Gintarė Adomaitytė. Kur iškeliauja knygos

Knygynas-barža Londone. Čia galima rasti tiek skaitytų, tiek visai naujų knygų. Neringos Dangvydės nuotrauka
Knygynas-barža Londone. Čia galima rasti tiek skaitytų, tiek visai naujų knygų. Neringos Dangvydės nuotrauka

KUR IŠKELIAUJA KNYGOS

Gintarė Adomaitytė

Įžanga. Arba šiek tiek apie antis

Ar prisimenate jaunąjį Kolfildą? Tą, iš J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“? Ir jo klausimą – vieną iš daugybės klausimų – taip ir likusių be atsako. „Aš gyvenu Niujorke, todėl galvojau apie tvenkinį, kuris yra Centriniame parke, netoli Pietinio išėjimo. Spėliojau, ar jis jau bus užšalęs, kai grįšiu, o jei taip, tai kur dėsis antys. Įdomu, kur jos dingsta, kai vanduo sušąla į ledą? Gal kas atvažiuoja sunkvežimiu, sugaudo jas ir nugabena į kokį zoologijos sodą? O gal jos pačios išskrenda kur nors?“

Jei Kolfildas gyventų šiais laikais, kažin ar jį kamuotų panašaus pobūdžio klausimai. Sėdėdamas ant suoliuko prie ledėjančio tvenkinio, nuo šalčio grumbančiais pirštais jis spaudytų išmanųjį. Dėl ančių likimo vargti ilgai nereikia…

Man rūpėjo kitas klausimas: kur dingsta knygos, kai skaitytojų širdys sušąla į ledą? Kitaip tariant, kur mes, knygiai, dedame (ne)mylimas knygas, tuštindami savo lentynas?

Buvau viena tų, kurie kategoriškai teigia: svarbiai knygai namuose vietos visada atsiras. Tik tas svarbumas… Augau, brendau, senau – keičiausi. Kai kurios knygos keitėsi ir vis dar keičiasi kartu su manimi. Gal beveik visos. Vienos nukeliavo banalybių žemėn, kitos priešingai – pasidengė išminties dulkėmis.

Pabandžiusi internete paieškoti atsakymo į klausimą „Kur iškeliauja knygos“, atsakymų beveik ir neradau. Bene įdomiausią, tikrai išsamų pasakojimą parašė žurnalistė Giedrė Milkevičiūtė, kolegiškai dalinuosi nuoroda: http://www.savaitė/lt/panorama/situacija/2136-senu-knugu-gelbetojai-neleidzia-joms-numirti:html

Po Vilnių ir kitus miesto pabarstytos „lesyklėlės“, bibliotekų mainų lentynos, bukinistų knygynai, interneto  svetainės – tai jau nebe naujiena.

Ar tikrai?

Dovanų Karaliai

Kartą kitą esu patekusi į iškilmes, kuriose džiūgavo gražūs, protingi, turtingi, verslūs žmonės. Štai iš jų ir išgirdau „naujieną“: bibliotekos skursta, neverta į jas eiti. Jie visi tarė „bibliooootekos“, kirčiuodami ir neįtikėtinai ilgindami antrąjį skiemenį.

Netvirtinčiau, kad bibliotekos sprogsta nuo turto, tačiau pabandykime perskaityti bent dalį to, kas jose sukaupta. Vis dėlto ir bibliotekų darbuotojams turėčiau šiokią tokią pastabą: buvo laikai, kai jie iš tiesų dažnokai vartojo žodį „skurdas“, minėdami savo sudėtingą dalią. Skaitymo skatinimui tai nepadėjo – nė trupučio.

Dar tame pokylyje išgirdau pasakojimų apie „labdarą“. Kai miršta sena tetulė, jos asmeninė biblioteka gabenama į netoliese esančius… vaikų globos namus. Naiviai tikima, kad vaikams patiks serija „Drąsiųjų keliai“ – mes vaikystėje ją godžiai skaitėme. Taip, tikrai, skaitėme. Juk ten visada – beveik visada – būdavo kūrinys, verstas ar iš anglų, ar iš prancūzų kalbos. Vienas iš trijų. O kiti du? Jie pasakojo apie šaunius šnipus, milicininkus, slaptųjų tarnybų darbuotojus, besiaukojančius dėl socializmu alsuojančios tėvynės – Bulgarijos, Lenkijos, bet dažniausiai – Sovietų Sąjungos.

„Atrinkau knygas, kurių man nereikia, ir išvežiau į Rytų Lietuvos mokyklas“, ‒ kiek kartų esu girdėjusi apie „misionierių“ veiklą. Kitaip tariant, ne tik išsivaliau lentynas, bet ir pelniau geradario vardą… Juk dovanoju!

Ilgokai maniau, kad prezidentės skelbiamos Knygų kalėdos pakeis „Dovanų Karaliaus“ mąstymą. Juk visada pabrėžiama, kad bibliotekos laukia naujų knygų.

Manote, pakeitė? Anaiptol.

Miškuose prisiglaudusios nedidelės gimnazijos bibliotekininkė pasakojo, kad knygų atvežama daug – net dėžėmis. Ir visos senos – moraliai, vizualiai, kai kurios – net kenksmingos, agituojančios vis už tą pačią neaprėpiamą sovietinę tėvynę. Ir pabandyk jomis atsikratyti! Jas atvežė įtakingos politikės giminaičiai. Ką žinai, gal ateis patikrinti po metų kitų, ar gerai saugomos?  Neduokdie, politikė supyks.

Jei jūsų namuose glūdi daugybė knygų (manau, kad daugybė – kitaip kažin ar skaitytumėte šį rašinį), turite būti itin atsargūs kviesdami svečius. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jei ankštame bute lentynos iki lubų, tai dar vienai (ir antrai, trečiai, dešimtai…) knygai vietos atsiras. Ir atsiranda – jei tą knygą renkuosi pati. Kas kita, kai kiekviena proga man įteikiama dovanotojui nebeįdomi, nebeaktuali, tiesiog nepaskaitoma dėl per smulkaus ar nublukusio šrifto knyga – klausykite, žmonės, nejaugi mano namai panašūs į šiukšlių konteinerį?

Šiukšlyno istorijos

Nemanau, kad trenks perkūnas iš giedro dangaus, kad prasmegsiu skradžiai žemėn, jei prisipažinsiu: taip, esu viena iš tų, kurie šį bei tą iš savo asmeninės bibliotekos pradangino būtent šiukšlių konteineryje. Tame, kuris skirtas popieriui… „Misija“ ne tokia jau lengva: vis dairiausi per petį, ar nestovi šalia stropūs piliečiai. O juk stovėjo – ne kartą…

„Tai gal duokite man tą knygą“, ‒ pašaipiai ištarė pilietis, kai jau beveik atsikračiau labai raudonu leidinėliu. Jau tokiu raudonu – ir viršeliai, ir turinys… Ką darysi – atidaviau.

Esama stropių moteriškių. Jos savanoriškai perknisa konteinerius – visus, kiek tik pasiekia ranka. Norėčiau šiokios tokios konteinerių kultūros – jei jau įmečiau ten ką nors, tebūnie, telieka.

Nesulauksi!

Tos moterys ištraukia, iškelia, išrikiuoja nušiurusius drabužius, prarūgusius konservus, papelijusią duoną. Ir knygas… Šlamšto bibliotekėlė iš mano namų rikiuojasi ant konteinerio krašto – aš dėl jos kalta. Labai kalta.

Nežinau, kas tos aktyvistės. Tikrai ne benamės. Gal tik moterys, šventai tikinčios, kad benamiai globojami būtent taip.

Apie benamystę kita kalba.

Ne kartą mačiau, kaip Žirmūnuose, ant suoliukų, tie žmonės sklaido surastą leidinį, ima skaityti, įsigilina… Regėjau, kaip retsykiais jie rausiasi bibliotekų mainų lentynose.

Negalima nemėgti benamių: lazdos, terbos ir tiurmos neišsižadėk. Galbūt jie pasičiumpa knygų glėbį laužui – tebūnie. Senoji, geroji Hectoro Malot knyga „Be šeimos“ kažin ar suliepsnos jų ugnelėje. O jei ir taip – tai „į temą“.

Man keisti ne benamiai. Keisti žmonės, kurie lieja ašaras skaitydami apie benamius, o juos sutikę – baidosi. Taip – tai visuomenės bėda ir liga, tai skaityklų, atvirų visiems,  nelaimė, tai begalė graudžių, agresyvių, stulbinančių istorijų.

Tai – gyvenimas, nubloškiantis svajingą knygę ar knygių nuo debesų į žemę, tai – patirtis, kurios neišmainysi.

Mainai

Viešosiose (o ir kitose) bibliotekose įkurdintos mainų lentynos yra mano džiaugsmas. Man regis, pirmą kartą tokią pamačiau Kauno viešojoje bibliotekoje ir ilgai negalėjau patikėti: ką, ar tikrai? Galiu imti? Nieko pati nepalikdama? Paėmiau knygą tik tada, kai man ją darbuotojai  įteikė: imkite, imkite…

Dabar man įdomios ne tik knygos, ten priglaustos, laikinai apgyvendintos. Įdomūs ir žmonės, po jas besirausiantys. Jie retokai išsineša tą ar kitą leidinį, bet atidžiai pavarto vieną, kitą, trečią. Padūsaudami ar pakikendami: kiek prisiminimų, kiek nuostabos!

Tos lentynos gelbėjo mane, kai Ignalinoje kūrėme namus. Šį tą skaityti atsivežėme, bet nedaug. Parsinešiau iš bibliotekos knygas, kurių nereikėjo kitiems. Po kurio laiko, kai atsigabenau savąsias, svetimas išnešiau. Ne visas. Spėju, kad „Rugiuose prie bedugnės“, padėjusi man pradėti šį pasakojimą, taip pat – iš mainų lentynos. Manąją, senesnio leidimo, kažkas pasiskolino – visiems laikams. Tebūnie.

Net šiandien, prieš pradėdama rašyti šį pasakojimą, Ignalinos viešosios bibliotekos lentynose pasirausiau. Ieškojau įkvėpimo. Ir radau. Mano rankose (ir mano namuose ilgam) – Justino Marcinkevičiau raštų V tomas. 1983 metai, „Vaga”. Tiražas  30 000 egzempliorių. Kaina 1 rublis 90 kapeikų.

Ką galėjai už juos nusipirkti?

Mano sutuoktinis tvirtina: dvi taureles citrinų likerio, du puodelius kavos… Merginą jau gali kviesti į kavinę. Belieka priminti, kad jauno specialisto (ką tik baigė aukštąją, pradėjo dirbti) alga buvo 101 rublis, jei pasisekė – gal ir daugiau, net 120.

Niekada neatsakysiu į klausimą, kur ištirpo 30 000 tiražas. Arba: kodėl Justino Marcinkevičiaus raštų nebuvo mūsų namuose. Matyt, todėl, kad pažinčių knygynuose neturėjome, kyšių nešti nemokėjome… Šis V tomas man svarbus, nes jame proza. „Pušis, kuri juokėsi“. Tiek smerkta, tiek teisinta – bet ar tikrai tų žmonių, kurie apysaką atidžiai skaitė? Štai baigsiu šį rašinį ir atsiversiu V tomą, ir perskaitysiu, ir pagaliau turėsiu savo nuomonę.

Prisimindama anuos laikus, kai neva visi skaitė, gūžiuosi, net krūpčioju. Nei skaitė, nei ką. Tik šypt ir vypt knygyno vedėjai, tik dovanėlė jai iš po skverno, tik keli pataikaujantys žodžiai – knygą turi. Bet su prieskoniu: žeminaisi. Dėl deficito, dėl to, kad pasigirtum svečiams: turiu!

Kiek knygų mainų lentynose esu palikusi aš?

Daug. Labai daug. Barjero būta… Jis tirpo ir visiškai ištirpo, kai suvokiau: dalis mano atneštųjų keliauja į bibliotekos fondus – kokia laimė, nepražus! Šį tą pasičiupdavo skaitytojai – labiausiai apie mezgimą, virimą… O visa kita?

Kur iškeliavo?

Kelionė pas bukinistus

Vieną gražią vasaros dieną po senų knygų parduotuves nutariau pasidairyti ir aš. Palikau nuošalyje žymųjį „Minet Vinetu“, nėjau į Užupį. Ten – inteligentų sambūris, ten – renginiai, ten – kas kita…

Labiau rūpėjo Lazdynai, Karoliniškės…

Ir ką jūs manote?

Lazdynuose, „Pelėdų knygose“,  gavau retą progą: pasikalbėjau su viena iš pirkėjų apie Viktorą Dragunskį… Maniau, kad tik aš viena prisimenu šį rašytoją… Aktorių, cirko klouną… Nelabai kam bežinomą… Beje, Dragunskio kūrybos tą kartą knygyne nebuvo, bet geras pokalbis šiek tiek atstoja knygą.

Nusipirkau Bronės Katinienės „Ilgą kelionę“ – mokytojos, dėstytojos prisiminimus (2010 metai, Rašytojų sąjungos leidykla). Tobulai atitinkančius mano šių dienų tyrinėjimus. Bet tai kita, visai kita istorija…  Ak taip, išleidau 3 eurus. Niekada jų nepasigesiu. Ir dar… Kai kurias knygas ten dovanoja. Gausybę meilės romanų, begalę… Nemokami saldumynai.

Knygynas „Geros knygos“ pakeitė vietą – radau jį Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, Spaudos rūmų kaimynystėje. „Salėje esančias knygas įkainojate, kiek Jums jos atrodo vertos“, – štai kokį ten pamačiau užrašą.

Įkainoju aš?

Pažįstu kelis jaunus žmones, kurie „Gerų knygų“ dėka naujuose savo namuose sukaupė orią biblioteką. Vyresnius privalau perspėti: nemanykite, kad visa tai, ko jums nereikia, knygynas nupirks. Šį tą priglausti gali. Renkasi jie – ne jūs.

Kalvarijų gatvės knygynui skirsiu kelis rūsčius žodžius. Tik įeinu – ir ką matau? Aido Jurašiaus „Akmenėlių pasakas“ už 5 eurus. Knyga puiki, tikrai verta penkių ar dešimties eurų. Bėda kita: ją išleido Fondas, savo leidinius dovanojantis. Dalinantis Knygų mugėse, renginiuose. Apie dovanojimą juodu ant balto rašoma ketvirtame viršelyje. Matyt, per smulkiomis raidėmis…

Arba: gal tų dovanų pažerta per dosniai, be atrankos, be nuovokos. Kartą kitą esu stebėjusi: Fondas dalina knygas beveik kaip plytas, ryšulių neišvyniodamas, net  nepasidomėdamas, ar apdovanotieji ras, kur jas dėti.

Prie (ne)apleistų geležinkelių

„Šiandien tūkstančiai mūsiškių bastosi keliais, prie apleistų geležinkelių; iš pažiūros mes valkatos, bet mūsų galvose ištisos bibliotekos. Iš pradžių viskas vyko savaime. Kiekvienas turėjo kokią nors knygą, kurią norėjo atsiminti.“

Ar pamenate, kuri knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio pasakoja apie knygas?

Žinoma, Ray᾽aus Bradbury᾽io „451 laipsnis Fareinheito“. Manau, kad geležinkeliai ten įrašyti ne šiaip sau. Traukinys ir knyga – tartum giminiuojasi.

Traukiniais keliauju dažnai. Esu mačiusi ne vieną stotį. Knygos – štai ko jose trūksta. Ir stotyse, ir pačiuose traukiniuose. Ar įsivaizduojate, kaip mūsų kelionę paįvairintų dovanojamos, keičiamos, mainomos, kuo ramiausiai vagone paliekamos (arba namo pasičiumpamos) keliaujančios  knygos?

O pabaigai…

Vis dėlto reikėtų atsakyti į klausimą: kur jos iškeliauja? Atsakymas vienas vienintelis: bibliotekų nurašytos knygos keliauja į Grigiškes.

Esu girdėjusi ne vieną istoriją apie knygų kerštą. Štai viena bibliotekininkė, jas tempdama į „paskutinę kelionę“, išsinarino ranką, kita paslydo ant laiptų, trečią naktimis aplankė vaiduokliški sapnai, o ketvirta…

O ketvirta prisiminė Bernardą Brazdžionį. Ir bandė deklamuoti pati sau jo žymiąsias eiles: „Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne“. Taip jau nutiko, kad padeklamavo kitaip: „Knygos miršta…“.

Grįžusi namo ji dar ilgai skaitė Brazdžionį, paliktą skaitytojų mainų lentynoje ir… nurimo.

Mes mirtingi  – žmonės, knygos, gėlės, bet ar įmanoma su tuo susitaikyti? Kas pagelbės? Žmonės ar knygos?

Užupio knygų namelis naktį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Užupio knygų namelis naktį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Straipsnis buvo publikuotas: http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-653778783

Gintarė Adomaitytė. Apie dvarus dvarelius ir jų galią

Kazokinės kluonas
Kazokinės kluonas

Apie dvarus dvarelius ir jų galią

arba keli žodžiai apie projektą ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“

Gintarė Adomaitytė

Sentimentali įžanga

,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ – kam kiltų noras ginčytis? Vaizduotę žadina patys dvarai, jų prašmatnumas ar graudūs likučiai – net jei apie jų istoriją nežinai visai nieko arba žinai labai nedaug.

Buvo metas, kai mėgau griuvėsius. Merkinė ir Jašiūnai Šalčininkų rajone – tos vietos, į  kurias dažnokai dundėdavo mūsų ,,karieta“…  O kartu su mumis – ir Oskaro Milašiaus poezijos tomelis, knygiams labai gerai žinomas 1981 metų leidimas, verstas Valdo Petrausko. Gal atsimenate eilutes iš eilėraščio ,,Karieta, sustojusi naktį”: ,,Tamsūs, tamsūs namai. / Surūdijusios spynos, / Vynuogienojai išdžiūvę, / Vartai užsklęsti, / Langinės  uždarytos, / Alėjose jau šimtas metų nenugrėbti lapai. / Visi tarnai išmirę. / Aš nieko nebeprisimenu.“

Merkinę ir Jašiūnus senokai apleidau, nutolau ir nuo jų, ir nuo ,,karietos“ savininko. Jie kilo, kuo gražiausiai tvarkėsi ir be mano sentimentų, melancholijos, drįsčiau ištarti – meilės. Jie – tai Merkinė, pasitinkanti sutvarkytais (kad ir kaip keistai skamba), saugomais griuvėsiais, tai Jašiūnai, plačiai atveriantys rūmų vartus klasikinės muzikos mėgėjams.

Vėjai nubloškė mane į kitą kraštą. Kartu su manimi – ir senąjį Oskaro Milašiaus tomelį. Jį atsiverčiu beveik visada, kai tik kyla noras ar pareiga rašyti apie dvarus, palivarkus, rūmus ir rūmelius. ,,Klausykitės vėjo ūžesio naktį / Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio, / Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…“

Šiek tiek žemiškų minčių…  

O dabar pamirškime – trumpam pamirškime – ir Oskarą Milašių, ir vėjo ūžesį, ir alėjas. Žmonės, besiilgintys romantikos, kartais privalo būti itin žemiški, praktiški ir net nuobodūs. Man regis, tikrai tokie esame, kai sėdame rašyti projektų. Norom nenorom privalai savo norus, svajones, įsivaizdavimus aprengti biurokratiniais drabužiais pagal siūlomą standartą, kad būtum suprastas ne tik bendraminčių, bet ir ekspertų, kurių gal niekada gyvenime nematei ir nematysi, į svečius nepasikviesi, prie kavos puodelio nediskutuosi, idėjos neapginsi.

Ignalinos viešosios bibliotekos projektas ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ pirmąjį kartą ekspertų neįtikino ir Lietuvos kultūros tarybos palaiminimo negavo. Buvau viena iš tų žmonių, kurie skatino ir drąsino projekto vadovę bibliotekininkę Laimą Andrijauskienę paraišką tobulinti ir kartoti – būtinai kartoti! Štai kodėl žinią apie laimėjimą sutikau taip džiaugsmingai, lyg tai būtų ir manoji pergalė.

Mano kompiuteryje atsirado nauja byla. Pavadinau ją ,,Laimos dvarai“. Byloje jau dabar gausybė nuotraukų ir šiek tiek užrašų – atminčiai, ateičiai…

Dabar, kai projektas tikrai įsibėgėjo, kai paaiškėjo, kad jis įdomus ir reikalingas, galėčiau jo pavadinimą net ir perfrazuoti: ,,Dvarų istorija skatina diskutuoti“. Mane tikrai – visų pirma su savimi. Nė kiek ne mažiau – ir su tais, kurie kartu su manimi dundėjo į Vidiškes, Kazitiškį, Kazokinę. Tiek naujo – nematyto ir negirdėto. Tiek žinių, o kartu – ir keisčiausių minčių.

Projekto vadovė Laima Andrijauskienė
Projekto vadovė Laima Andrijauskienė

 Vidiškėse  

Projekto atidarymo iškilmės vyko Vidiškėse. Jų dvaras jau senokai turi savininką ir šeimininką Kęstutį Mozerį. Natūralu, kad panorėję pamatyti šias valdas, žvelgsite pro tvorą – juk privatu.

Kita vertus, jei tikrai rūpi apsilankyti, vartai jums bus atverti. Bent jau aš pirmąjį kartą ten patekau per Poezijos pavasario skaitymus, antrą – per Tarmių metams skirtą sodų bendrijos renginį, vėliau ir vėl klausiausi poezijos, tik šį kartą – mėgėjiškos, skaitomos Vidiškių gimnazijos mokinių ir mokytojų.

Šią vasarą – jau ketvirtas kartas. Norinčių buvo tiek daug, kad į salę nebetilpau, leidau sau prabangą – paklajoti po parką ir ramiai pasvajoti… Ilsėtis senų medžių paunksmėje – argi tai ne prabanga?

Vidiškių senųjų gyventojų nuotaikos visai kitokios: jiems čia svarbi, savaip brangi, prisiminimų sklidina vieta. Ne tik anų laikų kolūkio kontora, bet ir šioks toks kultūros prieglobstis: šokiai, filmai, pasimatymai… Vietiniai žmonės iš arti matė ne vieną gaisrą, paskutinį kartą dvarvietė pleškėjo 2006 metais.

Pliateriai, Kaminskai, Pimenovai – tai šeimos, kadaise valdžiusios Vidiškes ir jų apylinkes. Jų palikimas man mielas dėl asmeninių priežasčių: blogai jaučiuosi prie rūmų, panašių į tortus, nė kiek ne geriau ir parkuose, kuriuose augalija išrikiuota kaip klusni kariuomenė. Čia kitaip. Paprasta. Kuklu. Jauku.

Vidiškėse.
Vidiškėse.

O pats renginys?

Į svečius atvykęs Knygos teatras, trys jo aktoriai (Redita Dominaitytė, Aura Garmutė, Vaidotas Žitkus) atkūrė Jurgos Ivanauskaitės noveles iš knygos ,,Pakalnučių metai“. Buvo įsijautusių, net susigraudinusių, buvo ir nusivylusių. Nelygu, kaip vertiname Jurgos Ivanauskaitės kūrybą.

Pabaigoje į veiksmą aktoriai įtraukė publiką. Ir vėl: vieni noriai kilo nuo kėdžių, ėjo vaidinti, kiti gūžėsi ar net skubėjo palikti salę. Interaktyvūs sprendimai vis plačiau plinta po Lietuvą, sulaukdami kuo įvairiausių nuomonių. Ar jie žadina vaizduotę? Taip. Ar ugdo intelektą? Kartais, galbūt… Ar skatina diskusijas? Taip, taip, taip!

Kazitiškyje  

Raudono mūro Kazitiškio bažnyčią tikrai pastebėsite, jei tik važiuosite iš Ignalinos į Zarasus. Ji svarbi, žinoma, kad svarbi, bet jei kils noras pailsėti, prisiminkite, kad Kazitiškyje yra ir parkas.

Iš senosios Mikuličių šeimos dvarvietės neliko beveik nieko. Laimei, bibliotekininkė Henrika Servutienė spėjo užrašyti dvare kambarine tarnavusios Emilijos Čičelytės-Mateikienės prisiminimus. Juos ir išgirdome – prieš pradėdami kelionę po parką. Nors…  ,,Ponia niekam neleisdavo eiti į parką“ – liudijo prisiminimų autorė.

Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.
Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.

Mus vedžiojo profesorius Remigijus Noreika – šalia to parko augęs, jau vaikystėje medžius tyrinėjęs, spėjęs pažinti juos gal net geriau nei žaidimų draugus. Štai tą europinį  maumedį ir aną baltažiedę akaciją, žinoma, ir paprastąsias alyvas, ir pilkąją tuopą, ir retenybe tampantį uosį ‒ uosynai Lietuvoje serga… Senojo ąžuolo kamieną būsimas profesorius ėmė matuoti dar besimokydamas Kazitiškio aštuonmetėje.

Kartu su profesoriumi mus vedžiojo ir dr. Bronius Šablevičius, renginiu šiek tiek nusivylęs: kas galėjo pamanyti, kad jo paskaita sutrumpės vien dėl to, kad parko žolė nušienauta. Kaip parodysi retą augalą?

Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje
Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje

Vis dėlto vieną retenybę Kazitiškis turi ir joks šienavimas jos nesunaikins: tai – dvaro tujų alėja, tapusi žaliąja miestelio gatve.

Praėjo tik viena savaitė po mūsų kelionės į Kazitiškį, o po Ignalinos kraštą pasklido naujiena: parko terasose jau ima lankytis ir fotografuotis jaunavedžių poros.

Kazokinėje

Kazokinė (jai kiek daugiau nei 400 metų) beveik prie plento – matysite ją, važiuodami iš Švenčionių į Ignaliną.

Ar verta užsukti?

Taip. Jei tik nebijote stiprių įspūdžių…

XVIII amžiuje klestėjęs Bortkevičių dvaras pasitiks jus griuvėsiais ir Sosnovskio barščių plantacijomis. Prie dūlančių arklidžių ir rikiavomės į simbolinį 100-ą. Stovėjau antrojo nulio apačioje, bandydama spėlioti, kaip visa tai atrodo iš šono. Ir pamačiau – ne tik iš šono, bet ir iš viršaus. Virš mūsų skrajojo ir visą sąlyginį grožį filmavo Algirdo Panavo valdomas dronas. Tas mūsų šimtukas nebuvo toks dailus, kokį matėme Dainų šventės Šokių dieną. Bet… Jis dvelkė laisve, džiugesiu, natūraliu judesiu. Ir liūdesiu… Gaila tos Kazokinės: senasis kluonas sudegė tik prieš du mėnesius – net lakiausia vaizduotė neatsakys į klausimą, kas ir kodėl jį padegė.

Kazokinės arklidžių fragmentas.
Kazokinės arklidžių fragmentas.

Dr. Salvijaus Kulevičiaus paskaita ,,Lietuvos dvarų pasaulis: praeitis, palikimas, reikšmė“ privertė susikaupti, stebėtis, mąstyti, prisiminti ar sau prisipažinti: šio bei to dar negirdėjai, nežinojai, neišmokai… Paveldosaugos žinovas rėmėsi ir istoriniais šaltiniais, ir lietuvių literatūros klasikais, ir tautosaka. Auditorija, įsitaisiusi ant suoliukų ar žolėje, kaip piknike, smagiai sujudo, išgirdusi: gali būti, kad dešimtadalis čia susirinkusiųjų – bajoriškos kilmės. Kodėl? Lenkijoje ir Lietuvoje kilmingų būta itin daug – net 10 procentų gyventojų turėjo teisę rinkti valdovą, užimti valstybinius postus.

Salvijus Kulevičius pagarbiai minėjo Lietuvos bajoraites Juliją Beneševičiūtę (Žemaitę), Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Mariją Pečkauskaitę (Šatrijos Raganą), seseris Sofiją ir Mariją Ivanauskaites (abi rašė Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu). Jos visos gaivino Lietuvos kultūrą, jų raštai padeda mums suvokti anų laikų dvarų ir dvarelių nuotaikas.

Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius
Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius

Neiškęsiu nepapildžiusi sąrašo: Česlavas Milošas (Czeslaw Milosz). Jo ,,Izos slėnis“ (vertė Algis Kalėda) užburia nuo pirmųjų sakinių: ,,Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu“.

,,Meno bangų“ klausimas lektoriui skambėjo taip: ,,Kaip patartumėte gelbėti šiuos griuvėsius?“ Salvijus Kulevičius atsakė klausimu: ,,Ar jie jums reikalingi?“ Auditorija ir vėl sujudo: ,,Žinoma, taip, kam klausti…“ Lektorius paminėjo Merkinę – tą, kuri Šalčininkų rajone, jos Paulavos respublikos tvarkingus, prižiūrimus griuvėsius. Nuo jų ir pradėjau šį savo pasakojimą…

Versdama kalendoriaus lapelius matau, kad ketvirtajame projekto renginyje rugpjūčio 4 dieną nedalyvausiu – neaplankysiu Meikštų dvaro Lietuvos pakraštyje, na, niekaip negalėsiu persiplėšti į dvi dalis. Laimei, projektas tęsis ilgai, net iki gruodžio – laukia Antaprūdė, Senasis Daugėliškis, Paliesius…

Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.
Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.

Nuotraukos iš Ignalinos bibliotekos archyvo.

 

 

 

Rezistencijos poezija šiuolaikinėje animacijoje: Wesas Andersonas

Naujasis išradingojo Wes Anderson filmas - satyriška animacinė drama "Šunų sala" (2018).
Naujasis išradingojo Wes Anderson filmas – satyriška animacinė drama “Šunų sala” (2018).

Rezistencijos poezija šiuolaikinėje animacijoje: Wesas Andersonas

Karolis Baublys

Šiandieninio kino mėgėjams nereikia pristatinėti amerikiečių režisieriaus Weso Andersono: išsiskiriantis savitu satyriniu stiliumi, artimu absurdui, spalvingais (pastelinių spalvų) interjerais ir dar spalvingesniais ekscentriškais herojais (primenančiais marionetes), šio režisieriaus kinematografinis pasaulis žavi simetrija, linijinėmis konstrukcijomis ir autentiška retro estetika. Naujasis režisieriaus kūrinys – animacinė satyra Šunų sala (Isle of Dogs; 2018) – tai politinė parabolė apie kolektyvo dvasią, vienybės galią ir pavergtųjų kovą už laisvę ir lygybę.

Animacinio filmo laikas lieka neįvardytas, šitaip žiūrovui suteikiant galimybę korumpuotoje ir autokratinėje futuristinės Japonijos politinėje sistemoje įžvelgti Donaldo Trumpo ar Vladimiro Putino kontūrus. Kilus didelei epidemijai, šunys apkaltinami ligų nešiojimu ir deportuojami į nuošalią salą, kurioje išpilamos… šiukšlės. Žmonių balsais kalbantys šunys virsta kinematografine rezistencijos metafora: filme fiksuojamas politinės krizės periodas, kuomet pavergtųjų klasė sukyla prieš pavergėjus. Ne viename epizode jaučiamos nuorodos į Karlo Marxo Kapitalą: keturkojams herojams svarbus ne kovos tikslas, o pati kova.

Stilingasis amerikiečių režisierius Wesas Andersonas itin vertinamas Prancūzijoje.
Stilingasis amerikiečių režisierius Wesas Andersonas itin vertinamas Prancūzijoje.

Segregacija, korupcija, nelygybė, ‒ prieš šias blogybes nukreipta politinė Weso Andersono parabolė, kurią galima įvardyti kaip savotišką chorinį filmą (valkataujančių šunų gauja veikia kaip vienas organizmas). Nors personažai kalba žmonių balsais, save suvokia kaip šunis: rausiasi šukšliadėžėse, kandžiojasi, vaikšto keturiomis. Vaikščiojimas keturiomis virsta net savotiška žvilgsnio kampo metafora (į pasaulį herojai žvelgia iš apačios, šitaip vizualiai įkūnydami nusižeminimo idėją). Skirtingai nei jaunuolis Zero, – pagrindinis veikėjas iš komedijos The Grand Budapest Hotel (2014), – šunys, būdami keturkojai, nėra pajėgūs užimti dominuojančiųjų pozicijos. Socialinių viršūnių būtis jiems nepasiekiama. Tačiau čia ir slypi Weso Andersono žaidimo taisyklės – svarbu ne dominuoti, bet rezistuoti.

Penki pagrindiniai "Šunų salos" herojai.
Penki pagrindiniai “Šunų salos” herojai.

Vienas iš labiausiai pavykusių filmo aspektų – įtikinanti ir motyvuota pusiausvyra tarp žmonių ir gyvūnų. Bet kuriame kitame filme, kur veiktų žmonės ir gyvūnai, žiūrovas nevalingai tapatintųsi pirmiausia su žmonėmis. Šunų saloje vienintelis personažas žmogus, su kuriuo būtų įmanoma tapatintis, yra mažas berniukas, vardu Atari, atvykstantis į salą ieškoti savo ištikimo šuns, vardu Spots. Tačiau berniukas kalba japoniškai ir jo kalba neverčiama. Tokiu būdu žiūrovas užima suglumusių šunų poziciją, kurie iš paskutiniųjų stengiasi suvokti, ką Atari stengiasi pasakyti. Berniukas tampa savotišku gidu, kuriuo šunys seka, genami intuityvaus pasitikėjimo, tačiau susikalbėjimo verbalios kalbos lygmenyje nėra. Žiūrovas šiuo atžvilgiu supranta šunis ir tapatinasi su jais, o ne su berniuku.

Išradinga, žaisminga, sąmojinga Šunų sala – tai vykęs bandymas metaforiškai demaskuoti politinį šiandieninio pasaulio terorą. Per valkataujančių ir užguitų šunų paveikslus atskleidžiama žmonijos būtinybė nepasiduoti blogiui.  Pasipriešinti engėjams – kiekvieno mąstančio ir empatiško individo pareiga. Įvairiais filmo lygmenimis demonstruojama kova tarp cinizmo ir teisingumo, melo ir progresyvių idėjų nepaliks žiūrovų abejingų.

 

 

Adomas Vasiliauskas. Eilėraščiai

Žvilgsnis į Nerį. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žvilgsnis į Nerį. Neringos Dangvydės nuotrauka

Siūlome keletą vilniečio abituriento Adomo Vasiliausko, šių metų JFK poezijos  sekcijos III vietos laimėtojo, eilėraščių iš rinkinio „¾ po pirmos“

 

Pamišimas

Taip sapnuoja tave

Nesustodama

Mano meilė

Kas vakarą atsivesdama

Tave štai čia

Prie Neries

 

Rūkui tavo kaklą

Bučiuojant

Rasos lašams

Tavo ausų galiukus

Glostant

Neris išteka

Iš tavo plaukų

Ir nesuteka

Niekur

 

Neranda manęs

 

Pagoniškos vaikų tradicijos

Tėvai tapo dievais,

Dievai – priešais.

 

Sako, vakarykščiai tikėjimai paseno.

Šiandieniniai žyniai pamiršo tikėti,

 

Bet mes kitą rytą,

Nusimetę nunešiotus dievus,

Virstame žmonėmis,

 

Išlauktais, išbūtais žmonėmis.

 

¾ po pirmos

Aukštakulniai

Pėdkelnės

Nuogos kojos

Miestas nakčia aikčioja

sudrėkęs nuo lietaus

Šokolado lydyto

Linijos vitrinoj

Odinių aukštaaulių

Batų poros

 

Aukštakulniai

Cigaretės

Gatvėmis slenka

Žmonių pamesti šešėliai

Nuorūkos dega akyse

Languose – gyvuliška aistra

 

Aukštakulniai

Grindinys geria

Vaizdus iš po sijonų

Geria lietaus vandenį

Išlietą vyną

Šokoladą lydytą

 

O aš stoviu

Vidury parko

Šalia linguoja

Širvys beržu,

 

Taksėjimas

Slenka gatvėmis

Slenka mano sapnuos

 

Mano sapnuos

Tavęs nėra

Lūžta

tak

Vienas

tak lieka

Basomis eiti

baisu

Liūdnas cirkas

visi šoka ir dainuoja

akrobatai sukasi ore

Teslos elektriniai žybsniai

aikčioja garsais

vienratį mina meškinas batuotas

o pro adatos skylutę

kupranugaris lenda

 

tik vienas klounas

nosimi raudona

žongliruoja su gyvenimu

ir liūdi

kad ramunė

šį pavasarį

pražyst nespėjo

 

Ieškok rytuose

Kai nusileis saulė

Prie kelio

Kur pakrašty auga liepa

Atsisėsk ant šaligatvio

Ir ieškok manęs rytuose

 

Sakei tau žvaigždės

cigarečių nuorūkos

sakei nusispjovus

žvaigždės visai banalu.

Daug tu sakei

O aš tik norėjau pasėdėti

Su tavimi po liepa

 

Ir patylėti

 

Poezija sušiui

Veidrodis ant miesto upės

Paskandino tylius

Nebylius

Arlekiną guodžia

Peraugę dumbliai

Ilgom kasom

 

Antra pamaina ‒

Autobuso vairuotojas

Pamoja saulei

Per tiltą važiuojant

 

Arlekiną guodžia

Peraugę dumbliai

Ilgom kasom

 

Mito realybės

1.

Mitas, kurį numato kitas,

Antikos dievybė

Bėga nuo varnos.

 

2.

Mitas kičas kitas.

Kitas mitas – kičas.

Kitas – mito kičas.

 

Lot. Avis

Niekada nepabusti žmogum

Niekada juo

Visada tavimi

Tik mostu

Tavo vieninteliu skrydžiu

Juk galime būti

Dangaus avys

Gimusios žemėje

Kurios kažkada prižadėjo

Pakilti

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Batonas_virselis

Bendžaminas Batonas ir kiti, gyvenantieji F. Scotto Fitzgeraldo istorijose

Neringa Mikalauskienė

Scott Fitzgerald KEISTA BENDŽAMINO BATONO ISTORIJA. Ir kiti apsakymai. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. Vilnius: Sofoklis, 2018.

Besidomintieji klasikine amerikiečių literatūra, be abejo, F. Scottą Fitzgeraldą labiausiai žino dėl jo „Didžiojo Geistbio“, o štai kitas ne ką mažiau įdomus kūrinys ‒ „Keista Bendžamino Batono istorija“ daugelį lietuvių turbūt pirmiausia pasiekė Davido Fincherio filmo pavidalu 2008-aisiais. Aš pati miglotai prisimenu paauglystėje skaičiusi šį tekstą viename įvairių autorių fantastinių apsakymų rinkinyje. Rinkinio pavadinimo nepamenu, o štai Bendžamino Batono istoriją ‒ puikiai. Nors tai nebuvo toks fantastinis kūrinys, prie kurių tuo metu buvau įpratusi. Fantastinė ten buvo tik pati idėja ‒ šeimoje gimsta vaikas, turintis seną kūną. To priežastis taip ir lieka neaiški: autoriui, skirtingai nei įprasta fantastinio žanro kūrėjams, ji nėra svarbi. Svarbiau čia parodyti, kaip į šį keistą faktą reaguoja visuomenė, kurioje jokių akibrokštų nemėgstama ir stengiamasi žūtbūt išlaikyti tai, kas laikoma „padoriu, priimtinu gyvenimu“, visuomenė, kurioje esminis klausimas ‒ „o ką žmonės pasakys?“. Taigi ir Bendžamino tėvas, gimus sūnui, desperatiškai stengiasi nuslėpti jo „ydą“ ‒ seną kūną ir sielą, elgdamasis taip, lyg šis būtų normalus kūdikis:

Mintis, kad sūnų reikės rengti kaip suaugusį vyrą, buvo tiesiog nepakenčiama. O jeigu jis rastų kokį labai didelį paauglišką kostiumėlį, tą šlykščią ilgą barzdą būtų galima nukirpti, žilus plaukus nudažyti rudai ‒ šitaip paslėptų, kas baisiausia, ir išsaugotų bent šiek tiek savigarbos… ką jau kalbėti apie padėtį Baltimorės visuomenėje. (p. 14).

Asmeninis Bendžamino laikas teka atgal ‒ kasmet jis vis jaunėja, taigi nuolatos patenka į keblias situacijas, kurios būtų gal tik komiškos, jei ne vis gilėjantis jo paties suvokimas, kad norėdamas išgyventi šitoje visuomenėje jis turi nuolatos būti budrus, slėpti savo prigimtį, nes kitiems tuo patikėti pernelyg sunku. Skaitytojas mato ir kitą ypač skausmingą dramą ‒ sukūręs šeimą su pamilta moterimi, jis negali senti kartu su ja, o pasiekus paauglystę jo nebeatpažįsta senieji draugai, su kuriais kadaise kovėsi kare, nepripažįstami jo, kaip veterano, nuopelnai. Taip skaitytojui tarsi atveriamos akys: aiškiai parodoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra itin priklausoma nuo visuomenės, įausta į laiko ir laikmečio audinį, nori to, ar nenori.

Panašių apmąstymų apie žmogaus vietą visuomenėje ir tos visuomenės tradicijas sukelia ir kiti šioje knygoje spausdinami F. Scotto Fitzgeraldo apsakymai. Reikia paminėti, kad pats autorius gyveno audringą gyvenimą, šėlo vakarėliuose, tad „spindinčioji“ visuomenės pusė, vyrų ir moterų bendravimo ritualai jam buvo kuo puikiausiai pažįstami. Pavyzdžiui, iš apsakymo „Bernisė nusikerpa plaukus“ gali išskaityti, kokios taisyklės buvo priimtinos XX a. pradžios amerikiečių jaunimo šokiuose, kaip turi elgtis mergina, kad dėl jos varžytųsi pulkai gerbėjų, kaip palaikyti tuščią saloninį pokalbį, kad pašnekovas jaustųsi pamalonintas. Apsakyme „Ledo rūmai“ atsiveria nenugalima skirtis tarp gyvenimo saulėtuose Amerikos pietuose, kai „kuris nors iš tų bendraamžių atsisveikindamas apeidavo draugus ir išvykdavo į Niujorką, Filadelfiją ar Pitsburgą, ten pradėdavo verslą, bet dauguma taip ir liko išglebusiame svajokliško dangaus, jonvabaliais žibančių vakarų ir triukšmingų juodukų mugių rojuje, kur augo tokios malonios, švelniabalsės mergaitės, auklėjamos ne brangiose mokyklose, o pagal šeimos tradicijas“ (p. 77), ir šiaurės, kur ne vien klimatas atšiaurus, bet ir žmonės, pietietės merginos akimis, yra kur kas grubesni, tad ji, nors ir visa širdimi trokšdama pokyčių, negali prie jų prisitaikyti. „Žiemos svajose“ plėtojama istorija jaunuolio, įsimylėjusio merginą, kuri čia priartėdama, čia netgi ilgiems metams atsitraukdama manipuliuoja jo jausmais. Už blizgaus paviršiaus vėlgi veriasi tiek vieno, tiek kito drama.

Kartais F. Scottas Fitzgeraldas sulaukdavo priekaištų, kad iššvaistė savo talentą atsisakęs ambicijų rašyti didelės apimties kūrinius (kaip kad pradžioje minėtas „Didysis Geitsbis“, laikomas jo kūrybos viršūne) ir perėjęs prie populiariojo žanro, lengviau skaitomų apsakymų, kurie būdavo spausdinami madinguose žurnaluose ‒ taip jis užsidirbdavo pinigų pragyvenimui ir žmonos Zeldos, susirgusios psichine liga, gydymui. Tačiau iš to, ką dabar turime progą perskaityti neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Keista Bendžamino Batono istorija. Ir kiti apsakymai“, akivaizdu, kad jis nusipelno būti vadinamas ne vien talentingu rašytoju, priverčiančiu gėrėtis vaizdingu pasakojimu (čia norėtųsi ir vertėją pagirti už sklandų vertimą, kurį skaitydamas nejučia mėgaujiesi malonia sakinio tėkme), bet ir akylu sociologu bei subtiliu psichologu, sugebančiu iš vos pastebimų niuansų supinti ištisą žmogiškų santykių voratinklį, kuris, perskaičius knygą, dar ilgam sulaikys prie jos mintis.

 

 

Gintarė Valionytė. Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Gintarė Valionytė mokosi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji – ir Jaunųjų filologų konkurso, ir Tarptautinės muzikos olimpiados laureatė, koncertuojanti fleitininkė. Publikuojame Gintarės atvirus įspūdžius, patirtus Dainų šventėje – ne būsimoje, o buvusioje. Skaityti bus įdomu visiems – šventės nekantriai laukiantiems ir nuo jos bėgantiems.    

 Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”

Ar esate buvę Dainų šventėje? Ne kaip žiūrovai ar šiaip praeiviai, o kaip dalyviai, dainininkai, orkestrantai, šokėjai? Jei esate, neabejoju, nusišypsojote. O tiems, kas praleido šį džiaugsmą, galiu papasakoti, kas yra Dainų šventė. Tai – lyg nusikaltusiųjų olimpiada, į ją kviečiami visi idiotai, kurie prisijungė prie kokio nors choro, orkestro, ansamblio ar šiaip kolektyvo veiklos. Visi masiškai autobusais arba traukiniais suvežami į Vilnių, ten išmėtomi po skirtingas mokyklas, kur nėra nei gultų, nei priegalvių, dušai dažnai būna abejotinos kokybės, o eilės į tualetą rytais nusidriekia per visą koridorių. Visiems išduodami maisto talonai ir eilės vėl stebina net kantriausiuosius. Eilės pabaigoje į lėkštę yra įmetamas kažkoks neaiškios kilmės dalykas, kurį tu valgai, o paskui galvoji – ir kaip sureaguos tavo skrandis. Ne visada sureaguoja tavo naudai. Kai jau vaikučiai pasistriprina, vadovai praeina pro klases, visus sušaukia, susodina į autobusą ir išveža nepasakę nei kur, nei kuriam laikui (nes patys nieko nežino). Tada, priklausomai nuo tavo idiotizmo lygio/pasirinkto kolektyvo, esi nusiunčiamas į Kalnų parką, Vingio parką ar kokią kitą masinių susibūrimų vietą, kur išvysti visus savo likimo draugus – niekas nė velnio nesupranta: kas vyksta, kur eiti, ką daryti. Tuomet supranti, kad atsidūrei fronto įkarštyje. Groji/dainuoji/šoki, kiek užsinori maestro, stovintis ant pakylos ir kalbantis per kolonėles. Trimitininkų lūpos srūva kraujais kartu su šokėjų pėdomis, o dainininkai pamiršta, kad iš jų gerklės kažkada išeidavo garsas. Tada visus paleidžia, ateina kita idiotų masė, kuri pakeičia jau beveik mirštančius klipatas. Einame valgyti pietukų. Ir jeigu eilės mokykloje prie pusryčių atrodė ilgos, šįkart supranti, kad tai tebuvo apšilimas. Pavargęs klajoji po paskirtą teritoriją, iš kurios tau neleista išeiti, be tikslo ar prasmės, guli ant kokio suolo, nes arba lyja, arba spigina pragariškas karštis. Kai galiausiai po nesuskaičiuojamų repeticijų gailiesi, kad nesutikai pažiūrėt šito nuostabaus renginio per televiziją, tave parveža mokyklon 21:45. Turi dar penkiolika minučių, tad sukaupi paskutines jėgas ir bėgi iki artimiausios parduotuvės, kur susišluoji visus ten buvusius svaigalus. Kartu tempiesi mergaitę geru veidu, kurios kuprinės niekam nekiltų noras tikrinti, ir sumeti jai visus savo butelius. Grįžtate lėtai, kad tik nebarškėtų jūsų manta. Ir staiga, lyg iš niekur, visas kolektyvas atsigauna, visi gyvi, laimingi, vadovai, užsidarę savo klasėse, ne mažiau linksmi. Visi draugiškai nulūžtate ant vieno čiužinio, kuris ryte, apie aušrą, jau būna išsileidęs. Kitą dieną kartojasi ta pati istorija: vaikštote it vaiduokliai, maestro jus vaiko iš vienos parko pusės į kitą, laukiate milijoninėse eilėse ir tikitės nepametę savo talono, nes pinigus jau pragėrėte ir galite likti nevalgę. Galiausiai ateina TA diena. Jeigu esate mažiau laimingi, turite „generalkę“  ir laisvo laiko iki renginio, jei daugiau, ‒ visa diena jūsų, kol prasidės didysis pasirodymas. Atsikeliate, visi draugiškai prasiblaivote ir traukiate į Vilniaus centrą darytis nuotraukų. Kalbate. Keista, net ir dienos šviesoje imate vieni kitiems atrodyti visai nieko. Geriate kavą, valgote ką nors nesveiko, juokaujate. Grįžtate į mokyklą, išsiplaunate galvas, apsirengiate nelygintus marškinius, draugiškai pasimeldžiate, kad šiemet nebūtų eisenos, nes jos neištvertumėte. Vieni kitiems atrodote dar gražesni ir artimesni. Susėdate į tą patį autobusą, tik šįkart  jau visai kitokie. Nebepanašūs į klipatas. Ir ateina šventė. Grojate/šokate/dainuojate ir nesuprantate, kas vyksta. Jūs džiaugiatės. Apsidairote aplink – ir kiti kankiniai, prieš keletą dienų klipatavę aplink, jums šypsosi, nors niekada daugiau jūsų nebesutiks. Girdite tuos pačius kvailus kūrinius visai kitaip, jie tokie pat kvaili, bet suprantate, kad net ,,Du gaideliai”, skambėdami dabar ir čia, taptų jūsų himnu. Grįžtate pakylėti, nesupratę, kas įvyko. Valgote tą patį neaiškų dalyką ir galvojate, kad rytoj jau būsite namie. O visi, buvę su jumis, bus savo namuose. Visi veidai, kurie dabar intensyviai kramto, jums tapo žmonėmis. Tą, kairiajame stalo kampe, jūs pamilote. Baisu. Visą naktį švenčiate, bet įsivaizduodami, kad geriate šampaną.

2017

Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi

 

Visokie 200

Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi

Gintarė Adomaitytė

 ,,Vasara tais metais pasitaikė ypač karšta. Saulė tarsi auksaspalvio gintaro gabalas kybojo virš medžių viršūnių, be atvangos kaitindama ir kepindama visa, kas gyva. Nesulaukdamos  lietaus samanos pamažu išbluko, o Pelėnui reikėdavo vis giliau ir giliau eiti į girią, kad rastų išsirpusių žemuogių.

–Kiekgi šitaip tęsis? – dūsavo Varlėnas, vėduodamasis plačiu paparčio lapu Pelėno svetainėje. Jis ypač nemėgo karščio. Sausra pro jo namus tekantį upeliuką beveik visai išdžiovino, todėl dažnai ateidavo pas Pelėną į svečius atsivėsinti.“

Ši ilgoka citata – iš Elenos Launikonytės knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ (Švieskime vaikus, 2018). Ji tinka šiai dienai – auksaspalvė saulė taip kepina, kad belieka užsitraukti užuolaidas, patogiai įsitaisyti ir panirti į knygų pasaulį. Laimei, bent jau čia sausros nėra. Ant mano pagalvės (ak ne, dabar jau ant rašomojo stalo) trys debiutiniai leidiniai. Jau minėtasis dailininkės Elenos Launikonytės kūrinys  vaikams, paaugliams skirta mokytojos lituanistės Alinos Jonaitienės ,,Smiltė “ (Gelmės, 2018) ir Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientės Aušrinės Kurgonaitės esistika ,,Gatvėmis“ (Naujasis lankas, 2018).

Nuo ,,Gatvių“ ir pradėkime…

JKAušrinė-K

  1. Apie Aušrinę

Aušrinę Kurgonaitę esu ne kartą sutikusi konkursuose.  Iš pradžių epistolikos, vėliau – Jaunųjų filologų. Kiek tie konkursai jaunai autorei davė (arba iš jos atėmė), įvertinti gali tik ji pati ir, ko gero, ne dabar, gal gerokai vėliau. Vienaip ar kitaip, buvo akivaizdu, kad Aušrinė rašytų – pati sau, artimiems – net jei tų konkursų nebūtų. Ji – ir fotomenininkė. Eseistikos knyga papildyta jos kurtomis nespalvotomis nuotraukomis, persmelktomis melancholija, paslaptimi, trapia viltimi, vienišės ar vienišiaus pasaulėjauta. Tai anaiptol ne čiauškėjimas išmaniuoju, tai – iš tiesų išmanus jau įgudusios akies žvilgsnis į dabarties pasaulį.

Čiauškėjimo nėra ir tekstuose, nors apie čiauškančią vaikystę rašoma. ,,Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėme stovėti vartuose,  apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervino – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų. “

Aušrinė Kurgonaitė, beveik neminėdama vietovardžių, vedžioja skaitytojus po svetimus ar artimus miestus, kartais ir piemiesčius, jų slapčiausias vietas. Šypsosi, o kartais šiepiasi jos vaikystės patirtys, juntama, kaip vaikystė tampa paauglyste, skaudžiai besineriančia iš savo odos. Vaikystės – paauglystės – jaunystės siaubai atsėlima ir išsigaruoja nelyg vaiduokliai, palikdami vietos pirmosioms rimto bendravimo patirtims. Pasakotojos intelektas auga, o kartu su jo augimu pasaulis tampa tik atšiauresnis, labiau svetimas, painiai rezgantis būtinus kontaktus.

Knygos priešlapiai praneša, kad šis leidinys – Borutaičių draugijos projekto ,,Išsaugoti. Tobulėti. Kurti“, skirto atkurtos Lietuvos 100-mečiui, veiklos dalis. Ši žinia man patinka – patinka labai labai! Baugu sakyti, bet išdrįsiu. Pompastiški svarbios datos minėjimai, šūksniai ir plevėsavimai kiek nusibodo, gal nuvargino, kartais net juokina… Tai – paviršius. Būtinas, kartais nuoširdus, bet praradęs saiką ir skonį. Kas kita, kai į menų pasaulį garbingai ir oriai palydima jauna, gabi, nuosekliai dirbanti autorė. Aušrinė kyla!

Šiuo šūksniu pasakojimą apie abiturientės debiutą (knygos tiražas – 200 egzempliorių) galėčiau ir baigti. Bet nusidėčiau, jei pamirščiau parašyti, kad Aušrinę Kurgonaitę iš klasės į klasę, iš vieno konkurso į kitą lydėjo, drąsino, skatino jos pirmosios knygos redaktorė, mokytoja lituanistė, Borutaičių draugijos iniciatorė Zigrita Petraitienė.

Smilte-1131

  1. Apie Aliną

,,Mažoji Smiltė senelių namuose jautėsi labai vieniša. Ir prireikė nemažai laiko, kol ji apsiprato savo naujajame kambarėlyje, kimšte prikimštame senų, jos supratimu, visai nereikalingų baldų, kurie trukdė laisvai judėti – šokti ir dainuoti. O dar tie kilimėliai ant grindų… Jie amžinai painiojasi po kojomis, keistai susivartydami, dar dorai nespėjus prie jų prisiliesti. Bet seneliams viskas atrodė brangu ir vertinga, ir jau, gink Dieve, jokiu būdu neišmetama. Juk tai viso jų gyvenimo kruopštus rezultatas, nelengvu darbu sukauptos gėrybės! Ir tai seniems baldams suteikdavo neliečiamybės statusą. Bet dešimtmetei Smiltei tai mažai terūpėjo. Ji tik troško patogiai įsitaisyti prie lango, tvirtai įsiremti alkūnėmis į nedidelį medinį staliuką ir, žiūrėdama į tolyn besidriekiančius javų laukus, svajoti, svajoti, svajoti… Tokia jau ji buvo. Tikrų tikriausia svajoklė“.

Taip prasideda knyga ,,Smiltė“, skirta paaugliams. Bet ne tik jiems. Skubu pabrėžti, kad tai – keliadugnis pasakojimas, tinkamas ir suaugusiam žmogui, tai – skaitančiųjų bendruomenės knyga, sunkoka tiems, kurių skaitymo įgūdžiai menki. Autorė nepataikauja. Jos pasakojimas nei lėtas, nei greitas, toks – vidutiniu tempu. Nuoseklus, vaizdingas, talpus.

Smiltė – miestelio naujokė. Mama mirusi, tėvas šmėstels tik keliuose knygos puslapiuose. Tas šmėstelėjimas bus skaudus, įtikinantis, be lašo smerkimo, nors akivaizdu: pasakojama apie degraduojantį žmogų. Skaitytojui leista susivokti pačiam. Nesmerkiami ir seneliai, besirūpinantys mergaitės gyvenimu taip, kaip jie sugeba, o sugeba ne kažin ką: pamaitinti, aprengti…  Kalbėtis, atvirauti, išsipasakoti neįprasta. O dar tas atotrūkis tarp kartų – tiesiog bedugnė. Nejau pasakosi seneliams, prie kompiuterio niekada neprisilietusiems, apie interneto pinkles? Smiltė gyvena uždarame pasaulyje. Nieko keista, kad iškeliauja kur akys mato, o kojos veda. Patenka ne į interneto svetainę (laimei). Patenka į netoliese esančią Latviją, pas senolę Martą. Ten gyvenimas tai ir tikrai archaiškas, bet kitaip, negu senelių name. Dvi giminingos sielos, dvi giminingos kalbos – ir gimsta nuoširdi bendrystė…

Svarbi, gal net svarbiausia knygos veikėja, yra… mokykla. Jos neramus, šurmuliuojantis gyvenimas, jos tradicijos, jos įpročiai, jos vertybės. Jos rutina, uždarumas. Gal keista, gal ne – skaitydama dabarties knygą, radau joje dalelę savęs, amžinos naujokės, nuolat klydinėjusios iš mokyklos į mokyklą, iš klasės į klasę. Ne todėl, kad knyga parašyta senoviškai. Tik todėl, kad esama amžino nerimo.

Alina Jonaitienė šių dienų mokyklą pažįsta kur kas geriau nei dauguma dabarties rašytojų, kuriančių vaikams. Ji – mokytoja lituanistė, dirbanti Joniškio Mato Slančiausko progimnazijoje. Būtent ten įvyko pirmasis knygos pristatymas, o vakarop, Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje  bibliotekoje  – ir antrasis. Ir  vyko visa tai pavasariui keliaujant vasaros link, kai kepino saulė, o derlinga Joniškio žemė tryško įvairiaspalviais žiedais. Vykau į Joniškį su ,,Gelmių“ leidykla, su jos įkūrėjomis Kristina Noreikiene ir Vida Bėkštiene. Buvome atidžiai išklausytos – ir progimnazijoje, ir bibliotekoje. Išgirdome  knygos parašymo istoriją. Alina Jonaitienė Smiltės prototipės net neieškojo. Ji rėmėsi keliomis tikromis istorijomis, nutikusiomis ir Joniškio, ir gretimame rajone. Sėmė iš paties gyvenimo, nepamiršdama to, kas svarbiausia: išmonės.

Knygos leidyba pabrėžtinai  santūri. Smėlio spalvos viršelis, teksto autorės iliustracijos. Man regis, galėjo jų ir nebūti, tų depresija dvelkiančių piešinių – rašytoja Alina Jonaitienė pralenkė daiininkę Aliną Jonaitienę… Ir… gal derėjo knygą skaidyti į atskirus skyrius? Kad jauniems skaityti būtų lengviau.

Verta atpasakoti knygos gimimo istoriją. Ji buvo siūlyta anoniminiam Nacionaliniam vaikų literatūros konkursui. Komisijoje dirbusiems žmonėms tekstas patiko, bet neįtiko. Kodėl? Konkursas laukia rankraščių, skirtų vaikams iki dešimties metų. Šis pasakojimas – rimtesnis, jį skaitys vyresni. Kitam anoniminiam konkursui, rengiamam leidyklos ,,Alma littera“, kažin ar būtų tikęs – ten laukiama knygų vyresniems paaugliams. Žinoma, yra ir trečias kelias: siųsti tekstą į daugybę Lietuvos leidyklų, laukti (ne)palankaus  atsakymo ir… nesulaukti. Įdomiausi pastarųjų metų autoriai į literatūros pasaulį atėjo būtent šių dviejų – anoniminių konkursų – dėka.

Alinos Jonaitienės rankraštis neliko pamirštas. ,,Gelmių“ leidyklai jį pasiūlė komisijos narys Kęstutis Urba. Ir… knyga sėkmingai gyvena. Tiražas kuklus, bet didesnis, nei anksčiau minėtos Aušrinės Kurgonaitės knygos: 500 egzempliorių. Jei ,,Smiltė“ jus domina, skubėkite įsigyti: tas tiražas tirpsta kaip ledai karštą vasarą…

Pelėnas-varlėnas-ir-bobo

III. Apie Eleną

Štai jau papasakojau apie dvi knygas, kurių autores truputį pažįstu. Su Elena Launikonyte, spėju, esame prasilenkusios Vilniaus knygų mugėje, o gal ir dar kur nors… Ji – ketvirtojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2016 metai) debiuto premijos laimėtoja. Šią žinią praneša jos rašytos ir iliustruotos  knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ viršelio ,,atlapai“. Tik tiek… Kad bent žodį kitą apie autorę – juk debiutas, naujiena! Juk tiražas – 20 000 egzempliorių, juk sklinda, tikėtina, kad sklinda dovanai per Lietuvą.

Tuo gražiu žodžiu ,,dovanai“ abejoju. Elenos Launikonytės gyvenimo  ieškojau ten, kur mėgstame nerti visi – interneto platybėse ir pinklėse. Štai ką atradau: gudrūs žmonės, fondo ,,Švieskime vaikus “ knygas gavę nemokamai, įgudo jas pardavinėti. Nebrangiai, už eurą kitą, bet juk į kišenę, į savo… Tiek jau to, pamirškime tas svetimas kišenes ir jų menkus grašius. Kur kas svarbesnė pati Elena Launikonytė ir jos kūrybinė biografija.

Pasakodama apie Aušrinės Kurgonaitės ir Alinos Jonaitienės knygas vengiau žodžių provincija, regionai ar panašių. Svarbu, kur žmogus gyvena, labai svarbu. Kur kas svarbiau kaip…  Rašydama apie Eleną Launikonytę, provincijos sąvokos neišvengsiu.

2017 metais, rugsėjo mėnesį, Paryžiuje pasirodė jos erdvinė (pop-up) knyga ,,Mėlynasis sodas“, skirta penkerių–septynerių metų skaitytojams. Kaip gaila, kad knygos nevarčiau, nečiuopiau. Kompiuterio ekrane ji svaiginančiai patraukli. Ja gėrėsis prancūzų, vokiečių, japonų vaikai. Apie tai buvo skambiai pranešta Lietuvos TV ir spaudoje.

2018 metais, vasario mėnesį, Vilniaus knygų mugėje, fondo ,,Švieskime vaikus“ stende, varčiau naujai išleistas knygas. Teiravausi dailių stendo moterų, kas tas knygas parašė, kaip rašė, apie ką. Atsakymas skambėjo toks: ,,Čia laureatų knygos“. Kai prašiau papasakoti kiek konkrečiau, išgirdau: ,,Mes savanorės. Mes dar neskaitėme“.

O gaila, gaila… Fondo knygos vertos skaitymo. Elenos Launikonytės ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ tai jau tikrai. Pasičiupau mugėje ją tikriausiai todėl, kad mėgstu debiutus ir debiutuojančias žmones. Nenusivyliau. Atradau ne rašančią dailininkę, bet tikrą rašytoją.

Provincialu, menka ir kvaila, kad užsienyje išleista knyga buvo pagarbinta. Lietuvoje išleista kita knyga liko nepastebėta – tartum niekam nerūpėtų, ką skaitys mūsų vaikai.

Elena Launikonytė seka jaukią pasaką – apie miškus ir upelius, apie žvėrelius ir vabzdžius, apie draugystę ir nuotykius. Knygos keturi skyriai – tai keturi metų laikai, ir kiekvienas jų miško gyventojams – rimtas išbandymas. Knygos veikėjai gal ir maži, bet žmogiški. Jų gyvenimuose atrasime ir savuosius. Juk buvo taip, kad pasirengiame iškeliauti toli ir ilgam, bet gana greitai atsiduriame savo namuose… Juk esame prisikvietę pernelyg daug svečių, norėdami jiems gero, bet ilgainiui susivokėme: dabar jau svečiai šeimininkauja, man vietos nebėra. Tamsos baimė, tunelio jausmas, išsiblaškėlio tykančios duobės, žvakių neramus plevenimas – visa tai rasite knygoje, švelniai vaikiškoje, atnešančioje sapną.

Juokas juokais, bet aš tikrai beskaitydama saldžiai užmigau… Pamiršusi užgesinti šviesą…

Puiki terapija suaugusiam. Smagūs nuotykiai vaikams.

Aušrine, Alina, Elena – sveikos atvykusios į Lietuvos literatūros žemę.

Straipsnis publikuotas ir www.skaitymometai.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie žvėrį mumyse: Michaelio Pearce᾽o debiutas

Prancūzijoje dramatiškas trileris "Beast" platinamas pavadinimu "Jersey Affair", ryškindamas filmo veiksmo vietą – Džersį – salą Lamanšo sąsiauryje prie Prancūzijos krantų.
Prancūzijoje dramatiškas trileris “Beast” platinamas pavadinimu “Jersey Affair”, ryškindamas filmo veiksmo vietą – Džersį – salą Lamanšo sąsiauryje prie Prancūzijos krantų.

Apie žvėrį mumyse: Michaelio Pearce᾽o debiutas

Karolis Baublys

Pirmasis britų režisieriaus Michaelio Pearce᾽o ilgo metro psichologinis siaubo trileris Žvėris (Beast; 2017), savaip perimdamas Alfredo Hitchcocko siaubo, skandinavų trilerio ir anglosaksų folkloro bruožus, kuria nerimo, netikrumo, įtarumo atmosferą, priverčiančią žiūrovą įsigilinti į savo paties (pa)sąmonės akivarus. Ar esame pasirengę susiremti akis į akį su žvėrimi, esančiu mumyse? Ar esame pajėgūs suvaldyti šį žvėrį savyje? Iracionalių žmogiškosios sąmonės klodų proveržį režisierius sumaniai perpina su kone legendą primenančia meilės istorija. Tik ar esame pajėgūs mylėti žvėrį?

Pagrindinė filmo veikėja Moll (Jessie Buckley) – jauna mergina, priversta gyventi uždarą gyvenimą dėl griežtą auklėjimą diegiančios motinos, mėginančios žūtbūt pažaboti iracionalią dukters prigimtį (būdama maža mergaitė, Moll žirklėmis vos nenudūrė klasės draugės). Dvasinis Moll dusulys įtikinamai atskleidžiamas gimtadienio vakarėlio scenoje, kuomet ji slapta pabėga iš jai skirtos šventės, surengtos pagal griežtas motinos taisykles. Netikėtai sutiktas Pascalis (Johnny᾽is Flynnas), išgelbstintis Moll nuo ja pasinaudoti mėginančio jaunuolio, tampa tuo asmeniu, kuris joje sužadina giliai užgniaužtus laisvės, drąsos patirti ir mėgautis visaverčiu gyvenimu troškimus. Subtiliai daugiaprasmis jųdviejų pažinties epizodas, kuomet Moll, paraginta nepažįstamojo, suvokia seksianti paskui jį toliau nei įmanoma įsivaizduoti.

Pagrindinei filmo veikėjai Moll (Jessie Buckley) būdinga iracionali trauka prie žemės.
Pagrindinei filmo veikėjai Moll (Jessie Buckley) būdinga iracionali trauka prie žemės.

Abiejų personažų paveikslai niuansuoti ir daugiaplaniai, juos jungia iracionalus paslaptingumas: po drovia Moll laikysena slepiasi gaivališka prigimtis, nepasitikėjimas aplinka, slaptas pasąmoninis noras atkeršyti jos nesuprantančiai ir ją smerkiančiai visuomenei. Dvasinį chaosą atveriantys sąmonės akivarai sustiprinami specifiška merginos išvaizda (raudonplaukė Moll turi sunkiai apibūdinamo raganiškumo). Šviesiaplaukis Pascalis išore primena grožio dievaitį (jo išvaizda subtiliai derina laukinį grožį ir tyrumą), tačiau jo laikysena ir gilus mėlynų akių žvilgsnis slepia sunkiai nuspėjamą paslaptį, iracionalią jėgą. Vizualiu žvėries prigimtį demaskuojančiu ženklu tampa sukrešėjęs kraujas ant Pascalio rankų.

 Pagrindiniai filmo (anti?)herojai - Moll (Jessie Buckley) ir Pascal (Johnny Flynn) - jungiami atskalūniškos laisvės troškimo.
Pagrindiniai filmo (anti?)herojai – Moll (Jessie Buckley) ir Pascal (Johnny Flynn) – jungiami atskalūniškos laisvės troškimo.

Sparčiai auganti Moll ir Pascal aistra siužeto lygmenyje paraleliai derinama su detektyvine intriga: salos gyventojus gąsdina nuolatinės žinios apie jaunas merginas negailestingai žudantį maniaką, savotišką Džeką Skerdiką. Iškalbingą kriminalinę praeitį turintis Pascalis (salos marginalas) – vienas iš pagrindinių įtariamųjų. Moll neišvengiamai kelia lemtingą klausimą ‒ jei jos mylimasis – žiaurus žudikas, ar ji pajėgi jį mylėti ir jo neapleisti? Vos juntamas abejonės, įtarumo augimas filmą paverčia psichologine siaubo drama apie tikrąją žmogaus prigimtį, ar veikiau, mitu apie žvėries pergalę prieš tariamą sielos tyrumą. Britų režisierius išmaniai ritmizuoja filmą, idiliškos meilės epizodus keisdamas fantasmagorinėmis Moll vizijomis ir sapnais. Filmo tekstūra balansuoja tarp Hitchcockui būdingos onirinės vaizduotės, skandinavų kine paplitusio pasąmoninio šalčio ir šiurpių anglosaksų legendų.

Psichologinis siaubo trileris Žvėris turėtų patikti Šiaurės šalių vaizduotę vertinantiems žiūrovams. Idiliškas gamtos grožis čia derinamas su siaubu ir dvasios agonija, meilės patirtis – su baime ir pasiaukojimu, gailestis – su pasąmonės tironija ir ambivalentišku katarsiu.

 

 

 

 

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esu žmogus, nemėgstantis prisistatymų ir pykstantis ant savęs, kad nemoka prisistatyti. Simona.

Esu žmogus, tyrinėjantis sienų įtrūkimus ir grindlenčių raštus visada, kai turiu ką nors svarbaus daryti. Garliavos Jonučių gimnazijos dešimtokė. Katiliūtė.

Esu žmogus, pasimetęs žmogus, dar savęs beieškantis. Ieškantis kūryboje.

Bet visų pirma esu žmogus. Žmogus, kvėpuojantis ir kuriantis.

Simona Katiliūtė

*

ji šoka basomis

ant palangės

savo netvarkyto buto

o akimis ieško kažko

už lango

lipdama ant stiklo šukių

ir kaktusų

pirštais braukdama sienas

krauju

*

parsivežiau meilę metrò

ji vos tilpo mano laiptinėj

kurioje lakstė lapės

grojo simfoninis orkestras

ir smilko indiški smilkalai

palikau meilę už durų

o ryte pabudusi neberadau

nei laiptinės

nei durų

*

vasara visu garsu pulsuoja galvoje

sukuosi

užsimerkusi

ir užspaudusi akis pirštais

regiu spalvotas žvaigždes

tokias neramias

kaip paskutinės

rugpjūčio nakties miegas

ant stogo

šokant atmerktomis akimis

nuo stogo

*

mes balerinos,

šokančios priešais sudužusius veidrodžius,

mėgstam rūkyti cigarus.

šokam žmogaus gyvenimo šokį,

taip užmiršdamos savuosius.

mūsų ploni pirštai beveik siekia lubas, kai iškeliame baltas rankas į viršų.

šokame palatoje. Tik čia yra ilgas veidrodis.

balerinų palata.

čia grindys stiklinės,

bateliai ‒ spygliuoti.

kiekvieną kartą šokame tą patį šokį,

todėl ant grindų išsibarstę taškučiai gilūs.

šokdamos nė vienu milimetru nenukrypstame nuo savųjų taškų.

kai šimtąjį kartą sušokame savo šokį, jau būna tamsu.

o tamsoj ligoninė aidi vilkų balsais.

baisu.

todėl prisėdame prie veidrodžio ir sėdim per naktis,

stebėdamos nubraižytus žvaigždynus ant grindų.

jau senokai buvome iškišusios galvas į tikrą pavasario naktį.

mūsų sijonai skylėti ir papilkėję

(buvome pasiilgusios mėnulio, bet kiekviena jo troško sau).

tik nesupraskit neteisingai,

mums patinka čia gyventi.

įsivaizduoti žvaigždynus, mėnulius.

mums patinka pirštais liesti lubas ir rūkyti įsivaizduojamus cigarus,

patinka fantazuoti, iš kur atsirado taškai grindyse

ir matyti sudužusį veidrodį prieš save,

mums patinka šokti.

bet vos tik atsistojam palatoje,

mums apvelka tramdomuosius marškinius.

jie vis dar nesupranta, kad minčių šokio negali sutramdyti jokiais marškiniais.

 

mūsų kūnas įkalintas tramdomuosiuose marškiniuose,

palatoje, kurioje naktį ausyse spengia tyla.

mūsų kūnas jau seniai miręs,

bet mes jo nepaliekame,

vis dar šokam viduje, tikėdamosi jį atgaivinti.

 

užgožti

 

autobusas

tarsi eilinis praeivis,

paliekantis po savęs kvapą,

palieka balsus

klykiančių paauglių,

skrodžia naktį,

lekia tiesiai į apsnigtus horizontus,

ore akimirką dar sklando balsai,

rėkiantys pasauliui apie diskotekas

ir įvairias tabako rūšis,

bet nepalieka tų,

kurie klykia savy.

matyt, dar vis per tyliai.

 

*

pavargai klausytis vaizdų

iš akių pasisiuvus sijoną

žengei perėja

ir niekas į tave nebežiūrėjo

tik sukritę tau po kojom

kišo rankas į žemę

ir uodė dangų

Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

 

Adomas Vasiliauskas. Lietaus išvarytas

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sveiki! Aš Adomas. Kaip džiaze esant taisyklėms – nėra taisyklių, taip mano gyvenimas be jų – su jom, plaukia ir eina, o aš greta. Gyvenimo preliudai niekada nebūna tokie pat, kiekvieną kartą skamba kitaip – transformuojasi. Taip aš ir keliauju iš dienos į dieną, iš vietos į vietą, iš pasaulio į pasaulį.

                                                                                           Kasdien išvarytas gyventi Adomas Vasiliauskas

Lietaus išvarytas

 

Keistumas

Visą laiką ėjau tiltu. Sąmonės pastatytu, egzistuojančios realybės ribas peržengiančiu tiltu. Ėjau virš begalinio ežero, kurio paviršius lygus, lygus tarsi pirmasis žiemos ledas. Vanduo buvo pilnas kvėpuojančios esybės… Tiltas buvo suręstas mano sąmonės eiti virš skystumos, kurioje tirpo prisiminimai, veidai, garsai, tirpo vėjas, dangus, gėlės, saulė, strazdas ir aš pats. Kelias žada prasiverti, pavirsti bedugne ir šniokšti, o aš krisiu gelmėn. Ištirpsiu.

Mano ežeras laukė. Laukė vakarų, saulės saldžių avietinių spindulių, laukė rytinių rūkų kamuolių, virtusių vata. Jis laukė audros, griausmingų žaibų, uragano, bet tykiai, nejudančiai, savy viską tirpinančiai alsavo.

Jis buvo išalkęs nenustojančio iš dangaus pilti gaivalo – lietaus. Jis kentėjo troškulį. Pilnas iki horizonto jis troško lyg Negyvoji dykuma, kuri nevalingai prisikelia virš savęs pamačius lietaus debesį. Kartu troškau ir aš.

Mano ežeras meldėsi, kad jį kažkas apmėtytų akmenimis, sumuštų, surištų, susprogdintų, išgertų… bet nepajėgiau į jį mesti nei vieno pilkojo, atsiradusio pakely. Nepasotinau jo alkio. Maldos neišpildžiau.

Danguje nusidriekę debesų šešėliai po kojomis maudėsi tarsi žuvys skraiduolės. Šokinėjo per tiltą, sušlapindavo tilto rąstus. Drebėjo tiltas, kaskart žuvims atsitrenkus į jį. Jis tirpo ir tirpo it cukraus gabaliukai arbatoj.

Jis valgė mano atminties saldainius, gėrė prisiminimus su tavimi ant šaltos pavasario žolės ankstų rytą, kai rūkas tuoj, tuoj pakils ir susiurbs į save veidus bei garsus.

Tiltas greit subyrės. Man buvo svarbu pereiti jį. Man rūpėjo sustoti tilto galugaly ir pakelti akis į vyšninę saulę. Ar matei tokią? Persirpę jos spinduliai leidosi į mano ežerą. Aš jiems pavydėjau, o besotis vanduo juos tirpino, žiaumojo. Pradėjau norėti, kad jis nutiltų. Užsičiauptų. Galiausiai pranyktų… Norėjau šaukti ir pulti jį, užsitaisius revolverį nušauti, jis gi pats to prašė, nepajėgiau…

Mano ežeras – beerdvė skaistykla. Bedugnė, užpildyta ištirpusio manęs dalelėmis, kurios tvėrė nenuvokiamą, savitą, darnią gyvybės formą.

Iš dangaus pylė tas pats nepaliaujamas gaivalas. Žuvys skraiduolės trankėsi į tilto kolonas. Vyšninės saulės spinduliai kartu tirpo vandeny. Aš stovėjau tilto gale. Pasilipęs ant rėmų nė žingsnio nežengiau per laiką, kol saulė pasikeitė, lietūs nutūpė vakaruose, pakilo rūkas. Užsimerkiau ir įkvėpiau, tada pradėjau rėkti. Iš visos gerklės šaukti. Ežeras gaivinosi, tarsi prausėsi mano šauksmu. Veidas išsikreipė, garsas ‒ besitęsiantis be aido ‒ niekad negrįžtantis…

Kritau… į persaldintą savo ežerą. Nesušlapau, neparagavau ištirpusio atminties vaizdinių sirupo.

Keistumas mano ežero – tiltas nesibaigė ir nesibaigs.

Keistumas mano ežero – tiltas niekur neprasidėjo.

O didžiausias keistumas mano – tuo tiltu niekad nėjau, niekad nemačiau ežero, niekad negėriau ištirpusių veidų gėrimo.

Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kaitra. Neringos Dangvydės nuotrauka

Šventasis dievukas

Priešais ‒ masyvus keturkampis fasadas. Apvalūs, sunkūs, platūs skliautai. Šaltas kaip ledas nuogumas. Ir visai netinkantis, galima sakyti, Egipto šventyklos kūrinys, į kurį įžengęs prityli ir pradedi šnabždėtis, nes juk aplinka tavęs nekeičia. Aukštos lubos su perdėm hieroglifiškais, perdėm simboliškais raižiniais. Ornamentuose daugiau trikampiai ir zigzagai nei gėlės; daugiau gėlės nei gyvūnai; daugiau gyvūnai nei žmonės… Ar tikrai daugiau žmonės nei dievai?..

Didžiulė erdvė. Aukšta, atrodo, dangų remianti erdvė su skliautais, sutvirtintais baltų kolonų, jie lyg sargybiniai stovi iškėlę rankas ir neįleidžia nieko, kas nusileidęs iš aukščiau. Čia viskas skirta mirtingiesiems. Suolai, klauptai, klausyklos, krikštyklos, sakyklos ‒ lygesniems mirtingiesiems. Viskas suręsta iš meilės Jam, pastatytam ant marmurinio pjedestalo, piliorių apsuptyje. Vos įžengus vidun reikia nusilenkti, geriau, aišku, priklaupti, persižegnoti, sumurmėti ,,vardan…“ ir pakėlus akis paglostyti Šventąjį dievuką. Blizgantis, žėrintis visais laikais. Paprasta moneta netikinčiajam, bet ar beliko tokių?.. Visa formuojantis Dievas purvinajame žmonių pasaulyje, šventykloje pastatytas kaip rūpintojėlis, su keliomis raukšlėmis dėl amžiaus, jis suteikia žmonėms vilties.

Pats nesupratęs, kokia jėga mane atnešė į klauptą pirmoje eilėje prieš Šventąjį ‒ nesipriešinau. Tiesiog pasidaviau tėkmei. Juk ne visada elgiesi kaip nesavas.

Ding-dang… Tuoj turėtų prasidėti pamaldos, bet maldininkų nėra. Tik tas vienas varpas aidi ir aidi Šventajam garbinti.

Pro stiklinius vitražus krenta šviesa ir girdisi, kaip lietus kala į šventyklos stogus.

Iš šoninės navos tarsi srauni ir grėsminga kalnų upė išteka minia žmonių, visi apsisiautę violetiniais šiurkščiais drabužiais. Degantys smilkalai rūksta, girdisi tik ritmingas minios trepsėjimas. Jie greit apstoja Šventąjį. Nusilenkia. Persižegnoja priklaupę, sumurma reikšmingus žodžius ir atsistoję atsisuka tiesiai į mane. Visa minia violetinių tikinčių jų vienu kvėpavimu alsuoja man į veidą ir gręžia akimis.

‒ Ar priimsi? Ar sutiksi? Ar pašlovinsi?

Ką?! Atatupstas verčiuos per suolus ir klauptus juos griaudamas. Aukštoje erdvėje paskendę skliautai pradeda trauktis. Vitražai skilinėja. Ornamentuose įšaldyti gyvūnai, gėlės ir žmonės-dievai atgyja ir išlipę kaip vorai nuogom, šaltom sienom ropoja žemyn link manęs.

Pabudę sargybiniai sukryžiuoja rankas uždengia langus, šonines navas, visus hermetinius plyšius ‒ išblunka visos spalvos. Erdvė traukiasi… „Šventasis, aš tavęs nepažįstu, nežinau, kas tu toks, ir nebūsiu tavimi, jei negaliu būti savimi…“ Paskutiniai žodžiai. Aplink mane šaukianti minia, tamsi erdvė, staugiantys kolonų sargybiniai…

Ding-dang… Varpai skamba Šventajam dievukui.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU