Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Tobula_1

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Rasa Milerytė

Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos ligas, nagrinėjančių vaikystės patirčių įtaką asmenybės formavimuisi, ir vis daugiau tokių knygų pasižymi aukšta literatūrine verte. Tokia galėjo būti ir J. Niven knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ (iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus).

Teodoras ir Violeta iš pirmo žvilgsnio ‒ paprasti paaugliai, turintys sąlygas būti laimingi. Tačiau kažkodėl jie abu susitinka ant mokyklos varpinės stogo, pasiryžę šokti nuo jo ir šitaip išsivaduoti nuo vidinių demonų. Ir kai jie vienas kitą išgelbsti, kai Teodoras paduoda ranką išsigandusiai Violetai, jiedu nebesiskiria, nors ir nenori pripažinti, kad yra reikalingi vienas kitam.

Knygos autorė pasakoja šią knygą parašiusi tuomet, kai susidūrė su artimo žmogaus savižudybe ir suprato, ką reiškia būti palikta tokiu radikaliu, tokiu skaudžiu ir neatšaukiamu veiksmu. Niven šią knygą skiria artimojo savižudybę išgyvenusiems žmonėms. Tai pirmoji 48-erių rašytojos, kilusios iš Šiaurės Karolinos JAV, knyga paaugliams, kitos iki tol parašytos 14 knygų buvo skirtos suaugusiesiems.

Idant knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ neatstumtų būsimų skaitytojų, išsyk pasiteisinsiu: skirstymas į suaugusiuosius ir nesuaugusiuosius čia simboliškas, pagrįstas lengviausiai išmatuojamu matu – amžiaus kategorijomis. Taigi šioji knyga skirta jaunam, bet subrendusiam žmogui, žmogui, kuris galbūt klaidžioja ir dar nežino, kad geriausia išeitis visuomet yra gyvenimas.

Vis dėlto kiekviena amžiaus kategorija, auditorija, kuriai kalbi, turi savo specifiką. Niven labai stengiasi kalbėti taip, kad pasakojimas būtų aktualus ir suprantamas paaugliui, tačiau ji arba neįvertina skaitytojo sugebėjimų, arba nesuvaldo teksto.

Nuo pirmųjų puslapių neriama į seklų pasakojimą. Drama, kurią išgyvena Teodoras ir Violeta, apraizgyta banaliais dialogais, jai atsiskleisti neleidžia autorės tuščiažodžiavimas. Neretai pasitaiko, kad panašaus turinio knygos pasižymi didele emocijų koncentracija, veikėjų gausa ir jų vienodumu. Šiuo aspektu Niven tarsi randa vadinamąjį aukso viduriuką: Teodoro ir Violetos patirtys skirtingos, aprašymai santūrūs, emocijos nehiperbolizuotos, tačiau neišvengta kito kraštutinumo. Autorė tarytum pamiršta svarbias siužetines linijas, o bandydama konstruoti lėtą pasakojimą, kuriame veikėjai atsiskleistų po truputį ir iš kurio užuominų skaitytojas turėtų pats surinkti Teodoro ir Violetos gyvenimo šukes, per daug užsižaidžia bereikšmiais vaizdiniais. Pvz., Teodoras ir Violeta dažnai važinėja dviračiais arba automobiliu, skaitytojas drauge su jais regi pro šalį lekiančius vaizdus arba stebi besikeičiantį važiavimo tempą, ir galbūt tokie vaizdai buvo skirti parodyti besikeičiantį veikėjų santykių statusą, tačiau tapo balastu. Tuo tarpu apie paslaptingą Teodoro ligą (greičiausiai Kleino-Levino sindromas, liga, kai sutrinka miegas: žmogus gali išmiegoti kelias paras ar net savaites) tik miglotai užsimenama. Knygoje gausu prastų romanų ir Holivudo filmų įtvirtintų scenų bei vaizdinių: Violeta, kuri, besiilgėdama sesers, nešioja jos akinius ir pasidaro sesers mėgtą šukuoseną, Teodoras, kuris maištauja, nors nėra prieš ką maištauti, meilė, kuri išgelbsti nors vieną iš jų, tačiau kurios parodomas tik paviršius. Džiugina pastanga svarstyti, kas yra depresija: „Aš nesu simptomų rinkinys. Nesu eilinis niekam tikusių tėvų ir dar prastesnės cheminės sudėties rezultatas. Nesu problema. Nesu diagnozė. Ar liga. Nesu kažkas, ką reikia gelbėti. Aš žmogus“ (p. 278). Deja, šiandien, kai apie depresiją turime daug ir mokslinės, ir grožinės literatūros, tokie svarstymai nebepasako nieko nauja, nieko, kas priverstų suklusti.

Teodoras ir Violeta išties išgyvena tragediją. Teodoras, kaip sužinome iš negausių užuominų, gyvena suirusioje šeimoje, vaikystėje patyrė tėvo smurtą, dabar jaučia bandomą paslėpti pavydą tėvo sūnui iš antros santuokos, beveik nebendrauja su mama, gerai mokosi, tačiau konfliktuoja su mokytojais, yra keletą kartų pašalintas iš mokyklų. Violeta išgyvena sesers netektį, dėl kurios kaltina save. Ji linkusi prisiimti kaltę dėl įvairių dalykų ir tarsi ieško tokio santykio su kitu žmogumi, kuriame tą žmogų galėtų išgelbėti. Nieko keista, kad ją sudomina Teodoras – vaikinas, kuris savo iššaukiančiu elgesiu prašyte prašosi pagalbos. Vienatvė, kaltė, smurtas šeimoje, tėvų ir vaikų santykiai, meilės, artumo ilgesys, depresija, polinkis į savižudybę, o ir toji paslaptinga liga – argi ne puiki medžiaga gerai knygai?

Apmaudu, kad graži, kilni idėja lieka neišpildyta. Kiek vertingesnė antroji knygos dalis, kurioje Violeta atsitiesia ir įgauna jėgų gydyti savo skaudulius. Šioje dalyje profesionaliai svarstoma apie Teodoro situaciją, sudėliojami svarbūs taškai: atkreipiamas dėmesys į Teodoro šeimos reakciją šiam dingus, santūriai, be didaktikos, be patetikos aptariama, kiek prie ligos ir sveikimo gali prisidėti šeima, kada šeimos ir draugų pagalbos nebepakanka ir reikia kreiptis į specialistus.

Negalėčiau pasakyti, kad Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“ yra prasta knyga. Ji išsiskiria iš pastaraisiais metais į lietuvių kalbą išverstų knygų panašiomis temomis. Šios knygos skelbiama žinia apie viltį nenuskamba banaliai. Negalėčiau ir drąsiai sakyti, kad šią knygą labai verta perskaityti. Manau, Niven pritrūko kritiškesnio žvilgsnio ir gero redaktoriaus, nusimanančio, kaip ir ką reikia kalbėti jaunajam skaitytojui. Knygą atidžiai suredagavus turėtume puikų kūrinį apie paauglių dvasines krizes. Kol kas dėmesį verta atkreipti į kai kurias knygos dalis, o ją skaitant galima drąsiai praversti vieną kitą dešimtį puslapių.

 

Rasa Milerytė

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

 Aistė Gintautaitė

„Muzikos kelias – prasmės ir vilties kelias, kuriuo eidami suteikiame džiaugsmą kitiems ir patys praturtėjame“. Ši kompozitoriaus Balio Dvariono frazė tapo Rytų Aukštaitijos muzikos ir meno mokyklų jaunųjų atlikėjų edukacinio festivalio credo.

„Aukštaitijos viltys“ ‒ taip vadinamas muzikantų sambūris, vykstantis nuo 1996 metų. Jo pradžia Utenoje, vėliau kasmet ar kas antri metai muzikuota vis kituose Aukštaitijos miestuose. Šį kartą, jau septynioliktą, bendrauta, mokytasi, koncertuota  Ignalinoje.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Festivalį rengusi Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla nutarė išplėsti jo ribas – paversti edukaciniu. Mokymai prasidėjo vasarį, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Raimondo Butvilos atviromis smuiko pamokomis. Kiek vėliau į atviras pamokas pūtikus kvietė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Zenonas Juozapavičius. Būta metodinių pranešimų, kolegiškų Rytų Aukštaitijos mokytojų konsultacijų. Koncertuota Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose.

Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.

Festivalis jungia aštuonias muzikos ir meno mokyklų bendruomenes: Anykščių muzikos mokyklą, Molėtų meno mokyklą, Utenos muzikos mokyklą, Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklą, Visagino kūrybos namų meno mokyklą, Zarasų meno mokyklą, Zarasų rajono Dusetų meno mokyklą ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklą. Šių metų festivalio jungtiniame koncerte Ignalinos kultūros ir sporto centre  dalyvavo per šimtą jaunųjų atlikėjų.

Šių eilučių autorė kartu su pilna sale išklausė Balio Dvariono, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Michailo Glinkos ir kitų aukšto lygmens kompozitorių kūrinių. Jaunieji pianistai, smuikininkai, akordeonistai, kanklininkės, pūtikai koncertavo įkvėptai, įrodydami, kad jie iš tikrųjų verti vadintis Aukštaitijos ir visos Lietuvos viltimis.

Koncerto finalo kūrinį  – Birutės Paukštienės ,,Penklinę“ (Ramutės Skučaitės žodžiai) – atliko jungtinis Rytų Aukštaitijos jaunųjų atlikėjų orkestras ir choras.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Po koncerto visi mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje Lietuvos pakraštyje esančiame Paliesiaus dvare, susipažino su dailininko Vincento Smakausko tapyba Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Ištarti šių metų festivaliui sudie dar per anksti. Jo tąsa vyks rudenį Zarasų meno mokykloje ir Molėtų menų mokykloje. Po dviejų metų viliamasi susitikti Utenoje – ten, kur festivalio ištakos.

Šių metų  „Aukštaitijos viltis“ parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos respublikos kultūros ministerija, Ignalinos rajono savivaldybė, globojo LR Seimo narys Gintautas Kindurys.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Raimondo Jasiulionio nuotraukos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje 

Aistė Gintautaitė

Filologų konkurso logotipasDaugiau kaip šimtas mokinių iš visos Lietuvos balandžio 12‒14 dienomis renkasi Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje: vyksta tradicinis Jaunųjų filologų konkursas, jau keturiasdešimt devintasis. Šį konkursą sovietmečiu sumanė poetas Justinas Marcinkevičius, idėjai pritarė tuometinė Švietimo ministerija ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Pirmą kartą jaunieji literatai susitiko 1965 metais Vilniuje.

Ar anais, ar šiais laikais būti pakviestam į konkursą – nemenkas laimėjimas. Finalo dalyviai yra patyrę atranką savo rajonuose ar miestuose. To negana: reikli žinovų komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šiemet sulaukta dviejų šimtų septynių siuntų.

Komisijos nariai – žinomi rašytojai, literatūros ir lietuvių kalbos mokslo darbuotojai, vertėjai. Literatūrinių premijų laureatės Laura Sintija Černiauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė kadaise ir pačios sėkmingai dalyvavo Jaunųjų filologų konkursuose. Dabar jos – vertinimo komisijos narės, teikiančios patarimus augančiai kartai. Komisijai šiemet pirmininkauja literatūrologas, eseistas Regimantas Tamošaitis.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik lenktyniauti. Ne menkiau svarbus bendravimas su komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas yra aptariamas, analizuojamas; moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai lituanistai.

Daugiausia kūrinių Jaunųjų filologų konkursuose sulaukia poezijos bei prozos sekcijos. Vyresnių klasių gimnazistams rūpi rašyti romanus, apsakymus. Kai kuriems jaunatviškiems kūriniams lemta visiems laikams likti asmeniniuose archyvuose, kitų laukia sėkmė.

Rašytoja Unė Kaunaitė kūrėjos kelią pradėjo mokydamasi Vilniaus licėjuje. Iš Jaunųjų filologų konkursų ji ne kartą grįžo apdovanota. Ilgainiui Unė Kaunaitė tapo populiarių knygų paaugliams ir jaunimui autore. Ji laukiama Lietuvos gimnazijose, jaunuomenės sambūriuose – visur, kur tik rūpinamasi Lietuvos ateitimi.

Žvelgiant į šių metų konkurso finalo dalyvių sąrašą, akivaizdu, kad pasisekė Vilniaus licėjaus mokiniams. Net šeši jų vyksta į literatūros kritikos rašinių sekciją, kiti kuria įdomią prozą, poeziją, eseistiką, domisi tautosaka. Palangos senoji gimnazija taip pat gali didžiuotis: konkurso finale dalyvauja aštuoni jos ugdytiniai.

Jauniausia konkurso dalyvė – šeštokė Mūza Olimpija Svetickaitė iš Panevėžio ,,Vyturio“ progimnazijos – kuria poeziją. Laiške svetainei www.menobangos.lt ji prisistato taip: ,,Nesu iš to būrio paauglių, kurie rašo dėl to, kad paskatino mokytoja, arba iš tų, kuriems šiek tiek sekasi rašyti ir konkursuose ar projektuose dalyvauja naudodamiesi savo mokykliniu archyvu. Poezija man yra ir dabartis, ir ateitis. Tai yra mano gyvenimas.“

Jau beveik penkias dešimtis gyvuojantis Jaunųjų filologų konkursas yra klajojantis ‒ moksleiviai susitinka vis kitame mieste. Praėjusiais metais Pasvalyje daugelis kūrėjų neslėpė noro, kad konkursai vyktų ir pajūryje. Dabar ta svajonė išsipildė: globos imasi Palangos Vlado Jurgučio vidurinė mokykla.

Konkurso rengėjams – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro darbuotojams ‒ svarbi šviečiamoji misija. Šį kartą jaunieji filologai dovanų gauna nemokamą ekskursiją į renovuotą Gintaro muziejų. Jiems koncertuos Vlado Jurgučio mokyklos choras „Rasos lašeliai“, konkurso „Dainų dainelė“ laureatė Justė Dumčiūtė.

„Rašytojais, vertėjais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai visą gyvenimą išlieka tartum pažymėti savitu ženklu – jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui“, ‒ teigia ilgametė vertinimo komisijos narė rašytoja Gintarė Adomaitytė. Ji pasakoja: „Su kolega, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi Andriumi Konickiu stengiamės, kad mūsų globojamoje publicistikos ir eseistikos sekcijoje mokiniai ir jų mokytojai spėtų paskaityti visus konkursui atrinktus darbus. Aptarime svarbi ne tik mudviejų – komisijos narių – nuomonė, bet ir dalyvių, ir svečių, savo noru pas mus užsukančių. Durys atviros visiems. Galiu pasidžiaugti: šiemet sulaukėme brandžių, įdomių tekstų. Ir… paliūdėti, kad pagal konkurso sąlygas galėjome kviesti tik dalį pretendentų. Man regis, jaunoji karta žengia į gyvenimą stipriais, viltingais žingsniais, tačiau neįmanoma prognozuoti, ar tie žingsniai pasuks literatūros link.

Įgyti pasitikėjimo, o kartu išmokti kritiškai vertinti savo kūrybą, patirti kolegiškumo jauseną ‒ to G. Adomaitytė linki konkurso dalyviams.

Jaunųjų literatų tekstus nuolat publikuoja interneto svetainė www.menobangos.lt, žurnalas „Pašvaistė“. Neapleisti kūrybos skatina Rašytojų sąjungos rengiamos Vasaros ir Rudens akademijos, moksleivių skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu“ (festivalio ,,Poezijos pavasaris“ renginys).

Tradicija leisti almanachus, kuriuose publikuojama Jaunųjų filologų konkurso laureatų kūryba, nutrūko. Paskutinysis ‒ ,,Upokšnis“ – pasirodė šio amžiaus pradžioje. Jį parengė rašytojas Algimantas Zurba, net trisdešimt du kartus dalyvavęs vertinimo komisijoje, jai pirmininkavęs septyniolika kartų.

Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“

Ilona Ežerinytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Ilona Ežerinytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“

2016 m. laimėdama fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamą Nacionalinį vaikų literatūros konkursą ir leidyklos ,,Alma litera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą su dviem puikiomis knygomis pas skaitytojus atėjo Ilona Ežerinytė. Tai ‒ ,,Šunojaus diena“ bei ,,Sutikti eidą“.

Laimėjimų sąrašą galime tęsti: ,,Šunojaus diena“  pripažinta reikšmingiausiu praėjusių metų vaikų literatūros debiutu (Aldonos Liobytės premija), o ,,Sutikti eidą“ pelnė Prano Mašioto premiją. Abu šiuos apdovanojimus skyrė IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociaicija) Lietuvos skyriaus sudaryta autoritetinga komisija.  

 „Sutikti eidą“ man, pastarosiomis dienomis beklaidžiojančiai tarp gražių viršelių ir „tuštokų“ puslapių, buvo džiugus atradimas. Knyga paliko tokį įspūdį, kad nedrįstu jos sprausti į recenzijos rėmus. Turbūt bijau viską išsakiusi neberasti kelio į knygos pasaulį, kuriame dar norisi pabūti.

O štai pasikalbėti su rašytoja apie knygos man iškeltus klausimus buvo įdomu ir nepavojinga.

Kalbino Rasa Milerytė

„Sutikti eidą“ – antroji Jūsų knyga, bet ir pirmoji, „Šunojaus diena“, pasirodė visai neseniai, taigi skaitytojai dar nespėjo su Jumis susipažinti. Papasakokite apie save.

Kad nėra ką pasakot… Viskas surašyta knygos vidiniame viršelyje: gimiau ir vidurinius bei aukštuosius mokslus baigiau Šiauliuose, po to išvažiavau gyvent į Vilnių, po to į kaimą, po to vėl į Vilnių… Dirbau mokykloje, paskui nebedirbau, paskui vėl dirbau… Nieko ypatinga.

Kas tie paslaptingi žmonės, kuriems skiriate knygą? Ir kodėl ne vardai, o raidžių kombinacijos? Ar tai koks nors žaidimas?

Taip jau atsitiko, kad turėjau išsiskirti su savo mokiniais. Knyga ne apie juos, na, tai NE TA mokykla ir NE TIE mokytojai, net NE TIE vaikai, bet gatvės – tos pačios, kuriomis kartu mynėme. Taigi knyga skirta jiems – kiekvienam iš jų. Tai mano atsisveikinimas. Kodėl tik inicialai? Na, kad knygoje galėtum rasti save – tiesiogine prasme.

Įstrigo epizodas iš knygos: „Algė atsisėdo į antrą suolą, kad nebūtų per arti, ir išsitraukė sąsiuvinį. (…) Istorikė prisėdo, bet irgi palikdama tarp jų nemažą atstumą.“ Kam tie atstumai?

Kiekvienas žmogus turi savo saugią zoną. Nuo priėjusio per arti norisi atsitraukti, o štai prie kito norisi tik artėti. Atstumas yra pagarba – aš tau palieku laisvę artėti arba nutolti.

O štai ant knygos galinio viršelio rašote: „Rašau jauniems žmonėms, kurie jaučiasi nepastebėti, yra jautrūs, drovūs, pažeidžiami, neturintys drąsos gyventi. Jei prie tokio prieini arčiau, jis kartais leidžia pažvelgti į savo vidų…“ Kaip žinoti, kada jau galima prieiti, kada artumas nei vienam, nei antram nebebus pavojingas?

Nežinau… Kažkaip jauti. Esi suaugęs, žinai daugiau būdų užkalbinti, skaitai daugiau ženklų, kad tam žmogui kažką reikš tavo žodis. Kartais išties užtenka duoti suprasti, kad kitas yra pastebėtas, kad aš jį matau, identifikuoju, jis nėra tik pilkas veidas klasėje. Ištarti jo vardą… Pagirti batus. Daug ką gali pasakyti, kad žmogus pasijustų matomas. Pasijustų geriau. Tai nepavojinga.

Galbūt literatūra, ir apskritai menas, galėtų būti vienas iš būdų prieiti?

O, taip. Ilgai mano kultinė lektūra buvo R. M. Rilkės „Laiškai jaunajam poetui“. Jie sako, kad dvasinis ryšys tarp žmonių, atsiradęs per meną, per bendrą estetinį išgyvenimą, yra tvirtesnis net už kraujo ryšį. Na, aš čia taip laisvai interpretuoju… Bet tikrai kalbant apie literatūrą, per literatūrą ir literatūra galima pasakyti svarbiausius dalykus. Yra kūrinių, po kurių geriausias pokalbis – tyla. Ir didžiausias vienas kito supratimas.

Esate mokytoja, taigi, ko gero, sutikote daug ir įvairių jaunų žmonių. Ar daug tarp jų neturinčių drąsos gyventi?

Taip, daug. Gal jie būtų drąsesni, jei šalia nebūtų pernelyg drąsių.

Pakalbėkime apie jaunus žmones daugiau. Koks yra šių dienų paauglys?

Aš nežinau, ar šių dienų paauglys yra kuo nors kitoks nei buvo prieš dešimt ar dvidešimt, ar penkiasdešimt metų… Jei žiūrėtume ne į gyvenimo paviršių, daiktus ar apdarą, o į žmogaus vidų, tai juk jame per amžius yra tas pats troškimas patikti, būti mylimam, mylėti, pažinti save, nuveikti ką nors svarbaus, turėti draugų, namus, kuriuose tave priimtų visokį… Paauglį nervina spuogai ir žavi muzika. Koks skirtumas, ar jis kadaise klausėsi Johno Lennono, ar šiandien ji klausosi Adele᾽s.

Jūsų knygoje nėra blogų vaikų. Kur visi tie, kurie tyčiojasi, skriaudžia aplinkinius, prastai mokosi, rodo nepagarbą mokytojams?

Žinote, kaip sakoma: šiame pasaulyje ne blogio yra per daug, o gėris pernelyg kuklus, per mažai matomas. Gerų yra daugiau. Tikrai. Ir aš nenoriu užmušti jų tikėjimo gražiais dalykais, skatindama skaityti kriminalines kronikas. Aš noriu sustiprinti juos. Įbauginti ir be manęs yra kam.

Nepasitenkinimas realybe – varomoji Algės jėga. Spėju, ir Jūs realybėje matote spragų?

Pasaulis yra nuostabus, kaip banaliai tai beskambėtų, tik žmonės daug ką jame apgadinę. Kai ką ‒ negrįžtamai. Žiūrint į griuvėsius galima verkti ir keikti barbarus, o galima atkurti vaizduotėje rūmų didybę. Aš, kaip ir Algė, renkuosi atkurti. Atkūręs galvoje ir pamatęs visą grožį gali užsinorėti atstatyti pastatą – kad pasidžiaugtų ir kiti. Gali atstatinėti ir pykdamas ant tų, kas sugriovė. Rezultatas tikrai nebus vienodas. Banaloką tokią metaforą nutvėriau, bet esmė turbūt aiški.

O eidai – tobulesnės už žmones būtybės – jie juk egzistuoja? Man regis, kiekviename žmoguje gyvena eidas…

Šito aš nežinau. Visi žmonės iš prigimties geri? Ne.

Ar „Sutikti eidą“ pavadintumėte fantasy literatūra?

Man labiau patiktų magiškojo realizmo terminas, bet per prabangiai skamba tokiai mažai knygelei.

Dabar mane apniko abejonės: Visvaldas buvo atsiųstas Algei kaip pagalba, o gal atvirkščiai?

Du susitikę visada yra vienas kitam.

Turiu įtarimą, kad istorija apie tarpinius pasaulius nėra tik rašytojo vaizduotės vaisius.

Laikausi požiūrio, kad egzistuoja ne tik šita tikrovė arba, tiksliau sakant, kad ne viską, kas egzistuoja šioje tikrovėje, mes suvokiame. Žmonės labai inertiški, jie linkę mąstyti taip, kaip mąstė jų tėvai, linkę pasikliauti žiniomis, gautomis dar vidurinėje mokykloje, ir daugiau pasauliu nebesidomi. Gaila. O man visada įdomu, kai mokslas džiūgaudamas atranda tai, ką protėviai kažkokiu būdu ir taip žinojo.

Minėjote Rilkę. Kokie dar rašytojai Jus veda per gyvenimą?

Kiekvienu gyvenimo etapu skirtingi. Bijau ir vardint – dar kurį svarbų pamiršiu. Žinoma, pasakos: H. K. Anderseno, O. Vaildo, V. Haufo, A. Lindgren… Žinoma, H. Hesė ir T. Manas… S. Lagerlef… S. T. Kondrotas… S. Šaltenis… B. Vilimaitė… Lietuvių poezija ir kažkada – O. Milašius… Ne, neįmanoma į šį klausimą atsakyt išsamiai.

Kada Jūsų pasaulyje atsirado knyga?

Ji buvo visada. Mano tėvai ir brolis mėgo skaityti, mes „vogdavome“ vieni kitų knygas: jei mama papasakoja, ką įdomaus skaito, žiūrėk, jau tą knygą nutvėrė tėtis, jau jo skirtukas kitoj vietoj įkištas, tada ir aš imu, jau atsiranda ir mano skirtukas… Tokie prisiminimuose mano mokykliniai sekmadieniai: kiekvienas savo lovoje įsitaisęs su savo knyga.

Dirbdama, paskui nebedirbdama, paskui vėl dirbdama mokykloje turbūt atkreipėte dėmesį į jaunų žmonių skaitymo įpročius. Ar pritartumėte žiniasklaidos tiražuojamoms antraštėms, esą auga neskaitančių vaikų karta?

Nemėgstu apibendrinimų. Neskaitančiųjų buvo visais laikais. Man pasisekė – aš dirbu mokykloje, kur vaikai net labai skaito. Ateidami į Rugsėjo 1-osios šventę jie neša ne gėlę, o knygą – nebūtinai naują, skaitytą. O paskui ta didžiulė knygų krūva kokią savaitę pūpso mokyklos kertėje, ir vaikai nardo po ją, išdidžiai man rodydami: tą skaičiau ir tą skaičiau, va tą irgi. Ir laukia, kol neskaitytos knygos bus sudėliotos į bibliotekos lentynas, kad galėtų pasiimti… Ir buvusioje mokykloje su merginomis keisdavomės knygomis, jokiomis ne programinėmis, tiesiog…

Ar sunku mokinius sudominti literatūra?

Literatūra literatūrai nelygu… Gerą literatūrą vaikai puikiai pajunta. Perskaito penktokas B. Vilimaitės novelę ir atsidūsta: „Gražus tekstas…“

O kaip manot, ar tai, kad tam tikra literatūra yra PRIVALOMA, įtraukta į mokyklines programas, neišgąsdina moksleivių?

Literatūra yra menas. Apie kokį PRIVALOMĄ meną galime kalbėti… Kažkas literatūros sąrašus yra pavadinęs mirties bučiniu literatūrai. Taikliai…

Sulauksime daugiau Jūsų knygų?

Pirmąsias parašiau negalvodama, paskubomis – reikėjo tilpti į konkursų terminus. O dabar ėmiau rašyti atsakingiau ir… procesas nebe toks smagus. Ar bus koks rezultatas? Nežinau… Gal…

 

 

 

Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“

Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.
Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.

Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“

 Neseniai pirmąją knygą „Ko negalima sakyti merginai bare“ išleidęs Povilas Šklėrius sako, kad nemoka kalbėti, jam geriau sekasi rašyti. Džiaugiuosi, kad nepaklausiau to ir užuot rengusi interviu raštu, pasiūliau susitikti. Povilo kalbėjimo maniera išties labai įdomi: žodžiai, mintys tarytum liejasi srautu, kaip ir romane. Todėl Povilo kalbos beveik netaisiau. Prieš atsakydamas į klausimą jis keletą akimirkų pamąsto ir sakinį dažnai pradeda žodžiu „nežinau“. Neretai pavartoja žodį „išgalvotas“. Atsilaikau pagundai iš tokių nuorodų spėlioti, kiek pagrindinis knygos veikėjas yra panašus į autorių.

„Ko negalima sakyti merginai bare“ – knyga apie savęs ir artimo žmogaus paieškas, apie jauno žmogaus vienatvę, apie bandymą atlaikyti slegiančią nykumą ir susidūrimą su pasauliu, kuris, regis, tau yra labai nepalankus. Viskas sumaniai pridangstyta ironija, bet šitaip atstumas tarp to, kas yra, ir to, ko norėtųsi, tampa tik dar labiau neaprėpiamas.

Povilas stebisi, kad daug kam ši knyga atrodo linksma ir juokinga. Man atrodo, kad tai sunki, beveik nepakeliama knyga.

Kalbėjomės, tiksliau – Povilas kalbėjo, apie pirmąją knygą, apie dar dvi būsimas, apie rašymo procesą, apie tai, ką reiškia būti rašytoju, ir šiek tiek apie tai, kad mūsų pasaulis nėra pats linksmiausias dalykas.

Kalbino Rasa Milerytė.

 Įvairiems šaltiniams turbūt esi jau viską apie save išpasakojęs, bet jei mano skaitytojai dar ko nors nežino, galbūt galėtum dar sykį prisistatyti?

Aš esu Povilas, man 29 metai, dabar dirbu Vilniaus universitete, prižiūriu universiteto radijo stotį, ir taip išėjo, kad parašiau knygą.

O kaip taip išėjo – buvo spontaniška mintis, ar ilgai tą knygą savyje nešiojaisi?

Nežinau. Aš dvejus metus bandžiau laimėti Pirmosios knygos konkursą, bet su poezija. Ir nelaimėjau. Tada kažkaip labai supykau, ir tada pagalvojau, kad negali viskas būt taip jau blogai. Kaip tik turėjau parašęs romaną ir išsiunčiau „Tyto albai“. Tikėdamasis tiesiog gauti kažkokių komentarų, kaip galėčiau jį pakoreguot, nes nelabai tikėjau, kad jis tinkamas publikuoti. Ir tada jie sutiko publikuoti, ir viskas buvo baigta. Tai tiek. Aš daug neplanavau, nors, kita vertus, turbūt turėčiau pasakyti, kad mintis apie knygą jau seniai mano galvoje.

Ir koks jausmas buvo, kai knyga buvo išleista ir galėjai paimti ją į rankas?

Ji mane labai slėgė. Niekaip prie jos nepripratau. Žmonės į tai reagavo kaip į kažkokią linksmą knygą. O ji man nebuvo linksma. Dėl to man ir buvo sunku priprast prie jos. Ir prie tos minties, kad dabar esu už knygą atsakingas. Dabar jau lengviau. Bet užtruko tas procesas, kol pripratau.

Knygą rašiau mėnesį, bet aš ją labiau konstravau iš savo senų tekstų ir dar turėjau prirašyt naujų tekstų, dar mėnesį užtruko redaktorės darbas.

Prieš susitinkant šiam pokalbiui sakei, kad tu ne toks kaip knygoj. Iš kur tas toks tikslus būsenų įvardijimas?

Knygoje viskas labai hiperbolizuota. Tai nereiškia, kad dabar reikia eit į barą prisigert. Tai nėra tai, ką aš noriu veikti. O skaitytojai visai kitaip viską suprato. Man pradėjo nepatikt ir kliudyti ta nuomonė, kurią apie mane susidarė knygą perskaitę žmonės. Knygos veikėjas – toks plevėsa, bet aš nesu toks.

O kiek toje knygoje yra tikro tavęs? Ir veikėjai – jie tikri ar išgalvoti?

Ten yra beveik viskas tikra. 90 procentų veikėjų vardai tikri. Kiekvieno žmogaus atsiklausdavau, ar galiu apie jį taip ir taip rašyti, buvo žmogus, kuris neleido naudot jo vardo, nes jam buvo nemalonus prisiminimas, kurį aprašiau. Bet vardų labai mažai pakeista. O vardų išgalvoti nenorėjau dėl to, kad paskui pačiam būtų sunku prisimint, apie ką čia.

Nebuvo baisu tą knygą išleisti, duoti skaitytojams, savo šeimai, draugams, jei ji tokia asmeniška?

Buvo baisu, bet tuo pačiu ir norėjau. Kita vertus, nesusimąsčiau apie tai, kokią įtaką man padarys knygos išleidimas ir kaip žmonės pradės reaguoti. Kreivai. Ir kažkaip aš norėjau tų penkių minučių šlovės. Bet paskui su tuo niekaip nesusitvarkiau. Nueidavau kažkur duoti interviu ir man būdavo labai sunku kalbėti. Vieni žmonės mane laikė labai linksmu. Aš nesu toks, mano gyvenimas tuo metu ėjo vis niūryn. Ta knyga turi pozityvią pabaigą, ji tokia viltinga, o man buvo viskas atvirkščiai gyvenime, todėl buvo labai sunku. Ši knyga buvo tai, ko niekada neatsitiko man. Toks… nemoku paaiškinti. O dėl šeimos – labiausiai jaudinausi dėl mamos. Dėl jos reakcijos išėmiau vieną skyrių apie šeimą. Kovoju su tuo, ką noriu parašyt, ir ko tarsi negaliu rašyti, nes tai yra negražu. Bet antroj knygoj labai daug bus negražu.

Kiek darbo turėjo redaktorius?

Redaktorė buvo Vitalija Malinauskienė. Labai gražiai su ja bendradarbiavom. Nesikišau į tai, ką ji ten taiso, nes aš tikrai darau klaidų. Nors kai kuriuos dalykus apsigyniau. Ji norėjo, kad stilistiškai būtų kitaip, bet aš sakydavau, kad ne, prašau, palikit taip, nes čia man labai svarbu.

O pabaiga yra tavo mintis ar kažkas tokią pasiūlė? Nes pabaiga man atrodo kiek nenatūrali.

Mano mintis buvo. O kuo ji nenatūrali? Nežinau, per daug gera.

Mane pažįstantys žmonės sakė, kad skaitai skaitai tą knygą ir žinai, jog turi baigtis blogai. Ir labai nustebo, kad baigėsi gerai. Sąlyginai gerai. Nes nežinai, kas bus toliau.

Rašai ranka ar kompiuteriu?

Dabar labai daug rašau ranka. Rašyt ranka man labai lengva, nes labai geras tempas išeina. Ir kol parašau dalį, sumąstau, kas bus toliau. Kai rašau kompiuteriu, viskas per greit pasirašo, po to sėdžiu ir žiūriu, ir „užsiparinu“.

Nėra taip, kad rašant ranka mintys visai kitaip dėliotųsi, gimtų kitoks siužetas?

Ne. Svarbiausia yra nusiteikimas ir nuotaika, kai pradedu rašyt. Kai rašau ranka, aš negalvoju apie redagavimą. Kai rašau kompiuteriu, iškart noriu redaguoti, o rašant ranka tam nėra laiko. Tad rašau toliau ir taip, man atrodo, visai gerai išeina.

Pradėjęs rašyti, jau žinojai pabaigą?

Ne, pabaigos aš nežinojau. Vienu metu šitas kūrinys išvis galėjo būti numestas ir nebaigtas niekada, nes gyvenime viskas kitaip pradėjo eiti. Bet po to… Aš žinau, ką aš noriu parašyt: apie dviejų žmonių sutarimą, bendravimą ir to bendravimo džiaugsmą. Ir vienu metu man atėjo mintis, kad aš niekada nebaigsiu šito kūrinio, nes jis neturi pabaigos. Pasiekiau labai kritinę ribą, galvojau, kad viską mesiu ir išvis nenoriu jo baigti. Bet kažkaip perlipau savo nusivylimą gyvenimu ir sukūriau tą pabaigą.

O kaip su eilėraščiais?

Nežinau, aš norėčiau pats išsileist juos savo lėšom. Norėčiau, kad tokia knyga būtų, nes man patinka tie eilėraščiai, man smagu, nes jie kvaili. Man geri eilėraščiai kitų žmonių turi labai stiprų užtaisą, kuris prozoj kartais toks išsivėdėjęs būna.

O kodėl savo lėšomis? Nes niekam nereikia tos poezijos dabar. Ypač tokios.

Kodėl taip manai?

Nežinau, aš gal nuvertinu save. Aš 2016 metais buvau Kaune, Kauno menininkų namuose, ir su kolega Paulium Norvila skaitėm savo kūrybą. Tai buvo poezija. Man tai buvo didelis iššūkis, nes ten buvo man visiškai nepažįstami žmonės, išskyrus pora draugų. Nežinojau, kaip mane priims ta publika. Ir kai man skaitant netikėtai 50-metis apšvietėjas pradėjo juoktis, aš supratau, kad jeigu jisai suprato, ką aš čia ką tik perskaičiau, tai viskas yra gerai, kad aš nesu priklausomas nuo kažkokio amžiaus, kad žmonės tuose eilėraščiuose gali atpažinti save ir būseną.

Apie ką bus kitos dvi knygos?

Antrame romane (jis vadinsis „Mano tėvas, mano sūnus“) bus pasakojama istorija, apie kurią užsimenama pirmame romane: apie tai, kaip aš po 14 metų susitinku su savo tėvu. Šio susitikimo pagrindu paremta visa antra knyga. Ji bus apie tai, kaip žmogus sutinka savo tėvą po daug metų ir prisimena visą savo šeimos tragediją. Kaip tėvai skyrėsi, kaip konfliktavo, ir taip toliau. Istorija apie žmogų, kuris yra davęs sau pažadą nebūti kaip tėvas, nekartoti jo klaidų. Pirmoje romano daly viską pasakoja veikėjas, o antroje dalyje atsiranda pasakotojas, kuris visiškai dekonstruoja veikėją ir parodo, kad jis padarė tokių pat klaidų kaip jo tėvas. Istorija apima disfunkcinės šeimos temą, religijos, kai tu esi mokomas būti religingas, bet visa aplinka nėra religinga, tikėjimas aplink tave – apsimestinis, visi moko tave gailestingumo, bet patys negali atleist vieni kitiems. Tai labai niūrus romanas. O trečia knyga, jeigu ją baigsiu rašyti, bus detektyvas.

Kaip apibrėžtum savo pirmosios knygos žanrą?

Neturiu kompetencijos kalbėt apie literatūrą ir žanrus. Aš nelaikau šios knygos labai egodokumentiniu kūriniu. Man jis pačiam atrodo tiesiog… išgalvotas romanas ir tiek. Nors aš žinau, kaip ten mažai visko išgalvota. Man regis, leidykla galvojo, kad kūrinys bus skirtas paaugliams, nors man visai nepanašu į knygą paaugliams. Nežinau, man keista, kai suaugę, daug vyresni už mane žmonės romaną perskaito ir supranta.

O jei kas nors pavadintų meilės romanu, ar tai neatrodytų kaip nuvertinimas?

Bet tai nėra apie meilę. Pvz., ar tau „Tūla“ atrodo apie meilę? Nes man „Tūla“ nėra meilės romanas, man tai knyga apie laiką ir apie žmones. Man atrodo, kad ir mano romanas pirmiausia yra apie tam tikrą gyvenimo laikotarpį, kur tiesiog pasakoji, kas įvyko, ir viskas. Fiksuoji tam tikrus įvykius ir išgyvenimus. Aš pradėjau rašyt tik dėl to, kad suradau skaitytoją. Tai yra veikėja Liucija. Ir tai yra dialogas. Ir noras papasakot. Ir gal susipažint netgi. Kažkaip taip keistai. Pradžia buvo tai, kad aš rašiau dienoraštį, kurį parašęs atidaviau jai. Bet man liko stimulas toliau jai pasakot, kalbėt jai. Nes man rašymas yra kalbėjimas, kuris gali išlikti ir būti toliau perduotas. Taigi man tas romanas yra dialogo forma su kitu žmogumi. Man vis dar reikia kažko, kam aš tai darau. Kam aš galiu pasakot.

Ar bendrauji su savo skaitytojais?

Visa tai vyksta feisbuke. Iš pradžių man tai labai patiko. Po to pradėjo slėgt, nes žmonės ėmė man pasakot savo istorijas. Tuo metu man pačiam buvo sunku su savo gyvenimu, ir dar jų istorijas turėjau išklausyt. Dabar į tai žiūriu atsargiai. Nes tai nėra vien linksma. Malonu, kad parašo, bet tuo pačiu ir noras saugoti save atsirado.

Kaip manai, literatūra turi apskritai kokią nors prasmę?

Nežinau. Aš mėgstu skaityti nebūtinai tai, kas laikoma gera literatūra, bet tai, kur randu kažkiek savęs. Ir užfiksuotas kažkokias emocijas, problemas, su kuriomis susiduria žmonės. Pats rašau tik todėl, kad susiduriu su konfliktinėmis situacijomis, kai mano įsivaizdavimas apie pasaulį ir žmones neatitinka realybės. Jeigu būčiau kažkokiu stebuklingu būdu laimingas, turbūt neturėčiau apie ką rašyt.

Tavo knygoje labai daug muzikos.

Man labai patinka ką nors skaitant rasti kažkokių nuorodų į muziką arba į kitas knygas. Tad tiesiog palikau tas nuorodas į tai, kas buvo veikėjo aplinkoje. Man tai kaip dokumentavimas, kas tuo metu vyko muzikinėj pogrindinėj scenoj. Visada norėjau perskaityti tokią knygą, kurioje būtų parašyta apie andergraundinę sceną: kas tuo metu vyko, kas grojo, kaip tai atrodė.

Vis mini žodį „išgalvotas“. Ar literatūroje kas nors apskritai būna išgalvota?

Nežinau. Aš dabar labai daug mąstau apie jauno žmogaus bandymą užfiksuot tikrovę. Sakykim, jei bandau aprašyti pasaulį, susiduriu su problema – savo ego. Su tuo, kad negaliu nešališkai aprašyti, kaip matau pasaulį, nes tuo pačiu metu turiu parodyti savo santykį su tuo pasauliu ir jį noriu pateikt gražiau nei iš tiesų viskas yra. Ir čia kyla tokia problema, kad tu pats save cenzūruoji, kad galų gale išeitų bent kiek teigiamas tekstas. Ir kad ir ką rašyčiau, kad ir dabar tą detektyvą, kur yra visiškai išgalvota istorija, dabar jau matau, kur įdėjau dabartinius savo išgyvenimus. Dėl to, kai rašiau antrą romaną, mano tikslas buvo dekonstruoti veikėją ir parodyti, kad jisai nėra geras, kad jis irgi turi tamsiąją pusę. Pirmas romanas, mano manymu, buvo teigiamo įvaizdžio konstravimas, o antras yra atsiskaitymas su savimi.

ko-negalima-sakyti-merginai-bare-1

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Žiniasklaidoje dažnokai skelbiama, kad viena ar kita operos trupė atrado jauną dainininką. Tačiau kaip talentingieji debiutantai atsiduria didžiosiose scenose ir kas yra tie, kurie iš tiesų pirmieji pastebi ir išryškina jaunąjį talentą?

Galima drąsiai teigti, kad jau keletą dešimtmečių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami Stasio Baro dainininkų (tenorų) bei Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursai daugeliui šiandien garsių atlikėjų padėjo patekti į didesnių trupių ir įtakingų vadybininkų akiratį. Kovo 18-19 d. vykusios vokalistų varžytuvės ir šį kartą išryškino vardus, kuriuos rekomenduojama įsiminti, o po keleto metų ieškoti Lietuvos ir pasaulio scenų afišose.

Dainininkų konkurse LMTA garbės daktaro Stasio Baro premijai laimėti dalyvavo net 5 tenorai, LMTA studentai. Vertinimo komisijos sudėtis tapo žinoma tik konkurso dieną, žiuri sudarė: prof. Asta Krikščiūnaitė (pirmininkė), prof. Irena Milkevičiūtė, prof. Virgilijus Noreika ir LNOBT solistas Arūnas Malikėnas. Konkurso prizas – 1000 dolerių, jo steigėjai Elenos ir Stasio Barų stipendijų fondas. Beje, premija pradėta teikti 1997-aisiais, tad šiais metais sukako 20 šios gražios iniciatyvos metų.

Stasio Baro premiją laimėjo Juozas Janužas, prof. V. Noreikos kl. magistrantas. Jis atliko Juozo Indros dainą „Saulė leidžias“, Stasio Gailevičiaus „Klajūnui“ (pagal konkurso nuostatus būtina atlikti bent vieną kompozitoriaus išeivio dainą), taip pat – Vasko da Gamos ariją iš Giacomo Meyerbeerio operos „Afrikietė“ ir Korado ariją iš Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“. Beje, žiuri pirmininkė A. Krikščiūnaitė pabrėžė, kad jei dainuoja žiuri nario studentas, tas narys nuo balsavimo nusišalina.

Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Pasak A. Krikščiūnaitės, šiek tiek gaila, kad konkursas teturi vieną premiją, mat konkurencija šiais metais buvo išties stipri, o antrasis pagal balų skaičių komisijos sprendimu būtų buvęs latvis Juris Jope, doc. Algirdo Januto dainavimo klasės magistrantas. Tačiau itin ryškiai pasirodžiusiam dainininkui koncertų salė „Muzikos galerija“ suteikė progą surengti solinį koncertą.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas šį kartą vyko net dvi dienas ir sulaukė 18 dalyvių. Vertinimo komisiją sudarė: Justina Gringytė (pirmininkė), prof. A. Krikščiūnaitė, doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, doc. dr. Jolita Buzinaitė-Kašalynienė (Vydūno jaunimo fondo atstovė), LMTA dėstytojas ir LNOBT solistas Liudas Norvaišas, ilgametė LNOBT solistė Sofija Jonaitytė.

Konkurso žiuri skyrė tris prizines vietas ir net keturias specialiąsias premijas. Pasak žiuri pirmininkės J. Gringytės, konkursantės buvo vertinamos pagal keletą kriterijų. Pirmasis kriterijus, anot garsios solistės, buvo gebėjimas atsiverti scenoje: „Svarbu tai, ką pajaučiam širdimi.“ Buvo įvertintos tos solistės, kurios „į sceną atneša prasmę, meilę, neturi šydo prieš save, kurio negalėtume peržengti“. Mat scenos žmogui itin svarbus yra kontaktas su publika: „Būtent dėl to mes einame į teatrą, koncertus ir jus mylime.

J. Gringytė pabrėžė ir puikią konkursančių sceninę išvaizdą – dainininkų ne tik klausomasi, bet į juos ir žiūrima. „Ir trečias dalykas, be abejo, yra technika. Mes, dainininkai, turime tobulinti savo instrumentą, ruošti, labai daug metų ir valandų dirbti. Ir tas darbas nesibaigia niekada.“

Susirinkusiuosius taip pat pasveikino Vydūno jaunimo fondo, remiančio V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursą, įgaliotinė Lietuvoje doc. dr. J. Buzinaitė-Kašalynienė. V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursas yra viena iš gražių fondo, švenčia savo 65-mečio sukaktį, iniciatyvų.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso I vietą laimėjo Eglė Šlimaitė, prof. A. Krikščiūnaitės dainavimo kl. magistrantė. II vieta skirta Gabrielei Kupšytei, prof. Sigutės Stonytės dainavimo kl. magistrantei. Beje, jai akompanavęs Jurgis Karnavičius buvo pripažintas geriausiu konkurso pianistu. III vieta skirta Aurelijai Stasiulytei, prof. Reginos Maciūtės kl. magistrantei.Tradiciškai teikiama premija už geriausią lietuvių liaudies dainos atlikimą skirta Mildai Baronaitei (prof. A. Krikščiūnaitės kl.), atlikusiai dzūkų krašto dainą „Tai gražiai gieda lakštingalėlė“. Prizinis konkurso fondas – 1230 eurų.Papildomai Lietuvos muzikų sąjungos ir LMTA Dainavimo katedra įsteigė specialų prizą – tai dalyvavimas Birštono vasaros menų akademijoje. Juo apdovanotos Vismantė Vasaitytė (doc. Jolantos Čiurilaitės kl.), Rasa Dzimidaitė (doc. Aušros Stasiūnaitės kl.) ir Gabrielė Pintukaitė (prof. Irenos Milkevičiūtės kl.).

Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Organizatorių informacija.

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Anos_virseliai

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Neringa Mikalauskienė

Nutiko taip, kad Mariel Hemingway „Nematomą mergaitę“ (iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė, 2016) ir Charlotte Inden „Aną ir Aną“ (iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė, 2014) perskaičiau vieną po kitos. Per vieną ilgą dieną. M. Hemingway knygą ‒ pirmąją. Gal ir gerai, nes šios paliktas įspūdis po Ch. Inden transformavosi iš visai neblogos į tiesiog vidutinišką, racionaliai sudėliotą istoriją, o „Ana ir Ana“ įsupo tarsi gaivaus oro gūsis: mintyse jau įsivaizdavau dedanti į lentyną šalia kito savo neseno atradimo ‒ Susan Kreller „Drambliai nematomi“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, 2016), nors šiuodu pasakojimai visiškai nepanašūs. Arba ‒ panašūs sugebėjimu kalbėti taip, kad būtų įdomu ne vien paaugliams. O štai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“ liks vien paauglių lektūra. Be abejo, naudinga. Tad ir pradėsiu nuo jos.

Reikia pasakyti, kad M. Hemingway ‒ to paties mums puikiai pažįstamo rašytojo Ernesto Hemingvay᾽aus vaikaitė ir šioje knygoje pasakoja savo pačios istoriją: „Mano atsiminimai apie šeimą kupini meilės, bet taip pat juose pilna kliūčių ir užuolankų, kurios trukdė mums rasti kelią į laimę. Dešimtis metų stengiausi apeiti tuos vingius, ir tiek pat laiko reikėjo suvokti, kad tos kliūtys yra mano istorijos dalis, kaip ir visa kita. Vaikystėje neįstengiau suprasti visko, kaip suprantu dabar. Tai ir yra atsiminimų grožis: paženklintas atstumas tarp to, kas buvom, ir to, kuo tapom“ (p. 5). Mariel tapo aktore, režisiere ir rašytoja. Vėlgi ‒ sprendžiant iš būtent šios knygos, neatrodo, kad būtų paveldėjusi senelio talentą rašyti. Nepaisant nuoseklaus chronologinio pasakojimo (nuo pirmųjų prisiminimų iki paauglystės), atrodo, kad neapsispręsta dėl „Nematomos mergaitės“ žanro ir stiliaus: kiekvienas skyrelis baigiasi apibendrinimu „Apie ką pagalvoti“ (tiesa, ne visada tie punktai labai siejasi su tuo, apie ką pasakojama skyrelyje), tad kyla klausimas ‒ kas tai: autobiografijos pagrindu rašytas grožinis tekstas, literatūrinė paauglės dienoraščio imitacija ar viena iš savipagalbos knygelių. Autorė atvirai kalba apie tai, ką reiškia augti šeimoje, kurioje buvo kenčiama nuo depresijos, alkoholizmo, turėti šizofrenija sergančią seserį ar žinoti, kad senelis nusižudė. Labai jaučiasi, kad pagrindinis jos tikslas ir buvo toks ‒ per literatūrą pasiekti paauglius, kurie gyvenime susiduria su panašiais sunkumais, ir jiems padėti. Tad knygos pabaigoje pateikiamas dar ir „aiškinamasis“ problemų žodynėlis („Alkoholis“, „Narkotikai“, „Psichinė sveikata“, „Obsesinis kompulsinis sutrikimas“, „Savižudybė“ ir kt.), nurodoma, kur kreiptis pagalbos: „Vaikystė yra keistas laikas. Gali atrodyti, kad pasaulis pilnas spąstų ir pavojų ir kad neįmanoma nieko sutvarkyti (…). Būtent dėl to, pagalvojau, reikia jums duoti pagelbstinčių organizacijų sąrašą. Nesvarbu, kokia jūsų bėda, tai ne vien jūsų bėda. Šeimos patiria rūpesčių, nes jas sudaro žmonės, o žmonės yra sudėtingi“ (p. 87). Knygos vertime į lietuvių kalbą toliau įdėtas Jaunimo linijos telefonas ir jos interneto svetainės adresas. Iš tiesų ‒ M. Hemingway knygoje galima atpažinti ir mūsų, lietuviškas, realijas. Net jei esi paprastas paauglys iš paprastos šeimos, o ne garsaus rašytojo palikuonis.

Taigi čia buvo apie praktinę M. Hemingway knygos naudą, kuri šiuo atveju nusveria estetinę vertę. Tačiau vis dėlto tai grožinis tekstas. Nematoma mergaitė ‒ toji, kuri jauniausia iš trijų seserų, keičianti šeimos formą taip, kad kitiems tenka susitaikyti ir prisitaikyti. „Šeima yra tam tikra forma. Kai ateina naujas narys, forma turi pasikeisti. Jei nebūčiau gimusi, Margo būtų jauniausia. Gal tada ji būtų mamos numylėtinė? Gal mama keptų jai tortus ir nebūtų tokia pikta? Jei ji nebūtų tokia pikta, gal Mafit daugiau būtų namuose? Gal tada mama ir tėtis nesipyktų? Jei manęs nebūtų, man nereikėtų rūpintis, kad kartais būčiau nematoma.“ (p. 13). Marielė (arba Marielsė, Mertl, Merc ‒ taip ją vadina šeimoje) nuo pat ankstyvos vaikystės yra stebėtoja, ji stebi šešėlius („…galvojau, kad šešėliai yra svarbūs, kad jie kaip debesys danguje: vieną akimirką ‒ bereikšmiai tamsos ir šviesos deriniai, kitą ‒ man siunčiama slapta žinutė“, p. 8), kitus šeimos narius, ypač ‒ vyriausiąją seserį, labai laukia dėmesio iš mamos, kuri dažnai jos nepastebi, nepritampa mokykloje. Tačiau jos pasakojimai nėra niūrūs: į kone kiekvieną situaciją Marielė sugeba pažvelgti su lengvu humoru, ji mėgaujasi tomis retomis akimirkomis, kai namuose būna mažiau įtampos, džiaugiasi vasara, kai gali dviračiu numinti iki miestelio, kuriame visada yra ką veikti. Apie kitus šeimos narius ji pasakoja taip, kad nepaisant jos žodžiais teigiamo „nematomumo“ suvoki, kad būtent ji ir yra tas centras, ašis, laikanti visus juos kartu, kol tėvai pykstasi ir taikosi, atostogauja tai kartu, tai atskirai, tėtį ištinka širdies priepuolis, mama kovoja su vėžiu, vyriausioji sesuo Mafit guldoma į psichiatrinę ligoninę, o vidurinėlė Margo nuolat reikalauja „daugiau dėmesio, daugiau meilės, daugiau maisto ir gėrimų, daugiau visko, nes viduje ji jaučiasi tuščia“ (p. 84). Iš nuoseklaus, chronologiško Marielės pasakojimo apie vaikystę iki paauglystės ryškėja jos pamažu sau kuriama gyvenimo filosofija: mėgautis tuo, kas duota čia ir dabar: „Išsitiesiu lovoje. Ar yra problemų? Jų visada yra. Bet ne jos verčia mane išsitiesti lovoje. Tai darau, nes noriu savaip matyti daiktus, o pati ne visada noriu būti matoma. Kai atsigulu ir išsitiesiu lovoje, pajuntu ramybę. Mano gyvenimas geras, gal visada toks buvo. Nesu tikra, ar noriu ko daugiau ‒ tik vasaros, šalto vandens, Alisos ežero Aidahe ir joti per pievas. Turiu šeimą, kuri nėra tobula, Aidahą, ir man viskas gerai“ (p. 85).

Dabar ‒ apie Charlotte Inden „Aną ir Aną“. Joje vaizduojama visiškai kitokia šeima. Ji irgi turi savų šešėlių, bet visi čia ‒ išklausantys, paremiantys vienas kitą sunkiomis akimirkomis. Gerų kūrinių apie tokius jautrius, palaikančius tarpusavio santykius ‒ reta. Lengviau rašyti apie maištą, ilgalaikius konfliktus su suaugusiaisiais, ypač ‒ paauglių literatūroje. Ar „Anos ir Anos“ tikslinis adresatas ‒ paauglys? Veikiausiai taip. Tačiau čia vienodai dėmesio skiriama ir suaugusiųjų gyvenimui, o pamatyti jį tarsi iš vidaus galimybę suteikia paauglės Anos bendravardės močiutės Anos laiškai, kuriuos ji rašo ir anūkei, ir savo jaunystės draugui Henriui, ir netgi dėl ligos prarastai kairei kojai. Laiškus rašo ir vaikaitė ‒ močiutei (juos deda į slaptą „pašto dėžutę“ stalčiuje), savo į Amsterdamą persikėlusiam gyventi draugui Janui. Janas kartais atsako. Tačiau tai ‒ ne vien laiškų romanas (kaip visada, man norėtųsi sakyti ‒ apysaka, nes siužeto išsišakojimų, charakterių daugiaplaniškumo iki romano apimties dar trūksta, o veiksmo laikas apima ketverius metus: pradžioje Anai ‒ vienuolika, pabaigoje ji penkiolikmetė). Laiškai čia subyra fragmentais, pereina į apmąstymus ar dialogus. Atrodo, pasakojimas spontaniškas, laiškų stilius varijuoja, paisoma rašančiojo galimybių kurti rišlų arba ne tokį rišlų tekstą. Kartkartėmis paprasti, kasdieniai žodžiai sudėliojami kaip eilėraštis:

„Mieloji močiute,

Tu nesi sena.

Kad ir kaip būtų, juk tu lipi į medžius

Ir lipdai sniego senius.

Matai…“  (P. 35)

Per tuos pasikalbėjimus laiškais skleidžiasi istorija. Ana su visais niuansais išgyvena gaivališką pirmąją meilę. Ši linija paauglius skaitytojus turėtų labiausiai patraukti. Ana stipriai įsimylėjusi, Janas ‒ šiek tiek. Jų abiejų gyvenime atsiranda ir kitų susižavėjimų: sunku išlaikyti santykius per atstumą, ypač paauglystėje, kai norisi viską išbandyti. Ir čia neįkyriai nuskamba suaugusiojo ‒ močiutės Anos ‒ išmintis: „‒ Daug yra pirmųjų bučinių, ‒ sakau. ‒ Po vieną kiekvienai naujai meilei prasidedant. Ir tai visiškai normalu“ (p. 58). Suaugusieji kantrūs: tiek močiutė, tiek mama sugeba išlaukti, kol Ana jiems atsivers, pati ims kalbėti apie jausmus. Jie supranta jos sutrikimą, blaškymąsi, pyktį. Pati močiutė, prieš keletą metų palaidojusi vyrą, iš naujo išgyvena meilę Henriui, kurią kadaise užgniaužė, nes pasirinko senelį. Apie tai knygoje kalbama ypač subtiliai, šis kalbėjimas apie senatvėje aplankančius jausmus vėlgi skiriasi nuo to, kaip tai vaizduojama daugelyje paaugliams skirtų knygų ‒ dažniausiai su lengva ironija, šaržuojant, taikantis prie paauglių matymo perspektyvos: įsimylėję seni žmonės jiems paprastai atrodo juokingai. O čia močiutė Ana kiek filosofiškai svarsto apie tai, kas yra senatvė. Ji tarsi paneigia populiariąjai psichologijai būdingą paguodos tvirtinimą, kad „esi toks senas, kaip jautiesi“, įdėtą į vaikaitės lūpas. Močiutė pripažįsta realybę: kūnas ją išdavė. Ji norėtų šokti, bet negali, nes nebeturi kojos. Be to, „po tokio ilgo gyvenimo paprastai jau turi daug ką nešti“ ‒ o tokia našta, „net ir su abiem kojom būtų per sunki“ (p. 36). Tačiau kartu ateina ir suvokimas, kad reikia naudotis proga, ir jei tik yra galimybė ‒ nepaisyti kūno negalios, rizikuoti ir įgyvendinti svajones. Taip močiutė Ana su Henriu išsiruošia į kelionę po Ameriką nepaisydama artimųjų, kuriems šis jos poelgis atrodo beprotiškas. Tiesa, knygos pabaiga nuspėjama. Tašką buvo galima padėti anksčiau ir ne taip dramatiškai, nes dabar dramatizmas tampa pernelyg logiškas, ‒ tiesiog siužetui reikalinga netekties iliustracija, o ne iliuzija, kad ne tekstą skaitei, bet gyvenai su Ana ir Ana tiek, kiek to gyvenimo atvėrė jų laiškai.

 

Mingaudė Kotryna Zujūtė. Eilėraščiai

Paryžius. Monmartro Karuselė. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Monmartro Karuselė. Neringos Dangvydės nuotrauka

Provokuojantys siurrealistiniai Mingaudės Kotrynos Zujūtės eilėraščiai – durys į sapną, kuriame lengva paklysti.  Mingaudė Vilniaus universitete studijuoja prancūzų filologiją (I kursas) ir jau ne pirmą kartą publikuoja savo kūrybą „Meno bangų“ svetainėje. Pati sako, kad rašo tik traukiniuose ir troleibusuose.  

Mano periferinė sistema

pripildyta atodūsių.

Aš viskas – aš niekas:

paimk iš manęs ką nori

juk ir taip mane plėšai.

Aš rašysiu tau laiškus

Kad galėtum sekti

žymėtis

mano metamorfozės rezultatus

žvaigždynų žemėlapiuose

ir sapnininke.

Sapnų orgijos

po atsivertimo pasąmonės

anomalijos sielos (kūno)

mano žalio megztinio siūlui ‒

kapiliaro stygai ‒

agonija.

Represijos atgimsta.

Užuolaidos sceninės kyla nuo jo

tuo pačiu atidengdamos ir mane.

Vienaip ar kitaip.

Jei mane sulaikys,

tuo siūlu man apvynios kaklą.

Paryžius. Père Lachaise kapinių gyventojas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Père Lachaise kapinių gyventojas. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ar galiu tave išvemt?

Su visom tavo

kojom

ir rankom

su visais tavo šešėliniais finansais

su viskuo

su kuo atėjai

išvemti ant juodo parketo

grindų

ir tarp mūsų vidurių atrasti

ko kitiems geriau nerodyti

nes supyks mama.

Iš(si)vėmiau išvirkščiai.

filologas filosofijos

profesorius

prikaltas prie kryžiaus

nusikirpo plaukus ‒

nusipirko naują sielą

3,45ϵ

ir

(nors pirko devintame pragaro rate)

gavo nuolaidą.

Sumokėjo:

14 savo vaikų kaulų;

28 jų akis

ir paaukojo dalį sielų apolonui

kitas – paleido.

Paryžius. Père Lachaise kapinės. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Paryžius. Père Lachaise kapinės. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

Drūta motera meškos galva

sijos laiko galvą jėzaus

kerpės kelia stigmas

tik vienas vinis

Amžinąjį atilsį duok mirusiems

pamirštiems

nuverstiems

paliktiems

altorėliams rugiuose

Amen.

Apkabinsiu siją viduryj laukų.

Aš turiu meškos galvą.

Amen.

Tikiu į stabą

Siją.

Paryžius. Père Lachaise kapinės. Samanota madona. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Père Lachaise kapinės. Samanota madona. Neringos Dangvydės nuotrauka

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Petras Kunca
Petras Kunca

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Lietuvos ir Austrijos draugijai pavyko įkalbėti smuikininką prof. Petrą Kuncą atšvęsti jo gimimo neeilinę, 75-ąją, sukaktį.

Vakaras surengtas Adomo Mickevičiaus bibliotekoje (Vilniuje), Austrų literatūros skaitykloje, jaukioje, šviesioje, pilnoje prabangių leidinių. Rašyti žinutę skatina ne privalomi formalumai, o šiltas, paprastas vakaro tonas. Nesibaigiantis pagiriamasis Petro Kuncos nuopelnų vardinimas vakare nebuvo numatytas. Jo pradžioje vedėjas muzikologas Rimantas Astrauskas lakoniškai priminė, kad buvęs ilgametis Valstybinio Vilniaus kvarteto smuikininkas (su ansambliu pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją) bei LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjas Petras Kunca dabar veikia Europos mastu – yra Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) bei Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) narys, Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininkas. Neseniai Petras Kunca apdovanotas Austrijos Garbės Kryžiumi (už nuopelnus menui ir mokslui).

Toliau susirinkusių laukė greitokas nuotraukų demonstravimas ekrane ir trumpi profesoriaus komentarai. Galėjome pasigesti garsiausių pasaulio šalių, miestų, kuriuos per daugiau kaip 30 metų išnaršė mūsų mylimas garsusis Vilniaus kvartetas, vaizdų – nuotraukose dominavo žmonės. Kolegos artistai, su kuriais  Petras Kunca  muzikavo (ir muzikuoja) kvartetu ir duetu; bendravimo su kompozitoriais akimirkos; šventiniai kadrai su Lietuvos Prezidentais ir tokie pat su studentų ansambliais; vaikystės istorija. Visos renginio metu rodytos nuotraukos buvo reperezentacinės, kas taip pat palaikė estetnę nuotaiką.

Pokalbio su vakaro vedėju metu profesorius dalijosi įvairiomis mintimis. Kalbėdamas apie kultūrų sąveiką, jis pasisakė įvairiose šalyse pats matęs, kad mažesnės kultūros didesniųjų valstybėse ištirpsta, tačiau kartu jas maitina kaip Dunojų jo intakai. Vėliau, vedėjo paprašytas, profesorius prisiminė savo pedagogus. Tačiau nostalgiška intoanacija vos jautėsi, vyravo švelnus, smagus, profesoriui taip būdingas, humoro jausmas.

IMG_4674

Namų natūralumo atmosferą rezonavo praplėstas šeimos, giminių profesionaliosios meninės kūrybos pristatymas. Renginio „sceną“ puošė jubiliato portretas, viena iš tų, kuriuos nutapė smuikininko brolis dailininkas, ne mažiau garsus ir mylimas pedagogas Romualdas Kunca („Užuot žaidęs futbolą, turėjau ramiai sėdėti, pozuoti“, – dabar jau juokėsi Petras). Nuolatiniai Lietuvos ir Austrijos draugijos renginių dalyviai Kristina Valentonienė bei Raimondas Paškevičius neskubriai, su prasmingais emociniais tarpais ir tarpeliais paskaitė Danutės Žilaitytės (P. ir R. Kuncų tetos) eilių. Šiai poetei, jos vyrui poetui Jonui Juškaičiui bei Veliuonos–Jurbarko panemunėms, iš kur kilę ir minėtieji poetai, ir profesorius, buvo skirtas dar vienas nuotraukų pluoštas.

Netrūko ir sveikintojų, tarp jų matėme nemažai nacionalinių institucijų vadovų ir kitų atstovų. Tik jie nebuvo išsirikiavę kaip paradui, o kalbėjosi asmeniškai su profesoriumi bendrame šurmulyje.

Renginį įrėmino muzika. Pirmiausia profesorius vienas pasmuikavo savo aranžuotą Bacho-Gound᾽o Ave, Maria. Pabaigai su savo bakalauro, magistro ir doktorantūros studentu klarnetistu Mariumi Deksniu atliko austrų bičiulių aranžuotas populiariausias ištraukas iš Mozarto Stebuklingosios fleitos.

Rita Nomicaitė

Nuotraukose – vakaro akimirkos.

IMG_48091

IMG_47701

IMG_4754

Rasa Milerytė. Kai skauda gyventi

Elzei

Kai skauda gyventi

Rasa Milerytė

Šio teksto temą pakuždėjo viena publicistinė TV laida, kurioje buvo diskutuojama apie patyčias. Laidoje dalyvavo prieš metus nusižudžiusio paauglio mama, mokyklos, kurioje šis vaikas mokėsi, atstovai, Vilniaus savižudybių prevencijos centro įkūrėjas, keletas vadinamųjų Lietuvos žvaigždžių. Sukrėtė mokyklos atstovų (poros mokytojų ir tėvų komiteto pirmininkės) pozicija. Lietuvių kalbos mokytoja kritikavo motiną, kuri, žinodama, kad sūnus mokykloje patyrė patyčias, dėl savižudybės kaltino mokyklą. Mokytoja kalbėjo: „Pirmiausia žiūrėčiau į save, ką aš ne taip padariau.“ Kitos mokytojos žodžiai kerta dar skaudžiau: „Koks mokytojas yra nesaugus, kaip lengva jį sutrypti. Šioje mokykloje nėra patyčių.“ Ir nors studijos svečiai, kurių vaikai yra lankę šią mokyklą, dalijosi skaudžia patirtimi apie jų vaikų patirtas patyčias, mokyklos atstovai ir toliau neigė galimus patyčių atvejus. Galiausiai viena mokytojų pasiūlė apie nusižudžiusį berniuką nekalbėti, esą tai vienetinis atvejis, todėl apie mokyklos atmosferą jis nieko nepasako. Tokie mokytojų žodžiai liudija aklumą, nejautrumą, kai kurie jų skamba fantasmagoriškai.

Jei atkreiptume dėmesį į spaudą, šiai paskelbus apie patyčias mokylose, daugeliu atveju tų mokyklų bendruomenė tyli arba tikina, kad patyčių nėra, o vaikas, jo tėvai ir spauda, anot mokyklos, tik pučia burbulą. Tuo tarpu įvairūs tyrimai rodo, kad daugiausia patyčių įvyksta kaip tik mokyklose. Geriausiu atveju mokytojai sutinka, kad patyčios buvo, tačiau tikina jų nepastebėję. Ar įmanomas toks neįžvalgumas?

Kaipgi iš tiesų yra? Ar mokytojai tikrai nepastabūs? Kas atsakingas už patyčias ir kodėl jos vyksta? Tolimesniame tekste aptarsiu tris paauglių literatūros apie patyčias knygas (U. Kaunaitės „Laiškus Elzei“, G. Morkūno „Grįžimo istoriją“ ir J. Nilsson „Nekenčiam“), šiek tiek  pasiremdama norvegų tyrinėtojo D. Olweuso mintimis ir amerikiečių rašytojos ir visuomenės veikėjos, davusios pradžią programai prieš patyčias JAV mokyklose, Jodee Blanco autobiografine knyga „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“

Patyčios ‒ viena esminių trečiosios Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ temų: „gyvenimas jau taip sudėliotas – arba tu šaipaisi, arba iš tavęs“ (p. 10). Tokia aštuntokų kasdienybė. Rašytoja bando suprasti, kaip kyla patyčios: „Kartais galvoju, kad silpnesni kitaip kvepia. Todėl stipresnieji juos užuodžia. (…) Man kartais baisu, kad ir aš prisigersiu to kvapo. Tada jie ims užuosti ir mane“ (p. 21–22), „Man gėda prisipažinti, Elze, – bijau bendrauti su Albinu. Bijau, kad sužinoję kiti klasiokai iš manęs irgi ims šaipytis“ (p. 51). Regis, tokios baimės kankina silpnuosius, bet ar tik? Šarūnas – kitas svarbus personažas – stovi stipriųjų pusėje. Šarūnas gali ne tik bendraklasiui leptelėti kažką bjauraus, bet ir apšaukti mokytoją. Šarūnas su vyresniu pusbroliu ir šio draugais užsiima smulkiu chuliganizmu. Šarūnas lankosi pas psichologę. Šarūnas velniškai bijo prarasti autoritetą. „Nenorėjau trenkti. Nors turbūt meluoju, jo baimingas snukis nervino. Jei nufilmuotų, kaip nesugebu jo primušti, iš manęs visą gyvenimą šaipytųsi. Trenkiau taip stipriai, kaip galėjau. Ir jis krito. Ant šono. Norėjau sustoti, bet bijojau. Bijojau prarasti tai, ką susikūriau tuo spyriu. Ar įsivaizduoji, Elze, kiek daug galima susikurti vienu spyriu?“ (p. 138–139).

Autorė pasakojimą pateikia iš kelių perspektyvų. Dienoraščio forma kalba Šarūnas ir Gabija, kai kurie skyriai užrašyti trečiuoju asmeniu. Trikdo, klaidina ir vargina kalbėtojus atskiriantis šriftas, bet dėl tokios pasakojimo manieros žinome, kad Šarūnas nėra tik skriaudikas: jis ir pats patyręs didelę skriaudą. Jo tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį, tad Šarūnas gyvena su močiute. Kartais pasikalba su mama per skaipą, su tėvu ryšio beveik nepalaiko. O ir pokalbiai su mama paviršutiniški. Šarūno tėvai arba nesupranta, kaip auginti paauglį, arba apsimeta nesuprantą – idant neapsunkintų patys savęs. Šarūnas toks vienišas, kad verčiau išklausytų griežtą pamokslą nei susidurtų su tyla, reiškiančia tik abejingumą: „(…) ir Šarūnas ėmė ilgėtis vakarų, kai ji rėždavo piktus pamokslus apie jo nelabus draugus“ (p. 29). Užsiauginęs tvirtą apsauginį kiautą paauglys vienatvę bei ilgesį slepia net nuo savęs ir tik retkarčiais pratrūksta: „Ir baba, ir mama sužinojusios mane smerktų. Čia juk nusikaltimas! Bet kažkodėl ne nusikaltimas palikti vaiką ir išvažiuoti į užsienį“ (p. 62). Šarūnas desperatiškai ieško artimo ryšio su aplinkiniais ir yra toks pažeidžiamas, kad jį įskaudinti gali net iš darbo išeinanti mokyklos psichologė:

– Ne… Keičiu darbą, ‒ ištarė tyliau nei paprastai.

Akimirką Šarūnas tiesiog nejudėjo. Kairiame smilkinyje jautė pulsuojant gyslą.

– Jūs tokia pati kaip ir visi! – išrėkė ir trinktelėjo durimis.

Ji gal net kažką sakė, bet ausyse spengė, todėl nieko negirdėjo. Susigrūdęs rankas į kišenes slinko pažįstamais koridoriais, bet jų nematė (p. 135).

Psichologai, ypač dirbantys su apleistais vaikais, pasakytų: skaudžiausiai gelia tas, kuriam skauda. U. Kaunaitei ši tiesa žinoma – kitaip ir negali būti, turint omeny jos išsilavinimą. Turbūt todėl jai nereikia skambių įvadinių žodžių ir tokių pat skambių atsiliepimų ant ketvirtojo knygos viršelio, esą ši knyga parašyta remiantis tikrais faktais ir daug bendravus su patyčias patyrusiais, stebėjusiais bei jas vykdžiusiais vaikais, kaip kad dažnai būna reklamuojamos užsienio autorių problemų prozos knygos. U. Kaunaitė pateikia išties svarų tekstą apie patyčias, vienišumą, norą pritapti, norą išlikti savimi, baimę likti nesuprastam, pasirodyti silpnam – visos šios teminės gijos susipina į vieną, sudarydamos vientisą kūrinį.

Grįžimo_ist

Kiek kitaip nei Unė, patyčių priežasties knygoje „Grįžimo istorija“ ieško Gendrutis Morkūnas. Morkūnas kalba tyliai, sakytum, veik pašnibždomis, tad nori nenori privalai klausytis. Kaip nesistengsi išgirsti to, kas išsakoma paslapties vertu šnabždesiu? Unės knygoje ryškus psichologizmas, knyga traukia prie savęs tokius nagrinėjimo metodus kaip psichoanalizė, o Morkūno knygoje atsiranda kažin kokios sunkiai nusakomos mistikos, dėl kurios šią istoriją kritikai pavadina ir fantasy literatūra. Ir ne tik dėl pasakojimo apie nežinia kur dingstantį ir nežinia kaip po 12 metų grįžtantį vaiką. Tokia visa Morkūno pasaulėžiūra ir pasakojimo maniera. Pvz.: „Vilija pajuto, kaip iš visų pusių ją ima gaubti ilgai slėpta neapykanta. Neapykanta sklido iš vaikų veidų, akių ir plaukų. Net iš neplautų ausų ir neparuoštų namų darbų. Neapykantos bangos ėjo iš kuprinių, kepurių, batų ir autobuso sėdynių. Gana daug neapykantos skleidė atsarginis autobuso ratas ir veržlių raktas po vairuotojo sėdyne. Net plačioji vairuotojo nugara spinduliavo kažką įtartina, šviesiai rudos spalvos ir kvepiantį taip, kad nelabai norėjosi uostyti“ (p. 108–109). Pats vaikas Morkūnui yra kažkas mistiška: „Vaikai vienas kitą pajunta, net jeigu jų akys būna užrištos, ausys užkimštos, o nosyse įdėta po raudonojo pipiro ankštį. Net tamsoje, kvepiant alyvoms ir vienu metu griausmingai čiaudint penkioms senutėms, vaikas pajunta, kad netoli – kitas vaikas. Mat vaikai nuolat skleidžia bangeles, kurios sklinda net per sienas, tamsoje ar siaučiant audrai. Tas bangeles pajunta tik vaikai. Kartais dar – tų vaikų mamos ir tėčiai. Pačios mamiausios mamos ir patys tėčiausi tėčiai“ (p. 21–22). Ir staiga Morkūno kuriamame pasaulyje įvyksta kai kas sunkiai paaiškinama: „Jeigu vaikai būtų žinoję apie vaikiškas bangeles, būtų supratę, kad nuo mergaitės nesklinda jokios bangelės.  (…) Tačiau apie bangeles jie dar nesimokė, apie jas nieko nežinojo, todėl jautė tik viena – keistumą ir nejaukumą. Maža to, vaikams staiga pasidarė baisu“ (p. 23). Taigi vaikų pasaulyje ima vykti kažkas keista, o jų sutrikimas ir baimė prasiveržia patyčiomis. Morkūnas parodo, kiek daug dalyvių įvairiais būdais įsisuka į patyčių ratą ir kodėl taip sunku jas nugalėti. Vaikai negeba įžvelgti ribos tarp žaidimo ir patyčios: „Mergaitė buvo taip pasipiktinusi, kad jai pritrūko žodžių. Kur tai matyta, kad paprasčiausi visiems įprasti dalykai būtų vadinami patyčiomis? Klasės berniukai nedrąsiausią mergaitę kartais įkeldavo į šiukšlių dėžę. (…) Visa tai būdavo tik juokai. Jie pralinksmindavo kiekvieną, ir mergaitė buvo beveik įsitikinusi, kad į ją, stovinčią dėžėje, šypsodamiesi žiūri net kai kurie mokytojai. Šiukšlių dėžė stovėjo priešais mokytojų kambario langus“ (p. 185), „Ar galima patyčiomis vadinti tai, kas kitiems kelia juoką? Tuo labiau, kad džoukai ir baikos būdavo krečiami visiems“ (p. 185). Čia galima pacituoti Olweuso patyčių apibrėžimą: „Patyčios – tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti.“ Patyčios ir humoras neturi nieko bendra – juokaujama norint pasilinksminti, tyčiojamasi norint įskaudinti.

Patyčioms įsitvirtinti padeda gausus jų dalyvių ratas. Olweusas išskiria aštuonis patyčių dalyvių vaidmenis: auka, skriaudėjas, aktyvus šalininkas, pasyvus šalininkas, neutralus stebėtojas, galimas gynėjas, aukos gynėjas. Iš aštuonių galimų vaidmenų keturi yra skriaudėjo pusėje ir tik du – aukos. Įtvirtinti patyčias padeda net tie, kurie nevykdo jokių veiksmų prieš auką, bet viską mato ir nedaro nieko, kad apgintų skriaudžiamąjį. Tą pastebi Nilsson: „Nieko nedaryt gali būt lygiai toks pat nusikalstamas veiksmas. Nes faktiškai, kai apsisprendi ko nors nedaryt, tai yra aktyvus veiksmas“ (p. 155). Tokiais pasyviais stebėtojais dažnai tampa net tėvai ir mokytojai (kaip aptartoje situacijoje, kur mokytojai tvirtino, kad jų mokykloje patyčių nėra). Morkūnas „Grįžimo istorijoje“ ironizuodamas daro išvadą, kad patyčių banga stipresnė už mokytojus, todėl šiems nelieka nieko kita, kaip spragsėti pirštais ir dažytis lūpas (p. 193). O tėvai? „Septyni kaltinamojo pirštai būdavo išteplioti sakais, tačiau jo tėvai sakydavo, kad pirštus savo vaikui sakais ištepė patys, gydydami nuo niežų, tad kaimynai jį užsipuola visai nepelnytai“ (p. 187). Galima paspėlioti, kodėl dažnai patyčių stebėtojai tyli. Mokytojai galbūt nenori nemalonumų ir visuomenės dėmesio, galbūt išties naiviai tiki, kad tai tik žaidimas, skriaudėjų tėvai nenori pripažinti, kaip nederamai elgiasi jų vaikai, aukų tėvai taip pat nenori pripažinti, kad jų vaikas tariamai yra silpnas, o gal galvoja, kad tai gyvenimo pamokos, kurios užgrūdina, vaikai, stebintys patyčias, bijo ir patys tapti patyčių aukomis. Štai ką knygoje „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“ rašo Blanco, pati mokykloje daug metų patyrusi patyčias: „Didžiausia bėda, susijusi su socialine vaikų atskirtimi ir patyčiomis, yra masinis nenoras tą pastebėti. Skriaudikai nė neįsivaizduoja, kokį baisų skausmą sukelia; šis skausmas gali visam gyvenimui palikti emocinius ir psichologinius randus. Visuomenė į tai numoja ranka, tvirtindama, kad „vaikai yra vaikai“ (p. 24–25). Blanco pastebi, kad dažnai mokytojai nenori kištis į vaikų bendravimą, o tėvai bijo veltis į mokyklos gyvenimą, todėl patyčioms sudaroma puiki nebaudžiamumo terpė. Be abejo, prie visko prisideda ir informacijos apie tai, kas yra patyčios, stoka. Anot Blanco, išgirdę apie žudynes mokykloje ar savižudybės atvejus, vienodai sukrėsti būna ir tie, kurie patys patiria patyčias, ir tie, kurie tyčiojasi. Kad ir kaip sunku patikėti, bet vaikai dažnai iš tiesų nesupranta savo elgesio pasekmių ir reikšmės. Praėjus daugeliui metų po mokyklos baigimo Blanco, dalyvaudama klasės susitikime, išdrįso paklausti, kodėl bendramoksliai iš jos tyčiojosi. Visų reakcija buvo tokia pati: jie atsakė, kad nesityčiojo, kad tik žaidė, linksminosi. Taigi veiksmai, paliekantys vargu ar kada užgysiančius randus, viso labo tik baikos ir džoukai, kaip rašo Morkūnas…

Platų patyčių dalyvių ratą rodo ir Kaunaitė. Kai Šarūnas muša Albiną, muštynes stebi ir Šarūną skatina nemažai mokinių. Kiekvienas patyčių dalyvis stengiasi nusikratyti atsakomybės: pamokoje Šarūnui pastūmus Albiną, mokytoja skriaudėją nuveda pas psichologą. Galbūt mokytojos abejingumas (ar baimė?) prisideda, kad vienas vaikų patiria fizinį smurtą.

Nekenčiam

Itin konkrečiai patyčių dalyvių ratą nusako švedų rašytoja Nilsson knygoje „Nekenčiam“: „Todėl ir tikisi, kad atsakomybę prisiims kas nors kitas. Atseit direktorė. Direktorė rankas sudėjusi laukia, kad tai padarytų mokyklos psichologas. Psichologas – kad mokyklos seselė. Seselė – kad ūkvedys. O šis – kad mokytojai“ (p. 73).

Nilsson knyga aktuali tuo, kad parodo palyginti naują patyčių formą – virtualias patyčias. Virtualias patyčias sudaro įžeidinėjimai virtualioje erdvėje, šmeižimas internete, apsimetimas kitu asmeniu ir kenkimas kito reputacijai, apgaulės būdu išgautos asmeninės informacijos paviešinimas kitiems, atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę, įvairių su patyčių objektu susijusių siuacijų filmavimas ir platinimas internete. Šią patyčių formą paliečia ir Unė: Gabija ignoruojama skype grupėje, smurto prieš Albiną scena nufilmuojama ir paviešinama internete, Šarūnas išviešina intymią savo pusbrolio merginos nuotrauką. Nilsson, galima sakyti – radikalesnė. Didžiąją dalį patyčių ji perkelia į virtualią erdvę, o ir patyčių užuomazga – apgaule išviliotos nuotraukos paviešinimas. Knygoje „Nekenčiam“ pirmasis patyčių objektas – Glorija. Įdomu tai, kad vardo Glorija reikšmė – šlovė, garbė, ir būtent tai iš mergaitės atima patyčių iniciatorius: jis priverčia Gloriją su juo lytiškai suartėti, nufilmuoja tai ir įrašą drauge su nuotrauka paskelbia internete. O tokį savo elgesį pateisina tipišku skiaudėjo požiūriu: „Juk pati prašėsi“ (p. 71). Gloriją jau iki patyčių kankino didelis dvasinis skausmas – mergina jautėsi nepripažinta šeimoje, kaip ir jos geriausia draugė Jona – nepasitikėjo savo išvaizda, norėjo išoriškai būti kitokia, Glorija žalojo save. Paniekindamas merginos šlovę, suteršdamas vardą patyčių iniciatorius tarytum atima Glorijos tapatybę ir laikui bėgant mergina iš tiesų virsta kitu. Patyčių ratas apsisuka – dabar niekas nedrįsta tyčiotis iš Glorijos, vedina keršto troškimo Glorija pati tampa patyčių iniciatore, o jos skiaudėjas – auka. Glorija teisinasi neturinti kitos išeities: „Aš – žmogus, kuris ginasi“ (p. 131), „Juk tai – tik vaidmuo. Aš vaidinu teatro pjesėje. Neturiu kitos išeities. Atsisakau vėl būti mindžiojama. Nusižudysiu, jei vėl bus kaip senojoj mano mokykloj. Tu neįsivaizduoji, ką patyriau. (…) Prisimenu vienintelį dalyką: kaip skaudėjo gyventi“ (p. 129–130). Tačiau šalia patyčių, kaip gynybos versijos, keliamas klausimas, kad galbūt tyčiotis visai malonu: „Valdžia cool daiktas“(p. 128), „Ir visa valdžia greit pereis man. Įsikerti? Gyvenime man nieko panašaus nėra buvę. Įsikerti? AŠ NENORIU NUSTOTI!“ (p. 131).

Nilsson žodžiai stiprūs. Romanu „Nekenčiam“ teigiama: patyčios vyksta ir vienaip ar kitaip jose dalyvauja visa visuomenė, o vaikai, kartais net nesuprasdami, gali būti nepaprastai žiaurūs. Gaila, kad knygai pritrūksta literatūrinės vertės. Personažai čia labiau primena dekoracijas arba vadovėlio apie paauglių psichologiją iliustracijas, nėra charakterių. Visi svarbiausi personažai gyvena probleminėse šeimose, bene visiems pažįstamos mintys apie savižudybę ir bandymai nusižudyti. Visų veikėjų savybės gražiai susidėlioja į vientisą paveikslą, bet pavienių veikėjų kontūrų nelieka. Įspūdžio nepalieka ir efektinga raiška, žūtbūtinės pastangos atspindėti paauglių žodyną: „Sėdėjau užkėlusi kojas ant buomo ir laukiau, kada į pirmą meno šokinėti per visokius šūdus pamoką teiksis atvykti Glorija“ (p. 7), „Ji sėdėjo ant sofos ir atrodė, kad bet kurią minutę apsimyš“ (p. 9), „Jisai panas lyg kokias šūdes išglamžo (…)“ (p. 112). Šitaip kalba ir moksliukai, ir prastai besimokantys, ir susireikšminę egoistiški lyderiai, ir subtilios merginos, ir tie, kuriuos pašaipūs bendraamžiai pavadintų knygų žiurkėmis. Dar neįtikinamiau tampa tuomet, kai autorė perkelia veiksmą į virtualią erdvę: vaikai sukuria pokalbių svetainę, kurioje tyčiojasi anonimiškai. Tuose pokalbiuose dalyvaujančių vaikų sakinių sandara dažnai primityvi, dauguma rašydami daro tų pačių klaidų: žeuriai, šeip, jiem, usidarė, akupoti, šlamančiū, kašką, ginklū… Tarytum viską būtų rašęs vienas.

Emociškai Nilsson knyga stipriausia ir pateikia daugiausia informacijos, bet ramus ir santūrus Kaunaitės ir Morkūno tonas atmintyje išliks ilgiau. „Nekenčiam“ pateikia daug išgyvenimų, kančios, neapykantos, bet užvertus knygą lieka tik bendras fonas, slogi atmosfera, o ne konkrečių personažų (kadangi jie tokie suvienodinti) išgyvenimai. Vis dėlto Nilsson personažai turi vardus, kai tuo tarpu Morkūnas kalba labiau nuasmenintai – apie vieną mergaitę, apie vieną berniuką, ir sunku paaiškinti, kodėl „Grįžimo istorijos“ pamokos nusėda giliau. Galbūt dėl jau minėto tylaus balso? Palyginkime dvi ištraukas apie savižudybę, radikaliausią, neatšaukiamą kančios išraiškos aktą. Nilsson rašo taip: „Durys užsivėrė. Aš plestelėjau ant grindų ten pat, kur stovėjau, ir pradėjau žliumbti kaip kokia merga galvodamas, kad galiu ir aš persipjauti venas, nes mergos taip visą laiką daro, kai nori nusižudyti. Išskyrus močiutę. Ji nušoko. Tai irgi variantas. (p. 101) (…) Išvažiavau mopedu. Neužsisegęs šalmo. (…) Paskui užsimerkiau ir paleidau ragus, pagalvojau: jei močiutė išdrįso, juk ir aš išdrįsiu“ (p. 108). O Morkūnas šitaip: „Gruodžio viduryje miestelis patyrė nuostolių – neliko vieno patyčių objekto. Tylus ir beveik nematomas vaikinas, parduotuvės ir kavinės patyčių grupės objektas, nieko nesakęs ir su niekuo nepasitaręs, vieną naktį nusižudė. Visi tuo labai stebėjosi. Stebėjosi net jo patyčių grupės nariai, nors kas antrą dieną vaikino jie klausinėdavo, kada šis rengiasi keliauti pas Abraomą“ (p. 196).

Pabaigai – šiek tiek statistikos. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktą tarptautinį tyrimą, mažiausiai patiriančių patyčias vaikų yra Čekijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje, daugiausia – Lietuvoje, Portugalijoje bei Latvijoje, na, o mažiausiai besityčiojančių esama Švedijoje (primenu, kad Nilsson yra švedė), o daugiausia – Lietuvoje.

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU