Neringa Dangvydė. Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Spektaklis "Komedija". Visos nuotraukos - Tito Burinsko, iš teatro "Mi" archyvo.
Spektaklis “Komedija”. Visos nuotraukos – Tito Burinsko, iš teatro “Mi” archyvo.

Nejau esu tiek, kiek esu regimas?

Neringa Dangvydė

Režisieriaus Ervino Koršunovo į sceną perkeltą Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ teatras „Mi“ rodo nuo 2016-ųjų rudens. Rodo ypatingoje vietoje ‒ Pranciškonų rūmuose, kurių erdvė, regis, suteikia spektakliui ne šiaip kamerinį, bet ir metafizinį matmenį ‒ būtent to galėtų tikėtis žiūrovas, ypač jei tų pat metų vasarą matė kitą E. Koršunovo pastatytą S. Becketto pjesę „Ne aš“. Anoji buvo išpildyta vienos aktorės (Lauros Varnauskaitės), čia veikėjai ‒ šeši, arba du kartus po tris, tarsi sukantis amžinam ratui, kai vieni gyvenimai keičia kitus, o problemos lieka tos pačios. Reikia pastebėti, kad E. Koršunovas šiek tiek modifikavo S. Becketto sumanymą: jo „Komedijoje“ veikėjų dramą kartotų veikiausiai tie patys aktoriai, o E. Koršunovo valia žiūrovas išvysta dvi vaidinančiųjų sudėtis. Mano gruodį matytoje versijoje „antrąjame rate“ sukosi ir Laura Varnauskaitė iš pjesės „Ne aš“. Iš „pirmojo rato“ ‒ Jurgis Latonas (pjesėje jis yra tiesiog V), Miglė Sirutavičiūtė (pjesėje M1, o mums, žiūrovams, „žmona“), Giedrė Liugaitė (pjesėje įvardyta M2, o paprasčiau ‒ „meilužė“), iš „antrojo“ ‒ Zigmas Pakštaitis (V), Margarita Kneitaitė (M1), Milda Mičiulytė / Laura Varnauskaitė (M2) ‒ tiesa, du kartus žiūrėdama spektaklį turėjau galimybę išvysti jas abi.

Komedija-13

Dar vienas didelis, sakyčiau, kontrasto principu žengtas, žingsnis nuo S. Becketto sumanymo ‒ jo pjesės statiką pakeisti šokio teatro dinamika. S. Becketto pjesėje aktoriai būtų nejudrūs, iš trijų vienodų urnų kyšotų tik kalbėtojų galvos. E. Koršunovo aktoriai komunikuoja ne vien balsais, bet ir kūno kalba, kai kuriuose epizoduose pereidami į šokio plastiką (spektaklio choreografė ‒ Eglė Kančauskaitė). Iš tiesų panašumo į įsivaizduojamą (ir spektaklio anotacijoje žadamą) Dantės „Pragarą“ esama nemažai. Kūnai rangosi ir pinasi, tampomi aistrų agonijos. Tačiau ‒ gyvendami, iki mirties. Mirtis juos sustingdo ir priartina prie S. Becketto: avanscenos vidury įkalintų balsų, girdimų tik tuomet, kai į veidus, peršokdamas nuo vieno prie kito, nukrypsta Šviesos spindulys. Jį turėtume traktuoti kaip dar vieną veikėją ‒ tą, kuris turi galią iš tamsos išplėšti ir suteikti balsą mirtingai būtybei, priversdamas ją įvardyti savo nuodėmes. Tas įvardijimas kankina žiauriau nei įkūnijimas tuomet, kai dramos dalyviai dar buvo gyvi ir veiksnūs. Tai ‒ jau „Skaistykla“, savo šviesa ir temdanti protą, ir kartu pribloškianti suvokimu:

„V. Vien tik akis. Be proto. Atsimerkia ir užsimerkia, nukreipta į mane. Aš esu tiek ‒

Šviesos spindulys ties V. užgęsta. Tamsa. Praeina trys sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties V

  1. Aš esu tiek… kiek esu regimas?“[1]

Tai veda prie esminės teologinės išvados, kad žmogaus gyvenimas praeina Dievo akivaizdoje, Jam stebint. Vos tą suvokę, dramos dalyviai atgauna ramybę ir… dar vieną galimybę grįžti į gyvenimą (pjesė kartojama). Tačiau toji galimybė pasikeitimo nežada: mes matom tą patį užburtą ratą, nors E. Koršunovo versijoje į sceną išleidžiami kiti aktoriai.

Komedija-10

Sprendimas keisti aktorius, mano galva, techniškai gelbsti žiūrovą nuo monotonijos: stebėti klasikinio meilės trikampio „žmona‒vyras‒meilužė“ peripetijas gali būti nuobodoka, ypač jei žodžius kartotų tie patys aktoriai. Kostiumų dizainerės Teklė Jasenkaitė ir Lina Misekaitė pasistengė, kad ir jų drabužiai atitiktų klasikinį įsivaizdavimą, kaip atrodo meilės trikampio dalyviai: „meilužės“ rūbais išreiškiamas atviras seksualumas, „žmonos“ ‒ kasdienybė, uždarumas.  „Žmona“ tipiškai blankesnė už „meilužę“, tarp abiejų ‒ konkurencija dėl „vyro“ dėmesio, o „vyras“ kaip paprastai sutrikęs, susipainiojęs ir… apgailėtinas. Įdomu tai, kad E. Koršunovo versijoje abu „vyrą“ įkūniję aktoriai beveik nesiskyrė, tai atrodė tarsi vieno žmogaus, vieno charakterio dubliavimas, nors ir skirtinguose kūnuose. Moterų vaidmenis įkūnijančios aktorės buvo spalvingesnės, pirmosios sudėties „žmona“ man pasirodė kitokia nei „žmona“ iš antrosios sudėties, nors sunku pasakyti, ar aktorėms tai pavyko nesąmoningai, ar sinchronija nebuvo režisieriaus siekiamybė.

Komedija-15

Buvo epizodų, kai visi šeši dramos dalyviai scenoje veikė kartu, veidrodiškai atkartodami vieni kitų gyvenimus. Veikimą keitusioje sąstingio scenoje į „pirmojo rato“ dalyvių veidus Šviesos spindulį kreipė „antrojo rato“ dalyviai, ir atvirkščiai ‒ „antrojo rato“ dalyvių veidus apšvietė pirmieji. Būtent toji veikiančiųjų kaita ir prieš žiūrovo akis sudaro mirguliavimo įspūdį. Jam leista pajusti dvigubą efektą: viena vertus, stebėti iki skausmo banalų klasikinį meilės trikampį, kuriame visi vaidmenys (tarsi) aiškiai paskirstyti, vaidinama „gyvenimo komedija“ (ką ir rodo pavadinimas) klasikine prasme, kai šis žanras reiškė ne juokinimą, o žmonių, ne dievų, gyvenimo scenas, ‒ kita vertus, išgyventi sumaištį suvokus, kad metafiziniame lygmenyje, į kurį nubloškiamas žiūrovas, tik tie epizodai ir jų jungtis („dar neilgai tebuvom kartu“) sudaro žmogaus gyvenimą. Ir galų gale tenka užduoti nepatogų klausimą sau (ar sąžinei): ar tik tokią gyvenimo prasmę pats tesugebi sukurti? Netgi prieš tiesiai į veidą nukreiptą Šviesos spindulį?..

Komedija-11

Dar norisi paminėti vieną nematomą pjesės dalyvį ‒ trijų veikėjų meilės dramos liudininką. S. Becketto pjesėje veikėjų pokalbiuose šmėšteli Erskinas („meilužės“ žodžiai: „Bijodama, kad ji tuojau puls mane, varpeliu pasikviečiau Erskiną, kad išprašytų ją lauk. Išeidama ji pasakė ‒ Erskinas gali paliudyti, jei tebėra gyvas ir to nepamiršo, mindamas šia žeme pirmyn atgal, vis atlydėdamas ir išlydėdamas svečius ‒ ji pasakė man dar nudirsianti kailį“). E. Koršunovo versijoje vietoj „Erskiną“ nuskamba „Erviną“ ‒ taip beveidis tik vardą turintis S. Becketto liudininkas įgauna mums pažįstamo režisieriaus bruožus: tai jo „autografas“, jo buvimo kažkur šalia įrodymas, tiesioginis priminimas, kad stebime jo į sceną perkeltą ir šiek tiek modifikuotą pjesę.

„Komediją“ dar bus galima pamatyti sausio 22 ir sausio 29 dienomis, Pranciškonų rūmuose, Trakų 9 /1.        

Komedija-18        

Komedija-26                  

[1] Čia ir toliau cituojamos ištraukos iš S. Becketto pjesės „Komedija“ (vertė Saulius Repečka“), kn. S. Beckett Teatras, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Gintarė Adomaitytė. Lietuvoje – vieną kartą… arba – apie savo kartą

Viltis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Viltis. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Lietuvoje – vieną kartą… arba – apie savo kartą

,,Kaip greitai mes visa tai pavertėme švente“, ‒ sakiau dokumentinimame filme senokai, kai po Sausio įvykių buvo praėję tik vieneri metai.

Vėliau, po penkerių ar dešimties metų, tų žodžių norėjau išsižadėti. Vaidenosi man, kad ir tikrai – šventė, kad dera tas dienas ir naktis, tiek visko mus išmokiusias, minėti džiugiai: juk laimėjome, juk pergalė, juk esame kiek kitokie?

Šiandieną mąstau dar kitaip: kiekvieno žmogaus valia Sausio pamokas, jo patirtis suvokti savaip – savaip jas ir minėti.

Niekada nemokėjau apie jas, tas dienas ir naktis, sklandžiai pasakoti. Net ir smalsiai besiteiraujantiems vaikams. Ypač vaikams, laukiantiems šiurpios senų laikų pasakos. Sakytum, nematoma ranka bandė manyje to meto prisiminimus… trinti?

Ne, laimei, ne.

Netrynė.

Tik padėjo į nuošalią atminties palėpę – o juk ne vien atminties. Tik užgniauždavo mano gerklę ta nematoma ranka ir nežinia kodėl – iš manęs – atimdavo mano balsą.

Pastaraisiais metais gan garsiai skambėjęs klausimas ,,O kur jūs buvote tą dieną, tą naktį?“ man atrodė ir tebeatrodo šiek tiek neetiškas, gal pernelyg tiesmukas. Kaip ir daugybė kitų klausimų, pasigirstančių Sausio įvykių minėjimo išvakarėse. ,,Ar eitumėte… ar gintumėte… ar saugotumėte… ar…“.

Visai kitaip suvokiu jaunos kolegės atvirą pasakojimą. Jai beveik trisdešimt. Pabrėžusi daugybę savosios kartos privalumų, ji sakė jaučianti savyje lyg stygių, lyg tuštumą: gimė truputį per vėlai, tad nematė, nespėjo patirti, kaip rašoma Lietuvos istorija, kaip žmonių akivaizdoje sklaidomi gyvo vadovėlio puslapiai.

Tad ir pasakoju šiandieną apie žmones, kurie likimo valia spėjo į tą vadovėlį – į tarpus tarp jo eilučių, į jo paraštes.

Pasakoju apie tuos, kurių lygiai pusė gyvenimo (arba beveik pusė, arba kiek daugiau nei pusė) perbraukta, padalinta, net nežinau, kokios spalvos brūkšniu: kiek metų gyvenai sovietų Lietuvoje – tiek ir nepriklausomoje.

Nesame tie, kurie matė, kaip Lietuva okupuojama, bet buvome okupuoti.

Esame tie, kurie norom nenorom deklamavo, dainavo, šoko ne visai tai, ką deklamuoti reikėtų.

Jeigu tik deklamacija… Jeigu tik dainos ir šokiai… Jie peraugo į mirties šokį – į afganistanus, černobylius, į karo tarnybas. Mes, moterys, žinome: mūsų vaikinai iš ten grįždavo – jeigu tik grįždavo – kitokie.

Kas augino mus, Lietuvos Sąjūdžio, Sausio įvykių eilinius? Žmones, kurie niekada nebuvo, net nemanė tapti lyderiais? Tuos vyrus ir moteris, kurie gyveno, alsavo vienintele nuostata: ateik ir padėk. Būk. Būk ten, kur būti ne tik privalu, bet ir garbinga, romantiška.

Galbūt – vaikystės knygos.

Galbūt – ,,Karalius Motiejukas“. Skaudžiai teisinga Varšuvos žydo Korczako knyga apie kvailoką karalystę ir vaiką, pasmerktą ją teisingai valdyti.

Galbūt – ,,Baltosios rožės riteris“ ir kiti švedės Astridos Lindgren šedevrai. Švedės Lindgren, kuri po Sausio įvykių rašė laišką Michailui Gorbačiovui, riteriškai gindama mus, mūsų laisvę.

Galbūt –  lietuvių pasakos, labiausiai jos. Pasmerktos, išbartos, beveik ir atstumtos.

Tos senos pasakos išmokė mane ir mano kartą suvokti: gyvenimas nėra saldumynas. Teks ieškoti vasarą sniego, o žiemą šėko; niekada nežinosi, ko krante sulauksi – kraujo ar pieno putos, po kuriais slenksčiais tyko vilkduobės; privalai keliauti, nors nesi nei pėsčia, nei raita, nei važiuota; sugebėk išgyventi – nei nuoga, nei apsirengusi.

 

Šiaurės miestelis. Atsimenu jo grėsmingą, pulsuojančią tylą tų metų sausio dvyliktą. Valandą ar dvi iki įvykių – kol pajudės tankai.

Žvelgdama į jį, į tą anų laikų karo tvirtovę, galėčiau džiūgauti: mano, Žirmūnų gyventojos akivaizdoje, karas virto taika. Taikesnę, ramesnę vietą nei dabarties Šiaurės miestelis kažin ar įsivaizduočiau.

Jei ne tas slenkstis,  ne vilkduobė… Jei ne takai takeliai, kuriuos į Šiaurės miestelyje esančią darbo biržą pramynė mano karta.

,,Jūs niekada nebūsite tuo, kuo buvote“, – drebia biržos tarnautoja inteligentui, Sąjūdžio, Sausio ir kitų svarbių įvykių tykiam taikiam dalyviui.

Tokia ta mano karta…

Gudrūs tapo gudresniais, įžūlūs – dar įžūlesniais, o naivūs?

Tik naivyn.

Nesuvaikėję, bet vaiką savyje išsaugoję. Nelabai tikintys šiuo pasauliu, bet laisvės pasaka – taip (jei tik leista perfrazuoti Henriką Radauską).

 

Ne sausio dvyliktą, o jau tryliktą, įdienojus, mes, pervargę žurnalistai, susitikome Aukščiausioje taryboje. Viena kolegė patarė, beveik liepė darbo pažymėjimus laikyti arčiau kūno. Ji neabejojo, kad tuoj sulauksime dujų atakos, ji sakė, kad tik taip mus, žuvusius, gyvieji galės identifikuoti.

Dabar juokinga prisiminti, kaip klusniai mes, šalia buvę, tuos pažymėjimus kišome į džinsų, sijonų, švarkų kišenes ar dar kur nors – arčiau kūno. Manėme, kad esame pavojingiausioje vietoje – buvome saugiausioje.

I-den-ti-fi-kuo-ti – koks keistas, keblus žodis. Kaip sunku man jį ištarti – tiek jame visko telpa, o kiek netelpa.

Kaip nelengva, bet ir džiugu šiandieną, dabar apginti, drąsinti, stiprinti savo kartą. Istorijos vadovėlį rašėme mes. Mes rašėme istoriją.

 

(Skaityta 2017 metų sausio 12 dieną poezijos ir muzikos valandoje ,,Mūsų nerimo mintys“  Vilniaus televizijos bokšte.)

 

 

Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Simona Katiliūtė – Garliavos Jonučių gimnazijos pirmaklasė. Jos kūrybą Meno bangos publikuoja antrą kartą. Manome, kad ne paskutinį. Tikime Simonos kūrybiškumu, jos drąsa ieškoti, bandyti.  

Subtili. Ieškanti. Atvira, tačiau sauganti paslaptį. Ir ne vieną. Taip galime apibūdinti savo autorę, eilėraščių ir impresijų kūrėją, Simoną Katiliūtę.

Gintarė Adomaitytė

 

Šiandien „oruose“

Mano ausyse lyja, kojas glosto švelni saulė,

Rankos šąla Antarktidoj, tuo tarpu krūtinė skęsta kartu su Atlantida,

Akys paskendusios migloje, o nosis bando įkvėpti pro sniegą,

Kol orų mergaitė pranašauja „šilta“.

 

Žvaigždės vandeny

Žydrame lapelyje skęsta žodžiai juodai užrašyti. Skęsta tarsi debesys, tarsi akmuo tamsiam vandeny. Tarsi žvaigždės.

Mano puodelyje garuoja karšta citrinos arbata, o šalia stovintyje stiklainyje ilsisi keli teptukai.

Užtraukiu užuolaidą – suteikiu kambariui tamsą, tada leidžiu iš naujo prasiskverbti šviesai. Kambaryje neįtikėtinai šviesu. Traukdama ranką įsiduriu į kaktusą. O jis į mane spokso ir išsipūtęs grąsina man dar kartą įdurti.

Ah. Spyglys. Užuolaidos. Lapelis.

Žodžiai paskendo, kaktusas nebekelia pavojaus, nes arbata nebegaruoja. Žvaigždės vandeny, o citrina negyva plūduriuoja paviršiuje.

 

(Ne)sapnavau

Susitinkam kažkur senojoj Anglijoj ir tu man pasiūlai arbatos. Neatsisakau. Arbata man patinka, o ir tu visai įdomus žmogus atrodai. Padedi man ant stalo porcelianinę lėkštutę ir puodelį. Puodelis gėlėtas, lėkštutė balta.

Sėdim, žiūrim ir apžiūrim. Vienas kitą apžiūrinėjam, po to puodelius vartom.

‒ Įpilti? – klausi.

Palinkčioju galva ir tu atsistoji. Kai pasilenki paimti arbatinuko riesta rankenėle, tavo puošnūs drabužiai sušnara.

Kiekvienas tavo judesys toks žavus, kad geriau tave stebėti, nei arbatą ragauti. Bet vis dėlto tu savo plastiškais judesiais įpili mums arbatos. Tada išeini.

Kai grįžti, tavo veidas pabalęs, bet šypsena vis dar laiko ištempusi skruostus. Rankose laikai lėkštę. Lėkštė balta, kaip ir mažosios porcelianinės. O lėkštėje pilna gėlių žiedų. Visi balti, tik turi skirtingus atspalvius.

‒ Ragausi?

Išsirenku rusvo atspalvio žiedą ir suvalgau. Jo skonis… geras. Tiesą pasakius, jo net nėra.

Tada pakeliu arbatos puodelį

mano ranka sudreba, o

porcelianinėj lėkštelėj

atsiranda

lašas.

Pasaulis sniege. Neringos Dangvydės kūryba
Pasaulis sniege. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ignas Jonynas: Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus

Julius Andrejevas su sunumi Ignu_seimos archyvo nuotrauka
Julius Andrejevas su sūnumi Ignu. Šeimos archyvo nuotrauka

Ignas Jonynas: Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus

Žymus lietuvių kompozitorius, pianistas, pedagogas Julius Andrejevas sausio 7 dieną būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Deja, sulaukti jubiliejaus jam nebuvo lemta – lapkričio 29 d. po sunkios ligos menininkas iškeliavo į amžinybę. Tačiau tikrąją jo gimimo dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) rengiamas atminimo vakaras, kuriame pasirodys buvę profesoriaus mokiniai – talentingi jaunieji atlikėjai, dalyvaus kolegos. Siūlome pokalbį su J. Andrejevo sūnumi, kino ir teatro režisieriumi Ignu Jonynu.

Beata Baublinskienė

Kaip prisimenate savo tėtį? Koks jis buvo žmogus?

Skirtingais gyvenimo periodais prisimenu jį skirtingai, nuo absoliučiai pasinėrusio į muziką menininko iki susirūpinusio, atsakingas pareigas einančio visuomenininko, nuo barokiniu peruku pasidabinusio pianisto, grojančio klavesinu „Musica humana“ ansamblyje, iki studentams visa širdimi atsiduodančio pedagogo. Žinoma, namuose mes jį matydavome labai skirtingų emocinių būsenų. Šeima, matyt, vienintelė aplinka, kur žmogus nusiima visus apsauginius sluoksnius, saugančius jį viešumoje. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, pas tėtį buvo ir tamsesnių, ir šviesesnių periodų, bet jam išėjus liko labai stiprus šviesaus, šilto, pozityvaus žmogaus įspūdis. Tėtis buvo labai altruistiškas, demokratiškas ir linksmas žmogus. Niekada neskirstydavo žmonių pagal socialinę ar kitokią hierarchinę padėtį, nedemonstruodavo priešiškumo ar negatyvaus santykio, kad ir koks žmogus būtų. Man kartais būdavo nesuvokiama, kaip jis sugeba atleisti žmonėms, kurie akivaizdžiai jam kenkė ar veikė prieš jį. Tėtis turėjo puikų humoro jausmą ir, jei tik buvo įmanoma, stengdavosi visus negatyvumus paversti juokais. Jam tiesiog buvo svetimas noras konfrontuoti ar jausti priešiškumą. Tai buvo žmogus, kuris visada pirma galvodavo apie kitus, o ne apie save.

Kiek jo gyvenime buvo svarbi profesija?

Pirmiausia, ko gero, reikėtų susitarti, apie kurią profesiją kalbame. Jis buvo ir kompozitorius, ir atlikėjas, ir pedagogas. Na, nebent profesija įvardytume pačią muziką. Tokiu atveju, turbūt tai visa jo gyvenimo esmė. Manau, muzika, bet kokiu savo pavidalu, jam buvo idealus pasaulis. Toks, kurio nerasi anapus partitūros lapų ar Muzikos akademijos auditorijos sienų. Skirtingai nuo dažnai varginančios visuomeninės veiklos ar buities rūpesčių, į muziką jis nerdavo noriai ir visiškai atsidavęs. Džiaugiuosi, kad spėjau kartu su tėčiu sukurti spektaklį „Kaligula“ (Valstybiniame jaunimo teatre – Red.), kuriam jis parašė labai jautrų, subtilų ir tikslų garso takelį. Negalėčiau teigti, kad tai buvo lengvas procesas. Tik dirbdamas kartu supratau, koks tėvas reiklus sau. Jam visą laiką norėjosi tobulinti atskiras dalis, ieškoti reikiamo skambesio ar ritmikos, ir po to viską jungti į visumą, kurią jis suvokė kaip unikalų tik šiam spektakliui priklausantį pasaulį. Man tai buvo su niekuo nepalyginama patirtis. Tėvas retai kada pasisakydavo kritiškai apie mano kūrybą, bet visada turėjo aiškią nuomonę apie jos muzikinę dalį. Kai kada tai sutikdavau gana atlaidžiai, nes man atrodė, kad esame paveikti gana skirtingų muzikinių patirčių. Bet tik dirbdamas kartu su tėčiu supratau, koks universalus ir tuo pačiu globalus yra jo muzikos supratimas. Visos jo pastabos, įsigilinimas į dramaturgiją, atmosferos ir veiksmo dinamikos jutimas kilo iš galingo kultūrinio, muzikinio, jausminio pagrindo. Darbas su tėčiu buvo neįkainojama profesinė pamoka.

Julius Andrejevas buvo pianistas, kompozitorius, pedagogas. Kuri sritis buvo svarbiausia? (Tarkime, žiūrint nuotraukas atrodo, kad turbūt gana ryškus jo, kaip pianisto, veiklos laikotarpis buvo su ansambliu „Musica humana“, galbūt ypatingas buvo išvažiavimas dirbti į Ispaniją…)

Sunku pasakyti, kuri sritis jam buvo artimiausia. Tėvas buvo emocingas žmogus. Man atrodo, kad kai kada jo sprendimus ir pasirinkimus nulemdavo labiau jausminis, o ne racionalus pradas. Pavyzdžiui, į Ispaniją jis išvažiavo visiškai neplanuotai. Tuo metu jis jau nebenorėjo tęsti savo darbo Kompozitorių sąjungos pirmininko poste. Priminsiu, kad vadovaujama tėčio, Kompozitorių sąjunga viena pirmųjų iš kūrybinių organizacijų Lietuvoje atsiskyrė nuo sovietinės priklausomybės. Tam, beje, reikėjo ir drąsos, ir diplomatinių sugebėjimų. Taigi po intensyvaus ir emociškai alinančio pirmininko darbo jis norėjo grįžti į pedagoginę veiklą ir kreipėsi į tuometį Muzikos akademijos rektorių Juozą Antanavičių dėl dėstytojo etato. Per pokalbį rektorius lyg tarp kita ko paklausė, ar tėvas nenorėtų pabandyti dėstyti Ispanijoje, „Mayeusis“ konservatorijoje. Ir tėvas, nemokantis nei vieno žodžio ispaniškai, pasakė taip. Manau, kad jam pati Ispanija, kaip nepažinta šalis, buvo labiausiai intriguojantis apsisprendimo veiksnys. Bet iš pirmo žvilgsnio impulsyvus sprendimas atskleidžia kitą labai svarbią tėvo savybę – valingumą. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo išmokti ispanų kalbą tokiu lygiu, kad puikiai galėjo perduoti profesines žinias savo naujiesiems studentams. Kaip suprantu, tėtis turėjo ypatingą pedagogo dovaną. Tą turbūt paliudytų ir jo studentai Lietuvoje. Žinau, kad dėstymas jam buvo ypač svarbus, nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėtis su kartėliu užsimindavo apie suplanuotus ir nespėtus parašyti muzikinius kūrinius.

Kas buvo Jūsų tėčio artimiausi kūrybiniai bendraminčiai – iš atlikėjų, kolegų dėstytojų, kompozitorių?

Apie tai man sunku spręsti, nes tėvą visą laiką supo įvairūs kūrėjai. Ir ne tik iš muzikos pasaulio. Be to, tėvas buvo kompanijos žmogus, mėgo bendrauti ir mokėjo save dalyti kitiems. Žinau tik, kad du iš jo draugų išliko ypač ištikimi ir artimi iki paskutinio atodūsio. Tai smuikininkas Jurgis Dvarionas ir violončelininkas Arvydas Griškevičius. Nepaisant įvairių gyvenimo peripetijų šie žmonės sugebėjo išlaikyti ne tik profesinį, bet ir ypatingą žmogišką artumą su tėčiu. Ypač dėkingas esu gerbiamam Jurgiui ir jo žmonai Ilonai Dvarionienei už jautrumą, pagalbą ir taktą paskutinėmis tėčio gyvenimo dienomis.

Daugelis Julių Andrejevą artimiau pažinojusių žmonių akcentuoja jo inteligentiškumą, sako, kad jis buvo nekonfliktiškas žmogus, nesiveliantis į intrigas, minkšto charakterio. Vis dėlto jis ėmėsi ir įvairios visuomeninės, administracinės, vadybinės veiklos (dalyvavo Sajūdyje, buvo LKS sekretorius ir pirmininkas, LNOBT direktorius). Kaip jūs manote, kodėl? Jam tai daugiau davė – ambicijų realizavimo, garbės ir pan., ar daugiau atėmė energijos? Kaip jis pats vertino šią veiklą?

Per drąsu man už tėvą spręsti, bet jaučiu, jei kas paklaustų tėčio, dėl kurios iš Jūsų čia išvardytų veiklų jis nesigaili – tai, manau, tik dėl Sąjūdžio jam nekiltų didelių abejonių. Na, gal dar dėl LKS periodo, kai buvo atsijungta nuo Sovietų Sąjungos. Bet aš mačiau, kaip tėvui buvo koktu ir svetima visos tos intrigos, apkalbos ir varžytuvės, kurios neišvengiamai atsirasdavo būnant kažkokiam matomesniam poste. Savo prigimtimi jis buvo idealistas ir ėjimą į kiekvieną veiklą, manau, suvokdavo labiau kaip tam tikrą kūrybinę misiją, išreikštą pasitikėjimą juo, o ne dar vieną karjeros laiptelį. Bet čia tik mano spėjimai, niekad rimtai su tėvu apie tai nediskutavau.

Vis dėlto labai daug energijos Julius Andrejevas skyrė pedagogikai, net ir nemaža dalis jo kūrybos skirta vaikams. Jis mokėjo bendrauti su vaikais, jaunimu? Gal yra įstrigę kokių nors epizodų, susijusių su mokytojo, profesoriaus darbu?

Kiek žinau, pas tėvą visada verždavosi mokiniai, ar jis dėstytų Ispanijoje, ar Balio Dvariono mokykloje, ar Muzikos ir teatro akademijoje. Tai ypatinga dovana garbaus amžiaus būnant sugebėti jauniems žmonėms vis dar būti aktualiam, mylimam ir reikalingam. O ryškiausias epizodas iš jo mokytojo veiklos yra paskutiniai jo gyvenimo mėnesiai. Jau mirtinai sirgdamas, iškankintas ligos, jis sukaupdavo paskutines jėgas ir eidavo į paskaitas. Kelis kartus jam neužteko jėgų net užlipti laiptais ir mano brolis Balys surasdavo jį sėdintį laiptinėje be jėgų. Praktiškai parnešdavo jį namo, o po kurio laiko tėvas vėl bandydavo stotis ir eiti pas savo studentus.

Kodėl Jūs netapote muziku? Neretai vaikai eina tėvų pėdomis – Jūsų tėtis, kaip ir senelis Rostislavas Andrejevas, tapo muziku.

Turbūt mes su broliu esame didžiausios muzikinės tėvo nesėkmės. Kadangi abu buvome sunkiai suvaldomi Žvėryno kiemų berniūkščiai, tai visos pastangos mus sudominti muzika nueidavo perniek. Mano violončelė kentėdavo, kišama tarp troleibuso durų, kad nutrūktų stygos, o brolio pianino pamokos baigdavosi mokytojų ašarom. Tėvas kurį laiką intensyviai bandė mus priversti muzikuoti, nes matė kažkokius gabumus, bet mūsų nenumaldomas noras kuo greičiau atsidurti gatvėje ar ant kokio Žvėryno stogo buvo stipresnis už tėvo kantrybę.

Kiek Jums svarbi toji per tėvą einanti muzikinė linija?

Svarbi kaip tam tikras vaikystės fonas. Prisimenu, kaip tėvas užsidarydavo savo darbo kambaryje ir ištisas dienas praleisdavo prie pianino šlifuodamas naujus kūrinius. Tie vis atsikartojantys akordai, melodijų nuotrupos, pabiri garsai ar muzikinės kaskados, skambančios už uždarų durų, negalėjo neveikti vaikiškos sąmonės. Negaliu pasakyti, kad mane tai žavėjo, greičiau buvo kažkiek baugiai nesuvokiama ir paslaptinga, tokia garsų laboratorija, dingstanti kambario erdvėje ir išliekanti tik pieštuku išmargintose penklinėse. Matyt, svarbi ne pati muzikos linija, o kažkoks kūrybos genas, neišvengiamai persiduodantis iš kartos į kartą.

Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal

 

Neu
Neužšąlantis. Neringos Dangvydės nuotrauka

,,Kaip gera, kad jaunimas turi kur publikuoti savo kūrybą“,  ‒ taip rašė MENO BANGOMS ne vienas autorius, siųsdamas naujametinius linkėjimus ir sveikinimus.

Tikrai turi. Ir turės. Mes dar banguosime. Ačiū, kad esate kartu.

Ko galėčiau linkėti MENO BANGŲ gerbėjams? Matyt, viskas, kas rūpi man, redaktoriui, jau parašyta mūsų autorės Vaivos Petrylaitės impresijoje.

Belieka nerti į jos  žiemiškus žodžius.

Marius Kraptavičius

Šventinio dangaus šiek tiek. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šventinio dangaus šiek tiek. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Vaiva PETRYLAITĖ

 Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal

O žiemos dangus dar žvaigždėtas. O žiemos dangus dar byra smilgų smiltimis į mintis. O žiemos dangus dar tamsumoj slepia sužeistus ir išsigandusius žvilgsnius. O žiemos dangus dar tyliai atpučia cinamoninį vėją pro skilusį lango rėmą. Susuka jam guolį palubėj. Palubėj sukabina visus taškuotus puodelius – dugnu aukštyn. Išpilsto garuojančius skysčius, sumaišytus iš ašarų, rūko, ilgesio apsikabinimams, troškimo šypsotis, mirtenėmis kvepiančios odos aksomo. Pakabina pilnatį, kuri šitokiu baltumo ryškumu kvapą gniaužia pažinimo paslaptimis.

Kaip įeiti į žmogų, įduoti jam grūdą, kad už(si)augintų norą pažinti. Patirti. Išgirsti. Matyti. Nebijoti. Kalbėti. Įsileisti.

Kai jauti, kad žodis, lėkdamas virpančiais žaibolaidžiais, gumulu užstringa kažkur gerklugaly ir lūpomis išsprūsta tik kvailas šnypštimas ar susivėlęs šveblenimas, pertraukiantis vis dar nedrąsią tylą, nedrąsų ir nevienodą alsavimą, kuklų asfalto pėdavimą. O visi klausimai. Jų tiek daug! Jie visi lieka vilkėti klaustukais. Kyboti Mėnulio briaunoje iki kito šilkinio ryškios nakties pluošto.

Būti ar nebūti? Bus ar nebus? Retorika pasikabina ant tos pačios mėnesienos ryškumos.

Tuomet nakties dangų užtrauki muzikos garsų ir melodijų roletais, kad dar bent truputį galėtum būti arčiau. Bent įsivaizduoti esąs arčiau. Bent pamaitinti mintis ir sušildyti rankas širdkišenėse. Užuosti jūros ošimą ir bangų srovenimą Tavo kūno ląstelėmis. Bent aliuzijomis į iliuzijas surasti oksimoroną, kuris sušildys nors vieną mintį apie tai, kad gali būti ne vienas.

Šviesmečiais praskrieja priešaky matoma iškraipyta pojūčių interpretacija, akimirkos, kuomet gali pasiekti debesis džiaugsmu, kuris kengūrų šoklumu veržiasi lauk. Sumušti asmeninį plačiausios šypsenos rekordą, kuomet šalia esantis Tavęs nebaugina, o būdamas savimi iššaukia pa(si)tikėjimo ir saugumo pojūčius. Kuomet išlaisvinęs sielą iš „KąPasakysKiti“ gniaužtų išlaisvini ir kūną, išlankstai judesius, kurie ilgam buvo įsprausti į per mažą šalto metalo dėžutę.

Prabyli. Savo žodžiais, kurių nebebijai. Kuomet gali vaikščioti visais spalvotais Vilniaus stogais, jų skardžiais, šokti grojant tylai, sėdėti ant jų plevėsuojant šalikų skvernams, sutręšusių kėdžių ranktūriais serviruoti arbatą ir… kalbėti(-s). Taip, kaip jau niekada nebekalbama. Taip, kaip jau nebemokama. Akimis. Sielomis. Širdimis.

Klausyti(s). Išgirsti.

Belyčiai. Besvoriai. Betūriai.

Žmogui reikia nedaug, kad prisimintų, kas jis yra. Kad sušiltų ir sušildytų. Tik kito žmogaus ir kitos Mėnulio pusės.

Gal dar lašo lietaus, savo įlašėjimu į garuojantį arbatos puodelį akimirkai sustabdančio miesto laikrodžio rodyklių sukimąsi.

Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal. Išdrįsti pa(si)tikėti atvirumą.

...o jūros per daug nebūna. Neringos Dangvydės nuotrauka
…o jūros per daug nebūna. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

 

Tarpušvenčiu „Teatriukas“ kviečia į spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“

arbatinukai_foto

Tarpušvenčiu „Teatriukas“ kviečia į spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“

 Tarpušvenčiu, gruodžio 27 d., 10 val. ryto, teatras vaikams „Teatriukas“ pačius mažiausius žiūrovus, kūdikius nuo 0 iki 11 mėn., kartu su tėveliais pakvies į spektaklį „Arbatinukai“. Pristatydama šį savo darbą žiūrovams, spektaklio kūrybinė komanda siekia kalbėti apie tai, kaip jaučiasi šeimos, gimus kūdikiui, su kokiais sunkumais jos susiduria. Tikima, kad teatras – tinkama vieta apie tai diskutuoti, nes galbūt būtent čia, pažvelgus į situaciją iš šalies – iš žiūrovo pusės, – gims patys tinkamiausi ir racionaliausi sprendimai, kaip spręsti iškilusias problemas. O galbūt tai bus vieta, kurioje tėveliai tiesiog pasijus geriau, būdami kartu, jausdami, kad nėra vieninteliai, kuriuos užklupo ne tik tėvystės džiaugsmai, bet ir rūpesčiai.

Vaidinimas turės dvi versijas: lietuvišką ir anglišką, skirtą mūsų šalyje gyvenančių užsieniečių bendruomenei. Spektaklio režisierė – Karolina Žernytė, daugeliui žinoma kaip pojūčių teatro Lietuvoje siela. Dramaturgė – Sarah Fitzgibbon iš Airijos. Spektaklyje vaidina aktorės Dalia Mikoliūnaitė (lietuviška versija), Cliodhna Noonan (angliška versija), taip pat Raminta Šniaukštaitė. Scenografas – Žilvinas Ramanauskas. Spektaklio sukūrimą iš dalies parėmė Lietuvos Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Airijos ambasada Lietuvoje.

Apie spektaklį pasakoja režisierė Karolina Žernytė, aktorės Dalia Mikoliūnaitė ir Cliodhna Noonan, dramaturgė Sarah Fitzgibbon.

*

Kaip kilo mintis sukurti spektaklį kūdikiams iki 11 mėn., ir kodėl būtent toks amžiaus tarpsnis pasirinktas?

Cliodhna Noonan: Iš tiesų tai – ne tik spektaklis, bet ir savotiška maitinančių mamų palaikymo programa, nes tėveliai, ypač maitinančios mamos, neretai jaučiasi izuoliuotos, atitrūkusios nuo kultūrinio ir socialinio gyvenimo. O taip dažnai yra dėl to, kad trūksta vietų, renginių, kur jos galėtų nueiti kartu su vaikais. Kviečiame tėvelius su kūdikiais iki 11 mėn. todėl, kad tokio amžiaus vaikai dar nevaikšto, todėl tiesiog bus patogiau sėdėti „Teatriuko“ patalpose ir stebėti spektaklį. Vaikštantys, ropojantys vaikai reikalauja kitokių teatrinių priemonių, sprendimų.

Sarah Fitzgibbon: Jungtinėje Karalystėje esama teatrų, kurie rengia specialius dieninius seansus, skirtus būtent tėvams, auginantiems mažus vaikus, maitinančioms mamos. Manau, kad mažus vaikus auginančioms šeimoms labai svarbu neužsidaryti namuose, bendrauti, jaustis reikalingoms – juk šis gyvenimo etapas nesitęs amžinai, ir tėvai grįš prie darbų, įprastų reikalų.

Dalia Mikoliūnaitė: „Teatriukas“ jau ne pirmus metus rengia užsiėmimus, skirtus kūdikiams: 2015 m. vyko „Acting Up“ (Airija) užsiėmimai „Vintage Voices“, taip pat spektaklis „Silver Tree“ su aktore Cliodhna Noonan 0–3 metų amžiaus vaikams. Šie užsiėmimai turėjo didžiulį pasisekimą, susiformavo grupelė iš skirtingų šalių į Lietuvą atvykusių žmonių, šiuo metu gyvenančių mūsų šalyje, kurie noriai lankė užsiėmimus su vaikais. Po pasirodymų gerdavome kartu arbatą, bendraudavome. Tai ir pastūmėjo sukurti naują spektaklį, pavadinimu „Arbatinukai“.

Vis dėlto „Arbatinukai“ – ne tik apie arbatos gėrimą? O gal – visai ne apie tai? Kaip gimė pati spektaklio istorija?

Cliodhna Noonan: Kai dar gyvenome Airijoje, ir vaikai buvo visai maži, jų močiutė turėjo tokį didelį geltoną žaislinį arbatinį, į kurį būdavo labai patogu sudėti mažesnius žaisliukus, šiaip visokias smulkmenas. Vaikai mėgo su juo žaisti. Močiutė išlaikė, išsaugojo tą seną arbatinį daugybę metų. Jis ir dabar atrodo lyg naujas. Atvykus į Lietuvą ir susipažinus su „Teatriuko“ aktoriais, užsukau į jų teatro patalpas… ir apstulbau – čia stovėjo lygiai toks pat geltonas arbatinis, kokį metų metus vaikams saugojo močiutė Airijoje. Tada gimė nuostabi mintis – kad šie arbatinukai – lietuviškasis ir airiškasis – turi, tiesiog privalo, susitikti. Na ir štai – ėmėme kurti istoriją, kuri vėliau tapo naujojo spektaklio ašimi. Čia mums labai padėjo dramaturgė Sarah Fitzgibbon, kuri pagelbėjo istorijas suverti ant vieno siūlo – sukurti vientisą pasakojimą.

Sarah Fitzgibbon: Airijoje, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, arbatos gėrimas yra labai svarbus. Gerdami arbatą, mes bendraujame, atsiveriame, dalijamės patirtimi, džiaugsmais ir vargais, kasdieniais potyriais, rūpesčiais. Airijoje aš daugiausia dirbu su paaugliais, su jais mes taip pat geriame arbatą ir tokiu būdu aptariame svarbiausius, labiausiai rūpimus dalykus, klausimus. O čia, šiame spektaklyje, kviečiame pasikalbėti apie tai, kas nutinka, kaip pasikeičia mūsų gyvenimas, tapus mama ar tėčiu. Aktorės dalijasi savo pačių tikrai išgyventomis istorijomis, perteikdamos savo, kaip mamų, patirtį. Taigi žiūrovai galės lengvai atpažinti ir save, pažvelgti į mamų kasdienybę tarsi iš šalies, pasijuokti, o gal atvirkščiai – susimąstyti…

Dalia Mikoliūnaitė: Spektaklyje mes ne tik pasakosime savo pačių patirtas istorijas – čia veiks ir dar vienas smagus personažas – Bildukas (aktorė Raminta Šniaukštaitė – K. N.), išgirsite ir lietuvių liaudies sutartinių. Iš tikrųjų, nors spektakliai bus skirti tiek lietuvių, tiek kitakalbių auditorijai, nuostabiausia tai, kad ta motinystės ir tėvystės patirtis yra bendra visiems, visi čia atpažins tai, ką patyrė savo gyvenime, nes, gimus vaikeliui, visų išgyvenimai, rūpesčiai būna panašūs.

Tikriausiai nedažnai tenka kviesti žiūrovus į premjerą 10 val. ryto?

Rež. Karolina Žernytė: Taip, tikrai, 10 val. ryto nėra labai įprastas laikas premjerai, tačiau šiuo atveju mes turime taikytis prie žiūrovų – t. y. kūdikių, kurie tokiu metu paprastai būna budrūs. Vėliau jie apsnūsta, tampa irzlesni, todėl tėvams sunkiau mėgautis vaidinimu. Spektaklio trukmė taip pat – tik 30 minučių, kad vaikučiai ir tėveliai nepavargtų, kad laikas „Teatriuke“ neprailgtų.

Karolina, Jūs daugiausia dirbate su pojūčių teatru? Kaip ši patirtis Jums padeda šiuo metu, kuriant spektaklį kūdikiams?

Karolina Žernytė: Taip, daugiausia dirbu pojūčių, objektų teatro srityje, ir ši patirtis yra neįkainojama, kuriant spektaklį kūdikiams, kurie dar nesuvokia, nesupranta kalbos, o pasaulį daugiausia pažįsta per pojūčius: ragaudami, lytėdami, uosdami, klausydami, žiūrėdami… Objektų teatro patirtis čia taip pat labai pasitarnavo: juk kūdikiai pamažu atranda, išmoksta laikyti daiktus, žaislus, atpažįsta juos, pamažu suvokia jų funkcijas, mėgina juos pritaikyti, žaisti su jais…

Kuriant spektaklį, buvo įdomu tyrinėti ne tik naujagimio, bet ir mamos, ypač pirmą vaiką pagimdžiusios moters, pasaulį. Norėjosi suprasti, kas vyksta jos gyvenime tuo svarbiu metu, kai ji pati tampa sau nebesvarbi, kai pradeda visai kitaip vertinti laiką ir jėgas, kai tarsi pasidalija į kelis asmenis, kad spėtų pasirūpinti ir namais, ir vaiku, ir (retkarčiais) savimi. Pažiūrėjome į šiuos rimtus pokyčius su šypsena, norėdamos padrąsinti savo būsimus žiūrovus jaustis taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi.

Ar po spektaklio tradiciškai pakviesite žiūrovus pasimėgauti puodeliu karštos arbatos?

Dalia Mikoliūnaitė: Po spektaklio vaišinsimės mūsų rėmėjos – UAB „Nukas“ – dovanotomis ekologiškomis, specialiai kūdikiams ir maitinančioms mamoms pritaikytomis arbatėlėmis bei vandeniu.

Kur ir kada bus rodomas spektaklis „Arbatinukai“? Ar būtina registracija?

Spektaklis „Arbatinukai“ gruodžio 27 d., 10 val., bus rodomas „Teatriuke“, adresu Aukštaičių g. 6, Vilnius (Paupys). Registracija būtina, nes vietų skaičius ribotas! Registruotis galima telefonu 8 686 04 303 bei el. paštu info@teatriukas.lt.

Spektaklis taip pat bus rodomas sausio 27 d., 10  val., Small Size (Europos teatrų ir kūrybinių iniciatyvų tinklas patiems mažiausiems) dienų programoje, šalia kitų penkiasdešimties dalyvaujančių šalių pasirodymų.

Daugiau informacijos:

Dalia Mikoliūnaitė, tel. 8 686 04 303, el. p. info@teatriukas.lt

Aušrinės spalvos. Aušrinės Kurgonaitės kūryba

 

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinę Kurgonaitę svetainė menobangos.lt laiko savo autore. Publikuojame jos tekstus jau trečią kartą.

Aušrinė – Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijos III klasės mokinė – sėkmingai dalyvavo Lietuvos jaunųjų filologų konkurse. Jai sekėsi ir mūsų – Meno bangų – konkurse ,,Žvelgiu į Lietuvą“.

Savas stilius, savas požiūris, savi ieškojimai – taip galime apibūdinti Aušrinės bandymus.

AUŠRINĖS SPALVOS – kyla noras būtent taip pavadinti čia publikuojamą Aušrinės Kurgonaitės  kūrybinių bandymų (tartum rašytinių akvarelių) ciklą.

 

Apie mėlyną

Aš gimiau liūdnas žmogus. Gimiau sausį, kai viskas mirę, kai ir sniegas, ir dangus mėlynas. Kaip mano mėlyna siela. Nesijaučiu dėl to blogai, kad ir kaip sunku kartais būna, kad ir kaip – noriu to ar ne – kartais jautriai reaguoju į įvairias smulkmenas. Net kai stipriai mane nuliūdinti sugeba filmas, nepažįstamas senas vyras, ilgesingai žvelgiantis į tolį nuo tilto ar vidury didmiesčio ketvirtą ryto namo besivelkančios vienišos apgirtusios sielos.

Nemanau, kad liūdesio reikia baidytis. Iš esmės, nereikia baidytis nieko, kas nuoširdu. Yra žmonių, kuriuos esu mačiusi piktus, linksmus, įniršusius, bet niekada ‒ liūdnų. Nieko nekaltinančių, tik tyrai liūdnų. Ir iš dalies gaila. Nes liūdesy daug grožio. Nors skaudus, šitas jausmas daug tyresnis ir gražesnis už audringą pyktį. Kai nebebijai iš širdies, iki galo liūdėti, kažkas atsiveria, ir viskas ima rodytis kitaip. Labiau susitelki į detales ir imi pastebėti kitų skausmą. Ir jei tikrai prisileidi savą liūdesį, jautiesi kažkoks… brandesnis.

Gal žmonėms nereikia liūdesio, nes jis nėra ekspozicinė emocija. Kai juokiesi, visada atsiras, kas juokiasi kartu, kai pyksti, visada atsiras, kas pyks kartu su tavimi arba bent jau ant tavęs. O su liūdesiu lieki vienas. Jo žodžiais nusakyti beveik neįmanoma, ir tada nebelieka kam tavęs gailėtis. Lieki tu ir ilgesys tam, ko niekada neturėjai ir nepažinojai, lieka melancholija ir galvoje aidinti tyla, nuolatos spazmais suspaudžianti fiziškai. Gal tam reikia drąsos, aš nežinau.

Nereiškia, kad liūdni žmonės snobai ar nuobodos. Kaip tik jie juokiasi daug skaisčiau nei tie, kurie visada linksmi (ar bent apsimeta tokie esą). Jie pastebi tai, ko audringo kraujo žmonės nesugeba. Jie jautresni, supratingesni ir labiau rūpinasi aplinkiniais, bet už tai moka savo kailiu savotišką kainą – vis aplanko ir aplanko jausmas, kad tavo siela stiklinė ir kad viskas aplinkui sukasi, o tu tesi stebėtojas ir amžinai vienišas, nesvarbu, su kuo iš tikrųjų būtum fiziškai.

Bet mėlyna būna visokių atspalvių. Mėlyna gali priminti alyvas, kurių žiedeliai tyliai sprogsta pavasarį. Mėlyna gali priminti sodrios rugpjūčio nakties dangų, tokį, kuris atrodo toks švelnus ir ramus, kad norėtųsi jame paskęsti. Mėlyna būna visokių atspalvių.

Nusileidęs dangus. Neringos Dangvydės nuotrauka
Nusileidęs dangus. Neringos Dangvydės nuotrauka

Linksma

Man sakė, kad keiktis negražu ir negražu visiems rodyti vidurinius pirštus. Man sakė, kad nemandagu juoktis atlošus galvą, reikia santūriau. Man sakė, kad prie velykinio stalo negalima sėdėti su treningu. O man linksma. Daug laiko leidžiu viena. Bet linksma man ir vienai.

Man liūdna, kai pajuntu į sprandą kvėpuojančią grėsmę, kad gal niekada nesukursiu nieko, kas turėtų išliekamą vertę. Kai pasijuntu taip, lyg jau septyniolika metų kasčiausi vienoje vietoje. Bėgčiau ir niekur nenubėgčiau. Kai pradedu bijoti, kad aš nekaip rašau, nekaip fotografuoju, nekaip filmuoju, nekaip piešiu, nekaip groju, nekaip bendrauju, nekaip mokausi ir iš viso nekaip būnu.

Bet tulpės dygsta lauke šalia visą žiemą pragulėjusio tuščio jogurto indelio tarp geltonų žolių. Saulė šviečia, kai kada nebešviečia, ir man linksma. Gal vis dėlto užsivilksiu kokią suknelę, kad močiutės nepykdyčiau ir derėčiau prie margų kiaušinių. Bet juoksiuosi atlošusi galvą ir rodysiu vidurinius pirštus, jei tik norėsiu. Gal aš ir nesukursiu nieko reikšminga. Bet vis tiek tai darysiu. Nesustosiu. Nebent pati norėsiu, tik jei norėsiu, tai ir sustosiu. Bet dabar nenoriu. Ir man linksma.

 

Užeikite. Neringos Dangvydės nuotrauka
Užeikite. Neringos Dangvydės nuotrauka

Abejingumas mums neegzistuoja

Taurė gali būti tik pilna arba tik tuščia. Jei išgersi pusę, likusią pabaigsiu aš. Vakar vakare užmigau su Bukovskiu. Eilinį kartą many virė gyvenimas, ir eilinį kartą jis buvo toks išskirtinai neeilinis. Neprognozuojamas žvėris. Ir vakar jis mane dusino – vien dėl smagumo, jau seniai bebuvo taip daręs. ‒ Tu tik slepi baimę po ta energija. ‒ Puiku, kad tu geriau žinai. ‒ Visi desperatiškai ieško priemonių pabėgt nuo savęs. Kitaip patys save suėstų. ‒ Aš nebėgu nuo savęs, mes bėgam kartu.

‒ Kai vieną dieną nebeturėsi ką veikti, kai nebebus ką paimt į rankas, kuo užsiimt, tu būsi priversta likti su savimi. Ir tada suprasi, koks pasaulis supuvęs ir baisus, kokio mėšlo jis pilnas. Užgrauši save prisiminimais, ką turėjai padaryti kitaip. Kaltė tave suvirškins. ‒ Kai nebeturėsiu ką veikt, galėsiu ramiai numirti. Tai buvo vakaras, kai sekundę turėjau likti su savimi. Pameni, kaip kažkada nustūmei mane nuo dviračio, ir aš taip nusibrozdinau koją, kad, atrodė, tai buvo pats baisiausias skausmas, kurį man teko patirti? Aš irgi ne. Ir neprisimenu, kad būtum atsiprašęs. Skaudėjo žiauriai. ‒ Man nepatinka pirkti maistą „Maximoje“. Man nepatinka susitikinėti su tetomis, dėdėmis ir pasipūtusiomis pusseserėmis. Man nepatinka klausytis apie mokesčių reformas. ‒ Nes tada esi priversta būti mirtingąja, kaip visi žmonės. Nepatinka, kai užuot reiškusi savo intelektą, turi galvoti, ar užteks dviejų litrų pieno, ar ne? ‒ Nekenčiu tavęs. ‒ Myli mane. Nes sakau tau tiesą. Nervinausi. Grąžiau rankas. Nervinausi taip, kad tirtėjo kiekviena ląstelė. O, seniai taip bebuvo… Pasiilgau. Sadomazochizmas skamba taip poetiškai. Kažkada, kai šokinėjom ant tos kraštutinės ribos, pasakojai, kad gali matyti vien juoda ir balta. Bet tada tos spalvos susisluoksniuoja ir pagimdo visas kitas spalvas. Kol iki galo neišjausi juodos ir iki galo neišjausi baltos, apie geltoną gali nesvajoti. Jei kada nenorėsi, kad labai skaudėtų, skausmo likutį iškęsiu aš. Kad juõda būtų iki galo. Mainais už tai, kad išgyvensi džiaugsmą, kurio nesugebėsiu pakelti aš. Kad bálta būtų iki galo.

Turbūt būtų paprasčiau nemiegoti

Šianąkt aš sapnavau grupinę savižudybę. Mano sapnai nesveiki. Nesveikai ryškūs, nesveikai detalūs, išmušantys mane pačią iš vėžių, painūs, sudėtingi kaip ilgiausi filmai. Sapnuoju juos mažiausiai po tris per naktį. Kartais galiu kontroliuoti juos. Aš nesapnuoju simbolių, sapnuoju ištisas istorijas su savo kulminacijomis ir moralais. Sapnuoju ateitį. Sapnuoju tai, kas vėliau mane ištinka kaip dežavu, o paskui atsitinka realiai. Mano sapnai nesveiki, ir man tai patinka.

Mes buvome aštuoni. Patalpa keista. Tamsi, be langų, bet švari ir tvarkinga, sienos išklotos dailiomis plytelėmis. Viskas užpildyta sodrios mėlynos šviesos, sklindančios iš nežinia kur. Centre – apvalus baseinas, bet neįprastas, ne toks, kuriame galėtų irstytis pensininkai su plaukimo kepurėlėmis. Tas baseinas lyg skirtas ne maudymuisi, panašesnis į vandens talpyklą. Jo dugno nemačiau, vanduo atrodė labai šaltas. Jis irgi buvo apšviestas ir mėlynai raibuliavo. Aš žiūrėjau į žmones, išsirikiavusius aplink baseiną, o jie ilgai žiūrėjo į vandenį. Staiga be žodžių, tyliai, tik keliems neįspūdingiems pliuškenimams pasigirdus, nėrė į vandenį. Visi paniro ir išsirikiavo po metalinėmis konstrukcijomis, kurios kūnus suspaudė ir neleido pakilti į paviršių. Konstrukcijos – lyg specialiai paruoštos: tiek, kiek žmonių, aštuonios. Maniškė liko tuščia. Žmonės – visi jauni – išleido paskutinius oro burbuliukus. Jų veidai buvo keistai iškraipyti nedidelio bangavimo. Oda išblyškusi ir išdarkyta juodžiausių įmanomų jausmų, bet dabar veiduose – jokių emocijų. Jokių begarsių klyksmų. Jokios panikos. Pirmos merginos akys staiga sustingo. Jos tapo stiklinės ir vokai nebevirpėjo. Tada antro žmogaus. Ir trečio. Kai septintojo akys sustingo, aš apsisukau ir tyliai išėjau iš kambario, girdėdama vien ūžimą, tikriausiai vandens filtrų, ir savo žingsnių aidą. Įlipau į liftą ir pakilau kažkur į viršų.

Beveik sapnų motyvais. Neringos Dangvydės nuotrauka
Beveik sapnų motyvais. Neringos Dangvydės nuotrauka

Vėl sveikinamės

O, štai ir tu, labas vakaras! Ar derėtų sakyti „Labas rytas“? Matau, ką tik pabudai, ir tavo akys dar patinusios. Nebijok, joks patinimas neužgožtų jų grėsmingo grožio – lazdyno riešuto spalva, rodos, kiekvieną vakarą vis sodresnė, o joje skendinčius mėnulio atspindžius vis sunkiau atskirti, taip švelniai jie susilieja su tavo vyzdžiais. Bandau šypsotis, bet matau, kad neapgausiu tavęs, jauti, kokia netikra ir suvaržyta ši šypsena. Viskas gerai, niekur nebėgsiu, nešiepk dantų. Ir vėl nespėjau užmigti, iki tau ateinant. Bandau kasdien ir kasdien, man nepavyksta. Turbūt metas priprasti. Nepaliksiu tavęs vieno, nemandagu. Bet žinau, kad jei ir norėčiau palikti, jokiais būdais neleistum.

Matau, tu išalkęs, visą dieną miegojai ir nieko nevalgei. Negi nepamaitinsiu savo bendrakeleivio? Šiepi dantis ir nieko negaliu padaryti, kaip tik gūžtis ir trauktis. Tavo plaukai nemaloniai šiurkštūs ir tamsūs, stirkso sruogomis. Girdžiu, kaip nagai vis garsiau dunksi į grindinį ir sunkiai bematau aplinką. Ką gi, ir vėl mes – vienas prieš kitą, žiūrim vienas kitam į akis, ir pilnas paraudęs mėnulis nudažo mūsų veidus kruvino sidabro spalva. Žinau, ko atėjai. Nekantriai lauki ir neplanuoji niekur trauktis. Nusivelku suglamžytus marškinius ir mėnulio šviesoje pailga žaizda, einanti per visą pilvą, atrodo dar raudonesnė. Kraujas dar ne visiškai sudžiūvęs, skauda prisiliesti. Tavo išraiška staiga persimaino. Akys išsiplečia ir šoki prie manęs. Suleidi šaltus dantis į tą pačią žaizdą, kurią jau gilinai vakar. Juntu gilyn smingančias iltis ir nelieka nieko kito, kaip tik nukreipti žvilgsnį ir pakentėti – visai kaip poliklinikoje imant kraują. Pastebiu, koks tu susikūprinęs, kaip tirta tavo raumenys, kol maitiniesi. Kojomis įsispyręs į grindis, kurios nusėtos bet kaip išmėtytų daiktų. Mano kambarys – chaosas. Netyčia plaukuota koja ilgais nagais paspiri Bibliją. Nesuprantu, kaip ji ten atsirado, pastumta ji atsitrenkia į kuprinę, ir matau, kaip susiglamžo knygos puslapiai. Kuprinė nuvirsta ant šono ir tamsoje sužybsi karoliukas – tai juk apyrankė, kurią dovanojo mama. Apyrankė nukrinta ir išgirstu tylų dūžį – karoliukas buvo stiklinis. Tu atsitiesi ir susirauki. Nuo dantų varva kraujas. Šaižiai sustaugi ir šonu trenkiesi į spintą. Išbėgi pro duris spintai dar nespėjus nuvirsti, o aš sėdžiu ant žemės, atsirėmusi į sieną, ir žiūriu, kaip į šalis lekia dažų tūbelės, fotoaparatai, muzikos įrašai – viskas taip brangu ir taip be vertės. Spinta nuvirsta ir viskas jau sudaužyta.

Likau sujauktame kambaryje ir klausiausi, kaip nuo žaizdos laša šviežias kraujas. Mėnuo apšvietė mano veidą. Pažvelgiau į veidrodį ant sienos ir pamačiau save – sidabrinio raudonio nutviekstą, žiūrinčią į save lazdyno riešuto spalvos akimis.

Tarp blakstienų

 Snaigės krito lėtai. Pasiekusios žemę buvo iš karto palaidojamos pilkšvai rudame purve. Jokių ceremonijų. Man patinka gatvės žibintų šviesa. Ji oranžinė, švelni. Žibintai visi sustatyti tobulai vienodu atstumu. Visi identiški. Primerkiau akis ir nužvelgiau eilę žibintų, išrikiuotų palei tuščią, nuščiuvusią, duobėtą senamiesčio gatvę. Lempų spinduliai mano akyse vaiduokliškai ištįso į šalis. Nežymiai judinau akių vokus, ir atrodė, kad švieselės pinasi tarp mano blakstienų. Atrodė, kad man jau šilčiau. Taip ir ėjau – prisimerkusi ir nematanti nieko daugiau, tik oranžinį žaidimą. Kažin, kas dabar dedasi mano rainelėse? Kokia spalva išeina šiai oranžinei susimaišius su mano šaltu akių pilkumu? Turbūt murzinai rusva.

Palikai mane eiti vieną. Niekada nesu vaikščiojusi senamiesčio gatvėmis naktį viena. Nemalonu, nesaugu. Šalta. Bet ir niekada nebuvau pastebėjusi, kaip galima žaisti su žibintų šviesomis. Pasirodo, nėra jau taip baisu. Atleidžiu tau, kad išleidai mane vieną. Nepatikrinai, ar gerai užsivyniojau šaliką. Gal ir tu man atleisi. Per daug tylėjau, per daug šnekėjau. Tylėjau, kai norėjai, kad šnekėčiau, ir nesugebėjau patylėti, kai troškai tylos. Nemokėjau juoktis, kai reikėjo. Dabar visai suprantu, kodėl vieną vakarą nustūmei nuo stalo krašto mano mėgstamiausią puodelį ir parodei duris. Jokių ceremonijų. Atleisk man.

Kairėje išgirdau trinktelint duris. Šį garsą greitai pavijo batų trepsėjimas laiptais žemyn. Niekaip negalėjau įžiūrėti žmogaus ir greitai pamečiau jį iš akių. Bute išgirdau porceliano dūžį. Juodas šešėlis iššoko pro pirmo aukšto balkoną ir be garso nusileido į patižusį sniegą. Šis šešėlis neturėjo šešėlio. Išgirdau šnaresį už nugaros ir apsisukusi pamačiau dar vieną žmogystą – bėgantį be garso manęs link. Jam pralekiant pro šalį spėjau pamatyti šaltas, plieno spalvos akis. Padarų ėmė plūsti vis daugiau ir daugiau: jie bėgo iš parduotuvių, šokinėjo pro langus ir išnirdavo iš nežinia kur. Tai buvo begarsės žmogystos pilkomis akimis.

Staiga tos žmogystos puolė žibintų link. Priartėjusios jos ištįso ir ilgais juodais pirštais pagriebė po gumulą oranžinės šviesos. Visos vienu metu išsižiojo ir susigrūdo švelnius spindulius į savo bedvases burnas. Stojo visiška tamsa.

Smėlio spalva. Neringos Dangvydės nuotrauka
Smėlio spalva. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*. Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

Henrikas Algis Čigriejus
Henrikas Algis Čigriejus

Feci, quod potui, faciant meliora potentes*

Birutė Jonuškaitė kalbina Eglę Čigriejūtę

 

Henrikas Algis Čigriejus – reto dūšios skaidrumo kūrėjas. Grynuolis. Atsimenu jį kaip nepaprastai šiltą, linksmą, puikiai pašmaikštauti mokantį žmogų. Kiekvieną kartą, išvydusi jį ant Sąjungos laiptų su portfeliuku arba per petį įkypai permestu krepšiu (rankraščiams – Juk bet kurią minutę gali kas nors į galvą šauti. Man visąlaik atrodo, kad turi būti kitaip, nei parašiau – knygai ar lietsargiui), jausdavausi taip, lyg būtų užėjęs vienas iš mano vaikystės mylimiausių dėdžių, tuo labiau, kad Henrikas gimęs Vidugirių kaime, o Vidugiriai (žinoma, kiti) yra ir Punsko parapijoje ir juose tikrai gyveno mano dėdė Jonas…

–  Kaip gyvenimėlis, Henrikai?

– Beveik tobulas, vaikeliuk.

Aš žinojau, ko reikia, kad jis būtų visiškai tobulas…

Įžengęs į biblioteką paprastai skeldavo kokią sentenciją, lotyniškai. Kad ir Ars bene vivendi (menas gerai gyventi). Jam jos patiko. Mokėjo mintinai devynias galybes. Buvo ir Donelaičio „Metų“ užkietėjęs gerbėjas. Be jų – nė krust. Turėjo net kelis „Metų“ leidimus, ypač didžiavosi tuo su V. K. Jonyno medžio raižiniais.

Įsitaisęs fotelyje Rašytojų sąjungos bibliotekoje jis perversdavo naujausius leidinius: Litmenį, Šiaurės Atėnus, Nemuną ir kitus. Taip jis dažniausiai leisdavo laiką laukdamas kurio nors vaikaičio, mat buvo nepriekaištingas senelis, vedžiojantis juos tai į „Ąžuoliuko“ repeticiją, tai dar kur nors. Dažnai apie juos paporindavo visokių gražių gražiausių dalykų, kaip jie kalba, kaip auga, kaip senelį stebina. Henrikas buvo identiškas žmogus: to gerumo, atidos kiekvienam Dievo paukšteliui, vabalėliui, ir, žinoma, žmogui, užteko ne tik jo novelėse ir poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime – jo meilė artimiesiems mus žavėjo iki ašarų: jo švelnūs atsidūsėjimai, kai slaugė sergančią žmoną, kai nuolatos rūpinosi dukros Rūtos vaikais. Atsimenu, kai 2004 m. jam buvo paskirta LR Vyriausybės premija, mes juokais klausdavome: Henrikai, tai ką su ja darysite? O jis su ta savo šviesia šypsena, smagiai tūpčiodamas, mojavo rankomis: et, ar ilgam šuniui dešra po kaklu?  Išgaruos, nė nepastebėsiu, bet va, vieną dalyką tikrai nusipirksiu: tūplius. Pirksiu naujus tūplius.

Taip, tūpliai jau ne pirmos jaunystės, gal ir apsiaustas, ir švarkas, bet jis į tai niekada dėmesio nekreipė ir jie jie jam gėdos nedarė, nes tokios geros nuotaikos žmogui, amžinam Vieversėliui ( taip aš jį vadindavau, o jis pats save mielai priskirdavo žvirblių padermei) bet kokia apranga, pasak jo, „pasiutusiai“ tiko.

Tūplių Henrikas nenusipirko… Svarbesnių reikalų buvo – vėliau prisipažino.

Paskui jis užeidavo rečiau ir gyvenimo mudu jau „netobulindavome“ – sunkiai vaikščiojo, teko keisti klubo sąnarį, bet skųstis – o ne, šito tai mes neišgirdome nė karto. Sunkokai, vaikeliuk, bet krutu… – aukštais laiptais lipdavo vis lėčiau, dažiau stabtelėdamas.

Tos lemtingos savaitės pradžioje atėjo su visur jį lydinčia dukra Egle pasidžiaugti ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistu nauju jo novelių rinkiniu „Savi ir pažįstami“. Trumpai pakalbėjome, nors ir bandė juokauti, nors ir laikė rankoje šiltutę knygą, mačiau, nuotaika nebe ta.         Kai ta pati Eglė po savaitės penktadienį paskambinusi pranešė apie jo išėjimą, negalėjau patikėti – kaip šitaip, juk ką tik kalbėjomės, juk niekuo nesiskundė?

Ant Henriko ir jo žmonos kapo – du akmeniniai paukšteliai: viens aukščiau, kits – žemiau. Tikriausiai tie apdainuotieji žvirbliai – jau tokie čigriejiški, tokie iki graudumo mieli… Žentas skulptorius Rytas Jonas Belevičius nukalė.

Vieną lapkričio popietę kalbamės Čigriejų bute su dukra Egle. Ji nepaliauja kartojusi, kad geresnio tėvo už Henriką tikriausiai negali būti. Išsitraukia ir rodo man miniatiūrinį, iš pagaliuko išdrožtą, tą patį „antkapinį“ žvirblelį – visą gyvenimą jį rankinėj nešiojuos, kaip kokį brangiausią talismaną…

Miela Egle, kiek žinau, Jūsų tėtis jaunystėje norėjo dailininku būti, juk jis kai kurias savo knygas yra iliustravęs. 

Tėtį mudvi su seserim Rūta vadindavom Tivliu (sesers sumanytas terminas). Iš jo pasakojimų žinojom, kad jis nuo vaikystės labai gražiai piešė, bet išgirdęs, kad į Dailės akademiją labai didelis konkursas, net nebandė stoti – pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, kuri jam irgi buvo prie širdies. Vis prisimindavo, kaip moksleiviškoj jaunystėje abu su Regimantu Adomaičiu dalyvavo skaitymo konkurse: Adomaitis gavo I vietą už poezijos skaitymą, o jis irgi I – už prozos. Beje, tėvelis ir K. Binkio „Atžalyne“ yra vaidinęs, ir kituose Saločių mokyklos statytuose spektakliuose.

Jo pirmoji knygelė „Trys girtuokliai“, ne tik parašyta, bet ir iliustruota, kaip koks anekdotas nuolatos sklandė visoje giminėje, gaila, nesu jos mačiusi. Beje, jau sulaukęs vidutinio amžiaus tėvelis lankė piešimo kursus, yra sukūręs daugybę ekslibrisų, kuriuos piešė nuo jaunystės.

Tėtis turėjo ir labai gražų balsą, sudėtingiausias melodijas išraitydavo, bet… dainuodavo tik vienas, pvz. vonioje vystyklus skalbdamas ar migdydamas anūkus, o jeigu tik kas prisijungdavo, jei tik reikėjo su kokia kompanija – nuklysdavo į lankas. Man patiko dainuoti, todėl tėvai leido į M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau baigiau Muzikos akademiją (tuometę Valstybinę konservatoriją),  nuo 1982 m. rugsėjo dirbu su „Ąžuoliuko“ berniukais. Rūta – irgi čiurlioniukė, bet baigusi dailę, toliau studijavo Dailės akademijoje. Tuo jis labai džiaugėsi. Ypač jos piešiniais, kurių ne vienas puošia jo knygas, net ir tą paskutinę.

O kaip tėtis susipažino su mama?

Tėvelis rimčiau rašyti pradėjo studijuodamas Vilniaus universitete, o literatų būrelis, kuriame jis, žinoma, dalyvavo, rengdavo įvairius kūrybos vakarus. Kartą jie nuvyko į Kauno politechnikos institutą, ten jo pasiklausyti atėjo pusbrolis Genius su savo mergina – Leonida. Matyt jo kūryba taip giliai įstrigo Lionytei į širdį, kad jiedu jau ir nesiskyrė… Sutuokė juos monsinjoras Česlovas Krivaitis šv .Mikalojaus bažnyčioje 1958 metų vasario 16 dieną – slaptai, užsirakinus iš vidaus.

Lig šiol štai tėvelio kambaryje stovi sena, nubrozdintais kampais komoda – tėvų vestuvių dovana – pirmas jų  baldas. Ant jos galo mama įkalė vieną milžinišką vinį ir vieną paprastą kabliuką – anūkų Joniuko ir Emiliutės drabužėliams sukabinti…

Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16
Mamos ir tėvelio vestuvinė nuotrauka. 1958 02 16

Matau ant sienos gražų kaimo peizažą, ar tai tie legendiniai Henriko Vidugiriai?

Taip, tai jo tėviškė. Vieni gražiausių prisiminimų apie jį iš vaikystės – mūsų vasaros Vidugiriuose. Sodybą nugriovė per melioraciją 1980 m. Nuo to laiko iki 2013-ųjų į ten kojos nekėliau. Buvo pernelyg skaudu. O kol gyveno seneliai – Ramužių kolūkiečiai – ir mudviem su sese, ir tėtės sesers vaikams, ir jo dėdės Balio anūkams Vidugiriai buvo atostogų šalis. Ir daugiausia ten mums laiko skirdavo tėvelis. Jo kišenėje – visada lenktinis peiliukas, o po ranka – tinkama medžio šakelė – tuojau iš jos koks nors paukštelis, žmogeliukas ar lėlytė išdrožiama. Visi vaikai buvo apdovanoti. O kiek visokiausių vėliavėlių yra padaręs – visas smėlio kalnelis plevėsuodavo įvairiausiomis spalvomis. Tėtis buvo nuolatinis mūsų žaidimų dalyvis: ir su kamuoliu, ir slėpynių, ir badmintoną žaisdavom, bet ne šiaip sau, o vis su kokia nors linksma skaičiuote, pavyzdžiui, vieną, škotų liaudies dainelę vaikams, lig šiol atsimenu: Kurmelis štai, pilkasis štai, toks pilkas, pilkas kurmis štai. Ne toks gražus jis kaip matai, jis pilkas kurmis vien tiktai.

Dienomis žaidimai, kaimo darbų talkos, o vakarais, devintą valandą, pačiam kiemo vidury visu garsu įjungiamas tranzistorius – Vatikano radijas skambėdavo toli už vienkiemio ribų…

Su arkliuku.
Su arkliuku.

O kokios įsimintinos ir laukiamos buvo mūsų kelionės į Rygą. Man tai buvo stebuklų miestas su bokštais ir gaidžiais ant stogų. Kartais važiuodavom su visu sąrašu: močiutei ko nors ūkiško, seneliui būtinai strimelių reikėjo parvežti, o vaikams – „guotinių“, t. y. „karvučių“ – niekada niekur kitur tokių skanių saldainių nesu ragavusi. Užeidavom į Katedrą, landžiodavom po senamiesčio kiemelius, prisigalvodavom įvairiausių istorijų. Būtinai aplankydavom latvių Dailės muziejų. Atsimenu, kartą einant į autobusų stotelę (kokie trys kilometrai pėsčiomis nuo senelių sodybos iki Rygos plento) man batai nutrynė kojytes iki kraujo. Tai Rygos stotyje tėvelis surado kažkokią sportinių prekių parduotuvę, nupirko tokias pačias pigiausias gumines basketes, pleistrais apklijavo mano žaizdas, ir aš laiminga toliau keliavau.

 Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, pokarį, trėmimus?

Nuo pat vaikystės žinojom, kad mūsų tėvynė okupuota. Visą laiką jautėme: yra savi ir svetimi. Žinojome, kurioje pusėje stovime. Mama visą jaunystę slapstėsi, nes jos tėvai buvo išvežti į Sibirą, tik neakivaizdiniu būdu galėjo baigti vokiečių kalbą Pedagoginiame institute. Tėčio dėdė Petras buvo kelių ir tiltų inžinierius, vokiečių laikais Vilniaus lentpjūvėje turėjo aukštas pareigas, į Vidugirius atvažiuodavo juodu mercedesu – ne tik tėtei, bet ir viso kaimo vaikams tai buvo neeilinis įvykis. Sovietams artėjant, dėdei Petrui teko trauktis į Vakarus, apsigyveno su žmona Liuda Toronte.  Taigi puikiai žinojome, kad tik namuose galime atvirai kalbėtis apie viską. Mano ankstyvoje vaikystėje gyvenome  Muziejaus gatvėje (dabar Vokiečių 13–3) komunaliniame bute (kai virtuve ir tualetu bei vonia reikėjo dalintis su kaimynais), viename kambaryje sutilpo tėveliai, mudvi su sese, močiutė ir teta Grasiutė – senelio sesuo, bėgusi kartu su mama nuo Sibiro. Nakčiai močiutė išeidavo miegoti pas tėvų bičiulius į kitą butą, o Grasiutė pasiklodavo sudedamą lovelę bendrame koridoriuje.

Tais sudėtingais laikais mus visada palaikė tikėjimas. Atsimenu, kaip eidavom su Grasiute į šv. Mikalojaus bažnyčią. Tėvams – pedagogams nevalia buvo nė nosies įkišti į šventovę, bet mama mus kartais veždavosi į Kauną, o tėvelis ‒ 31 autobusu į medinę mažytę, jaukią Pavilnio bažnytėlę. Ten jis labai įdėmiai klausydavosi kunigo, berods, Aleksandro Končiaus žodžių ir vis sakydavo: jo pamokslui – penkios minutės, bet koks minties koncentratas! Arba keliaudavome su mama į Žvėryno bažnyčią. Tada, atsimenu, jau mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas vėlų sekmadienio vakarą traukia į  koncertą, kas į kiną, kas ‒ pas draugus, o mudvi su sese ir mama paslapčiom, patyliukais – į Mišias. Atrodė viskas net šiek tiek romantiška. Šalia to buvom nuvestos į visus įmanomus koncertus ir spektaklius; man ypač patikdavo senajame operos teatre.

Tėvai tikėjo, kad Lietuva bus laisva, bet nemanė, kad taip greitai. Mums buvo nuo mažens įskiepyta mintis, kad privalome dirbti tėvynei, nešt po šiaudelį savo krašto kultūrai. O kai prasidėjo Sąjūdis, nė vieno mitingo nepraleidom, visur dalyvavome, sausio 13-ąją visi buvom prie Parlamento, budėjom prie saugumo rūmų, kad bylų neišvežtų… Ir vėliau tėvelis vis ėjo ir ėjo, po pučo nuolatos su Juozu Apučiu prie laužų budėjo. Stovėjome ir Baltijos kelyje, o kai kalne atstatinėjo tris kryžius – jis dirbo kaip padienis darbininkas, cementą nešiojo – taip jam buvo svarbu prisidėti prie atgimstančios Lietuvos.

Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Tėvelis ir mama su Tomu Sakalausku, Baltijos kelio 10-mečio minėjimas. 1999 08 23. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Regis, ne savo noru ir į Kolegiją dirbti nuėjo…

Tėvelis studijų metais dėl savo maištingumo prisivirė košės: per Vėlines padėjo gėlių ant Basanavičiaus kapo. Operos ir baleto teatre kartu su kitais studentais kėlė triukšmą, kad administracija spektaklį „Faustas“, kuriame turėjo dainuoti iš lagerių grįžęs Antanas Kučingis, pakeitė į kitą – „Pilėnus“. Taigi jo charakteristikoje atsirado įrašas: dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Jam teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Čia humanitarinės disciplinos buvo ne pagrindinės. Iš pradžių lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau estetiką ir kultūros istoriją šioje mokykloje jis dėstė 42 metus. Kodėl išėjo? Visų pirma, nebesugebėjo visur suspėti: norėjo kuo daugiau laiko skirti anūkams. Bet pagrindinė priežastis – nusivylė auditorija: atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik verslo dalykais besidomintieji, kultūros istorija jiems, anot tėvelio pasičiuptos svetimybės, buvo „po barabanu“. Tačiau savo mylimą „techą“ lankydavo iki pat gyvenimo pabaigos, ypač bibliotekos „mergičkas“.

Jūsų tėtis niekada nesivaržė dėl titulų, premijų, nebuvo viešumą mėgstantis žmogus, atvirkščiai – tyliai ramiai dirbo savo darbą. Tačiau kolegos pastebėdavo ir labai vertino jo kūrybą, už ją yra pelnęs daugybę premijų. Kaip jis jas sutikdavo? 

Tėvelis buvo labai kuklus žmogus, kai jam paskirdavo kokią nors premiją, jis tarsi susigūždavo, tvirtino, kad yra vertesnių už jį: „Yra poezijos vyskupai, o aš… Žiūrėk, kokia čia ta mano eilėdara: kaip dviračiu per arimus…“ Skaudžiai išgyveno ir dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos – trejus metus iš eilės siūlomas, gavo tik ketvirtą kartą. Sielodavosi ne todėl, kad negauna, o todėl, kad kiekvieną kartą, kai buvo linksniuojama jo pavardė, jis patirdavo „konfūzą“… „Ir kam to reikia? Kartą negavau, ir gana, kam mane vėl siūlo?“ Niekada nenorėjo nešioti ir savojo Gedimino ordino Riterio kryžiaus. Tik du kartus mačiau tėvelį su tuo garbingu ženklu – tądien, kai jį jam įteikė Prezidentūroje ir 2012 m. vasario 16 d. vakariniame  koncerte filharmonijoje. Tiesą pasakius, jautėsi ne kaip, jam atrodė nepadoru savo nuopelnus viešai demonstruoti.

Tėtei visada atrodė, kad menas turi jaudinti žmogų, veikti jo protą ir širdį, literatūra – ne girto ar nevispročio sapaliojimas, o žodžio menas. Perskaitęs kokius kliedesius jis sakydavo, nieko aš čia nesuprantu ir negaliu komentuoti, neduok Dieve, reikėtų apie tokią knygą parašyti recenziją… Tačiau tai nereiškia, kad nesidomėjo ar nevertino jaunųjų rašytojų kūrybos – priešingai, visada domėdavosi, kartais pasakydavo, „ot, pasiutusiai parašyta“, reiškia, stipriai. O knygas skaitydavo labai atidžiai, su pieštuku pasižymėdamas, kas jam svarbu, ar su kuo nesutinka.

Knygos keliaudavo nuolatos (tėvelis visada užsirašydavo, kam kokią skolina) pas anūkus ir visos laiptinės vaikus, giminaičius, pažįstamus, draugus, bet dažniausia, tik klasika, tik tos – neaprašinėtos. Šiuolaikinių autorių su autografais ir savo pastabomis – neskolindavo. Gaila tik, kad kuo toliau vis mažiau galėjo skaityti – akys nusilpo. Dėl to labai sielojosi. Paskui ir rankos ėmė drebėti ir tas senstantis kūnas labai jį erzino: va, koks aš senas diedas, viskas iš rankų krenta… Arba valandų valandom ieškodavo kokios nors knygos ar kito daikto, kurį pamiršdavo, kur yra padėjęs.

Paskutinė užrašų knygelė.
Paskutinė užrašų knygelė.

Ar duodavo savo rankraščių Jums paskaityti? Ar tik jau išleistą knygą? Ir apskritai, kokius turėjo rašymo įpročius?

Viską visada rašė ranka. Kaligrafiškai, itin tvarkingai. Nuolatos turėjo po ranka užrašų knygelę, kurioje pasižymėdavo tam tikras mintis. Paskui iš jų gimdavo novelės ar eilėraščiai. Ilgą laiką perrašinėdavo savo rankraščius spausdinimo mašinėle, o paskui išmoko dirbti kompiuteriu. Taigi kokius dešimt pastarųjų metų jis dirbo naujoviškai ir labai džiaugėsi galintis ką tik nori, kada nori ištrinti ir vėl parašyti…

Skaityti rankraščius duodavo ir man, ir mamai, bet prieš tai būdavo juos po kelis kartus „numelioravęs“. Labai jaudinosi, abejojo savimi, vis manė, kad gal tai jau buvo kažkur parašyta, gal jis kartojąs kažkieno mintį ar siužetą. Labai atidžiai tikrindavo kirčiavimą ir, neduok Dieve, praleisdavo kokią nors klaidelę – ak, kaip paskui, pamatęs ją knygoje, sielodavosi. Kiek kartų būdavo: nubundu naktį, nes girdžiu, kažkas brazda, ogi matau – tėvelio kambaryje dega šviesa. Galvoju, gal bloga pasidarė, nueinu: sėdi žmogus lovoje žodynais apsikrovęs. Kai klausdavau, ką darai, pyktelėjęs atsakydavo: užsiimu archeologija. Žodynuose kasinėju. Ir ieško, tikrina, nes jam pasirodė, kad  kažkokia konstrukcija griūna ar gal barbarizmą praleido… Ir taip iki gaidžių – kol  įsitikins, kad jau viskas kaip reikia.

Ar tėtis rašė dienoraštį?

Taip, beveik visą gyvenimą. Be kūrybos didžiausias mums paliktas jo turtas – neparadiniai dienoraščiai – mūsų šeimos kronika. 1981 metais kurso išleistuvių proga gavo iš kooperacijos technikumo absolventų didelę knygą odiniais viršeliais, su baltais lapais. Ką su ja daryti? Nutarėm joje rašyti viską, kas nutinka mūsų šeimoje. Rašiau ir aš, ir mama, ir Rūta. Baigėm ją apie 1991 metus. Liko didžiulis visokiausių dalykų prirašytas, pripieštas ir priklijuotas albumas. Tikriausiai tada tėtis nutarė pratęsti šį darbą ir nuo 1992 metų pradėjo rašyti į plonus mokyklinius sąsiuvinius. Taigi dabar turim į metais sužymėtus tomus surašytą visą mūsų šeimos gyvenimą. Jeigu ką nors reikia prisiminti ar patikrinti – atsiverti Tivlio sąsiuvinį ir ten tvarkingai, kaligrafiškai viskas užfiksuota: kūryba, abejonės, politika, kada kur aš ar kiti šeimos nariai koncertavo, kada Joniukui pirmas dantukas išdygo, kada jis iškrito, kiek kurią dieną buvo laipsnių šalčio, kas įvyko Lietuvoje, kas pasaulyje, ir t.t.

20161127_173034

Neparadiniai dienoraščiai.
Neparadiniai dienoraščiai.

Ar tėtis turėjo gerų bičiulių, ar mėgdavo su jais pavakaroti?

Draugų ir bičiulių tėtis turėjo daugybę, bet keli  buvo ypač jam brangūs – tai Vladas Aleksandravičius, eruditas  ir geriausias pašnekovas visais klausimais, įdomiausių pobūvių su literatūriniais intarpais organizatorius. Kai dėdė Vladas (kitaip jo mudvi su Rūta ir nevadindavom) iš Žvėryno persikraustė į Žirmūnus, visai greta mūsų namų – ilgas valandas tėvelis su juo išeidavo pasivaikštinėti ir kalbėdavosi, kalbėdavosi… Kai Vladelis pasiligojo, kone kasdien skambindavo telefonu – vis reikėjo nors balsą išgirsti.

Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.
Tėvelis su Vladu Aleksandravičiumi. 2003 m. Kazimiero Strolios nuotrauka.

Nuo jaunystės iki pat senatvės stipriai bičiuliavosi su Tomu Sakalausku, su kuriuo praleido daug laiko, kai intelektualų pokalbį praskaidrina toks pat geras vynas. Kita brangi draugė dar nuo studijų laikų – Danutė Petkevičiūtė Labanauskienė – didelė širdies bičiulė, su kuria dalindavosi ne tik literatūros, bet ir  kitom gyvenimo šviesom ir abejonėm. Trijų draugių – Danutės, Nijolės Kinderytės ir mano mamos ratelį tėvelis buvo praminęs „Bermudų trikampiu“ – jau kai tarp šitų moteriškių, kartu švenčiančių savo vardines ir gimtadienius, pataikai, tai laikykis. Dar vienas ypatingas draugas – Lionginas Abarius. Jie vienas į kitą kitaip nesikreipdavo, tik juokais ‒ „ponas Lionginai“, „ponas Henrikai“. O juk buvo tarybiniai metai. Su dėde Lionginu kalbos būdavo irgi apie visą pasaulį. Tada ant stalo atsirasdavo šiek tiek atvėsinta ant lašinukų kepta plakta kiaušinienė su svogūniukais ir agurkėliais, koks „gramelis“, dažnai ir tėvelio mėgstamiausias gėrimas – alus. Alaus pasitaikydavo ir be regimos progos. Kai kartais mama dėl to  papriekaištaudavo, Tivlis atsakydavo: Lionyte, čia gi tik skystos miežinės duonos riekelė… duonos riekelė…

Su Lionginu Abariumi. Rankose - dar nenusistojęs alus, viena puta!
Su Lionginu Abariumi. Rankose – dar nenusistojęs alus, viena puta!

Vaikystės, jaunystės metais prisimenu, kad svečių būdavo, ypač svarbesnių šeimos įvykių metu. Kadangi mama gimus kovo 12 d., o tėtis – kovo 6 d., tai ji vis sielodavosi, kad tie gimtadieniai dažniausiai išpuola per Gavėnią – nei tu baliaus padarysi, nei pasilinksminsi. Ji sugalvojo suplakti abu gimtadienius į vieną dieną ir švęsti juos per Juozines – kovo 19 dieną. Linksma būdavo, ateidavo dailininkai Tarabildos, Gutauskai, artimesni giminės, kaimynai. Naujuosius irgi švęsdavom ne vieni. Pasitaikydavo svečių ir be jokių  progų. Tėvai daug bendravo ir su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku – mama jį pažinojo dar jaunystės laikais, juk ji – Klingaitė iš Vabalninko – taigi dažnai savo tėvų sodyboje su klieriku Kazimieru susitikdavo, jai jis buvo itin artimas žmogus. Po jo mirties labai pasigesdavo savo bičiulio. O su tėveliu monsinjoras yra nemažai kalbėjęs pasaulėžiūros klausimais, duodavo paskaityti puikių tarybiniais metais draustų knygų.

Rašytojų sąjunga – kaip antrieji namai, kur pilna „artimų dūšių“, kur buvo užsukama kone kasdien iki pat paskutinės gyvenimo savaitės. Man būdavo labai smagu, kai tėtis sueidavo su Vladu Braziūnu, kurį labai vertino ir mylėjo – kitaip, kaip tarmiškai abu nė nešnekėdavo. Ir su Kęstučiu Nastopka siejo ilgametė, toli gražu ne vien literatūrinė, draugystė.

Su tolimų studijų metų draugais ryšiai irgi visai nenutrūko, nors ir nebuvo tokie dažni. Artimiau pabendraudavo su dviem Juozais – Girdzijausku ir Vaitkum, telefonu – su Kaune gyvenančiu Leonu Gudaičiu ar Jonu Juškaičiu. O iš dar tolimesnių, Saločių mokyklos laikų, artimiausias ryšys buvo su Bronium Butavičium, su kuriuo laikas nuo laiko sueidavo „Alyne“…

Iš smagesnių prisiminimų vaikystės metais ypatingai išliko Sigito Gedos viešnagės:  Pasistato jiedu vynelio, pasipjausto sūrio, taurelė po taurelės – tuojau politinėm temom visokiausias kalbas varinėja, antitarybinius anekdotus tik žeria. Mama tuojau telefono aparatą pagalvėm, patalais apkloja, nes žinojo, kad yra klausomasi pokalbių. O mudvi su sese Rūta tik ir laukiam, kol bus pasiekta atitinkama kondicija ir Sigitas pradės dainuoti „akmens amžiaus lietuvių liaudies dainas“…  Tai buvo tokie pastūgavimai, ūbavimai be jokių žodžių, mama stebėdavosi, kaip kaimynai ištveria… Na bet mes juk gyvenam viršutiniame aukšte, kampiniame bute, tai gal pernelyg ir netrukdė tos dainos, niekada iš kaimynų nesam išgirdę pikto žodžio (o juk ir aš pianinu ilgas valandas grodavau, ir ne visada puikiai).

1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.
1957-ųjų gruodis, prieš Naujųjų sutikimą. Iš kairės: Dalia Tupčiauskienė, Aldona Minelgaitė-Vasiliūnienė, Juozas Tumelis, Jadvyga Maliauskaitė-Vaitkevičienė, Henrikas Čigriejus, Leonida Čigriejienė, Petras Dabulevičius, nežinoma draugę, Romualdas Tupčiauskas.

Kiek žinau, visa buitis Jūsų namuose tekdavo mamai, bet sakėte, kad ir tėtis rūpinosi kasdieniais pirkiniais…

Šiaip jau tėvelis maisto negamindavo, nebent pagelbėdavo mamai kokią daržovių sriubą išvirti. Pastaraisiais laikais, kai su tėveliu likome gyventi dviese, patalkininkaudavo ir man. Tos sriubos paruošimas anaiptol nepraeidavo be performanso: daržovės supjaustomos preciziškai smulkiai ir dailiai, o paskui ant pjaustymo lentos atsiranda nuotaikingas veidas: dideli ūsai, morkos nosis, putlūs skruostai – plyšk iš juoko. Ir tada Tivlis sako: dabar aš beveik kaip Valentinas (jo labai mėgiamas dailininkas Antanavičius), tik kad mano koliažas valgomas.

Iš Aukštaitijos tėvelis atsinešė dar vieną tradiciją: kopūstus žiemai raugti – tik vyrų darbas. Einam, būdavo, visi keturi į Kalvarijų turgų arba prie Minsko parduotuvės ir iš ūkininkų perkam kokias 12‒15 kopūstų galvų, parsinešam ir tuojau užverda darbas: tėtis įsitaiso kambario viduryje su didžiuliu peiliu rankoje ir pradeda čakšėti, beria druską, sutarkuotas morkytes, kmynų, spanguolių. O kad nebūtų taip nuobodu – įjungia televizorių. Atsimenu, kartą rodė latvių filmukus apie kiškius, tai Tivlis pareiškė, kad kopūstai šįkart būsią aukščiausios klasės. Ir visada tokie buvo: kieti, net gurgžda tarp dantų, nei per sūrūs, nei per rūgštūs. Mat jis juos ir „nubezdint“ meistriškai mokėjo, nesvarbu, kad kuriam laikui butas prasmirsdavo raugu…

Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.
Tėtis pjausto kopūstus. 1996 m.

Tėtis su mama visuomet sutarė? Ar jie buvo bendraminčiai esminiais klausimais, ar pasiginčydavo?

Esminiais gyvenimo klausimais sutarė absoliučiai, o šiaip suteikdavo vienas kitam daug laisvės, nes pasitikėjimas buvo visiškas. Mūsų tėvai gyveno taip, kad jiems niekada nebuvo nuobodu. Kiekvienas turėjo savų interesų, savus užsiėmimus, bet kartu palaikė namuose labai kūrybišką dvasią. Patys labai mėgo ir vertino teatrą – iš vaikystės prisimenu, kad į spektaklius eidavo ne tik Vilniuje, bet nuvažiuodavo ir į Kauno, ir į Panevėžio teatrus. Jau nekalbant apie literatūros vakarus rašytojų sąjungoje, Menininkų rūmuose ar jaukioje salytėje aktorių namuose. Namų buityje kartais būdavo sugalvojama ir kokia tradicija, pvz., per Adventą ir Gavėnią nevalgyti saldainių, tai ir nevalgydavom, rinkdavom į gražesnį maišelį. Jau daug vėliau, suaugusi, iš Prancūzijos parvežiau mamai skardinę saldainių dėžutę, ant kurios nupiešta žavinga senutė prancūzė. Taigi nuo to laiko jau ir mes, ir sesers Rūtos vaikai, saldainius dėdavom į tą „bobutę“. Atėjus šventėms jais su visais pasidalijam. Arba nevalgom penktadieniais mėsos, bet tai anaiptol ne koks griežtas, fanatiškas režimas. Tivlis tuomet juokaudavo: aš šitų  papročių nesilaikysiu, ką norėsiu, tą ir valgysiu… ir laikydavosi ne tik kad per Adventą ar Gavėnią, o visais metų penktadieniais. Labai mėgo kavą, arbatą su citrina, jau neminint alaus. Pastaraisiais laikais, suprastėjus sveikatai, kai tekdavo labai apgalvotai rinktis maistą, pats iš savęs juokdavosi: „Kas čia iš manęs beliko: kava – be kofeino,  alus – be alkoholio, o galva – be smegenų“.

Mama buvo labai giliai tikintis žmogus. Ji tiesiog žinojo – yra Anapusybė. Jos buvo prisakyta: palaidokite mane su tautiniais drabužiais, per šermenis gerai visus pamaitinkite ir kad man nė vienas ašaros neišlietumėt – aš eisiu pas Dievą. Toks tikėjimas – tikrai didžiulė Dievo dovana. Ji labai daug skaitė filosofinių religinių knygų, lankė kun. Eitvydo Merkio vedamą Biblijos nagrinėjimo grupę, Galilėjiečių bendruomenę. Jos optimizmo būtų užtekę pusei Lietuvos. Kaip mama keldavo nuotaiką savo draugėms, kiek jas guosdavo telefonu! Ji buvo gerų darbų malūnas. Atsimenu, sėdi vakare lovoje, žiūri pro langą ir sako: Vaikeli, kokia aš laiminga, nieks į mane nešaudo, žinau, kad esu laisvoje Lietuvoje, kuri yra Europos Sąjungoje, mano vaikai nenuėjo šunkeliais, turiu būrį gražių, protingų anūkų…

Niekada nesiskundė, kad likimas ją nuskriaudė, kad turi „tūkstantį ir milijoną“, anot anūkėlio Jonuko, ligų, kad dėl gripo komplikacijų mirė vienerių metų pirmagimis sūnelis Mindaugas. Jis ilsisi Rasų kapinėse, ant antkapio – tėvelio nupaišytu šriftu akmenskaldžio iškaltas užrašas…

Tuo tarpu tėtis buvo besiblaškantis tikėjimo kelyje: priartėjimai ir atsitraukimai. Abejonės. Buvo vienu metu sugalvojęs lankyti protestantų bažnyčią, tačiau ilgai ten neužsibuvo ir vėl sugrįžo į Katedrą ir šv.Jonų bažnyčią. O Psalmės ir Šventas raštas buvo ant jo stalo kasdien. Tačiau jis negalėjo pakęsti tam tikro rafinuotumo ar kai kurių kunigų „mandrysčių“. Jam reikėjo paprastų nuoširdžių apeigų. Negalėjo žiūrėti ir pamaldų transliacijų per televiziją. Jeigu transliuoji  šv. Mišias, tai ir rodyk altorių, o ne kokią bobulytę, kuri nosį krapšto, ar kokį žiovaujantį vaiką, ar labai jau „dvasingu“ veidu einantįjį komunijos, – sakydavo. Jei kurį sekmadienį tekdavo likti namuose, šv. Mišių transliaciją klausydavosi per radiją. Aš manau, kad nežiūrint tėvelio paburbėjimų, jis buvo tikrų tikriausias krikščionis, jautrus ir gailestingas žmogus. Baisiausiai sielojosi, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsirado šitiek benamių, tiek pamestų vaikų, užtat aukojo prašomas ir neprašomas, „vertiems“ ir „nevertiems“… Vargšų valgyklai „Betanija“ kaupdavo specialų vokelį, kurį laikas nuo laiko nunešdavo tos valgyklos darbuotojoms. Dar keli atskiri prieššventiniai vokeliai jo rašomajame stale būdavo pildomi gatvės vaikų dienos centrui, esančiam prie Visų šventųjų bažnyčios, o „SOS vaikų kaimui“ kas mėnesį nuo jo pensijos buvo nuskaičiuojama nedidelė sumelė.  Bet čia tai tik paprastoji veiksmo pusė – o kiek ant žemės gulinčių, po balkonais miegančių neaiškios kondicijos žmogelių jis yra kėlęs, nešęs, vedęs namo, skambinęs pagalbos telefonais, dalinęs lankstinukus su aniems naudinga informacija… Tiesą sakant, ir mane ne kartą į panašius „žygius“ yra įtraukęs. Mama juokais yra sakiusi „tu po mirties būsi pijokų patronas“.

Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.
Dainų šventės dalyvių rikiuotė Katedros aikštėje. 2009 m. Algirdo Rakausko nuotrauka.

Jau minėjote, kad tėčio kambaryje ilgą laiką gyveno anūkai: Jonukas ir Emilija. Paprastai vaikai būna arčiau močiutės, o šiuo atveju, atrodo, senelis daugiau jais užsiiminėjo.

Sesers Rūtos, kuri gyvena  Balsiuose, sūnus Joniukas lankė netoli mūsų namų esančią „Žiburio“ pradinę ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, taigi nemažą dalį mokslo metų laiko jam teko gyventi  pas mus – tėvelis lydėdavo į pamokas ir repeticijas. Kol Joniukas repetuoja, jis užeina į Rašytojų sąjungos biblioteką paskaitinėti spaudos arba sėdi muzikos mokyklos viename aukšte prie stalelio ir rašo – ne vienas apsakymas yra gimęs „ąžuoliukams“ bedainuojant kitame aukšte… Namuose Joniuko lovelė stovėjo prie senelio lovos, nes „tu močiute, šnypšti (suprask, miegodama), o senelis viską pasakoja!“ Nors iš tikrųjų močiutė buvo jiems iš radijo į kasetes įrašiusi visas Lietuvos aukso fondo pasakas, jau nekalbant apie maisto gaminimą, drabužėlių švarinimą ir nuolatinį bendravimą.

Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.
Su Joniuku ir Emiliute. 1997 m.

Po kiek laiko senelio kambary šalia Jonuko kaip kokia silkė išsitiesė dar viena lovelė – Miliutės, nes ir toji pradėjo eiti į „Žiburio“ mokyklą. Jau vėliau, Miliutei pradėjus mokytis Čiurlionio menų mokyklą (labai gražiai piešė) ir lankyti Katedros chorelį, tėvelis ją palydėdavo į vakarines repeticijas. Pasitinka ją senelis, ir abu keliauja namo, bet pakeliui „Einam leisti pi“, o tai reiškia – pinigų. Būtinai užeidavo į prie Čiurlionio mokyklos esančią kepyklėlę ko nors skanaus išgerti ar saldaus pyragėlio suvalgyti. Tiesą sakant, jie visur drauge žygiuodavo nenuobodžiai, kad ir į parduotuvę apsipirkti, eina ir melodizuodami traukia: pieno, batono, sviesto ir grietinės… priklauso, kokį sąrašą gavę iš močiutės. Tėvelis beprotiškai mylėjo anūkus. Jų juokingai ištarti žodžiai kaip mat prigydavo mūsų šeimoje, ir nors tie vaikai jau gerokai paaugo, taip ir liko jų, ypač Jurgiuko, „išradimai“: tėvelis šluostydavosi ne rankšluosčiu, o „slankstučiu“, ieškodavo ne flomasterio, o „moliastelio“.

Nors jauniausi sesers vaikai, Jurgis ir Benediktas, galų gale sulaukė puikios mokyklos Balsiuose ir jiems jau nereikėjo važinėti į centrą, bet senelių namai liko jauki ir šilta vieta. Kai šiais metais birželio 6 dieną Jurgis išgirdo, kad senelis dėl ne itin geros savijautos gali neatvykti į jo gimtadienį, nusiminęs pasakė: „Be senelio gimtadienis – tai ne gimtadienis…“ Nukėlė tą savo gimimo dieną, ir senelis atvažiavo (deja, tai  buvo paskutinis tėvelio balius).

Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.
Benediktukas ir Jurgiukas su seneliu parodos, skirtos H. A. Čigriejaus 80-mečiui atidaryme. Maironio literatūros muziejus Kaune. 2013 m. Zenono Baltrušio nuotrauka.

O šiaip jau tėtis ne tik savus vaikus paskutiniu metu vadindavo „tafėmis“. Tai mūsų kodinis žodis. Iš Rudyardo Kiplingo knygos „Kaip drugelis treptelėjo koja“ jis atkeliavo. Ten buvo smagi padauža, priešistorinių laikų mergytė Tafė ir, matyt, ji taip įkrito į atmintį, kad visi vaikai jam – „tafės“. Jie niekada jo neerzindavo – nei kieme, nei gatvėje, nei parduotuvėje. Jis buvo tikras tų „tafių“ draugas, sakydavo, kad geriausia jam su vaikais sekasi rasti bendrą kalbą. Gaila, kad specialiai vaikams nieko neparašė (sakydavo, kad vaikams rašyti reikia ypatingo talento), bet mano įkyriai prašomas yra išvertęs iš svetimų kalbų ar pats sukūręs tekstų užsienietiškoms vaikų  dainoms ar giesmėms.

 

Esu ne kartą girdėjusi, kad už tą jo atlapaširdiškumą ir mokiniai nepaprastai jį mylėjo. Neseniai radau internete vienos jo studentės 2014 m. rašytą atsiliepimą: „Pagaliau aptikau savo mylimiausio Dėstytojo pėdsakus internete. Eruditas kokių reta, Dievo apdovanotas ne vienu talentu. Daugumai profesorių iki jo toli toli… Praėjo 35-eri metai, o akyse vis dar stovi jo piešti kontrolinių darbų įvertinimai-linksmi arba ašaras liejantys žvirbliokai. Jis nerašydavo penketo ar dvejeto, bet piešdavo paukščiukus, kurie man būdavo labai panašūs į jo eilėraščiuose aprašytuosius žvirblius.“

Mes visi branginame prisiminimus apie šį išskirtinai šiltą žmogų, bet didžiausias, mums paliktas jo turtas – knygos. Atsimenu, kažkokia proga yra sakęs: „Aš norėjau, kad mano tekstai – ar eiliuoti, ar neeiliuoti – būtų kiek panašūs į namus, į kuriuos kitas žmogus nepabijotų ar nepasidygėtų užsukti. Nepykit ant manęs šalaputrio…“ Dažnai mums norisi užsukti į Henriko Čigriejaus namus, nes juose visada gera nuotaika, darna, meilė ir labai labai jauku. Kaip kokiame žvirbliokų lizdelyje.

 

* [sk. fecy, kvod potujy, facijant melijora potentes; lot.], padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią

Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley'u
Raimondas Butvila su žymiu pianistu Alexanderiu Paley’u

Apie teatro padaužą – apie jo smuikininko dalią 

Su smuikininku, pedagogu Raimondu Butvila kalbasi svetainės www.menobangos.lt  redaktorius Marius Kraptavičius

Raimondai, gimei Šiauliuose. Papasakok apie vaikystę, savo aplinką, Tave supusius žmones.

Aš gimiau Šiauliuose, bet nuo pat mažens gyvenau Vilniuje – ten dirbo mano tėvai (tėtis Česlovas, ekonomistas, tuometiniame Valstybiniame plano komitete, o muzikologė mama – Radijo komitete). Buvau normalus berniukas, draugavau ir išdykavau su kiemo vaikais. Noriu pasakyti, kad nuo labai ankstyvo amžiaus mano mama pradėjo mane vedžiotis į Operos ir baleto teatrą. Man ten labai patikdavo. Aš per pertraukas lakstydavau po tą lenktą koridorių (tada teatras dar buvo Basanavičiaus gatvėje) su savo nuostabiu draugu, dabar kompozitoriumi ir pianistu Ričardu Biveiniu. Jo mama, žymi pianistė Halina Znaidzilauskaitė, Ričardą irgi atsivesdavo į spektaklius. Puikiai atsimenu dainininką tenorą Kiprą Petrauską. Jis visada sėdėdavo pirmoje eilėje, pirmoje vietoje, o jo kišenėse visada būdavo saldainių tokiems padaužoms kaip mes. Nesu praleidęs „Sevilijos kirpėjo“. Man spektaklis taip patiko, kad po trijų kartų jau dainavau pagrindines arijas, o po metų mintinai žinojau visą operą. Iš Italijos grįžęs Virgilijus Noreika  taip sudainuodavo I veiksmo kavatiną, kad net aš, ketverių metų vaikas, užsiklausydavau. Dar jaunas ir žavus Eduardas Kaniava, Elena Čiudakova, Rimantas Siparis (nepamiršiu, kaip jis išeidavo į sceną su dešrele II veiksme). Manau, tai buvo labai svarbus veiksnys, kad visam gyvenimui pamilčiau Muziką.

Pirmieji bandymai.
Pirmieji bandymai.

Kada ir kaip smuikas pateko į Tavo rankas? Kas pirmasis mokytojas?

Kadangi mintinai dainavau visą „Sevilijos kirpėją“, tėvai nutarė pradėti mane mokyti muzikos, kai man sukako penkeri. Bet padarė klaidą ir atidavė mane į nepatyrusių studentų rankas. Konservatorijoje buvo disciplina, vadinosi „pedagoginė praktika“, ten studentai ruošiami dirbti pedagoginį darbą. Tai aš buvau tas bandomasis triušis, patekau pas nepatyrusį studentą ir iš pradžių buvau neteisingai mokytas.

Vėliau mokeisi M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Kokie prisiminimai? Tavo įsimintini mokytojai – kas jie?

Visų pirma norėčiau paminėti pirmąjį smuiko mokytoją Kazį Kristapavičių. Jis nuostabus pedagogas, „ištaisęs“ mane po „pedagoginės praktikos“ eksperimento ir paklojęs pamatus siekti smuiko meno aukštumų. Norėčiau pabrėžti, kad mokantis bet kokiu instrumentu, labai svarbu teisingi pagrindai, be jų techniniai uždaviniai paprasčiausiai neįveikiami. Nuo šeštos klasės mokiausi pas profesorių Eugenijų Paulauską. Galima būtų parašyti romaną apie šią nepakartojamą asmenybę, bet aš apsiribosiu pasakydamas: esu be galo dėkingas likimui, kad mūsų keliai susikirto.

9-oje klasėje.
9-oje klasėje.

Papasakok apie savo studijas Lietuvos valstybinėje ir Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijose.

Valstybinėje Lietuvos konservatorijoje mokiausi pas Eugenijų Paulauską, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje pas Valerijų Klimovą. Tai buvo „juodo darbo“ laikotarpis. Dirbdavau nuo ryto iki vakaro, ruošiausi koncertams, konkursams. Kitaip sakant, kaupiau kūrybinį kapitalą ateičiai.

Esi dalyvavęs ne viename konkurse, kaip sekėsi?

Dar būdamas mokinys, dalyvavau vaikų konkurse Čekoslovakijoje, kur laimėjau I vietą, dalyvavau respublikiniuose, regioniniuose ir Sovietų Sąjungos konkursuose. Visur sekėsi tikrai gerai.

Lietuvoje Tavo smuikininko karjera, regis, klostėsi įspūdingai: tapai Lietuvos muzikos akademijos dėstytoju, griežei Lietuvos valstybiniame kvartete, Valstybiniame simfoniniame orkestre, Lietuvos kameriniame orkestre. Ko trūko?

Po mokslų mano profesinis gyvenimas tikrai buvo labai turtingas. Nežinau, ko galima būtų norėti dar.

Tad kas paskatino išvykti į Venesuelą? Kaip ten klostėsi smuikininko ir pedagogo karjera?

Į Venesuelą mūsų šeima išvyko dėl gryno atsitiktinumo. Prie to prisidėjo šviesios atminties diplomatas Vytautas Dambrava. Jo darbo rezultatas – Lietuvos ir Venesuelos kūrybinio bendradarbiavimo sutartis. Lietuvos menininkus pakvietė ypatinga asmenybė, žymiojo orkestrų judėjimo „El Sistema“ įkūrėjas Jose Anatonio Abreu. Aš mokiau minėtos sistemos smuikininkus, grojau kaip solistas su praktiškai visais Orkestrų sistemos simfoniniais orkestrais. Taip pat buvau nuostabaus smuikininko – pedagogo (Otakaro Ševčíko ir Carlo Flesho mokinio) Emilio Friedmano Colegio muzikinis direktorius.

Grįžote į Lietuvą, man regis, po aštuoniolikos metų. Kas per tą laiką čia pasikeitė? Kokios permainos pradžiugino, o gal kas liūdina?

Tikrai – grįžome po aštuoniolikos metų. Esame laimingi ir gyvename realybėje, kurią turime. Per tą laiką pripratome gyventi ten, kur gyvename, ir negalvoti, kas būtų, jei gyventume kitoje vietoje. Taip ir dabar: esame laimingi Lietuvoje ir stengiamės, kad viskas būtų kuo geriausiai.

2010-ųjų Kalėdos.
2010-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.
2013-ųjų Kalėdos.

Atskleisk savo kūrybinius ir pedagoginius planus.

Šiuo metu esu labai patenkintas, dirbdamas Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje, esu profesorius ir styginių instrumentų katedros vedėjas. Mūsų akademija turi savo specifiką, stengiamės ruošti kuo aukštesnio lygio profesionalus, o Kaunas vertas turėti aukščiausio lygio meną – jo kūrėjais taps mūsų absolventai.

Papasakok apie savo šeimą. Kas jie, artimiausi Tavo žmonės?

Mano žmona Rūta Railaitė, buvusi puiki balerina, dabar Nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės direktorė. Sūnus Šarūnas ‒ inžinierius, šešerius metus dirbo Švedijoje, dabar persikėlė į Barseloną. Dukra Gailė šiais metais baigė LMTA Aktorinio meistriškumo studijas pas Oskarą Koršunovą, jau dalyvauja šio žymaus režisieriaus spektakliuose.

Ačiū, Raimondai, už pokalbį. Ir už tai, kad noriai dalyvauji ,,Meno bangų“ projektuose – ačiū.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mūsų keisčiausi, rečiausi, vieninteliai žvilgsniai

Pro drevės langą. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pro drevės langą. Ričardo Šileikos nuotrauka

Mūsų keisčiausi, rečiausi, vieninteliai žvilgsniai

Apie trečiąjį konkursą ,,Žvelgiu į Lietuvą“

Svetainė www.menobangos.lt didžiuojasi ir džiūgauja, kad yra skaitoma, regima, aptariama.

Mūsų konkursas ,,Žvelgiu į Lietuvą“ sulaukė keliolikos gimnazistų rašinių. Gaila ir liūdna, kad kai kurie autoriai konkurso sąlygų lyg ir nesuvokė. Burbėti, zirzėti, nervintis ‒ tai ne publicistika, ne eseistika, ne rašymas.

Laukėme žvilgsnių, savyje talpinančių jausmus, norus, gyvensenos keistumus,  skirtingų kartų dermę ar nedarną.

Laimei, jų sulaukėme, juos atradome.

Publikavome keturis rašinius – jie iš tiesų verti svetainės www.menobangos.lt lygmens.

Konkurso rašinius aptarė, vertino du žmonės: rašytoja Neringa Dangvydė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Gabrielius Zaveckas.

Abu vieningai išrinko pirmąją konkurso laureatę. Ji – Gintarė Vydmantaitė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientė. Komisijos nariui Gabrieliui Zaveckui itin imponavo Gintarės ironija, dar labiau – jos turtingas žodynas, vaizdinga kalba.

Gintarė Vydmantaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Vydmantaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai suskaičiavome komisijos skirtuosius pažymius, tai paaiškėjo, kad kitos trys konkurso dalyvės ‒ trys įdomios autorės – jų, tų pažymių, surinko po lygiai.

Klaipėdietė Salvija Stončiūtė (dabar jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė), Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija), Evelina Matulevičiūtė (Rūdiškių gimnazija) yra mūsų konkurso prizininkės.

Sveikiname Gintarę, Salviją, Aušrinę, Eveliną.

Visada lauksime jų rašinių – jų kūrybinių bandymų.

Konkurso laureates ir komisijos narius apdovanos mecenatai: leidykla ,,Gelmės“ ir  Lietuvos nacionalinė filharmonija.

Savo dovaną – už ieškojimus, už keistumą, už savastį – Salvijai Stončiūtei skiria rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Pažadame, kad www.menobangos.lt banguos ir šiais, ir kitais metais.

Ar banguosite, mūsų rašytojai, mūsų skaitytojai, kartu ir drauge?

Pagarbiai,

Svetainės www.menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU