Mūsų keisčiausi, rečiausi, vieninteliai žvilgsniai

Pro drevės langą. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pro drevės langą. Ričardo Šileikos nuotrauka

Mūsų keisčiausi, rečiausi, vieninteliai žvilgsniai

Apie trečiąjį konkursą ,,Žvelgiu į Lietuvą“

Svetainė www.menobangos.lt didžiuojasi ir džiūgauja, kad yra skaitoma, regima, aptariama.

Mūsų konkursas ,,Žvelgiu į Lietuvą“ sulaukė keliolikos gimnazistų rašinių. Gaila ir liūdna, kad kai kurie autoriai konkurso sąlygų lyg ir nesuvokė. Burbėti, zirzėti, nervintis ‒ tai ne publicistika, ne eseistika, ne rašymas.

Laukėme žvilgsnių, savyje talpinančių jausmus, norus, gyvensenos keistumus,  skirtingų kartų dermę ar nedarną.

Laimei, jų sulaukėme, juos atradome.

Publikavome keturis rašinius – jie iš tiesų verti svetainės www.menobangos.lt lygmens.

Konkurso rašinius aptarė, vertino du žmonės: rašytoja Neringa Dangvydė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Gabrielius Zaveckas.

Abu vieningai išrinko pirmąją konkurso laureatę. Ji – Gintarė Vydmantaitė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientė. Komisijos nariui Gabrieliui Zaveckui itin imponavo Gintarės ironija, dar labiau – jos turtingas žodynas, vaizdinga kalba.

Gintarė Vydmantaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Vydmantaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai suskaičiavome komisijos skirtuosius pažymius, tai paaiškėjo, kad kitos trys konkurso dalyvės ‒ trys įdomios autorės – jų, tų pažymių, surinko po lygiai.

Klaipėdietė Salvija Stončiūtė (dabar jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė), Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija), Evelina Matulevičiūtė (Rūdiškių gimnazija) yra mūsų konkurso prizininkės.

Sveikiname Gintarę, Salviją, Aušrinę, Eveliną.

Visada lauksime jų rašinių – jų kūrybinių bandymų.

Konkurso laureates ir komisijos narius apdovanos mecenatai: leidykla ,,Gelmės“ ir  Lietuvos nacionalinė filharmonija.

Savo dovaną – už ieškojimus, už keistumą, už savastį – Salvijai Stončiūtei skiria rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Pažadame, kad www.menobangos.lt banguos ir šiais, ir kitais metais.

Ar banguosite, mūsų rašytojai, mūsų skaitytojai, kartu ir drauge?

Pagarbiai,

Svetainės www.menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Irenos Kriauzaitės sugrįžimas su Bonos Sforcos atsisveikinimu

Irena Kriauzaitė prie Ūsio.
Irena Kriauzaitė prie Ūsio.

Irenos Kriauzaitės sugrįžimas su Bonos Sforcos atsisveikinimu

Lietuvos teatro ir kino aktorė, režisierė Irena Kriauzaitė penkiolika metų buvo tarsi dingusi. Bent taip galėjo pasirodyti Vilniaus teatrų lankytojams. 1975 metais baigusi tuometinę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), Dalios Tamulevičiūtės kursą, Irena Kriauzaitė vaidino Jaunimo teatre, kur sukūrė daug įsimintinų, dramatinių vaidmenų režisierių Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo ir kitų režisierių spektakliuose. Pati režisavo Sofoklio „Elektrą“… Bet pastaruosius penkiolika metų ji gyvena toli nuo miestų triukšmo, scenos spindesio.  Nedideliame Ignalinos rajono Dvarykščių kaime, šalia Linkmenų, ji pasitinka rytus ir palydi už Ūsių ežero besileidžiančią saulę. Ir šis pokalbis tebus apie jos dienas – praėjusias, dabarties ir viltingos ateities.

 Keistai jaučiuosi, Jus pristatydama. Žinau, kad didžiajai Lietuvos žmonių daliai Jūsų pavardė vis dar skamba reikšmingai ir pakiliai. Žinau ir tai, kad jaunuomenė dabar turi savo „žvaigždyną“. Kviesčiau panirti į tą laiką, kai „žvaigždžių“ nebuvo, bet buvo labai ryškiai šviečiantis teatras. Ar tai ta šviesa Jus ten paviliojo?

Jeigu žmonėms patinka ir teikia stiprybės, tegul vadinasi „žvaigždėmis“. Manęs tai nežeidžia. Kai astronomai, aptikę kosmose skriejantį bevardį kūną, pavadina jį įžymaus Žemės gyventojo vardu, toks suaugusiųjų žaidimas man labiau priimtinas. Lietuva nėra tokia didelė šalis, bet didinga savo praeitimi. Ir dar bus didingesnė ateitimi, kai kiekvienas iš mūsų sąžiningai dirbs ir gyvens savo Tėvynėje. Nors jau ir dabar sąžiningai dirbančius ir gyvenančius Tėvynėje reikėtų vadinti žvaigždėmis. Be kabučių!

Vaikystėje švytintis susitikimas su teatro žmonėmis buvo toks stiprus, kad ir šiandien jis liko nepakitęs. Įsiminė pirmas matytas spektaklis ‒ vaikiškas „Raudonoji gėlelė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), antras – Fridricho Diurenmato „Fizikai“ (Panevėžio dramos teatras). Vasarą Lietuvos teatrai gastroliuodami atvykdavo į mano gimtuosius Šakius ir tai man visada buvo šventė. Kultūros namų direktorė Kuzmienė, šviesios atminties žmogus, pastebėjo mano aktyvų domėjimąsi teatru ir aktoriais – kiekvieną kartą ateidavau su dideliu glėbiu gėlių. Pasiūlė man surinkti teatrą mylinčių vaikų grupę. Kartais trys, kartais keturios mergaitės ruošdavome gėlių puokštes ir dovanodavome jas aktoriams. Tai buvo pirma nuostabi tarnystė. Tai ir buvo pradžia kelyje link teatro.

Esate iš garsiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko. Vien buvimas jame tuomet buvo likimo dovana. Ar taip tebegalvojate ir šiandien?

Neabejotinai, buvimas jame buvo likimo dovana. Viena iš gražiausių dovanų. Taip galvojau anuomet, taip galvoju šiandien, taip galvosiu rytoj.

Akimirkos iš spektaklių.
Akimirkos iš spektaklių.

Kas įsiminė labiausiai: pirmas vaidmuo, ypatinga dovanota gėlių puokštė, paslaptingas gerbėjo laiškelis? Kas buvo tas dopingas Jūsų darbe? Kaip jis kito, bėgant metams, kaupiantis patirčiai?

Jei būtumėt uždavusi tą klausimą anuomet, tikriausiai būčiau pasakiusi, jog pirmasis vaidmuo, didžiulės rožių puokštės ir laiškeliai… Dabar pasakysiu: dėstytojos Dalios Tamulevičiūtės pamokos. Kuo skaudesnės – tuo brangesnės. Dabar, prieš žengdama žingsnį ant pakylos, klausiu savęs: „Ką pasakytų dėstytoja?“ Kartais būna toks jausmas, kad net girdžiu ją kalbant.

Akimirkos iš spektaklių.
Akimirkos iš spektaklių.

Amerikiečių teatro aktorius Lawrence᾽as Barrettas yra sakęs, kad aktorius panašus į skulptorių, kalantį skulptūras iš sniego. Jūsų kūrybinėje biografijoje – neeiliniai spektakliai, fantastiški vaidmenys. Ar tikrai viskas – tik iš sniego?

…ir iš sniego, ir iš lietaus, iš saulės ir vėjo. Iš sielos gelmių.

Akimirkos iš spektaklių.
Akimirkos iš spektaklių.

To meto Jaunimo teatro gerbėjai pamena „dešimtuko“ žvaigždžių laiką. O Jums pačiai kas ligi šiolei spindi neblėstančia šviesa? Prisimindama  savo talentingąją trupę, kam pirmiausia siunčiate Dangaus linkėjimus, su kuo šiandieną palaikote artimus ryšius ar bent esate išsaugojusi telefono numerį?

Man nereikia nieko prisiminti – jie visi mano širdyje. Ačiū Dievui! Esame gyvi ir sveiki. Metų našta mūsų nesugadino. Susitikę žiūrime vienas kitam į akis, o akys dega kaip angliukai. Vienaip ar kitaip sąžiningai dirbame savo darbus. Bėdoje ar džiaugsme neatstumtume vienas kito ‒ jeigu susoptų širdelę, manau, kurio nors kišenėje gal ir atsirastų validolio tabletė. Turiu visų telefono numerius…

Kada paskutinį kartą buvote teatre?

Niekas nežinojo, gal ir nereikėjo jiems žinoti, koks sunkus buvo išėjimas iš teatro. Bet – reikėjo ir išėjau. Tyliai, neverkdama, nedalydama interviu. Išėjau iš teatro, bet… jis many liko.

Buvau kviečiama į Jaunimo teatro premjeras, išsiruošdavau, bet visada – visada – nukeliavusi iki troleibuso stotelės, apsisukdavau ir kažkokios jėgos būdavau grąžinama atgal į namus. Jaunimo teatro duris po daugelio metų vėl pravėriau prieš porą metų. Ėjau atsisveikinti su buvusiu vyru, aktoriumi Antanu Šurna.

Ar sapnuojate teatrą?

Sapnuoju gastroles kituose kraštuose. Klaidžioju daugiasluoksniuose labirintuose, kai surandu sceną – PABUNDU!

Kaip dabar per tam tikrą atstumą vertinate šiandienos teatrą: kuo džiaugiatės, ko labiausiai jame pasigendate?

Savęs.

Gyvenimas mums duoda užduočių, bet atveda ir Mokytojus, kad šie padėtų tas užduotis įveikti. Kas jie, tie Mokytojai, padėję  ar vis dar padedantys Jums?

Teko laimė dirbti su ne vienu talentingu režisieriumi, vis ko nors mokytis. Bet galiausiai suvoki, kad gyvenimas Žemėje ir yra pati didžiausia teatrinio meno Akademija. Neskirstau režisierių į daugiau ar mažiau svarbius, bet šiandien galiu pripažinti, kad dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė išmokė amato, o režisierius Eimuntas Nekrošius užaugino sparnus ir išmokė skraidyti.

Irena Kriauzaitė su Jonu Vaitkumi Linkmenyse.
Irena Kriauzaitė su Jonu Vaitkumi Linkmenyse.

Esate ne tik teatro aktorė. Kinas Jūsų gyvenime: intriga, savęs išbandymas, lemtingas/laimingas atsitiktinumas? O gal  ‒ „koks velnias nešė į tą galerą“?

Kinas – tai spalvotas sapnas. Tai – visiškai kitas pasaulis. Nuostabus pasaulis. Nėra nė vieno aktoriaus, kuris nenorėtų būti pakviestas filmuotis. Aš su džiaugsmu priimdavau kiekvieną pakvietimą filmuotis. Ir buvo skaudu, kai tekdavo atsisakyti. Kaip buvo, taip…

Dar buvote režisierė, dar – Teatro ir muzikos akademijos dėstytoja…

Taip, tiesiog buvo toks laikotarpis teatre. Pagrindinis darbo krūvis teko vyrams. Režisierius Eimuntas Nekrošius paliko teatrą. Atėję nauji režisieriai nelabai galėjo su mumis susikalbėti, tuo laiku dauguma aktorių patys pabandė realizuoti savo sumanymus, tarp tokių buvau ir aš.

Vienu metu buvau pakviesta dėstyti ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dėsčiau scenos kalbą režisierių Jono Vaitkaus, Juliaus Dautarto, aktoriaus ir režisieriaus Algirdo Latėno ir kitų studentams.

Dar buvau ir mokytoja! Porą metų dirbau su talentingais vaikais Visagino Česlovo Sasnausko menų mokykloje. Tai buvo gražūs metai.

Paskui staiga leidote daug kam save užmiršti, buvote tiesiog – mylinti dukra. Ir su šiuo „vaidmeniu“ į Jūsų gyvenimą atėjo Linkmeų apylinkės, Dvariškių kaimas. Čia panirote į tylą, tarsi išėjote (pabėgote?) iš pasaulio, kuriame buvo tiek spalvų, tiek šviesų… Tiesa – ir dirbtinių. Gal mamos liga tebuvo „pateisinama“ priežastis palikti sceną? Kaip žvelgiate dabar į tą apsisprendimą ir per jį gautą tylos laiką? Kaip į bausmę, dovaną, neišvengiamą išbandymą ar galimybę pažinti save ir pasaulį?

Kaip pasakytų mano herojė Heda Gabler: „Vis tos sunkios sąlygos, į kurias patekau! Jos ir padaro gyvenimą skaudų ir stačiai juokingą!“ Atsitiko kaip atsitiko. Mama susirgo Alzheimerio liga, o aš jai buvau davusi žodį: jokių globos namų. Žodį tesėjau. Buvimas su Mamyte – pats nuostabiausias ir tikriausias laikas mano gyvenime. Vargu, ar dar išgyvensiu tokias laimės, džiaugsmo ir skausmo pilnatvės dienas. Dienos be jos – tai jau ne vien galimybė pažinti save ir pasaulį. Ne bausmė, ne. Bet – išbandymas, tikrai.

Ko Jus išmokė gyvenimas kaime? O gal Jūs ‒ kaimą?

Mokymosi ar mokymo čia nė nebuvo. Tiesiog aš čia gyvenau. Gyvenu! Šį kraštą, Linkmenis ir tiesiog prie jų prisiglaudusius Dvariškius, pažįstu nuo vaikystės, mano krikštatėvis čia mokytojavo. O kai prieš daugelį metų dėdienė surado šią sodybą kaip parduodamą – kitaip kaip likimu to nepalaikiau: būtent pro šitą namą mes, vaikai, eidavome prie ežero maudytis, ne kartą esu jo „gonkose“ sėdėjusi, kai dėdė stabtelėdavo pasikalbėti su senuoju savininku… Svarstyti nė nereikėjo: aš pasukau Linkmenų pusėn! Čia aš radau tylą. Kaimas man padėjo susitikti su savimi, išsikuopti „arklides“, kuriose tiek visko buvo prisikaupę. Tyla man buvo vienintelė išeitis. Aš aikštingas žmogus, ne nuolankus, o ne. Kaimas mane nuramina ir apdovanoja. Čia tiesiog per mano kiemą pražygiuoja visi keturi metų laikai! Čia aš turiu ežerą… Mieste gyvenantieji to gal nė nesupras. Tai – mano vieta.

Esate Dvariškiuose. O Jūsų širdis kur?

Ji visada su manimi!

Židinyje plazdanti ugnis, prie kojų murkiantis katinas… Tai – vienatvė, ar – pilnatvė?

Bandau apie tai negalvoti. Daugiau, matyt, papasakotų mano katinas Tiberijus. O aš tegaliu pasakyti: reikėjo gyventi. Ir aš gyvenau kaip išmaniau. Dabar tai jau nebeturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kad išgyvenau.

Radau priemonių, kurios padeda apsisaugoti nuo kosminio, ne paprasto, o kosminio, liūdesio: rašau, tapau. Nežinau, kada pasirodys mano romanas „Laimingoji“. Dabar tiek daug, labai labai daug knygų… Rašau dėl to, kad mintys tiesiog plaukia, kartais mane jos net sprogdina. Ir spalvų griebiuosi dėl tų pačių priežasčių. Šitaip aš save kaip Miunhauzenas už plaukų vis traukiu iš pelkės. Rašau, tapau, kad nenumirčiau, nors su mirtimi esu susidraugavusi. Siaubą regiu gyvenime, ne mirtyje.

Prie savo darbų.
Prie savo darbų.

Išminčiai pataria, kad norėdamas ramiai ir laimingai nugyventi gyvenimą privalai devynis dalykus laikyti paslaptyje: amžių, turtą, pasitaikančius kivirčus namuose, maldą, vaistus, meilės ryšį, dovaną, garbę ir nešlovę. Kur brėžiate ribą tarp paslapties ir to, kuo galite dalytis su pačiais artimiausiais, tiesiog pažįstamais ir – visu pasauliu?

Tarsi ir neturiu tokių ribų. Ir paslapčių tarsi nėra… Kaimas ir paslaptys? Viena su kitu nesiderina! Kita vertus, iš tų devynių įvardytų „dalykų“ ne visi apskritai yra mano šiandieniame gyvenime. O dėl atvirumo ‒ tai tiesiog labai priklauso nuo situacijos: kartais atsitveriu nuo visko man vienai matoma siena, bet kartais tas užplaukęs debesis net man nelauktai prakiūra, ir viskas iš manęs išbėga. Visaip nutinka.

Prie savo darbų.
Prie savo darbų.

Tikite ar ne, kad Aukščiausiasis ar Likimas sudėlioja mūsų gyvenimus: „padeda“ mus į tam tikrą vietą, numato mums būtinus atlikti darbus, supažindina su mūsų augimui reikalingais žmonėmis… Ar neatrodo, kad būtų kartais neblogai, jei tie visagaliai kai ką ir su mumis „paderintų“?Ar buvo momentų, kai priešinotės „darbdavio“ sumanymams?

Tikiu tuo, kas virš mūsų. Tie „darbdaviai“ tikrai nepalieka manęs be darbų, užduočių. Atveda ir žmones. Ir tam aš nesipriešinu, nesiginčiju, nepykstu. Noriu manyti, kad man skirtoji našta niekada nebus sunkesnė nei galiu panešti.

Tiesiog degu noru pranešti „miestui ir pasauliui“ žinią apie Jūsų… sugrįžimą. Bet gal geriau bus, jei šitos didžiosios Jūsų paslaptys bus atskleistos Jūsų lūpomis? Pabelskim triskart į medį ir…

Taip, buvo vasaros improvizacijos ant Ūsių ežero su jaunais talentingais žmonėmis. Lapkričio 2-ąją Vilniuje, Lietuvos teatro sąjungoje, įvyko mano kūrybos vakaras, kurį pavadinau „Reveransu“, tarsi primindama žiūrovams, kad esu gyva, sveika ir dar prisimenu jų akis, kai nusileidus ir vėl pakilus uždangai išeidavome nusilenkti gerbiamai publikai. Labai tam susitikimui ruošiausi. Jaudinausi. Vėl skaičiau savo mylimo Viljamo Šekspyro sonetus, pasidalijau ištraukomis iš savo rašomos knygos „Laimingoji“, variacijomis Jobo knygai. Vėl mano namuose pražydo gėlės, puokštės gėlių… Lapkričio 21-oji ‒ mano Mamytės gimtadienis. Mama mane išsivedė iš teatro, ji mane ir sugrąžina. Galima netikėti sutapimais, bet jie juk yra, ir yra žavūs. Aš džiaugiausi kiekvienu atėjusiuoju, tas vakaras man sustiprino tikėjimą, jog pavyks ir kiti sumanymai. Niekados neapleido mintis apie sugrįžimą. Sugrįžimą vieninteliam, ypatingam kartui.

Koncertas "imPROviZAcija". Dominykas Vyšniauskas ir Irena Kriauzaitė.
Koncertas “imPROviZAcija”. Dominykas Vyšniauskas ir Irena Kriauzaitė.

Aktoriai juk išties yra vaikai. Jeigu manyje gyvenantis vaikas vis dar nori žaisti, manau, kad ir po penkiolikos tylos metų rasis ir man smėlio dėžė, kur galėsiu pasistatyti smėlio pilį…

Šiuo metu dirbu su Liucijos Armonaitės monopjese „Bona Sforca. Atsisveikinimas“. Mane seniai domino šios moters-valdovės gyvenimas. Kadaise vaidinau Jaunimo teatro spektaklyje „Barboros Radvilaitės testamentas“ pagal Sigito Parulskio pjesę. Tuomet tai nebuvo išskirtinis vaidmuo, bet jau tada šis personažas sudomino, traukė gilintis, nepaliko ramybėje. Ruošiuosi susitikimui su viena iškiliausių mūsų istorijos asmenybių – Bona Sforca, Lietuvos ir Lenkijos karaliene. Ir… tepadeda Dievas.

Tepadeda. O aš dėkoju Jums už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Žukauskaitė

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Irenos Kriauzaitės archyvo.

Mažo miesto didelė širdis

Nijolė Trinkūnienė. L. Kovalevskienės nuotrauka
Nijolė Trinkūnienė. L. Kovalevskienės nuotrauka

Mažo miesto didelė širdis

Lina Kovalevskienė

Šis pasakojimas ‒ apie nedidelio miestelio didelę asmenybę. Tai Ignalinos krašto dailininkė Nijolė Trinkūnienė. Vis bėganti, skubanti, vis pritrūkstanti laiko, tačiau visada linksma, šneki, kiekvienam randanti ką malonaus pasakyti. Liūdesys jai, rodos, nė netinka. O žmonės prie jos tiesiog limpa. Nekart pagalvoji, kiek reikia išdalinti gerumo, kad būtum taip mėgstama? Gal ir ne visų, gal ir yra paburbančių, pavydinčių – to talento, to švytėjimo ir šypsenos. O ji lyg gėlė išsiskleidžia kiekvienam ir kiekvienąkart – tarsi nė nebūtų sunkumų, tarsi ir dienos visos kaip viena malonios nušvistų. Ir tapyti Nijolė labiausiai mėgsta gėles. Tie žydintys paveikslai tiesiog apgaubia širdį grožiu: įvairiausios gėlės pievose, laukuose, puokštėse, kompozicijose. Nuo gelsvuose laukuose išsibarsčiusių rugiagėlių iki ryškiažiedžių karališkų aguonų, puikiųjų lelijų. „Vis dar sergu aguonomis…“ ‒ mėgsta sakyti Nijolė. Šalia gėlių žydėjimo yra ir mielų, šiltų, nostalgiškų kaimo sodybų vaizdų, nuostabių krašto peizažų, žavių natiurmortų… Ir ne tik paveikslai šios moters kūrybos pasaulyje ‒ prieš kiekvienas Velykas ima ir atrieda šimtai jos ir mokinių kurtų margučių, o kur dar vilnos vėlimas, atvirukų darymas, retkarčiais ir molio lipdymas… Daugybė žmonių žavisi talentingos moters kūryba, jos vidinio pasaulio šviesa, šiluma ir begaline meile spinduliuojančiais darbais. Savo rūpesčių ir širdies nerimo ji niekam neužkrauna, tik artimiausieji žino, kokiais išbandymais Dievas ją nuo vaikystės stiprino.

„Ką slepia šypsena…“

Nijolė gimė ir užaugo Ignalinos rajone, Triburčių kaime. Mažą mergaitę viliojo laukų ir pievų platybės, traukė spalvų, garsų ir formų paslaptingas pasaulis… Kiek ji pati save atsimena, vis piešdavo ir piešdavo, bulvių vagoje lipdydavo namelius, tiltus… Jau tada širdelėje gyveno kūrėja. Šiandien Nijolė dėkinga likimui, kad jis ją, nors ir ne iškart, bet visgi atvedė ten, kur visada veržėsi – prie dailės. Juk gyvenimas buvo nelengvas. Būdama vos 8-erių neteko tėvelio. Jauniausia sesutė buvo dar visai mažytė, mama nesveikavo, taigi Nijolei su broliu tekdavo nudirbti visus ūkio darbus. Broliui išėjus į kariuomenę, dar būdama mokinukė išmoko arti, dalgiu pjauti, malkas skaldyti, kiaules prižiūrėti. O kur dar daržų ravėjimai, šieno krovimai, vežimai… Stiprėjo ne tik merginos raumenys, bet ir valia. Tai pravertė sporte. Ji ir bėgo, ir slidinėjo, dalyvavo daugybėje varžybų, buvo nuolat giriama ir laimėjimų turėjo. Buvo netgi Lietuvos slidinėjimo rinktinės narė, atstovavo rajoną, Lietuvą. Yra ne kartą tapusi Lietuvos čempione ir prizininke. Jai svarbiausias laimėjimas – pirmoji vieta  50 km. Ignalinos slidinėjimo maratone 1985 metais.

Tas sportas ir meilei pasibelsti į širdį padėjo. Gražia šviesiaplauke ir didžiaake mergina susižavėjo jos slidinėjimo būrelio treneris. Iš pradžių tos simpatijos nė nepastebėjo, vėliau draugės šaipytis pradėjo… Su aštuoneriais metais vyresniu Mindaugu rimtesnė draugystė užsimezgė jau baigus mokyklą. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute Nijolė studijavo geografiją ir fizinį lavinimą. Po ketverių metų jie susituokė, gimė sūnus. Paskui vėl sunkumai užgriuvo. Mirė mama, Nijolė išvažiavo gyventi į kaimą. Juk reikėjo prasimanyti pinigų, į mokslą išleisti jaunesnę sesutę. Ir vėl gyvulius augino, daržus prižiūrėjo, o dienos lėkė lyg paukščiai: sparno mostas – diena, parskridimas – jau metai… Teko patirti skaudų artimo žmogaus nutolimo jausmą ir dalykų, apie kuriuos sunku kalbėti. „Išgyvenau daug sunkumų, daug kartų širdis raudojo, tačiau kai pagalvoju, visi jie buvo prasmingi, be jų nebūčiau tapusi tokia, kokia dabar esu…“ ‒ sako moteris.

Nijolės darbai. L. Kovalevskienės nuotrauka
Nijolės darbai. L. Kovalevskienės nuotrauka

Paroda – didelės širdies didelė šventė

Šis ruduo Nijolei atnešė gražų asmeninį jubiliejų, o pati dailininkė ta proga surengė dešimtąją personalinę tapybos darbų parodą „Mano vasaros“, kuri sulaukė ypatingo dėmesio. Didžiulis būrys kūrybingą ir šviesią asmenybę mylinčių, gerbiančių, ja ir Dievo duotu talentu besižavinčių žmonių susirinko pasidžiaugti paveikslais, pasakyti nuoširdžius sveikinimus, padėkoti. „Esi dangaus dovana šiam kraštui ir žmonėms…“ – tai tik viena mintis iš gausybės sveikinimų.

Autorė savo kalbą pradėjo perfrazuotais dainos žodžiais: „Aš rudeninis, paukštis rudeninis, ruduo į žemę atnešė mane ankstyvą rudenį…“ Dailininkė pasakojo, kad gyvenimą skaičiuoja vasaromis, nes ir kuria ji daugiausia vasaromis, kai daug saulės, šviesos, kai toks mirgantis ir vaiskus oras, kai gali tapyti gamtoje ir tarsi su ja susilieti. Tuomet ji atostogauja, turi daugiau laiko, gali išvažiuoti į plenerus, susitikti su kitais menininkais. Iš vasaros darbų susidėlioja jos parodos. „Dailininkui paroda – tai šventė, kūrybos įvertinimas. Man gera dalintis su jumis šiuo džiaugsmu…“ – kalbėjo Nijolė.

Parodoje eksponuojami 35 darbai, dauguma jų nutapyti šiais metais. Patys naujausi paveikslai parsivežti iš pajūrio. Tai rugpjūčio mėnesį vykusio plenero „Šventosios žemės atminties ženklai“ vaisiai. Ramus tapymas kopose, girdint jūros ošimą, matant jos beribius tolius, senus sugriuvusio Šventosios tilto akmenis, meniškai palinkusias pušeles, nuostabias smėlio ir augalų kompozicijas – kas gali būti maloniau menininkui… Kituose paveiksluose atpažįstamos mielos Nijolei Ignalinos krašto vietos: Ilgio, Gavio, Dringio ežerai, Ladakalnio panoramos, Jonalaukis, Naujojo Daugėliškio vaizdai.  Dar kiti paveikslai – tai mylimos moters gėlės: ryškiaspalvės aguonos, karališki lelijų žiedai, grožiu varvančios alyvų kekės, geltonumu plyštanti pienių pieva, jaukūs ir labai tapybiški natiurmortai. Nijolė sakė, kad paskutiniu metu ją sužavėjo mėlyna spalva, kuri išsiliejo alyvomis, lubinais. Na, o sesers šią vasarą dovanota didžiulė septynžiedė pačios išaugintos lelijos šaka davė pradžią net penkiems paveikslams. Lelijos žiedas – toks tobulai gražus, tokių išraiškingų formų, kad negali netapyti. „Tapant ilsisi mano siela“, – sako dailininkė ir skuba visiems padėkoti. Tai jos artimiausi žmonės, visada pasirengę padėti ir palaikantys draugai, mieli bendradarbiai. Visiems moteris negailėjo gražių žodžių, bet daugiausia jų sulaukė pati.

Mamos švente ypač džiaugėsi ir ja pačia didžiavosi sūnus Tomas, prie skruosto prigludo  sesuo Laimutė, renginį stebėjo ir tyliai grožėjosi teta Jadvyga, kartu šventę išgyveno pusseserė Asta, artimiausios draugės. Pati autorė, nors ir labai nenorėjo pravirkti, bet nesusivaldė galiausiai pamačiusi mokytoją Bronelę su baltomis lelijomis rankose. Sunkią negalią turinti moteris visgi atėjo pasveikinti mylimos savo Nijolytės. Gražios ir labai jaudinančios akimirkos… Nuostabus, per tiek metų sukauptas meilės ir gerumo lobis.

„Myliu savo kraštą…“

Baigusi studijas Nijolė dirbo Ignalinos vaikų turistinės bazės vadove, orientavimosi trenere. O širdyje vis plazdėdavo dailės dvasia, vis prašėsi išleidžiama. Matyt, taip jau Dievulio buvo lemta, kad sprendimas priimti pasiūlymą persikvalifikuoti ir tapti dailės mokytoja tarsi atvėrė akis. Jos atsivėrė tokiems išsiilgtiems dalykams, todėl ir mokytis buvo vienas malonumas.

Nijolė niekada nenorėjo palikti gimtojo krašto. Myli ji Ignalinos ežerus ir pušynus, myli Ažušilės kalvas ir klonius. Daugelį miškų išvaikščiojusi kaip orientacininkė, dabar kartais sportuodama su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis aplekia, ypač pavasariais, kai viskas žydi, čiulba ir kvepia. „Myliu Ignalinos kraštą. Man jis be galo gražus. O kai Joninių laike pražįsta pievos, tai išvis kažkoks stebuklas – lyg šventa dvasia virš jų pleventų. Labai patinka grybauti. Jau pats pabuvimas miške man šventė. Atsigauna dvasia, pasikraunu gerosios energijos…“ ‒ pasakoja Nijolė. Dailininkė nori savo kraštą, jo gražiausias vietas ir tą meilės jausmą įamžinti, tarsi pakylėti nuo kasdienybės, išsaugoti paveiksluose.

Dievo dovana reikia dalintis

Jau 20 metų Nijolė Trinkūnienė vadovauja Kultūros ir sporto centro dailės studijai. Savo žinias perduoda vaikams, o jie mokytoją džiugina laimėjimais įvairiuose konkursuose ir parodose. O kiek mokymų ir seminarų, kuriuos ji organizuoja rajono mokytojams, senjorams ir kaimų bendruomenėms! Gyvenimas Nijolei vis pametėja gražių darbų pasiūlymų. Su mokiniais yra ne kartą ištapiusi miesto  paplūdimio persirengimo kabinas prie Gavio ir Palaukinio ežerų, papuošusi rentgeno patalpą Ignalinos ligoninėje, kad vaikučiams būtų ne taip baisu, kad juos pasitiktų ne pilkos sienos, o žydinti pieva su drugeliais ir vabalėliais. Pavasarį baigtas didelis projektas – net 27 Nijolės ir jos mokinių paveikslai padovanoti Mielagėnų parapiniams senelių globos namams. Dailininkės paveikslais yra išpuoštos daugelio įstaigų erdvės, tačiau praskaidrinti senelių kasdienybę moteriai buvo itin džiugu, o ir vaikai, kaip sakė mokytoja, buvo labai užsidegę šia idėja, skubėjo tapyti, džiaugėsi vieni kitų idėjomis.

 

„Jaučiu, kad tą Dievo dovaną, kurią gavau, turiu naudoti, kiek galima dauginti, dalinti, kurti gerumą, džiaugsmą žmonėms“, – sako dailininkė. Dar vienas iš tokių gražių gerumo darbų – Ignalinos krašto muziejuje pavasarį surengta buvusios mokytojos, Bronės Kasperavičienės kūrybos paroda. 80-metė ignalinietė, Nijolės meiliai Bronele vadinama, savo ligą pamiršta iš šiaudelių ir įvairių žolynėlių kurdama nuostabius paveikslėlius. Dailininkė ją nuolat skatino, negailėjo patarimų ir vis žadėjo surengti parodą. Pagaliau, savo nesibaigiančius darbus nustūmusi į šalį, prisiruošė. Darbo išties buvo – kai kuriuos paveikslėlius reikėjo gražiai įrėminti, pasportuoti, padaryti kvietimus, skelbimus, pagaliau paveikslus sukabinti. „Visą žiemą gyvenau mintimis apie parodą, pati nebūčiau įstengusi tų minčių įgyvendinti. Už viską, ką iš Nijolės išmokau, patyriau ir gavau, esu nuoširdžiai dėkinga…“ ‒ parodos atidaryme sakė Bronelė.

Ištikima savo širdžiai

Dailininkė sako gyvenanti klausydama savo širdies balso ir stengiasi niekam nelinkėti pikto. Ji save apibūdina kaip nemokančią prisitaikyti, nutylėti, neturinčią kartais reikalingo lankstumo ir siekiančią apginti savo tiesą. Galbūt tai ir nepadeda, tačiau nieko negali padaryti, kai širdis neleidžia: „Einu ten, kur veda širdis, ir  tikiu, kad viską šiame gyvenime galima pasiekti gerumu ir nuoširdžiu darbu“. Išminties moteris semiasi skaitydama. Knygos visada buvo jos didieji mokytojai, auginę asmenybę, brandinę charakterį, rodę kilnaus gyvenimo pavyzdžius. Na, o Dievo žodžio knyga – pati tobuliausia, neišsemiama, nuolat naujai atsiverianti, raminanti ir guodžianti širdį, kviečianti ją, dažnai per daug šurmulingame ritme įsibėgėjusią, stabtelėti tyloje ir surinkti išsibarščiusias mintis.

Tokia ta didelė kurianti širdis, Dievo ranka palytėta, besiilginti grožio ir gėrio. Ir kitiems gera šalia jos būti, džiaugtis šviesa, kuri niekada nesibaigia…

Saulėta. L. Kovalevskienės nuotrauka
Saulėta. L. Kovalevskienės nuotrauka

 

 

 

Lietuvoje suskambo Mozarto smuikas

Mozarto smuikas. Martyno Ambrazo nuotrauka
Mozarto smuikas. Martyno Ambrazo nuotrauka

  „Paklausius Mozarto muzikos, aiškesnis tampa gyvenimas“

Lietuvoje suskambo Mozarto smuikas

 

Rudenį Lietuvos muzikos dangų perskrodė aukso gija – iš Austrijos, Zalcburgo, atkeliavo smuikas, kurį savo rankose laikė Wolfgangas Amadeus Mozartas.

Smuikui pademonstruoti organizuotas ypatingas festivalis „Mozarto smuikas Lietuvoje“: 3 simfoniniai koncertai ir kamerinė paskaita-koncertas, vykę spalio 16–19 d. Vilniuje. Mozarto smuiku visur griežė Mozarto instituto (Zalcburge) muzikologė Anja Morgenstern. Kiti renginiuose Vilniuje dalyvavę Mozarteumo fondo bendradarbiai: Mozarto tyrimų instituto vadovas muzikologas, klavesinistas, pianistas Ulrichas Leisingeris, Mozarto muziejų ir fondų direktorė Gabrielė Ramsauer bei dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras Josefas Wallnigas.

Lietuvių koncertines pajėgas sudarė jaunuomenė: LMTA studentų orkestras (vadovas Martynas Staškus), studentų mišrus choras (vadovai Dainius Puišys, Gintautas Venislovas, Jurijus Kalcas), studentai solistai: Danielė Brekytė (smuikas, Rūtos Lipinaitytės klasė), dainininkai Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė), Gabrielė Kiršaitė (mecosopranas, Sigutės Stonytės klasė), Juozas Janužas (tenoras, Virgilijaus Noreikos klasė). Koncertą Nacionalinėje filharmonijoje  (koncertų „Visai šeimai“ cikle) dirigavo Martynas Staškus, koncertus Šv. Jonų bažnyčioje („Alma mater“ koncertų cikle) bei LMTA dirigavo Josefas Wallnigas.

Koncertuose Nacionalinėje filharmonijoje ir LMTA sveikinimo žodį tarė Austrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Johannas Spitzeris.

Pažymėtina, kad remiant Švietimo ir mokslo ministerijai koncertus aplankė daugybė moksleivių ir pedagogų iš visos Lietuvos. Lietuvos televizija ir radijas taip pat maloniai prisidėjo, laidomis ir reportažais sudomindami klausytojus.

Šį festivalį organizavo Lietuvos ir Austrijos draugija, Tarptautinis Mozarteumo fondas (Zalcburgas), Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Lietuvos dailės muziejus.

Mozarto smuiko solo. Martyno Ambraso nuotrauka
Anja Morgenstern griežia solo Mozarto smuiku. M. Ambraso nuotrauka

Ta proga kalbiname idėjos autorių Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininką, smuikininką, buvusį ilgametį Valstybinio Vilniaus kvarteto narį ir LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėją profesorių PETRĄ KUNCĄ.

 

Kaip nusakytumėte Wolfgango Amadeus Mozarto (Johannes Chrysosthomus  Wolfgangus Theophilius Mozart) muzikos reikšmę pasauliui šiandien? Ji turbūt nemažėja nuo pat XVIII amžiaus?

 Mozarto tema, matyt, amžina, kaip ir jo muzika, kurios reikšmė, drąsiai galime sakyti, nemažėja. Nepaisant visų technologinių atradimų ir visų kultūros galimybių, kurios šiais laikais yra atsivėrusios, vis tiek negalime pasakyti, kur slypi Mozarto genijaus esmė. Jis mus veikia, girdime, kad plečiasi Mozarto muzikos įtakos sfera. Vis dar atrandame naujovių: jo muzika naudinga žmogaus sveikatai, terapijai… Mozarto muzika naudojama ir ūkio darbuose derliui gausinti ‒ antai Indijoje ji transliuojama į ryžių laukus. Nebūdamas specialistas, negaliu to komentuoti, bet galiu pasakyti, kad man asmeniškai ta muzika aktuali, ji mane harmonizuoja, manau, kiekvienam žmogui ji padeda surinkti savo mintis. Paklausius Mozarto muzikos, tampa aiškesnė gyvenimo prasmė. Gyvenimas tampa perspektyvesnis ir šviesesnis. Tiesiog norisi su Mozarto muzika gyventi. Ir tai, kas jo palikta mums, perduosime kaip savastį.  Galime pasakyti, kad viena asmenybė tapo tuo kūrybos kriokliu, kuris stipriai veikia mūsų gyvenimą šiandien ir skatina tuo  keliu savaimingai eiti tolyn.

Vis klausiama: ar Mozartas kūrė popmuziką? Gal ir galima taip vadinti, bet visai kita prasme, nei, pagal mus, muziką vien pasilinksminti. Taip, tai yra optimistinė, labai džiugi muzika, tačiau ne muzika fonui, ne, tai muzika, kuri mus informuoja, jau minėjau – har-mo-ni-zuoj-ja. Ji sukaupia žmogaus dvasią. Ta visuotinumo formulė, kurią Mozartas užkodavo savo muzikoje, šiandien yra nepralenkta.

 

Petras Kunca ir Anja Morgensten
Petras Kunca ir Anja Morgenstern. M. Ambrazo nuotrauka

Užsiminėte apie Mozarto lengvesnės muzikos darželį, tad patikslinkime, kad jis rašė ir divertismentus, serenadas – visų žinomą Mažąją nakties muziką (serenadą) G-dur, o ne tik bažnytinę, operinę, kamerinę ir kitokią rimčiausią muziką.

 Mozartas rašė visų žanrų muziką: bažnytinę muziką, simfonijas, kvartetus, operas ‒ ir visa tai  praturtino modernumu. Kas kartą iš naujo klausydamasis to, ko klausaisi, rodos, visą gyvenimą, išgirsti ką nors nauja. Ypač keičiantis socialinei situacijai… Mozartas užčiuopė tokį atspirties tašką, kuris pralenkia kasdienybę ir nuolat verčia mus galvoti, kad tas gyvenimas, kurį gyvename, yra tik luobas, o pagrindinis dalykas yra kiekvieno žmogaus dvasinė egzistencija, kur verda kūryba. Gyvenimas – kūryba, kai kiekvienas save prognozuoja, motyvuoja, ieško prasmės. Ir šiandien tai daryti parankiausia su Mozarto muzika.

Aptarkime Mozarto kūrinius smuikui ir su smuiku – kvartetus ir kita.

 Mozarto muzikos be smuiko neįsivaizduotume. Pirmiausia tai susiję su jo šeima, tėveliu. Leopoldas Mozartas buvo žymus pedagogas, nes išaugino savo stebuklingo sūnaus genijų, jam nesutrukdydamas, išpuosėlėdamas. Tėvas suvokė sūnaus gabumus. Laiškuose jam rašė – Wolfgangai, tu gali, tu esi gabus muzikai, turi tai branginti. Smuikas buvo ypač svarbus instrumentas, kai tėvas Wolfgangą – vunderkindą – vežiodavo į Europos didžiūnų dvarus, rodydavo jo nepaprastą talentą, atvėrusį naujus muzikos kelius.

Išlikę piešiniai rodo, kad šiai šeimai buvo reikšmingas ne vien smuikas. Kartu – klavikordas, hamerfliūgelis (ankstyvieji fortepijonai), vargonai. Tarptautinis Mozarteumo fondas Zalcburge dabar turi 6 instrumentus. Kolekciją iš minėtųjų klavišinių,  mažo vaikystės smuiko, alto, koncertinio smuiko neseniai papildė dar vienas smuikas. Jį Mozartas įsigijo gyvendamas Vienoje. Be abejo, Mozartai domėjosi instrumentais, išmanė jų gamybos paslaptis, žinojo, kokie tembrai turi būti išgaunami ir kitas savybes. Pirko savo meto, modernius ir gerus instrumentus.

Smuiką Wolfgangas pamėgo, nes, kaip tvirtina dabartiniai specialistai, jis girdėjo tėvą grojant namuose, koncertuose ir iš jo mokėsi. Tėvas vadovavo arkivyskupo kapelai, o mažasis Wolfgangas visur jo klausydavosi. Galima neabejoti, kad lemiamą įtaką padarė ir namų muzikavimas. Pasakojama, jog kartą, kai namų ansamblyje pritrūko smuikininko, Leopoldas pakvietė Wolfgangą, ir jam jau pirmą kartą grojant daug kas pavyko – girdėdamas, kas turi būti, lengvai prisitaikė. Tėvo Leopoldo dėmesys Wolfgangui buvo veiksmingas. Tiesa, literatūroje randame priekaištų tėvui, kad jis vaikų netausojo, visur vežiodavo, buvo jų koncertų vadybininkas, organizuodavo kūrinių užsakymus, Wolfgangui padėdavo juos rašyti, koreguodavo. Šiandien turbūt negalima priekaištauti, kad tėvai savo vaikus – Wolfgangas turėjo seserį Anną Marią, tapusią profesionale pianiste ir dainininke – leido į gyvenimo mokyklą, kad perlenkė, išnaudodami vaikų talentus. Nedrįsčiau daryti išvadų, manau, kad tėvai tiesiog matė talentą ir skatino, skatino kiek galėdami daugiau. Anuomet tai buvo pažangi pedagogika, sakiusi – štai, galima pasiekti tokį rezultatą per tikrai trumpą laiką.

Josefas Wallnigas su studentų orkestru. M. Ambrazo nuotrauka
Josefas Wallnigas dirigavo studentų orkestrui. M. Ambrazo nuotrauka
Danielė Brekytė (Rūtos Lipinaitytės klasė), griežusi savo smuiku, ir Josefas Wallnigas
Danielė Brekytė (Rūtos Lipinaitytės klasė), griežusi savo smuiku, ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka

Vis dar aptinkama pamirštų,  į jokius registrus iki šiol neįtrauktų Mozarto kūrinių.

XX amžiuje buvo žinomi jo vėlyvesnieji kūriniai, spėję įsitvirtinti koncertiniame gyvenime. Antai turėjome 5 koncertus smuikui ir orkestrui. Vėliau, man studijuojant Muzikos akademijoje Vilniuje, išaiškėjo, kad yra dar du koncertai, kurių autorystė visiškai nekelia abejonių – tai jaunystės kūriniai, šiandien grojami greta visų kitų  koncertų, ir dabar jau sakome, kad yra 7, o ne 5 koncertai. XX ir XXI amžiai jau yra turtingesni Mozarto kūrinių. Ir jų dar atrandama! Neseniai Prahos bibliotekoje aptiktas seniai žinomo vokalinio kūrinio originalas. Atrasta ir Leopoldo ranka perrašyta Pirmojo koncerto smuikui pirmoji dalis, iš viso tai būtų jau 8-asis koncertas. Istorija vis dar  veriasi. Be abejo, Mozarto poveikis nuolat stiprėjo, ir jo muzika plito daugybės nuorašų pavidalu, nes anuomet buvo kopijuojama tik perrašant ranka. 8-ojo, tiksliau – 1-ojo koncerto smuikui autentiškumas – faktas, kad tėvo ranka perašytas, originalas dar nerastas. Išlikę daugybė tėvo į savo sąsiuvinius persirašytų sūnaus kūrinių. Todėl dar visai galima tikėtis jų atrasti daugiau, pirmiausia ‒ su Austrijos-Vengrijos imperija kultūriškai susijusiuose miestuose. Mozarto kūrinių ieškoma Italijoje. Rankraščiai keliaudavo iš rankų į rankas kaip muzikos prekė – pats mačiau Mozarto sonatos rankraštį Stokholmo muzikos muziejuje. Tarp kita ko, Paganinio kūriniai iki šios dienos dar ne visi publikuoti, nes galioja poros šimtmečių draudimas – istorijų yra labai įdomių. Tad, galima sakyti, Mozarto gyvybingumą matome visose sferose. Mozarto muzika yra įsismelkusi į mūsų gyvenimą. Tikriausiai ir mūsų lietuviškas socialinis gyvenimas yra pilnas Mozarto garsų.

Svarbiausia – jo kūryba, tai, ką jis paliko ne tik artimiesiems, mokiniams ir mokinėms, kurias dažniausiai įsimylėdavo ir parašydavo joms po fortepijoninį koncertą, – bet ir vsam pasauliui, visiems mums. Todėl vienas šiandienos tarptautinio Mozarteumo fondo Zalcburge uždavinių – Mozarto kūryba nemokamai dalytis su visa žmonija. Tai Zalcburgo, Austrijos kultūros palikimas, kuris mus sieja su Europos kultūra, iš kurios Mozartas pats išaugo ir kurią praturtino. Ir dar toje istorijoje žavu tai, kad Mozarto kūryba yra tokio aukšto lygmens, kad net vyresnis Josephas Haydnas Vienoje turėjo stiprybės pasakyti, kad mokosi iš Wolfgango Mozarto, jaunesnio žmogaus, kūrinių, nes pamatė jo nepaprastą išradingumą. Jie draugavo. Mozartas draugavo ir su Josepho jaunesniuoju broliu Michaeliu, dirbusiu Zalcburge. Abu Haydnai buvo kompozitoriai. Juos siejo pažangiausi, avangardiniai jų pačių rašomi muzikos žanrai – simfonija, kvartetas, naujo tipo operos. Jų buvo sukurta tai, ką šiandien laikome klasikine, pavyzdine muzika. Tie kūriniai yra tokie reikšmingi, kad šiandien prie jų grįždami nejuntame juos esant senoviškais, tokiais, kurių reikia vien tik pagarbiai susėdus klausytis. Šia muzika galima žavėtis, džiaugtis, net ir šokti, pavyzdžiui, norint mokytis menuetų. Dainuoti džiaugsmo ir liūdesio arijas, kurios visos yra savo žanro tobulybė. Šiandien šalia visų puikių elektroninių technologijų Mozarto muzika lieka savaiminė vertybė, apie kurią ir toliau buriasi naujos muzikos ir meno apraiškos. Tai yra ir estetikos dalykai, kuriuos mums labai svarbu pabrėžti, nes, man rodos, kalbėdami apie Mozarto muziką paprastai žavimės tik jos išoriniu sluoksniu, tuo džiaugsmingu, optimistiniu jos „viršeliu“, bet ar pakankamai juntame filosofinę to džiaugsmo prasmę? Kartu su  dieviško didingumo kategorijomis, tai ‒ ir naivumo filosofija. Naivumas labai veikia žmogų, tarytum leidža jam kalbėtis pačiam su savimi, iš vaikystės distancijos lyg savęs paklausinėti – žmogau, koks tu esi, koks tu esi šiandienis ir koks galėtumei būti, ir, dar svarbiau, koks galėtumei būti, jei pasiryžtumei save tobulinti.

Dainininkė Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė) ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka
Dainininkė Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė) ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka

Tačiau kodėl iki šiol ją groti sunkiausia, sudėtingiausia?

 Mums norisi su ja būti. Kai tariesi ją suvokęs, išėjus prieš publiką, publikos dėmesys viską pakeičia, kitaip nušvinta visa muzikos dramaturgija. Tai yra ir psichologijos dalykas. Išėjus į sceną, kūrinio pateikimas turi būti ypač tobulas, nušlifuotas, daug kartų aprobuotas. Scenoje tarytum pats Mozartas pataria, ką dar galėtumei daryti tobuliau. Ddžiulis atsakomybės jausmas – Mozarto muzikos atlikimo palydovas, kuris mažiau patyrusius atlikėjus kartais gali ir slėgti.

Mozarto kiekvienos natos reikšmė yra išskirtinė. Ir dinamikos ženklas – Mozartas gali per visą dalį, kuri trunka 8 minutes, nerašyti jokio dinamikos ženklo, pasitikėdamas atlikėjo patirtimi, bet įrašo vieną pianissimo (itališkai – labai tyliai) paskutinei natai. Tada privalai suvokti, kodėl tai yra svarbu. Arba ‒ kai jis kartodamas padalą įrašo vieną naują natą, ji taip girdisi, pajunti, kad jos reikšmė yra neišpasakyta. Natų jūroje jis sugebėdavo rasti vienos natos prasmę.

Svarbiausia – estetikos suvokimas. Štai kontrasto principas, būdingas visiems klasicistams, bet kiekvienas jį naudoja skirtingai! Vienas kito neimituodami, jie kūrė ir formas, iš pirmo žvilgsnio standartines, bet iš tiesų kievienąkart visiškai individualias, ir Mozartas čia yra nepralenkiamas. Įdomu, kad jis jau pačioje temoje suprogramuoja visą kūrinio plėtojimą. Arba – štai Mozarto polifonija: jis puikiai žinojo Johanno Sebastiano Bacho polifoniją, mokėsi iš jos, bet sukūrė savitą, sudėtingą. Ją verta studijuoti atskirai kaip reiškinį, kaip estetinę kategoriją ‒ Mozarto polifoniją! Todėl ir kyla klausimas, ar užtektinai išmanome Mozarto muziką: ją kiekvieną kartą galima girdėti kitaip, tas turtas yra begalinis! Mozarto kūryba, pasakyčiau, kaip ir pats gyvenimas – negalime pasakyti, kas tai yra, mes tiesiog gyvename. Mozarto mes tiesiog klausomės, jis yra mūsų.

Svečiai Gabrielė Ramsauer ir Ulrichas Leisingeris. M. Ambrazo nuotrauka
Svečiai Gabrielė Ramsauer ir Ulrichas Leisingeris. M. Ambrazo nuotrauka

 Ar pasidalytumėte patirtimis, sukauptomis grojant Mozartą su Vilniaus kvartetu?

 Mozarto kūriniai anuomet mūsų kvartetui buvo ypatingi. Šiandieninės sudėties Vilniaus kvartetas taip pat, kaip ir anksčiau, be Mozarto gyvuoti negalėtų. Kiekvienam ansambliui svarbus klausimas – kiek tai atitinka ansamblio kryptį tuo periodu. Bet be klasikos kvarteto kelias neįmanomas. Jam tik 250 metų. Johannas Wolfgangas Goethe kvartetą pavadino keturių asmenybių pokalbiu.

Vilniaus kvartetas Mozartą brandino ilgai. Pirmiausia pagrojome visą Josepho Haydno kvartetų ciklą iš 82 kvartetų. Grodami Haydną, Mozartą tik mėginome apčiuopti, repeticijose dažnai pabandydavome, natos visuomet būdavo greta. Vilniaus kvarteto biografijai nepaprastai brangūs buvo Mozarto kvintetai (du smuikai, du altai, violončelė). Po jų jau ėmėmės studijuoti  kvartetus. Tiesa, pirmiausia į Mozarto muziką buvome kuriam laikui įmesti – dar visai jaunas, vos aspirantūrą baigęs mūsų ansamblis tarptautiniam kvartetų konkursui Ljieže (Belgija) turėjo paruošti paskutinį, tik patyrusių meistrų įveikiamą Mozarto kvartetą F-dur, skirtą Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui II, griežusiam violončele. Šis kvartetas virtuozinis, bet ne romantiškąja prasme, kai groji blizgančią greitų natų pilną melodiją, o turiniu, kai virtuoziškumas smelkiasi per balsų pokalbį. Tad pirmasis viešas prisilietimas prie Mozarto mums buvo sėkmingas [Vilniaus kvartetas tame konkurse, 8-jo deš. pradžioje, užėmė aukščiausią vietą]. Bet toliau patys prie Mozarto ėjome nuosaikiu keliu. Nes Mozarto kvartetai, galima sakyti, yra didžioji kvarteto muzika.

Kai su kvartetu ėmėme koncertuoti Zalcburge, atsirado galimybė pamatyti pirmųjų kvartetų originalias natas. Su savo studentais Lietuvos muzikos akademijoje juos išstudijavome. Ankstyvieji Mozarto kvartetai atsirado kelionėse su tėvu į Italiją, nors tėvas ragino verčiau rašyti operas, nes jos žmonėms labiau patinka, o kvartetai – tik uždaram išmanančiųjų ratui. Bet Wolfgangas juto, kad tie instrumentų pokalbiai yra jam brangūs. Sakome: visa Mozarto muzika yra kaip opera. Operos dramaturgija persmelkia ir jo kvartetus, ir atvirkščiai – daugelio operų veikėjų bendravimas nepaprastai primena kvartetinę muziką.

Austrijos ambasadorius dr. Johannas Spitzeris. M. Ambrazas
Austrijos ambasadorius dr. Johannas Spitzeris. M. Ambrazo nuotrauka

Nepaprasta, kad klasicizmas dabar yra toks gyvybingas, kaip įdomu grįžti prie jo, groti, ir dar mūsų klausytojams pasakyti – tai yra tokia didelė laimė, kad net nėra su kuo palyginti. Semi kaip jūrą visą dieną kibirais ar dar kuo tik nori, bet jūra lieka prieš tavo akis, banguoja tolimas horizontas – gal tai yra žavu, gali semti, bet nepaskęsti, priplaukęs salą vėl gali semti, bei jau regėdamas kitokį horizontą, kitokį apšvietimą – turėdamas kitokios patirties. Mozartas mums suteikia impulsą kūrybai. Mozartas mums tarsi sako: žmogus – kūrybos asmenybė. Iškėlei rytą koją iš lovos, ir iš naujo patenki savo kultūron, kurioje tau pačiam norisi kiekvieną dieną atrasti ką nors kita, ką nors gero, kaip ir jo kūryboje – be galo, be krašto.

Mums svarbiausios yra emocijos. O jų diapazonas Mozarto operose ir kituose kūriniuose yra visaapimantis! Nuo didžiausios tragedijos iki dangiškosios mėlynės, dieviškų aukštumų. Viskam surandamas savitas požiūris, ir jis su niekuo nesutapatinamas. Matyt, jis toks ir išliks muzikos istorijoje.

 Per šimtmečius keitėsi muzikos žanrai, vieni pranykdavo, kiti atsirasdavo. Kito ir muzikos skambesys, priklausęs nuo tuometinių muzikos instrumentų.

 Anksčiau smuikai turėjo trumpesnį kaklelį (tai atsikišusi smuiko dalis tarp korpuso ir srtygų derinimo kuolelių), bet vėliau Mozartui jau reikėjo instrumentų su ilgesniu kakleliu, kad galėtų muzikuoti ilgesnėmis, skambesnėmis stygomis.

Smuiko korpuso forma ir proporcijos nusistovėjo XVI a. Italijoje, prieš tai buvo mėgintos ir trapecijos, aštuoniukės – kitokios formos. Tačiau kartu visoje Europoje, ir Lietuvoje, šimtai meistrų gamino smuikus remdamiesi krašto tradicijomis, iš vietinių medžiagų. Smuikai paplito pasaulyje, kur europiečiai nuveždavo savo kultūrą, kaip kad ispanai į Pietų Ameriką. Smuikas tapo universaliu instrumentu. Daugybė tautų smuiku išreiškė savo dvasią.

Stebuklas, kad šiandien galime girdėti beveik tokį pat Mozarto smuiko skambesį, kaip Mozarto laikais. Beveik, kadangi keitėsi gamybos technologija. Nesikeitė medienos parinkimas atskiroms smuiko dalims: apačiai – iš klevo, viršui – iš eglės, nes tai geriausiai garso spalvą perteikiantys ir sustiprinantys medžiai. Keitėsi lako gamyba. Kaip minėta – kaklelio ilgis, todėl turėjo keistis ir stygos. Ir jų ilgis, ir gaminimas. Stygos anuomet darytos iš gyvūnų žarnų, džiovinamų, susukamų, tapdavusių įvairaus storumo virvelėmis. Skambesys buvo žymiai švelnesnis.

Didėjant koncertų salėms, reikėjo stipresnio garso, o kakliuką pailginti buvo gana paprasta. Tai buvo daroma jau Mozarto laikais, ir jis, tiesęs naujus muzikos kelius, turėjo turėti tinkamus tam instrumentus. Apie tai jis yra rašęs laiškuose.

Tačiau dabar autentiško skambesio atkurti beveik neįmanoma, nes evoliucionavo ir derinimo aukštis, o tai reiškia instrumentų vidinės konkstrukcijos pokyčius. Pamažu atsirado metalinės stygos (šiuo metu naudojamos ir sintetinės). Plieno stygos dabar išgauna labai švarų minkštą garsą, be to, jos ilgai nesudyla, neatsileidžia, tuo gerai laikydamos derinimą. O norint grįžti prie Mozarto laikų skambesio vėl imama gaminti žarnines stygas, bet jos apdirbamos kitokiomis technologijomis ‒ taip pailginamas jų amžius. Jos labai brangios, bet suteikia savitumo skambesiui.

Stygų gamyba visuomet kelia didžiulių uždavinių. Mozarto laikais, gaminant žarnines stygas, nebuvo galima jų nei perdžiovinti, nei neteisingai išmirkyti, kad nesukietėtų ir galėtų pasiduoti virpinimui. Smuikas yra instrumentas, kuris atskleidžia įvairių laikotarpių technologijos aukštybes. XXI amžiuje šis klausimas ne ką paprastenis.

 O kokios pas mus atkeliavusio smuiko stygos?

 Iš Austrijos į Lietuvą atkeliavęs smuikas – Pietro Antonio dalla Costa 1764 m. pagamintas instrumentas. Kolegė Anja Morgenstern papasakojo, kad smuikas tarptautinio Mozarteumo fondo kolekcijai buvo padovanotas tik prieš trejus metus. Stebuklas – išlikęs idealios būsenos, nes po Mozarto pasikeitė tik keli savininkai. Tad ir dabar nepuolama jo nuolat vežioti – iki Vilniaus jis demonstruotas tik Tokijuje ir Havanoje. Zalcburgas ieško būdų, kaip to smuiko pristatymus tobulinti. Viena iš dviejų muzikantų, kuriems leidžiama su šiuo smuiku gastroliuoti – Anja Morgenstern, Mozarto instituto muzikologė, Mozarto laiškų žinovė, juos leidžianti skaitmeniniu pavidalu, bei smuikininkė mėgėja. Tai, kad ji viešose scenose Mozarto smuiku atlieka Mozarto kūrinius, įrodo, kokios beribės yra žmogaus kultūrinės veiklos galimybės. Anja Morgenstern patikslina, kad kiekvienas smuikininkas, kuriam leidžiama tuo smuiku pagroti, pritaiko savo stygas, konsultuojant instrumentų kolekciją prižiūrinčiam specialistui.

Tinkami muzikuoti visi minėti 6 Mozarteumo kolekcijos instrumentai, o tai yra tikrai nuostabu. Mozarto namuose stovintis klavikordas, šiuolaikškai žiūrint, atrodo labai tylus instrumentas, bet jis toks buvo, tokiu galima groti, kai gretimame kambaryje miega šeimyna… o skambesys – ypatingas, instrumentą užgavus apima toks, nuostabu prisiminti, šventumo jausmas! Žavu, kad XXI amžiuje mes nepraradę to reiškmės suvokimo. Mes turime labai platų kultūros diapazoną. Ano meto žmonės tokio neturėjo.

 Kokios Jūsų asmeninės patirtys, susijusios su Mozarto miestais?

 Vienoje, 1974-aisiais, stovint prie Konzerthauso (Koncertų rūmų) ir matant Vilniaus kvarteto afišą su užrašu „Bilietai išparduoti“, apėmė ypatingas jausmas – džiaugėmės ir  gslimybe surengti mūsų koncertą Vienoje, ir tuo, kad grojome  Haydno muziką greta Čiurlionio. Atvykome į Vieną po to, kai mūsų koncertą iš studijos Vilniuje per Maskvą transliavo socialistinio bloko televizijos tinklas „Intervizija“. Matė visos sostinės. Iš Bratislavos TV, kurią tik 80 km skiria nuo Vienos, mus pamatė Vienos Konzerthauso direktorius Peteris Weiseris. Pasitarė su „Goskoncertu“ (valstybinė koncertų organizavimo įstaiga) Maskvoje, ir taip mes patekome į Vieną.

Austrijoje skirtinga kultūrinė veikla natūraliai dera. Įsivaizduokite, inžinierius vadovauja Vienos Konzerhausui, nes pats yra puikus pianistas! Puikus muzikos teoretikas! Bet kartu dirba kitus darbus. Tarptautinio Mozarto fondo prezidentas Johannesas Honsig-Erlenburgas atvažiuoja į Vilnių skaityti paskaitos apie Mozartą ir puikiausiai skambina fortepijonu, bet jis yra teisininkas, Zalcburge dar turintis ir savo teisininkų firmą. Tai yra nuostabu! Taip patiri, kad kultūros terpė yra begalinė, į ją patekęs žmogus nepraranda savo veido: nėra taip, kad tarsi visko po truputį, viskas paviršutiniška, nieko gero nėra. Austrija rodo visai kitą gerovės lygį ‒ ten žmogus gali sėkmingai darbuotis daugelyje sričių. Niekas nesako, kad visur lygiai tobulai, bet gali turėti pagrindinį darbą ir kartu puikiai groti fortepijonu, gali ir koncertuoti. Jis yra nebūtinai pasaulinio masto pianistas, bet  kalbasi kaip lygus su lygiu su koncertuojančiais pianistais, žino, kuriuos kviesti, žino jų repertuarą, istoriją. Jis nėra tik vadybininkas.. Pirmiausia jis yra meno gerbėjas, didelis žinovas. Austrijoje šis jausmas nenusakomas. Ir mus, Vilniaus kvartetą, tokios  kultūrinės aplinkybės tiesiog sukrėtė.

Po to pirmojo koncerto Vienoje laikraštis „Wiener Zeitung“ kitą rytą parašė: „Vilniaus kvartetas – pavardės, kurias reikia įsidėmėti“. Ir nuo to karto Viena tapo labai artimas miestas. Pirmiausia – dėl žmonių bendravimo. Nesakau, kad ten viskas tobula, juk niekur negalima žiopsoti, bet daugelis žmonių ten labai atsakingi, vienas kitam dėmesingi ir pagarbūs kolegos.

Užsimezgus Vilniaus ir Zalcburgo kultūriniams ryšiams, mums pavyko įrodyti, kad galime atstovauti mūsų kultūrą ir kad mes linkę tą daryti. Pajutome, kad ir Zalcburge kultūrine prasme esame savi. Tie žmonės tapo savi ir pas mus.

Į Austriją važiavau ne tik su kvartetu, bet ir su Vilniaus muzikos mokytojų orkestru, kuriam dirigavau. Greta klasikos, atlikome ir lietuviškos muzikos. Zalcburge turime  savo profesorių, LMTA didelį draugą, garbės daktarą Josefą Wallnigą.

Prasidėjus aukštųjų mokyklų mainų programoms, kaip pedagogą mane priėmė ir Viena, ir Zalcburgas, Gracas, Insbrukas – tie ryšiai nenutrūkę, toliau plečiasi. 2005 m. įstojome į Europos kamerinės muzikos akademiją, kurios centras yra Vienoje, džiugu, kad dabartinė Kamerinio ansamblio katedra čia gerai darbuojasi. Naujausi ryšiai, šviežiausios kamerinio muzikavimo naujienos mus labai praturtina.

Taigi mano pirmasis įžengimas į kultūros plotmes Austrijoje plėtėsi, galimybės vėrėsi. Tai buvo patrauklu, negailėjau tam pastangų, nes ir dabar man tai atrodo labai prasminga. Ir dabar taip atrodo. Kvartetui tai irgi labai padėjo. Tada atrodė fantastiška ‒ Austrijoje pasisekė įrašyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Felikso Bajoro kvartetus, – tuos įrašus tebeturi Vienos ir Linco radijo stotys. Vėliau, kai austrai mumis susidomėjo, galėjome išvežti į Austriją ir daugiau lietuviškos muzikos. Dabar galvojame, kaip mūsų kultūrų bendradrabiavimą pratęsti. Būtent tuo keliu Mozarto smuikas atkeliavo į Lietuvą.

Kultūrų saitai taip pat yra kūryba. Kiek daug jaunimo dabar dalyvauja konkursuose Austrijoje, austrų pedagogus kviečiame į mūsų LMTA konkursų komisijas. Europiniai ryšiai yra didelė parama. Europoje turime savų žmonių ir jaučiamės ten vis jaukiau (šypsosi).

Kalbėjosi Rita Nomicaitė

Festivaliui pasibaigus. M. ambraso nuotrauka.
Festivaliui pasibaigus. M. Ambraso nuotrauka.

Pokalbis su svečiais ir organizatoriais Lietuvos radijo laidoje „Muzikinis pastišas“

nuo 5’40”

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013172912/muzikinis_pastisas_2016_10_17_12_12

 

Svečiai TV laidoje „Labas rytas, Lietuva“

nuo 17’11”

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/193957/labas_rytas_lietuva_ii_dalis

 

 

  1. A. Mozarto laiškų anglų k. I tomas internete:

https://archive.org/stream/lettersofmozarth000861mbp/lettersofmozarth000861mbp_djvu.txt

 

 

 

Gintarė Adomaitytė. Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

lietuviskas

Gintarė Adomaitytė

Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?

Taip nutinka daugeliui. Ne tik man. Prisiskaitai, net persiskaitai milijonus knygų. Džiūgauji. Nerimauji. Kritikuoji. Pervargsti. Kol susivoki: štai ten, apatinėje knygų lentynoje, nuolat apdulkėjusioje, glūdi bene svarbiausios knygos. Senos. Aptrintais viršeliais. Pageltusiais puslapiais. Nespalvotomis iliustracijomis. Nė kiek nepanašios į saldainių dėžes.

Į ką panašios?

Į knygas. Į tikrąjį, nuoširdžiausią pasaulyje skaitymą.

Skaitai ne dėl rašinio. Ne dėl egzamino. Ne dėl pažymio.

Net ir nesivaideno vaikystėje joks pažymys, kai šiurpdami nuo pasaulio siaubo, kai tirpdami nuo to paties pasaulio švelnumo skaitėme Felixo Salteno ,,Bembį“. Ir ne tik jį… Pasaulis atgijo, ėmė laisviau alsuoti, kai gavau ir svarbios man knygos tęsinį: ,,Bembio vaikus“.

Kad pasakytų man kas, kodėl rankos pačios iš tos – apatinės, dulkėtos – lentynos pačiupo ,Bembį“.

 

Kas dėtas?

Ko gero, ir ,,kaltos“, ir dėtos mano nuolatinės kelionės geležinkeliais. Vieną dieną Ignalina-Vilnius, kitą – Vilnius-Ignalina. Tarp Ignalinos ir Švenčionėlių dažnokai galiu regėti: prie medžiotojų bokštelio dairosi stirna. Arba stirnos. Kartais baukščios. Būna, kad ramios.

Traukiniai dunda ir nudunda geležiniais keliais; savais takais takeliais nuskrieja stirnos, primindamos man, amžinai keleivei: būtina turėti nuolatinę vietą, o toje vietoje – kelias knygų lentynas, o tose lentynose – svarbiausią, apdulkėjusią, primirštą, žemiausią su aukščiausio rango knygomis.

Su Felixo Salteno ,,Bembiu“.

lietuviskas_2

Rašytojo tikrieji ir vardas, ir pavardė kiti. Jis – Siegmundas Salzmannas. Gimė 1869 metais Vengrijoje, Budapešte. Rabino anūkas; bankrutavusio verslininko sūnus; savamokslis; draudimo kontoros pastumdėlis – tokios jo biografijos detalės. Kažin ar vengras… Iš Vengrijos jo tėvai išvyko, kai Siegmundui buvo tik trys savaitės.  Salzmannų šeima apsigyveno Vienoje – tas miestas žydams garantavo piliečių teises.

Dirbti – o iš tiesų vergauti – giminaičių draudimo kontoroje Siegmundui buvo taip nuobodu, kad teko ieškotis vaistų nuo monotonijos. Vaistais tapo rašymas. Žurnalistika. Vėliau – ir literatūra. Mieliausia tema, gal net didžioji jo meilė – teatras.

Ilgainiui spektaklių apžvalgininkas tapo kabareto kūrėju, dramaturgu, scenarijų, libretų ir knygų apie teatrą autoriumi. Jis paniro į smarkų, džiugų, intelektualų Vienos kavinių gyvenimą. Jo bičiuliai – kompozitoriai Franzas Leharas, Oscaras Strausas, dainininkas tenoras Leo Slezakas, rašytojas Hugo von Hofmannstalis, sionistų lyderis Teodoras Herzlas.

Siegmundas turėjo daug pseudonimų. Jie primiršti, kaip ir tikroji pavardė.

Ar prisimena pasaulis žymų rašytoją Felixą Salteną (Feliksą Zalteną)?

Abejoju…

zalteno_portretas

Pasaulis prisimena jo žymiausią kūrinį – ,,Bembį“.

Svarbu prisiminti metus: 1923. Tai ,,Bembio“ gimimo metai. Tie metai, kai į šeštą dešimtį įžengęs žurnalistas, eseistas, publicistas, sionizmo paskaitininkas tampa rašytoju. Kai sukuria lyg vaikams skirtą naivų kūrinį, o iš tiesų – alegoriją. Pasakojimą apie tai, kaip nesaugu gyventi šiame, žemiškajame pasaulyje.

Visiems. Ypač žydams…

Kai aš buvau mažas vaikas, skaičiau ,,Bembį“ ir išsigandusi, ir įsitempusi, ir nerimaudama. Tikėjau viskuo, kas parašyta. Mane, beskaitančią, domino ir jaudino gamtos pasaulis: kėkšto klyksmas, voveraitės šuolis, kiškio nuoširdžios kalbos. Stulbino senasis kunigaikštis – lyg ir Bembio tėvas, gal tik globėjas. Kilnusis, slaptasis kunigaikštis, pasirodantis tada, kai Bembio šeima patenka į bėdą. Ištariantis vieną kitą santūrų žodį. Suvokiantis beveik viską. Bent jau miške…

Įsiminiau stirniuko Gobo nelaimę – jo patiklumą. Patekęs į žmonių rankas, praranda nuovoką, nebemoka gyventi miške, su savais. Su žmonėmis, beje, taip pat nebemoka.

,,Bembio vaikai“ pasirodė gerokai vėliau. Buvo 1939 metai. Tie metai, kai žydai iš Vienos bėgo. Jei tik spėjo…

,,Bembis“ – žiauriai teisinga knyga. ,,Bembio vaikai“ – dar žiauresnė. Dabar jau Bembis tampa senuoju kunigaikščiu, dabar jis lydi savo vaiką po miško plotus, kuriuose ką tik baigėsi medžioklė su varovais. Sužeisti, besikamuojantys, merdintys miško gyvūnai… Koks tai karo laukas, koks pasaulio nerimas, koks amžinasis sielvartas.

Taigi, kai buvau mažas vaikas…

Skaitydama abi knygas, nerimavau dėl pasaulio. Suprantama, kad gyvūnuose įžvelgiau žmones. Ko gero, tapatinau save su Bembio mylimąja stirna Faline. Galbūt su ja. Gal ir su pačiu Bembiu…

Nežinojau vieno: Saltenas seka žydų istoriją.

Žydų ir žydaičių mano vaikystės Antakalnyje būta daug. Apie tai ne kartą esu rašiusi, pasakojusi.

Kažin, ar verta kartotis.

O gal ir būtina.

Gal privalu pakartoti: mano neregį tėvą žydų vaikai globojo, veržėsi lydėti, padėti. Ne tik vaikai. Kavinės ,,Putelė“ bufetava žydė mano tėvus – darnią porą – sutikdavo maloniai, asmeniškai aptarnaudavo. Visiems kitiems galiojo savitarna.

Taip, aš augau žydų apsuptyje. Sėdėjau viename suole su Mira Šleimovič, žaidžiau kieme su Rita Kaplan. Niekada, niekada, niekada vaikystėje nebūčiau maniusi, kad ,,Bembis“ – tai pasakojimas apie žydų lemtį. Apie amžiną jų nerimą. Apie siaubą.

Kokia lemtis ištiko ,,Bembio“ autorių? Pusėtina. Jei tik leista taip apie lemtį sakyti: pusėtina…

Buvo kūdikis, kai tėvai jį atvežė į žydams palankią Vieną. Buvo senyvas, kai iš nacių užimtos Vienos privalėjo bėgti. Sakytum, traukėsi, mėtė pėdas, suko ratus taip, kaip įbaiminta Vienos miško stirna lekia nuo medžiotojų – nuo nacių.

Ir pabėgo.

Kartu su žmona – žymia ano meto aktore Ottilie Metzl – apsigyveno Ciuriche. Ten ir mirė 1945 metais.

skaitantys

Šį rašinį beveik galėčiau ir baigti. Bet…

Juk yra filmas. Tas filmas, kuris ,,Bembio“ istoriją pateikia savaip. Filmas, į kurį žvelgiu prisimerkusi. Dailioji, paviršinė animacija, supriešinanti medžioklę ir gyvūniją.

Knygos apie Bembį autorines teises už juokingai menką sumą nupirko pasauliui ne itin žinomas prodiuseris. Pardavė kam? Tam, kuris pasauliui žinomas: jis – Waltas Disney’us.

Retsykiais manoma, kad tik jis – tas Waltas – ir yra tikrasis ,,Bembio“ autorius.

Žinovams ir graudu, ir juokinga, ir keista.

Saltenas medžiojo. Taip, tikrai – jis buvo medžioklis. Humaniškas medžioklis – taip apie save sakė.

su-stirnom

Disney’us – medžioklės priešininkas. Jo animacinis filmas JAV sukėlė aistringą šaulių sąjungos protestą.

O autorinės teisės?

Šaltiniai liudija, kad Saltenas ir jo palikuonys autorinių teisių džiunglėse pasiklydo labiau, nei Bembio vaikai miškuose, kur nei kelio, nei takelio.

bambi-fawn

disnejaus

Retsykiais apie ,,Bembį“ ir jo autorių pasakoju Lietuvos vaikams. Didžioji dalis matę filmą. Tik jį.

Bet juk regiu…

Klasės gale, paskutiniame suole, sėdi tyki mergaitė, apsikabinusi knygą. Tą, tikrąją, apie kilnųjį miško kunigaikštį ir jo vaikus.

Nevaikišką knygą.

Knygą, kuri gali pakeisti vaikystę.

bambi_book_cover

atversta

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas „Žalia gyva“ keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus

Pegasiukas
Pegasiukas

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas „Žalia gyva“ keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus

 Šį rudenį Varėnoje vykusiame VII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje jau bene dvidešimt metų gyvuojančio ir kuriančio teatro vaikams „Teatriukas“ spektaklis „Žalia gyva“ buvo pripažintas geriausiu spektakliu vaikams. Šį pusmetį „Teatriuko“ įkūrėjai – aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas – su šiuo spektakliu keliauja pas Vilnijos krašto ir Rytų Lietuvos vaikus. Jau spėta aplankyti Šalčininkų, Poškonių, Dieveniškių, Jašiūnų, Varėnos, Nemenčinės, Giedraičių, Pabradės, Utenos, Visagino, Aleksandravėlės, Rokiškio, Zarasų mažuosius žiūrovus. Artimiausiu metu dar planuojama pasiekti Švenčionių ir Švenčionėlių mokyklas.

Spektaklis „Žalia gyva“ skirtas 5–12 metų vaikams. Jis sukurtas pagal smagų vaikišką žaidimą. Čia pasakojama Vilniaus istorija nuo Gedimino laikų iki šių dienų. Šiuo spektakliu jo kūrėjai stengiasi perduoti  žinią, jog nuo senų senovės mūsų krašte draugiškai sugyveno įvairių tautybių žmonės: jie čia dirbo, kūrė ir laikė Lietuvą savo gimtąja šalimi, nors kalbėjo skirtingomis kalbomis, puoselėjo nevienodas tradicijas. „Manau, kad labai svarbu spektaklį „Žalia gyva“ parodyti Rytų Lietuvos ir Vilnijos vaikams, nes šiuose regionuose yra daug lenkiškai, rusiškai kalbančių šeimų, tačiau vaikai lanko mokyklas Lietuvoje ir mokosi Lietuvos istorijos. Šis spektaklis – tarsi trumpa, žaisminga ir įdomi istorijos pamoka, kurios metu vaikai supranta, kad nuo seno Lietuva yra daugiakultūrė šalis. Ir šiandien tiek maži, tiek dideli turime būti tolerantiški, draugiški ir mylėti savo šalį“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.

img_1927

Spektaklio režisierė – „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė Agnė Sunklodaitė, scenografijos ir kostiumų autorė – „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė dailininkė Giedrė Brazytė, muzikos konsultantas – kompozitorius ir muzikantas Gediminas Žilys. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai D. Mikoliūnaitė ir Ž. Ramanauskas. Spektaklio pastatymą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Pasak režisierės A. Sunklodaitės, spektaklis yra apie atmintį, kuri mumyse gyva ir žaliuojanti. „Atmintis apie Vilnių mums, kaip ir kiekvienam lietuviui, labai svarbi. Norime, kad vaikai suprastų, jog praeitis kuria dabartį, nulemia ateitį. Būtina pažinti savo šaknis, žinoti savo istoriją, nes tik taip mes pažįstame save. Siekiame parodyti vaikams, kad labai svarbu viskas, kas susiję ne tik su šalies, miesto, bet ir su šeimos istorija, todėl nereikia praleisti pro ausis to, ką pasakoja močiutė, senelis… Atmintį privalai turėti, nešiotis su savimi kaip brangų, gyvą daiktą ir būtinai turi ją saugoti“, – įsitikinusi režisierė.

zalia-gyva_1

Spektaklio veiksmas vyksta Vilniuje įvairiais laikotarpiais. Atspirties taškas – legenda apie Vilniaus įkūrimą – Gedimino sapnas. Tačiau, kuriant spektaklio scenarijų, norėta remtis ne tik istoriniais šaltiniais, juose aptiktais įdomiais faktais, bet ir papasakoti tikras istorijas, todėl ypač svarbi buvo dokumentinė medžiaga apie Vilnių. Vienu svarbiausių ir didžiausią įtaką padariusių įkvėpimo šaltinių tapo teatrologės Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, kurioje skelbiami autentiški autorės, kaip trečiosios vilniečių kartos atstovės, pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje. Tai iš tėvų girdėtos ar pačios autorės patirtos istorijos iš šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimo romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ir Pavilnio apylinkėse.

Aktoriai D. Mikoliūnaitė ir Ž. Ramanauskas spektaklyje įkūnija daugybę personažų, pasakojančių ilgą ir turtingą Vilniaus istoriją: kunigaikštį Gediminą, žynį Lizdeiką, carą, Staliną, Hitlerį, žydų berniuką Romeną (rašytojas Romainas Gary – red. pastaba), Vilniuje ieškantį savo artimųjų, ožkelę, net Napoleono, švedų ar Stalino armijas. „Kuriame gausybę skirtingų personažų, tačiau vaidiname ir patys save“, – sako aktorius Ž. Ramanauskas.

„Tikime, kad spektaklio „Žalia gyva“ kūrybos procesas dar tik įsibėgėja. Viliamės, kad ateityje jis augs, plėsis, pasipildys naujomis įdomiomis istorijomis, galbūt – ir naujais personažais“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.

Turą po Vilniją ir Rytų Lietuvą parėmus Lietuvos kultūros tarybai ir LR kultūros ministerijai, spektaklis vaikams „Žalia gyva“ vaidinamas už simbolinę kainą. Tuo džiaugiasi kultūros centrų, bibliotekų, muziejų darbuotojai, mokytojai bei tėvai. Be to, tai suteikia galimybę šį geriausiu pripažintą spektaklį išvysti didesniam skaičiui vaikų ir paskleisti „Žalia gyva“ dvasią dar plačiau.

DĖMESIO!!! Keliaudami po Vilnijos krašto ir Rytų Lietuvos kaimus bei miestelius, spektaklio kūrėjai ragina mažuosius žiūrovus dalyvauti vaikų kūrybos konkurse. Vaikai raginami sukurti piešinį, eilėraštį, dainą, šokį, keramikos dirbinį ar pan. Lietuvos istorijos tema ir atsiųsti darbelio nuotrauką, tekstą ar vaizdo įrašą adresu info@teatriukas.lt. Kūrybiškiausių, originaliausių darbelių autorių laukia daugybė puikių prizų. Kiti konkurso dalyviai gaus atminimo dovanėles.

Nuotraukos iš “Teatriuko” archyvo.

Daugiau informacijos:

Dalia Mikoliūnaitė, aktorė, mob. +370 686 04 303, el. paštas info@teatriukas.lt.

Akimirka iš apdovanojimų renginio. Varėnos kultūros centro nuotrauka.
Akimirka iš apdovanojimų renginio. Varėnos kultūros centro nuotrauka.

 

 

Gintarė Vydmantaitė. Tarp dviejų pasaulių

imgp1006

Tarp dviejų pasaulių

Gintarė Vydmantaitė

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos IV klasės mokinė

 

Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, sutikau genijų. Mat po sesės buto langais stomatologijos kabinetą atidarė. Kaip pasakytų mano geografijos mokytojas Dainius Stasys, gręžia nežinia ką, meistrauja. Todėl, jeigu nori ramybės, migruok į kitą vietą.

Kur gali mieste ramiau pabūti, jei ne bibliotekoje? Įžengiu į periodikos skaityklą, o ten sėdi ilgaplaukis pražilęs vyriškis. Iš pažiūros, sakyčiau, kresnas vyras. Atitinka vaizduotėje susikurto Juozo Tumo-Vaižganto veikėjo Mykoliuko prototipą (šiuo atveju tik plaukai skiriasi). Atsisėdu per du stalus nuo jo, išsitraukiu Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ antrąją dalį. Ruošiuosi baigti skaityti likusius puslapius, bet akys anaiptol neklauso: nuo knygos lapo vis į vyriškį šnairuoja. Jis įsijautęs iš laikraščių skaičius išsirašinėja. Kartais ploja delnais, išsišiepia iki ausų. Trypia kojomis, sėdėdamas su krūva senų laikraščių prieš save. Įdėmiai žiūrinėja juos, o veido išraiška nuolat keičiasi: susirūpinimą – džiaugsmas, ir atvirkščiai. Nagais kalena į dantis, suraukia antakius, pašoka, griebia kitą laikraštį. ,,Gal koks matematikas laikraščių datose bando rasti algoritmų seką…“ – dingojasi. Taip ir prisegu jam genijaus etiketę. Žinoma, vien iš pažiūros apie žmogų spręsti nei dera, nei protinga. Anot filosofo Alvydo Šliogerio, žmogus, kuris vertina, pasiekia tuštybės apogėjų. Kita vertus, protas išvadas padaro greičiau, nei spėji suvokti objektą. Turbūt daug dirbti su savim reikia, kad viduje tūnantis vertinantysis užsičiauptų… Mažne pusvalandį darbuojasi vyriškis. Paskui pašnibždomis kažką murmėdamas pradeda krautis mantą: į dėklą deda akinius. Rašiklį, popieriaus skiautes su skaičiais – į  rankinę, gal tiksliau – lagaminą, kuriame daugybė knygų (visai kaip mano tėtės, tik jame – švirkštai ir vaistai naminiams gyvuliams gydyti). Tvirtu žingsniu išsiskubina pro duris.  Matyt, vėluoja. Pakylu ir aš. Išeidama iš smalsumo bibliotekos darbuotojos teiraujuosi:

– Gal žinot, ko šis žmogus ieško laikraščiuose?

– Ko ieško, turbūt vienas pats ir tegali suprasti.

Kirba mintis: norėčiau jį darsyk sutikti. Skambina mamutė ir sako, kad kaimynė atvažiuoja į Klaipėdą ir atveža daržovių, vaisių iš sodo. Reikia nuvykti į Debreceno gatvę jų atsiimti. Stotelėje laukiu mikroautobuso; spintelėje (jos įrengtos kone kiekviename autobusų sustojime), kurioje sudėtos dovanojamos knygos, apžiūriu, ar yra kas skaitomo. Čia esu radusi sudriskusią, nuplyšusiu viršeliu Sigito Gedos eilėraščių knygelę – ji prašyte prašėsi mano globos. Po šio radinio nepraeinu pro tas spinteles ar bibliotekose esančias dovanojamų knygų lentynas, sendaikčius. O jeigu kas šauksis pagalbos, o aš neišgirsiu?.. Garsiausiai (choru) kažkada rėkė visa kolekcija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų, Michailo Lermontovo lyrikos rinktinė, Bhagavad-Gita, Ivano Turgenevo ir kitų rašytojų veikalai… Kad stotelėje laikas neprailgtų, šį tą skaitinėju, bet nieko dominančio neaptinku. Ūmai iš nežinia kur atkrypuoja bibliotekoje matytas vyriškis. Jo veide, atrodo, telpa visos epochos rūpestis. Tarsi iš lobių skrynios jis traukia knygas ir dėlioja į spintelę. Akimis gaudau briaunas, ieškodama, kur užrašyta, kas kūriniui suteikė gyvenimą. Sukaupiu visą drąsą ir nelyginant smalsi žurnalistė priėjusi pareiškiu:

– Laba diena, mačiau jus šiandien bibliotekoje.

– Kurioje? – susimąstė, nukreipdamas akis į melsvą skliautą (matyt, ne vienoje bibliotekoje svečiavosi).

– Ievos Simonaitytės skaitykloje.

– Tiesa, buvau ten šiandien, – prisipažįsta po netrumpos pauzės, lyg pagaliau atsiminęs kokį nuotykį iš vaikystės.

– Norėjau jūsų paklausti, ką jūs rašote…

– Na, tai, kas aktualu… – žvelgia į mane suglumęs, net jaučiu jo padažnėjusį alsavimą. Naują klausimą nuryju, nekamantinėsiu daugiau, matau, kad jį išpylė šaltas prakaitas. Padėkoju už atsakymą. O jis žengia įstrižai gatvę, žvalgosi į šalis – tarsi vien kūnu žemėje būdamas. Atrodo, kad tai didžiausia jo gyvenimo paslaptis. Pasijutau besibraunanti į slaptas, gal net šventas žmogaus sielos kertes… Tai, kuo užsiima, matosi, jam svarbu. Skaitykloje šalia jo sėdėjęs vaikinas prunkštavo iš juoko, žiūrėdamas į jį. Kodėl juokėsi? Juk kiekvieno žmogaus veikla svarbi, ji gali būti nenaudinga kažkam, bet ar dėl to mažiau svarbi ją atliekančiajam? Pagaliau man visada žmogus, jo gebėjimai, polinkiai ir išskirtinumas išliks kaip didžiausias slėpinys. Vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė sakė: „To, ką mes veikiame, niekas nesupranta, o visuomet giria arba peikia.“ Kitam gali pasirodyti skruzdėlės triūsas beprasmis ir nieko vertas, bet ši nuomonė neturi reikšmės skruzdei, nes jos darbas jai yra svarbiausias.

*

Išvaizda nežavinti: pusamžis vyriškis apšepęs, purvinas, lyg užsimaskavęs kareivis. Veidas raudonai išmargintas kapiliarų, skarmalai neplauti… Kvapelis anaiptol neprimena rožių… Užtat akys šviesios, spindinčios – dangaus žydrio. Žingsniuoju pro jį – sėdi lotoso poza nelyg Buda – tik ne figmedžio pavėsyje, o prie parduotuvės, belaukdamas nirvanos. Delnuose spaudžia stiklinaitę su keliomis monetomis. Nejučia ranka ima žvejoti kišenėse monetų ir, užčiuopusi saują centų, paberia juos į apytuštę stiklinę.

– Ačiū labai, koks tavo vardas? – tarė, žvelgdamas tyromis akimis veik tiesiai į mano sielą.

– Gintarė, – atsakau, nebesumodama,  ką bepridurti.

– Ačiū…

Nuskubu į mikroautobusą. Riedame pro tą vietą, kur jis meditavo prieš keletą akimirkų, matau užsivertusį butelį kažkokio birzgalo. Spėju įsižiūrėti – alus. ,,Naivuolė“, – suvokiu. Išsyk pasižadu – elgetoms daugiau niekada neduosiu pinigų.

Rytą einu į mokyklą ir vėl jį išvystu, lygiai tokį, kokį palikau anąkart. ,,Ką jam duoti?“ – susimąstau. Švysteli mintis – turiu du sultingus didokus obuolius. Vienu judesiu nusiimu kuprinę nuo pečių ir ištraukiu kvepiantį vaisių. Prieinu, ištiesiu ranką.

– Ačiū. Koks tavo vardas?

– Gintarė, – ištariu. Šįkart klausimas dar labiau nustebina. Pro šalį einantys žmonės nustebę žvelgia į mus. Tuoj prasidės pamoka, todėl pasiskubinu, kad nepavėluočiau.

Per ilgąją pertrauką užsimanau apelsinų. ,,O, kaip tik pataikiau“, – pagalvoju, pamačiusi akciją. Atsiskaičiusi su kasininke, žvalgausi pro langą. Kitoje gatvės pusėje mano valgykla – suolelis. Pasisuku kairėn – tas pats Budos sekėjas. Pasisveikinu, ištiesiu ranką su vaisiais.

– Ačiū. Koks tavo vardas?

– Gintarė. „Melsitės už mane?“ – mintyse paklausiu. Nupėdinu į kitą gatvės pusę, matau, vyriškis pranyko. Galbūt su Absoliutu susiliejo? Vis dėlto ne, jam grįžus, nunešu dar vieną apelsiną. „Gal išalkęs?“ – galvoju. Nors mažai pasisotinsi nuo poros vaisių.

– Oi, ačiū, nereikia. Man skrandyje žaizda, negaliu daug valgyti. O koks tavo vardas? – prašneko jis maloniu balsu, besikasydamas pakaušį.

– Gintarė, – pakartoju savo vardą.

O jis tęsia toliau:

– Mano dukra Urtė, panašiai tavo metų. Gal pažįsti? Ieškau jos. Gal ji manęs ir nenori matyti tokio, bet aš jos nieko neprašyčiau, bent iš tolo pažiūrėti noriu, smalsu, kaip atrodo. Ilgus metus Mažeikiuose negyvenau. Su žmona išsiskyriau – ji viską atėmė iš manęs. Dirbau Anglijoje, miškuose, užvirto medis, ir tik po dviejų dienų rado sušalusį. Esu nedarbingas…

Atrodo, lyg teisintųsi dėl ko nors.

Bemaž trejus metus nelaimėlis gulėjo lovoje, negalėjo vaikščioti. Dabar neturi nei kur gyventi, nei kur prisiglausti…

Tie, kurie smerkia elgetas, sunkiai gali suprasti, kad kūnas – tik apvalkalas, tik saulėgrąžos lukštas, o ne pati žmogaus esmė. Pasitaiko, pasiturintis, iš pažiūros doras žmogus savo vaikais nesirūpina, nei matęs jų nėra. O šio vyriškio, nors jis dienas ir praleidžia girtaudamas, tėvystės instinktas kartu su alkoholiu neišgaravo. Tikėtina, dėl jausmo, kad niekam yra nereikalingas, ir malšina skausmą svaigalais…

*

Kur kas labiau mėgstu erdves, kur bėgti nuo mašinų ūžesio nereikia. Nors smagu – susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, mieste gali sutikti fenomenalių žmonių. O kaime gali atsipūsti: ramu, triukšmas neįkyrus. Kalbėdama apie užmiestį, turiu omenyje ne bet kokias vietas. Be jų kaimas netektų prasmės, žavesio, nes taptų ta pati, kaip ir miestas, žmonių okupuota teritorija. Turiu galvoje mišką, paupį. Čia mintimis nusikeli ir tarsi kitame pasaulyje pabūni, galima sakyti, kitoje dimensijoje, anapus triukšmo. Yra dienų, kai miške slampinėju ištisas valandas. Koks darboholikas ištartų: dirbti eik, tingine. O aš neatsakyčiau, patylėčiau: mokausi kontroliuoti jausmus, taip vadinamą netikrą ego.

Eglynų, lapuočių miškų aromatas – atokvėpis nuo miesto dulkių. Kai vaikščioju viena, pastebėjau, tampu šizofreniška. Galbūt nuo spyglių, su samanomis sumišusių oro gurkšnių, it nuo Aldouso Huxley knygoje ,,Suvokimo durys“ aprašomos veikliosios medžiagos meskalino, kuris praplečia sąmonę, poveikio. Linksmiau gyventi: susiraizgiusią ant žemės šaką įsivaizduoju kaip gyvatę, sumestas vidury miško, supuvusias, kitas, jau naujus lapus išleidusias ropes regiu tarsi kovojančias dėl išlikimo oponentes. Lepšis, kurio kepurėlė atrodo padalinta perpus, primena psichologijoje aprašomą asmenybės skilimą. Baravykų galveles apgraužia ne voverės, o sąžinė; raudonviršis, apkritęs lapais ir besislepiąs po samanomis, iš tiesų neišlenda todėl, kad užsikasęs darbais – neturi laiko; rutuliuko formos baltas grybukas – visai ne grybas, o limfocitas ar raffaello saldainis; vandens pripampusios kazlėkų kepurėlės – ne kas kita, o spurgos. Tikriausiai alkana išėjau į mišką, o energija vaikštinėjant bemat dingo… Ergo: vietoj grybų visokie skanumynai vaidenasi.

Gamta duoda daug peno apmąstymams: net vietos, kurias esi išvaikščiojęs ne vienąsyk, gali priversti mintyse perkratyti visą gyvenimą. Einu takeliu į eglyną, o kelias išsišakoja dviem kryptim. Topteli mintis: „Visada yra du keliai. Na ir kas?“ – atitaria protas. O tada prasideda kapstymasis po praeitį ir apmąstymas situacijų, kai buvo galima savo gyvenimą pasukti kitaip. Sako, kad praeitį reikia pamiršti, gyventi toliau. Bet ar ne iš praeities klaidų mokomės?

o

*

Labiausiai mėgstu keliauti į mišką, kai rūkas tirštas ir migla neišsisklaidžiusi. Tada gamta tik pradeda busti, ir gali matyti budimo vyksmą. Kartais pagalvoju: „Kaip Lietuvos miškai atrodė anais laikais, kad ir Renesanso laikotarpiu?“ Aišku, galima skaityti Jono Radvano ,,Radviliadą“ ar Mikalojaus Husoviano ,,Giesmę apie stumbrą“ ir įsivaizduoti, vis dėlto – tai neatstoja minčių reginio.

Išslenku iš namų paryčiais: žūtbūt reikia pirmai aplėkti grybvietes, rasti kuo daugiau raudonviršių, baravykų, mat grybautojai nesnaudžia. Žiūrėk – šliopt į kaliošus, capt capt – ir nugvelbs iš panosės grybus – liksi nieko nepešęs. ,,Šįkart neišdegs“, – bambu sau tyliai eidama. Misija – lepšių, raudonviršių, baravykų, voveraičių, kazlėkų, rudmėsių, žaliuokių ir net šungrybių fotosesija. Nusiviltų manim krembliautoja Severiutė. Klampoju po samanas it pusnis ir galvoju: ,,Nieko sau… po lietaus, o grybų – skurdoka…“ Vaikystėje draugė sakydavo: ,,Mesk peilį į krepšį! Grybai slepiasi, rankoje jį matydami – bijo būti nupjauti.“ Kad fotoaparato bijotų – draugė neminėjo. ,,Nebeauga kepurėtieji mūsų miške ar mėto pėdas?“ – būgštauju. Praeinu pusę miško ištįsusiu veidu, o man pozuoja vien musmirės ir vienas kitas laibas lepšis. Girdžiu: triokšt triokšt traška medžių šakos, šlama lapai. Žengiu nepramintais takais ir regiu: Raudonkepuraitė. Pilnu kibiru nešina, renka grybus raudoną kepurę ant galvos užsidėjusi kaimynė. Vilko netoliese betrūko! Na ką gi, paslaptis įminta. Galėsiu savo anūkams papasakoti: patirtis byloja, kad ir kaip anksti išsiruoši miškan, visada atsiras grybautojas, išėjęs anksčiau…

Jogos mokytoja užsiėmimo pabaigoje leidžia atsipalaiduoti. Sugulame ant kilimėlių, užsimerkiame, panyrame į meditaciją, sąmoningai atpalaiduodamos visus kūno raumenis. Skamba ramus ir lėtas mokytojos Linos Micienės balsas: ,,Vis gilyn ir gilyn – į save, į savo savastį.“ Kai einu mišku, tie žodžiai, nelyginant aidas, padeda atsipalaiduoti ir pasinerti į savęs paieškas, savianalizę, surenkant save po dalelę užšifruotuose gamtos turtuose.

*

Nulūžęs medis vieno akies mirksnio greičiu prasiskverbia į minčių pasaulį, ir lūpos pradeda kalbėti Justino Marcinkevičiaus eilėmis:

Vis ieškau panašumo su medžiu

ir su savim.

Ir pats savęs meldžiu:

mielasis,

niekam saulės neužstok!..

Būna, parankėn įsikimba mūza ir diktuoja eilutes naujam eilėraščiui. Kur užsirašyti? Išėjusi vienmarškinė – lieka tik atmintimi pasikliauti. Galbūt miške ir prie Justino Marcinkevičiaus buvo prisikabinusi kokia Erata ar Kaliopė? Ir prie kitų poetų? Pavyzdžiui, prie Vytauto Mačernio. Tai paaiškintų, iš kur kilo tas eilių grožis.

Skaitydama Vytauto Mačernio poeziją, atitraukiu akis nuo rimų ir mąstau: „Ech, kad taip pamačius tas ,,plačias neaprėpiamas pievas“, ,,bekraštes pelkes“ ir visa, kuo dainius gyveno; kaip tai, apie ką rašo, atrodo realybėje: horizontai, upeliai, kalvos“ Lietuvių kalbos mokytoja Romualda Žilinskienė, pasiūliusi dalyvauti Vytauto Mačernio konkurse, neužsiminė apie ekskursiją po Šarnelę (matyt, norėjo nustebinti). Suvokiu, jog teks iš eilėraščių vaizdą pačiai susidaryti. Pakviesta į renginį, apstulbau sužinojusi, kad vyksime į Šarnelę. Ne veltui sakoma, kad norėti reikia atsargiai, nes norai turi savybę pildytis.

Violetinių lubinų pieva, ganosi gausus būrys žalmargių karvių, tolumoje aristokratiškai žingsniuoja raudonsnapis gandras – tikras Edeno sodas. Kalvos, pakalnės – tipiškas Lietuvos vaizdas lydi iki pat poeto tėviškės.

Ir autobusu važiuojant kelias neprailgsta, mokytoja spėja daug ką apie išeivijos poetus, žemininkus papasakoti. ,,Tu nori, kad aš tau visą literatūros kursą išdėstyčiau“, – juokiasi.

Kur pasisuksi, žalia, kvepia, aplink kalneliai, ežerėliai. Vaikščioju, mėgaujuosi užburiančia gamta, paukštelių čiulbesiu, saulėta diena, bendraminčių skaitoma Vytauto Mačernio poezija.

Stovėdama piliakalnio viršūnėje, ant kurio anais laikais vyko gegužinės, vaikščiodama sakais kvepiančiu mišku, žvelgdama nuo kalno į ežerą, kuriame poetas maudėsi, jo mama drabužius skalbė, įsivaizduoju Vytautą Mačernį, giliai susikaupusį, paskendusį minčių vandenyne, sprendžiantį gyvenimo lygtis. Suprantu, kokios svarbios jam buvo šios vietos. Kai kam miškai, kalvelės gali pasirodyti labai paprasti, bemaž niekuo neišsiskiriantys iš kitų. Bet kai tarp šių vietų augi, jos gali įgauti netgi sakralinę reikšmę.

Mane žavi šio anksti iš gyvenimo išėjusio mąstytojo giliamintiškumas, pasaulėžiūros platumas, tikrumas. Poeto tvirta dvasia atsispindi jo brandžioje kūryboje. Pasak Arvydo Šliogerio: ,,Kalba yra sielos forma.“ Tikriausiai neapsiriksiu sakydama, kad kiekvienas, susipažinęs su poeto eilėmis, rašydamas rašinį, rado sau daug artimo. Skaitai eilėraščius – užplūsta emocijų sintezė: ir šypsaisi, ir širdį sopa. ,,Kūryba dvejopai įprasmina žmogiškąją egzistenciją – ji nutiesia tiltą, kuriame gali žmogus žmogų sutikti‘‘, – sakė Vytautas Mačernis. Ir aš jį sutinku. Kalbu, bet jis man neatsako. Už jį kalba jo eilės. Žavu, kai gali bendrauti su žmogumi, nekalbėdamas su juo tiesiogiai. Tai subtilus bendravimas, kai siela kalbasi su kita siela net tada, kai pašnekovo nebėra tarp gyvųjų.

a

Gintarės Vydmantaitės nuotraukos

Apie ilgesį, atminties stalčiukus ir…

Kazimiera Kazijevaitė. Vilmos Krivickės fotografija.
Kazimiera Kazijevaitė. Vilmos Krivickės fotografija.

Apie ilgesį, atminties stalčiukus ir…

Septyni rašytojos Gintarės Adomaitytės klausimai  knygos ,,Septynios kartos“ autorei, vertėjai bei rašytojai Kazimierai Kazijevaitei

 

Tavo pirmoji knyga ,,Septynios kartos“ skaitytojams dar tebėra naujiena. Tau pačiai tikriausiai jau ne. Kokie jausmai apėmę? Gal radosi impulsų rašyti daugiau? Rašyti kitaip? Arba: tęsti tai, kas pradėta?

Jausmai tikriausiai panašūs į tuos, užplūstančius išleidus savo pirmagimį į pirmą klasę: džiugu (na va, užaugo!), truputį neramu (ir kaip gi jam seksis?), o užvis labiau – smalsu (vienas etapas štai baigėsi – kas dabar bus?).

Ir iš tiesų nežinau, kas dabar bus. Turiu stalčiuje „Septynių kartų“ tęsinio scenarijų ir dar poros visiškai kitokių knygų apmatus… Nenumanau, kas paims viršų – noras žaisti, eksperimentuoti, „rašyti kitaip“, ar kantriai tęsti tai, kas pradėta. Viena vertus, „Septynios kartos“ lyg ir prašosi tęsinio, kita vertus, man patinka galvoti, kad kiekvienas skaitytojas gali tą tęsinį susigalvoti pats – tokį, kokio jam reikia ar norisi.

Taigi tiesiog duodu laiko ir sau, ir toms naujoms, dar neparašytoms, knygoms. Anksčiau ar vėliau suprasiu, kuri iš jų labiausiai nori išvysti dienos šviesą.

Man dveji metai.
Man dveji metai.

O dabar jau pradėkime nuo pradžių pradžios – Tavo vaikystės Vilniaus senamiestyje. Ką jaukaus, gero jautiesi iš tų laikų išsaugojusi? Ko nori atsikratyti?

Taip, mano vaikystė prabėgo Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, sename name, saugančiame daugybę istorijų, – beveik tokiame, apie kokį ir rašau „Septyniose kartose“. Iš tiesų vien šio vaikystės namo istorijoms aprašyti prireiktų ne vienos knygos… Vienos jų buvo atklydusios iš senovės, jas man pasakodavo baba (taip vadinau močiutę, mamos mamą), mat mūsų šeimoje pasakoti ir garsiai skaityti vaikams buvo įprasta. Kitos – skleidėsi dabartyje, tiesiai man prieš akis, – mano tėvų, giminių ir kaimynų gyvenimo epizodai. Kai kurios buvo šviesios ir viltingos, viena kita – šiurpi, bet visos – nepaprastai ryškios. Esu jas išsaugojusi giliai atminties stalčiukuose tarsi kokias nuotraukų skaidres ar filmų juostas.

 

5.Su mama ir baba prie savo Senamiesčio namų – šiame Pilies gatvės name, pažymėtame 40 numeriu, gyvenome iki man sukako 11 metų.
5. Su mama ir baba prie savo Senamiesčio namų – šiame Pilies gatvės name, pažymėtame 40 numeriu, gyvenome iki man sukako 11 metų.
Pilies gatvėje.
Pilies gatvėje.

Ko norėtųsi atsikratyti? Gal mokyklos paliktų randų. Kai pradėjau eiti į mokyklą, atrodė, kad vaikystė tiesiog baigėsi. Buvo kitų rūpesčių – reikėjo kaip nors išgyventi. Ištverti patyčias, išlaikyti nepravirkus ir nuduoti, kad man tai nėmaž nerūpi. Kasdien sukurti naują strateginį planą – kokiu keliu eiti namo po pamokų, kad manęs nesektų ir nesišaipytų. Prisimenu, jau studijuodama Universitete kartą per radiją išgirdau laidą apie patyčias ir nustebau, nes buvo sakoma, kad tai blogai. Mūsų mokykloje tai buvo tiesiog kasdienybė, masinis reiškinys. Jeigu dabar galėčiau pakeisti kurį nors savo vaikystės epizodą, norėčiau prieiti prie savęs, pradinių klasių mokinės, ir pasakyti: „Tu dėl to nekalta. Nė vienas vaikas neturėtų to patirti. Niekada.“

Mama, baba ir teta. Jau gyveno Vilniuje.
Mama, baba ir teta. Jau gyveno Vilniuje.

Man rūpi ką vaikystėje skaitei ir… kaip žaidei?

Mūsų namuose netrūko knygų, kai kurias jų esu išsaugojusi iki šiol. Mama buvo sukaupusi milžinišką pasaulio pasakų kolekciją ir daugybė kitų. Geriausiai prisimenu Astridos Lindgren knygas, mėgstamiausia buvo „Ronja plėšiko duktė“. Iš lietuvių autorių ypač įsiminė Martyno Vainilaičio, Violetos Palčinskaitės eilėraščiai. O dar – lietuvių liaudies padavimai ir sakmės. Ir visos tos perskaitytos knygos, žinoma, atgydavo per žaidimus. Ankstyvojoje vaikystėje mėgau žaisti viena, savo vaizduotės pasaulyje (beveik kaip Magdė iš „Septynių kartų“). Prisimenu, kaip vakarais eidavau su baba iš Jaunimo sodo (dabar – Bernardinų sodas) ir žaisdavau su savo šešėliu, jis tai ilgėdavo, tai trumpėdavo priklausomai nuo to, iš kurios pusės krisdavo gatvės žibintų šviesa.

Aš ir mama Jaunimo sode.
Aš ir mama Jaunimo sode.

Vėliau mano aistra tapo vaidinimai: būdavau ir scenaristė, ir režisierė, ir aktorė. Jei vaidindavau kartu su draugėm, jos turėdavo kantriai atlikti joms duotus vaidmenis ir šiukštu neiškraipyti žodžių! Dekoracijoms ir kostiumams buvau ne itin reikli – ko trūkdavo, tiesiog įsivaizduodavau. Ir, žinoma, dievinau dramas. Kuo baisesnė praūždavo drama, tuo labiau patenkinta jausdavausi. Atrodo, šį pomėgį išsaugojau iki šiol…

Knygos ,,Septynios kartos“ personažai privalo rinktis: arba Kaimas, arba Miestas. Nei tas, nei kitas neniekinamas, tačiau jie – skirtingi, net nepalyginami. O kaip į Tavo gyvenimą atėjo kaimas, jo gyvenimo būdas?

Kartais man atrodo, kad jau gimiau su nepaaiškinamu miško, žemės, kaimo ilgesiu. Mano baba buvo kaimietė, persikrausčiusi į miestą, pardavusi jai priklausiusią žemę Aukštaitijoje. Nors savo kaimo vaikystėje neturėjau, jį atradau babos pasakojimuose. Na, o paskui, paauglystėje, važiuodavau vasaroti į kaimą pas draugę: pirma svečiuodavausi su mama, o paskui ir viena – trenkdavausi autobusais, kratydavausi duobėtais keliais kada tik galėdama, per atostogas ir savaitgaliais. Būčiau sutikusi dardėti per pusę pasaulio, kad tik ten patekčiau.

Mano draugė buvo darbšti ir naginga, mokėjo ir bulves nukasti, ir karvę melžti, ir daržus ravėti, žodžiu, viską, ko reikia, kai gyveni kaime, o aš – nemokša „mieščionka“ (kaimo vaikų akimis), galėjau pasigirti nebent tuo, kad moku barškinti kompiuterio klaviatūra… Nepaisant to, vaikai priimdavo mane į savo žaidimus; niekur nesijausdavau tokia laiminga, kaip ten, lakstydama laukais ir miškais. Prisimenu, kaip visą dieną grėbdavom šieną – prisitrindavau pūslių ant rankų, o vakare griūdavau į lovą kone negyva iš nuovargio, bet kaip nuostabu buvo linguoti namo iš laukų ant milžiniškos, kvepiančios šieno kupetos…

Iš kairės į dešinę: prosenelė Anelė, mama Irena, senelė (baba) Adelė, teta Nijolė, senelis Petras. Kaime, ant savo žemės.
Iš kairės į dešinę: prosenelė Anelė, mama Irena, senelė (baba) Adelė, teta Nijolė, senelis Petras. Kaime, ant savo žemės.

Knygoje esi atidi amatams: siuvėjams, batsiuviui, bandelių kepėjoms…  Ar manai, kad ir amatininkai (anų laikų, šių laikų…) priklauso meno ar bent jau kūrybos pasauliui? Kaip įvardintum savąjį vertėjos pašaukimą: amatas, menas ar…? 

Taip, manau, kad tarp meno ir amato esama siauros skiriamosios linijos. Literatūros vertimas – puikus pavyzdys. Negalėčiau pasakyti, kur verčiant pasibaigia menas ir prasideda amatas. Manau, su kitais amatais irgi panašiai. Pasakyčiau netgi daugiau. Pavyzdžiui, motinystė irgi gali būti tiek menas, tiek amatas. Santykiai šeimoje – taip pat. Plačiąja prasme – netgi pats gyvenimas.

Su vaikais, sodyboje.
Su vaikais, sodyboje.

Labiausiai mane šiuo atveju domina kūrybiškumas kaip fenomenas. Na, pavyzdžiui, galima tiesiog kepti bandeles ir tai bus tiesiog amatas. Bandelės bus pačios paprasčiausios, kepėjos – irgi pačios paprasčiausios. Žinoma, tai nieko bloga, tokias bandeles kas nors vis tiek suvalgys… Bet jei kepsime pasitelkdamos kūrybines galias ir vaizduotę – tai bus gardžiausios bandelės visame mieste, kurių paragauti plauks minių minios išalkusių žmonių, o kepėjos bus laikomos burtininkėmis.

Per vertėjų portretų parodos atidarymą. Fotografavo Daiva Daugirdienė.
Per vertėjų portretų parodos atidarymą. Fotografavo Daiva Daugirdienė.

Svarbu minėti, kad esi ne tik rašytoja, vertėja, bet ir dviejų dukrų mama, skaitanti daug ir geros vaikų literatūros. Klausimas kyla savaime: gal rašai ir vaikams? Gal jau kas nors ir parašyta?  

Skaitydama savo vaikams grįžtu į vaikystę, naujai atrandu kadaise mane žavėjusias istorijas. Tai nuostabi patirtis. Žinoma, kyla noras ką nors parašyti ir pačiai. Buvau jau pradėjusi tai daryti ir net skaityti savo parašytas istorijas vaikams, bet taip ir nesulipdžiau iš jų knygelės… matyt, pritrūko drąsos.

7.Tarp filologijos fakulteto mūrų, su bendrakursėmis.
Tarp filologijos fakulteto mūrų, su bendrakursėmis.
Diplomas!
Diplomas!

Viena vertus, rašyti vaikams man atrodo nepaprastai atsakingas darbas. Juk jie tokie tyri, atviri pasauliui, imlūs… Kita vertus, ėmiau svarstyti, kad pačios geriausios, amžinos ir niekuo nepakeičiamos knygos jau parašytos. Na, ir kam tuščiai skrebenti plunksna, kai jau yra ir „Pepė Ilgakojinė“, ir „Ronja plėšiko duktė“, ir „Padaužų kaimo vaikai“, ir „Mijo mano Mijo“, o kur dar visos „Trolių Mumių“ istorijos…

Nujaučiu, kad pirma įsidrąsinsiu paleisti į pasaulį knygą paaugliams. Nuskambėjo kaip pažadas, net pagaugai per kūną nuėjo!

Studijų metais, su būsimu vyru.
Studijų metais, su būsimu vyru.
Visa šeima: dukros Ugnė ir Smiltė, ir vyras Darius.
Visa šeima: dukros Ugnė ir Smiltė, ir vyras Darius.

O dabar, apsukusios ratą, grįžkime prie to, nuo ko pradėjome: nuo debiuto, nuo pirmosios knygos. Ar ilgai, ar sunkiai ji buvo rašyta? Ar gali pasakyti, kaip šovė mintis sukurti būtent tokio pobūdžio knygą? Kaip Tu pati įvardintum jos žanrą? Ir… ar ilgai šiais laikais jauni autoriai ieško leidyklos? O gal priešingai – leidykla rado Tave?         

Iš tiesų visai neseniai su nuostaba supratau, kad „Septynias kartas“ rašiau nei daug, nei mažai – septynerius metus! Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad šitiek laiko sėdėjau sulinkusi prie kompiuterio be paliovos barškindama klaviatūra. Bet galiu drąsiai sakyti, kad nuo tos akimirkos, kai užrašiau pirmą pastraipą, iki tol, kol knygos maketas iškeliavo į spaustuvę, praėjo kaip tik tiek laiko. Sutapimas? Gal taip, o gal ir ne.

Iš pradžių neturėjau kūrinio scenarijaus, nebuvo nė jokio sumanymo. Tiesiog buvo taip, kad susilaukusi pirmos dukters nesiėmiau vertimų, mat versdama paprastai labai giliai pasineriu į kūrinį, tuo metu man norisi atsiriboti nuo viso pasaulio, nelabai įsivaizdavau, kaip tai suderinti su mažo vaiko poreikiais. Taigi man trūko kūrybinio darbo… Galbūt kaip tik todėl vis pagaudavau save galvojančią apie kažkokius du siuvėjus… Kol stumdydavau vežimėlį po parką, migdydavau dukrą, virdavau jai košes, tie du siuvėjai atkakliai vis išnirdavo man prieš akis: matydavau, kaip jie sėdi vienas priešais kitą dulkėtame, apleistame kambaryje, girdėdavau, kaip čeksi jų siuvamosios mašinos, kaip vėjas švilpia pro nesandarius langus… Pasidarė įdomu, kas jie per vieni, ir pradėjau apie juos rašyti.

Laikui bėgant užsirašydavau tai vieną istoriją, tai kitą. Vienos buvo apie Kaimą, kitos – apie Miestą. Atsirado ir daugiau veikėjų. Kartais ilgam atsitraukdavau, palikdavau tekstą likimo valiai, nerašydavau net po pusę metų. Galų gale, per tą laiką gimė antra dukra, auginau du mažus vaikus… Bet po kiek laiko vėl apimdavo smalsumas – o kas ten toliau nutiko? Iš tiesų tai buvo lengvasis knygos kūrimo etapas, tarsi žaidimas. Rašiau savo malonumui. Kad plunksna neatšiptų.

Kol vieną dieną turėjau pripažinti – teksto turiu jau nemažai – pats laikas visas istorijas susieti į visumą, sukurti struktūrą, šlifuoti stilių ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Štai čia jau turėjau dirbti kaip amatininkė, ne vien kaip menininkė. Karpiau ir siuvau tas istorijas ne ką mažiau karštligiškai, nei tie mano vaizduotės siuvėjai. Toliau – dar sunkiau. Knyga parašyta, o kas ją išleis? Pasirodė, kad susirasti leidyklą nėra lengva. Mano naivus jaunatviškas idealizmas greitai pažiro šukėmis susidūręs su ciniška komercine realybe. O kai viena leidykla pasiūlė: „Taigi parašykite ką nors paprastesnio, kokį meilės romaną ar detektyvą, gi gerai rašote“, užsidegiau teisuolišku pykčiu. Leidykla „Gelmės“ atsirado tuo metu, kai jos labai reikėjo. Jauna, besikurianti leidykla ieškojo jaunų autorių. Taip ir susitikom.

Vilmos Krivickės fotografija.
Vilmos Krivickės fotografija.

 

 

Danguolė Bukėnaitė: “Nebijau vienatvės – ji mano laisvė”

 

Nijolė Bukėnaitė
Nijolė Bukėnaitė

Nebijau  vienatvės – ji mano laisvė

Lina Kovalevskienė

Danguolė Bukėnaitė – žinoma Ignalinos krašto tautodailininkė, siuvanti ir liaudiškais raštais siuvinėjanti nuostabius drabužius, skaras, rankines, pagalvėles, įmantrias  stalo puošmenas, suvenyrus. Senų medžių apsuptoje  sodyboje Sabališkės kaime ji sukūrė tikrą meno oazę: gerąją energiją spinduliuojantį gyvą muziejų ir savo bažnyčią su langinėse čiulbančiais paukščiukais. Tačiau pirmiausia ši ryški moteris sužavi nenustygstančia jaunatviška energija, iš kurios putojančia srove liejasi gyvenimo džiaugsmas ir nepasotinamas kūrybos alkis. Septintą dešimtį bebaigiančios moters akyse, kaip sakoma, nuolat šokinėja velniukai, o apie savo spalvingą ir jausmingą gyvenimą ji gali pasakoti valandų valandas. Danguolė sako, kad jai visada geriau sekėsi sutarti su vyrais, o jų – tų karštai ją įsimylėjusių ir galinčių bet ką dėl tamsiaplaukės gražuolės padaryti – buvo tikrai nemažai. „Turėjau septynis vyrus“, – mėgsta mestelti Danguolė. Toks simbolinis skaičius. Ir  jau nežinia, ar  tikrai taip buvo, ar tik šiaip juokais pasakoma. Dabar moters didžiausia prasmė ir džiaugsmas – būtis prie savo šaknų su  gamta ir kūryba.

Nepaprasta ir Danguolės šeimos istorija. Praeito amžiaus pradžioje jos senelis, vos 19-kos sulaukęs Jonas Bukėnas, laimės ieškoti iškeliavo į Ameriką. Šaunus ir tikrai galvotas buvo, tolimojoje Čikagoje prasigyveno ir net savo taverną atidarė. Ten sutiko  didžiąją  meilę Juzefą Spečiūtę. Kartu jie nugyveno daugiau nei pusę amžiaus. Čikagoje pora susilaukė dukros Julijos ir sūnaus Leono (Danguolės tėvo). Iš Amerikos grįžę 1929 metais Bukėnai ir nusipirko sodybą, kurioje dabar gyvena jų anūkė Danguolė. Turtingų tėvų sūnus ir puikus jaunikis Leonas vedė pačią gražiausią apylinkės merginą Genovaitę Juršėnaitę (politiko Česlovo Juršėno antros eilės pusseserę). Mamos tėvas su bobute susipažino Rusijoje, ten jie irgi uždarbiavo. „Pagal mūsų šeimos gyvenimą galima rašyti Lietuvos istoriją. Tai tarsi dviejų pasaulių susiliejimas. Čia surasite ir Amerikos, ir Rusijos, ir Sibiro pėdsakų. Į Sibirą mus išvežė 1951 metų spalio 2 dieną. Abi Bukėnų šeimas. Senelis savo turėtą auksą paliko žentui, kuris ir prisidėjo prie mūsų išvežimo, tačiau pinigais taip ir nepasinaudojo, mirė sušalęs. Po daugelio metų ant jo kapo uždegiau žvakelę ir jis man prisisapnavo… Ką atsimenu iš Sibiro? Didelis vargas, utėlės, lupdavom ir valgydavom kalkes nuo sienų, susirgau tuberkulioze, mama – meningitu. Vos išgyvenom… Likę ir gerų prisiminimų. Mano tėvelis turėjo auksinę gerklytę ir auksines rankas. Buvo visų galų meistras, galėjo bet kokį daiktą tik pamatęs imti ir padaryti. O jau dainuodavo – iki ryto, gerdavo ir negirtėdavo, pas mus ruskelių tiek prisirinkdavo, prisiklausydavau visokiausių istorijų… Dar turėjom nuostabią mokytoją… Jauniausia sesuo Aldutė gimė Sibire, parsivežėm ją vos metukų. Grįžę į Sabališkę gyvenom mažutėj dūminėj pirkelėje. Tėvai ir mes – keturi vaikai. Atsimenu, ten buvo labai gera aura… Kai užaugom, bernai sakydavo: „Tokios gražios mergos ir tokie baisūs namai…“ O mama dirbo valytoja šitoje senelių pirkioje, čia  tuomet buvo mokykla. Skaudi patirtis, sodybą atgavome tik po keturių dešimtmečių. Tada buvo toks džiaugsmas, kad atrodė širdis iššoks iš krūtinės… Tėvelį palaidojom prieš 10 metų, mamą prieš šešerius. Jos išėjimas buvo ypač skaudus. Toks vaizdas, kad ėjau ėjau ir įkritau į gilią duobę. Iš to sunkumo išmokau melstis. Tai labai padėjo. Dabar čia mano bažnyčia. Kieme stovi kryžius, pasėdžiu šalia jo ant suolelio, nusiraminu… Jaučiu mamą kažkur visai šalia. Tarsi niekas nesibaigtų, o mums duotas laikas – visa amžinybė…“

Šalia sodybos.
Šalia sodybos.

Danguolė visą gyvenimą, kad ir kur būtų, jautėsi tarsi nematomais siūlais surišta su šia vieta: „Niekur kitur negalėčiau gyventi. Teko pusmetį praleisti Amerikoje, dirbau siuvykloje, pas vieną milijonierių tvarkiau namus. Neištvėriau. Kiekvieną naktį kaimą sapnuodavau, taip ilgėjausi namų, mamos. Tada tarsi save iš naujo atradau, pasitikrinau, kas esu ir ko man reikia“, ‒ pasakoja moteris.

Dvi Danguolės seserys Vlada ir Aldutė taip pat kuria nuostabius drabužius. Kartu jos dalyvavo gausybėje parodų, su Lietuvos televizijos organizuotais koncertais keliavo po Ameriką. Trys tamsiaplaukės gražuolės demonstravo savo lino sukneles ir sulaukė tokio dėmesio ir tiek komplimentų, kad galvos apsvaigdavo. Tačiau profesiją Danguolė pasirinko nemenišką. Statybos technikume baigė architektūrą, dirbo Statybos ir projektavimo institute, vėliau Lietuvos mokslų akademijoje braižytoja. „Mano kabinete būdavo tikras susibūrimų centras. Visi subėgdavo išgerti kavos, paplepėti. Smagiai leisdavom laiką, o aš dar suspėdavau ir pasiuvinėti. Sakydavau: „Vyrai, jei aš darbe neišsisiuvinėsiu suknelės, tai savęs negerbsiu…“

dscn4381

Apie visas savo meiles ir dvi santuokas Danguolė nenori daug pasakoti. Kaip pati sako, „niekas nieko vertas“. Pirmas vyras paliko daug skaudžių prisiminimų, tik bendravimas su jo kolegomis teatralais, spektaklių lankymas buvo malonios ir šiltos akimirkos. Apie antrąjį vyrą moteris kalba daugiau. Prasitaria, kad jis buvo turtingas, gražus ir jai artimas savo vidumi: „Mes taip gražiai abu dainuodavom, būdavom visur lyg sulipę, visada linksmi, daug šnekėdavomės. O jis mane išdavė. Taip skaudu – žiūri į mylimą žmogų ir matai, kad jam tarsi protas pasimaišęs… Susirinkau daiktus ir išvažiavau, nieko nenorėjau nei girdėti, nei matyti. Skausmas begalinis. Vis klausdavau: „Už ką man taip…“. Paskui jis pradėjo gerti, norėjo mane susigrąžinti. Nesutikau. O vėliau aplankė beprotiška meilė. Tokia, kuri visą energiją išlaisvina, kuri skraidina, neša ir skandina, visas ribas ištrina. Jis buvo jaunesnis, jis norėjo kartu su manim gyventi, siūlė tekėti… Aš nuo jo pabėgau, jis susirado, bet nieko iš to neišėjo… Po daugelio metų susitikau jį ir vos pažinau, jausmų nebuvo. Supratau, kad tuomet susižavėjimą, įsimylėjimą sumaišiau su meile…“

Danguolė pasakoja, kad jai gydytojai ne kartą žadėjo blogas prognozes. Ji turėjo rimtų sveiktos problemų, bet štai gyvena, sunkiai dirba ir jau kokia 20 metų apie jokias ligonines negalvoja. Ji sako, kad labai daug kas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, nuo minčių. Vienas sunkiausių jos gyvenimo momentų buvo per patį moters brandos žydėjimą: „Sulaukusi 42-ejų įstojau į tautodailininkų sąjungą, paskutinį kartą įsimylėjau ir „nusitraukiau galvą“. Po baisios avarijos 5 savaites išgulėjau „tempime“, buvo pažeistas stuburas. Per stebuklą atsistojau ant kojų ir vėl mokiausi vaikščioti. Supratau, kad žmogaus galimybės kosminės, neišmatuojamos. Dar galvoju, kad kiekvieną sunkumą ar nelaimę reikia priimti kaip dovaną, nes tada tu priverčiamas mąstyti ir dirbti. Būtent mąstyti ir dirbti ‒ dabar iš žmonių tokia galimybė dažnai atimama…“

O šiaip gyvenime sutikau daug vyrų, kuriems aš buvau tiesiog literatūrinė draugė. Su jais susirašinėjau laiškais, kalbėdavausi, išklausydavau jų bėdas, patardavau. Buvome tiesiog bičiuliai. Visada su vyrais geriau sutardavau nei su moterimis. Su jais viskas daug paprasčiau, jie teisingiau moka įvertinti. Ir dabar turiu tokių gerų draugų. Štai kad ir mano medžiagų tiekėjas Ričardas. Turtingas verslininkas, bet jau toks paprastas, toks nuoširdus, be galo mielas. Jo parduotuvėje aš nardau kaip žuvis vandeny. Viską išmanau apie tekstilę ir kai jau imu rinktis, tai tikras malonumas. Ten stovi gal dešimt manekenų, aprengtų mano suknelėmis. Ir garsūs dizaineriai ateina jų apžiūrėti. Tegul sau žiūri. O Ričardas man ir sako: „Tu mano dizainerė, nu nekapok viena tų malkų tam savo kaime…“

Danguolei buvimas kaime, darbas ir jos kūryba – tai visas jos pasaulis, tai savotiška meditacija. Kartais ji sėda ant dviračio, aplekia aplinkinius kaimelius, prie seno dvaro griuvėsių nuvažiuoja, išgyvena tokią gražiai liūdną nostalgiją, galvą pravėdina, ir vėl lekia prie savo siuvinių. „Nuo vaikystės save atsimenu vis žaidžiančią skudurėliais. Kai gyvenom Sibire, tai iš kaimynės siuvėjos nuolat prisirinkdavau įvairiausių medžiagos skiautelių, iš jų darydavau lėles. Iki aštuntos klasės žaidžiau lėlėmis, gal todėl savų vaikų neturiu… Žinau, kad man duotas kitoks laikas. Turiu jį atiduoti ne savo šeimai, o žmonėms. Net nežinau, galbūt šeimai būtų lengviau tarnauti nei visuomenei. Atsakomybė ir pareiga tiesiog įaugę man į kraują. Norėčiau, kad Lietuva būtų tuo į mane panaši…“

Danguolė gyvena, kaip ji sako, labai primityviai ir labai paprastai. Su savo suknelėmis, rankdarbiais, sodu, kiemu, su dūmine pirtimi, kurioje pasijaučia lyg rojuje. Ji viena, bet tikrai ne vieniša: „Mes galime visą laiką pasirinkti su kuo būti, su kuo mums gera be vaidybos, be prisitaikymo. Turiu milijoną pažįstamų. Draugių nelabai. Mėgstu bendrauti su jaunesniais žmonėmis, labai nervina pokalbiai apie ligas. Man toks gražus kažkada skaitytas posakis: būkime laisvi kaip paukščiai ir vaikai“. Myli Danguolė vaikus, o jaunas paneles, moteris  ji moko rankdarbių, pataria joms, kaip reikia elgtis, kaip drabužį sau pritaikyti ir kaip save pateikti. Jai labai gražu, kai žmonės pasipuošę, kai rūpinasi savo išvaizda. O Danguolės suknelės, tarsi stebuklingos, gali visokius figūros netobulumus paslėpti ir kiekvieną moterį tikra karaliene paversti.

Moteris pasakoja ir pasakoja. Mintys šokinėja. Atrodo, kad jos nespėja su jausmais ir įspūdžiais, kurie taip greitai sklando tarp šimtų buvusio laiko įvykių, akimirkų,  tarp vis gimstančių norų ir svajonių. Vis bandai išklausti, ar jai nevieniša, ar neliūdna. Taip. Liūdna, bet ne dėl savęs, o dėl to, kad kaimai tuštėja, kad žmonės nemoka išsikalbėti, mažai bendrauja, kad ir tie paskutiniai vyrai prasigeria, kad nėra kam jų prikelti… O jai pačiai bendravimo netrūksta,  ir žmonių, kai reikia, ji susiranda, arba ją atranda. Sodybon ima ir užklysta kokia įdomi asmenybė. „Anksčiau su seserimis daugiau bendraudavom, dabar visos į savo gyvenimus nuėjom. Joms šeima, vaikai, anūkai, aš  – savoj stichijoje paskendusi. Man rūpi mano darbai. Net ir labai pavargus imuosi siuvinėjimo, nors trumpam. Tai ramina, padeda subalansuoti jausmus ir mintis, sudėlioti detales. Patinka būti vienai. Nesuprantu, kodėl kiti taip bijo tos vienatvės? Neplanuoju laiko, aš jį visą turiu, juo mėgaujuosi, esu iš tikrųjų laisva. Galiu valgyti ir nevalgyti, dirbti ar tiesiog būti. Atsakomybę jaučiu tik už namus. Reikia malkų paruošti, paremontuoti. Ir kapoju aš tas kalades kaip pasiutusi. Vasarą šeštą ryto keliuosi, išsipustau dalgį ir šienauju pievas. Tai mano sporto salės… Pasisotinu pačia būtimi, kad aš esu, kad čia man gera. Dieve, kaip dar norisi pabūti, kaip norisi dar iš tikrųjų gyventi. Nealkti  to tikro gyvenimo. Aš galiu bet ką suvalgyti, bet jei širdis alkana, vis galvosiu, kur gauti jai maisto…“

Ruduo obuoliais lyja.
Ruduo obuoliais lyja.

 L. Kovalevskienės nuotraukos 

 

Prasideda miesto festivalis “Atlantida’16”

atlantida1

2016 m. spalio 21‒22 dienomis Vilniuje, Trakų g. 1, Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) vyks miesto festivalis „Atlantida‘16“. Festivalio organizatoriai – VGTU kūrybinių industrijų fakulteto studentai ‒ renginio metu visuomenei ruošiasi priminti primirštas erdves – buvusius Tiškevičių rūmus ir parodyti šių erdvių galimybes.

Pirmąją ‒ praeities vėjų ‒ dieną bus prisiminti miesto istorijos naratyvai: apie seniai primirštą Lietuvos kino teatrų istoriją kalbės miesto tyrinėtojas, knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ autorius Darius Pocevičius. Pasakojimas bus gausiai iliustruotas archyvine, viešumoje plačiai neskelbiama, vaizdo medžiaga. Lankytojai bus kviečiami patirti ir gyvąją istoriją – grožio dirbtuvėse bus galima išbandyti skirtingų laikmečių grožio paslaptis, pradedant devyniolikto amžiaus skruostų rusvumu ir baigiant ikoniškiausiais devyniasdešimtųjų lūpų dažais. Miesto pasakojimai neapsiribos vien tik Tiškevičių rūmų kiemeliu, bet iškels koją ir į paskutines dienas skaičiuojantį kino teatrą „Lietuva“. Ekskursiją ves Modernaus meno centro atstovės. Po pasivaikščiojimų dalyviai žinias galės išbandyti protmūšyje „Tarp praeities ir dabarties – istorija prabyla“. O tiems, kas norės prisiminti jau klasika tapusius lietuvių kino filmus, tokius kaip „Gražuolė“ ar „Velnio nuotaka“, festivalis pasiūlys prisėsti kameriniuose rūmų rūsiuose.

atlantida3

Antrąją renginio dieną buvusius Tiškevičių rūmus bei jų rūsius užplūs naujos bangos – vyks jaunų ir drąsių dizainerių, jau spėjusių nuskinti apdovanojimus „Baltic Fashion & Textile Vilnius“ konkurse – Kornelijos Maslovaitės kolekcijos „Genomas“, nagrinėjančios mezginio ištakas, Dariaus Galankovo kolekcijos, įkvėptos genų inžinerijos poveikio žmonių aplinkai bei sveikatai, KREMER kolekcijos, atspindinčios šiuolaikinės visuomenės vartotojiškumą bei norą išsiskirti, bei Godos Stirnos juodos estetikos kolekcijos moterims pristatymai ir dizaino turgus, kuriame galima bus įsigyti lietuvių rūbų bei aksesuarų kūrėjų Egyboy, GrandSecret, Rasa Accessories, ŠARKA bei smartART produkcijos. Pogrindžiuose bus rodomi jaunosios kartos režisierių trumpametražiai kino filmai, tokie kaip jau du kartus Sidabrinės Gervės kiaušinius už geriausius studentiškus filmus laimėjusios režisierės Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus „Iglu“, Giedrės Narušytės animacinis filmas „Šalti šaltiniai“, pasakojantis nostalgišką Hermano Zudermano „Lietuviškų apysakų“ interpretaciją, Agnės Kupšytės „Sausra“, Lauryno Bareišo tragiška istorija „Dembava“, Živilės Elenos Mičiulytės „Žana (Joan)“ ir „Maša“, Irmos Pužauskaitės „Rytais“ bei Eglės Vertelytės dokumentinis filmas „UB Lama“. Rūsiuose taip pat vyks tapytojo, pasinėrusio į savo vaizduotės mikrokosmosą, Dariaus Joneikos bei fotografų Igno Nefo, mėgstančio fiksuoti įprasto miesto neįprastas akimirkas, Vilmos Deveikytės, atskleidusios moters ir floros ryšį bei menotyrininko ir medijų menininko Remigijaus Venckaus kelionių po Berlyną darbų parodos.

Tačiau juk ne tik stebėti kitų kūrinius, bet ir pačiam kurti yra įdomu – tad vyks Keistotekos dirbtuvės, kurios kvies išbandyti meno terapiją, išgirsti įdomių pasakojimų apie knygas ir jas prikelti antram gyvenimui. O pabodusius drabužius svečiai galės atsinaujinti menininkės dirbtuvėse, kur bus piešiama ant svečių atsineštų tekstilės gaminių.

atlantida8

Viso renginio metu net trijose scenose gros gyva muzika. Svečius linksmins GAN, Black Biceps, Sirupas, Kūjeliai, The Independent, Boikafe, Thomas Tumosa bei daug kitų atlikėjų. Rengėjų informacija.

Renginio puslapis socialiniame tinkle „Facebook“: https://www.facebook.com/events/793522674124011

atlantida6

Nuotraukų autorius – Modestas Kirklauskas

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU