Lietuvos istorijos pamatai užsienio lietuvių vaikams ‒ „Teatriuko“ gastrolės

ZALIA GYVA 3

Lietuvos istorijos pamatai užsienio lietuvių vaikams ‒ „Teatriuko“ gastrolės

Tuoj dvidešimtmetį švęsiantis teatras vaikams „Teatriukas“ lapkričio 18‒19 dienomis, tęsdamas savo gastroles su spektakliu „Žalia gyva“, skirtu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui minėti, lankėsi Londone. Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto – „Žalia gyva“ mažiesiems lietuviams svetur kelias driekiasi per keletą šalių: spalio mėnesį teatras gastroliavo Švedijoje, Danijoje bei Norvegijoje, o prieš tai lankėsi Turkijoje ir Latvijoje.

ZALIA GYVA 1

Kaip teigia viena iš „Teatriuko“ įkūrėjų Dalia Mikoliūnaitė, šis spektaklis nėra skirtas tradicinėms erdvėms, todėl vaidinamas įvairiausiose specialiai teatrui nepritaikytose erdvėse: klasėse, bendruomenės namuose, gastrolių Turkijoje metu rodytas piratų laive, o vienas iš Londono lietuvių bendruomenei skirtų pasirodymų įvyks bažnyčioje.

Interaktyviame spektaklyje ‒ pamokoje, trunkančioje 45 minutes, vaidmenis kuria „Teatriuko“ aktoriai ir įkūrėjai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas, spektaklio režisierė Agnė Sunklodaitė, scenografė Giedrė Brazytė.

ZALIA GYVA 4

Spektaklio idėja gimė persvarstant Gedimino kalno istoriją bei paties Vilniaus miesto atsiradimo ir įsikūrimo klausimus. 2015 metų pabaigoje pasirodęs „Žalia gyva“ gyvomis bei vaizdžiomis priemonėmis pasakoja apie Vilniaus istoriją, remdamasis Gražinos Mareckaitės prisiminimais, išsakytais knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Profesionali kūrybinė grupė, pasitelkusi nuotraukas, literatūrinę medžiagą ir prisiminimus, jautriai ir kūrybiškai sudėliojo originalų scenarijų, kurio veikėjai ‒ įvairių tautybių ir laikotarpių mažieji Vilniaus gyventojai. Spektakliu norima aiškiai ir suprantamai užsienyje augantiems lietuvių vaikams suteikti pamatinių žinių ne tik apie paties Vilniaus, bet ir apie visos Lietuvos istoriją, svarbius jos momentus, pabandant visus niuansus perteikti vaiko akimis.

Po kiekvieno spektaklio kūrėjai kviečia jaunuosius žiūrovus ir jų tėvelius įsijungti į diskusiją, kurios metu vaikai galėtų užduoti rūpimus klausimus, išsakyti pastebėjimus, pakalbėti apie patį spektaklį, ką jis jiems duoda ir kaip jie jį supranta. Tokios diskusijos – „Teatriukui“ įprastos po kiekvieno spektaklio. Svarbus grįžtamasis ryšys ir dialogas su žiūrovu.

ZALIA GYVA 2

Lietuvių bendruomenėse užsienyje spektaklis sulaukė itin teigiamų atsiliepimų, kuriuose dėkojama už progą puikiai ir smagiai su šeima praleisti laiką teatre, stebint gyvą ir dinamišką pasirodymą, kurio metu dėmesį geba išlaikyti net ir patys nekantriausi žiūrovai. Oslo lietuvių šeimų bendruomenės „Lietuvių namai“ pirmininkė Ieva Kilčauskaitė pastebi, kad spektaklis tinka ne tik vaikams, bet ir vyresniems žiūrovams, nes kai kurie elementai skirtingai interpretuojami skirtingų kartų žiūrovų ir atveria skirtingas, bet tikras ir didelį įspūdį paliekančias patirtis.

„Teatriukas“ yra socialiai aktyvus ir atsakingas teatras, kuriam svarbu tai, kas vyksta aplinkui, užsiima vaikų teatro edukacija, rengia vaidinimus globos namuose, pabėgėlių priėmimo centre Rukloje. Neseniai pasirodė sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos globojamas projektas „Arbatinukai“, skirtas kūdikiams ir jų tėveliams, bendrai šeimų psichinei sveikatai stiprinti. Jis vyksta Lietuvos ligoninėse, moterų krizių centruose, sanatorijose ir kitose erdvėse.

 Daugiau informacijos oficialiame „Teatriuko“ puslapyje www.teatriukas.lt Prikabintų nuotraukų autorius Ernestas Ražukas, bei Teatriuko archyvo nuotrauka.

Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę

Švedų ir danų filmas "The Square"
Švedų ir danų filmas “The Square”

Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę

Karolis Baublys

Šių metų Kanų kino festivalyje Auksinė Palmės šakelė atiteko švedų režisieriui Rubenui Östlundui už originalią komediją rafinuotiems intelektualams The Square, kur išbandomi visi įmanomi humoro lygmenys: lengva ironija balansuoja ties karčia satyra, subtilus humoras virsta grotesku, tačiau dažniausia juoko forma yra tai, ką, ko gero, derėtų įvardyti kaip skandinavų humorą. Filmas fiksuoja šiandienio gyvenimo paradoksus, juos priartindamas tai prie sušvelnintos absurdo versijos, tai prie karčiai ironiško, net šokiruojančio performanso, satyriškai pajuokiančio šių dienų visuomenę ir jos įpročius. Tačiau kokias idėjas slepia šis niuansuotas, įvairiaspalvis, daugiaplanis, iš daugybės pustonių sukonstruotas humoras?

Pagrindinis filmo veikėjas – išsiskyręs keturiasdešimtmetis tėvas Christianas (danų aktorius Claesas Bangas) – visuomenėje vertinamas Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius, rengiantis naują projektą – instaliaciją The Square. Kaip teigia projekto idėjos aprašas, The Square – tai šventa vieta, kurioje karaliauja pasitikėjimas žmonėmis ir altruizmas. Vizualiniame lygmenyje The Square – tai kvadratas, apibrėžtas švytinčių baltų linijų. Pagal projekto koncepciją, asmenys, esantys kvadrato rėmuose, yra lygūs teisėmis ir pareigomis. Tačiau filmo siužeto lygmenyje instaliacija atsiskleidžia kaip kandi socialdemokratų idealų alegorija, demaskuojanti atotrūkį tarp altruizmo ir realios gyvenimo patirties. Kai kartą Christianas gatvėje neatsisako padėti nepažįstamai moteriai, bėgančiai nuo ją besivejančio karštakošio tipo, jis susivokia tapęs sukčių auka (iš Christiano pavagiama piniginė ir mobilusis telefonas).

Pagrindinis filmo veikėjas Christian, įkūnytas danų aktoriaus Claes Bang, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James'u Bondu.
Pagrindinis filmo veikėjas Christianas, įkūnytas danų aktoriaus Claeso Bango, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James’u Bondu.

Filmo režisierius, perpindamas humanizmą ir cinizmą, išreiškia patogios visuomenės kritiką: pasiturintys intelektualai, kone dievinantys rafinuotą meną, priešinami gatvėse gyvenantiems vargšams. Tačiau nei vieni, nei kiti nėra vaizduojami vienprasmiškai: greito maisto restorane centų prašanti moteriškė nesibodi Christiano paprašyti nupirkti jai sotų sumuštinį ir lyg niekur nieko priduria: „Tik be svogūnų!“

Bene daugiausia klausimų filme susieti su šiuolaikinio meno koncepcijomis ir su meno apskritai misija. Kokią funkciją menas atlieka pasaulyje, kuriame žmogus žmogui – vilkas? Ar šiuolaikinis menas skirtas visiems, ar tik saujelei intelektualų? Amerikietė žurnalistė Anne (aktorė Elisabeth Moss), imdama interviu iš Christiano, išsiduoda nieko nesuprantanti apie šiuolaikinį meną. Christiano cituojama Marcelio Duchamp᾽o idėja, kad kasdienis objektas (pavyzdžiui, Anne krepšys) muziejaus erdvėje gali virsti meno objektu, ją akivaizdžiai nustebina.

Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme "The Square" vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.
Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme “The Square” vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.

Iš filmo visumos išskirčiau du labiausiai pavykusius epizodus. Pirmiausia, tai būtų bene daugiausia juoko žiūrovui sukelianti scena po kūniško Christiano ir žurnalistės Anne suartėjimo, kurioje meno kuratorius, akylai saugantis savo vyriškumą, atsisako atiduoti Anne panaudotą prezervatyvą. Antrasis neabejotinai pavykęs epizodas veikiau drastiškas nei komiškas, primenantis patį tikriausią happeningą, demonstruoja pasiturinčių meno gerbėjų pobūvį, kurio metu užsakytas aktorius, performanso atlikėjas, įkūnydamas didžiulę beždžionę (pirminį žmogaus raidos etapą?), terorizuoja puotos svečius. Šis epizodas nutrina ribas tarp fikcijos (meno pasaulio) ir realybės. Filme einama ir toliau, užklausiant, ar ši riba apskritai egzistuoja. Galima būtų teigti, kad švedų režisierių Rubeną Östlundą domina fikcijos realumas ir realybės fiktyvumas.

Išskirtinė režisūra, išsiskirianti griežta kadravimo sistema, žaidimu tarp „matoma“ ir „nematoma“, iškelianti opius klausimus tarp meno ir visuomenės (ar, plačiąja prasme, gamtos, kurią reprezentuoja žmogus ir jo būvis), suteikia filmui The Square originalumo. Žiūrovas priverstas permąstyti daugiaplanius santykius ne tik tarp konceptualaus meno ir visuomenės, bet ir tarp atskirų visuomenės individų ir jų skirtingų vertybių sistemų, vedančių filmo veikėjus į komišką nesusikalbėjimą. The Square – tai idėjų kinas, verčiantis mąstyti ir tai darantis subtilaus humoro forma.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

"Detroitas". Filmo afiša.
“Detroitas”. Filmo afiša.

Kathryn Bigelow iššūkis – demaskuoti rasizmą

Karolis Baublys

Amerikiečių kino režisierė ir scenaristė Kathryn Bigelow nėra tipiška kurianti moteris, kuriai kūryba – jausmų išraiškos forma. Jos filmų pasaulis, atskleidžiantis aktualius amerikiečių politinius ir socialinius reiškinius, pabrėžtinai maskulinistinis, kupinas prievartos, smurto, teroro. Tokiame pasaulyje humanizmas nuolat patiria pavojų, jam grasinama. Puikų kinematografinį išsilavinimą turinti režisierė (jos mokytojai Kolumbijos universitete buvo Susan Sontag ir Milošas Formanas) 2010 metais tapo pirmąja moterimi kino istorijoje, apdovanota Oscaru už režisūrą (juosta Išminuotojų būrys (The Hurt Locker; 2008) tapo tikru triumfu). Kokią staigmeną žiūrovams ši drąsi kūrėja pateikė 2017-aisiais?

UDP_04534.CR2
Riaušės Detroite.

Naujojo režisierės filmo, istorinės dramos Detroitas (Detroit), centre – kone dokumentiškas sudėtingo reiškinio – rasizmo – tyrinėjimas. Juosta nuo pat pirmųjų kadrų žiūrovą priverčia pajusti nepatogią ir tamsią 1967-ųjų vasaros atsmosferą. Tais metais Detroitas išgyveno politinės-socialinės suirutės apogėjų: afroamerikiečių maištas prieš rasinę segregaciją pasiekė kulminaciją. Anot istorinių dokumentų, tuo metu automobilių prekybos ir soul muzikos centro Detroito visuomenę sudarė 40 % juodaodžių, o policijos pareigūnai buvo išimtinai baltieji (98 %). Netylančios gatvių riaušės ir nuolatinė įtampa priverčia Detroito policiją imtis brutalių veiksmų. Tačiau kur baigiasi riba tarp profesinės pareigos ir piktnaudžiavimo turima valdžia?

Kathryn Bigelow atskleidžia šį chaotišką amerikiečių istorijos puslapį vienos košmarą primenančios nakties įvykiais: jaunų vietinių muzikantų grupė The Dramatics ir jos lyderis Larry᾽is Reedas (talentingai įkūnytas juodaodžio aktoriaus Algee᾽o Smitho), negalėdami koncertuoti dėl sukilusių riaušių, randa prieglobstį nedideliame motelyje, kur juos priglaudžia dvi žavingos baltaodės amerikietės, ieškančios nuotykių. Neapdairus vieno motelyje apsistojusio afroamerikiečio žaidimas žaisliniu pistoletu nekaltai „pagąsdinant“ baltaodžius policininkus baigiasi didele drama: į motelį įsiveržusi policija, remdamasi brutaliais metodais, mėgina visus motelio gyventojus iškvosti, kur slepiasi numanomas snaiperis. Pamažu išryškėja tikrieji baltaodžių tvarkos sergėtojų veidai.

Britų aktorius Will Poulter (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.
Britų aktorius Willas Poulteris (kairėje), vaidinantis policininką rasistą, kurio iniciatyva tardymas virsta žiauriu kankinimu.

Iš veikėjų visumos išsiskiria trys pagrindinės figūros: minėtas muzikantas Larry᾽is Reedas, šalia motelio naktiniu sargu dirbantis ir solidariai afroamerikiečius ginantis Melvinas Dismukesas (iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega) ir baltaodė Julie (britų aktorė Hannah Murray), sulaukusi policininkų neapykantos vien dėl to, kad partneriu pasirinko juodaodį vaikiną. Filmas pamažu atskleidžia dramatiškas jų gyvenimo istorijas, subjaurotas košmariškos nakties įvykių: Larry᾽ Reedas, visą gyvenimą svajojęs tapti muzikantu, galiausiai atsisakys šlovingos karjeros, kankinamas nekaltų draugų mirčių. Nenorėdamas linksminti baltaodžių, jis gyvenimą paskirs kukliam bažnytiniam chorui. Nakties sargas Melvinas Dismukesas, atsidūręs ne vietoje ir ne laiku, vos netaps atpirkimo ožiu, apkaltintas policininkų įvykdytais nusikaltimais. Žiūrovą labiausiai sukrečia tai, kad minėtieji veikėjai nėra fiktyvūs, tai – realiai egzistuojantys žmonės, kurių patirtis visam laikui paženklino lemtingoji naktis.

Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme "Detroitas" vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.
Iš Nigerijos kilęs aktorius Johnas Boyega naujajame Kathryn Bigelow filme “Detroitas” vaidina sąžiningą, humanišką naktinį sargą, tapusį atpirkimo ožiu.

Filmo režisierė Kathryn Bigelow ir nuolatinis jos filmų scenaristas Markas Boalas, remdamiesi archyviniais dokumentais, policijos raportais, asmeniniais dramos dalyvių liudijimais ir senomis nuotraukomis, sukūrė neabejotinai sukrečiantį ir meniniu požiūriu vertingą filmą, balansuojantį tarp dokumentikos ir fikcijos. Bene įdomiausias filmo sprendimas – mėginti atkurti tai, kas vyko už uždarų durų, ir ko tragedijos dalyviai negalėjo žinoti. Būtent šiuose epizoduose dokumentika palaipsniui virsta fikcija. Nors filmo papasakota istorija įvyko lygiai prieš 50 metų, žiūrovas priverčiamas iškelti nepatogų klausimą ‒ ar mūsų požiūris ir įsitikinimai iš tiesų pasikeitė? Sukrečiančiu realizmu pasižyminti istorinė drama – neabejotinai viena iš realiausių pretendenčių į artimiausią Oscarų apdovanojimą.

 

 

 

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Mindaugas Urbaitis (c) LMTA. D. Matvejevo nuotrauka
Mindaugas Urbaitis (c) LMTA. D. Matvejevo nuotrauka

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Kompozitoriui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Mindaugui Urbaičiui šiais metais sukako 65 metai. Jo kūriniai žinomi ir mėgstami Lietuvoje, o susidomėjimas jo paskaitomis LMTA yra tiesiog stebėtinas. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Mindaugu Urbaičiu, kuriame kompozitorius kalbėjo ne tik apie profesinės sėkmės paslaptis, bet ir apie požiūrį į studentus, vaikystės svajones ir daugybę kitų dalykų.

Paulina Liubarskytė

Pirmąją vasaros dieną šventėte savo 65-tąjį gimtadienį. Kaip keitėsi Jūsų požiūris į muziką per visus tuos metus?

Viena vertus sakyčiau, kad jis visai nesikeitė. Nes muzikos, kurios klausydavau paauglystėje, žavesys niekur neišnyko. Aš vis dar esu ištikimas jai. Tas požiūris susiformavo man būnant septyniolikos-aštuoniolikos metų, dar prieš studijuojant Konservatorijoje, kai labiau pasinėriau į muzikos kūrybą. Tuo metu dar buvo sunku numanyti, kur link muzika kryps, kas vyks ateityje, kaip keisis tas muzikos pasaulis, į kurį jau esi įsuktas. Tačiau supratau, kad tai muzika tave keičia, keičia tokiom kryptim, kurių net nuspėti negalėtum. Taip yra ir dabar.

Kas suteikia Jums įkvėpimo dirbti ir kurti? 

Aš manau, kad viskas. Tiesiog aplinka. O didžiausias įkvėpimas kūrybai man yra muzika. Aš visada sakau, kad esu nuobodus žmogus. Mano ir profesija yra muzika, ir hobis – muzika, ir laisvalaikis – muzika. Aš niekada nuo jos „nepabėgu“. Tiek mano kūryba, tiek radijo laidos, tiek dėstytojo darbas, viskas susiję su šiuolaikine muzika ir ta šiame šimtmetyje labai kintančia jos scena, savotišku susifragmentavimu, skilimu į daugybę srovių ir posrovių. O kadangi tuo gyvenu, tai tas darbas ir inspiruoja, suteikia naujų idėjų. Telieka reaguoti į gyvenimą, kuris verda aplink mane.

Kaip nutarėte, kad rinksitės kompozitoriaus kelią? Galbūt vaikystėje, jaunystėje svajojote apie visai kitokią veiklą?

O taip, žinoma. Kai buvau kokių penkerių metų, svajojau, kad būsiu vairuotojas, kuris vežios daržoves į miestą. Man tai atrodė labai kilnus ir įdomus užsiėmimas. Tuo metu mieste, prie turgaus buvo mano mokykla ir aš visuomet stebėdavau, kaip rytais mano dėdė ten atveža daržoves, kaip jas iškrauna. Kopūstai, bulvės, morkos. Atrodė – va čia tai darbas. Po to gana anksti pradėjau mokytis muzikos. Tokiose situacijose visada prisideda tėvai. Jie pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, kad mėgstu klausytis muzikos ir leido mane lankyti privačias mokytojo Kęstučio Ivaškevičiaus pamokas, vėliau – vaikų muzikos mokyklą. O ten besimokant paskutiniuosius metus, atsirado toks dalykas, kaip roko muzika. Žinoma, aš jos pradėjau klausytis ir, kaip daugeliui, atsirado noras įkurti grupę. Ir mes su draugais ją įkūrėm, repetavom, dirbom. Tada grupei prireikė dainų. Taip kilo mintis: jei rašo „The Beatles“, tai kodėl negalėčiau ir aš parašyti? Jie juk paprasti vyrukai, nieko nesimokę, o aš dar ir mokiausi. Taip atsidūriau J. Gruodžio muzikos mokykloje. Ten atėjus manęs iškart pasiteiravo, ką noriu veikti: kai pasakiau „kurti dainas“, nusiuntė į kompozicijos klasę. Iš pradžių buvau laisvasis klausytojas, o galiausiai palikau vidurinę mokyklą ir tapau J. Gruodžio muzikos mokyklos mokiniu. Matyt, ta trauka muzikai vis tik buvo užkoduota giliai viduje.

M. Urbaitis - Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m). (c) LMTA archyvas
M. Urbaitis – Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m). (c) LMTA archyvas

Esate žinomas kompozitorius ir jau daugiau nei 40 metų dėstote LMTA. Kas paskatino Jus rinktis pedagogo kelią greta kompozicijos?

Man patiko skaityti paskaitas. Atsimenu savo pirmąją paskaitą, kurią paskaičiau savo draugams ir kolegoms moksliniam būrely J. Gruodžio muzikos mokykloje. Pats ruošimasis, paskaita ir faktas, kad gavau papasakoti kažką įdomaus, ko kiti dar neskaitė ir nežino, man neapsakomai patiko. Tikriausiai tam taip pat turiu polinkį. Abu mano tėvai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kurį laiką aš bandžiau būti laisvu menininku, dėstymas tuo metu nebuvo nuolatinis darbas, ir gyvenau tik iš kūrybos. Bet tai mane labiau išvargino, nei dėstymas. Pasiilgau žmonių, bendravimo, ko nors pastovesnio gyvenime. O dirbti su jaunais žmonėm man yra ypač smagu. Smagu sekti, ką jie daro, kaip jie mąsto, ką jie galvoja, kaip jie žiūri į vienus ar kitus dalykus. Dirbdamas tu nuolat atšviežini savo požiūrį ir vertinimą, savo muzikos lauką.

Mokote daug jaunų kompozitorių. Kokia, Jūsų nuomone, yra Lietuvos kompozicijos ateitis?

Mano nuomonė yra labai pozityvi. Visų pirma dėl to, kad jų šiuo metu studijuoja labai daug. Turbūt tiek daug, kiek niekada. Mano nuomone, čia ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikalinga kritinė masė žmonių. Kada dirba vos keli žmonės, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja. O atsiradus daugiau įtampos, atsiranda ir kibirkštis, dirbti pasidaro įdomiau ir galiausiai atsiranda daugiau gerų kūrinių. Turime puikų šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kuris šių metų „Gaidos“ festivalyje įrodė, kad yra tarptautinio lygio. Tad pasidžiaugti tikrai turime kuo.

Kokiu principu remiatės mokydamas kompozicijos? Ar studentai kurdami mieliau renkasi Jūsų „laiko patikrintas“ kompozicines technikas, ar siekia išreikšti savo pačių individualumą, ieško ko nors savito?

Aš niekuomet pats neorientuoju studentų į kurią nors pusę. Bandau pajausti, kur studentą traukia patį. Kur yra jo stiprybės, kuo jis labiausiai domisi. Tad niekada nebūna, kad studentas tiesiog „seka mane“ ar panašiai. Kartais su studentais pasirenkam eiti visai nežinomu keliu, bandom apčiuopti ką nors naujo. Manau, kad mano, kaip pedagogo, tikslas yra dvejopas. Pirmasis yra suteikti profesinius pagrindus, t. y. suvokimą, girdėjimą, gebėjimą girdėti, analizuoti savo paties darbą. Antrasis – nukreipti jauno žmogaus kūrybinę individualybę tinkama linkme. Nes dažnai nutinka, kad studentas tos individualybės nejaučia, arba jaučia, bet nedrįsta išreikšti, arba pradeda blaškytis. Tuomet pasiblaškome kartu. Svarbu atrasti tai, kas žmogui „prilimpa“ ir judėti ten, kur jo stipriausia vieta. Tobulinti tai, kuo jis galės pasireikšti muzikos sferoje. Svarbiausia yra būti savimi, nes tas geros savijautos, pasitenkinimo tuo, ką darai, jausmas yra sėkmės garantas.

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiau mokantis kompozicijos? Darbas ar talentas?

Nelabai sutikčiau su posakiu „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“. Kūrinių galima prikurti daug, bet tai teliks kiekiu, o ne kokybe. O kokybė gimsta iš tam tikrų įgimtų dalykų, kurie arba yra, arba jų nėra. Kaip sakydavo mano paties dėstytojas Julius Juzeliūnas: „Talento aš jūsų neišmokysiu. Bet aš galiu jus išmokyti profesijos.“ Aš su juo sutinku. Tų profesinių dalykų, aišku, kiekvienas gali išmokti pats. Savo studentams kartoju, kad tai, ko mokosi akademijoje, jie gali išmokti ir patys. Bet mes, dėstytojai, esame tam, kad tą procesą pagreitintume. Mes pastebime klaidas, parodome, kur tos vietos, kur kažkas neišeina, paspartiname mokymosi eigą ir padarome laiką efektyvesnį. Būti savamoksliu dažnai yra tiesiog ėjimas apgraibomis ir per dideles laiko sąnaudas be garantijos, kad pavyks pasiekti sėkmę. Žvilgsnis iš šalies yra svarbiausias dalykas jaunam kompozitoriui.

Pedagogas mokydamas visuomet atiduoda mokiniams dalį savęs. Ar nutinka ir atvirkščiai? Ar iš studentų gaunate „grįžtamąjį ryšį“? Ar jų kūryba daro įtakos Jūsų darbams?

Nepasakyčiau, kad jų kūryba turi man įtakos. Taip sakau ne dėl arogancijos, veikiau dėl savo amžiaus. Man jau sunku padaryti įtaką. Nors negaliu teigti, kad niekas man jos nebedaro. Matyt, studentai dar nėra tokios stiprios individualybės, galinčios duoti idėją, kuri generuotų kitą, jau nuosavą. Tai yra normalu. Jie patys dar žvalgosi į pavyzdžius, analizuoja, kuria. Kaip „grįžtamąjį ryšį“ aš iš jų gaunu jų požiūrį ir vertinimą. Jie yra kita karta, augę su kita muzika, todėl man labai įdomi dabartinių dvidešimtmečių reakcija į muziką, kuri buvo svarbi man būnant tokio pat amžiaus, o taip pat į dabarties reiškinius. Įdomu tai, kaip jie ją mato, kaip girdi. Juos suprasti.

LMTA dėstote ne tik kompoziciją, bet ir muzikos istorijos disciplinas. Jos yra labai įvairios (roko muzika, visa XX a. kompozicinių technikų įvairovė ir t. t.). Kuriomis paskaitomis jaučiate didžiausią studentų susidomėjimą?

Tikrai negaliu skųstis studentų kiekiu savo paskaitose. Jų yra labai daug. Deja, dažnai net negaliu priimti visų norinčiųjų, nors labai stengiuosi. Kadangi mano dėstomi dalykai keičiasi rotacijos principu, yra nutikę, kad studentai laukia eilės patekti ir nesulaukia. Tačiau, tai, kad paskaitos nesikartoja kasmet, mane kūrybiškiau nuteikia, suteikia impulsų per tą laiką paieškoti ko nors nauja, atnaujinti medžiagą. Žinoma, daugybė studentų veržiasi į paskaitas apie roko muziką. Tikriausiai todėl, kad šis dalykas išsiskiria klasikinės muzikos kontekste. Tačiau nepasakyčiau, kad kitose mano paskaitose studentų būtų ženkliai mažiau. Manau, taip yra todėl, kad ši muzika yra labai aktuali – daug kompozitorių dar tebekuria, ar kūrė ne taip ir seniai. Be to dauguma kūrinių dar netapę nuolatine muzikantų repertuaro dalimi, tad juos pažinti jauniems atlikėjams yra labai svarbu.

M. Urbaitis su J. Juzeliūno absolventais sveikina profesorių 80-mečio proga, 1986 m.  (c) LMTA archyvas
M. Urbaitis su J. Juzeliūno absolventais sveikina profesorių 80-mečio proga, 1986 m. (c) LMTA archyvas

Pakalbėkime plačiau apie roko muzikos paskaitas. Kaip Jums kilo idėja klasikinės muzikos kontekste įterpti tokio pobūdžio paskaitą?

Pati idėja kilo labai natūraliai ir seniai. Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane praktiškai atvedė į muzikos kūrybą. Pamenu tą laikotarpį, kai dar buvau paauglys ir išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų įsiveržimo grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, visa kita buvo neįdomu. Tačiau šalia buvo avangardas. Iš pradžių aš išgirdau Igorį Stravinskį ir Belą Bartoką, netrukus – Olivier Messianą ir Pierre’ą Boulezą, po to tuoj pat – Krzysztofą Pendereckį ir Witoldą Lutoslawskį. Visa tai mane nepaprastai sužavėjo. Tai buvo visai kitoks muzikos pasaulis, nei pažinojau iki tol. Tai ir įkvėpė dėstyti apie šį laikotarpį ir šiuos muzikos stilius.

Ar laikote save griežtu dėstytoju? Ar pasitaiko pykčių ir nesutarimų su studentais? Kaip stengiatės spręsti tokias problemas?

Aš nežinau, gal jie ant manęs ir papyksta. Aš asmeniškai ant jų niekada nepykstu. Tiesiog man atrodo, kad sprendžiant iškilusias problemas yra labai svarbi dėstytojo ir studento komunikacija. Visada sakau: sakykit, klauskit, aiškinkitės, ateikit, kalbėkit, rašykit, skambinkit ir visas problemas išspręsime. Būna studentai dirba, būna serga, būna išvažiuoja, būna tokių, kurie šiaip sau neateina. Pastarieji nusiteikę, jog muzikos istorija – tai toks dalykas, kad ateisi kokį kartą, kitą, paklausysi, o paskui – tiesiai į egzaminą. Tai tiems dažniausiai nepavyksta. Bet nemanau, kad dėl to kaltas mano griežtumas, aš tiesiog nustatau tam tikrus minimalius reikalavimus.

Esate tikrai patyręs dėstytojas. Kas labiausiai džiugina Jus kaip pedagogą ir leidžia mėgautis darbu? Ir priešingai – kas nuvilia?

Labiausiai mane džiugina studentų domėjimasis mano dėstomais dalykais. Pavyzdžiui, jeigu pasirodo koks nelabai besidomintis studentas ir man pavyksta jį „užkrėsti“ tuo, kuo aš „sergu“, kuo aš gyvenu visą savo gyvenimą. Smagu, kai pasaulyje atsiranda bendraminčių, kuriems naujoji muzika yra svarbi ir prasminga. Tad jeigu studentą pavyksta sudominti, aš tikrai labai džiaugiuosi. O nusiviliu, jei to padaryti nepavyksta. Tuomet, vadinasi, kažko tinkamai nepadariau, kažkodėl nesugebėjau įtikinti. Žinoma, visada pasitaiko labai užsidariusių žmonių, nutolusių, kurie bendrauja su tavimi, lyg būtų už kažkokio neperšaunamo stiklo ir nieko čia nebepadarysi.

M. Urbaitis su kolegomis ir studentais 2015 m. (c) LMTA, D. Matvejevo nuotrauka
M. Urbaitis su kolegomis ir studentais 2015 m. (c) LMTA, D. Matvejevo nuotrauka

Ar sunku įkvėpti „neužsidegusius“ studentus? Ką tokiu atveju daryti? Į kompozicijos studijas visuomet ateina užsidegę žmonės. Jie jau žino, ko ateina. Ypač tie, kurie eina į mano klasę. Atsitiktinių žmonių aš nepriimu. Su stojančiaisiais susitinku, pasišneku iš anksto ir tik tada sutinku arba ne su jais dirbti. Žinoma buvo pasitaikę, kad žmonės įstodavo į kompozicijos klasę ir galiausiai išeidavo. Būdavo gaila, nes, atrodo, žmogus ir gabus, ir domisi. O muzikos istorijos paskaitose, kaip jau minėjau, svarbiausia yra sudominti, nes faktus bei žinias galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra „įžiebti kibirkštį“, sužadinti smalsumą. Tai, ką pasakai paskaitoje, studentui dažnai „pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina“. Svarbiausia yra sudominti pačia esme, tuo muzikos pasauliu. Tada, net jei ta muzikos istorija ateityje ir netaps svarbia veiklos sritimi, tas žmogus prisimins klausytas paskaitas, girdėtą muziką ir džiaugsis galimybe pažinti ir suprasti kažką naujo.

Pabaigai norėčiau paklausti: jeigu galėtumėte atsukti laiką į vaikystę/paauglystę, ar vėl pasirinktumėte kompozitoriaus ir pedagogo kelią?

Neabejotinai taip.

Dėkoju už pokalbį.

 

Dekonstruoti kitoniškumą: paprastas žmogiškos laimės modelis

Gifted / Mary. Filmo afiša.
Gifted / Mary. Filmo afiša.

Dekonstruoti kitoniškumą: paprastas žmogiškos laimės modelis

Karolis Baublys

Sukūręs net du didelio biudžeto filmus (kiekviena iš dviejų The Amazing Spiderman dalių kainavo po 230 milijonų dolerių), amerikiečių režisierius Marcas Webbas nusprendė grįžti prie asmeniškesnio mažo biudžeto (vos 7 milijonų) filmo – dramos Talentingoji (Gifted; Prancūzijoje filmas platintas supaprastintu pavadinimu – Mary). Atrinktas į konkursinę šiųmečio amerikiečių kino festivalio Dovilyje (Festival du cinéma américain de Deauville) programą, filmas laimėjo publikos prizą. Svarbu paminėti, kad šis Prancūzijoje vykstantis festivalis gina kino meną kaip savitą išraiškos priemonę, kurios dėka pateikiama tam tikra šiandieninio amerikiečių gyvenimo vizija ir jos analizė. Kas sužavi žiūrovą iš pirmo žvilgsnio paprastoje istorijoje?

 Ankstyvą rytą dėdė Frankas (Chris Evans) išlydi Mary į mokyklą.
Ankstyvą rytą dėdė Frankas (Chris Evans) išlydi Mary į mokyklą.

Siužeto lygmenyje Gifted pasakoja apie 7 metų mergaitę Mary, kurią, nusižudžius motinai, globoja dėdė Frankas (amerikiečių aktorius Chrisas Evansas). Mergaitė nėra tokia kaip visi, ji apdovanota neįtikėtinu matematikės talentu (vos per keletą sekundžių ji pajėgi išspręsti net suaugusiajam sudėtingus uždavinius). Bijodamas, kad Mary negalės augti kaip visi ir turėti visavertės vaikystės, Frankas, užuot ieškojęs specifinės mokymo įstaigos pažengusiems vaikams, ją įrašo į klasikinę mokyklą. Tačiau jau per pirmąjį susitikimą klasės auklėtoja Bonnie Stevenson (amerikiečių aktorė Jenny Slate) pastebi išskirtinį mergaitės talentą. Netikėtai atvykusi valdinga Mary močiutė Evelyn (britų aktorė Lindsay Duncan) yra įsitikinusi, kad mergaitė privalo mokytis genijams skirtoje mokykloje, ir pradeda teismo procesą dėl vaiko globos.

Frankas (Chris Evans) ir Mary mokytoja Bonnie (Jenny Slate) žavingai flirtuoja Ferg's bare penktadienio vakarą.
Frankas (Chris Evans) ir Mary mokytoja Bonnie (Jenny Slate) žavingai flirtuoja Ferg’s bare penktadienio vakarą.

Kaip teigia filmo režisierius Marcas Webbas, šioje istorijoje viskas remiasi į personažus, tad reikalingi stiprūs aktoriai. Būtent personažai palaiko šios istorijos įtampą. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Frankas, Mary globėjas, tarytum padalytas į dvi asmenybės puses: viena vertus, jis myli Mary kaip savo dukterį, kita vertus, jis nėra tikras, ar yra pajėgus deramai užauginti vaiką. Ši abejonė Franką drasko iš vidaus, sukelia prieštaravimų. Situacija išties delikati, nes Frankas, nebūdamas Mary tėvas, savaip eksperimentuoja tėvo vaidmeniu, jį slegia mintis, kad negali suteikti to, ką galėtų suteikti motina. Kitas istorijos polius – močiutė Evelyn – suvokia savo atsakomybę ir pareigą, bet bėda ta, kad savasis ego jai yra svarbiau už viską.

Amerikiečių aktorius Chris Evans Mary globėjo Franko Adlerio vaidmenyje.
Amerikiečių aktorius Chris Evans Mary globėjo Franko Adlerio vaidmenyje.

Nors visi aktoriai (ir afroamerikietė Octavia Spencer, įkūnijanti kaimynę Robertą, nuoširdžiai sielvartaujančią dėl Mary ateities, ir Jenny Slate, įkūnijanti klasės auklėtoją Bonnie, net vienaakis katinas Fredas) vaidmenis įkūnija puikiai (jie gyvena savo personažu, žiūrovui belieka tik patikėti jų realumu), tačiau didžiausas filmo talentas – vienuolikametė Mckenna Grace, vaidinanti Mary. Viename iš interviu režisierius Marcas Webbas prisipažino, kad jį baimino mintis, jog istorijos paveikumas priklauso tik nuo vaiko vaidmens. Tačiau jis nusprendė leisti jaunajai Mckennai Grace improvizuoti, ir šis sprendimas visapusiškai pasiteisino. Jaunoji aktorė daug diskutavo su režisieriumi, jai pavyko įsijausti į vaidmenį, tad emocinė vaidmens pusė labai stipri, įtikinanti.

Septynmetė Mary Adler (Mckenna Grace) - mažasis genijus.
Septynmetė Mary Adler (Mckenna Grace) – mažasis genijus.

Gifted – tai filmas, kupinas vilties ir humanizmo, tikėjimo žmogumi ir jo sprendimais. Nors Mary kitokia nei ją suppantys vaikai (bendraamžių draugų ji neturi), tačiau kitoniškumas, užuot kūręs atskirtį, izoliaciją nuo visuomenės, skatina ieškoti ryšio su kitu ir iškelia žmogiškus santykius kaip esminę gyvenimo vertybę. Filme išsakoma mintis, kad ir kitoks gali būti laimingas. Tokiu būdu mėginama dekonstruoti kliše virtusį genijaus, kaip atsiskyrusio vienišiaus, mitą. Žiūrovui, pavargusiam nuo neigiamų emocijų ir tarpusavio santykių atsainumo, Gifted taps tikra atgaiva, sugrąžinančia tikėjimą gyvenimu ir žmogumi. Verta įsidėmėti dėdės Franko patarimą mažametei Mary: „Mąstyk protu, bet nebijok tikėti širdimi“.

(From L-R): Octavia Spencer as Roberta Taylor, McKenna Grace as Mary Adler and Chris Evans as Frank Adler in the film GIFTED.  Photo by Wilson Webb. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved
(From L-R): Octavia Spencer as Roberta Taylor, McKenna Grace as Mary Adler and Chris Evans as Frank Adler in the film GIFTED.
Photo by Wilson Webb. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved

Vilniuje įvyks pirmasis moksleivių teatrų festivalis „Karaliauk!“

"Karaliauk" programa
“Karaliauk” programa

Vilniuje įvyks pirmasis moksleivių teatrų festivalis „Karaliauk!“

Lapkričio 6 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) įvyks pirmasis moksleivių teatrų festivalis „Karaliauk!“, kuris sukvies įvairaus amžiaus mokinius iš sostinės, Plungės ir Skapiškio. Festivalyje taip pat dalyvaus ir neįgaliųjų teatro trupė.

Važimėliai - ne kliūtis vaidinti!
Važimėliai – ne kliūtis vaidinti!

Festivalį organizuoja Vilniaus kultūros centro teatro studija „Elementorius“ – seniausia teatro studija Lietuvoje, kuri daugybei kūrybingų Lietuvos teatro asmenybių buvo dramos meno pradžiamokslis (prisimintini pirmieji: menininkas Saulius Vaitiekūnas, a. a. Vytautas Kernagis, kino kritikė Izolda Keidošiūtė ir kiti). Teatro studijos „Elementorius“ įkūrėja, aktorė Valerija Marcinkevičiūtė -Karalienė (1926–2010) mokiniams sakydavo: „Jei esi scenoje, – karaliauk!“. Taip gimė festivalio pavadinimas.

"Elementoriaus" jaunesnieji.
“Elementoriaus” jaunesnieji.

Festivalis „Karaliauk!“ (meno vadovai – Eglė ir Gediminas Storpirščiai) kviečia žiūrovus susipažinti su aukščiausius Lietuvos mėgėjų teatrų apdovanojimus pelniusiais teatrais. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro „Improvizacinio skaitymo grupė“ parodys spektaklį „Permainų medis“ (pagal N. Gumiliovą, rež. G. Storpirštis), Vilniaus kultūros centro teatro studija „Elementorius“ – spektaklius „Pasakojimai apie laimę“ (rež. E. Storpirštienė ir G. Urniežiūtė) ir „Mano Vilnius“ (rež. E. Storpirštienė), Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-kū“ – spektaklį „Mintys apie Lietuvą“ (rež. V. Vadoklytė), Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“ – vaidinimą „Kita mokykla“ (pagal M. Nastaravičiaus pjesę, rež, S. ir R. Matuliai), Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos teatro studija „N-7“ – spektaklį „Oskaras“ (pagal E. E. Schmitt kūrinį „Oskaras ir ponia Rožė“, rež. J. Matekonytė-Antanėlienė).

Vaidintojai iš Plungės
Vaidintojai iš Plungės
...ir iš Skapiškio.
…ir iš Skapiškio.

Vaidinimus aptars Gediminas Storpirštis, teatro kritikai Aistė Verpečinskaitė ir Ridas Viskauskas. „Spektaklis gimsta tik aktoriams susitikus su žiūrovais. Neturint savo salės, sostinėje tokius renginius organizuoti labai sunku. Festivalis – nekomercinis, įėjimas į spektaklius – laisvas. Tikimės, kad festivalis taps tradiciniu. Be vaikų ir jaunimo teatro studijų, kurios pažadina jaunuolių norą kurti, nebūtų ir profesionalių teatrų“, – sako G. Storpirštis.

Daugiau informacijos apie festivalio programą: www.vilniuskc.lt.

VKC teatro studijos „Elementorius“ informacija. Nuotraukos iš organizatorių archyvo.

 

 

Beatodairiškai siekiant asmeninės laisvės: karalienės Viktorijos drama

Stephen Frears drama "Viktorija ir Abdulas" ("Victoria & Abdul"; 2017). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.
Stephen Frears drama “Viktorija ir Abdulas” (“Victoria & Abdul”; 2017). Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.

Beatodairiškai siekiant asmeninės laisvės: karalienės Viktorijos drama

Karolis Baublys

Gilindamasis į anglų kiną, dažnai keliu klausimą, kodėl britų aktoriai atrodo tokie ypatingi, išsiskiriantys stulbinamu žmogiškosios psichologijos pažinimu. Atsakymas slypi literatūros ir teatro istorijoje: Anglija gali pasigirti turėjusi pasauliniu mastu didžiausią genijų – Williamą Shakespeare’ą, ‒ kurio personažai – pati stipriausia aktorinio meistriškumo mokykla bet kurios kartos ir bet kurios tautybės aktoriams. Garbingo amžiaus (82-ejų) sulaukusi Judi Dench Didžiojoje Britanijoje laikoma viena stipriausių pokario laikotarpio anglų aktorių, neprilygstamų Williamo Shakespeare’o personažų įkūnytoja ir teatre, ir kine: 1957 metais, vos pradėjusi aktorės karjerą, Judi Dench suvaidino Ofeliją iš Hamleto, o vėliau, 1976, įveikė kone didžiausią aktorinio meistriškumo išbandymą ‒ įkūnijo Ledi Makbet iš Makbeto ‒ europinio teatro istorijoje sudėtingiausiu laikomą moters vaidmenį. Kuo žiūrovą jaudina naujasis Judi Dench vaidmuo biografiniame-istoriniame  Stepheno Frearso filme Viktorija ir Abdulas (Victoria & Abdul; 2017)?

Vaidinti Anglijos karalienę Viktoriją Judi Dench tenka jau ne pirmą kartą – už ankstesnį karalienės Viktorijos įkūnijimą Johno Maddeno filme Mrs. Brown (1997) aktorė buvo apdovanota ne vienu prestižiniu prizu. (Paminėtina, kad už karalienės Elžbietos I vaidmenį to paties Johno Maddeno komiškoje romantinėje dramoje Įsimylėjęs Šekspyras (Shakespeare in Love; 1998) Judi Dench gavo ir Oscarą už antraplanį moters vaidmenį.) Ir ankstesniaisiais, ir naujuoju vaidmeniu britų aktorė sugebėjo perteikti nenumaldomą moters valdovės temperamentą, jos didelę vidinę dramą susidūrus su dvasinės laisvės neįmanomybe. Kaip teigia aktorės įkūnyta karalienė Viktorija, mes visi esame kaliniai, užrakinti savo gyvenimų vienutėse.

 2. Judi Dench tenka jau ne pirmą kartą vaidinti Didžiosios Britanijos karalienę Viktoriją. Filmo "Mrs Brown" (1997) afiša.
Judi Dench tenka jau ne pirmą kartą vaidinti Didžiosios Britanijos karalienę Viktoriją. Filmo “Mrs Brown” (1997) afiša.

Siužeto lygmenyje filme atskleidžiami paskutinieji karalienės Viktorijos gyvenimo metai (1887‒1901), paženklinti netikėtai gimusio gilaus savitarpio supratimo su jaunu indu Abdulu Karimu (Ali Fazal), kuriam buvo pavesta atvežti iš Indijos – tuometinės Didžiosios Britanijos kolonijos ‒ ypatingą dovaną karalienės sukaktuvių proga. Ilgai trukęs natūralus, gyvas akių kontaktas tarp turtingos, bet vienišos, pavargusios, ilgus metus depresiją išgyvenančios valdovės ir vargšo nuoširdaus svetimšalio greitai perauga į didele pagarba ir lojalumu grįstą draugystę, kuri padeda karalienei atrasti indų kultūrą (kalbą, literatūrą, filosofiją, papročius), o su ja – ir asmeninę dvasinę pilnatvę. Palengva Abdulas virsta karalienės dvasiniu mokytoju („Munshi“), kuriam suteikiamos prestižinės privilegijos. Tačiau karalienės dvaro aplinka negali toleruoti keista bendryste grįsto ryšio su vargšu užsieniečiu, šitaip išryškėjant ne tik pavydui, bet ir užslėptam rasizmui ir ksenofobijai. Didžiausią keblumą sukuria Abdulo religiniai įsitikinimai (islamas), nes Indijoje kruviniausių sukilimų prieš Didžiosios Britanijos valdžią kurstytojai buvo musulmonai.

Ramus karalienės Viktorijos (Judi Dench) ir Abdulo (Ali Fazal) pasivaikščiojimas, apgaubtas saulės šviesos, metaforiškai įkūnijančios natūralią dvasinę šilumą ir lojalų prieraišumą.
Ramus karalienės Viktorijos (Judi Dench) ir Abdulo (Ali Fazal) pasivaikščiojimas, apgaubtas saulės šviesos, metaforiškai įkūnijančios natūralią dvasinę šilumą ir lojalų prieraišumą.

Universalias humanizmo idėjas propaguojantis filmas atrodo ypač aktualus mūsų laikams, kuomet, ryškėjant vis gilesnei islamofobijai, europiečiai vis skeptiškesniu žvilgsniu palydi tamsesnio gymio užsienietį, įžvelgdami jame niekuo nemotyvuotą grėsmę ar net terorą. Šiuo požiūriu filmas atrodo kaip šiuolaikinė edukacinė programa, skatinanti kitame įžvelgti grožį ir gerumą, išmintingą požiūrį į pasaulį, dvasinį turtą, atsineštą iš gilias šaknis turinčios kultūros.

Asmeniniu sekretoriumi tapęs Abdulas paskatino valdovę ne sykį nusišypsoti ar net gardžiai nusijuokti.
Asmeniniu sekretoriumi tapęs Abdulas paskatino valdovę ne sykį nusišypsoti ar net gardžiai nusijuokti.

Meniniu požiūriu filmas sužavi stipria pagrindinių aktorių vaidyba, niuansuotai atskleidžiančia vis gilėjančią draugystę. Judi Dench įkūnyta karalienė Viktorija filme pereina nemažai dvasinių transformacijų: nuo nutukusios depresyvios našlės iki jaunystės eliksyro ragavusios guvios, entuziastingos damos, nuo pavargusios valdovės – iki gyvenimo džiaugsmu trykštančio paprasto, gyvo žmogaus. Išties puikus aktorinio meistriškumo pavyzdys ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams.

 Karalienė Viktorija (Judi Dench), besimokanti vienos iš Indijos kalbų.
Karalienė Viktorija (Judi Dench), besimokanti vienos iš Indijos kalbų.

 

 

Kairiųjų ideologija kine: maištas prieš sustabarėjusią visuomenę ir nelygybę

Filmo "Le Redoutable" afiša.
Filmo “Le Redoutable” afiša.

Kairiųjų ideologija kine: maištas prieš sustabarėjusią visuomenę ir nelygybę

Karolis Baublys

Pastaruoju metu meno pasaulis, ne išimtis ir kinas, vis labiau domisi kairiąja ideologija, kuri tampa vis aktualesnė pasauliniu mastu. Ne paslaptis, kad didžiausi menininkai ir intelektualai kultūros istorijoje išpažino kairiąsias pažiūras. Prancūzijoje šiuo metu galima pamatyti net du filmus, gvildenančius šios politikos istoriją ir užkulisius. Vienas jų – biografinis prancūzų, vokiečių ir belgų filmas Jaunasis Karlas Marksas (Le Jeune Karl Marx; 2017) – pasakoja apie lemtingą Markso pažintį su Friedrichu Engelsu, jų glaudžią draugystę ir idėjinę bendrystę, paskatinusią revoliuciją sukėlusio veikalo – Komunistų partijos manifesto (1848) ‒ atsiradimą. Šis filmas vertingas ne tiek istoriniu ar pažintiniu požiūriu (nors gana detaliai nubrėžia ir minimo laikmečio, ir dviejų socializmo teoretikų biografijų gaires), kiek universaliu maištingos jaunystės tyrinėjimu. Tiksliausia būtų teigti, kad filmas kalba apie norą pakeisti pasaulį.

"Jaunasis Karlas Marksas". Filmo afiša.
“Jaunasis Karlas Marksas”. Filmo afiša.

Kitas kairiosios ideologijos persmelktas filmas – biografinė komiška drama Le Redoutable (2017) – atrodo lyg minėtos Karlo Markso ir Friedricho Engelso istorijos tęsinys ar, veikiau, padarinys kitame laikmetyje (XX amžiuje). Į lietuvių kalbą prancūzišką žodį „redoutable“ galima versti įvairiai: pavojingas, žiaurus, baisus (šį žodį galima rasti Kariniame prancūzų-lietuvių kalbų žodyne). Filme šiuo daiktavardiniu būdvardžiu apibūdinamas pagrindinis veikėjas – legendinis prancūzų kino režisierius Jeanas-Lucas Godard᾽as, įkūnytas sparčiai karjeros laiptais lipančio prancūzų jaunosios kartos aktoriaus Louis Garrelio.

Biografinės dramos Le Redoutable veiksmas vyksta 1967-aisiais, Godard᾽ui sukūrus politiškai angažuotą kino juostą Kinietė (La Chinoise) su gausybe citatų iš marksizmo-leninizmo traktatų. Pasakojimo lygmenyje būtų galima išskirti dvi pagrindines linijas: viena vertus, kalbama apie Godardo ir pagrindinį vaidmenį Kinietėje sukūrusios jaunos aktorės Anne Wiazemsky (Stacy Martin) meilės istoriją, kita vertus, dėmesys koncentruojamas į paties Godard᾽o dvasinius pokyčius, kuriuos nulėmė neigiamas filmo priėmimas. Savo asmenybės kvestionavimą paaštrina ir politinis kontekstas (1968-ųjų gegužės įvykiai). Galiausiai, asmenybės krizę gilina ir pagrindinio veikėjo amžius. Kaip teigia Jeanas-Lucas Godard᾽as filme, kiekvienas turėtų mirti, sulaukęs 35-erių, antraip jis taps nusenusiu bambekliu. O pačiam Godardui jau 37…

Ar ilgai truks santuoka? Jean-Luc Godard (Louis Garrel) ir jo žmona Anne Wiazemsky (Stacy Martin).
Ar ilgai truks santuoka? Jean-Luc Godard (Louis Garrel) ir jo žmona Anne Wiazemsky (Stacy Martin).

Jei filmą Jaunasis Karlas Marksas sukūrė puikiai žinomas kino menininkas, intelektualas ir politinis veikėjas iš Haičio Raoulis Peckas, dvejus metus užėmęs savo šalies Kultūros ministro pareigas, juostos Le Redoutable režisierius – ne mažiau garsus Michelis Hazanavicius, kilęs iš Lietuvos žydų. Jau nuo žymiojo Artisto (The Artist; 2011) tarptautinės sėkmės, prakalbta apie Hazanaviciaus sugebėjimą konkrečiam aktoriui pasiūlyti tik jam vienam tinkamą vaidmenį, šitaip į dienos šviesą ištraukiant geriausias aktoriaus savybes. Taip nutiko ir Jeanui Dujardinui, vietinės reikšmės televizijos humoristui, kuris po vaidmens filme Artistas tapo pirmuoju prancūzų aktoriumi vyru, apdovanotu Oskaro statulėle. Kuo ypatinga Jeaną-Lucą Godard᾽ą įkūnijusio Louis Garrelio vaidyba naujausiame Hazanaviciaus filme Le Redoutable?

Akivaizdu, kad ekscentriška, maištinga, drąsi ir laisva Jeano-Luco Godard᾽o asmenybė artima jaunajam prancūzų aktoriui. Mėgdžiodamas ypatingą Godard᾽o kalbėseną ir laikyseną, Louis Garrelis švelniai desakralizuoja po šventa kultūros aureole saugomą legendinio režisieriaus asmenybę. Desakralizacijos procesą išjudina ir filmo literatūrinis šaltinis – buvusios Jeano-Luco Godard᾽o žmonos Anne Wiazemsky autobiografinis romanas Po vienerių metų (Un an après; 2015), kuriame kalbama apie neilgai tetrukusią santuoką.

Du filmai – Jaunasis Karlas Marksas ir Le Redoutable – demonstruoja du kardinaliai priešingus šeimos ir tarpusavio santykių modelius: jei Godard᾽as filme Le Redoutable taip įklimpsta į savo laikmetį ir asmenines problemas, kad užmiršta gyventi čia ir dabar su jį mylinčia moterimi, tai Karlas Marksas (vokiečių aktorius Augustas Diehlis) Raoulio Pecko filme sugeba išsaugoti darnią santuoką su jį palaikančia išmintinga žmona.

Neišskiriami bičiuliai: Friedrichas Engelsas (vokiečių aktorius Stefanas Konarske'is) ir Karlas Marksas (vokiečių aktorius Augustas Diehlis).
Neišskiriami bičiuliai: Friedrichas Engelsas (vokiečių aktorius Stefanas Konarske’is) ir Karlas Marksas (vokiečių aktorius Augustas Diehlis).

Abu filmai verti dėmesio dėl daugybės priežasčių: viena vertus, jų veikėjai – reikšmingos istorinės asmenybės, be kurių neįmanoma įsivaizduoti humanizmo raidos, kita vertus, aktorių sukurti personažai atskleidžia istorines asmenybes kaip gyvus žmones, turinčius savų ydų ir privalumų. Galiausiai šiandienos visuomenė priverčiama susimąstyti ne tik apie esminius istorinius įvykius, paskatinusius socializmo ir komunizmo atsiradimą, bet ir apie tai, kiek ir kokiais aspektais kairiųjų ideologija aktuali šiandien, 2017-aisiais.

 

 

 

Robotas, norėjęs būti žmogumi

Blade Runner 2049. Filmo afiša.
Blade Runner 2049. Filmo afiša.

Robotas, norėjęs būti žmogumi

Karolis Baublys

1982 m. kino teatruose pasirodžiusi niūri Ridley Scotto žmonijos ateities vizija „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner), sukurta pagal fantasto Philipo K. Dicko knygą „Ar androidai sapnuoja elektronines avis?“ (Do Androids Dream of Electric Sheep?, 1968), ‒ vienas iš tų kūrinių, kurie savo laiku buvo nesuprasti nei kritikų, nei žiūrovų, tačiau kurių estetinė vertė išryškėjo bėgant metams. Su laiku bauginančia futuristine estetika pasižymintis Blade Runner įgijo kultinį statusą ir padarė įtaką daugeliui dabartinių kino režisierių: Davidui Fincheriui, Davidui Cronenbergui, seserims Lanai ir Lilly Wachowski, Larsui von Trierui, Chrisui Nolanui, Guillermo del Toro ir daugeliui kitų. Tad sprendimas režisuoti šio žymaus fantastinio filmo tęsinį Blade Runner 2049 kanadiečių režisieriui ir scenaristui Denisui Villeneuve᾽ui buvo tikras iššūkis. Kaip kūrėjas prisipažino viename iš interviu, kurti Blade Runner remake᾽ą – kone savižudiškas aktas, bet būtent tai jį ir suviliojo. „Grįžau ties savo meilės kinui ištakų ir patyriau tą keistą jausmą kurti ką nors nauja iš medžiagos, atklystančios iš mano sapnų“, ‒ teigia Denisas Villeneuve᾽as. Lyg archeologai, režisierius Denisas Villeneuve᾽as ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Ryanas Goslingas pasinėrė į melancholišką, onirinį Blade Runner 2049 pasaulį. Paprastai kino kritikai itin skeptiškai žvelgia į žymių kino kūrinių perdirbinius ar tęsinius (jiems būdingas akivaizdus fantazijos stygius, savotiška kūrybinė atrofija), tačiau ar naujasis Deniso Villeneuve᾽o filmas – tik seno kūrinio tęsinys, neturintis jokių estetinių ambicijų?

Tamsus, futuristinis Blade Runner 2049 pasaulis.
Tamsus, futuristinis Blade Runner 2049 pasaulis.

Siužeto lygmenyje istorija prasideda praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo filmo įvykių. Pagrindinis istorijos veikėjas ‒ jaunas policijos pareigūnas K (aktorius Ryanas Goslingas) – humanoidas, robotas, sukurtas biologinės inžinerijos, priklausantis specialiam „Blade Runner“ likvidatorių padaliniui, kurio užduotis – susekti ir sunaikinti išlikusius seno modelio androidus („replikantus“). Nužudęs vieną seno modelio robotą, K aptinka keistą kapą šalia seno nudžiūvusio medžio. Medicininė ekspertizė atskleidžia paslaptį, potencialiai galinčią sunaikinti žmoniją: kape buvo palaidota androidė moteris, mirusi gimdymo metu. Idėja apie galimą androidų reprodukciją paakina įmonės, gaminančios androidus, viršininką Neanderį Wallace᾽ą (aktorius Jaredas Leto) sukurti ištisas naujų „replikantų“ kolonijas. Siekdamas išsiaiškinti savosios prigimties paslaptį (ar ne jis buvo gimęs iš palaidotos androidės kūno?), K išsiruošia ieškoti legendinio Ricko Deckardo (aktorius Harrisonas Fordas), pradingusio prieš 30 metų, žmogaus, kuris galėtų būti jo tėvas. Pagaliau suradęs savo pirmtaką, pareigūnas K sužino ir skaudžią savosios prigimties paslaptį.

Pagrindinis veikėjas K, žengiantis postapokaliptine dykuma.
Pagrindinis veikėjas K, žengiantis postapokaliptine dykuma.

Ateities pasaulis, vaizduojamas filme, ‒ tai postapokaliptinė dykuma, gaubiama tai šaltos mėlynos, tai keistos oranžinės šviesos. Nudžiūvusio medžio vaizdinys filmo pradžioje tik paryškina prarają tarp anksčiau, kadaise, ir dabar. Pasaulis negyvas, gamta mirusi (civilizaciją ženklina geležinės konstrukcijos: vamzdžiai, plokštės). Fiktyvus gyvybės pojūtis palaikomas kibernetine vaizdinija, skalaujama nesiliaujančių kritulių (lietaus ir sniego). Nuolatinė kūrinyje iškylanti opozicija tarp žmogaus ir mašinos interpretuotina kaip neišvengiamos humanizmo krizės liudytoja: virtualus pasaulis pakeitė realųjį, priversdamas žmogų adaptuotis.

Filmas pasižymi specifiškai lėtu tempu, kuriančiu ypatingą atmosferą. Lėtas ritmas (filmas trunka beveik 3 valandas) ryškina metafizinės melancholijos, nerimo, tuštumos, baimės pojūtį. Toks ritmas laiką paverčia mirties metafora. Ypatingas melancholijos gaubiamas kontempliatyvumas verčia žiūrovą kiekvienoje detalėje įžvelgti sapno atšvaitus. Melancholiškas onirinis ateities pasaulis turi galios įtraukti žiūrovą, hipnotizuoti. Tad filmo Blade Runner 2049 estetika sykiu ir žavi, ir baugina.

Kaip vilties properša niūrioje ateities vizijoje iškyla mašinų noras gyventi ir kovoti už išlikimą taip, kaip tai daro žmonės, priartėti kuo arčiau prie žmogaus, prie jo bruožų, mąstysenos ir… jausmų. Kibernetinių technologijų produkto ‒ Joi (aktorė Ana de Armas) – troškimas tapti realia moterimi ir mylėti K ir kūnu, ir dvasia jai suteikia aukštesnę dimensiją, savotišką mašinos sielą. Pats K istorijos eigoje keičiasi, vedamas iliuzijos būti žmogumi.

Kibernetinę moterį Joi (Ana de Armas) ir androidą K (Ryan Gosling) jungia bendras troškimas - tapti žmogumi.
Kibernetinę moterį Joi (Ana de Armas) ir androidą K (Ryan Gosling) jungia bendras troškimas – tapti žmogumi.

Filmas neabejotinai pasižymi itin kokybiška vaizdo ir garso technika. Prie filmo kūrimo prisidėjo garsus anglų kino operatorius Rogeris Deakinsas, nuolat dirbantis su broliais Joeliu ir Ethanu Coenais. Garso sprendimai suteikia filmui atšiaurumo, savotiško metafizinio siaubo. Prie filmo garsinio lygmens dirbo žymus muzikos kinui kompozitorius Hansas Zimmeris, prisidėjęs prie Ridley᾽io Scotto projektų: Telma ir Luiza (Thelma and Louise; 1991), Gladiatorius (Gladiator; 2000), Hanibalas (Hannibal; 2001). Hansui Zimmeriui teko nelengva užduotis – prilygti (o gal pralenkti?) legendinį graikų kompozitorių Vangelį, kūrusį muziką pirmajai Blade Runner daliai 1982-aisiais. Akivaizdu, kad režisieriui sekasi suburti stiprią techninę komandą: paminėtina, kad kanadiečių garso inžinierius Sylvainas Bellemare᾽as, dažnai dirbantis su Denisu Villeneuve᾽u, buvo apdovanotas BAFTA prizu už geriausią filmo garsą ir Oscaru už garso montažą ankstesniajame režisieriaus projekte ‒ fantastinėje dramoje „Atvykimas“ (Arrival; 2016).

Kibernetinė vaizdinija liudija efektingą kinematografinę estetiką.
Kibernetinė vaizdinija liudija efektingą kinematografinę estetiką.

Blade Runner 2049 žavi estetiniu radikalumu, paverčiančiu dramą apie posthumanizmo krizę ir žmogaus vietą mašinų pasaulyje kinematografinės estetikos iššūkiu, savotiška kinematografinių galimybių projekcija, horizontu į ateitį, siekiančiu išlaisvinti kino estetikos potencialą. Perėmęs pagrindinius pirmojo Blade Runner (1982) stilistikos bruožus, režisierius Denisas Villeneuve᾽as sugebėjo išsaugoti savo autorinį braižą ir sukurti filmą-misteriją, kuriame fikcija pralenkia realybę.

 

Vilniuje septintą kartą susiburs neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Latvijos

Begaso-prizas

Vilniuje septintą kartą susiburs neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Latvijos

Spalio 19 d. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniaus lenkų kultūros namuose organizuoja VII tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti.

Visuomeninė organizacija LŽNS jungia organizacijas, dirbančias neįgalių žmonių integracijos srityje. LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“

Nuolat festivalyje dalyvaujantis molėtiškis poetas Robertas Pikčiūnas sako: „Festivalis – puiki galimybė parodyti bendros kūrybos vaisius ir pamatyti bei įvertinti bičiulių iš visos Lietuvos darbus.“ O kaunietė, judesio teatro atstovė Ernesta Žemaitytė džiaugiasi gerėjančia sveikata: „Šiame festivalyje dalyvauju daug metų. Laimėjome ne vieną „Begasą“. Pirmasis laimėtas dar man sunkiai judant vežimėlyje, dabar žengiu į sceną savo kojomis.“

Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintis artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 10 teatrų

Atidarant festivalį jo dalyvius žada pasveikinti LR  socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, LŽNS prezidentė R. Kavaliauskaitė ir lenkų neįgaliųjų asociacijos ,,LitPolinva“ pirmininkas Gžegožas Saksonas. Renginį ves LŽNS muzikinio teatro trupės ,,Impulsas“ atlikėjai ir aktorė Saulė Degutytė.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas. Džiaugiamės, kad šiemet pavyko užmegzti bendradarbiavimo ryšius ir su Latvijos teatru.“

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, aktoriai Rasa Kulytė – Polini ir Saulius Čėpla, teatro apžvalgininkas Ridas Viskaukas) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiai įteiks didįjį „Begasą“.

Tradiciškai festivalyje išsiskiria judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Parduotas brolis“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – judesio miniatiūrą ,,Vanduo – tai gyvybė“ (rež. Titas Varnas), o Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – fantaziją Vincento van Gogo paveikslų temomis ,,Mergina baltume“ (rež. Virginijus Bortkevičius)..

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos ,,Plungės viltis“ teatro grupės „Kaukė“ vaidinimas ,,Baba ir brolis“ (vadovė Romualda Šimkuvienė), Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupės „Molėtuvka“ vaidinimas ,,Noriu į Molėtuvką“ (vadovas Pranas Pliuška), Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupės ,,Palėpė“ pasaka ,,Amatą mokėsi – išsigelbėsi“ (vadovės Marcelė Danutė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Kai kurie teatrai kūrybinės atramos ieško lietuvių literatūroje. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo grupė ,,Lyra“ žiūrovams pasiūlys trumpas istorijas pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygą ,,Apie daiktus“ (vadovai Darius Rakauskas ir Stanislovas Karalius), Lavėnų socialinės globos namų teatro trupė – inscenizaciją pagal Petro Cvirkos apsakymą ,,Kurpės“ „Tarnaitės Domicelės gyvenimo istorija“ (vadovas Sigitas Paliulis), Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studija ,,Arka“ – spektaklį ,,Barbora pasiskubino“ (pagal Liudvikos Didžiulienės – Žmonos kūrinį; vadovė Rima Žostautienė).

Festivalyje pirmą kartą dalyvaus svečiai iš Latvijos pozityvių žmonių teatras ,,Be sienų“ suvaidins jausmingą spektaklį ,,Kitoks iš Noterdamo“  (vadovė Zanda Vitola).

Įėjimas į renginį – laisvas. Kultūrinę iniciatyvą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

 

LŽNS informacija

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU