiesiog nekrito į akis, nors buvo visai šalia.  Tad norėčiau jus su juo supažindinti. Bet… Prieš susipažįstant padėsiu jums nukeliauti ten, kur tas žmogus praleidžia daugiausia laiko… Tačiau kelionė bus nepaprasta… Jums prireiks daug drąsos ir užsispyrimo… Taigi pradėkime.

Iš pradžių mums teks nukeliauti į nedidelį Trakų rajono miestą Lentvarį, įveikti visų gyventojų keiksnojamą pervažą, pasukti į romantiškais padavimais garsėjančią Klevų alėją ir stabtelti prie pastato, ant kurio sienos puikuojasi ryškus užrašas : „Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija“. Atvėrę duris, atsiduriame fojė, ir čia realybė, susidūrusi su vaizduote, patiria žaismingą konfliktą – erdvė prasiplečia iki begalybės. Bet argi iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo? Neapsigaukite. Iškart į akis krenta veidrodžiai iki pat lubų… Argi neprimena jokios pasakos? Ak, turbūt supratote… Atsidūrėte stebuklingame pasaulyje, lyg Alisa Veidrodžių karalystėje… Bet, deja, čia sustoti ir apsidairyti  dar negalime. Reikia keliauti toliau… Dabar mums reikia kopti į trečiąjį šio pastato aukštą… Šiek tiek paėjėję pastebime truputį pravertas duris… Taip, būtent čia ir sustosime. Jas atlapoję, tarp įvairių mikroskopų, knygų ir griaučių, turinčių vardus, prie stalo pastebime moterį. Ji susikaupusi kažką brauko languotame lapelyje. Turbūt ir vėl taiso kokio nors penktokėlio keverzones… Staiga nejučia ji šypteli. Įdomu kodėl… Bet tada visi pastebime jos jaukų ir nuoširdų žvilgsnį, nušvitusį veidą. Kaip supratote, tai biologijos mokytoja, bet neapsigaukite. Būkite budrūs… Gimnazijos pamokų tvarkaraštyje parašyta, kad ji yra Neringa Borovikė ir tikrai moko biologijos paslapčių. Tačiau turbūt neketinate mokytis biologijos, todėl papasakosiu apie šią nepaprastą moterį, ją vadindama Neringa Vaitkute. Ką keičia vardas? Daug ką! Prieš jus sėdi be galo protinga ir fantazijos turinti moteris, praturtinusi lietuviškąjį fantastikos pasaulį savo kūriniais. Turbūt jau supratote, kad Neringa ‒ rašytoja. Kol kas ji yra parašiusi penkias knygas. Tai  „Vaivorykščių arkos“ , „Titnago plunksna“ , „Šnabždesiai bedugnėje“, „Tamsa, kuri prabudo“ ir „Miestas be padangės“. Knyga „Vaivorykščių arkos“, tiksliau, pirmoji trilogijos dalis, buvo sukurta per pusantrų metų, Neringai vedant biologijos pamokas Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, taisant mokinių darbus, dalyvaujant projektuose, auginant savo vaikus – penkerių Viktoriją ir ketverių Karolį, verdant vakarienę, anot jos, tobulam vyrui statybininkui Olegui („retas vyras pakęstų žmoną, dieną naktį gyvenančią prie kompiuterio“), slaugant priglaustą katę ir nudirbant daugybę kitų darbų darbelių, kurie neišvengiamai turi sutirpti moters rankose. Neringa Vaitkutė sakė, kad net būdama pavargusi, net naktimis vykdanti savo planą – parašyti bent kelis puslapius kasdien, o rašyti jai nėra vargas, ko gero, prisipažįsta, indus plauti yra sunkiau. Jai net smagus tas momentas, kai gali sėsti prie savo failų ir nuskęsti juose. Tada nieko negirdi, nieko nemato: nei kaip vaikai laksto už nugaros, nei kaip lipa per galvas. Sako nemaniusi, kad galės rašyti naktimis, kad bus taip svarbu įvykdyti rašymo planą, jog prieš save nepradėtų jaustis kalta…

Su sūnum
Su sūnum

Trilogija pajudėjo iš vietos maždaug prieš dvejus metus. Neringa Vaitkutė prisimena: „Taip nutiko, kad mano gyvenimas prieš septynerius metus labai smarkiai pasikeitė, tiesiog apsivertė aukštyn kojomis. Aš išsiskyriau su pirmuoju vyru, išsikrausčiau į Lentvarį su antruoju vyru, pagimdžiau du vaikus ir kurį laiką tūnojau namie. Vieną dieną atsisėdau prie kompiuterio ir tarp praeito gyvenimo failų užtikau savo knygą, kurią buvau tik tik pradėjusi… Kilo ūpas rašyti toliau, nes, pasirodė, tos mano kasdienybės truputėlį per daug… Taip sąžiningai ir rašiau kiekvieną dieną. Dar sesuo, auginanti mažą dukterį, pasiguodė, kad jau keliskart perskaitė gražiausias pasakas ir vaikiškas knygeles, pasiskundė, kad pristigo ką nauja skaityt. Sakau jai, kad bandau pati knygą vaikams rašyt, jei nori, gali duot paskaityt savo vaikui. Paskaičiusi sesuo ėmė prašyti tęsinio, klausinėti, ką rašysiu toliau. Na, o kai užbaigiau istoriją, nebežinojau, ką su ja daryt. Atvirai sakau, nesitikėjau, kad kas susidomės, jei ne draugė Neringa, kuri dirba mokykloje, yra mano kaimynė ir buvo skaičiusi rankraštį. Tai ji surado leidyklą „Nieko rimto“ ir prispaudė mane jai išsiųsti rankraštį“.

Solidžiai literatūroje debiutuojanti mokytoja sako, kad rašymo anksčiau nelaikiusi rimtu užsiėmimu, nemaniusi tam turinti talentą – jis buvęs kaip hobis, kaip, tarkim, kitai moteriai mezgimas. Sako rašiusi daugiau sau ir niekam nesiūlydavusi, nors žmonės, žinodami jos pomėgį, reikalui esant, prašydavę tai scenarijaus, tai apsakymo ar eilėraščio almanachui. Kelerius metus NeringaVaitkutė priklausė Vilniaus fantastų klubui (yra baigusi Vilniaus universitetą).

„Mokykla ir tai, ką aš rašau, yra nesusiję dalykai, – aiškina Neringa. – Atsirado moterų, kurios sako: va dabar pradėjo rašyt knygas, ir iš mokyklos išeis. Tokioms sakau: nesulauksit. Čia jaučiuosi savo vietoje: dievinu mokytojos darbą, man patinka mokykla, patinka mokiniai, patinka jiems dėstyti, patinka žmonės, su kuriais dirbu. Profesinės žinios man padeda suvokti visų gyvų būtybių tarpusavio ryšius ir tų ryšių svarbą. Aš gal ir negyvenu tobulai ekologiško gyvenimo būdo, bet turiu tam tikrus principus, kurių sąžiningai laikausi. Pavyzdžiui, labai apriboju kosmetikos pirkinius, rūšiuoju šiukšles. Buvo tokia diena, kai įsiskaičiusi dušo želė sudėtį pasakiau sau daugiau šios bjaurasties nenaudosianti ir nusipirkau paprasto muilo; vengiu ir agresyvių cheminių valiklių, nes manau, kad ir be manęs daug nuodų nuleidžiama į kanalizaciją, patenka į upes, ežerus, gruntinį vandenį… Jaučiu atsakomybę. Man imponuoja toks santykis, kai žmogus jaučiasi už kitas būtybes ne viršesnis, o to paties pasaulio dalis, man tai labai svarbu, nes būtent tokia dalimi ir noriu jaustis. Man patinka miškas, gyvūnai, nebijau jokių vorų nei gyvačių, na, tarakonų nemėgstu… Man viskas gražu… Profesinės žinios suvoktus ryšius padeda įdėti ir į knygą“.

Paaugliai neskaito lietuvių autorių knygų. Galbūt mokyklos privalomųjų sąrašų nuvilti ir įtikinti, kad tai senamadiška, neaktuali literatūra. Taip nepastebėti praslysta originalūs kūriniai, puikūs autoriai. Tačiau Neringos kūriniai nepraslydo pro šalį. Jie tapo reikšmingi visuomenei. Viena jos parašytų knygų tapo reikšmingiausiu 2013 metų literatūriniu debiutu.

Vaivoryksciu

Knyga ,,Vaivorykščių arkos“ pasakoja apie Vidurio terasos gyventojus, apie toje terasoje vykstančius neramumus, apie tai, kaip susirasti naujų draugų ir kaip elgtis kelionėje, galų gale – kaip gelbėti pasaulį.

Knygos personažai – skrajūnas Rudis, pranašai Emas ir Esta, nuotykiautoja Ida, gudruolė, kurmis Dudsis ir dar daug kitų. Nors knygoje kai kurie vadinami vardų trumpiniais, paminimi ir jų tikri, pilni vardai. Pavyzdžiui, Idos pilnas vardas yra Idgrasilė Druskažolė. Apibūdinamas kiekvieno keliautojo charakteris.

Veiksmas vyksta Vidurio terasoje, o pabaigoje persikeliama į Aukštutinę terasą, kuri ir yra visų neramumų priežastis. Visada žinai, kur šie pasaulio gelbėtojai keliauja. Jie ,,pasako“, kokia vieta jau pasiekta, kas matyti horizonte arba kur jie turėtų vykti. Manau, labai gerai, kad knygoje yra šios terasos žemėlapis. Tada daug lengviau įsivaizduoti atstumus ir pačias vietoves.

Ši istorija apie vaikus, kurie per blogybes, vykstančias jų pasaulyje, neteko artimųjų ir kuriems lemta išgelbėti pasaulį. Istorija įtraukianti, įdomi. Visi keliautojų nuotykiai pasakojami su smulkmenomis. Ar tai visiems patiks? Priklauso nuo skaitytojo. Vieni mėgsta žinoti viską, kitiems gal atsibosta skaityti. O man patiko. Smulkmenos leidžia jaustis lyg būtum šalia, tarp veikėjų, lyg kartu su jais jaustum šilumą ir šaltį, liūdesį ir džiaugsmą.

Ryškiausios knygoje deklaruojamos vertybės yra draugystė, pasiaukojimas, paskutinių jėgų atidavimas dėl savų, dėl visiškai nepažįstamų, dėl viso pasaulio. Ši istorija moko, kad draugus reikia branginti, saugoti, padėti jiems, nes kai prireiks pagalbos tau pačiam, padėti galės tik draugai.

Knygoje atradau dar vieną didžiulę vertybę – kalbą. Dažnas paauglys išsiverčia su 200‒300 žodžių, daugybe trumpinių ir gestų, turinčių užpildyti žodyno spragas. O Neringos kalba tarsi stebuklas! Ji liejasi lyg upelio čiurlenimas, užburtas regi vaizdus, jauti kvapus, atrandi įstabių naujadarų, nepaprastų vardų ir pavadinimų. Meilė gamtai, rūpestis ja iš Neringos pasaulėjautos atkeliavo ir į knygos puslapius.

Titnago

Antroji jos trilogijos knyga „Titnago plunksna“ taip pat sulaukė daug dėmesio. Pasak autorės, antroji knyga yra apie keliones, svetimus, nematytus kraštus, nuotykius, pasiaukojimą ir paslaptis. Taip pat joje yra ir šiek tiek abejonės – ar viskas, kas padaroma pasaulio išgelbėjimo labui, yra tikrai teisinga? Ar, leidus magijai lengvai sklandyti, nebus pažadintas blogis, kuris anksčiau visų užmirštas tūnojo tamsoje, seniai virtęs legenda? Ar įmanoma mylėti, jei tas įsimylėjimo objektas ne visada elgiasi teisingai ar sąžiningai? Herojai šiek tiek paūgėjo, paūgėjo ir jų jausmai – dabar jie ne vien vaikai, turintys nukeliauti nežinia kur ir surasti paslaptingą nežinia ką. Dabar jie turi išmokti ir kitas svarbias pamokas – draugystės, ištikimybės, supratingumo. Ir net pačią skaudžiausią – atsisveikinimo visam laikui, praradimo pamoką.

snabzdesiai-bedugneje

Trečią trilogijos dalį autorė apibūdina būtent šitaip: „Tas, kuris sumanė įsiskverbti į Pasaulio medžio šerdį ir paskleisti pasaulyje savo stingdančius šnabždesius, nesitikėjo, jog jam pasipriešins… vaikai. Draugai, kurių dėka buvo grąžintas Pusiausvyros kristalas ir atskleistos Sapnų grobiko apgaulės, vėl kovos iki galo, kad jų pasaulis išliktų tyras, džiugus ir amžinai jaunas. Trapūs nuotykiautojos Idos pečiai atlaiko kur kas daugiau nei griūvančios uolos. Ryžtingi skrajūno Rudžio sprendimai įveikia didžiausias užtvaras. O galingas švelnios sibilės Ulmės balsas smogia tokia jėga, prieš kurią bejėgiai net patys stipriausi kerai.“

Neringai Vaitkutei labai patinka pasauliai be apribojimų. Be „stop“ ženklų. Kada gali išleisti savo fantaziją ganytis tiek toli, kiek ji siekia. Gali susigalvoti, ką tik nori, ir niekas nepaburbės – to nebūna! Na taip, Žemėje nebūna, o Vidurio terasoje dar ir kaip!

Tamsa

Antroji jos knygų serija („Tamsa, kuri prabudo“ bei „Miestas be padangės“) pasakoja  apie tvirtą ir ryžtingą merginą Jorę. Ar pati rašytoja tokia buvo? Paklausta ji atsakė: „Ne, tikrai nebuvau ir dabar nesu nei labai drąsi, nei labai ryžtinga. Ryžtis kokiai nors keistai avantiūrai mane dažniausiai paskatina visai ne drąsa, o nuobodulys ir kasdienybė. Aš negaliu ištverti pilkumos, kyla nenugalimas noras ją nuspalvinti, ištapyti ryškesnėmis spalvomis – įpilti rudens gintaro, įlašinti vandens skaidrumo, brūkštelėti dangišku mėliu, kad net užgeltų iki pat širdies. Tada puolu rašyti, piešti, dekoruoti baldus ir pasijuntu ištrūkusi“.

Istorija apie Jorę vėlgi vyksta fantastiniame pasaulyje. Ar rašyti apie kasdienį, įprastą pasaulį autorei neįdomu, ar tiesiog dabar labiau norisi nerti į fantastikos pasaulį? „Tikriausiai būtų įdomu rašyti ir apie kasdienį, įprastą pasaulį, bet kol kas negaliu: mano galvoje vis dar stumdosi, lipa vienas pas kitą ir graudžiai unkščia daugybė keistų pasaulių ir jų gyventojų. „Apie mane, apie mus parašyk!“ – šnabžda į ausį naktimis. Matau jų atspindžius rudens vėjo sušiauštose balose. Pastebiu tą paslaptingą švytėjimą mylimų žmonių akyse. Mane visados žavėjo neaprėpiama visatos begalybė ir mintis, kad ten, anapus žvaigždynų, viskas yra įmanoma. Kartais pagaunu save galvojant: ar tai, ką rašau, tik mano vaizduotės vaisius, ar kur nors kitur vykstančių stebuklų atgarsiai?“

miestas be pad_virsleis.indd

Neringos Vaitkutės knygomis daugelis labai susidomėjo. Juk pagaliau buvo išleisti  nepanašūs į kitus kūrinius pasakojimai. Mokyklose atsiranda vis daugiau vaikų, kurie skaito šios autorės knygas, o skaitytojų įspūdžiai išreiškiami irgi per kūrybinę meninę veiklą. Vienas iš neseniai vykusių renginių buvo Vilniaus „Ryto“ progimnazijoje (2015 metų lapkričio 19 dieną). Mokiniai piešė iliustracijas trilogijos motyvais, parengė jų ekspoziciją bei stendus su rašytojos knygų aprašymais, vyko diskusijos. Džiugu, kad Lentvario rašytojos kūriniai atrado kelią į daugybės skaitytojų namus.

Paklausta, kokia ji buvo vaikystėje, Neringa atsakė: ,,Aš buvau keista. Ir keistas vaikas, ir keista vieniša (ankstyvoje paauglystėje, vėliau susiradau daugybę draugų ir kai kurios draugystės vis dar tebegyvena) paauglė. Ir dabar tebesinešioju tą keistumą, tarsi kokį antspaudą ant kaktos. Vaikystėje buvau chuliganė, nebijojau jokių gyvūnų, nuolat įsiveldavau į visokias istorijas, fantazuodavau. Labai daug piešiau ir skaičiau su neapsakomu goduliu. Skaičiau visokiausias knygas – pasakas, istorinius romanus, poeziją, pažintines knygas, detektyvus, nuotykių romanus, enciklopedijas. Daugelį mėgstamų vaikystės knygų taip pat esu skaičiusi po keliolika kartų. Tiesą sakant, man didžiausia šventė buvo pastverti tai, kas dar neskaityta, ir įnikti iki visiško užsimiršimo. Net namų darbus ruošiau labai gudriai – ant viršaus vadovėlis, po juo – kokia nors knyga. Kai tėvai įeidavo į kambarį, apsimesdavau, kad mokausi, o iš tiesų skaitydavau.“

Mergaitė Katė. Studijų laikų piešinys
Mergaitė Katė. Studijų laikų piešinys

Kaip jau minėjau, Neringa dirba biologijos mokytoja. Įdomu būtų sužinoti, kokia maloniausia darbo mokykloje dalis? O kas erzina, vargina?

„Maloniausias dalykas, be abejo, yra galimybė bendrauti su mokiniais. Jie juk visai ne mitinės pabaisos. Dauguma – gana linksmi, įdomūs, smagūs ir geraširdžiai. Dar vienas malonus aspektas – juokas. Jo mano gyvenime daug. Tikro, nuoširdaus. Mokiniai ne tik mieli, jie kartais dar ir labai juokingi. O tai kas erzina, tai ne tiek pačių vaikų, kiek bendralietuviškos ydos: netolerancija, stereotipai, žiaurumas kiekvienam, kas nors truputėlį kitoks, patyčių kultūra, jėgos ir pigaus populiarumo kultas.“

Be rašymo ir darbo mokykloje, Neringa dar ir mama bei žmona. Kyla klausimas: buitis netrukdo rašymui? Į šį klausimą rašytoja atsakė linksmai:

„Geriau reiktų paklausti, ar rašymas netrukdo buičiai. Tada sąžiningai atsakyčiau – taip. Mano rašymas labai trukdo man atlikti namų tvarkytojos, vaikų myluotojos ir tobulos žmonos pareigas. Reikia pasirinkti prioritetus. Ir aš lengvai pasirenku – tiek to tie indai kriauklėje. Aš geriau kokias 20 eilučių parašysiu. Todėl mano namuose dažnai įsiveisia Chaosas didžiąja raide. Nieko tokio. Auginu du vaikus, katiną, tai kodėl negaliu augintis ir Chaoso?“

Su dukra
Šalia knygų

Pirmoji jos rankraščių  vertintoja – jos draugė irgi vardu Neringa.

„Ji pirmoji visus rankraščius perskaito, pirmoji pateikia pastabas, pirmoji džiaugiasi, keliauja su herojais. Ir net šiek tiek susigraudina. O tada parašo man apie tai žinutę, kad ir 6 valandą ryto.“

Taigi dar viena Neringa! Tad pratęsime savo kelionę. Uždarę duris, artėjame prie kito kabineto, ant kurio durų užrašyta: „Anglų kalba“, tyliai jas praveriame ir pastebime patalpą išmargintomis įvairiais mokinių darbais sienomis ir ramiai sėdinčią mokytoją Neringą Šakinienę, kuri mūsų turbūt laukė. Greičiausiai išgirdo žingsnius. Pasiklausykime, ką ji mums papasakos.

„Pradinėje mokykloje mokėmės vienoje klasėje. Vėliau patekau į sportinę klasę ir vėl susidūrėme tik XI klasėje ‒ humanitarinėje. Iš pradinių klasių nieko neatsimenu, bet XI ir XII taip. Neringa visuomet kažką piešdavo, atrodo, kad piešiant ją mačiau dažniau. Jos piešimo technika tokia smulki smulki, teptukai patys ploniausi. Aš iki šiol prašau, kad ji man ką nors nupieštų, nes pasauliai, kuriuos ji piešia, yra tiek pat stebuklingi kaip ir jos rašto darbai. Kodėl bendravom? Dieve, kaip sunku tai pasakyti. Traukė tai, kad ji buvo ne tokia kaip dauguma, kitokia: visada turėjo savo pasaulį, kažkokią aurą – gero pasakų pasaulio žmogaus. Nežinau, ar tada taip būčiau pasakiusi, ar čia iš perspektyvos žiūriu į praeitį. Mes daug pokštavom kartu, labai daug, kartu nuklysdavome į mokyklos radijo tašką, ten toliau pokštaudavome. Labai ryškiai atsimenu, kaip beldėmės su plaktuku į mokytojos Dūdėnienės kabinetą (padėjom kažkokiam mažiui pas ją patekti, o pačios už kampo ant grindų mirėm iš juoko), prisimenu, kaip piešėm karikatūras (kas piešė, kas rašė, kas šalia stovėjo ir palaikė, o paskui skelbimų lentoje kabino) ir drąsiai vieną po kitos kabinom, kad pamatytų visa mokykla. Neringa buvo net mums abiems pravardes sugalvojusi: Zombis ir Šmėkla. Skamba baisiai, ar ne? Savo paaiškinimą turiu iki šiol ‒ Šmėkla, nes vis tvarkiau kažkokius reikalus, vis pradingdavau ir vėl atsirasdavau. Šmėžavau. Tai po tokio paaiškinimo ir Šmėkla tiko. Abi buvom mokyklos metalistų gerbėjos, tai irgi mus vienijo.

Studijų laikais nuolatos lankydavau ją bendrabutyje, vasarą – jos namuose už Grigiškių sodų. „Sodiniai“ vizitai prasidėjo dar mokyklos laikais, kai būdavau savo sode. Iki šiol kartkartėmis sapnuoju, kad einu pas ją į svečius. Neringa man ir šunį kažkada parūpino. Kai aplankydavau ją namuose, eidavome prie upės, upelio, tiesiog plepėdavom.

Mūsų pirmi vaikai per stebuklą gimė tais pačiais metais ir mes vėl atradome viena kitą būtent tada. Daug laiko praleidom kartu. Mano mažoji eina iš proto dėl Neringos vaikų. Vos ne kiekvieną vakarą galėtų eiti į svečius pas Viktoriją ir Karolį.

Tikrai nieko neatsimenu apie jokius pykčius vaikystėje. O kadangi pykčių nebuvo, tai nelabai galiu pasakyti, kaip taikydavomės.

Aš galėčiau valandų valandas klausytis Neringos, kaip ji pasakoja apie mokslą. Ji tiek visko žino, nieko nereikia skaityti ir net žiūrėt. Viską pamatai jos akimis.

Man pasisekė, kad galėjau skaityti jos rankraščius, kurių dar leidėjai nematė. Turiu visas jos knygas. Vaikams skaičiau pirmos trilogijos pirmas dvi knygas, bet dabar jau laukiu, kad patys imtų knygą į rankas ir skaitytų. Kai pats skaitai, yra žymiai įdomiau, tada tas pasaulis yra tavo.“

O, kai ką pamiršome ir mums vėl teks nukeliauti pas pačią rašytoją. Mes pamiršome pasiteirauti, kokia gi ji buvo mokinė. Dabar turime puikią progą, tad eime.

„Buvau ne itin pavyzdinga auklėtinė ir mokinė. Sunku susikaupti ir tapti pirmūne, kai pasaulis toks neapsakomai įdomus ir vėjai galvoje. Žinių spragas kompensuodavau knygose perskaityta išmintimi, o ir atmintimi niekada nesiskundžiau. Užuot ruošusi pamokas, sukčiaudavau – slapčia skaitydavau knygas, paslėpusi jas po vadovėliais. Dievinau gamtos mokslus, ypač biologiją ir astronomiją, mielai spoksodavau į žvaigždes ir daug rečiau ‒ į matematikos užrašus, todėl iki šiol nedraugauju su šia tiksliųjų mokslų šaka. Labai gerbiu matematiką, jos logiką, tvarką ir skaičių eilutėse slypintį tobulą grožį. Tik visiškai jos nesuprantu.“

Iš būsimosios biologijos mokytojos archyvų. Studijų laikų piešinys
Iš būsimosios biologijos mokytojos archyvų. Studijų laikų piešinys

Kadangi Neringa dabar yra auklėtoja, būtų visai smagu sužinoti apie jos auklėtoją.

„Savo auklėtoją puikiausiai pamenu ir mes iki šiol bendraujame, juk dirbame toje pačioje mokykloje. Mūsų auklėtoja buvo kieta, superkieta, kito žodžio jai apibūdinti nerandu. Iki šiol prisimenu jos iškalbą, kantrybę ir nuostabų humoro jausmą. Labai džiaugiuosi, kad baigiau mokyklą šio nuostabaus žmogaus globojama.“

Po šių žodžių mums reikia tęsti savo kelionę: užsukti į Neringos auklėtojos kabinetą. Štai interviu su Rita Junevičiene.

Kokia ji buvo mokinė?

Labai gera mokinė buvo. Visada pradėdavau tikrinti rašinius nuo jos, nes labai įdomiai rašė. Šiaip labai įdomi mergina buvo. Net žiemą išbėgdavo basa palakstyti. Visada linksma, niekada nemačiau jos nuliūdusios. Visada pilna visokiausių minčių.

Galbūt buvo  kažką neįprasto iškrėtus?

(Po šio klausimo mokytoja susimąstė. Tai truko neilgai ir jos akys suspindėjo. Ji greit atsistojo ir nuėjo prie vienos iš savo spintų. Grižo  nešina sena užrašų knygute.)

Pasižiūrėkit, tarkim, 1992 metų spalio mėnesį, ji man į užrašų knygutę parašė: „Kartais labai pasiilgstu šviesos, pabūkite mano žvake, nebijosiu nudegti rankų, kad tik nesudegčiau liepsnoj.“

O ji paauglystėje kurdavo?

Taip. Visi šie eilėraščiai buvo parašyti ant visokių lapelių, todėl juos persirašiau į užrašų knygelę, dažnai paskaitau, prisimenu Neringą, jos klasę, galvoju ir apie save.

 

Dar prisimenu, kad dabar pati Neringa irgi yra auklėtoja. Tad skubėkime pakalbinti jos auklėtinius ‒ abiturientus.

„Mūsų auklėtoja yra geriausia iš visų. Mes dar niekada nebuvome sutikę tokio kūrybingo ir tiek daug fantazijos turinčio žmogaus. Taip pat ji  be galo gražiai piešia. Protingai pataria. Ypač šįmet, kai mums taip svarbu pasirinkti tinkamą profesiją. Su auklėtoja pasikalbėję, suvokiame, kokia profesija atitinka mūsų poreikius ir gebėjimus.“

Neringa kartais pati iliustruoja savo kūrinius – kad ir vaikams skirtame žurnale „Laimiukas“. Tie kūriniai irgi išreiškia pasakišką kūrėjos požiūrį į pasaulį. Darbai tokie subtilūs, trapūs, atrodo, bylojantys, kaip svarbu būti atidžiam, gyventi stengiantis nieko nenuskriausti, nes mus supantys yra tokie gražūs, gležni ir pažeidžiami.

Prisimenate, kai patekome į gimnazijos fojė, atrodė, kad esame Veidrodžių karalystėje. Bet juk Alisa buvo ir Stebuklų šalyje. O jums neatrodo, kad ir mūsų Neringa Vaitkutė kuria stebuklingą pasaulį, kuriame siekiama taikos ir vienovės, o silpni ir maži turi galimybę atrasti gėrį ir juo dalintis su kitais, įveikti baimę ir būti laimingi. Labai trokštu, kad rašytojos sukurti personažai augtų kartu su mumis, kad autorė mus ne sykį pakviestų į nepaprastas keliones bei nuotykius.

Pamatyti jūrą. Studijų laikų piešinys
Pamatyti jūrą. Studijų laikų piešinys

Nuotraukos iš Neringos Vaitkutės asmeninio archyvo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Aušrinė Kurgonaitė. Dvi novelės

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš ‒ Aušrinė Kurgonaitė. Man 17 metų ir aš labai nemėgstu rašyti apie save. Mokausi Garliavos Jonučių gimnazijos II klasėje. Esu Borutaičių draugijos narė. Mąstau, kuriu ir ieškau, tik dar gerai nežinau ko –  įdomių žmonių, gal įdomios savęs. Fotografuoju, filmuoju, piešiu, groju ir rašau. Manau, visa mano kūryba, pradedant nuotraukomis ir piešiniais sąsiuvinių paraštėse ir baigiant trumpomis novelėmis ir eilėraščiais, gali apie mane pasakyti daug daugiau nei aš pati.

Prasidėjo gyvenimas

Jaučiausi kaip mažas vaikas, priskretęs prie vyresniojo brolio, norintis būti kaip jis, erzinantis visus aplink, nesuvaldoma šypsena besistengiantis sugerti viską, kas tuomet buvo aplink ‒ temstantys debesys virš galvos, pavasario atgarsių prisigėrusi vėsa, už nugaros susirinkę gražūs studentai ir vyresni žmonės (ne mažiau gražūs), geriantys alų, ant mūsų staliuko stovintys uogų kokteiliai, įsirėžiančios geros muzikos vibracijos, banguojančios iš garsiakalbių visai čia pat, ir, svarbiausia, tokią teigiamą, uždegančią energiją spinduliuojantys muzikantai ant scenos.

O, kaip jie grojo, kaip jie dainavo ir kaip jie mane stebino. Besiplakantys akordai ir aiškios atskiros elektrinių gitarų natos, drebinantis bosas, trankūs būgnai su lėkščių griaustiniais ir lakoniškomis vilnimis, sodrūs vokalistų balsai ir jų išliejamos aukštos natos. Odiniai mielai besišypsančių ir arogantiškų vokalistų švarkai, bosistai, taip nuoširdžiai šokantys po sceną arba besitaškantys prakaitu nusivilkę marškinėlius, įsijautę, galvas purtantys, plaukus apsivynioję turbanais, arba gražiai įraudę būgnininkai ir dar vienas kuklus gitaristas su ritminiu stratokasteriu. Sintezatorius, miklių, raumeningų rankų dėka skleidžiantis roko ritmus, bet vis vien primenantis disko laikus, nes jis juk visgi sintezatorius. Aptemptos kelnės, odinės striukės, susiglamžę iš kažkur ištraukti marškinėliai su neaiškiais užrašais ir platūs marškinėliai be rankovių, tik dar labiau išryškinantys raumeningus kūnus. Cigarečių dūmai, nerūpestingas juokas, mergaitės ryškiais plaukais ir storapadžiais batais, berniukai juodais drabužiais ir tvirtomis rankomis, apglėbusiomis mergaites. Ore įsigėręs jaunatviškas nerūpestingumas, besisklaidanti šiluma, ryškios melsvos ir rausvos scenos lempos ir sustojęs laikas.

Mano krauju tekėjo muzika, ir aš vis stipriau plakančia širdimi dar norėjau padidinti spaudimą, bet, ak, tai buvo beprasmiška, nevaldoma, nekontroliuojama. Muzika būtų tekėjusi kaip ir anksčiau, net jei būčiau persipjovusi venas.

O, jei tik tu būtum buvęs ten, gal būtum pirštais užmerkęs mano vokus, gal būtum supratęs, kad tai viskas, kuo aš noriu gyventi.

Šerkšnas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šerkšnas. Neringos Dangvydės nuotrauka

Melancholija

Ant suolelio sėdėjo mergina. Akis nuleidusi bato galu trynė murziną medžio lapą į pilką grindinį. Jai už nugaros po ryškiai apelsininius lapus braidžiojo Melancholija. Mergina juto ją už savęs, bet nekreipė dėmesio. Tiesą sakant, jausdavo ją visada ir jau priprato.

Melancholija buvo padaras žmogaus pavidalu, bet visai ne žmogus. Jos oda buvo mėlyna, mėlynesnė už Yves Klein mėlyną ir žvilgėjo lyg šilkas, bet palietus kūną nukrėsdavo šiurpuliai, nes oda buvo šiurkšti kaip katės liežuvis. Plaukai lengvučiai ir gaudantys saulės spindulius, bet tie, kurie atsispindėdavo nuo žvilgančių plaukų ir pasiekdavo žmogų, buvo dygūs ir skaudžiai šaldė. Mergina nežinojo, kokios spalvos Melancholijos akys, niekas nežinojo. Melancholija visada būdavo užsimerkusi, kartais svajingai, kartais piktai susiraukusi, dažniausiai akys būdavo užmerktos mąsliai.

Vėjas pūtė švelnus. Per švelnus lapkričiui. Mergina labai stipriai užsimanė apelsinų sulčių.

Melancholija tyliai prisiartino iš nugaros. Ji nieko nepajuto. Melancholija ilgu kaulėtu mėlynu pirštu švelniai perbraukė per merginos viršugalvį, piršto galiuku nuvedė prie smilkinio, vos juntamai bakstelėjo į skruostikaulio įdubimą.

‒ Žinau, kad tu čia, ‒ tarė mergina.

Ji svajingai pažvelgė į tolį, ir staiga širdį suspaudė ilgesys. Ji pasiilgo visko, ko niekada nematė, neturėjo ir nebuvo sutikusi. Ji pasiilgo ilgų karštų naktų Meksikos miestų lūšnynuose. Pasiilgo džiaugsmingo nuovargio po ilgos kelionės mašina. Pasiilgo prisimerkusių mylimojo akių. Pasiilgo svaiginančio oro gurkšnio po ilgo bėgimo nuo to, kas vijosi. Pasiilgo vietų, apie kurias net nežino, ir žmonių, kurių niekada nematė.

Merginos plaukai pražydo. Kiekvienas centimetras, prie kurio buvo prisilietusi Melancholija, sužibo žibutėmis. Melsvos gėlių galvutės trapiai kilo į viršų. Ties viršugalviu, ties smilkiniu, skruostikaulio įdubimu.

Mergina prisiminė draugo akis. Jose galima rasti Meksikos karštį. Rytinės kavos puodelis. Jis pilnas džiaugsmingo nuovargio. Susiliejusios miesto šviesos grįžtant autobusu namo. Jos kartais panašios į jaukias prisimerkusias akis. Oro gukšnis po penkių minučių begarsio juoko svaigina.

‒ Tu man kaip sena draugė, ‒ mergina kreipėsi į Melancholiją.

Melancholija plačiai išsišiepė parodydama oranžinius dantis. Ore pasklido gaivus apelsinų kvapas.

Akys spindi sniege. Neringos Dangvydės nuotrauka
Akys spindi sniege. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

,,Visi mes kapsim, kapsim ir…“

Ieva Kasperavičiūtė
Ieva Kasperavičiūtė

,,Visi mes kapsim, kapsim ir…“

Arba

Kas nutiko studentei Ievai?

,,Kas nutiko susitikus“ – pirmoji Ievos Kapt (Kasperavičiūtės) knyga. Tai – eilėraščiai vaikams. Ši knyga antrajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse pelnė trečiąją vietą.

Pirmasis mano klausimas, Ieva, gal keistas ir netikėtas. Prisimenu Naisius, konkurso apdovanojimo iškilmes. Visų pirma dėkojai mamai. Juk ne šiaip sau, ne vien todėl, kad mama?

Tikrai ne šiaip sau – mama visada skatino mane kurti, rašyti… Mano mama jaunystėje pati rašė eilėraštukus. O kai aš buvau maža – man skaitė gražiausius lietuviškus eilėraščius, kurie man kaip įkrito į ausį, taip neiškrito iki šiandien.

Kokie ryškiausi Tavo vaikystės prisiminimai? Eilėraščiuose radau Raseinius, dabar esi vilnietė… Iš kur Tu?

Gimiau Šiauliuose, ten gyvenau pirmuosius savo metus. Bet gerai atsimenu daugiabučių kiemą, kur galėjai greit susirasti keisčiausių draugų ir visą dieną karstytis. Pamenu Šiaulių traukinių stotį, kur su tėčiu mojuodavom išvykstantiems traukiniams, taip pat ir didelį, painų Šiaulių fontaną, kuriuo laksčiau kaip po labirintą, kol nepaslydo koja… Užtat pėdsaką iš gimto miesto nešiojuosi ir dabar – ant viršutinės lūpos. O Raseiniuose atsiradome, kai truputį ūgtelėjau. Čia praleidau nuostabias vaikystės vasaras, kurias atsimenu taip sodriai žalias, kvepiančias uogomis, Dubysa…  Tie vaikystės lobiai, kuriuos turėjom džiaugsmo patirti, kartais mums taip ryškiai grįžta, savo jausmu ir spalvomis. Kartais dar prisimeni, kaip tada viskas atrodė stebuklinga! O šiandien nieko nebestebina.

Su pusbroliu prie Baltijos.
Su pusbroliu prie Baltijos.

Kaip sekėsi Tau mokykloje? O dabar, kai studijuoji mediciną? Klausiu ne apie Tavo pažymius ar egzaminius, jokiu būdu ne. Gal labiau apie švietimo sistemą. Ar jauteisi mokykloje (ir ar jautiesi aukštojoje mokykloje) savimi? 

Mokykloj sekėsi visaip. Buvau aktyvi mergaitė, mokiausi, skaičiau, dalyvavau visokiuose konkursuose – čia jau mamos indėlis. Ir mokytojai buvo geri, palaikydavo. Bet kartu buvau jautrus vaikas. Dėl to ir klasėje nebuvo viskas taip paprasta – pasako kažką, o aš paimu į širdį. Teko ir klasę pakeisti. Vėliau labai džiaugiausi, kad pasitarusios su mama, išdrįsom pabandyti. Šiandien jau viskas kitaip ‒ didžiuojuosi savo jautrumu ir galvoju, kad tai vienas vertingiausių dalykų, kuris reikalingas kasdien ‒ darbe, šeimoje, meilėje, ligoje, visur… Ir profesijoje, kurią pasirinkau, jo ypač reikia, kas ką besakytų.

Kas nutiko medicinos studentei Ievai Kasperavičiūtei, kad pradėjo rašyti eilėraščius vaikams? Koks pirmasis impulsas? Ar ilgai reikėjo eilėraščius šllifuoti? 

Nutiko draugystė. O pamažu atėjo ir suvokimas, kad pasaulis toks didelis, o laiko turim ne tiek ir daug. Nes yra dar tiek daug paslapčių, kurias turim įminti ir tiek daug grožio, kurį galim išvysti. Ir kas šauniausia – tai pasiekiama kiekvienam iš mūsų ir nesiliaujamai vyksta aplink mus. Žodžiu, kažkas apsivertė galvoje, ir tada pradėjau aiškiau matyti, jausti, girdėti… Norėjosi viską užrašyti – kokią paslaptį neša rytas, jei tik gebi atsikelti, kaip vasara moka žaisti su žmogumi, kaip kartais nesinori miške nepasiklysti… Daugybė dalykų. O taisyti teko ne kartą. Kad eilėraštis sklandžiai skambėtų, visus žodžius tenka galvoje perkratyti.

Prie labdaros ir paramos fondo "Švieskime vaikus" stendo
Prie labdaros ir paramos fondo “Švieskime vaikus” stendo

Ką skaitei vaikystėje? Ką skaitai dabar? Ar esi tas žmogus, kurį visą gyvenimą lydės vaikiškos knygos?

Vaikystėje skaičiau visas įmanomas vaikiškas knygas. Praktiškai gyvenau knygų pasaulyje. Bet labiausiai įstrigo pačios pirmosios – Violetos Palčinskaitės eilėraščiai, Justino Marcinkevičiaus „Laukinė kriaušė“. Prieš kelerius metus susiradau tas knygas, pradėjau skaityti ir susižavėjau iš naujo. Pagalvojau, koks paprastas ir gražus gali būti eilėraštukas. Ir labai talpus – sudėti viskam, kas svarbiausia, net ir suaugusiesiems. Tai ir dabar, jei ką skaitau, ieškau to paprastumo, kažkokio lengvumo… Pavyzdžiui, Donaldo Kajoko poezija. Ji panaši kaip ši pavasario diena ‒ užtenka žvilgtelėti pro langą, ir viskas aišku, ir mažam, ir dideliam.

Autografai
Autografai

Man regis, darniai sutariate su knygos dailininke Vaida Jankūnaite. Kaip radote vina kitą?

Su Vaida kartu turėjom lietuvių kalbos pamokas. Ji buvo pagrindinė mano skaitytoja ir skatintoja. Jei nebūtų tokio užnugario, nebūčiau pagalvojusi, kad gražiai galiu parašyti. O man labai patiko Vaidos piešinukai, tokie žaismingi, gyvi ir savotiški! Neturėjau jokių abejonių, kas galėtų iliustruoti knygelę, jei ji kada pasirodytų.

Kapt_virselis

Dabar esi poetė Ieva Kapt. Gal jauti norą imtis prozos? Rašyti suaugusiesiems? O gal yra dar daugiau svajonių, kuriomis gali dalintis su MENO BANGŲ skaitytojais? 

Ne per didžiausia ir poetė, kol kas tik vienas lašas – kapt J . Bet smagu, pagalvojau ‒ visi mes kapsim, kapsim, ir prikapsim įvairiausių dalykų šiame pasaulyje. Gera gyventi. Norėčiau dar daug visko padaryti! Baisu net ir svajoti. Visai norėčiau dar kada nors ką nors parašyti. Gal kai praleisiu daugiau laiko su vaikais? Ir suprasiu, o gal prisiminsiu, kas iš tikrųjų tada atrodo stebuklinga.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė

Nuortaukos iš Ievos Kasperavičiūtės asmeninio archyvo

Nuo „gerų namų“ iki „šalies be vaikų namų“

Mykolas Sluckis "Geri namai"
Mykolas Sluckis “Geri namai”

Nuo „gerų namų“ iki „šalies be vaikų namų“

Neringa Mikalauskienė

Jungtinių Tautų Organizacija 1959 metais priėmė Vaiko teisių deklaraciją, 1989 metais buvo priimta Vaiko teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 1995-aisiais. 17-ame šios konvencijos straipsnyje teigiama, kad „Valstybės dalyvės  pripažįsta  svarbų  masinės  informacijos priemonių  vaidmenį  ir  rūpinasi,  kad  vaikas  galėtų  naudotis įvairių nacionalinių ir  tarptautinių šaltinių informacija ir medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir  dorovinės gerovės  ir skatina jo fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:

  • skatina masinės informacijos priemones platinti informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu;
  • skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą.

Ten yra svarbus (20 straipsnio) punktas ‒ kad vaikas, kuris „laikinai arba visam lai­kui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti“, turi teisę į specialią apsaugą ir paramą.

Dabar pažvelkime, kaip tai atsispindi lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje.

Mano straipsnio pavadinime yra du reikšminiai segmentai ‒ „geri namai“ ir „šalis be vaikų namų“. „Geri namai“ ‒ tai Mykolo Sluckio apysakos, išleistos 1955-aisiais, pavadinimas. Toje apysakoje aiškiai suformuotas Sovietų Sąjungos ideologijos primestas modelis, kad vaiku geriausiai pasirūpina valstybė ir kad neturinčiam tėvų ar turinčiam „netinkamus“ tėvus vaikui geriausia augti didelėje įstaigoje. O segmentas „šalis be vaikų namų“ ‒ tai Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto šiuo metu vykdomo projekto pavadinimas ‒ šiuo projektu siekiama skatinti Lietuvos žmones tapti įtėviais arba globėjais, dalijantis sėkmės istorijomis ir teikiant konkrečią pagalbą. Tai yra nevyriausybinių organizacijų iniciatyva.

Kadangi vienas iš vaikų ir paauglių literatūros tikslų ‒ ugdyti tam tikras skaitytojo nuostatas, nusprendžiau pasigilinti, koks požiūris čia formuojamas į našlaitystę arba betėvystę, tokių vaikų charakterio ypatumus ir galimybes augti globos įstaigose arba globėjų šeimose.

Visi puikiai žinome, kad pasakose našlaitis (dažniau ‒ našlaitė) yra vaikas, kuriam tenka dalia augti pas pamotę raganą, kuri jį skriaudžia, išnaudoja, verčia dirbti sunkiausius darbus, bet galiausiai vaikas sulaukia pagalbos ir apdovanojimo, o jo skriaudikė pamotė nubaudžiama (vėlgi atkreiptinas dėmesys, kad neigiamas personažas ‒ moteriškos lyties, tarsi pabrėžiant, kad motina ‒ svarbiausias asmuo vaiko gyvenime, o pamotė jos niekad neatstos). Taip viena vertus, ugdomos tokios skaitytojo savybės kaip gailestis skriaudžiamajam, empatija ir tikėjimas galutine gėrio ir teisingumo pergale, kita vertus, formuojamas tikėjimas, jog tikrosios mamos niekas neatstos. Klasikiniais tapusiuose ir į vaikų skaitybą perėjusiuose profesionalių autorių tekstuose ‒ paminėčiau Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“ ar Jono Biliūno „Joniuką“ ‒ laimingos pabaigos nėra, čia tiesiog konstatuojama gyvenimo neteisybė, tačiau skaitytojo gailestingumas sužadinamas, ir drįsčiau spėti ‒ visam likusiam gyvenimui, tereikia tuos tekstus vaikui laiku pasiūlyti.

Na ir štai 1955-ieji, Mykolo Sluckio „Geri namai“ ‒ kūrinys, atspindėjęs to meto situaciją, kuria pasinaudojus buvo įtvirtintas „pavyzdinės globos įstaigos“ modelis. Kokia situacija? Pokaris, daugelio vaikų tėvai žuvę kare ‒ arba nuo vokiečių, arba ‒ nuo sovietų represinių struktūrų, kai kurių ‒ išėję į miškus, oficialiai okupacinės sovietų valdžios vadinami „banditais“. Trūksta būtiniausių dalykų ‒ maisto ir drabužių. Todėl Sluckio „geri namai“ pavaizduoti kaip idiliška alternatyva visam pokario siaubui. Jie įkurti buvusio (dabar sakytume ‒ nusavinto) dvaro teritorijoje „Kažkada, matyt, čia būta dvaro. Tai liudijo didžiuliai balti rūmai su kolonomis, plačiais akmeniniais laiptais ir dideli raudonų plytų ūkiniai pastatai, išmėtyti tolokai vienas nuo kito. Aplink kiekvieną pastatą augo medžiai, krūmai, pievutės, o rūmus, pro kurių langus matėsi ir baltai užtiestos lovos, ir ilgi stalai su kėdėmis, ir salė su scena, juosė geltonų akacijų gyvatvorė“ (p. 41). Taip tarsi duodant suprasti, kad Sovietų valdžia padarė tikrai gerą darbą ‒ atėmusi iš turčių, dvaro patalpas atidavė tiems, kuriems jų labiausiai reikia ‒ jaunajai kartai. „Geruose namuose“ gyvenantys vaikai viskuo aprūpinti: „Valgykloje, ilgame kambaryje su daugybe langų, iškirstų pačioje palubėje, garsiai skambėjo šaukštai, šliurpčiojo drėgnos nosys, skaniai garavo kruopienė. Vyresnieji kabino iš gilių lėkščių, mažiukai ‒ „ikimokykliniai“, kaip jie patys save vadino ‒ iš lėkštesnių, bet vieni nuo kitų neatsiliko“ (p. 9) ir dar viena citata: „Mažiukai ‒ nukirptagalviai su aksominiais švarkeliais ‒ nesiekdami grindų, tabaluoja kojomis. Supasi visų raudoni, su misingine sagtele batukai. Vyresnieji dėl to juos gandriukais vadina“ (p. 10). Į Sluckio „gerus namus“ patenka vaikai, netekę tėvų, arba, kaip paaiškėja ‒ turintys „netinkamus“ tėvus. Reikia pripažinti, kad Sluckis itin gyvai vaizduoja vaikų namų auklėtinių kasdienybę: „Vienas nepabūsi vaikų namuose ‒ kad ir kaip norėtum! ‒ visada esi apsuptas neramaus, triukšmingo būrio, kuris traukia su savimi, neduoda snausti, rūgti, nuobodžiauti.“ (p. 142). Ta gyvybė, šurmulys, vaikų sugebėjimas bendrauti tarpusavyje, jų išdaigos, peštynės, bet kartu ‒ sugebėjimas taikytis ir atjausti, padėti vienas kitam, iš tiesų paperka ir įtikina. Įdomu tai, kad Sluckiui pavyko šiame „kolektyviniame avilyje“ neištirpdyti individualių vaikų asmenybių ‒ Dziko mičiurininko, Jono Degučio, Viktoro Šlėvės, Liudos. Jų charakteriai ryškūs ir stiprūs, turintys savas istorijas ir raidą. Tačiau nuolatos pabrėžiama, kad tik vaikų namuose tokie vaikai kaip jie gali realizuoti savo sugebėjimus: Viktoras ‒ piešti, Dzikas ‒ užsiimti gamtos tyrinėjimais, Jonas ‒ atskleisti savo, kaip vadovo, talentus. Liudos linija parodo, kokie tėvai sovietų valdžiai „nepageidautini“: atsiranda jos mama, kuri piešiama itin nepatraukliai, kaip nesirūpinanti savo vaikų gerove, išsilavinimu, paliekanti juos vienus apšniaukštuose namuose, iš Liudos paimanti „valdiškus“ ir parduodanti geros kokybės drabužius, parduodanti vogtus audinius, taigi ‒ „spekuliantė“, kurios galiausiai Liuda išsižada. Beje, apysakoje kelis kartus šmėkšteli Pavliko Morozovo pavardė, jis minimas kaip didvyris, nors niekur nekonkretizuojama, ką padarė ‒ mūsų, senesnioji karta žino, kad jo „žygdarbis“ buvo išduoti tėvus. Tai irgi gali būti kūrinio referencija į tai, kad tėvų galima išsižadėti, jei jie neatitinka dominuojančios ideologijos. Vis dėlto įdomu ir tai, kad Sluckio kūrinys nėra vienaprasmiškai ta ideologija sekantis ‒ nors pasakojama trečiuoju asmeniu, susidaro įspūdis, kad ideologija parodoma ne tiek autoriaus, kiek tos ideologijos paveiktų vaikų akimis. Pavyzdžiui, tai liudija kad ir epizodas, kai Dzikas eina pas savo draugo Petriuko mamą Ganusauskienę pasiryžęs įtikinti ją, kad leistų Petriuką į pionierius: religingoji Ganusauskienė pavaizduota kaip šilta, maloni moteris, pavaišinanti Dziką sūriu su uogiene ir pienu, ir tik pats Dzikas vėliau plaka save už tai, kad neatsispyrė maisto vilionėms ir nepasakė, ko atėjęs.

Arba ‒ ne autoriaus, o vaikų lūpomis išsakomas lojalumas kolektyvinei sovietmečio ideologijai:

„ ‒ Mes valstybiniai! Mes ne veltėdžiai…

‒ Matai kokie, valstybiniai! Ar užaugę ginsite savo valstybę?

‒ Ginsim! ‒ karingai šaukė berniukai.“ (p. 385)

Pati Sluckio apysakos pabaiga irgi reikšminga: „…Jonas žygiuoja į didelę ateitį, į regimas ir dar neregimas tolumas.

Širdyje, ant savo lūpų tebejaučia namų šilumą. Virš galvos mėlynuoja be galo ir be krašto giedras Tėvynės dangus. Visa Tarybinė Tėvynė ‒ geri namai savo sūnums.

Dėkui Tau, Motina Tėvyne!“ (p. 465).

Taigi matome, kad čia „gerų namų“ sąvoka jau imama taikyti ne vien vaikų namams, bet ir „visai Tarybinei Tėvynei“, be to, ji pavadinama Motina iš didžiosios raidės.

Toks požiūris buvo suformuotas sovietmečiu. Ką turime dabar? Vėlgi ekskursas nuo literatūros į statistiką. Atgavus Nepriklausomybę vaikų namai ir jų problemos buvo paveldėtos ir praktiškai nebuvo jokių planų, kaip šią sistemą keisti valstybiniu lygiu. Taip, ėmė kurtis šeimynos ar SOS vaikų kaimai, kuriuose stengtasi vaikams sudaryti sąlygas augti kitaip nei dideliuose globos namuose, bet daugelio žmonių požiūris į tokias šeimynas dažnai įtarus ‒ populiariai kalbant, „vaikus pasiima tie, kuriems reikia išmokų“. Žiniasklaida akcentuoja skandalingas istorijas, o ne sėkmės atvejus. Nors teoriškai visi sutaria, kad didelių globos įstaigų turėtų nelikti. 2013-aisiais netgi patvirtintas strateginis planas. Tačiau vėlgi kai kurios globos įstaigos priešinasi ‒ dažniausiai bijoma prarasti darbo vietas, taigi pertvarka buvo vykdoma vangiai. Galiausiai paskutinis lašas ‒ neseni įvykiai didelėse globos įstaigose (savižudybių, mirčių, galimo išnaudojimo ir net pedofilijos) privertė imtis priemonių. Skelbiama, kad iki 2020-ųjų Lietuvoje tokių didžiulių įstaigų neturėtų likti, o pertvarkytose į mažesnes turėtų augti iki 1300 vaikų (šiuo metu globos įstaigose, kurių yra 106, auga maždaug pusketvirto tūkstančio vaikų, galimų įvaikinti vaikų yra 526, ne giminaičių šeimose globojami 1704 vaikai, giminaičių šeimose ‒ 3977 vaikai).

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė konstatavo, kad „iš tikrųjų visuomenė nepasiruošusi pasiimti globon ar įvaikinti“. Taigi ‒ visuomenė nepasiruošusi… o kas darosi literatūroje?

Čia prasideda įdomioji dalis. Į mano akiratį pateko ne tiek jau mažai tekstų, kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojami vaikai ir paaugliai, patekę į globos namus, arba ‒ pas globėjus.

Tai Bitės Vilimaitės „Mergaitės romanas“, Kazio Sajos „…kurio niekas nemylėjo“, Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“, Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“ ir Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“. Vilimaitės ir Sajos kūrinius priskirčiau probleminei socialinei literatūrai, gana arti jų ‒ Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“, tačiau yra ir esminių skirtumų, būtent ‒ dėmesiu psichologinei veikėjų elgsenos motyvacijai, Vaitkevičiūtės kūrinys iš esmės ‒ pramoginio žanro, o Gendručio Morkūno nevaizduoja mūsų visuomenės „čia ir dabar“, bet perkelia į sąlyginę plotmę, kurioje tą mūsų visuomenę tiesiog atpažįstame iš tam tikrų „realybės inkliuzų“.

Bitė Vilimaitė "Mergaitės romanas"
Bitė Vilimaitė “Mergaitės romanas”

Skirtingai nuo Sluckio veikėjų situacijos, pasikeičia aplinkybės, kuriomis veikėjai patenka į globos namus. Tiek Vilimaitės „Mergaitės romane“, tiek Sajos apysakoje „…kurio niekas nemylėjo“ vaizduojamas šeimas galima priskirti „socialinės rizikos“ grupei. Vilimaitės pagrindinė veikėja dešimtmetė Elzė po tėvo mirties (mergaitės mama taip pat mirusi), iš pradžių apsigyvena pas dėdę, kurio planuose ‒ pasisavinti mirusiojo turtą ir Elzei priklausančias išmokas, mergaitė nustoja lankyti mokyklą, jos išsilavinimas čia niekam nerūpi, namuose ‒ dar trys vaikai, yra ir ketvirtas ‒ jau suaugęs, nuteistas už nusikaltimus. Grįžęs iš kalėjimo jis vėl įsitraukia į nusikalstamą veiklą, o Elzė dėl savo naivumo ir nekaltumo ima su juo bendrauti, pažadina kažkokius gėrio daigelius ir vėlgi netyčia tampa dviejų žmogžudysčių liudininke. Internatas ‒ vienintelė vieta, kur ji gali būti daugmaž saugi. Tačiau tai ‒ ne namai, o įstaigų tinklas (cituoju): „Pasirodo, visi šalies vaikų namų ir internatų direktoriai palaiko vienas su kitu ryšį. Ir, jei kur nors atsiranda „blogas“ vaikas, su kuriuo niekas negali susitvarkyti, na, kuris neprigyja arba yra sunkaus charakterio, arba bėga, ir nuo jo nėra kito išsigelbėjimo, paprasčiausiai telefonu susitariama tokiais „blogais“ vaikais apsikeisti. (…) tokie vaikai išvežami, jais pusiaukelėje pasikeičiama, kaip kokiais kariniais nusikaltėliais… Tokį teisingą vaizdą susikūrė sau direktorius išpadriko mergaitės pasakojimo. Ji sėdėjo kaip pašiurpęs varniukas, iškritęs iš lizdo, ir viskas joje buvo smaila ‒ nosis, alkūnės, petukai, pirštai, netgi akys. Elzė, dar prieš metus buvusi tėvo pasididžiavimas ir viso kaimo numylėtinė, dabar buvo tokia bloga, kad ją ruošėsi iškeisti tik į blogą.“ Iš tiesų skaitant Vilimaitės apysaką absoliučiai neaišku, kodėl Elzė bloga. Neatrodo, kad ji elgtųsi netinkamai ar kuo nors kliudytų aplinkiniams. Ji tokia efemeriška, kad net neatrodo realus vaikas. Pavyzdžiui, jos psichikos tarsi neveikia žinia apie pusbrolio nužudymą ar tai, kad tapo kitos žmogžudystės ‒ vyriškio, kurio namuose laikinai gyveno, liudininke, kad užsimušė ją gelbėjęs senis ar veikiausiai infarkto ištiktas mirė žadėjęs padėti mokyklos direktorius. Vienuolės, kurių globon buvo patekusi Elzė, kartu su kitomis keliomis mergaitėmis žūsta lėktuvo katastrofoje pakeliui į Prancūziją ‒ taip tarsi likimo ranka išpildomas teisingumas, kad Elzė nebuvo paimta kartu kaip neįtikusi vienuolei Bernadetai, nes „per mažai meldėsi, per daug skaitė nuotykių knygų, greičiausiai sunešiodavo drabužius, pamesdavo pirštines, nerūpestingai plovė vonią, per storai skuto bulves…“ (p. 106). Taigi buvo netinkama tapti vienuole. Vėlgi stebina Vilimaitės knygoje pateikiama versija, kad šiais laikais vienuolės imasi globoti našlaites tik todėl, kad yra numačiusios jas rengti vienuolystei. Žodžiu, „Mergaitės romanas“ tiek nuo realybės, tiek nuo vaiko charakterio pažinimo yra gerokai nutolęs.

Kazys Saja "...kurio niekas nemylėjo"
Kazys Saja “…kurio niekas nemylėjo”

Panaši situacija ir Kazio Sajos apysakoje „…kurio niekas nemylėjo“. Aštuonmetis Sigitas Snaipa auga socialinės rizikos šeimoje, su mama ir patėviu, kurie verčiasi spalvoto metalo prekyba, varo naminę, o Sigitą verčia elgetauti… tikrasis Sigito tėvas sėdi kalėjime už žmogžudystę, nes kilus konfliktui pirmas spėjo užmušti sugėrovą. Į vaikų namus Sigitas patenka išvaduotas iš užrakintų namų, kuriuose buvo paliktas vienas, be maisto, gėrė brogą ir vos nenumirė nuo apsinuodijimo. Tiesa, skirtingai nuo Vilimaitės, Saja savo veikėjo vaiko charakterį vaizduoja gana realiai ‒ kūrinio bėda kita: pernelyg daug dėmesio skiriama asocialaus suaugusiųjų gyvenimo vaizdavimui, ištisuose skyriuose kalbama apie tai, kaip jie strateguoja savo nusikaltimus, ir kyla klausimas, ar tai įdomu vaikui, ar kriminalinius romanus mėgstančiam suaugusiam skaitytojui? O paties apleisto vaiko problema išsprendžiama tiek paprastai, kad tai absoliučiai neįtikina: jo tėvas iš kalėjimo grįžta pasiryžęs pasitaisyti, savo planus jis pasako internato auklėtojai Tilei Gudonytei: „O jeigu aš pamėginčiau jį atsiimti? Dabar jau turiu butą, turiu darbą. Prie Mosėdžio susigrąžinau tėvų žemę“ (p. 98). Negana to, pasiperša Tilei, kad „vaikas turėtų ir tėvą, ir motiną“. Ir skaitytojo galvoje ima degti raudona lemputė: „Taip nebūna!“ Taigi peršasi išvada, kad tiek Saja, tiek Vilimaitė, norėdami vaizduoti nuskriaustą vaiką jam nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis, vadovavosi nuostata, kad tos aplinkybės neturi arba beveik neturi įtakos vaiko charakteriui formuotis: jis išlieka tyras ir vertas laimingos ‒ nors ir labai dirbtinės ‒ pabaigos.

Daina Opolskaitė "Eksperimentas gyventi"
Daina Opolskaitė “Eksperimentas gyventi”

Labiau psichologiškai motyvuotas Dianos Opolskaitės „Eksperimento gyventi“ veikėjos paveikslas. Autorė iš tiesų sudeda į savo apysaką viską, ką tamsiausia įmanoma patirti nuo kūdikystės augant vaikų namuose. Pasakojama pirmuoju asmeniu, veikėja savo istoriją pradeda pasakoti būdama penkiolikos, o baigia jau jauna moteris, viena auginanti sūnų. Iš pradžių gana smulkiai nupasakojama „vietos, kurią vadinome namais“ aplinka. Pasakojime labiausiai pabrėžiamas beveidis tų namų dirbtinumas: du galai, kiekvienas padalytas į penkis gyvenamuosius plotus su bendrais miegamaisiais ir virtuvėle. Paaugliai apgyvendinami po 5 arba po 7. Viename pastato gale ‒ mergaitės, kitame ‒ vaikinai: „Visi kartu mes veikėme kaip baterija, kurios viename gale yra pliusas, kitame ‒ minusas. Nors ir stengėmės funkcionuoti kaip du atskiri organizmai, pliusas neišvengiamai traukdavo minusą, ir atvirkščiai“ (p. 11). Tuose namuose veikia savos išgyvenimo taisyklės, silpnųjų nemėgsta, patyčias ir engimą stengiamasi nuslėpti. Toks, pavyzdžiui, yra Beatos likimas. Nepritapusi prie kitų merginų ir jų atstumta dėl jautraus būdo, susirgusi depresija, galiausiai ‒ išprievartauta tuose pat namuose gyvenusio Geniaus, ji nusižudo. Tą įvykį mato knygos pasakotoja, o visa tai, kas nutinka po to, vaizduojama kaip faktas, kurį stengiamasi užglaistyti tarsi nebūtą: „Beatos nebeliko. Daugiau jos nė vienas nematėme. Ryte mūsų laukė du didžiuliai autobusai, visi netikėtai buvome išvežti į ekskursiją. Aplankėme tris muziejus ir žiūrėjome filmą. Buvome nuvežti į piceriją. Grįžome vėlai vakare. Nieko nematėme ir negirdėjome“ (p. 82). Viena iš paauglių vis dėlto nusprendžia pasakyti vadovybei apie tai, ką padarė Genius: „Tvirtu žingsniu Dominyka įžengė pas pačią direktorę ir išklojo jai visą tiesą. Viską. Apie Kastantą, apie Beatą ‒ viską viską. Išbuvo ten ilgai, beveik iki nakties. Mačiau,kad buvo pakviestas Genius. Jis įėjo, uždarė duris, o aš sėdėjau įtempusi ausis,norėdama nors ką nors išgirsti. (…) Tik vėlai vakare Dominyka parėjo į kambarį. Buvo balta kaip drobė, pavargusi,išsekusi. Aš išsigandau. Viskas gerai, pasakė ji, viskas kaip turi būti,pamatysi. Ir griuvo miegoti. Ir tikrai: Geniaus daugiau nebemačiau. Niekas jo daugiau nebematė. Jis stačiai dingo. Kas jam nutiko,jokia žinia manęs nepasiekė“ (p. 84‒85). Toks yra vaizduojamas buvimas valstybinėje sistemoje ‒ problemos egzistuoja, bet vos iškilus į dienos šviesą ‒ tiesiog dingsta. Dar vienas svarbus pasakotojos charakterio bruožas ‒ jos jausminis atbukimas, sugebėjimas reaguoti tik į pačius stipriausius dirgiklius. Jei Vilimaitės veikėja Elzė į ją ištinkančias negandas nereaguoja dėl nepaaiškinamų priežasčių (ar tiksliau ‒ savotiško užkonservuoto angeliškumo), tai Opolskaitės pasakotojos motyvacija aiški: „Globos namai panėšėjo į džiungles, į nesibaigiančią šachmatų partiją,kai nežinomi jokie ėjimai, negali net nuspėti,už kuriokampo tave pasitiks šachas ir matas. Žaidėme visi. Aš buvau įpratusiprie nuolatinės įtampos, nesaugumo, pavojų,kovos, bet niekada nebuvau buvusi viena. Nuolatinis triukšmas, juokas ir ašaros,nurodymai ir keiksmai, riksmas ir šnabždesys liejosi ir sudarė vieną gaudesį,kuriopasvaiginta gyvenau kaip bitė avilyje.“ (p. 90). Patekusi pas globėją, ji nesugeba suvokti tos globėjos paskatų ją pasiimti ‒ nusprendžia, kad tai tiesiog atsitiktinumas, jos vietoje galėjo būti bet kuri kita paauglė, nes nieko neklausinėdavo, nei apie tėvus, nei apie tai, ar patinka nauja vieta… Tartum visai nesidomėtų jos gyvenimu. Globėjos sveikata vis blogėja, bet iš pasakotojos matymo perspektyvos tai atrodo neverta gailesčio: „Mačiau, kad jai kažkas yra. Galėjau spėti ‒ ją kankino hipertonija ir sutrikęs širdies ritmas.Tikriausiai dėl to toji žmogysta bijodavo būti viena. Laukdama manęs neužsirakindavo durų net nakčiai. Tikėjosi,kad pagelbėsiu prireikus ir ji galės mane prisikviesti. Garsiai dūsaudavo žiūrėdama man į akis. Tik aš nenorėdavau būti gera. Būti nuolanki ir pasiaukojanti. Nors būčiau mokėjusi tokia būti, gerai žinojau. Tačiau tai suvokiau ir tyčia nenorėjau. Nė karto net nepaklausiau, kaip ji jaučiasi. Ar gal ko nors reikia. Kita vertus, būtų buvę kvaila jos vietoje tikėtis ko nors kito.“ (p. 126). Negana to, paauglė susideda su visuomenės paribyje gyvenančiais ir vagystėmis besiverčiančiais jaunais žmonėmis, nors ir pilnamečiais. Su jų gaujos vadu ji pradeda lytinį gyvenimą ‒ savo noru, tiesiog vadovaudamasi instinktu, kad jis stiprus ir apsaugos ją, kaip kad rūpinasi kitais gaujos nariais. Savotiškai, jis, tiesa, tikrai rūpinasi. Nė vienas nekelia gyvenimui jokių aukštų reikalavimų, „meilė“ ‒ čia tik tuščia abstrakti sąvoka. Taigi skirtingai nuo kitų aptariamų kūrinių, „Eksperimente gyventi“ iš esmės vaizduojama neigiama pagrindinė veikėja, kurios veiksmai siejami ne tiek su pastangomis grįžti į mūsų normalia vadinamą visuomenę, kiek su išlikimu jos paribyje. Vis dėlto psichologinė jos charakterio motyvacija tokia stipri, kad skaitytojas ima linkėti jai geresnio likimo ir viliasi, kad „nesėkmių ruožas“ pasibaigs. Jis ir baigiasi ‒ labai netikėtai: gaujos vadeiva suimamas ir pasodinamas į kalėjimą, pasakotojos globėja miršta, testamentu palikusi jai namus ‒ kad ir palaikį, bet vis tiek stogą virš galvos, o pati pasakotoja ima stotis ant kojų ėmusi rūpintis savo sūnumi, taigi galime sakyti, kad suveikia derinys: „palankiai susiklosčiusios aplinkybės plius motinystės instinktas“. Vėlgi sunku papriekaištauti dėl logikos stokos: normalu, kad veikėja, kurią per gyvenimą vedė instinktas išlikti, dabar pajunta poreikį žūt būt pasirūpinti savo kūdikio išlikimu. Taigi ji ima auginti gėles, pardavinėti jas šalia kapinių ir taip po truputį tvarkosi savo varganą buitį. Tačiau ši pabaiga lieka balansuoti ties utopine vizijos riba ‒ realybė tokia, kad didžioji dalis vaikų namuose augusių merginų taip pat negeba pasirūpinti savo vaikais: joms trūksta socialinių ir buities įgūdžių, tad instinktyvi meilė negarantuoja atsakomybės už naują gyvybę.

Na ir apie kūrinius, kuriuose kalbama apie tas pačias globojamų vaikų problemas, bet iš šiek tiek kitos perspektyvos.

Daiva Vaitkevičiūtė "Trise prieš mafiją"
Daiva Vaitkevičiūtė “Trise prieš mafiją”

Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“ ‒ iš esmės pramoginis kūrinys, nors jame pilna šiuolaikinės visuomenės situaciją atskleidžiančių elementų. Pasakotoja Emilė gyvena vaikų namuose, kuriuose turi praleisti ir vasarą, mat nepriklauso kategorijai tų vaikų, kuriuos „dėl gero būdo“ išsivežioja laikini globėjai. Kartu lieka dėl krepšinio pamišęs Kobė ir dar keletas kitų. Į vaikų globos namus atvyksta naujokas Kasparas. Paaiškėja, kad jo tėvus verslininkus kažkas pagrobė, tad kol jie atsiras, Kasparas turi pabūti globos namuose. Kasparas ‒ viskuo aprūpintas, jam nestinga nei daiktų, nei užklasinės veiklos, nei tėvų meilės. Kuriamas idealizuotas pasiturinčios šeimos paveikslas, kurios idealų gyvenimą temdo tik turto prievartautojai, ketinantys iš to gero pasipelnyti. Idealizuotas ir paties Kasparo paveikslas ‒ nors ir gaudamas viską, ko nori, jis nėra išlepęs, nesididžiuoja, lengvai mezga draugystės ryšius su vaikų namų auklėtiniais ir garbingai lieka jų krepšinio komandoje, nors kviečiamas pereiti į „normalių“ miestelio vaikų pusę. Vaitkevičiūtės kūrinyje labiausiai ir akcentuojama ta vaikų draugystė, nesavanaudiškas dalijimasis ir tarpusavio pagalba. Emilė su draugais padeda išaiškinti, kas pagrobė Kasparo tėvus, o šie ‒ kaip dovaną ‒ juodu su Kobe įsivaikina. Tokia laiminga atomazga vėlgi kelia įtarimų ‒ nejau sprendimas įsivaikinti iš tiesų ateina taip paprastai, jei paprastumu laikysime ypatingą situaciją ‒ tėvų pagrobimą ir jo išaiškinimą?

Gendrutis Morkūnas "Iš nuomšiko gyvenimo"
Gendrutis Morkūnas “Iš nuomšiko gyvenimo”

Ties Gendručio Morkūno „Iš nuomščiko gyvenimo“ ilgam neapsistosiu, todėl kad šis kūrinys daugumai puikiai žinomas. Kuriama sąlyginė erdvė, pasaulis, kuriame dalis vaikų gyvena Namuose, kur jų gyvenimas skiriasi nuo šeimose augančių vaikų. Šių namų gyventojai neturi nei tėvų, nei savo istorijų ‒ kaip į tuos Namus pateko ir kodėl: „Apie savo tėvus nežinau nieko. Gal jų niekada ir nebuvo. (…) …aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į pasaulį atnešė vėjas. Arba benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių. O dažniausiai atrodo, kad mane išmetė iš lėktuvo. Kartu su keliais šimtais panašių. Kaip lapių skiepus nuo pasiutligės“ (p. 21).

Čia matome tam tikrą simboliką ‒ vaikai, kurie kaip asmenybės yra nevertingi ‒ kaip atsitiktinai pabirusios sėklos, kaip šiukšlės. Tačiau ir tokie jie yra naudingi visuomenei: juos žmonės išsinuomoja įvairiems darbams. Pasakotojas irgi išnuomojamas: jis turi padėti vienai motinai įtikinti teismą, kad jos sūnui geriau gyventi su ja, o ne su užsieniečiu tėčiu jo šalyje. Situacija, kai nepasidalijama vaiku, ir dar juo nepasidalija skirtingų valstybių piliečiai ‒ iš šių dienų realijų. Pats Jaunutis nori gyventi ir su tėčiu, ir su mama. Nuomšikas į tai reaguoja aštriai: „Nieko sau. Nori dviejų tėvų, o kiti neturi nė vieno. Per tokius įžūlius snarglius ir turime būti nuomšikai.“ (p. 47). Vis dėlto jis prisiriša prie Jaunučio, išmoksta juo rūpintis. O Jaunutis ‒ sustiprėja. Mamos mąstymas taip pat patiria transformacijas: iš pradžių ji jam žada atlygį „už darbą“, vėliau apkaltina sūnaus pagrobimu, nors pati saugojo nuo policijos, kuri teismo sprendimu turėjo paimti jį iš namų ir grąžinti tėvui, galiausiai suvokia savo klaidas ir ne tik susitaiko su tėvu, bet ir pasiūlo nuomšikui nenutraukti ryšių, aiškiai įvardydama jo vietą šeimoje: „Mes šiek tiek pasvarstėme ir nutarėme, kad visiems trims ‒ kur kas geriau. Dar nežinome, kur gyvensime, bet, kad ir kaip ten būtų, pas tave į svečius atvažiuosime. Gal ir tu norėtum pabūti su mumis? Norėk, nes tu ‒ ketvirtas.“ (p. 151). Manyčiau toks kreipimasis į vaiką, prašymas ‒ „gal norėtum“, taigi ‒ jo nuomonės paisymas, ir aiškus užtikrinimas ‒ „tu ‒ ketvirtas“ yra paties subtiliausio suaugusiojo bendravimo su pažeistu vaiku pavyzdys. Ir Gendrutis Morkūnas bene vienintelis iš minėtų autorių tai užčiuopė. Vis dėlto tenka pripažinti, kad šioje apysakoje „šeimos susivienijimo“ motyvacija nėra aiškiai pagrįsta ir atrodo pakibusi ore ‒ „šiek tiek pasvarstėme ir nutarėme, kad visiems trims ‒ kur kas geriau“. Galbūt galima daryti prielaidą, kad tėvus suvienijo dingusio vaiko paieškos, tačiau realybėje sunku patikėti, kad tėvai pamirštų visus nesutarimus ir drauge ieškotų išeities užuot kaltinę vienas kitą dėl susidariusios grėsmingos jų vaikui situacijos.

O dabar ‒ kelios apibendinančios išvados.

Iš sovietmečio paveldėtą vaikų namų kaip „gerų namų“ viziją nepriklausomybės laikotarpiu gana greitai keičia suvokimas, kad tai tebuvo iliuzija. Šiandieniniai rašytojai gana noriai imasi vaizduoti vaiką sudėtingomis jo gyvenimo aplinkybėmis ‒ neturintį ar netekusį tėvų, augantį socialinės rizikos šeimose, susipažįstantį su visuomenės paribių ir nusikalstamu pasauliu. Ši aplinka atkuriama gana tiksliai ‒ ir tik tiems, kurie su patys tuo nėra susidūrę, spalvos gali pasirodyti sutirštintos. Tačiau taip pat akivaizdu, kad rašytojai nepajėgūs rasti įtikinamo problemos sprendimo ‒ visos jų vaizduojamos pabaigos, suteikiančios viltį kūrinio veikėjui, atrodo tarsi „pritemptos“ ir nenatūralios. Tarsi rašytojai žinotų, „kaip turi būti“, ir kone iš karto, atsiplėšę nuo taip kruopščiai vaizduoto „gyvenimo dugno“, išnertų į saulėtą ateitį: surastą naują šeimą. Realybėje tai ilgas, nuoseklus kelias ‒ su pakilimais ir laikinais nuosmukiais, bet, tikiu, įmanomas pasiekti.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Prano Mašioto skaitymuose, 2015 gruodžio 12 d.

Kultūros svetainė jaunuomenei


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU