Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Konkurso prizininkės su J. Kasalyniene. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Susipažinkite: rytoj jie dainuos didžiosiose operos scenose

Žiniasklaidoje dažnokai skelbiama, kad viena ar kita operos trupė atrado jauną dainininką. Tačiau kaip talentingieji debiutantai atsiduria didžiosiose scenose ir kas yra tie, kurie iš tiesų pirmieji pastebi ir išryškina jaunąjį talentą?

Galima drąsiai teigti, kad jau keletą dešimtmečių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami Stasio Baro dainininkų (tenorų) bei Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursai daugeliui šiandien garsių atlikėjų padėjo patekti į didesnių trupių ir įtakingų vadybininkų akiratį. Kovo 18-19 d. vykusios vokalistų varžytuvės ir šį kartą išryškino vardus, kuriuos rekomenduojama įsiminti, o po keleto metų ieškoti Lietuvos ir pasaulio scenų afišose.

Dainininkų konkurse LMTA garbės daktaro Stasio Baro premijai laimėti dalyvavo net 5 tenorai, LMTA studentai. Vertinimo komisijos sudėtis tapo žinoma tik konkurso dieną, žiuri sudarė: prof. Asta Krikščiūnaitė (pirmininkė), prof. Irena Milkevičiūtė, prof. Virgilijus Noreika ir LNOBT solistas Arūnas Malikėnas. Konkurso prizas – 1000 dolerių, jo steigėjai Elenos ir Stasio Barų stipendijų fondas. Beje, premija pradėta teikti 1997-aisiais, tad šiais metais sukako 20 šios gražios iniciatyvos metų.

Stasio Baro premiją laimėjo Juozas Janužas, prof. V. Noreikos kl. magistrantas. Jis atliko Juozo Indros dainą „Saulė leidžias“, Stasio Gailevičiaus „Klajūnui“ (pagal konkurso nuostatus būtina atlikti bent vieną kompozitoriaus išeivio dainą), taip pat – Vasko da Gamos ariją iš Giacomo Meyerbeerio operos „Afrikietė“ ir Korado ariją iš Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“. Beje, žiuri pirmininkė A. Krikščiūnaitė pabrėžė, kad jei dainuoja žiuri nario studentas, tas narys nuo balsavimo nusišalina.

Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Juozas Anužas, prie fortepijono Raminta Gocentienė. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Pasak A. Krikščiūnaitės, šiek tiek gaila, kad konkursas teturi vieną premiją, mat konkurencija šiais metais buvo išties stipri, o antrasis pagal balų skaičių komisijos sprendimu būtų buvęs latvis Juris Jope, doc. Algirdo Januto dainavimo klasės magistrantas. Tačiau itin ryškiai pasirodžiusiam dainininkui koncertų salė „Muzikos galerija“ suteikė progą surengti solinį koncertą.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas šį kartą vyko net dvi dienas ir sulaukė 18 dalyvių. Vertinimo komisiją sudarė: Justina Gringytė (pirmininkė), prof. A. Krikščiūnaitė, doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, doc. dr. Jolita Buzinaitė-Kašalynienė (Vydūno jaunimo fondo atstovė), LMTA dėstytojas ir LNOBT solistas Liudas Norvaišas, ilgametė LNOBT solistė Sofija Jonaitytė.

Konkurso žiuri skyrė tris prizines vietas ir net keturias specialiąsias premijas. Pasak žiuri pirmininkės J. Gringytės, konkursantės buvo vertinamos pagal keletą kriterijų. Pirmasis kriterijus, anot garsios solistės, buvo gebėjimas atsiverti scenoje: „Svarbu tai, ką pajaučiam širdimi.“ Buvo įvertintos tos solistės, kurios „į sceną atneša prasmę, meilę, neturi šydo prieš save, kurio negalėtume peržengti“. Mat scenos žmogui itin svarbus yra kontaktas su publika: „Būtent dėl to mes einame į teatrą, koncertus ir jus mylime.

J. Gringytė pabrėžė ir puikią konkursančių sceninę išvaizdą – dainininkų ne tik klausomasi, bet į juos ir žiūrima. „Ir trečias dalykas, be abejo, yra technika. Mes, dainininkai, turime tobulinti savo instrumentą, ruošti, labai daug metų ir valandų dirbti. Ir tas darbas nesibaigia niekada.“

Susirinkusiuosius taip pat pasveikino Vydūno jaunimo fondo, remiančio V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursą, įgaliotinė Lietuvoje doc. dr. J. Buzinaitė-Kašalynienė. V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursas yra viena iš gražių fondo, švenčia savo 65-mečio sukaktį, iniciatyvų.

XVIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso I vietą laimėjo Eglė Šlimaitė, prof. A. Krikščiūnaitės dainavimo kl. magistrantė. II vieta skirta Gabrielei Kupšytei, prof. Sigutės Stonytės dainavimo kl. magistrantei. Beje, jai akompanavęs Jurgis Karnavičius buvo pripažintas geriausiu konkurso pianistu. III vieta skirta Aurelijai Stasiulytei, prof. Reginos Maciūtės kl. magistrantei.Tradiciškai teikiama premija už geriausią lietuvių liaudies dainos atlikimą skirta Mildai Baronaitei (prof. A. Krikščiūnaitės kl.), atlikusiai dzūkų krašto dainą „Tai gražiai gieda lakštingalėlė“. Prizinis konkurso fondas – 1230 eurų.Papildomai Lietuvos muzikų sąjungos ir LMTA Dainavimo katedra įsteigė specialų prizą – tai dalyvavimas Birštono vasaros menų akademijoje. Juo apdovanotos Vismantė Vasaitytė (doc. Jolantos Čiurilaitės kl.), Rasa Dzimidaitė (doc. Aušros Stasiūnaitės kl.) ir Gabrielė Pintukaitė (prof. Irenos Milkevičiūtės kl.).

Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Eglė Šlimaitė. I vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Gabirielė Kupšytė. II vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.
Aurelija Stasiulytė. III vieta. M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.

Organizatorių informacija.

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Anos_virseliai

Matyti šešėlius. Gyventi laiškuose

Neringa Mikalauskienė

Nutiko taip, kad Mariel Hemingway „Nematomą mergaitę“ (iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė, 2016) ir Charlotte Inden „Aną ir Aną“ (iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė, 2014) perskaičiau vieną po kitos. Per vieną ilgą dieną. M. Hemingway knygą ‒ pirmąją. Gal ir gerai, nes šios paliktas įspūdis po Ch. Inden transformavosi iš visai neblogos į tiesiog vidutinišką, racionaliai sudėliotą istoriją, o „Ana ir Ana“ įsupo tarsi gaivaus oro gūsis: mintyse jau įsivaizdavau dedanti į lentyną šalia kito savo neseno atradimo ‒ Susan Kreller „Drambliai nematomi“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, 2016), nors šiuodu pasakojimai visiškai nepanašūs. Arba ‒ panašūs sugebėjimu kalbėti taip, kad būtų įdomu ne vien paaugliams. O štai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“ liks vien paauglių lektūra. Be abejo, naudinga. Tad ir pradėsiu nuo jos.

Reikia pasakyti, kad M. Hemingway ‒ to paties mums puikiai pažįstamo rašytojo Ernesto Hemingvay᾽aus vaikaitė ir šioje knygoje pasakoja savo pačios istoriją: „Mano atsiminimai apie šeimą kupini meilės, bet taip pat juose pilna kliūčių ir užuolankų, kurios trukdė mums rasti kelią į laimę. Dešimtis metų stengiausi apeiti tuos vingius, ir tiek pat laiko reikėjo suvokti, kad tos kliūtys yra mano istorijos dalis, kaip ir visa kita. Vaikystėje neįstengiau suprasti visko, kaip suprantu dabar. Tai ir yra atsiminimų grožis: paženklintas atstumas tarp to, kas buvom, ir to, kuo tapom“ (p. 5). Mariel tapo aktore, režisiere ir rašytoja. Vėlgi ‒ sprendžiant iš būtent šios knygos, neatrodo, kad būtų paveldėjusi senelio talentą rašyti. Nepaisant nuoseklaus chronologinio pasakojimo (nuo pirmųjų prisiminimų iki paauglystės), atrodo, kad neapsispręsta dėl „Nematomos mergaitės“ žanro ir stiliaus: kiekvienas skyrelis baigiasi apibendrinimu „Apie ką pagalvoti“ (tiesa, ne visada tie punktai labai siejasi su tuo, apie ką pasakojama skyrelyje), tad kyla klausimas ‒ kas tai: autobiografijos pagrindu rašytas grožinis tekstas, literatūrinė paauglės dienoraščio imitacija ar viena iš savipagalbos knygelių. Autorė atvirai kalba apie tai, ką reiškia augti šeimoje, kurioje buvo kenčiama nuo depresijos, alkoholizmo, turėti šizofrenija sergančią seserį ar žinoti, kad senelis nusižudė. Labai jaučiasi, kad pagrindinis jos tikslas ir buvo toks ‒ per literatūrą pasiekti paauglius, kurie gyvenime susiduria su panašiais sunkumais, ir jiems padėti. Tad knygos pabaigoje pateikiamas dar ir „aiškinamasis“ problemų žodynėlis („Alkoholis“, „Narkotikai“, „Psichinė sveikata“, „Obsesinis kompulsinis sutrikimas“, „Savižudybė“ ir kt.), nurodoma, kur kreiptis pagalbos: „Vaikystė yra keistas laikas. Gali atrodyti, kad pasaulis pilnas spąstų ir pavojų ir kad neįmanoma nieko sutvarkyti (…). Būtent dėl to, pagalvojau, reikia jums duoti pagelbstinčių organizacijų sąrašą. Nesvarbu, kokia jūsų bėda, tai ne vien jūsų bėda. Šeimos patiria rūpesčių, nes jas sudaro žmonės, o žmonės yra sudėtingi“ (p. 87). Knygos vertime į lietuvių kalbą toliau įdėtas Jaunimo linijos telefonas ir jos interneto svetainės adresas. Iš tiesų ‒ M. Hemingway knygoje galima atpažinti ir mūsų, lietuviškas, realijas. Net jei esi paprastas paauglys iš paprastos šeimos, o ne garsaus rašytojo palikuonis.

Taigi čia buvo apie praktinę M. Hemingway knygos naudą, kuri šiuo atveju nusveria estetinę vertę. Tačiau vis dėlto tai grožinis tekstas. Nematoma mergaitė ‒ toji, kuri jauniausia iš trijų seserų, keičianti šeimos formą taip, kad kitiems tenka susitaikyti ir prisitaikyti. „Šeima yra tam tikra forma. Kai ateina naujas narys, forma turi pasikeisti. Jei nebūčiau gimusi, Margo būtų jauniausia. Gal tada ji būtų mamos numylėtinė? Gal mama keptų jai tortus ir nebūtų tokia pikta? Jei ji nebūtų tokia pikta, gal Mafit daugiau būtų namuose? Gal tada mama ir tėtis nesipyktų? Jei manęs nebūtų, man nereikėtų rūpintis, kad kartais būčiau nematoma.“ (p. 13). Marielė (arba Marielsė, Mertl, Merc ‒ taip ją vadina šeimoje) nuo pat ankstyvos vaikystės yra stebėtoja, ji stebi šešėlius („…galvojau, kad šešėliai yra svarbūs, kad jie kaip debesys danguje: vieną akimirką ‒ bereikšmiai tamsos ir šviesos deriniai, kitą ‒ man siunčiama slapta žinutė“, p. 8), kitus šeimos narius, ypač ‒ vyriausiąją seserį, labai laukia dėmesio iš mamos, kuri dažnai jos nepastebi, nepritampa mokykloje. Tačiau jos pasakojimai nėra niūrūs: į kone kiekvieną situaciją Marielė sugeba pažvelgti su lengvu humoru, ji mėgaujasi tomis retomis akimirkomis, kai namuose būna mažiau įtampos, džiaugiasi vasara, kai gali dviračiu numinti iki miestelio, kuriame visada yra ką veikti. Apie kitus šeimos narius ji pasakoja taip, kad nepaisant jos žodžiais teigiamo „nematomumo“ suvoki, kad būtent ji ir yra tas centras, ašis, laikanti visus juos kartu, kol tėvai pykstasi ir taikosi, atostogauja tai kartu, tai atskirai, tėtį ištinka širdies priepuolis, mama kovoja su vėžiu, vyriausioji sesuo Mafit guldoma į psichiatrinę ligoninę, o vidurinėlė Margo nuolat reikalauja „daugiau dėmesio, daugiau meilės, daugiau maisto ir gėrimų, daugiau visko, nes viduje ji jaučiasi tuščia“ (p. 84). Iš nuoseklaus, chronologiško Marielės pasakojimo apie vaikystę iki paauglystės ryškėja jos pamažu sau kuriama gyvenimo filosofija: mėgautis tuo, kas duota čia ir dabar: „Išsitiesiu lovoje. Ar yra problemų? Jų visada yra. Bet ne jos verčia mane išsitiesti lovoje. Tai darau, nes noriu savaip matyti daiktus, o pati ne visada noriu būti matoma. Kai atsigulu ir išsitiesiu lovoje, pajuntu ramybę. Mano gyvenimas geras, gal visada toks buvo. Nesu tikra, ar noriu ko daugiau ‒ tik vasaros, šalto vandens, Alisos ežero Aidahe ir joti per pievas. Turiu šeimą, kuri nėra tobula, Aidahą, ir man viskas gerai“ (p. 85).

Dabar ‒ apie Charlotte Inden „Aną ir Aną“. Joje vaizduojama visiškai kitokia šeima. Ji irgi turi savų šešėlių, bet visi čia ‒ išklausantys, paremiantys vienas kitą sunkiomis akimirkomis. Gerų kūrinių apie tokius jautrius, palaikančius tarpusavio santykius ‒ reta. Lengviau rašyti apie maištą, ilgalaikius konfliktus su suaugusiaisiais, ypač ‒ paauglių literatūroje. Ar „Anos ir Anos“ tikslinis adresatas ‒ paauglys? Veikiausiai taip. Tačiau čia vienodai dėmesio skiriama ir suaugusiųjų gyvenimui, o pamatyti jį tarsi iš vidaus galimybę suteikia paauglės Anos bendravardės močiutės Anos laiškai, kuriuos ji rašo ir anūkei, ir savo jaunystės draugui Henriui, ir netgi dėl ligos prarastai kairei kojai. Laiškus rašo ir vaikaitė ‒ močiutei (juos deda į slaptą „pašto dėžutę“ stalčiuje), savo į Amsterdamą persikėlusiam gyventi draugui Janui. Janas kartais atsako. Tačiau tai ‒ ne vien laiškų romanas (kaip visada, man norėtųsi sakyti ‒ apysaka, nes siužeto išsišakojimų, charakterių daugiaplaniškumo iki romano apimties dar trūksta, o veiksmo laikas apima ketverius metus: pradžioje Anai ‒ vienuolika, pabaigoje ji penkiolikmetė). Laiškai čia subyra fragmentais, pereina į apmąstymus ar dialogus. Atrodo, pasakojimas spontaniškas, laiškų stilius varijuoja, paisoma rašančiojo galimybių kurti rišlų arba ne tokį rišlų tekstą. Kartkartėmis paprasti, kasdieniai žodžiai sudėliojami kaip eilėraštis:

„Mieloji močiute,

Tu nesi sena.

Kad ir kaip būtų, juk tu lipi į medžius

Ir lipdai sniego senius.

Matai…“  (P. 35)

Per tuos pasikalbėjimus laiškais skleidžiasi istorija. Ana su visais niuansais išgyvena gaivališką pirmąją meilę. Ši linija paauglius skaitytojus turėtų labiausiai patraukti. Ana stipriai įsimylėjusi, Janas ‒ šiek tiek. Jų abiejų gyvenime atsiranda ir kitų susižavėjimų: sunku išlaikyti santykius per atstumą, ypač paauglystėje, kai norisi viską išbandyti. Ir čia neįkyriai nuskamba suaugusiojo ‒ močiutės Anos ‒ išmintis: „‒ Daug yra pirmųjų bučinių, ‒ sakau. ‒ Po vieną kiekvienai naujai meilei prasidedant. Ir tai visiškai normalu“ (p. 58). Suaugusieji kantrūs: tiek močiutė, tiek mama sugeba išlaukti, kol Ana jiems atsivers, pati ims kalbėti apie jausmus. Jie supranta jos sutrikimą, blaškymąsi, pyktį. Pati močiutė, prieš keletą metų palaidojusi vyrą, iš naujo išgyvena meilę Henriui, kurią kadaise užgniaužė, nes pasirinko senelį. Apie tai knygoje kalbama ypač subtiliai, šis kalbėjimas apie senatvėje aplankančius jausmus vėlgi skiriasi nuo to, kaip tai vaizduojama daugelyje paaugliams skirtų knygų ‒ dažniausiai su lengva ironija, šaržuojant, taikantis prie paauglių matymo perspektyvos: įsimylėję seni žmonės jiems paprastai atrodo juokingai. O čia močiutė Ana kiek filosofiškai svarsto apie tai, kas yra senatvė. Ji tarsi paneigia populiariąjai psichologijai būdingą paguodos tvirtinimą, kad „esi toks senas, kaip jautiesi“, įdėtą į vaikaitės lūpas. Močiutė pripažįsta realybę: kūnas ją išdavė. Ji norėtų šokti, bet negali, nes nebeturi kojos. Be to, „po tokio ilgo gyvenimo paprastai jau turi daug ką nešti“ ‒ o tokia našta, „net ir su abiem kojom būtų per sunki“ (p. 36). Tačiau kartu ateina ir suvokimas, kad reikia naudotis proga, ir jei tik yra galimybė ‒ nepaisyti kūno negalios, rizikuoti ir įgyvendinti svajones. Taip močiutė Ana su Henriu išsiruošia į kelionę po Ameriką nepaisydama artimųjų, kuriems šis jos poelgis atrodo beprotiškas. Tiesa, knygos pabaiga nuspėjama. Tašką buvo galima padėti anksčiau ir ne taip dramatiškai, nes dabar dramatizmas tampa pernelyg logiškas, ‒ tiesiog siužetui reikalinga netekties iliustracija, o ne iliuzija, kad ne tekstą skaitei, bet gyvenai su Ana ir Ana tiek, kiek to gyvenimo atvėrė jų laiškai.

 

Mingaudė Kotryna Zujūtė. Eilėraščiai

Paryžius. Monmartro Karuselė. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Monmartro Karuselė. Neringos Dangvydės nuotrauka

Provokuojantys siurrealistiniai Mingaudės Kotrynos Zujūtės eilėraščiai – durys į sapną, kuriame lengva paklysti.  Mingaudė Vilniaus universitete studijuoja prancūzų filologiją (I kursas) ir jau ne pirmą kartą publikuoja savo kūrybą „Meno bangų“ svetainėje. Pati sako, kad rašo tik traukiniuose ir troleibusuose.  

Mano periferinė sistema

pripildyta atodūsių.

Aš viskas – aš niekas:

paimk iš manęs ką nori

juk ir taip mane plėšai.

Aš rašysiu tau laiškus

Kad galėtum sekti

žymėtis

mano metamorfozės rezultatus

žvaigždynų žemėlapiuose

ir sapnininke.

Sapnų orgijos

po atsivertimo pasąmonės

anomalijos sielos (kūno)

mano žalio megztinio siūlui ‒

kapiliaro stygai ‒

agonija.

Represijos atgimsta.

Užuolaidos sceninės kyla nuo jo

tuo pačiu atidengdamos ir mane.

Vienaip ar kitaip.

Jei mane sulaikys,

tuo siūlu man apvynios kaklą.

Paryžius. Père Lachaise kapinių gyventojas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Père Lachaise kapinių gyventojas. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ar galiu tave išvemt?

Su visom tavo

kojom

ir rankom

su visais tavo šešėliniais finansais

su viskuo

su kuo atėjai

išvemti ant juodo parketo

grindų

ir tarp mūsų vidurių atrasti

ko kitiems geriau nerodyti

nes supyks mama.

Iš(si)vėmiau išvirkščiai.

filologas filosofijos

profesorius

prikaltas prie kryžiaus

nusikirpo plaukus ‒

nusipirko naują sielą

3,45ϵ

ir

(nors pirko devintame pragaro rate)

gavo nuolaidą.

Sumokėjo:

14 savo vaikų kaulų;

28 jų akis

ir paaukojo dalį sielų apolonui

kitas – paleido.

Paryžius. Père Lachaise kapinės. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Paryžius. Père Lachaise kapinės. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

Drūta motera meškos galva

sijos laiko galvą jėzaus

kerpės kelia stigmas

tik vienas vinis

Amžinąjį atilsį duok mirusiems

pamirštiems

nuverstiems

paliktiems

altorėliams rugiuose

Amen.

Apkabinsiu siją viduryj laukų.

Aš turiu meškos galvą.

Amen.

Tikiu į stabą

Siją.

Paryžius. Père Lachaise kapinės. Samanota madona. Neringos Dangvydės nuotrauka
Paryžius. Père Lachaise kapinės. Samanota madona. Neringos Dangvydės nuotrauka

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Petras Kunca
Petras Kunca

Profesorius nuo Veliuonos panemunių

Lietuvos ir Austrijos draugijai pavyko įkalbėti smuikininką prof. Petrą Kuncą atšvęsti jo gimimo neeilinę, 75-ąją, sukaktį.

Vakaras surengtas Adomo Mickevičiaus bibliotekoje (Vilniuje), Austrų literatūros skaitykloje, jaukioje, šviesioje, pilnoje prabangių leidinių. Rašyti žinutę skatina ne privalomi formalumai, o šiltas, paprastas vakaro tonas. Nesibaigiantis pagiriamasis Petro Kuncos nuopelnų vardinimas vakare nebuvo numatytas. Jo pradžioje vedėjas muzikologas Rimantas Astrauskas lakoniškai priminė, kad buvęs ilgametis Valstybinio Vilniaus kvarteto smuikininkas (su ansambliu pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją) bei LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjas Petras Kunca dabar veikia Europos mastu – yra Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) bei Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) narys, Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininkas. Neseniai Petras Kunca apdovanotas Austrijos Garbės Kryžiumi (už nuopelnus menui ir mokslui).

Toliau susirinkusių laukė greitokas nuotraukų demonstravimas ekrane ir trumpi profesoriaus komentarai. Galėjome pasigesti garsiausių pasaulio šalių, miestų, kuriuos per daugiau kaip 30 metų išnaršė mūsų mylimas garsusis Vilniaus kvartetas, vaizdų – nuotraukose dominavo žmonės. Kolegos artistai, su kuriais  Petras Kunca  muzikavo (ir muzikuoja) kvartetu ir duetu; bendravimo su kompozitoriais akimirkos; šventiniai kadrai su Lietuvos Prezidentais ir tokie pat su studentų ansambliais; vaikystės istorija. Visos renginio metu rodytos nuotraukos buvo reperezentacinės, kas taip pat palaikė estetnę nuotaiką.

Pokalbio su vakaro vedėju metu profesorius dalijosi įvairiomis mintimis. Kalbėdamas apie kultūrų sąveiką, jis pasisakė įvairiose šalyse pats matęs, kad mažesnės kultūros didesniųjų valstybėse ištirpsta, tačiau kartu jas maitina kaip Dunojų jo intakai. Vėliau, vedėjo paprašytas, profesorius prisiminė savo pedagogus. Tačiau nostalgiška intoanacija vos jautėsi, vyravo švelnus, smagus, profesoriui taip būdingas, humoro jausmas.

IMG_4674

Namų natūralumo atmosferą rezonavo praplėstas šeimos, giminių profesionaliosios meninės kūrybos pristatymas. Renginio „sceną“ puošė jubiliato portretas, viena iš tų, kuriuos nutapė smuikininko brolis dailininkas, ne mažiau garsus ir mylimas pedagogas Romualdas Kunca („Užuot žaidęs futbolą, turėjau ramiai sėdėti, pozuoti“, – dabar jau juokėsi Petras). Nuolatiniai Lietuvos ir Austrijos draugijos renginių dalyviai Kristina Valentonienė bei Raimondas Paškevičius neskubriai, su prasmingais emociniais tarpais ir tarpeliais paskaitė Danutės Žilaitytės (P. ir R. Kuncų tetos) eilių. Šiai poetei, jos vyrui poetui Jonui Juškaičiui bei Veliuonos–Jurbarko panemunėms, iš kur kilę ir minėtieji poetai, ir profesorius, buvo skirtas dar vienas nuotraukų pluoštas.

Netrūko ir sveikintojų, tarp jų matėme nemažai nacionalinių institucijų vadovų ir kitų atstovų. Tik jie nebuvo išsirikiavę kaip paradui, o kalbėjosi asmeniškai su profesoriumi bendrame šurmulyje.

Renginį įrėmino muzika. Pirmiausia profesorius vienas pasmuikavo savo aranžuotą Bacho-Gound᾽o Ave, Maria. Pabaigai su savo bakalauro, magistro ir doktorantūros studentu klarnetistu Mariumi Deksniu atliko austrų bičiulių aranžuotas populiariausias ištraukas iš Mozarto Stebuklingosios fleitos.

Rita Nomicaitė

Nuotraukose – vakaro akimirkos.

IMG_48091

IMG_47701

IMG_4754

Rasa Milerytė. Kai skauda gyventi

Elzei

Kai skauda gyventi

Rasa Milerytė

Šio teksto temą pakuždėjo viena publicistinė TV laida, kurioje buvo diskutuojama apie patyčias. Laidoje dalyvavo prieš metus nusižudžiusio paauglio mama, mokyklos, kurioje šis vaikas mokėsi, atstovai, Vilniaus savižudybių prevencijos centro įkūrėjas, keletas vadinamųjų Lietuvos žvaigždžių. Sukrėtė mokyklos atstovų (poros mokytojų ir tėvų komiteto pirmininkės) pozicija. Lietuvių kalbos mokytoja kritikavo motiną, kuri, žinodama, kad sūnus mokykloje patyrė patyčias, dėl savižudybės kaltino mokyklą. Mokytoja kalbėjo: „Pirmiausia žiūrėčiau į save, ką aš ne taip padariau.“ Kitos mokytojos žodžiai kerta dar skaudžiau: „Koks mokytojas yra nesaugus, kaip lengva jį sutrypti. Šioje mokykloje nėra patyčių.“ Ir nors studijos svečiai, kurių vaikai yra lankę šią mokyklą, dalijosi skaudžia patirtimi apie jų vaikų patirtas patyčias, mokyklos atstovai ir toliau neigė galimus patyčių atvejus. Galiausiai viena mokytojų pasiūlė apie nusižudžiusį berniuką nekalbėti, esą tai vienetinis atvejis, todėl apie mokyklos atmosferą jis nieko nepasako. Tokie mokytojų žodžiai liudija aklumą, nejautrumą, kai kurie jų skamba fantasmagoriškai.

Jei atkreiptume dėmesį į spaudą, šiai paskelbus apie patyčias mokylose, daugeliu atveju tų mokyklų bendruomenė tyli arba tikina, kad patyčių nėra, o vaikas, jo tėvai ir spauda, anot mokyklos, tik pučia burbulą. Tuo tarpu įvairūs tyrimai rodo, kad daugiausia patyčių įvyksta kaip tik mokyklose. Geriausiu atveju mokytojai sutinka, kad patyčios buvo, tačiau tikina jų nepastebėję. Ar įmanomas toks neįžvalgumas?

Kaipgi iš tiesų yra? Ar mokytojai tikrai nepastabūs? Kas atsakingas už patyčias ir kodėl jos vyksta? Tolimesniame tekste aptarsiu tris paauglių literatūros apie patyčias knygas (U. Kaunaitės „Laiškus Elzei“, G. Morkūno „Grįžimo istoriją“ ir J. Nilsson „Nekenčiam“), šiek tiek  pasiremdama norvegų tyrinėtojo D. Olweuso mintimis ir amerikiečių rašytojos ir visuomenės veikėjos, davusios pradžią programai prieš patyčias JAV mokyklose, Jodee Blanco autobiografine knyga „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“

Patyčios ‒ viena esminių trečiosios Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ temų: „gyvenimas jau taip sudėliotas – arba tu šaipaisi, arba iš tavęs“ (p. 10). Tokia aštuntokų kasdienybė. Rašytoja bando suprasti, kaip kyla patyčios: „Kartais galvoju, kad silpnesni kitaip kvepia. Todėl stipresnieji juos užuodžia. (…) Man kartais baisu, kad ir aš prisigersiu to kvapo. Tada jie ims užuosti ir mane“ (p. 21–22), „Man gėda prisipažinti, Elze, – bijau bendrauti su Albinu. Bijau, kad sužinoję kiti klasiokai iš manęs irgi ims šaipytis“ (p. 51). Regis, tokios baimės kankina silpnuosius, bet ar tik? Šarūnas – kitas svarbus personažas – stovi stipriųjų pusėje. Šarūnas gali ne tik bendraklasiui leptelėti kažką bjauraus, bet ir apšaukti mokytoją. Šarūnas su vyresniu pusbroliu ir šio draugais užsiima smulkiu chuliganizmu. Šarūnas lankosi pas psichologę. Šarūnas velniškai bijo prarasti autoritetą. „Nenorėjau trenkti. Nors turbūt meluoju, jo baimingas snukis nervino. Jei nufilmuotų, kaip nesugebu jo primušti, iš manęs visą gyvenimą šaipytųsi. Trenkiau taip stipriai, kaip galėjau. Ir jis krito. Ant šono. Norėjau sustoti, bet bijojau. Bijojau prarasti tai, ką susikūriau tuo spyriu. Ar įsivaizduoji, Elze, kiek daug galima susikurti vienu spyriu?“ (p. 138–139).

Autorė pasakojimą pateikia iš kelių perspektyvų. Dienoraščio forma kalba Šarūnas ir Gabija, kai kurie skyriai užrašyti trečiuoju asmeniu. Trikdo, klaidina ir vargina kalbėtojus atskiriantis šriftas, bet dėl tokios pasakojimo manieros žinome, kad Šarūnas nėra tik skriaudikas: jis ir pats patyręs didelę skriaudą. Jo tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį, tad Šarūnas gyvena su močiute. Kartais pasikalba su mama per skaipą, su tėvu ryšio beveik nepalaiko. O ir pokalbiai su mama paviršutiniški. Šarūno tėvai arba nesupranta, kaip auginti paauglį, arba apsimeta nesuprantą – idant neapsunkintų patys savęs. Šarūnas toks vienišas, kad verčiau išklausytų griežtą pamokslą nei susidurtų su tyla, reiškiančia tik abejingumą: „(…) ir Šarūnas ėmė ilgėtis vakarų, kai ji rėždavo piktus pamokslus apie jo nelabus draugus“ (p. 29). Užsiauginęs tvirtą apsauginį kiautą paauglys vienatvę bei ilgesį slepia net nuo savęs ir tik retkarčiais pratrūksta: „Ir baba, ir mama sužinojusios mane smerktų. Čia juk nusikaltimas! Bet kažkodėl ne nusikaltimas palikti vaiką ir išvažiuoti į užsienį“ (p. 62). Šarūnas desperatiškai ieško artimo ryšio su aplinkiniais ir yra toks pažeidžiamas, kad jį įskaudinti gali net iš darbo išeinanti mokyklos psichologė:

– Ne… Keičiu darbą, ‒ ištarė tyliau nei paprastai.

Akimirką Šarūnas tiesiog nejudėjo. Kairiame smilkinyje jautė pulsuojant gyslą.

– Jūs tokia pati kaip ir visi! – išrėkė ir trinktelėjo durimis.

Ji gal net kažką sakė, bet ausyse spengė, todėl nieko negirdėjo. Susigrūdęs rankas į kišenes slinko pažįstamais koridoriais, bet jų nematė (p. 135).

Psichologai, ypač dirbantys su apleistais vaikais, pasakytų: skaudžiausiai gelia tas, kuriam skauda. U. Kaunaitei ši tiesa žinoma – kitaip ir negali būti, turint omeny jos išsilavinimą. Turbūt todėl jai nereikia skambių įvadinių žodžių ir tokių pat skambių atsiliepimų ant ketvirtojo knygos viršelio, esą ši knyga parašyta remiantis tikrais faktais ir daug bendravus su patyčias patyrusiais, stebėjusiais bei jas vykdžiusiais vaikais, kaip kad dažnai būna reklamuojamos užsienio autorių problemų prozos knygos. U. Kaunaitė pateikia išties svarų tekstą apie patyčias, vienišumą, norą pritapti, norą išlikti savimi, baimę likti nesuprastam, pasirodyti silpnam – visos šios teminės gijos susipina į vieną, sudarydamos vientisą kūrinį.

Grįžimo_ist

Kiek kitaip nei Unė, patyčių priežasties knygoje „Grįžimo istorija“ ieško Gendrutis Morkūnas. Morkūnas kalba tyliai, sakytum, veik pašnibždomis, tad nori nenori privalai klausytis. Kaip nesistengsi išgirsti to, kas išsakoma paslapties vertu šnabždesiu? Unės knygoje ryškus psichologizmas, knyga traukia prie savęs tokius nagrinėjimo metodus kaip psichoanalizė, o Morkūno knygoje atsiranda kažin kokios sunkiai nusakomos mistikos, dėl kurios šią istoriją kritikai pavadina ir fantasy literatūra. Ir ne tik dėl pasakojimo apie nežinia kur dingstantį ir nežinia kaip po 12 metų grįžtantį vaiką. Tokia visa Morkūno pasaulėžiūra ir pasakojimo maniera. Pvz.: „Vilija pajuto, kaip iš visų pusių ją ima gaubti ilgai slėpta neapykanta. Neapykanta sklido iš vaikų veidų, akių ir plaukų. Net iš neplautų ausų ir neparuoštų namų darbų. Neapykantos bangos ėjo iš kuprinių, kepurių, batų ir autobuso sėdynių. Gana daug neapykantos skleidė atsarginis autobuso ratas ir veržlių raktas po vairuotojo sėdyne. Net plačioji vairuotojo nugara spinduliavo kažką įtartina, šviesiai rudos spalvos ir kvepiantį taip, kad nelabai norėjosi uostyti“ (p. 108–109). Pats vaikas Morkūnui yra kažkas mistiška: „Vaikai vienas kitą pajunta, net jeigu jų akys būna užrištos, ausys užkimštos, o nosyse įdėta po raudonojo pipiro ankštį. Net tamsoje, kvepiant alyvoms ir vienu metu griausmingai čiaudint penkioms senutėms, vaikas pajunta, kad netoli – kitas vaikas. Mat vaikai nuolat skleidžia bangeles, kurios sklinda net per sienas, tamsoje ar siaučiant audrai. Tas bangeles pajunta tik vaikai. Kartais dar – tų vaikų mamos ir tėčiai. Pačios mamiausios mamos ir patys tėčiausi tėčiai“ (p. 21–22). Ir staiga Morkūno kuriamame pasaulyje įvyksta kai kas sunkiai paaiškinama: „Jeigu vaikai būtų žinoję apie vaikiškas bangeles, būtų supratę, kad nuo mergaitės nesklinda jokios bangelės.  (…) Tačiau apie bangeles jie dar nesimokė, apie jas nieko nežinojo, todėl jautė tik viena – keistumą ir nejaukumą. Maža to, vaikams staiga pasidarė baisu“ (p. 23). Taigi vaikų pasaulyje ima vykti kažkas keista, o jų sutrikimas ir baimė prasiveržia patyčiomis. Morkūnas parodo, kiek daug dalyvių įvairiais būdais įsisuka į patyčių ratą ir kodėl taip sunku jas nugalėti. Vaikai negeba įžvelgti ribos tarp žaidimo ir patyčios: „Mergaitė buvo taip pasipiktinusi, kad jai pritrūko žodžių. Kur tai matyta, kad paprasčiausi visiems įprasti dalykai būtų vadinami patyčiomis? Klasės berniukai nedrąsiausią mergaitę kartais įkeldavo į šiukšlių dėžę. (…) Visa tai būdavo tik juokai. Jie pralinksmindavo kiekvieną, ir mergaitė buvo beveik įsitikinusi, kad į ją, stovinčią dėžėje, šypsodamiesi žiūri net kai kurie mokytojai. Šiukšlių dėžė stovėjo priešais mokytojų kambario langus“ (p. 185), „Ar galima patyčiomis vadinti tai, kas kitiems kelia juoką? Tuo labiau, kad džoukai ir baikos būdavo krečiami visiems“ (p. 185). Čia galima pacituoti Olweuso patyčių apibrėžimą: „Patyčios – tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti.“ Patyčios ir humoras neturi nieko bendra – juokaujama norint pasilinksminti, tyčiojamasi norint įskaudinti.

Patyčioms įsitvirtinti padeda gausus jų dalyvių ratas. Olweusas išskiria aštuonis patyčių dalyvių vaidmenis: auka, skriaudėjas, aktyvus šalininkas, pasyvus šalininkas, neutralus stebėtojas, galimas gynėjas, aukos gynėjas. Iš aštuonių galimų vaidmenų keturi yra skriaudėjo pusėje ir tik du – aukos. Įtvirtinti patyčias padeda net tie, kurie nevykdo jokių veiksmų prieš auką, bet viską mato ir nedaro nieko, kad apgintų skriaudžiamąjį. Tą pastebi Nilsson: „Nieko nedaryt gali būt lygiai toks pat nusikalstamas veiksmas. Nes faktiškai, kai apsisprendi ko nors nedaryt, tai yra aktyvus veiksmas“ (p. 155). Tokiais pasyviais stebėtojais dažnai tampa net tėvai ir mokytojai (kaip aptartoje situacijoje, kur mokytojai tvirtino, kad jų mokykloje patyčių nėra). Morkūnas „Grįžimo istorijoje“ ironizuodamas daro išvadą, kad patyčių banga stipresnė už mokytojus, todėl šiems nelieka nieko kita, kaip spragsėti pirštais ir dažytis lūpas (p. 193). O tėvai? „Septyni kaltinamojo pirštai būdavo išteplioti sakais, tačiau jo tėvai sakydavo, kad pirštus savo vaikui sakais ištepė patys, gydydami nuo niežų, tad kaimynai jį užsipuola visai nepelnytai“ (p. 187). Galima paspėlioti, kodėl dažnai patyčių stebėtojai tyli. Mokytojai galbūt nenori nemalonumų ir visuomenės dėmesio, galbūt išties naiviai tiki, kad tai tik žaidimas, skriaudėjų tėvai nenori pripažinti, kaip nederamai elgiasi jų vaikai, aukų tėvai taip pat nenori pripažinti, kad jų vaikas tariamai yra silpnas, o gal galvoja, kad tai gyvenimo pamokos, kurios užgrūdina, vaikai, stebintys patyčias, bijo ir patys tapti patyčių aukomis. Štai ką knygoje „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“ rašo Blanco, pati mokykloje daug metų patyrusi patyčias: „Didžiausia bėda, susijusi su socialine vaikų atskirtimi ir patyčiomis, yra masinis nenoras tą pastebėti. Skriaudikai nė neįsivaizduoja, kokį baisų skausmą sukelia; šis skausmas gali visam gyvenimui palikti emocinius ir psichologinius randus. Visuomenė į tai numoja ranka, tvirtindama, kad „vaikai yra vaikai“ (p. 24–25). Blanco pastebi, kad dažnai mokytojai nenori kištis į vaikų bendravimą, o tėvai bijo veltis į mokyklos gyvenimą, todėl patyčioms sudaroma puiki nebaudžiamumo terpė. Be abejo, prie visko prisideda ir informacijos apie tai, kas yra patyčios, stoka. Anot Blanco, išgirdę apie žudynes mokykloje ar savižudybės atvejus, vienodai sukrėsti būna ir tie, kurie patys patiria patyčias, ir tie, kurie tyčiojasi. Kad ir kaip sunku patikėti, bet vaikai dažnai iš tiesų nesupranta savo elgesio pasekmių ir reikšmės. Praėjus daugeliui metų po mokyklos baigimo Blanco, dalyvaudama klasės susitikime, išdrįso paklausti, kodėl bendramoksliai iš jos tyčiojosi. Visų reakcija buvo tokia pati: jie atsakė, kad nesityčiojo, kad tik žaidė, linksminosi. Taigi veiksmai, paliekantys vargu ar kada užgysiančius randus, viso labo tik baikos ir džoukai, kaip rašo Morkūnas…

Platų patyčių dalyvių ratą rodo ir Kaunaitė. Kai Šarūnas muša Albiną, muštynes stebi ir Šarūną skatina nemažai mokinių. Kiekvienas patyčių dalyvis stengiasi nusikratyti atsakomybės: pamokoje Šarūnui pastūmus Albiną, mokytoja skriaudėją nuveda pas psichologą. Galbūt mokytojos abejingumas (ar baimė?) prisideda, kad vienas vaikų patiria fizinį smurtą.

Nekenčiam

Itin konkrečiai patyčių dalyvių ratą nusako švedų rašytoja Nilsson knygoje „Nekenčiam“: „Todėl ir tikisi, kad atsakomybę prisiims kas nors kitas. Atseit direktorė. Direktorė rankas sudėjusi laukia, kad tai padarytų mokyklos psichologas. Psichologas – kad mokyklos seselė. Seselė – kad ūkvedys. O šis – kad mokytojai“ (p. 73).

Nilsson knyga aktuali tuo, kad parodo palyginti naują patyčių formą – virtualias patyčias. Virtualias patyčias sudaro įžeidinėjimai virtualioje erdvėje, šmeižimas internete, apsimetimas kitu asmeniu ir kenkimas kito reputacijai, apgaulės būdu išgautos asmeninės informacijos paviešinimas kitiems, atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę, įvairių su patyčių objektu susijusių siuacijų filmavimas ir platinimas internete. Šią patyčių formą paliečia ir Unė: Gabija ignoruojama skype grupėje, smurto prieš Albiną scena nufilmuojama ir paviešinama internete, Šarūnas išviešina intymią savo pusbrolio merginos nuotrauką. Nilsson, galima sakyti – radikalesnė. Didžiąją dalį patyčių ji perkelia į virtualią erdvę, o ir patyčių užuomazga – apgaule išviliotos nuotraukos paviešinimas. Knygoje „Nekenčiam“ pirmasis patyčių objektas – Glorija. Įdomu tai, kad vardo Glorija reikšmė – šlovė, garbė, ir būtent tai iš mergaitės atima patyčių iniciatorius: jis priverčia Gloriją su juo lytiškai suartėti, nufilmuoja tai ir įrašą drauge su nuotrauka paskelbia internete. O tokį savo elgesį pateisina tipišku skiaudėjo požiūriu: „Juk pati prašėsi“ (p. 71). Gloriją jau iki patyčių kankino didelis dvasinis skausmas – mergina jautėsi nepripažinta šeimoje, kaip ir jos geriausia draugė Jona – nepasitikėjo savo išvaizda, norėjo išoriškai būti kitokia, Glorija žalojo save. Paniekindamas merginos šlovę, suteršdamas vardą patyčių iniciatorius tarytum atima Glorijos tapatybę ir laikui bėgant mergina iš tiesų virsta kitu. Patyčių ratas apsisuka – dabar niekas nedrįsta tyčiotis iš Glorijos, vedina keršto troškimo Glorija pati tampa patyčių iniciatore, o jos skiaudėjas – auka. Glorija teisinasi neturinti kitos išeities: „Aš – žmogus, kuris ginasi“ (p. 131), „Juk tai – tik vaidmuo. Aš vaidinu teatro pjesėje. Neturiu kitos išeities. Atsisakau vėl būti mindžiojama. Nusižudysiu, jei vėl bus kaip senojoj mano mokykloj. Tu neįsivaizduoji, ką patyriau. (…) Prisimenu vienintelį dalyką: kaip skaudėjo gyventi“ (p. 129–130). Tačiau šalia patyčių, kaip gynybos versijos, keliamas klausimas, kad galbūt tyčiotis visai malonu: „Valdžia cool daiktas“(p. 128), „Ir visa valdžia greit pereis man. Įsikerti? Gyvenime man nieko panašaus nėra buvę. Įsikerti? AŠ NENORIU NUSTOTI!“ (p. 131).

Nilsson žodžiai stiprūs. Romanu „Nekenčiam“ teigiama: patyčios vyksta ir vienaip ar kitaip jose dalyvauja visa visuomenė, o vaikai, kartais net nesuprasdami, gali būti nepaprastai žiaurūs. Gaila, kad knygai pritrūksta literatūrinės vertės. Personažai čia labiau primena dekoracijas arba vadovėlio apie paauglių psichologiją iliustracijas, nėra charakterių. Visi svarbiausi personažai gyvena probleminėse šeimose, bene visiems pažįstamos mintys apie savižudybę ir bandymai nusižudyti. Visų veikėjų savybės gražiai susidėlioja į vientisą paveikslą, bet pavienių veikėjų kontūrų nelieka. Įspūdžio nepalieka ir efektinga raiška, žūtbūtinės pastangos atspindėti paauglių žodyną: „Sėdėjau užkėlusi kojas ant buomo ir laukiau, kada į pirmą meno šokinėti per visokius šūdus pamoką teiksis atvykti Glorija“ (p. 7), „Ji sėdėjo ant sofos ir atrodė, kad bet kurią minutę apsimyš“ (p. 9), „Jisai panas lyg kokias šūdes išglamžo (…)“ (p. 112). Šitaip kalba ir moksliukai, ir prastai besimokantys, ir susireikšminę egoistiški lyderiai, ir subtilios merginos, ir tie, kuriuos pašaipūs bendraamžiai pavadintų knygų žiurkėmis. Dar neįtikinamiau tampa tuomet, kai autorė perkelia veiksmą į virtualią erdvę: vaikai sukuria pokalbių svetainę, kurioje tyčiojasi anonimiškai. Tuose pokalbiuose dalyvaujančių vaikų sakinių sandara dažnai primityvi, dauguma rašydami daro tų pačių klaidų: žeuriai, šeip, jiem, usidarė, akupoti, šlamančiū, kašką, ginklū… Tarytum viską būtų rašęs vienas.

Emociškai Nilsson knyga stipriausia ir pateikia daugiausia informacijos, bet ramus ir santūrus Kaunaitės ir Morkūno tonas atmintyje išliks ilgiau. „Nekenčiam“ pateikia daug išgyvenimų, kančios, neapykantos, bet užvertus knygą lieka tik bendras fonas, slogi atmosfera, o ne konkrečių personažų (kadangi jie tokie suvienodinti) išgyvenimai. Vis dėlto Nilsson personažai turi vardus, kai tuo tarpu Morkūnas kalba labiau nuasmenintai – apie vieną mergaitę, apie vieną berniuką, ir sunku paaiškinti, kodėl „Grįžimo istorijos“ pamokos nusėda giliau. Galbūt dėl jau minėto tylaus balso? Palyginkime dvi ištraukas apie savižudybę, radikaliausią, neatšaukiamą kančios išraiškos aktą. Nilsson rašo taip: „Durys užsivėrė. Aš plestelėjau ant grindų ten pat, kur stovėjau, ir pradėjau žliumbti kaip kokia merga galvodamas, kad galiu ir aš persipjauti venas, nes mergos taip visą laiką daro, kai nori nusižudyti. Išskyrus močiutę. Ji nušoko. Tai irgi variantas. (p. 101) (…) Išvažiavau mopedu. Neužsisegęs šalmo. (…) Paskui užsimerkiau ir paleidau ragus, pagalvojau: jei močiutė išdrįso, juk ir aš išdrįsiu“ (p. 108). O Morkūnas šitaip: „Gruodžio viduryje miestelis patyrė nuostolių – neliko vieno patyčių objekto. Tylus ir beveik nematomas vaikinas, parduotuvės ir kavinės patyčių grupės objektas, nieko nesakęs ir su niekuo nepasitaręs, vieną naktį nusižudė. Visi tuo labai stebėjosi. Stebėjosi net jo patyčių grupės nariai, nors kas antrą dieną vaikino jie klausinėdavo, kada šis rengiasi keliauti pas Abraomą“ (p. 196).

Pabaigai – šiek tiek statistikos. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktą tarptautinį tyrimą, mažiausiai patiriančių patyčias vaikų yra Čekijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje, daugiausia – Lietuvoje, Portugalijoje bei Latvijoje, na, o mažiausiai besityčiojančių esama Švedijoje (primenu, kad Nilsson yra švedė), o daugiausia – Lietuvoje.

 

Startuoja Mūzos Rubackytės įkvėptas jaunųjų pianistų konkursas „Lisztofonija“

F. Lisztas. Henrio Lehmano paveikslas
F. Lisztas. Henrio Lehmano paveikslas

Startuoja Mūzos Rubackytės įkvėptas jaunųjų pianistų konkursas „Lisztofonija“

Lietuvos muzikos ir teatro akademija, bendradarbiaudama su Mūzos Rubackytės iniciatyva įsteigta Lietuvos Ferenco Liszto asociacija „LiSZtuania“, kovo 8 d. rengia pirmąjį pianistų konkursą „Lisztofonija“. Konkurso tikslas – skatinti Lietuvos pianistus atlikti ir įrašyti Ferenco Liszto kūrybą.

Konkurso idėja kilo 2016-aisiais, minint 130-ąsias garsaus vengrų pianisto ir kompozitoriaus F. Liszto mirties metines. Šia proga asociacija „LiSZtuania“ ir LMTA Fortepijono katedra sutarė bendradarbiauti, skatinant jaunuosius Lietuvos pianistus atlikti ir įrašyti F. Liszto kūrybą fortepijonui.

Pagal konkurso nuostatus, jame kviečiami dalyvauti Lietuvoje studijuojantys ar studijas baigę aukštųjų muzikos mokyklų, konservatorijų ir gimnazijų studentai bei absolventai nuo 16 iki 30 metų. Dalyviai turi atlikti vieną ar kelis F. Liszto kūrinius fortepijonui, perdirbimus arba transkripcijas.

Vienos dienos konkurse kovo 8 d. pasirodys šeši dalyviai. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Vincenzo De Martino, Aušrinė Garsonaitė ir Natanas Bairakas, LMTA absolventas Paulius Matuzas, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokinys Ignas Maknickas bei Londono karališkojoje akademijoje studijuojanti Juozo Naujalio gimnazijos absolventė Gabrielė Sutkutė.

Konkursantus vertins autoritetinga žiuri: prof. Mūza Rubackytė (komisijos pirmininkė), LMTA Fortepijono katedros vedėjas prof. Jurgis Karnavičius, prof. Birutė Vainiūnaitė bei jaunosios kartos pianistės Emilija Žukauskaitė ir Eglė Andrejevaitė.

Mūza Rubackytė. Nuotrauka iš LMTA archyvo.
Mūza Rubackytė. Nuotrauka iš LMTA archyvo.

Konkurso perklausos vyks kovo 8 d. LMTA Didžiojoje salėje nuo 12.00 val. Rezultatų paskelbimas ir laureatų apdovanojimas – 18.00 val. Po ceremonijos – konkurso finalininkų koncertas.

Pagrindinis konkurso prizas – profesionalus garso įrašas, pasitarnausiantis jaunajam atlikėjui lyg garsinė „vizitinė kortelė“. Trim geriausiai „Lisztofonijoje“ pasirodžiusiems pianistams bus sudarytos sąlygos įrašyti programą su garso režisieriumi. Profesionaliai paruoštas įrašas bus perduotas pianisto individualiam naudojimui, atlikėjui sutikus bus pristatomas ir viešinamas internetinėje erdvėje. (Garso įrašai vyks 2017 m. kovo 25–26 d. LMTA Didžiojoje salėje, garso režisierius – Arūnas Zujus, „MAMA Studios“).

„Muzika yra gyvenimo širdis. Be jos nieko nebūtų išties gera, o su ja viskas yra gražu“ – yra sakęs Ferencas Lisztas.

Tikimasi, kad „Lisztofonijos“ konkursas taps vienu iš tradicinių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rengiamų konkursų.

LMTA Didžioji salė. Nuotrauka L. Mykolaičio.
LMTA Didžioji salė. Nuotrauka L. Mykolaičio.

Konkurso organizatorių informacija.

Birutė Rimdeikaitė. Trumputė reziumė (be vardų)

Birutė Rimdeikaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Birutė Rimdeikaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Keli žodžiai: esu Birutė Rimdeikaitė. Kalbu mažiau nei rašau, galų gale, brangu, kas reta. Kai žmogus kažko labai nori, jis, kaip ir aš, atsiduria būtent filologijos fakultete. Užtenka turėti vieną mūzą, kitos atbėga pačios.

Birutė Rimdeikaitė

Trumputė reziumė (be vardų)

Sėdėjo tą vakarą tylėdami, lyg prispjaudę paskutinį švarų vandenį. Na, tikriausiai šie jau beveik svetimi personažai užspringo žodžiais, tinkamais šiandienos finalui. Geriau abu išgertų kanalizacijos pamazgas nei persimestų viena kita bereikšme fraze. Skersgatvis, kuriame juodu slėpėsi, prisipildė žiedadulkėmis iš nebuvo nieko, kas padėtų išsiblaivyti. Pernelyg švarus senamiesčio grindinys, Nemune atsispindinčios apspjaudytų žibintų šviesos ir pro šalį vos besivelkanti katė buvo veikiau viena didelė organiška butaforija nei realybė. Per mažai matę ir per daug girdėję jie nusprendė apakti ir viskas, kas prasidėjo taip poetiškai, eilinį kartą baigėsi prozaiškai. Čia pat, Aleksoto gatvėje.

Atsitiktinis susitikimas prieš metus sudrumstė ramybę dar ilgam, bet čia ir dabar, bėgant trisdešimt ketvirtajai minutei po viurnakčio, nebebuvo ko gailėtis. Šalia liko tik atspindžiai ir sudvisusi katė. Trys šimtai septyniasdešimt šešios dienos grynos, beveik distiliuotos laimės. Labai trapios laimės. Pradedant prakaituojančiais delnais, pasiglamžymais vonioje, droviu bučkiu tėvų akivaizdoje,  baigiant pasikeitusiu feisbuko statusu, keiksmais, grasinimais ir isterijos priepoliais. Paauglystė? Na, kas greitai prasideda, dar greičiau baigiasi, taigi, trys šimtai septyniasdešimt septintąjį rytą buvę mylimieji – bepročiai nusprendė užsidaryti susikurto beprotnamio celėse, į kurias vedė skirtingi koridoriai. Galiu pasakyti, jog ramybės mylimieji ten jau nesurado. Po pusės metų jie nebeišdrįso kalbėtis, praėjus dar tiek pat laiko jie nebeminėjo vienas kito vardo savo sukurtose maldose.

Metai, dveji, ketveri. Du jau suaugę žmonės grįžta į senus nešluotus skersgatvius, bet prasilenkia ne dienomis ar mėnesiais, viso labo keliomis minutėmis. „Jaunystė – kvailystė?“ Ne, ne, iš tiesų jie geidžia ten grįžti. Juk tada viskas buvo tikriau. Vakarais, gedėdami be ašarų, jie tenkina vis naują globėją, godžiai sugerdami sintetinę šilumą. Kiekviena diena praslenka kaip nušvilptas pasirodymas ir jiedu, dviese, bet skiritingose pjesėse, šie tragedijos liudininkai mėgaujasi ne avanscenos spindesiu, o tirštu užkulisių smogu, slogesniu nei naktinės žiedadulkės. Išties nelinksma, bet…  Ar ši akimirka pasikeistų, jei mylimieji būtų likę kartu?

Linijose. Neringos Dangvydės nuotrauka
Linijose. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

"Rūke"
“Rūke”

„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo

Rusų rašytojo Sergejaus Kozlovo pasakų knyga „Ežiukas rūke“ pastaraisiais metais vis labiau traukia jaunų teatro kūrėjų dėmesį. Regis, pirmasis Lietuvoje 2011 metais spektaklį „Ežiukas rūke“ režisavo Tomas Stirna (vaidinta „Menų spaustuvėje“), 2013-aisiais spektaklį tokiu pat pavadinimu Šiaulių dramos teatre režisavo Paulius Ignatavičius, 2016-aisiais Alytaus miesto teatre – Andra Kavaliauskaitė. Nuo praėjusių metų spektaklį „Rūke“ pagal S. Kozlovo pasakas Vilniuje, profesionalaus meno namuose „House of Puglu“, vaidina ir aktoriai Artūras Dubaka, Aura Garmutė, Balys Ivanauskas bei Paulina Simutytė.

Apie tai, kuo patrauklios S. Kozlovo pasakos jaunai teatro kūrėjų kartai, kaip sekasi gyvuoti naujam aktorių sambūriui, pasakoja aktorius Artūras Dubaka, vaidinantis spektaklyje Ežiuką.

Kaip jūsų sambūrį pristatyti skaitytojams?

Mes, kaip kūrybinė grupė, dar neturime pavadinimo ar statuso. Esame „jaunų aktorių kompanija“, kuriuos subūrė bendra idėja sukurti spektaklį pagal S. Kozlovo pasakas. Idėją pasiūlė Aura Garmutė, kuri, baigusi vaidybos studijas Maskvoje, Valstybiniame teatro meno institute (kurso vadovas Jevgenijus Kamenkovičius), grįžo į Lietuvą (Zuikis spektaklyje „Rūke“ yra vienas pirmųjų jos vaidmenų sugrįžus). O režisavo spektaklį Auros kurso draugė – Juliana Laikova, kuri savo noru ir lėšomis atvažiavo į Lietuvą dėl šio spektaklio. Visi esame draugai, anksčiau kartu dirbome įvairiuose projektuose. Pradėjome darbą labai improvizuotai. Aš ir Paulina dainavome viename koncerte, Aura su Baliu buvo jame. Ir tuo metu kaip tik iš Maskvos pas mus pasisvečiuoti atvyko Juliana. Visi penki susitikome ir Aura pasiūlė: „Kuriame teatrą?“ Tai tiek.

Tomas Stirna, paprašytas prisiminti savo spektaklį, sakė: „Mes vaidinome suaugusiesiems. Norėjosi palikti žiūrovams vaizduotės, interpretacijos laisvę. Literatūrinė medžiaga – stipri, bet ir pinklių buvo, kai ją reikėjo paversti teatriniu veiksmu…“ Jūs nesiorientuojate į vieną kurią nors amžiaus grupę, bet per spektaklį kvatoja ir maži žiūrovai, ir jau sulaukę garbingo amžiaus… Kas sunkiausia buvo repetuojant? Kodėl nusprendėte kostiumais neiliustruoti, kad veikėjai gyvulėliai (Ežiukas, Meškiukas, Zuikis)?..

Diskutavome su režisiere, kaip geriau daryti. Bendrai sutarėme, kad mes esame žmonės, o gyvūnai, kurių vardais vadinamės, mums „duoda“ charakterį.

Spektakliu norime perteikti atpažįstamus santykius ir buityje gimstančią filosofiją. Norime padėti žiūrovams pasinerti į naivią, vaikišką būsena.

Dėl kalbos barjero repetuoti buvo ir sunku, ir labai įdomu. Režisierė kalba tik rusiškai, o dalis mūsų rusiškai nesupratome, todėl turėjome nuolat vienas kitam versti. Repetuojant turėjome lietuvišką tekstą, o režisierė – tą patį tekstą rusiškai. Ji nesuprasdavo, ką tiksliai sakome, todėl rūpinosi, kad teisingai suprastume pačią situaciją, veiktume vienas kitą kaip partneriai. Už teksto pasislėpti negalėjome.

Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas, vaidinantis Ežiuką, pažymėjo, kad „kūrinio temos nėra vaikiškos“, o šiauliečiai kūrė spektaklį būtent vaikams. „Ko prisigalvoti, kad būtų galima išbristi iš vienatvės?“, jie tokia kryptimi pasuko… Nuotraukos liudija šiauliečių vaidinimo vizualumą. Jūsų vaidinime aktoriai paprastomis priemonėmis subtiliai atskleidžia, kokia trapi yra draugystė, kaip lengva net per didžiausią šventę įskaudinti draugą, nejučiomis jį išduoti… Kaip atrinkote pasakas? Kas buvo jų „rišamoji medžiaga“?

Iš pradžių išsirinkome visas patikusias pasakas, jų buvo labai daug. Režisierė pasiūlė, kad reikia viską sujungti į „vieno vakaro“ istoriją. Tada ėmėmės konstruoti pjesę, kai kurios pasakos liko visos, iš kai kurių paėmėme po keletą frazių, kai kurių atsisakėme. Mūsų išeities pozicija tapo artėjantys Naujieji metai. Viskas gimė statant spektaklį, daug žaidėme, galvojome, improvizavome ir diskutavome.

Jūs pradedate spektaklį: užmezgate ryšį su fojė laukiančiais žiūrovais, klausinėjate jų „šio bei to“, juokaujate, pakviečiate į kamerinę salę, kur jau laukia dėl visko niurzgantis Meškiukas, kurį vaidina Balys Ivanauskas. Pirmos minutės svarbios tuo, kad padeda žiūrovams suprasti žaidimo taisykles, spektaklio intonaciją. Ar nebūna baisu? Ar neiškrečia žiūrovai staigmenų?

Na, kadangi pradžia yra interaktyvi, tai esame pasiruošę žiūrovų komentarams ar replikoms. Iš pat pradžių žiūrovai nejučia prisideda prie atmosferos kūrimo. Kol kas dar nebuvo piktų ar norinčių pakenkti. Žinoma, visada yra rizika, bet ji irgi yra spektaklio dalis.

O kas toliau? Ką „jaunų aktorių kompanija“ dar norėtų suvaidinti? Sostinėje teatrinė pasiūla – milžiniška, kaip tikitės išgyventi?

Kol kas mus judina noras kurti ką nors savito ir patinkančio mums. Tai suteikia kuro kūrybai ir dėl to nebijome sostinėje vyraujančios konkurencijos. Priešingai, konkurencija verčia tobulėti.

Su „House of  PUGLU“ gražiai bendradarbiaujame, tai – nauja spektaklių, performansų ir koncertų erdvė, kurioje dirba jauni entuziastai. Neseniai ten parodėme spektaklio „Eugenijus Oneginas“ eskizą (rež. Juliana Laikova). Tai bus naujas mūsų darbas, mūsų žvilgsnis į Aleksandro Puškino kūrinį iš 2017-ų metų perspektyvos. Spektaklio premjera – šį pavasarį.

Taigi, planų ir noro netrūksta. Lieka tik darbuotis.

Kalbėjosi Ridas Viskauskas. Nuotraukos ‒ iš organizatorių archyvo.

"Rūke"
“Rūke”

 

Vieninteliam koncertui buriasi V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio

GTC Mephisto Paris nuotrauka iš organizatorių archyvo.
Mephisto Paris nuotrauka iš organizatorių archyvo.

Vieninteliam koncertui buriasi V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio

Regis, net ištikimiausi melomanai nesitikėjo išvysti Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Tarasovą ir Vladimirą Čekasiną muzikuojant vienoje scenoje. Tačiau jiems skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija šią svajonę paverčia tikrove. Po dešimtmečių pertraukos vasario 17 d., penktadienį, LDK Valdovų rūmų salėje šie trys džiazo gigantai kviečia į vienintelį koncertą.

Šiemet švenčiamos net kelios improvizacinei muzikai reikšmingos sukaktys: sueina 45 metai nuo Ganelino–Tarasovo–Čekasino trio (GTČ) įkūrimo ir trisdešimt, kai šis trio iširo. Vasario 16-osios išvakarėse Prezidentūroje jiems bus įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, kurią muzikai vadina ne tik asmeniniu, bet ir visos džiazo kultūros laimėjimu.

Pasak vieno iš koncerto organizatorių, Lietuvos džiazo federacijos valdybos nario saksofonininko Liudo Mockūno, GTČ lėmė tolesnę muzikos raidą. „Tai – lyg „genas“, „užtaisas“. kurį mes įgijome jų dėka ir dėl kurio mūsų muzika šiandien skamba būtent šitaip, tai priežastis, kodėl vyksta tokie įdomūs muzikos festivaliai ir organizuojami tokios „keistõs“ muzikos koncertai, kodėl turim tokią nuostabią, šia muzika besidominčią publiką.“

Premija tapo akstinu grįžti prie GTČ istorijos ir prisiminti gausų, Lietuvoje mažai tyrinėtą muzikinį paveldą: muzikos įrašus, komplikuotą istoriją, kritikų atsiliepimus ir iš naujo pažvelgti į mūsų šalies džiazo identitetą. Nors Vladimiro Tarasovo atsiminimų knyga „Trio“ šiuo metu verčiama į japonų kalbą, į lietuvių kalbą, deja, ji dar neišversta.

„GTČ man visada buvo mistinis kolektyvas: daugybė istorijų, klausytų įrašų, legendų. Niekada nemačiau jų koncerto gyvai ir nebesitikėjau pamatyti. Kadaise GTČ buvo didžiulės energijos ir kūrybingumo pliūpsnis Lietuvos meno padangėje,“ – teigia L. Mockūnas.

Tiesa, džiazo klausytojai dar prisimena kelis pavienius trio koncertus. Tai įvyko 2002-aisiais Frankfurte, kai Lietuva dalyvavo Frankfurto knygų mugėje garbės viešnios teisėmis, ir 2003-iųjų pabaigoje Nacionalinėje filharmonijoje. Visų trijų menininkų pedagoginė ir koncertinė veikla aktyvi, kiekvieno pasirodymas Lietuvoje atidžiai sekamas ir garantuoja didžiausią meistriškumą.

1971–1987 m. gyvavęs Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio paženklino Lietuvos džiazo istoriją pasauline šlove, suteikė vieną didžiausių impulsų šio žanro evoliucijai mūsų šalyje, davė pradžią Vilniaus džiazo mokyklai. Šio trio fenomenas dažnai minimas pasaulio improvizacinės muzikos istorijoje. Nepaisant sudėtingų sąlygų, GTČ buvo gerai žinomas visoje Europoje, aplankė JAV, buvo laukiamas žymiausių festivalių scenose ir garbinamas kritikų. Tai skiriamasis ir puikiai atpažįstamas Lietuvos džiazo kultūros ženklas visame pasaulyje. Trio suformavo brandžią, naują, savito meninio braižo kartą ir veikia jaunuosius menininkus iki šiol.

Informaciją teikia:

Julijus Grickevičius / Lietuvos džiazo federacija

Tel.: 8 626 637 30, e.p.: grickevicius@yahoo.com

Tarptautinį projektą vainikuojantis P. Makausko spektaklis – LMTA Balkono teatre

P. Makausko "Disconnection". Performing heritage archyvo nuotrauka
P. Makausko Disconnection projekto Playing identities. Performing heritage archyvo nuotrauka

Tarptautinį projektą vainikuojantis P. Makausko spektaklis – LMTA Balkono teatre

Vasario 9 ir 10 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre bus rodomas naujas jauno teatro režisieriaus Povilo Makausko spektaklis „Disconnection“. Tai tarptautinę, lietuvio režisieriaus ir keturių ispanų aktorių komandą subūręs darbas, kurio premjera įvyko 2016 m. vasarą Italijoje, o dabar bus pristatyta lietuviškoji spektaklio premjera.

 LMTA Teatro režisūrą studijuojantis P. Makauskas (kurso vadovas – doc. Gintaras Varnas) jau gana gerai žinomas Lietuvos teatralams. 2014 m. jis debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su karo tematikos spektakliu „Yolo“. 2016 m. teatro gerbėjai įsiminė taip pat LNDT P. Makausko pastatytą spektaklį vaikams „Laimingasis princas“ pagal Oscaro Wilde’o to paties pavadinimo pasaką.

Naujausias jaunojo menininko darbas „Disconnection“ (liet. atjungimas) buvo kuriamas drauge su Barselonos teatro instituto aktoriais kaip dvejus metus trukusio ES programos „Kūrybiška Europa“ projekto „Vaidyba ir tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ dalis. Barselonos teatro instituto vaidybos studentai Clàudia Perramon Freixanet, Eloi Gómez Novell, Paula Sunyer Bisbe ir Ricardo S. Castro pasirodys ir spektaklio premjerose Vilniuje.

„Spektaklis „Disconnection“ atskleidžia mūsų santykį su karta, užaugusia internete, žiūrint „youtube“, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, – sako P. Makauskas. – Tai kartu ir požiūris į save – saviironiškas, intymus, skaudus, bet tikras.“

Spektaklyje punktyriškai brėžiama vienišo barseloniečio virsmo istorija. Mirus jo kompiuterinio žaidimo personažui, vaikinas priverstas išeiti iš namų: „Realybių sankirtoje jam kyla mintis sukurti kitokį žaidimą ir įtraukti internetinius draugus, kurių tikrovėje nepažįsta. Pakilus Saulei jie visi susitinka kelyje į kalnus, kelyje į meditacijas… Spektaklio audinys daugiasluoksnis: dainos, ritualai, šokis, malda.“

Prieš P. Makausko spektaklį „Disconnection“ Balkono teatro prieigose bus demonstruojami kitų tarptautinio projekto „Vaidyba ir tapatumas“ spektaklių įrašai: „Identitetas ir mirtis“ (LMTA aktorių ir ispanų režisieriaus Sadurní Vergéso darbas), „Ši žemė neparduodama“ ir „Migracija“.

ES projekte „Vaidyba ir Tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ LMTA atstovai dalyvavo drauge su teatro tyrėjais, pedagogais ir jaunaisiais menininkais iš Italijos (Sienos universitetas), Jungtinės Karalystės (Kento universitetas), Rumunijos (Babes-Bolyai universitetas) ir Ispanijos (Barselonos teatro institutas). Projektas tapo sociologų, filosofų, antropologų, komunikacijos specialistų ir teatro teoretikų susitikimo ir bendradarbiavimo platforma.

Mokslininkai ir teatro kūrėjai tyrinėjo skirtingų tautų požiūrius į panašias problemas bei kūrybos ir visuomenės sąveikos principus šiuolaikiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, LMTA aktorių ir ispanų režisieriaus S. Vergéso spektaklio „Identitetas ar mirtis?“ eskizas buvo inspiruotas istorijų apie Lietuvos visuomenėje vyraujančias tolerancijos, diskriminacijos, žmogaus teisių, socialinės atskirties problemas.

Spektaklis „Disconnection“ LMTA Balkono teatre – vasario 9 ir 10 d. Pradžia 19 val. Įėjimas laisvas.

Organizatorių informacija

P. Makausko Disconnection projekto Playing identities . Performing heritage archyvo nuotrauka
P. Makausko Disconnection projekto Playing identities . Performing heritage archyvo nuotrauka

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU