Jurga Žąsinaitė. Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu

saukst

Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu

Jurga Žąsinaitė

Rimantas P. Vanagas ir 79 pasakotojai. Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai. Vilnius: Petro ofsetas, 2019, 280 p.

Susidomėjimas šiuolaikine tautosaka, pastanga geriau pažinti moderniojo folkloro ypatumus ir išsiilgimas nuotaikingo, šviesaus pasakojimo paakino atsiversti šią vasarą pasirodžiusias prozininko, poeto, žurnalisto, vieno produktyviausių Lietuvos rašytojų, anykštėnų anykštėno Rimanto Povilo Vanago ir 79 pasakotojų išporintas vingraus gyvenimo istorijas. Kaip nurodoma rinktinės Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai anotacijoje, į knygą buvo sudėti 20 metų rinkti Anykščių krašto gyvenimo epizodai, kuriuos būtų galima įrašyti į dar gana kuklų mūsų naujoviškosios tautosakos archyvą. Pasakojimai iš ypatingos (pirmiausia šio straipsnio autorei) vietos ‒ literatūros, vyno sostine, Aukštaitijos perlu vadinamų Anykščių. Greitu laiku, matyt, prigis ir kitas, iškiliausių Lietuvos rašytojų gimtinę įvardysiantis pavadinimas ‒ Lėtas pasaulio miestas. „Anykščių krašto dienoraštyje“ (https://www.kulturos-miestas.lt/lt/anyksciai-dienorastis) skelbiama, kad „2019 m. pradedamas įgyvendinti Anykščių rajono savivaldybės 2019–2025 m. plėtros plano priemonės bei vizijos tikslų siekimas. Vienas iš tikslų – Lėtas miestas.“ Čia pat rasime ir detalesnį paaiškinimą, kaip siekti tokio miesto statuso: „Norint oficialiai tapti Lėtuoju miestu, „slow“ (angl. lėtas) ritmu gyventi ir tvarkytis, būtina prisiimti per 50 įsipareigojimų, tokių kaip triukšmo, taršos ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propagavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų erdvių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir pan.“ Nors, regis, žalioj ramybėj skendintys Anykščiai su didmiesčių skuba mažai ką bendra ir taip turi, bet prisijungę prie tarptautinio „Cittaslow“ (it. – angl. – lėtieji miestai) tinklo veikiausiai taptų dar ramesni ir sykiu patrauklesni.

Buvęs, esamas ir būsimas Anykščių bei anykštėnų patrauklumas bei žavesys vaizdingu, taikliu žodžiu liudijamas ir aptariamuose, nūdienos tautosakai priskirtinuose Šaukšto jubiliatui pasakojimuose. Beje, dera pripažinti, kad šiuolaikinės tautosakos samprata kelia nemažai abejonių ir klausimų, mat daugelio mūsų supratimas, kas laikytina tautosaka, remiasi tradiciniu apibrėžimu: „tautosaka ‒ žodinė ir muzikinė liaudies kūryba.“ Net ir folkloristų moksliniuose darbuose kol kas nėra aiškiai nurodyti esminiai moderniojo folkloro ypatumai. Pasitelkiant lyginamuosius, analitinius tyrimų metodus, yra mėginama gretinti vadinamąsias šiuolaikines sakmes, šiuolaikinius pasakojimus ar gandus su mitologinėmis sakmėmis bei tikėjimais. Taip siekiama įrodyti, ar pagrįstai šiuolaikiniai žodžiu, raštu ir vaizdu plintančios tautosakos kūriniai laikytini folkloru.

R.P. Vanago užrašytus, paties sukurtus ar atkurtus linksmus anykštėnų nuotykius priskirti šių dienų tautosakai leistų rinktinės daugiaautorystė ir kartais nevengiamas pateiktų kūrinėlių anonimiškumas (atkreiptinas dėmesys į tai, jog individualaus autoriaus nebuvimas yra vienas iš tradicinio folkloro bruožų). Šmaikščias, lengvai įsimenančias istorijas pasakoja Anykščių krašto kultūros darbuotojai, muziejininkai, Siauruko veteranai, žvejai, medžiotojai, taksistai ir kt.

Liaudies kūryboje gvildenamos ne tik amžinosios gyvenimo tiesos, vertybės, bet ir savitai aiškinamos tam tikro laikmečio aktualijos. Intensyvus gyvenimo tempas tiesiogiai veikia ir šiuolaikiniam folklorui priskiriamus pasakojimus, gandus, naująsias sakmes. Tai atsispindi ir anykštėnų istorijose. Vaizdžiai ir įtikinamai laikmečio realijos perteiktos R. P. Vanago pasakojime (stlistika, retorika primenančiame padavimą, sakmę) „Anykštėnų pokštas, arba kaip sudrebinti Lietuvą?“:

Net aiškiaregiai, net sukčiausi politikai su visais padėjėjais nebenumanė, kas dar galėtų sukrėsti stora oda apaugusį, t.y. suvakarėjusį lietuvį, suvienyti tautiečius bendram tikslui?.

Ir tada anykštėnai žiebė siurprizą. Praretinę ir taip jau skystą šilelį, iš metalinių sijų ir pinučių surentė Lajų taką su apžvalgos bokštu. Kad visi visi, jauni ir seni, galėtų iš arti pasižiūrėti į medžių viršūnes, į akį glostantį Anykščių kraštovaizdį. Tiesa, anksčiau iš tokio aukščio guvesni pašventupių berniokai žvalgėsi kada panorėję – žinoma, prieš tai įsliuogę į augesnį medį…

Lyg kas kūju vožė Lietuvai per širdį! Sudrebėjo žemė, pašėlo laikrodžių rodyklės – išaušo nauja era! Lajų takas! – skambėjo dar garsiau nei Mieželaičio žmogus… (p. 14)

Komiškos, neretai kiek apmaudžios nūdienos realijos sudėtos skyrelyje „„Norfos“ atradimai“. Pastabūs, kalbingi pasakotojai čia atskleidžia ne tik asmeninį požiūrį įvairiais klausimais, bet ir  iliustruoja gyvenamojo meto mąstymo stereotipus:

„Norfoje“ stoviniuoja eilutė prie mėsos. Pardavėja, žinoma, laksto aplinkui apskritą prekystalį ir šiuo metu darbuojasi kitoje pusėje. Du pirkėjai susižvalgo, vienas sako:

– Kaip ir visur: žmogaus nėra, tik mėsa! (p. 9)

Skaitant Šaukšto jubiliatui istorijas kyla ūpas, giedrėja mintys, atslūgsta įtampa. O juk tokia ir yra šmaikštuolio misija ‒ ne tik prajuokinti, bet ir išlaisvinti iš įtampos, išdrįsti įvardyti tai, ką dauguma nutyli. Sigmundas Freudas, tyrinėdamas žmogaus gebėjimą ir poreikį juokauti, pastebėjo, kad juokavimas padeda išsilaisvinti iš visuomenės nustatytų normų ir standartų, laisvai kalbėti draudžiamomis temomis, taip patiriant katarsio efektą. Pastarąjį teiginį iš dalies galėtų iliustruoti šiuolaikiniai anekdotai, kuriuose itin atvirai, net tiesmukiškai pajuokiami aukštesnio socialinio sluoksnio asmenys, demonstruojamas nepasitenkinimas valdžia, apskritai hierarchine sistema. Komiškumui ir sykiu nepakantumui sustiprinti pasitelkiama ne tik ironija, sarkazmas, bet ir agresija, absurdo elementai. Išvardytų dalykų nerasime anykštėnų nuotykiuose. Ir ne todėl, kad politinių, socialinių temų vengiama, bet todėl, kad į jas žvelgiama iš kitos, pozityvios, sakytume, atlaidžią šypseną keliančios perspektyvos. Šit kaip supratingai anykštėnas J. P. pasakoja apie „Gamtos priklausomybėj“ besidarbuojantį Anykščių merą:

Nekantrus lankytojas, savivaldybės mero priimamajame neradęs sekretorės, įsiveržia į mero kabinetą. Šis palinkęs prie kompiuterio. Lankytojas spėja akimi užgriebti, kad meras žaibiškai pašalina nuo ekrano vaizdą su gėlytėmis.

Nieko keista: visi žino, kad meras – gamtininkas, o su gamta, kaip sakoma, nepasiginčysi!

Lankytojas atkalba savo litaniją, meras – savo atsakomąją. Lankytojas atsisveikina, išeina iš kabineto – ir staiga atsimena dar ne viską pasakęs. Vos įkiša galvą atgal – meras vėl bežiūrįs į savo gėlytes… (p. 60)

Mėgaujantis nuotaikingais Šaukšto jubiliatui pasakojimais, skaidrėja ne tik nuotaika, bet ir tenkinamas žingeidumas, plečiamas akiratis. Ne vienoje humoro fenomeną (kaip vieną iš fundamentaliausių kultūros apraiškų) analizuojančioje psichologinėje studijoje pažymima, jog gebėjimas juokauti reikalauja nemažo pasitikėjimo ir intelekto. Čia prisimintinos ir istorikės Raimondos Ragauskienės, tyrinėjusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės juokdario paveikslą, įžvalgos. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad Žygimanto Senojo dvare tarnavę juokdariai buvo ne tik raštingi, bet ir „grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gaudėsi užsienio realijose, kaip penkis pirštus pažinojo dvaro gyvenimą. Žodžiu, iš tiesų jų tarnybai reikėjo būti viskuo, visur ir žinoti viską.“[1] Žinios, išmintis, sąmojis būtini ir šių dienų „juokdariams“. Juokaujant informacija adresatą pasiekia daug greičiau, yra lengviau priimama ir įsimenama.

Legendinius Anykščius, čia įsikūrusius muziejus lankantys mokiniai, jų mokytojai, tėveliai galėtų nemažai išmokti kad ir iš muziejininkų prižiūrimos „viralinės“. Joje verda, kunkuliuoja ir „Klėtelės siurprizai“, ir „Šaunūs klausimėliai“, ir „Šaunūs atradimai“:

Vedasi mokytoja savo pradinukus prie klėtelės ir garsiai skelbia:

− Štai ir atvažiavome prie garsiosios Baranausko klėtelės. Čia ir yra tas Laimės žiburys, kuris šviečia mūsų širdims! (p. 19)

…Muziejininkė vaikų klausia (o mokiniai jau nemaži, septintokai):

− Antanas Žukauskas − vardas ir pavardė, o kas yra Vienuolis?

− Specialybė, − atsako mokiniai. (p. 21)

Apžiūrinėdami Vienuolio namuose pintus baldus, lankytojai garsiai pareiškia:

– Nu šitie baldai tai tikrai iš bendriko! (p. 23)

Tarp anekdotams prilygstančių pasakojimų skaitytojas ras ir juodojo humoro tekstų, kartais primenančių baugias lietuvių mitologines sakmes. Antai jurzdikiečių moterų papasakotoje istorijoje atskleidžiamos Jurzdiko koplyčios paslaptys. Sužinome, kodėl pastato rūsiuose vaidenasi. Pasirodo, …koplyčios rūsiuose palaidota Burbiškio dvarininkų Venclovavičių giminė, rūsyje dar palyginti neseniai gulėję karstai, kaukolės… (p. 83)

Surimtėti verčia kraštotyrininko, fotomenininko Aloyzo Janušio pasidalintas „Mistiškas interviu“ su rašytoja Brone Buivydaite, kuri „buvo linkusi prie mistikos, sapnų aiškinimo“:

Bet vos tik pasidedu aparatėlį ant stalo, rašytoja klausia:

– O kas čia?

– Labai gudrus daiktas! Įrašysiu jūsų pasakojimą, balsas bus kaip gyvas!

Rašytoja nenudžiugo, pagalvojo, pagalvojo – ir sako:

– Aš užčėravosiu, ir nieko tau nesigaus… (p. 90)

Kažin koks lengvas graudumas spusteli, perskaičius Algimanto Baltakio prisiminimus apie žmonai Sigitai gimtadienio proga dovanotas eiles, nors tąsyk jai labiau reikėjo kojinių… Betgi atslūgus liūdesiui, vėl suskalambija kažkurio anykštėno juokas, „toks truputį mefistofeliškas, o kartu ir labai nuoširdus, užkrečiantis“… Juokas ‒ dovanai, susikalbėjimui ir supratimui. Juokas, beldžiantis taikos šaukštu.

[1] Raimonda Ragauskienė, “Dvaro juokdario „institutas“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje ‒ XVIII a. pradžioje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 4, 2011, p. 267.

Neringa Mikalauskienė. Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

20190620_193317

Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

Neringa Mikalauskienė

„Nida visada yra Nida. Įkvepi gaivaus pušų ir jūros oro, pereini pamariu, akimis apkabini smėlio kalvas, vakarais, pasilypėjęs ant senųjų kopų, nulydi jūron grimztančią saulę arba rytais pasitinki ją, kylančią iš už marių, ir… pasijunti ramus. Tu namie.“ ‒ V. Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Į Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą Nidoje važiuoju padirbėti. Man reikia jūros. Jos erdvės, jos kvapo. Ir vienumos, kad atsirastų istorija. Arba ‒ vertimas. Šiuokart vežuosi Marko Roger romaną Grégoire et le vieux librairie („Gregoiras ir senasis knygininkas“). Tai bus šeštoji mano išversta knyga. Dvi paskutiniąsias įsimetu padovanoti centro bibliotekėlei ‒ kol kas tai tik kelios lentynos bendrosiose patalpose (šis centras atvėrė duris tik 2018-aisiais). Didžiuodamasi paduodu jas administratoriui. Jis nudžiugęs deda į lentynas ir lyg tarp kita ko tarsteli: „Ir aš esu knygą išleidęs… gal norite pavartyti?“

Žinoma, noriu.

Virginija Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Tyrinėju nuotrauką ant viršelio. Lyg ir tas pats ‒ administratorius. Veidus įsidėmiu sunkiai, net jei žmogus kasdien šmėžuoja man prieš akis. Dėl to kartais jaučiuosi lyg skęsčiau. Bandau įsidėmėti pagal eiseną, gestus, kalbėjimo manierą… Lengviau, kai matau žmogų „jo aplinkoje“. Vertėjų ir rašytojų centro administratorius ir dvasininkas ‒ vienas ir tas pats asmuo?.. Staiga ima ryškėti dėlionės detalės. Smulkmenos, bet… Pasisiūlė paimti mane nuo Nidos stoties, nors kaip administratorius neprivalėjo. Atvežęs su pasididžiavimu mostelėjo į vėtrungę: štai, šiemet pastatėm, juk Nidoje be vėtrungės namai ‒ ne namai! Ir: „Svajoju čia dar ir kavos aparatą pastatyti, už aukas. Gal suaukotų apsistojantieji po eurą ar du, kaip manot?..“ Šypsausi, nes taip šiltai, ne valdiškai skamba ‒ „kavos aparatas už aukas“. Bet dabar man jau aišku…

Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.
Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.

Ėmus skaityti knygą pasidaro dar aiškiau.

Pavartyti neužteks.

Istorija mane įtraukia. Visiškai.

Iš pradžių, kaip literatūros kritikė, dar bandau pasiaiškinti struktūros ypatumus: dalis teksto rašyta paprastu šriftu, trečiuoju asmeniu (čia, matyt, V. Kavaliauskienė pateikia faktus, biografijos detales), dalis ‒ pasviruoju, pirmuoju asmeniu (čia veikiausiai girdime paties Edmundo Atkočiūno balsą, jo mintis, vertinimus, interpretacijas). Tačiau istorija ir pamąstymai galiausiai susipina į vientisą audinį. Telieka sekti ta gija…

Pirmiausia ‒ Edmundo mamos istorija. Jauna mergina Emilija Danisevičiūtė, gimusi 1918-aisiais, su tėvais į Sibirą buvo ištremta 1940-aisiais. Pasakojimas ryškus, rodos, matau ją, einančią per speigus su kitų tremtinių įduotais vasariniais drabužiais išmainyti jų į kibirėlį bulvių su… morka burnoje, turėjusia gelbėti, kai jėgos apleis. Tik tą morką ji atidavė kely sutiktai sustirusiai, beveik merdėjančiai žmogystai. Pasidalino su tuo, kam reikėjo labiau.

Dalintis. Tai vienas iš šios knygos leitmotyvų. Dalintis tuo, ką turi. Svarbiausias vienuolio Pranciškaus principas. Tuo mokymu vėliau norės sekti Edmundas. Jam pranciškonai atrodė artimesni už kitus. Net tada, kai broliai nesuprato ir nusigręžė dėl to, jog pamilęs ryžosi būti atviras ‒ neturėti, kaip kai kurie, slaptų mylimųjų ir vaikų, bet vesti ir kurti šeimą.

O kol kas prieš mano akis Edmundas dar vaikas. Grįžusi iš tremties Emilija sukūrė šeimą, gimė du vaikai ‒ jis ir jaunesnė sesuo. Motina išsiskyrė, iš Vilniaus persikėlė į Palangą. Vaikystėje jie daug dirbo ‒ Edmundas su seseria tvarkydavo poilsiautojų kambarius, nešdavo skalbinius į skalbyklą, plaudavo valgykloje grindis.  Keletą vasarų jam pavyko įsidarbinti atrakcionų ir botanikos parkuose. Butas buvo be patogumų, tekdavo ir malkas skaldyti, ir vandens pritempti. Sutaupiusi pinigų, mama nupirko dviratį „Kregždutė“. Visi juos laikė vargšais. O mokykloje vaikai kentėdavo ir dėl religingumo.

Juk sovietmetis.

Seminarija. Dalis dėstytojų kolaboravo. Sklandė gandai, kad iš pirmo karto įstoja tik tie, kurie pažada tarnauti sovietų valdžiai, būti akyli ir stebėti bendrakursius. Į miestą pasivaikščioti išleisdavo po du ‒ ir niekada nežinojai, ar su draugu eini, ar su užverbuotuoju. Net seminarijos rektorius Viktoras Butkus važinėjo į Rytų Vokietiją „ginti taikos“. O Edmundui pasisekė: niekam neprisižadėjęs, nepaisant tų gandų, įstojo iš pirmo karto.

Pirmosios mišios Palangoje. Bičiulio įteikta rugiagėlių puokštė.

Edelveisai, jau vėliau. Būdamas Almatoje „… sudėjo puokštę šio tauraus baltumo ir, įdėjęs į dėžutę, per brolį pranciškoną, vykstantį į Lietuvą, perdavė Nidos žmonėms. Jį pavaduojantis pranciškonas vienuolis padalijo po baltą kalnų žiedelį visiems parapijiečiams. Lyg Švenčiausiąjį Sakramentą…“ (p. 121)

Nida. Jos čia daug. Gal todėl negaliu paleisti knygos iš rankų. Nešuosi prie marių ar prie jūros. Klausausi pušų ir raidžių, byrančių tarsi laiko smiltys, pasakojančių ir Nidos parapijos istoriją.

20190620_193011

Ten, kur anksčiau veikė ūkio prekių parduotuvė, atsidarė klebonijos durys. Viduj ‒ didžiulė erdvė, fortepijonas. Jei nori, gali atsigerti arbatos. Vakarais ‒ religiniai filmai.

Edmundas vežė nidiškius į Taizė, į kitus Europos miestus, Lenkijoje susitiko su popiežiumi.

1998-ųjų rugpjūčio 23 d. broliai Egidijus, Alvydas, Artūras, Gediminas iš Orvido sodybos atsivežė akmenų  ir kartu su Edmundu  užnešė ant kopų. Prie šio altorėlio Edmundas ne kartą ėjo melstis su grupėmis, jaunimu. Žmonės rašydavo prašymus Dievui, ten palikdavo. Nidos gydytojas Lipnickas išsaugojo ‒ anot jo, altorėlis neutralioje vietoje tarp Neringos ir Rusijos, rado sušlapusius, išmėtytus, reikia perkelti.

20190619_125725

Pažintis su Gerimanta, švelniai pavadinta „Nidos mergaite“. Ką tik baigusi vidurinę, įstojusi mokytis verslo administravimo specialybės, dainuojanti Nidos folkloro ansamblyje, su ansambliu kviečiama ir į renginius bažnyčioje. Draugystės pradžia. Anot Edmundo ‒ primiausia draugystės, giminingų sielų, tik vėliau supratusių, kad per gyvenimą nori eiti kartu.

Vedusio kunigo istorija turėtų intriguoti. Bet ne intriga mane puslapis po puslapio veda į priekį. Gal labiau Edmundo tvirtybė, ryžtas laikytis užsibrėžto tikslo. Abejonių būta tik varžančiomis bažnyčios dogmomis, bet ne tikėjimu, ne jausmu.

„Niekas nieko negali įšventinti į kunigus. Tikru kunigu ‒ asmenybe tampama suvokiant  meilės ir laisvės, amžinybės ir laiko santykį. Dievo neprisiviliosi nei kokia nors apeiga, nei prversi tarnauti jį savo tikslams“

„Pats Kūrėjas priveda tave prie dieviškojo klausimo ir tada tu tampi kunigu. Pradedi artėti prie Jo ir kartu vėl tolti, nes Jis ‒ begalinis. Susitapatini, tampi viena su Juo. Nes meilė nuvelka drabužius ‒ formas, ir visi, ir viskas susivienija į vienį.“

Edmundas ryžosi keliauti į JAV. Užsienyje ieškojo vedusių kunigų organizacijos. Tikėjosi, kad ten, laisvoje šalyje, žmonės bus supratingesni. Lietuviai nebuvo. Net broliai pranciškonai jautrumo neparodė ‒ nepaisydami prašymo nejaudinti pasiligojusios mamos, atvežė jai Edmundo daiktus ir pasakė, kad jis iš kunigų pašalintas. Nors pašalinti nėra tas pats, kas eksliaustruoti (suspenduoti). O Edmundas juk ne Kristaus mokymą išdavė ‒ tik pažeidė Romos katalikų bažnyčios priimtą administracinį potvarkį. 1022 m. dvasininkams tuoktis uždraudė popiežius Benediktas VIII, o 1139-aisiais Laterano II-asis susirinkimas nusprendė celibatui įpareigoti visus, priimančius kunigystės sakramentą. Taigi nusprendė žmonės kadaise, net jei ir vadinami Deivo vietininkais. Visai įmanoma, kad tiek amžių praėjus tai pasikeis. Edmundas pašaukimą būti dvasininku jaučia. Jis jautė ir tai, kad  „nauja gyvybė turi ateiti iš kiekvieno.“

JAV viena po kitos gimė dukterys Ėlėja, Noatė, Dorėja. Tėvas Stanislovas vienintelis parašė laišką ir pasveikino joms gimus. Edmundas iki šiol prisimena jo žodžius: „Pradėkite tvarkyti bažnyčią nuo rankenos. Žmogus paima rankeną, o ji šalta, nenuvalyta ir vinis išlindusi…“

Anot Edmundo, religija yra mąstymas ar matymas, kaip, kuo reikia grįsti kasdienį gyvenimą, kad ir tau, ir kitam būtų gerai.

Skaitai knygą ir suvoki ‒ jei eisi atvira širdimi, tai nepaisant tų, kurie nesuprato, atstūmė, netgi įžvelgė savanaudiškumą, gerų žmonių sutiksi kur kas daugiau. Ir Edmundui buvo padedančių ‒ tiek materialiai, tiek geru žodžiu. Po daugybės metų grįžęs į Lietuvą jis gyvena tomis pat vertybėmis.

Dabar ‒ Nidoje. Dėkodamas už visas patirtis. Dalindamasis.

„Lietuviškasis Dievas ‒ tai mūsų gamta, saulėlydžiai, pušynai, kalneliai, visa, ką matai pro langą. Kitos tautos mato kitaip. (…) Esmė ‒ visiems sutarti, kad yra Dievas, ir neverta kovoti dėl formų, kaip ištisus šimtmečius kovojo viena konfesija su kita… Esmė ‒ mes visi Dievo kūriniai.“

20190620_193237

Neringos Dangvydės nuotraukos.

Gintarė Adomaitytė. Apie paukščius, poetus ir dainas

Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms
Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms

Gintarė Adomaitytė

Apie paukščius, poetus ir dainas

Ignalinos dienoraštis

Kartais Ignalinos būna per maža. Vilniaus – per daug. Štai kodėl mano vasara prasidėjo Daugpilyje. Birželio pirmą dieną, ankstų rytą, Ignalinos traukinių stotyje mus išlydėjo gegutė ir jos  duslus kukavimas. Ai, ne gegutė kukuoja. Tai geginai (ar gegužiai) verčia mus raustis po kišenes, skaičiuoti kažką, nežinia ką, bet visada savo naudai… Ignalinos pamiškių gegužiokas tikras juokdarys. Gegužės dvyliktą – rinkimų dieną – jis plėšėsi taip, kad aidėjo ir gatvėse, ir pastatuose. Kažin ar bent vienas žmogus suprato, katram ir kodėl jis skiria savo reiklų balsą.

O kol kas – mudu traukinyje. Tereikia vienos valandos – ir jau užsienyje,  ir einame abu su Mariumi lėtu žingsniu, niekur neskubėdami, kaštonų alėja, apimti šeštadienio ryto ramybės. Planai kuklūs: Bažnyčių kalnas ir būtinai – būtiniausiai – Markas Rotho, jo tapyba. Dar tramvajus, svarbu pasivažinėti tramvajais, išklausyti jų bildesio ir gaudesio. Kur kitur, jei ne Daugpilyje, kadaise  pamačiau pirmuosius savo tramvajus – tuos traukinių pusbrolius. Baugu skaičiuoti, kada tai buvo… Na, per Onines, na, tada, kai buvau baigusi net devynias klases, kai…

Daugpilis ir jo ežeras  dėl daug ko mano gyvenime dėtas, o gal net kaltas. Mūsų keturvietė valtis į finišą atlėkė (kad tik neparašyčiau atplūduriavo) pirmoji – kas galėjo pamanyti? Laukė rimtesnės varžybos, po jų – jau labai rimtos, rimčiausios. Jei kam rūpi, ką visa tai man davė, tai atsakymas aiškus ir trumpas: sapnus. Juose daug vandens ir žalių krantų, juose valtis be jokių pastangų slysta dainuodama. Davė ir daugiau: pramokau (išmokti neįmanoma) laimėti ir pralaimėti, tramdyti jausmus sukandus lūpas, neskubėti vadinti savęs meistre. Galiu pabūti ir pameistre.

Politikos skyrelis šiame rašinyje buvo trumputėlis, ką tik paskaitėte kiek ilgesnį – sporto, o dabar jau apie svarbesnius įvykius, apie dabartį – apie vasarą ir birželį. Apie Marką Rotho.

Savo dienoraštyje 1964 m.  poetas Alfonsas Nyka Niliūnas rašė: „… negaliu suprasti, kodėl Jacson Pollock, Mark Rotho ir Jean Dubuffet laikomi dideliais tapytojais. Skonio dalykas? Nemanau. Nejaugi būčiau pradėjęs „užsiverti“, t.y. nebesimokyti?“ .

Ši frazė man svarbesnė gal net už visa tai, ką mačiau Daugpilio tvirtovėje, tapusioje muziejumi ir Marko Rotho meno centru. Kaip išmokti nesakyti apie amžininkų meną: siaubas, nesąmonė; kaip neskubėti teigti: čia ne menas – čia pinigų plovimas. Kaip sugebėti ištarti: tai aš pats ar pati užsivėriau, tai aš nebesimokau. Beje, ir į Rotho, ir į kitas parodas žvelgiau atlapa, visiškai atsivėrusi. Juk važiavau į Daugpilį šiek tiek „pasimokiusi“.

Modus vivendi – štai lotyniški žodžiai, kuriuos dienoraščiuose dažnai  kartoja Alfonsas Nyka Niliūnas. Ką čia slėpti: buvau prasta mokinė per lotynų kalbos pamokas, bet vis dėlto – aš jos truputį mokiausi, aš ir dabar tebemoku suprasti ar nuspėti vieną kitą posakį.

Modus vivendi  poeto dienoraščiuose – kai rašoma apie kitą poetą – apie Antaną Miškinį, kai bandoma užmegzti su jo kūryba artesnį, glaudesnį santykį, sudaryti šiokias tokias, kad ir laikinas, paliaubas.

Toks buvo mano birželis: pakaitomis skaityti Nyką ir Miškinį, emigrantą ir lagerių kalinį. Kai Nyka Niliūnas vaikštinėja po neapsakomo dydžio ir turtingumo Kongreso biblioteką Vašingtone, Miškinis brolio Motiejaus prašo atsiųsti į lagerį Jacko Londono knygą, būtinai anglų kalba. Jo laiškas slaptas, aplenkęs prižiūrėtojų kontrolę, pasirašytas slapyvardžiu Lena.

Kai Ignalinos mažoka, o Vilnius slegia, nebūtina važiuoti į Daugpilį. Galima į Uteną. Jei ieškai Nykos Niliūno ir Miškinio, važiuoti reikia.

9-toji tarptautinė poezijos šventė Aukštaitijos literatūrinė vasara „…ir saulas diementas žėruos…“ ‒ štai kas mus išviliojo. Traukė pati Utena. Jau laikas susipažinti su miestu, pro kurį tik pralekiu, tik pravažiuoju.

Šiek tiek pažinau Uteną 1990 metais. Buvome ką tik įkūrę Šiaurės Atėnus. Saulius Šaltenis ruošėsi į Aukščiausiąją Tarybą. Kažkur giliai giliai plastiko dėžėse, tarp svarbių man užrašų, slepiasi nespalvota nuotrauka. Stoviu scenoje (kažkurioje Utenos scenoje…)  tarp dviejų aukštų vyrų – Sauliaus Šaltenio ir Arvydo Juozaičio, visi trys apdovanoti gležnomis tulpėmis. Mes – komanda. Atrodė, kad stipri. Paaiškėjo, kad iš lėto vystanti  – visai kaip tos tulpės.

Vienaip ar kitaip, tuomet rinkimų akcija pavyko: Saulių išrinko į tarybą, jis tapo signataru. Ne todėl, kad mudu su Arvydu uoliai ir nuoširdžiai agitavome. Todėl, kad Utena ir Saulius Šaltenis – tai neatskiriama. Gerokai vėliau, jau Ignalinoje, mačiau Sauliaus Šaltenio „Jasoną“, vaidinamą Utenos teatro mėgėjų. Tų jasonų teko stebėti ir daugiau, itin profesionaliai režisuotų ir vaidintų. Ką jūs, ką jūs…  Profesionalus menas mėgėjiškam retsykiais gali ir nusilenkti: labiausiai, kai savą interpretuoja savi. Ką ten interpretuoja – Utenos vaidintojai tekstu gyveno, alsavo.

Šį kartą Utenoje mūsų  laukė štai kas:  Klemo Kupriūno ekslibrių paroda, skirta Alfonso Nykos Niliūno šimtmečiui, poezijos skaitymai ant Dauniškio ežero liepto, o kitą dieną – Antano Miškinio premijos įteikimas jo gimtuosiuose Juknėnuose.  Į skaitymus ir Vilniaus kvarteto koncertą  Užpaliuose, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje, nespėjome. Kiti žmonės gal ir sakytų: išmoksiu, būtinai išmoksiu vairuoti, įgysiu automobilį – tuomet nulėksiu visur.

Mudu taip niekada nesakome. Mums svarbios ir suprantamos stotys – traukinių, autobusų, sklidinos keisčiausių istorijų, persmelktos išsiskyrimų ir pasimatymų operetėmis ir dramomis. Nėra stebukladario, kuris mus pakeistų.

Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms

Kragai, laukiai, antinai,  kirai – visi kaip pasamdyti, kaip iš anksto ruošti – skrajojo, plaukiojo, nardė Dauniškyje  tą valandą, kai Lietuvos, Sakartvelo ir Latvijos poetės bei poetai skaitė savo eiles. Pušynėlyje jiems pritarė varnos, pagerbdamos Antaną Miškinį, jo 1935 metų knygą „Varnos prie plento“. Apie kultūros ir natūros kryžkeles savo rašiniuose esu samprotavusi ne kartą: deduosi neapsakoma šių sąvokų  žinove. Bet kad šitaip… kad taip…

Vėlų vakarą, tykioje Utenio aikštėje, kai ant viešbutuko laiptų gurkšnojome vyną, žingsnis po žingsnio, gal net žingsnelis po žingsnelio, lėčiau nei lėtas, Bažnyčios gatvės link pėdino ir ja nupėdino senyvas žmogus – toks aukštas ir liesas, toks permatomas, vienišas, toks atpažįstamai neatpažįstamas, kad…  Kas draus man, Hoffmanno gerbėjai ir pasakų rašytojai, manyti: juk man, žinoma, man, tik man vienai vienintelei, sutemose vaidenosi kitas Hoffmanno gerbėjas.

Kuris?

Galbūt jis – Alfonsas Nyka Niliūnas, žvelgiąs į savo šimtmetį, galbūt jo bičiulis – Utenoje, Bažnyčios gatvėje, mėgęs svečiuotis pasakų kūrėjas Julius Kaupas.

Utenos gatvelėmis klajodama kartais pasijusdavau kaip Kaune, gimtajame Žaliakalnyje: tie medinukai ir mūrinukai, tie darželiai sodeliai palei juos, tos pakalnės ir nuokalnės, ta vasariška ramybė. Arba kitaip: lyg skaityčiau Nyką Niliūną, lyg būčiau apsigyvenusi jo knygose, persmelktose aistra, meile, ilgesiu vieninteliam pasaulio miestui – Utenai. Jeigu tik pamenate jo „Vasaros simfonijas“: Žemyn nuo kalno ėjo gatvė. / Prie jos stovėjo antakius suraukęs namas, / Kuriam labai giliai miegojo / Užburtas vasaros šaltinis.

O kitą dieną…

Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka
Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka

Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių sodyboje, tapusioje jaukiu etnografiniu-literatūriniu muziejumi, ir vėl klausėmės poezijos. Rimvydas Stankevičius, šių metų Antano Miškinio premijos laureatas, prisiminė, kaip mokyklos metais bandė deklamuoti „Kampe voratinklis mažytis…“. Jam šis eilėraštis atrodęs smagus, net juokingas. Mokytoja laiku atvėrusi akis: posmus apie vorelį Miškinis parašęs lageryje.

„Pasaulis pilnas neparašytų eilėraščių“, ‒ tvirtino Rimvydas Stankevičius tartum guosdamas visus, norinčius rašyti poeziją, bet nelabai mokančius. Man belieka atitarti: kokia laimė, kad pasaulis pilnas jau parašytų eilėraščių, poečių ir poetų,  ieškančių, net randančių modus vivendi su skirtingiausiais pasauliais.

Arba kitaip: laimė, kad ar Utenoje, ar Juknėnuose poetės ir poetai neskaitė vien patys sau, kaip dažnokai nutinka. Publikos būta – ne bet kokios. Grįždami iš Juknėnų, autobuse išklausėme šiokio tokio renginio aptarimo – anaiptol ne literatūrologinio, labiau mėgėjiško, nuoširdaus, spontaniško. Ką gi, jau antrą kartą šiame tekste rašau: mėgėjams ir jų traktuotei retsykiais dera nusilenkti.

Ko man iš tikrųjų stinga Ignalinoje?

Akademinės, klasikinės muzikos. Aukšto rango koncertų, festivalių. Seilė varva, kai per radiją girdžiu anonsus apie Beatričės vasaros  festivalį Šakių rajone arba Oginskio festivalį Plungėje. Neįtikėtina: šalia Ignalinos, Ceikiniuose ir Palūšėje,  augo Mikas ir Kipras Petrauskai. Nesakau, kad jie pamiršti – tikrai ne. Bet jiems – būtent jiems abiem skirtos galingos šventės – į kurią rinktųsi Lietuva, nė šešėlio, nė aido.

Šiokia tokia paguoda – Paliesiaus dvaras, jo Pasagos salė, į kurią mus, pėsčiuosius, automobiliu nuskraidina bičiuliai Vida ir Arnoldas. Birželiui besibaigiant, Pasagoje dainavo graži ir stipri kaip valkirija Inesa Linaburgytė, o akomponavo Linas Dužinskas.

Sarmata prisipažinti, bet ilgokai po koncerto dainavau ir aš. Giliai, labai giliai širdyje – taip, kad niekas negirdėtų, net neįtartų. Aš ir dabar, rašydama, dainuoju Poulencą, jo „Les chemins de l‘amour“.

Vis dėlto ne Poulencas, o Mahleris, jo „Keliaujančio pameistrio dainos“, man tapo šio birželio svarbiausiu įvykiu. Koncerto klausėsi ir maestro Vaclovas Daunoras. Atmintis išsaugojo tokius jo žodžius: „Koks džiaugsmas važiuoti Aukštaitijos keliais ir patekti tiesiai į Mahlerį“.

Mano keliai šią gegužę ir birželį sklaidėsi po visą Lietuvą. Esu šiokia tokia jų kolekcininkė. Ilgokai mylimiausiu laikiau kelią  Vilnius–Prienai per Aukštadvarį. Bet ar tik jį? O Jurbarkas–Kaunas palei Nemuną? Arba Utena‒Ignalina? Bet ir į Šakius smagu važiuoti – jeigu palei Zapyškį. Visa tai ir dar daugiau visai neseniai patyriau. Štai kodėl dainuoju  „Les chemins de l‘amour“ – man regis, tai reiškia meilės keliai.

Neįtikėtina: mano užrašinės būsimi puslapiai balti baltutėliai. Iki rugsėjo jokių kvietimų į mokyklas, bibliotekas, jokių planų aplankyti draugus, jokių norų nuvykti  į tolimus kraštus, tiesiog – nieko. Ta tuštuma nėra bauginanti. Tiek visko sumanyta, bet neparašyta. Keliai ir be manęs keliauja ten, kur jiems lemta, pakylėdami ar nugramzdindami meistrystę, pameistrystę ir visa kita, kas tyko  kryžkelėse.

Jurga Žąsinaitė. Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis

Guobio viršelis

Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis

Jurga Žąsinaitė

Raimondas Guobis, Stoties viršininko istorijos, Utena: Utenos Indra, 2019, 224 p.

Kas sieja amerikiečių rašytoją, klajūną Jacką Londoną (1876‒1916), britų roko grupę „The Beatles“, legendinį muzikantą Davidą Bowie (1947‒2016) ir lietuvių fantastinės literatūros kūrėją Justą Piliponį (1907‒1947)? Į šį klausimą atsakysite perskaitę nedidukę Anykščių Siauruko muziejaus darbuotojo, legendinio stoties viršininko Raimondo Guobio knygelę Stoties viršininko istorijos. Šioje prisiminimų, įspūdžių, refleksijų rinktinėje rasite atsakymus ir į kitus, daugiausia su Rytų Aukštaitijoje riedančiu Siauruku, jo praeitimi, dabartimi, ateitimi, susijusius klausimus. Atsivertę greitai ir smagiai skaitomas Istorijas, sužinosite, kada prasidėjo Siauruko era, kur driekėsi mažojo traukinuko geležinis kelias, kas ir kada jį statė, kaip bildėjo, kokiu ritmu alsavo garvežys, ir katrie gi žmonės laimingesni ‒ išvykstantys ar pasiliekantys?..

Kaip nurodoma Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus internetiniame puslapyje www.baranauskas.lt, R. Guobis „2016 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais parengė ir paskelbė 69 publicistinių pasakojimų ciklą apie netikėtus susitikimus senojoje Anykščių geležinkelio stotyje, apie svečių jausmus, išgyventus Siauruko muziejaus erdvėje. 2017-aisiais svetainę papildė dar 124 nauji pasakojimai…“ Taigi muziejaus svetainės nuolatinė skiltis „Anykščių siauruko stoties viršininko istorijos“ per pusantrų metų išaugo kone iki dviejų šimtų istorijų. Pačios smagiausios ir gražiausios sugulė į šiais metais išleistą knygelę.

Nuoširdžias ir įtraukiančias Istorijas itin malonu skaityti riedant 12 kilometrų besitęsiančia Anykščių‒Rubikių geležinkelio linija. Gali palaimingai linguoti ir mėgautis XXI amžiaus skubos nepaisančiu, kone valandą „prancūzišku valso tempu stuksenančiu“ Siauruku, kilti ir leistis „kasagorais“ (pasirodo, kaip tik juos J. Piliponis aprašė savo romane Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų) vadinamomis kalvomis, klausytis almančios Anykštos upelės.

Kiekviena stoties viršininko užrašyta istorija ‒ ilgą laiką mintyse gludintas, dėliotas eilėraštis proza. Skirtingi pasakojimai, prisiminimai dažnai prasideda tam tikra būsena, kuri nebūtinai baigiasi neramią mintį nutildančiu tašku. Tokia pradžia yra grakščios istorijos „Mistralio pakylėtos…“: „Mes susitikom tikriausiai vakarą, jau spyną saugią ant pakhauzo sunkių slankiojančių durų kabinau, o užkabinęs darbą beužmirštąs buvau. Bet dvi vėlyvos viešnios, čiauškančios mažai pažįstama kalba, nuo žengimo į miestą sulaikė. Dvi mistralio vėju į Siauruko orbitą įskriejusios prancūzaitės Florenca ir Melinda pavakarę pripildė ypatingos dvasios.“ Panašiai „įsibėgėja“ ir „Pažinimo žavesys“: „Žavesys. Pažinimo ir gyvenimo džiaugsmo žavesys. Žygio batai, džinsai, vardan mados suplėšyti per kelius, patogios kaubojiškos kelnės, stilingi švarkučiai, striukės, šaliai, kepuraitės, vėjavaikiškai ant veidų krentantys plaukai ir užburiančios šypsenos, akys, kartais paslepiamos po skaidriais akinukais nuo saulės. O taip, tai pavasarinės Siauruko muziejaus lankytojos!“

Išskirtinė Stoties viršininko istorijų jausmo spalva ‒ džiugesys. Džiugesys kiekvienu Siauruko muziejų aplankiusiu svečiu, ta raibuliuojančia pasaulio upe, „žmonių žmonelių srove“ plaukiančia. Ir nesvarbu, iš kurio pasaulio krašto ji srovena ‒ iš Daugpilio, Rygos, Sankt Peterburgo, Irkutsko, Radeno (Vokietijos miestelio netoli Drezdeno), Jungtinės Karalystės, JAV ar Japonijos ‒ kiekviena svetingai sutinkama.

Itin įdomi, skaitytojo smalsumą kurstanti ir paties Istorijų pasakotojo ‒ stoties viršininko figūra. R. Guobis ‒ Anykščiuose žmogus-legenda. Jis ne tik muziejininkas, bet ir kraštotyrininkas, keliolikos knygelių apie parapijų ir miestelių istorijas autorius, dailininkas, parodų ir istorinės atminties žygių organizatorius. R. Guobis taip pat rengia ir skaito mokslinėse ir pažintinio pobūdžio konferencijose pranešimus, kuriuose nagrinėja ir populiarina Anykščių krašto istorijos žinias, atskleidžia naujus tų žinių šaltinius. Tai ‒ autorius, kuriam svarbi istorinė sąmonė, tautos kultūra. Jo atmintyje fiksuojasi įvykiai, asmenybės, ypač jų kūryba. Taip prisimenamas uteniškis, vienas iškiliausių lietuvių poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas, rašęs apie Siauruką, stoties pasaulį ir pripažinęs, kad „laimingesnis yra tas, kuris ne išvyksta nežinia kur, tačiau pasilieka…“ Minimas ir kitas lietuviškosios poezijos kūrėjas Faustas Kirša, kuris Antrojo pasaulinio karo metais keliavo iš Šiaulių į Anykščius ir „nustebimų pašūkčiojimais perpinta proza“ vaizdžiai aprašė Aukštaitijos laukais riedantį traukinuką. Stebina išskirtinis Istorijų autoriaus dėmesys detalėms: „Anykščių stotyje lygia greta kaip kareiviai šalia perono išsirikiavę stovi eile stambūs šermukšniai, jų raudonos kekės puošia ir primena stiklelio mėgėjui ‒ svaigią šermukšninę, išalkusioms varnoms ‒ peną, vaikams ‒ skanėstą, mergaitėms ‒ papuošalą ir gamtos svaigulio džiaugsmą aukštaičiui iš ežerų krašto, poetui F. Kiršai.“ Išties stoties viršininkas daug žino. Jo žinios iš patirties, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių, iš didžiulės širdies, iš jausmo, nuojautos. Jis žino, kad geležinkeliuką rašytojos akimis kadais matė ir anykštėnė Bronė Buivydaitė. Mėgina atspėti „ką ji patyrė, lankydamasi geležinkelio stotyje dar tais tolimais caro laikais?“ Nėra priežasties manyti, kad nuovokaus pasakotojo spėjimas būtų neteisingas: „Matė [B. Buivydaitė ‒ J. Ž.] stoties perone ant suoliukų sėdinčias, krepšius ant žemės pasidėjusias ir traukinuko laukiančias moteris, pakylantį semaforą, senį su botagu rankose ir ant laiptelių stoviniuojantį žandarą su didele dvišake barzda.“

Pagrindinį Stoties viršininko istorijų moto būtų galima suformuluoti iš šio straipsnio antraštėje dominuojančių veiksmažodžių: pažinti ir gėrėtis. Pažinti, kaip prieš 120 metų, tolimaisiais 1899-aisiais, tiesė siaurojo 750 milimetrų pločio vėžės liniją, kaip tuomet žmonėms atrodė „šėtono pečius“, važiuojantis be žirgų, lyg koks „Mikaldos pranašysčių nelabasis“. Gėrėtis ‒ Siauruko dunksėjimu, jo jaukia pastoge, namus primenančia dvasia, ypač tuomet, kai esi tolimame kelyje, „kai už lango siaučia audra, pliaupia lietus ir vaiduokliškai tamsu…“

Kitas R. Guobio knygos moto – „man rūpi“, tiesiogiai neįvardytas, tačiau rezonuojantis nuo pat pirmosios istorijos. Į rūpesčio paradigmą įrašoma krašto istorija, kultūrinė atmintis, išeivijos problemos, tautiškumo, tapatybės klausimai. Žinoma, šios temos mūsų publicistikoje, taip pat ir eseistikoje nėra naujos, tačiau vis dar svarbios ir skaudamos. Būtina jas gvildenti, įdomiais, paveikiais tekstais priminti. Ir kaip moko stoties viršininkas, ne tik rašymas, bet ir skaitymas turi būti aktyvus, mintį, nuostabą, vertinimą budinantis: „Skaitydamas knygą apie Angliją, tarsi ir viską priimdamas už tikrą tiesą, staiga nustebau, kai autorius patarė lietuvaičiams nekrikštyti savo vaikučio tautiniu, tarkim, Žvaigždikio vardu, nes kol jį kas šiame paviršutiniško bėgsmo pasaulyje ištars ar įsimins, jis turės problemų… Remiantis romano Frank Kruk herojaus Prano Krukelio išmintimi, neteks keleto dolerių. Bet daug skausmingiau bus, kai jis neteks savo tautinės tapatybės, tėvynės jausmo ir pasiliks šiame atšiauriame pasaulyje kaip nelaimingiausias benamis.“

Skaitydamas Istorijas, atidus skaitytojas gėrėsis ne tik aukštaitiškais vaizdais, Siauruku atriedančiais nuotykiais, geležinių kelių ir stočių magija, bet ir metaforišku, nepaprastai vizualiu stoties viršininko pasakojimu: „Vėl pasaulis tyliu ir paslaptingu rugsėjo aksomu spindi. Vėl palengva gelsta, palengva įsiliepsnoja tarsi garvežio krosnyje ugnis mūsų stoties didžioji puošmena ‒ šimtamečiai klevai bei liepos.“ Lyriškai nuteiks ir reziumuojančia gaida nuskambančios autoriaus eilės:

Gurkšt, gurkšt…

Saldus, lipnus, kartus,

stiprus biržiečių skystis

mano alpstančią esybę vilgo…

Ten, žemai, pasaulyje

Girdžiu balsus?.. Žingsnius…

Plačiai atmerkiu akis,

Kylu visu ūgiu ir ištariu:

„Aš Siauruko muziejėlio

Labirinto gidas…“

 Įnikus į sodrius pasakojimus, pajunti kirbant klausimą, kas gi iš tiesų tuo valiūkišku Siauruku rieda ‒ žmonės ar jų istorijos? Atsakymo derėtų ieškoti aptariamoje rinktinėje. Tiesa, jis bus pasklidęs po įvairius knygelės puslapius, prisieis surinkti lyg dėlionę. Visgi pagrindinė detalė, matyt, bus ši: „Dar yra ką pasakyti, o tas žinojimo lobynas kasdien tik turtėja, pasipildo vis nauju žinojimu, vis naujais atradimais vis gilesniu suvokimu. Tad pirmyn, istorijų garvežy…“

Rita Nomicaitė. Iliustruotoji lietuvių muzikos istorija

2019_Indra_virselis

Iliustruotoji lietuvių muzikos istorija

 Rita Nomicaitė

Kaunietė muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, atsidavusi muziejininkė, vis parengia knygelių apie mūsų žymiausias istorines muzikos asmenybes.

Solidžiausia jos sudaryta knyga – „Antanas Kučingis: laiškai, dokumentai, atsiminimai“ (Kaunas: M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, 2012, 448 p.). Antanas Kučingis (1899–1983) – vienas legendinių Lietuvos operos solistų, bosas. Iškentęs kalinimą ir tremtį (kur atsidūrė su Antanu Miškiniu, tad poetas taip tapo vienu iš veikėjų), parsiradęs į Tėvynę ir toliau buvo persekiojamas. 1956 m. pasklidus žiniai apie jo grįžimą Vilniaus teatro scenon, apie pasirodymą Mefistofelio vaidmeniu „Fauste“, kilo toks ažiotažas, kad valdžia išsigandusi spektaklį atšaukė, bet jį pakeitę „Pilėnai“ buvo nutraukti maištaujančios publikos. Antano Kučingio laiškų bei kitų dokumentų rinktinė tiesiogiai atskleidžia ne tik paties dainininko gyvenimo ir darbų aplinkybes. Šis veikalas – tarsi paminklas sovietų okupantų užguitiems muzikams.

Knyga apie Antaną Kučingį išsiskiria iš kitų Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės parengtų leidinių. Muziejininkė daugiausia rūpinasi monografinių albumėlių rengimu. Tai pusės A4 lapo formato, sąsiuvinio storio knygelės, o jų turinį sudaro maždaug 100 nuotraukų su kruopščiausiais komentarais ties kiekviena. Paveikslėliai rodo įvairius rankraščius, natų leidinius, koncertų afišas bei daiktus – baldus, garbingas dovanas ir kt. Albumėlių „eksponatus“ muzikologė surenka ne vien iš savo darbovietės Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus (dabar tai – Kauno miesto muziejaus padalinys), bet ir iš kitų institucijų – Teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo ir pan.

2012_Kucingis

Vaizdingi informatyvūs Kristinos leidiniai pasakoja apie didįjį Kiprą Petrauską – „lietuviško dainingumo įkūnijimą“, anot muzikos kritiko Vlado Jakubėno; apie jo brolį Miką Petrauską, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ muzikos autorių. Vienas albumėlių skirtas himno „Lietuviais esame mes gimę“ kompozitoriui Stasiui Šimkui (be jo kūrinių iki šiol neįsivaizduojamos dainų šventės).

2005_K. Petrauskas

2008_M. Petrauskas

2007_Simkus

Du leidiniai atveria kompozitoriaus, pirmojo Lietuvos aukštosios muzikos mokyklos (anuomet – Kauno konservatorijos) vadovo Juozo Gruodžio kūrybinio ir kasdienio gyvenimo palikimą.

2004_Gruodis

Parengta knygelių apie operos solistę Adelę Galaunienę, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrių.

2017_Galauniene

2011_LKS Kauno sk.

Šįmet minėdami Juozo Naujalio 150-ąsias gimimo metines, galime smagiai prisiminti Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės 2009 m. išleistą šiam muzikos patriarchui skirtą albumą. Akį traukia slaptai veikusios „Dainos“ draugijos choro nuotrauka gegužinėje (1900), pirmųjų dainų švenčių (1924, 1928) dirigentų ženkleliai, batuta, pianinas, JAV lietuvių dovanos – sidabrinė vaza, rašymo reikmenys; išvaizdūs natų viršeliai, koncertų programos, bendražygių ir šeimos fotografijos, laiškeliai; dailūs buities daiktai (stalinis laikrodis, indai, baldai).

2009_Naujalis

Pavasarį pasirodė 10-oji šios muzikologės parengta knyga-albumas „Juozas Indra: kompozitorius, dirigentas, dainininkas“ ( Kaunas: Kauno miesto muziejus, 2019, 180 p.) Leidinys – kiek didesnio formato ir su garso įrašų kompaktine plokštele, į kurią perkelta Juozo Indros dainuojamų ir parašytų kūrinių (juos atlieka kiti muzikantai), su išsamesniu pasakojimu apie kūrybos sferas ir gyvenimo realijas. Gausiai iliustruotas ‒ „nuotraukose skaitytojai pamatys daugybę kitų istorinių meno pasaulio asmenybių, bendradarbiavusių ir bendravusių su J. Indra, pajus to laiko dvasią, tradicijas, įvairias gyvenimo detales“, sakoma Pratarmėje. „Tas laikas“ – studijos Kauno konservtorijoje, vėliau ‒ sovietų režimas, tremtis Sibire, kurią palengvinti ir greičiau grįžti į Lietuvą padėjo įtakingų kolegų užtarimai. Vis dėlto… Šiaurėje netekęs sveikatos, J. Indra mirė likus vos kelioms dienoms iki 50-mečio.

2019_Indra_virselis

2019_Indra_CD

2019_Indra_CD_turinys

Pasak operos meno autoriteto muzikologo prof. Jono Bruverio, šioje knygoje Juozo Indros (J. Padleckio, 1918–1968) kūrybos pėdsakai ir kasdienybė nušviestos maksimaliai kruopščiai. Autorė vadovaujasi daugybe šaltinių, jungdama juos į vientisą intriguojantį pasakojimą. Štai muzikologės atrinktos kelios citatos, apibūdinančios J. Indros savumus. „Dirigentas Algimantas Kalinauskas, prisimindamas 1943 metų rudenį Vilniaus miesto teatre, rašė: „Bet svarbiausia naujiena buvo naujas tenoras Juozas Padleckis – aukštas, jaunas, balsingas vyrukas, be to, nepaprastai muzikalus. (…). O pagrindinė „Rigoletto“ naujiena buvo minėtasis J. Padleckis, dainuojantis atsakingą ir nelengvą Hercogo partiją. Su juo nebuvo jokio vargo. Nuo mažens muzikuojantis, augęs B. Jonūšo vadovaujamame pulko orkestre, paskui kiek Kauno konservtorijoje pasimokęs, jis kaip mat išmoko savo partiją be jokių klaidų ir jokių pagalbininkų. Kiek ilgiau teko darbuotis Zaukai [režisieriui], kol jį, niekada scenoje nebuvusį, išmokino joje laikytis ir tinkamai judėti“ (p. 18).

„Viena iš operos primadonų Regina Tumalavičiūtė, prisimindama scenos partnerius, be kita ko sakė: ‚Jaukus, „minkštas“ partneris buvo J. Indra“ (p. 32).

„Amžininkų teigimu, J. Indra didelę meninę įtaigą sugebėdavo išgauti santūrumu, jis mokėjo vaidinti balsu, juo perteikti kuriamo herojaus sielos virpesius, nuotaiką. Dainininkas labai greitai ir lengvai išmokdavo operų partijas. Kaip prisimena dirigentas Algimantas Kalinauskas, J. Indra gyvai domėjosi ne tik tuo, ką pačiam reikės dainuoti, bet ir visu muzikiniu audiniu, ir partneriais, ir choru, ir orkestru, išnagrinėdavo akompanimento harmoniją, faktūrą“ (p. 32).

„Solistės Bernardos Petravičiūtės prisiminimai kupini entuziazmo: „Man jis buvo nepaprastas dirigentas (…). Visi jį gerbė, nes matė didžiulį jo talentą ir neeilinę erudiciją. Kai 1961 metais atėjau dirbti į teatrą [Kauno muzikinį – R.N.], man atrodė, kad visi artistai nevalgo, nemiega, neturi šeimos ir gyvena tik teatre – jie atrodė tokie pasitempę, pasipuošę, švarūs. Ta kūrybos dvasia visus užkrėtė J. Indra, nes muzika ir teatras buvo jo gyvenimo prasmė. Jis ateidavo į teatrą anksti rytą ir išeidavo vėlai vakare. Visas artistų judėjimas sukosi aplink jį. Jam visi buvo lygūs, visiems vienodai sakydavo reikiamas pastabas. Buvo labai malonu dirbti su juo, nes turėjo begalintį humoro jausmą – jis daugiau juokdavosi negu bardavosi. Indros juoką girdžiu ir dabar, jis juokdavosi iš visos širdies. Mokėjo priimti kitokią nuomonę. Jis augino ne žvaigždes, o kolektyvą. Ai, Dieve, tai buvo tikras teatras!!! J. Indra, stovėdamas prie dirigento pulto, savo plačiais pečiais iškėlė teatro lubas, kaip augalas augdamas iškelia žamės plutą.“ (p. 59‒60).

Knyga turi reprezentaciniam veikalui būtinus priedus. Ne tik, kaip minėjau, valandos trukmės kompaktinę plokštelę su garso įrašais, bet ir bibliotekininkės Kristinos Šernaitės parengtą J. Indros bibliografiją, nemažą asmenvardžių rodyklę.

Muzikologė ir muzikos istorikė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė sugeba aprėpti ir atrinkti išraiškingą medžiagą, tad leidinys neabejotinai atskleidžia nuoseklaus profesinio darbo vertę.

 

 

 

Deivydas Stankevičius. Pakeliui

Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Šiuo metu esu dešimtokas. Pagal mėgstamą mokslų šaką esu grynakraujis humanitaras, nors stengiuosi pamilti ir skaičiukus (tiesa, ne visada sėkmingai). Po kojomis  susiformavusio tvirto pagrindo dar neturiu – nesu visiškai atradęs ateities pašaukimo, paties savęs. Šiuos trūkumus bandau kompensuoti stengdamasis savo gyvenime atrasti vietos naujiems dalykams ir hobiams. Savyje labiausiai vertinu diplomatiškumą ir mokėjimą į pasaulį pažvelgti kitaip. Rašyti norėčiau ir ateityje – nesvarbu, ar profesionaliai, ar tik savo malonumui.

Ačiū už kantrybę,

Deivydas Stankevičius

Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos II klasės mokiniui Deivydui Stankevičiui skirta III vieta.

 PAKELIUI

 ‒ Tai šiandien kaip visada?

‒ Taip, penktą.

‒ OK.

Telefonas su kiek aptrintu dėkliuku lėtai nuslenka ir bumbteli į kišenės dugną. Beliko atsidusti. Ta pati rutina. Pilka vienalytė linija be jokių įtrūkimų ar pasislinkimų į kažkurią pusę. Šiandien bus tas pats, kas buvo ir vakar, ir trečiadienį, ir antradienį…  Niekada nesuprasiu žmonių, kurių kiekviena minutė griežtai sustyguota, ir, apsaugok Aukščiausiasis, atsiras bent sekundės dalelės nuokrypis. Gal tai tik mano savotiškas mąstymas, kurio tikrosios šaknys išsikeros pasakojimui dar tik įpusėjus, tačiau taip detaliai planuodami žmonės savo gyvenimus „įkalina“ užrašinėse, madinguose staliniuose kalendoriuose, prie šaldytuvo priklijuotuose lapeliuose ar kitose vietose, kur išdėstomi grandioziniai tikslai ir lūkesčiai.   Nė gurkšnelio laisvės. Aš pats esu spontaniška asmenybė, man ilgalaikiai planai nelimpa nors tu ką. Galima kaltę suversti tinginystės ar neryžto ydoms, bet greičiausiai didžiąją dalį kaltės turėtų susižerti mano egoizmo demonas – mėgstu improvizuoti ir gauti bent pliūpsnelį adrenalino. O gal čia kaltas ir perdėtas pasitikėjimas savimi? Žinoma, žmogui, kuris negali išsitekti planų bei rutinos gniaužtuose, kiekvienąsyk matyti tuos pačius vaizdinius ir atlikti tuos pačius veiksmus, bus nemenkas iššūkis (tiek jam pačiam, tiek jo vaizduotei). Kaip gali gimti genealios idėjos, kai visą gyvenimą praleidi „stagnacijoje“?

Jaučiu, kad pamažu kas sekundę atsisveikinu su dešimtimis nervų ląstelių. Šis pavakarys bus toks nuspėjamas: taškas A (būčiau aš) pasislenka keletą kilometrų, kad susidurtų su tašku B (mano draugelis). Vėliau taškas B be jokios sąžinės graužaties keliauja į sporto salę  ir palieka tašką A (tikėtina, kad ilgai ir nuobodžiai laukti). Pusvalandžiui. Ilgiausiai keturiasdešimt penkioms minutėms, jei viskas užsitęstų. Galbūt valandą, jei reikalai pasisuktų visiškai kita kryptimi. Tačiau šiandien aš pasiryžęs kiek pakoreguoti taško A koordinates. Nukreipti visiškai šviežia kryptimi. Kaip ir pridera improvizatoriui.

Mano paskutinė laukimo stotelė – šalikelėje supiltas kauburėlis su medinių kryžių-kryželių eile. Ne Maljorka, bet to užteks, kad pavyktų ištrūkti iš kasdienybės. Negana to, prisikalbinau draugą, kad pasibaigus treniruotei jis pats ateitų į mano naują laukimo „postą“. Maža kas!… Bus naujovė ir jam.

Pati vasario mėnesio pabaiga. „Tarpsnis tarp gyvosios gamtos mirties ir atgimimo“ – taip šį laikotarpį veikiausiai įvardintų poetai ar sentimentalūs žmonės. „Tarpsnis tarp Kalėdinių ir Velykinių atostogų“ – ką tikriausiai pasakytų mokiniai.  Tikriausiai savotiškai pritarčiau abejiems. O pavasaris veržiasi nenumaldomai. Iš kadaise buvusių pusnynų liko tik keli šalikelėse besimalantys apgailėtini sniego kąsniai, išskiriantys drumzliną vandenį. Kur ne kur iš pašalo kėlėsi žolinės kultūros. Lėtai iš kiekvieno kampo nyko vasariui būdinga pilkuma. Dievaži, jeigu likimas man skirtų dailininko talentą ir galimybę nupiešti antrą Botičelio „Pavasarį“, ant drobės drėbčiau dažus ir bandyčiau atkartoti dabar matomą vaizdą. Tačiau dabar ir toliau kaip karys lėtai marširuoju grikšinčiu sniegu. Nors švelniai melsvi dangaus lopinėliai žadėjo ką kitą, žinojau, kad netrukus šią vietą lėtai apgaubs sutemos. Vasarį temsta dar gana anksti. Tačiau net ir neskubėdamas kelionės tikslą pasiekiau gana greitai. Paprasta kalvelė su krikščionybės simboliais. Prisėdau ant šalia esančio suolelio. Pasidairyti. Vis ryškiau besidažantys vakarai, regis, prašalaičių nė kiek nebaugino.  Tai vienas, tai kitas retkarčiais prasliūkindavo kaip šimtamečiai nukirsdinti vaiduokliai iš britų apsėstų pilių. Net jei ir teikdavosi atkreipti dėmesį į mano buvimą šalia, tai buvo tik užkniaubti, po kailinėmis kepurėmis paslėpti žvilgsniai su ištuštėjusiomis akimis (kartais mėgstu atkreipti dėmesį į žmonių akis, jos neretai būna kaip asmens indikatorius ( aš jūsų nekenčiu, rudaakiai!)). Retkarčiais prašvilpdavo koks automobilis, tepalikdamas menką CO2 pėdsaką ir tolstantį gaudimą. Sėdėjau ir paprasčiausiai stebėjau. Nieko daugiau. Absurdas. Visiška nesąmonė. Kur draugelis?

Atlikti stebėtojo ir analizuotojo vaidmenį man patinka. Šedevrą neabejotinai daug maloniau stebėti nei kurti. Ir mažiau nervinių ląstelių kainuoja. Kita vertus, ar šie žmonės, į kuriuos dabar sutelkiau dėmesį, verti šedevro vardo? Ar kino industrijoje jie nebūtų eiliniai, nereikšmingi supportingcharacters?[1] O gal ir ne… Galbūt jie yra užslėptas plot twistas[2]„iššaus“ pačiam gale! Tereikia išlaukti tinkamos akimirkos. Neabejojau tik viena gyvenimiška tiesa: kiekvienas žmogus yra savaip individualus (niekuo neišsiskiriantis veikėjas tikrai nepritrauktų žiūrovų dėmesio). Juk visas likęs gyvenimas – žinių „žvejyba“ ir atsirinkimas. Nuo pat mažens patenkame į kitų įtakos sferą: pirmasis ištartas žodis, savarankiškas veiksmas, net emocijos – be kitų nebūtume išmokę. Žmogus išties yra sociali būtybė. Ir jo nepriklausomybė tokia trapi…

Mano sudėtingą minčių rezginį nutraukia pavojingai arti prisiartinęs dar vienas „intelekto nesužaloto veido“ žmogus. „Bomžas“,– taip ir norisi pasakyti. Paraudusiame delne matau spaudžiant „velnio lašų“ butelaitį. Tebūnie. Stebiu šį vyriškį. Bus mano analizės objektas. Bet viskas apsiverčia 360 laipsnių kampu. Atsisukęs jis netikėtai man tėškė tokių necenzūrinių žodelių, kad net marozui tektų nulenkti galvą ir užsirašinėti  „genialias mintis“. Tikriausiai pilstuko pašnibždėtos mintys. Laimei, paskutinę sekundę suspėjau suvaldyti besiveržiančias laukan emocijas (draugo vis dar nematyti, o laiko praėjo nemažai); juk ši žmogysta – mano analizės objektas, turiu jį analizuoti neutraliai, kad ir kas bebūtų. O pikčiurna, nuleidęs garą, svirduliuodamas artinosi prie kauburėlio. Prisiartinęs prie vieno iš kryžių nuleido galvą ir ilgokai sustingo tyloje. Nė vieno netinkamo krustelėjimo, tik pagarba. Aš irgi netariau nė žodžio, kad nesugadinčiau akimirkos. Kiek pastovėjęs, senukas išsitiesino ir lėtai nusliūkino savais keliais, mane palikęs su nauja apmąstymų našta. Įsitikinęs, kad bambeklis jau nebegrįš, atsistojau patikrinti, kuris kryžius „užkabino“ jo dėmesį (vietą spėjau įsidėmėti). O užrašas buvo lakoniškas, tačiau kartu ir viską paaiškinantis: „Trėmimų aukoms atminti“. Tai gali reikšti, kad šiam praeiviui gyvenime jau teko susidurti su „į niekur“ vežančiais vagonais? Gal dėl tremties jis neteko tėvų ar kitų artimųjų? Aišku, dabar liks tik spėlionės, bet ką tik matytas vaizdelis įgavo naują prasmę. Kas žino, gal tokio skaudaus įvykio kankinamas asmuo iki šiol neatsigavo ir bando skausmą nuplauti pigiu alkoholiu? Matyt, patarlė apie pabuvimą kito kailyje nėra „išlaužta iš piršto“.

Vėl prisėdau. Tie žmonės ir jų gyvenimai tokie sudėtingi… O žmogus viso labo tėra iš 70% vandens (ir likusių neregėtų elementų, kurių net nesivarginsiu vardinti) sudarytas mėsos gniužulas, viduje turintis vingiuotą graikinio riešuto pavidalo organą – smegenis. Ir pabandykite nerasti bent vienos iš šių savybių kiekviename mūsų! Tačiau mes visi, nors ir vienodos sandaros, nesame vienodi. Čia labai pagelbės, mano manymu, tinkamesnis žmogaus apibūdinimas iš psichologijos knygiūkščių: „Mašina, kuri turi protaujančią sielą“. Idealiai apibūdina homosapiens. Būtent „protaujančia siela“ skiriamės nuo gyvūnų. „Mašinos“ poreikių nereikėtų išaukštinti – jie tikrai mus nedaro ypatingus.

Visada buvo populiaru dalykus skirstyti į smulkesnes kategorijas, neišimtis ir mąstymo stilius, psichologija. Deja, toks skirstymas sudaro puikias galimybes gimti pabaisoms stereotipams. Tereikia panagrinėti paprasčiausią pavyzdį – vyras ir moteris. Marsas ir Venera. Aišku, stereotipinė moteris būtinai stengsis atrodyti trapi, emocionali būtybė, o „Marso gyventojas“ neva turės psichologinę persvarą, tvirtumą. Paistalai! Vienintelė stereotipų paskirtis – būti vandeniu nuleistiems tualete ir visiems laikams pasilikti giliai kanalizacijos vamzdyje (Gal jam šiandien treniruotė užsitęsė visą valandą?!).

Toliau stebiu filmą  banaliu pavadinimu Gyvenimas. Kulminacija kol kas net nekvepia. Jokių naujų veikėjų. Tik prašvilpiančios mašinos. O ir draugas (be abejo, antagonistas) bando mano kantrybę. Nujaučiu, kad pykčio pūlinys tuoj tuoj trūks, išliedamas visas iki šiol pogrindyje slėptas emocijas. Paauglystė, paauglystė… Taip lengva visą sudėtingą elgesio kompleksą nurašyti vienai mokslinei sąvokai (argi anekdote „Mokslininkai nustatė, kad žmonės tiki viskuo, kas prasideda žodžiais „Mokslininkai nustatė“ nėra bent lašelio tiesos?). Po to seks sudėtingas asmeninio gyvenimo ir šeimos formavimas, vėliau, kai jau, rodos, užauginus vaikus galima atsipalaiduoti, būtinai sumedžioja kokia nenuorama „vidutinio amžiaus krizė“. Galiausiai, perkopus jau ne vieną dešimtį, vis dažniau atrodys, kad į palydą prašosi ne itin laukiama „viešnia su dalgiu ant peties“. Tarsi žmonės ieškotų dingsčių, kodėl „kartais“ galima būti nelaimingiems , tačiau daug rečiau ieškoma laimingų gyvenimo atkarpų. O galbūt žmonių, kaip tikrų veiksmo filmo herojų, visas gyvenimas yra paskirtas kovai su emocijomis ir demonais, slypinčiais viduje?  Išties ne pati lengviausia batalija, nors gali pasirodyti ir priešingai. Šis grobuonis nėra išdykęs kaimynų vaikas ar senas mokyklos priešas (daug pavojingesnis), o savo nagučius, visada tobulai išgaląstus, suleis pačią netinkamiausią akimirką. Vidinis pabaisa (savo paties demonus norėčiau įsivaizduoti kieto filmo blogiuko pavidalu) apie tave žino pakankamai, kad galėtų smogti lyg žaibas iš giedro dangaus. Šių demonų itin dažnas aktyvumas fiksuojamas paauglystės stadijoje (nuskambėjo kaip paranormalaus  filmo scenarijaus atkarpa). Tokiu laikotarpiu jaunieji žmogučiai ir taip susiduria su daugybe problemų ir naujovių, o nutrūktgalviams demonams, kurie nieku gyvu nelįstų prie tvirtavalio, neturinti tvirto stuburo jaunuomenė tampa puikia landyne. Kiekviena mūsų bloga emocija jiems tampa lyg čiurkšlė lydyto šokolado (tikėtina pieniško). Bent jau mano demonui. Juodo niekada nemėgau. Nusipenėję plėšrūnai (demonai) palaukia badmečio ir po to vėl puola. Net nereikia minėti, kad tokie „bendradarbiai“ pridaro daug daug žalos. Belieka arba jiems pasiduoti, arba kibti į kovą. Su kuo: ar vidiniais priešais, ko siektų stoikai, ar tariamais išorės pavojais – sprendimo laisvė palikta mums. Nors nesusitvarkius su vidumi, mūšiai išorėje taps nepalyginamai sunkesni. Protingiausias poelgis būtų su demonais susidurti akis į akį ir paspausti ranką – po kruvinų kautynių sudaryti paliaubas. Kartais, jei viską pakreipsime priešinga linkme, demonai gali mus privesti net prie asmenybės tobulėjimo. Viskas, ko reikia, yra mokėjimas gauruotą demoną tarsi juodbėrį įkinkyti į savą vežimą ir liepti stumti naštą paties žmogaus pasirinkta kryptimi. Mokėti sukontroliuoti demoną yra svarbiausia. Ir kuo mažiau kraujo praliejimo. Laikausi nuomonės, kad mes beveik visi iš prigimties esame pacifistai. Tad griebkime iš pašiūrių sudulkėjusius žąslus ir pirmyn – kinkyti demonų!

Prie suoliuko netoli kryžiais apstatytos kalvelės žąslų ar kamanų nėra. Sutramdęs demoną savaip toliau ramiai akim ganau kiek vingiuotą horizontą. Pakeliui. Būtent šį žodį pasakiau draugui, nurodęs savo ėjimo kryptį. Tas „pakeliui“ lyg ir nežadėjo nuotykių ar atradimų, bet vis dėlto…

Atkreipiu dėmesį į dar vieną buitinį faktą. Visai čia pat, ant dar užsilikusio ledžiūkščio, slystelėjusi žemėn krito garbaus amžiaus senutė. Dar spėjau pamatyti iš krepšių išbyrančias prekes. Nieko nepadarysi – teks įsikišti į scenarijų. Atpažinau – mano netolima kaimynė. Beveik nebendraujame, tačiau pagalbos ranką ištiesiau lyg senai pažįstamai. Ir veltui. Kažką sumurmėjusi nukentėjusioji virpėdama atsistojo pati, greitai susikrovė prekes ir nė nenužvelgusi manęs nukeliavo toliau. Tai mane pribloškė. Kaimynė… Vėl klestelėjau į savo sostą ir panirau į ekstazę. Kaip aprašyti šią veikėją? Kokį vaidmenį ji atlieka Gyvenime?

Nelengvas jos likimas. Perkopusi aštuntą dešimtį, našlė. Vieniša. Artimieji apsilanko tik išskirtinėmis progomis. Gal todėl toks atšiaurumas kitiems. Įsisenėjęs bjaurus demonas, ne kitaip. Tikriausiai bus proga apsilankyti. Su kamanomis.

Padangė jau visiškai apsiblausė. Tuo pat metu nurimo ir mano besikapstantis protas. Iš tiesų, pakeliui per trumpą dienos atkarpą galima patirti daug nuostabių atradimų ir nušvitimų. Pavyzdžiui, pasidomėti žmogaus mąstymo prigimtimi. Žinoma, iki galo mums nelemta jos perprasti. Kitaip būtų labai nuobodu. Gyvenimas be žavesio. Kartais visas įdomumas yra nežinomybė. Jei tik kažkas atrastų tą nelemtą žmogiško individualumo prigimties formulę ar receptą, susižertų daugiau nuopelnų nei Nobelio premijos laureatai. Minėkite mano žodį.

Pagaliau. Tolumoje jau matau draugą. Stulbinančiai įdomus cheminis elementas yra žmogus (cheminis pavadinimas būtų žmogilis/žmogosonas). Savo sandara jis visiškai neypatingas, tačiau jo sukeliamos reakcijos būna įspūdingos. Visiškai pritariu posakiui, kuris skelbia, kad „Žmonija yra tarsi didžiulė simfonija, o kiekvienas žmogus atskira gaida“. Ar aplink skambės grėsminga penktoji simfonija, ar sunkusis metalas – spręsti mums. Simfonijoje, kaip ir Gyvenime, būtinos ir griežtesnės, šiurkštesnės natos, nes be jų liktų tik vienoda, užknisanti rutina.

Taigi Gyvenimas nenuobodus. Kad ir šiandieniniai jo epizodai. Kol kas geriausias mano matytas serialas su ryškiais veikėjais. Niekada neišsisemiantis. O jei tik bus grėsmė, kad pritrūko idėjų, visada į sceną galima šokti pačiam. Kilkite nuo sėdimųjų vietų, žiūrovai!… Aplodismentai!

Takelis. Neringos dangvydės nuotrauka
Takelis. Neringos Dangvydės nuotrauka

_____________________________________________________________________

– Atleisk. Pavėlavau. Viskas dėl tos treniruotės.

– Nieko tokio. Netgi labai gerai.

[1]Supportingcharacter (angl.) – antraeilis, antrarūšis veikėjas;

[2]Plot twist (angl.) – netikėtas siužeto vingis, posūkis

Ieva Antanavičiūtė. Vienos dienos metamorfozės

 

Ieva Antanavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ieva Antanavičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Ieva Antanavičiūtė. Nuo gimimo gyvenu nedideliame pasienio miestelyje, lankau Kybartų Kristijono Donelaičio gimnaziją. Esu abiturientė, neseniai įžengusi į paskutinius antros dešimties metus. Nuoširdžiai myliu antikos mitologiją, nesuprantu poezijos, tikiu žmonių tobulėjimu ir sparčia kiekvieno individo vidinio pasaulio kaita. Savo kūrybines jėgas filologuose bandau ne pirmą kartą, „prijaučiu“ esė stiliui, o šis darbas man – ypač svarbus. Rašymo mūza mane aplanko, kai nuo kažko bėgu, – šįkart bėgau nuo savęs. Tokiu atveju viena diena gali būti svarbesnė už pusę gyvenimo, todėl turėjau į dienos šviesą bent trumpam ištempti savo dievų ir deivių įkvėptą pasaulį. Prašau į jį žengti – kupiną žvaigždžių, mūzų ir mitologizuotos mažo miesto realybės.

Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Ieva Antanavičiūtė pelnė II vietą.

 

VIENOS DIENOS METAMORFOZĖS

 Prologas

Bėgimas nuo savęs prasideda čia

 

Mano mintys šiuo metu vėl lipa atgal į Slovakijos kalnus.

„Dovidenia, miláčik!“[1]

„Čoskorosavidime! Have a safetriphome!“[2]

 

Apsiašarojusios, transo būsenos apimtos žmogystos, stoviniuojančios būreliais po tris, po keturis, po du… Koks skirtumas. Natūraliais jausmais atmiešti žmonės, bebaigiantys susitapatinti su supančia tamsa ir žaliomis kalėdinėmis lemputėmis, kažkodėl žaižaruojančiomis jau lapkričio pradžioje.

Atsisveikinimas. Jo akimirkos trumpiausios. Dar, dar, dar sekundėlę, dar žodį, dar..

„La revedere! Ne vedemîncurând!“[3]

„Don‘tforget to write… Calluswhenyougethomesafely!“[4]

Mano smegenų vingiai nepakankamai greiti, mano neuronai tuoj perkais, bandydami atskirti aplink girdimas skirtingas kalbas. Dabar suprantu Kūrėją, kuris nusprendė pasišaipyti iš Babelio bokšto statytojų. Mes būtume per daug galingi, jei tuo metu būtume supratę vieni kitus – vien balsuose lūžinėjančios emocijos, rodos, gali nuversti kalnus ir įsiskverbti iki pat kaulų čiulpų. Tokius kaip mes turbūt reikėtų sustabdyti. Kad neapverstume pasaulio aukštyn kojomis. Užsimerkiu. Kai tik užsimosime ką nors daryti, nieko nebus mums negalimo… STOP.

Vienu metu jaučiu mažiausiai dešimt emocijų. Ech, tie nelemti erasmusai su savo postprojektine depresija. Grįžimas į kasdienę rutiną dabar atrodo lyg bandymas iššokti aukščiau bambos – praktiškai neįmanoma misija.

Mane visada žavėjo, kad vokiečiai turi žodį, tiksliai apibūdinantį bet kokią gyvenimo situaciją. Tai štai, aš dabar kenčiu rückkehrunruhe jausmą. Jei įdomu, tai reiškia grįžimą namo po nuostabios kelionės ir pojūtį, kai visi prisiminimai ir patirtys po truputėlį nyksta iš sąmonės.

Aštunta ryto. Be galo anksti – tokiu laiku manęs pabudusios nerastumėte, bet šįkart negaliu užmigti. Noriu  EITI.

Ir išeinu. Ko? Naujomis akis pažvelgti į mane nuo mažens lydintį miestą? Atsitokėti nuo pernelyg gerų įspūdžių soties? Susikalbėti su savo demonais?

Dar nežinau atsakymo.

Jaučiu, kad man reikia atramos. Kokios – viliuosi atrasti pakeliui.

Privalau atrasti. 

 

DEVINTA RYTO MIESTO SENAME/ANTIKINIAME SODE

Pasak visų lietuvių kalbos mokytojų, dėstytojų, humanitarinių mokslų daktarų, netgi advokatų (oho, pone Baly Sruoga, jau kalbu jūsų stiliumi, reikia liautis), viskam reikia konteksto. Bus.

Velku kojas gatve – sąmoningai verčiu save lėtinti žingsnius, fokusuodama dėmesį į rytinę vėsą, liesėjančius medžius ir suvokimą, kad gana nemaloniai jaučiu kiekvieną akmenuką po kojomis. Erdvėlaivi, erdvėlaivi, čia žemė! Sugrįžk!

Sugrįžau iš projekto Erasmus+. Jeigu skaityčiau šia tema paskaitą kaip labai rimta projekto dalyvė, pradėčiau nuo to, jog Erasmus+ – Europos Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto rėmimo Europoje programa, kurios biudžetas – 14,7 mlrd. eurų. Ačiū Dzeusui, rimta persona nesu, todėl noriu pavadinti šį projektą emocionaliai: dešimties dienų kultūros ir meilės uogiene. Nagi, sumeskite šešiasdešimt žmonių į vieną katilą, liepkite jiems komunikuoti, užkonservuokite ir po pusantros savaitės gausite neišskiriamos draugystės ir laaaaaabai plataus akiračio fermentuotą produktą. Priklijuokite dar etiketę MULTIKULTŪRALIZMAS, kuriuo kiekvienas buvo tomis dienomis priverstas kvėpuoti ir gyventi. Trumpa aukso amžiaus atkarpa?

Aukso amžius. Graikai patyrė jį kaip taikos ir ramybės metą, stebėjo tobulai kartu veikiančią visuomenę – praeities ir dabarties idealą. Pagarsėjusią senovės civilizaciją sudarė ne viena didžiulė etniškai ir istoriškai „surišta“ žmonių masė, bet kultūrų, tradicijų, tikėjimų ir dievų sintezė. Joje (o šventas naivume) aš įsivaizduoju ir MUS – doterius (taip vadinami ištikimi erasmusai, niekada neatsisakantys progos stačia galva nerti į visus galimus projektus). Užtenka nežymiai pasukti galvą ir pamatysi vis kitos tautybės žmogų, patirsi dar neištyrinėtą kultūros dalį, išgirsi pokalbį, negirdėtas istorijas. Bet kiekvienas asmuo, kiekvienas individas veikia kartu. Kaip gerai sutepta mašina.

Senovės Graikijos kultūra! Štai kas grąžins mane į Žemę. Dievai, nimfos, titanai, visos Antikos mitologinės būtybės, atleiskite man, kad buvau jus apleidus. Esu kalta, kad beveik dešimties metų pažintį su jumis iškeičiau į šiuolaikinę kosmopolitinę erdvę, kurios kol kas net šiek tiek prisibijau, nedrąsiai bandau prisijaukinti. Kalta, kad numylėtus herojus, iki skausmo emocingai paveikias legendas išmainiau į tuštybės blizgius, į bevertį laiko švaistymą. O juk mitų herojai čia pat, šalia mūsų. Taip visada tenkinau savo vaizduotę – bandydavau „pertrinti“ realybės vaizdinius per antikinį siužetą. Nagi į darbą, smegenys, anot visų taip mylimo Viljamo Šekspyro Hamleto.

Beveik priėjau miesto centrą. Pro ausinėse „Bohemijos Rapsodiją“ plėšiančio Fredžio Merkurio vokalą „prasikalė“ dar viena instrumentuotė. Darniai, harmoningai. Visos detalės veikia kartu kaip gerai sutepta mašina. Orkestras. Mano mieste jis ne naujiena – dažnai žygiuoja gatvėmis. Jau įprastas vaizdas. Muzikos natos atitrūksta  nuo partitūrų, pasivaikšto po parką ir abejoja grįžti. Kaip ir aš. Mintimis vis dar nesugrįžusi namo.

Muzika yra mano sielos gyvastis. Netikėta ši frazė ir man pačiai, nes absoliučiai nepasižymiu jokiu muzikiniu talentu. Ir to visai neneigiu. Muzikantai, geri muzikantai, mano mintyse yra sudievinti. Suherojinti. Kad ir Orfėjas. Šis grodamas lyra po padu laikė prispaudęs kiekvieną spalvą, kvapą, garsą, išsprūstantį būtent taip, kaip norėta. Jis suvaldydavo laukinius žvėris, galėdavo priversti upes tekėti kita kryptimi, prikeldavo miškus ir versdavo uolas žinodamas, jog yra jų visų valdovas. Gamtos dirigentas.

Pasirodo, tokie dirigentai niekur nedingo. Už parankės griebę muzikos mūzą Euterpę jie sėkmingai gyvuoja paralelėje visatoje.

Ar kada matėte į grojimą įsijautusį muzikantą? Kažkur pradingsta ego. Atsiranda Menas. Didžiąja raide. Atlikėjas tampa savo instrumentu, Euterpės marionete.

Šiais laikais vis dažniau yra pabrėžiamas individualumas. Būk unikumas! Niekas tau neprilygsta, tavo mąstymas yra ypatingas! Tu vienas iš milijono! Bet galbūt virsti meno/muzikos valdomu įrankiu nėra taip bloga?

Kiekvienas menininkas yra marionetė. Sudievinta marionetė, valdoma kasdienių mūzų.

O mūzų apsuptyje esame mes visi.

 Einu per parką ir visur matau JAS: Melpomenė, sėdinti ant suoliuko ir atsainiai parėmusi ranka smakrą, vaizduoja save tragiškiausia heroje. Pagal charakterį ji – absoliuti pesimistė. Visiška jos priešingybė Talija. Nenuilstanti optimistė. Šiais laikais prilipinčiau jai raudoną klouno nosį. Šokyje pametusi galvą Terpsichorė atrodo linkstanti į psichozę – bet argi ne tokie visi savo pašaukimui atsidavę šokėjai? Uranija visur nešiojasi žiūronus – palaikyčiau ją labai įtartinu asmeniu, jei nebūčiau šimtu procentų įsitikinusi, kad tie milijonai žvaigždžių danguje, į kurias ji visada pakėlusi galvą, yra jos pačios širdis, į šipulius suskaldyta. Tas žvilgsnis į dangų jai kadanors skaudžiai atsipirks… Kažkur akies krašteliuose slepiasi ir kitos septynios seserys.

Štai kur mane nudangino muzika ir virtuozas saksofonistas. Laikas vėl grįžti į realybę.  O realybė čia pat – graudžiai verkianti mergaitė. Jai kažkas nutiko. Visus muzikaliuosius garsus užgožia graudus jos kūkčiojimas. Keista, bet nenustembu suvokusi, jog aš nemoku jos nuraminti. Argi gali nuraminti kitą žmogų tas, kuris pats dar vis nesusikalba su savimi? Nuraminti negaliu, bet interpretuoti kitaip – prašau.

Gatvės sankryžoje sėdi Klio, istorijos mūza.

„O sena prostitutė Klio, / Pardavėja vartotos tiesos, / Nei nuodų, nei kardų nebijo, / Tiktai bijo saulės šviesos.“   O, Radauskai, dėkoju Tau už įkvėpimą.

Nesu poezijos mėgėja ir tai drąsiai pripažįstu. Bet mūsų mylimo lietuviškojo esteto Henriko Radausko dėka sugebėjau bent pamėgti Klio. Jos paveikslą mačiau aiškiai, lyg pati Istorija išdidžiai stovėtų priešais mane. Mano gyvenimo Istorija, mano aplinkos Istorija, mano kūrybos ir nusivylimo, liūdesio ir džiaugsmo, kilimo ir kritimo Istorija.

Klio viešpatauja mano mieste. Ar mergaitei dėl to geriau?

Stalelis. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stalelis. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

VIENUOLIKTA RYTO ŠALUTINĖJE GATVĖJE

Pajaučiau alkį. Natūralu, juk beveik dvi valandas šlitinėju po miestą. Mūsų miestelio pažiba kebabinė – alkanų paauglių, per pertraukas lekiančių ten taip, lyg patys Hado skalikai vytųsi, išsigelbėjimas – dar uždaryta. Posūkis namo vis dar atrodo kaip net nesvarstomas tabu. Kokia išeitis, kai pilvas maršą groja? Močiutė. Nuojauta kužda, kad vos įžengusi pro duris, būsiu sutikta prie garuojančių spurgyčių su karštos kakava plius ant viršaus plūduriuojančiais mažais, jau truputį ištirpusiais zefyrais.

Bemąstydama apie kalorijas, pasuku į šalutinę gatvę.

Ši gatvelė yra gana… ypatinga. Neoficialiai dar ji vadinama Našlių gatve. Pilkų, mūrinių ir medinių namų mozaika. Kas antrame name – vienišos penelopės, nesulaukusios savo odisėjų. Ir nebesulauksiančios.

Dažniausiai šia gatve praskubu vos ne bėgtute. Šiandien eisiu lėčiau. Galvosiu apie jas – apie penelopes.

Raudonų plytų name gyvena pusamžė moteris. Našlė – vyras negrįžo iš reiso. Žuvo važiuodamas vilkiku. Po šios istorijos kreivai nužvelgdavau kiekvieną vilkiką, pravažiuojantį pro mane.

Už kelių sklypų jaukiai įsikūrusi kita moterėlė. Sako, labai mylinti vaikus, nors savų ir neturinti. Irgi našlė – vyras gyvybę atidavė Afganistane. Iki šiol siurrealu, jog vis dar gyvenu amžiuje, kuriame žmonės nenustoja kariauti. Apie tai stengiuosi galvoti tik abstrakčiai. Nenoriu sugerti Šopenhauerio kaip Antanas Garšva ir manyti, jog gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas.

Taip pat gerai žinau, jog kitame, dviaukščiame name, gyvena jauna mama, likusi viena su dviem mažamečiais vaikais (visuose sodo kampuose išmėtyti žaislai – daugelis jau sulūžę arba seniai atsibodę). Neoficiali našlė. Sužadėtinis, vos gimus pirmajam, išvyko į užsienį – dirbti. Aplink sklinda gandai, jog pabūgo tėviškos atsakomybės.

Prie pat dviaukščio prisispaudusi maža, šiek tiek apšiurusi trobelė („namo“ titulas nelabai tinkamas). Dar viena motinystės pareigą prisiėmusi moteris. Našlė – vyras vieną dieną tiesiog išėjo. Negrįžo. Vėliau buvo rastas pakelės griovy.

Ištikimybės simbolis, tyros, nemirštančios ir neužmirštančios meilės įsikūnijimas, vilties žiburys tamsiame pasaulyje – tokia ta Penelopė, dvidešimt metų laukusi iš karo sugrįžtančio savo Odisėjo. Jau tada, pašėlusios meilės, meilužių ir aistros kupinų dievų ir deivių gyvavimo metu, tokia atsidavimo koncepcija buvo stebuklas.

Kas yra tikrasis didvyris – Odisėjas ar Penelopė?

Dešimtyse religijų ir kultūrų moterys yra vertinamos kaip primityvūs, žemesni padarai, įrankiai, priemonės… Prieš taip mąstančius individus norėčiau kviesti Penelopę – manau, liaudiškai sakant, ji įkrėstų jiems proto.

Penelopės iš esmės buvo – ir yra – grėsmė patriarchalinei pasaulio santvarkai, dėstančiai, jog vyras yra karys, didvyris, herojus, o moteris yra namų šeimininkė. Ir, apsaugok Dzeuse, negalėjo būti kitaip.

Statistiškai vyrai yra mažiau linkę likti ištikimi kitai savo pusei. Statistiškai, atsivertę bet kurį graikų mitologijos puslapį, turite didelę galimybę pamatyti minėto fakto įrodymą.

Penelopė vyrams – tobulos sutuoktinės idealas. Ištikimybės požiūriu – kol vyras (didvyris) klajoja, žmona laukia. Ne be reikalo jos vardas – lojalumo santuokoje simbolis. Man didvyrė JI, o ne JIS. Priimanti visus sunkumus iškelta galva, pasiruošusi atremti bet kokią kliūtį, neatsiduodanti dusinančiam aplinkos spaudimui ar kandiems žodžiams, draskantiems ir paliekantiems gilias žaizdas,  reikli aplinkiniams.

Šių dienų moterys kovoja ir poseidoniškus sunkumus atremia ne ką prasčiau nei „stiprioji“ lytis. Jos vienija, plėtoja, praturtina, o svarbiausia – išlieka penelopėmis.Odisėjai didvyriai, net ir tada, kai nesugrįžta. Penelopės – didvyrės, nes išmoksta gyventi be odisėjų.

Toliau jau sparčiai žingsniuoju Našlių gatve. Neatsispiriu norui kiekvienai šios gatvės pavadinimą atitinkančiai rezidentei pasakyti, kad ji yra herojė.

Išsukusi posūkyje trumpam atsisuku atgal. Vis dar matau moteris, pasirengusias be atvangos ginti savo Namus.

Žinau, kad galite.

Metamorfozė I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Į kiemą. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

ANTRA VALANDA PO PIETŲ, IR MAN DAR NEAIŠKU

 Iš močiutės išeinu pilnu skrandžiu. Paprasti tie žmogiški instinktai – fiziologinių poreikių patenkinimas suteikia tokį malonų jausmą… Mintyse dar kartą padėkoju močiutei.

Nuoširdžiai – nežinau, kur man eiti. Kiekviena tolesnių ieškojimų kryptis atrodo ganėtinai patraukli, bet… ne TA. Tokiam neapsisprendimui įtaką turbūt daro visiškas minčių išsekimas.

Nekenčiu šalčio, todėl eisiu į pietus.

Po keliasdešimt sekundžių įnirtingo mąstymo ir bandymo perteikti nesuvokiamą protėvių gebėjimą orientuotis pasaulio kryptyse (išsitraukiau telefoną ir susiradau kompaso programėlę, kurią panaudojau turbūt pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime) patraukiau pietų pusėn.

Teištirpsta ledynai, stingdantys mano sąmonę.

Jau sunkiai velku kojas. Rodos, šiandien gravitacija mane veikia stipriau nei kitus.

Išnirusios žmogystos pavidalą mano akys pamato greičiau už mano protą –  noriu bėgti, o širdis pulsuoja taip stipriai, jog apima jausmas, kad tuoj tuoj susprogs. Raumenys įsitempia, hormonai pradeda kovos-arba-bėgimo protokolą, visu pajėgumu skatindami apsisukti ir pasileisti tolyn. Impulsui pavyksta atsispirti.

Piemenų ir kaimenių dievas Panas ožio kojomis ir ragais, bandantis mane įbauginti grėsmingu žvilgsniu.

Netikras ūmiai sukeltos panikos vaizdinys.

Žmogelio veidas matytas. Miesto valkatėlių hierarchijoje užima truputį aukštesnę vietą.

‒ Gal pinigėlį duotum?

Jis geras. Toji pastiprėjusi gravitacija turbūt suminkština mano širdį. Pasikrapščiusi striukės kišenes į pirštiniuotą delną įbruku monetą.

‒ Tiek teturiu. Tik žiūrėkit, kažkam naudingam išleiskit.

‒ Būtinai, būtinai. Blogos dienos man jau baigėsi.

Sušelptasis nukreivuliuoja tolyn, sumirksėjusi milisekundę dar matau šmėkščiojančias ožio kanopas.

Panas panašus į apsigimusį, dvasiškai suluošintą žmogų. Išorės formos disharmonijos personifikacija. Pusiau ožys, pusiau žmogus. Jo gyvenimo palydovai buvo analogiški – satyrai, gąsdinančiai panašūs į Paną ne tik kanopomis, bet ir pomėgiu linkti į iracionalias svaigulio būsenas, vedini girtuoklystės ir gašlumo. Už tai buvo atsakingas Dionisas.

Anarchistiniais proveržiais pasižymintis dievukas, savo šėliojimais taip apsėdęs ekstazės apimtą visuomenę, jog ši jo garbei keldavo vardines šlovinančias šventes.

Dionisijos paradas. Žmonės, apsirengę ožiais, užsimaukšlinę kaukes, slepiančias tikruosius veidus tų, kurie turėtų gėdytis, garbindami tokį, kaip sveiko proto žmogui rodytųsi, vienais trūkumais išmargintą dievą. Kaip JIE gali šlovinti pamišimo, žiaurių išdaigų, sukeliančių nepateisinamą brutalumą, siautulio ir svaigulio įasmeninimą?!

Kaip JIE gali šlovinti aktorių, vaidinimų, teatro globėją, kuriamųjų gamtos jėgų dievą, įkvėpimo, chaotiško gėrio ir neutralaus blogio mišinį?..

Kur Dioniso aukso vidurys? Ar JIE, izoliavę anarchistinę ir žiauriais malonumais pridengtą jėgą nuo meno, inspiracijos ir kūrimo gyslelės, garbina pastarąją?

Pasak senovės graikų filosofo Ksenofono, žmogus dievus sukūrė pagal savo atvaizdą.

Lengva juos visus pasmerkti.

Tačiau galima ir išteisinti.

 

PRARADAU LAIKO NUOVOKĄ. TEMSTA

Šiandien diena buvo vienas didelis – o, varge, kokia nemėgstama frazė  – minties šuolis. Arba daug mažų. Minotauro labirintas, tik be išėjimo laisvėn.

Tačiau… Gyvenimas nedideliame miestelyje turi savo privalumų. Pavyzdžiui, tirštu smogu ir akinančiomis horizonto šviesomis nepridengtas dangus atskleidžia visą nuogą ir tyrą žvaigždynų grožį.

Matau Taurą, išmokytą išmintingai naudotis savo tamsia ir primityvia jėga. Matau Ariją ir Atėnę, nesuvaldomas priešingybes – agresija ir chaosas prieš discipliną ir strategiją. Matau Kasiopėją, kurios žvaigždynas dabar gana įžūliai reprezentuoja išdidžios pagyrūnės ir savimylos karalienės kankinimo įrankį.

Matau Svarstykles. Dangaus pusiausvyrą. Gyvenimo pusiausvyrą.

Graikai, kaip ir vokiečiai, turi daug taip pat gana tikslingų žodžių. Monachopsis – nuolat pasąmonėje tykantis ir tyliai kankinantis nepritapimo ir nebuvimo tinkamoje vietoje jausmas.

Mano monachopsis nepaliaujamai bado mane šakele, ant kurios preciziškai išgraviruota – „Tu dar nesugrįžusi į save“. Jaučiu, kaip šakelė pradeda po truputį lūžinėti.

Realybės pajauta yra be galo sudėtingas procesas – visas komplikuotumas slypi paprastume. Reikia atrasti savo atspirties tašką. Šiandien nėriau stačia galva ir visus savo fantazijos resursus sukišau į bandymą surasti atramą, kurios egzistavimas yra besąlygiškas reikalavimas išlikti savo terpėje.

Kišenė suvibruoja. Ne pati kišenė, aišku, telefonas joje. Žinutė.

„Aliooo, jau atsigavai po savo posterasmusų? Ryt matkės savarankiškas, turi pasiruošimo užduotis?? Be proto reikia, help :(“

Kažkas mano galvoje trakštelėjo. Šakelė lūžo. Sutrupėjo. Tas nelemtas multikultūralizmas, sudrebintas ir įbaugintas tokios visiškai paprastos, žemiškos ir kasdieninės žinutės, nusipurtė ir išėjo.

Ramiojo vandenyno šiukšlių sala didėja ir nesiliauja plėstis. Prometėjo kepenis kasdien kapoja Dzeuso siųstas erelis. Kanadoje telkšo nežemiški ežerai, panašūs į tyvuliuojančius ant Jupiterio palydovo. Demetra verkia savo dukters, kenčiančios Hado prieglobstyje. Aš sėdžiu po žvaigždėmis, iš kur turiu sugrįžti žemėn.

Kosminis mūšis, Gigantomachija mano pasąmonėje baigiasi. Vizijos sudeda ginklus.

Taip paprasta, lakoniška, banalu ir… paveiku – viena žinutė, padedanti suvokti, kad aš esu čia ir dabar. Gimnazistė, į pasaulį žvelgianti pro graikų kultūra aptrauktus stiklus, dvidešimt pirmo amžiaus pilietė, sugrąžinta į kasdienybę ir laiku išlaisvinta nuo beuzurpuojančių metamorfozių.

Rapsai. Astos Biekiauskaitės nuotrauka
Rapsai. Astos Biekiauskaitės nuotrauka
Balionai. Astos Bieliauskaitės nuotrauka.
Balionai. Astos Bieliauskaitės nuotrauka.

[1] Iš slovakų kalbos: „Sudie, mielieji!“

[2]Iš slovakų kalbos: „Greitai susimatysime“, iš anglų kalbos: „Saugios kelionės namo!“

[3]Iš rumunų kalbos: „Iki! Greitai susimatysime!“

[4]Iš anglų kalbos: „Nepamirškite rašyti… Paskambinkite, kai būsite namie!“

Amžinas ir vis kitoks ,,Jubiliejus“ pagal Antoną Čechovą

Fragmentas iš Kaišiadorių kultūros centro teatro Antono Čechovo JUBILIEJAUS
Fragmentas iš Kaišiadorių kultūros centro teatro Antono Čechovo JUBILIEJAUS

Amžinas ir vis kitoks ,,Jubiliejus“ pagal Antoną Čechovą

 Į Kaišiadoris kviečia Tarptautinis mėgėjų teatro festivalis–seminaras praktikumas „Vaidiname vieną pjesę“

 2019 metų gegužės 9‒12 dienomis kaišiadoriečiai ir jų svečiai sulauks šventės: Kaišiadorių kultūros centre vaidins trys teatrai. Pjesė bus viena ir ta pati – tai Antono Čechovo nuotaikingas ,,Jubiliejus“, sukurtas 1891 metais, bet lig šiol aktualus. Traktuočių sulauksime net keturių…  Kodėl?

Valkos miesto teatras iš Latvijos (rež. Aivaras Ikselis), teatro studija ,,ŠEST“ iš Rusijos (režisierė Elena Žichareva), Kaišiadorių kultūros centro teatras (režisierius Jonas Andriulevičius), parodę savuosius ,,Jubiliejus“, neskubės ilsėtis. Paskutinę festivalio dieną įvyks bendras spektaklis – jį aktoriai vaidins savo kalbomis (latvių, rusų, lietuvių). Vaidmenys bus paskirstyti festivalio metu.

Baigiamojo spektaklio režisūra patikėta Allai Zorinai. Ši kūrėja ne kartą yra dirbusi trišaliuose projektuose, tad pasikliauta jos patirtimi, taip pat ir Antono Čechovo kūrybos išmanymu.

Festivalio afiša

,,Teatrai bendros kūrybinės patirties neturi, aktoriai ‒ skirtingo amžiaus, todėl reikės ypatingo susitelkimo ir dėmesio vaidinant bendrame spektaklyje. Bendro kūrybinio darbo rezultatas – neprognozuojamas. Aktoriams šis procesas – neįkainojama patirtis. Tai fizinių ir psichinių, improvizacinių gebėjimų sutelktis,  sociokultūrinio bendravimo praktika“, – pasakoja režisierius Jonas Andriulevičius.

Šį projektą inicijavo Pasaulinė mėgėjų teatrų sąjunga AITA/IATA. Režisierius Jonas Andriulevičius, dirbdamas Jonavos rajono savivaldybės teatre, jau dalyvavo panašaus pobūdžio trijų šalių renginyje. Tuomet vaidino pasaulio scenose ilgam apsigyvenusį Čechovą – jo ,,Mešką“.

Kaišiadorių kultūros centro teatrui švęsti savo jubiliejų dar anksti. Mėgėjų aktorių trupę režisierius Jonas Andriulevičius subūrė tik prieš vienerius metus. Tai pirmasis jų spektaklis, tuo pačiu – ir pirmasis tarptautinis projektas. Kur kas ilgesnė paties režisieriaus kūrybinė biografija: net trisdešimt ketveri metai, lydimi svarių  apdovanojimų, publikos pripažinimo ir aktorių pagarbos.

Šiame festivalyje veiklų bus ir daugiau. Vyks kūrybinės dirbtuvės Algirdo Brazausko gimnazijos mokiniams, bus surengtas kvalifikacijos kėlimo seminaras praktikumas ,,Kaip gimsta spektaklis“.

MENO BANGŲ informacija

Nuotrauka iš Kaišiadorių kultūros centro teatro archyvo               

Gintarė Adomaitytė. Apie provinciją, geltoną drugį ir upokšnį

Taip sprogsta pavasaris. Neringos Dangvydės nuotrauka
Taip sprogsta pavasaris. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie provinciją, geltoną drugį ir upokšnį

Ignalinos dienoraštis

Tą pavakarę Vilniaus traukinių stotyje, jos skaitykloje, pianino dangtis buvo uždengtas.  Beveik uždengtas… nes mačiau ir girdėjau, kaip tykiai prisėlino garbaus amžiaus moteris, tą dangtį pakėlė ir paspaudė vieną vienintelį klavišą. Jei būčiau paveldėjusi tėvo klausą, tai drąsiai rašyčiau, kurį. Manykime, kad tai buvo do. Gal kaimo moteris norėjo paskambinti do re mi, bet nebedrįso. Vis dėlto –ji  išdrįso atlikti tai, apie ką, spėju, senokai svajojo. Gal nuo mažens.

Naivūs do re mi, o dažniau kur kas sodresni garsai man skamba kasdieną. Gyvenu Miko Petrausko muzikos mokyklos kaiminystėje. Muzikaliai gyvenu, knygiškai. Ignalinos Kultūros centro, bibliotekos, muzikos mokyklos pašonėje.

Ar provincialiai?

Provincijos nėra – taip įprasta teigti. Atseit, tėra provincija mūmyse…  Mandagūs žodžiai. Sklidini patoso. Šiek tiek pataikaujantys. Melagingi.

Ji yra.

Kai man tikrai ima rūpėti žodžiai ir jų prasmės, lendu į senuosius žodynus. Vienas mieliausių – 1936 metais SAKALO išleistas Tarptautinių žodžių žodynas. Jo sudarytojai – K. Boruta, Pr. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepėnienė. Štai kaip aiškinama apie provinciją. 1. Sen. Romos valstybėje tokiais administraciniais vienetais buvo skirstomi užkariauti ne Italijos kraštai, kurie buvo sudaryti Romos valstybės pavyzdžiu ir valdomi Romos valdininkų; 2. Valstybės atskira dalis, kraštas; 3. Visos valstybės vietos, minimos sostinės atžvilgiu.

Jei tikėsime trečiąja dalimi, provincija Lietuvoje viskas, kas ne Vilnius.

Provinciją mėgau visada. Jos ramybę ir lėtumą. Spartumą – gandų, apkalbų.  Palaidus draugiškus šunėkus. Parduotuvių prieangyje besiraivančias kates. Gaidžio giesmę paryčiais. Moteris ant suoliukų – jų karštus barnius, čia pat nurimstančius, nuvilnijančius kuždesiais. Vaikus, smėlio dėžėse aistringai kuriančius savo gyvenimus. Miško peizažą, susiliejantį su urbanistika. Skelbimų lentas. Ir dar kažką, kažką…

Žinoma, traukinių dundesį, jų švilptelėjimą vėlų vakarą ar ankstų rytą  – kaip šūktelėjimą, kaip priminimą: dunksi, vis dar tebedunksi mano širdies ritmu  sostinė, per porą valandų pasiekiama. Kuo rečiau ją  matau – tuo patrauklesnė. Kartais net stulbinanti. Besikeičianti, bet visada atpažįstama.

Mano dienoraštyje ryškiai apibraukta vasario 19 diena – kai traukiniu (6 val. 40 min.)  iš Ignalinos vykau į sostinę. Neapsakomo dydžio mėnulis kybojo virš miškų. Tartum būtų  netikras – išniręs iš provincijos teatro dekoracijų, iš iliustracijų naiviai pasakų knygai. Daugybę kartų pro traukinio langą stebėti miškai pasikeitė. Ne tik jaučiau, bet ir mačiau po juos šmirinėjančius vaiduoklius. Ir staiga, beveik staiga, ties Bezdonimis…  Mėnulis man kybojo iš dešinės, bet iš kairės pasirodė raudona saulė. Kiek per ryški, kiek per didelė, kaip iš vaikiško piešinio.

Ir prisiminiau: regis Bezdonyse, jų žalioje, į baltas kolonas besiremiančioje mokykloje,  vaikai teiravosi, ar norėčiau būti Lietuvos prezidente. Ne, ačiū, tikrai ne. Nei karaliene, nei grafiene, nei prezidente.

Tuomet nedrįsau pasakyti, kuo iš tikrųjų ilgainiui norėčiau tapti. Čiur, ne dabar. Ne  šiandien. Kada nors. Būčiau ragana. Gyvenčiau miške, eglyne, trobelėje prie sraunaus upokšnio, išnyrančio iš pelkių ir nutekančio į pelkes. Tuštybės manyje esama. Būčiau tokia ragana, į kurios trobelę retsykiais, guminukus apsiavusi,  atklampotų prezidentė – pasitarti. Ant mano peties tupėtų varnas, prie kojų trintųsi juodas katinas. Mes patartume – visi trys, oi kaip išmintingai jai  patartume.  Priimtume ir grafienes, karalienes, valstietes, bet Lietuvos prezidentė būtų svarbiausia.

Skelbimų lentos – štai apie ką norėjau rašyti. Kad žinotumėte, kaip ilgai nuo tų lentų man merkė akį paryžietis Valdas Papievis. Ignalinos bibliotekoje jis lankėsi vėlų rudenį. Skelbimai apie renginį, padriskę ir pablukę,  kabojo per žiemą. Kabotų ir dabar, jei ne šie judrūs mėnesiai ir jų vėjai – rinkimai, politika… Rašytojų, aktorių, dainininkų veidus, jų afišas pakeitė kiti žmonės. Ir tebekeičia, ir keis – iki gegužės, iki dar vienų rinkimų.

Keistokai tarp politikų portretų skelbimų lentoje atrodė Vaižgantas. O gal ir visai nekeistai. Juk politikos išsižadėjo tik 1926 metais, Lietuvai svarbiais, gal net  lemtingais.

Pavasario skelbimas apie renginį, skirtą Vaižgantui, užklojo rudens skelbimą – apie renginį, skirtą Papieviui. Tikėtina, kad Vaižgantą užklos jo premijos laureatė rašytoja Loreta Jastremskienė, šiuo metu, kai rašau, besirengianti į Ignaliną. Neįsivaizduoju, kas užklos Loretą ir kada. Galbūt – būsima prezidentė  ar prezidentas, galbūt – ateities europarlamentarai, gal…

Neskelbia, jokiose lentose niekas neskelbia to, kas man labai rūpi. Visada rūpi diena, kai pamatau pirmąjį drugį. Šiemet tai įvyko kovo aštuntą dieną – prie Paplovinio ežero, netoli mūsų namų. Pasigyriau kaimynei Ženiai. Ji susirūpino: baltas ar rudas? Ir sužinojau burtą… Jei pirmas pamatytas drugelis baltas – visus metus valgysi baltą duoną, jei rudas – krimsi juodos plutą. Manasis buvo geltonas. Ko gera, valgysiu tortus.

Ignalinos katinas traukia namo. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ignalinos katinas traukia namo. Neringos Dangvydės nuotrauka

Sekmadienio meniu buvo anaiptol ne tortiškas. Pirmą kartą šiais metais apsukau didįjį ratą. Pro žydų kapus iki Palaukinio ežero, tilteliu per jį, o jau toliau – kol kas nematomų rūgštynių ir lubinų laukas. Tada šlaitu aukštyn – per žibuoklynus. Ir einu keliu, kuriam esame suteikę vardą. Tai – Stirnos takas. Jame rupšnojau  pirmuosius pienių, garšvų  lapelius. Ilgesio nuokalne žemyn. Kodėl ji Ilgesio – kada nors papasakosiu. Įsibėgėjau ir peršokau upokšnį, kurio pakrantėje kada nors raganausiu.

Kada nors. Kai pasišauks upokšnis.

2019 metų balandžio 8 diena

 

 

 

 

Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Pasidalyti muzika“

Šviesė Čepliauskaitė._Danielio Piwowarczyko nuotrauka.
Šviesė Čepliauskaitė._Danielio Piwowarczyko nuotrauka.

Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Pasidalyti muzika“

Su pianiste susirašinėjo Rita Nomicaitė

 

Į kokius dalykus siūlytumei atkreipti dėmesį, klausantis pianisto?

Siūlyčiau klausytis ne pianisto, bet muzikos, kurią jis groja. Pianistas, kaip ir bet kuris kitas atlikėjas, į sceną eina pasidalyti muzika – sukurta ir užrašyta kompozitoriaus ir mūsų, atlikėjų, perskaityta, perprasta, išjausta bei įkūnijama. O publika ateina muzikos klausytis ir patirti įvairiausių jos sukeliamų jausminių ir vaizdinių asociacijų. Kadangi mes esame visi skirtingi, tad kitokia yra ir kiekvieno atlikėjo interpretacija, kurią kiekvienas klausytojas taip pat priima savaip. Taigi muzika kaskart skamba vis kitaip ir niekada nesikartoja, ji ir yra svarbiausias koncerto „veikėjas“. O į atlikėją dėmesys dažniausiai nukrypsta tada, kai girdima muzika „nepagauna“ – tuomet jau ne tiek klausomasi, kiek žiūrima ir analizuojama, kas ir kaip ir kodėl…

Kuo, Tavo manymu, labiausiai skiriasi to paties kūrinio, bet skirtingų pianistų interpretacijos?

Kiekviena kūrinio interpretacija pirmiausia priklauso nuo to, koks žmogus yra jį atliekantis pianistas, nuo daugybės įvairių individualių savybių ir gebėjimų: temperamento, mąstymo būdo, techninio pasiruošimo, jautrumo, sugebėjimo girdėti ir išryškinti sąskambius ir harmonijas, nuo jo fizinės jėgos, vaizduotės turtingumo… Nėra identiškų žmonių, tad ir kiekviena to paties kūrinio interpretacija kuo nors skirsis. Netgi tas pats pianistas keliskart atlikdamas tą patį kūrinį kiekvienąkart pagros jį šiek tiek kitaip. Kaip neįmanoma įbristi į tą pačią upę, taip ir muzikos kūrinio gyvas žmogus negali pagroti lygiai taip pat.

Fryderyko Franciszeko Chopino gimtadieniui kovo 2 d. „Organum“ salone Vilniuje  parengei grandiozinės programos rečitalį.  Įtraukei keletą didžiųjų kūrinių: net dvi balades (Nr. 1 g-moll  ir Nr. 4 f-moll),  du scherzi (b-moll, cis-moll), polonezus gis-moll ir As-dur. Greta to, nupleveno  trys noktiurnai iš 9-ojo opuso. 

Išryškinai rafinuotų grožybių – šešėlių, atobalsių, įvairių – ryžtingų ir nedrąsių, meilių ir dramatiškų  – melodinių duetų. Tuos antruosius balsus, slaptąsias melodijas pianistai skleidžia savaip ir vis kitaip. Matyt,  natose jos ir užrašytos tik užuominomis, t.y. nepažymėtos akcentais, ritmu ar panašiai? Ar galime sakyti, kad jų pajautimas yra viena iš meninių užduočių interpretuojant Chopiną?

Gal ne tiek užduotis, kiek poreikis – juk būtent tie pasažuose slypintys melodijos ar boso linijos garsai, kuriuos kiekvienas gali „išsirinkti“ ir parodyti savaip, ir suteikia Chopino muzikai daugiamatiškumą: melodiniai pobalsiai – polifoninį dialogą, kai keli balsai persipindami paryškina, suintensyvina reiškiamą emociją, užlaikytieji bosai – harmonijos spalvą ir gelmę, kurių muzikinis audinys iš dvimačio (melodija ir akompanimentas) išsiplečia į beribę skambančią erdvę. Kiekvienas toks atradimas ‒ stebuklas, kuriuo labai džiaugiesi, gėriesi ir nori, kad tai išgirstų visi.

Šviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka
Šviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka

Esi rečitalius paskyrusi vien Chopino baladėms (jų yra keturios), scherzo (jų taip pat keturi); ar šiame gimtadienio rečitalyje kurį nors kūrinį grojai pirmą kartą?

Šio gimtadienio rečitalio programą pasirinkau iš jau grotų kūrinių. O rečitalius dar esu paskyrusi ir F. Chopino valsams, ir polonezams.

Kuo remdamasi sudarei tokią programą? Ji atspindi Chopino mąstysenos įvairovę, atsiradusią tiek iš kūrinių žanro taisyklių, tiek keičiantis kalbėsenai. Gal to ir siekei? Ar vieno bei kito opuso įtraukimas kėlė  ir asmeninių profesinių tikslų?

Sudarydama programą visada galvoju, kaip kūriniai derės tarpusavy, bandau sukurti vientisą tonacinę-emocinę seką. Žinoma, atsižvelgiu ir į „fizinio išlikimo“ momentus, tačiau ne jie svarbiausi. Šiai programai norėjau pasirinkti stambesnės formos  kūrinius ir tuos, kurie arčiausiai širdies – taip joje atsirado baladės, scherzi ir polonezai. Man atrodė, kad tarp jų intensyvaus dramatizmo turėtų tikti noktiurnai, suteiksiantys klausytojams lyrinio atokvėpio akimirkų.

Jau ne vienerius metus savo koncertus pati ir komentuoji. Grojant įsigilinus į muziką, paprastai nėra lengva pereiti prie žodinės kalbos. Tačiau Tau tas, rodos, net patinka?  

 Iš pradžių tikrai buvo nelengva „persijunginėti“ iš grojimo į kalbą, bet, kaip sakoma, jei nori, tai nieko nėra neįmanoma. O komentuoti norėjosi tam, kad klausytojai lengviau pasijungtų į tas skambesio ar asociacijų bangas, su kuriomis man siejasi atliekamas kūrinys.

Kaip iš gausybės rago pilasi  Tavo enciklopedinės žinios, jos derinamos su literatūrinėmis asociacijomis.

„Užpilti“ klausytoją informacija nėra mano tikslas. Nors kartais taip norisi pasidalyti kokia nors įdomia istorija, kad išslystų iš laiko ribų. Manau, kad į koncertą žmonės ateina ne sužinoti, o patirti. Man pačiai muzika dažniausiai asocijuojasi su įvairiais vaizdiniais ir asociacijomis – vizualinėmis ir emocinėmis. Bet visi esame skirtingi tiek pasaulio, tiek savęs pačių ar savo patyrimų suvokimu. Tad labiausiai norisi užuominomis švelniai išprovokuoti klausytojus girdimą muziką susieti su savo pačių jausmų ar patirties asociacijomis. Ir nebūtinai jos turi būti aiškiai suvoktos  ar įvardytos. Jos – tarsi slaptažodis, kuriuo „atrakinama“ ir atsiveria muzikos grožiui kiekviena siela.

Ar komentarus taikai kokiai nors publikos grupei? Turi daug gerbėjų rašytojų, keletas buvo ir šiame koncerte. Dažnai papuoši renginius Rašytojų sąjungoje ir  vykstančius kitose salėse, neseniai, regis,  koncertavai Vilniaus rotušėje?

Kalbu tai publikai, kuri tuo metu yra salėje ir omeny dažniausiai turiu žmogiškąsias, o ne profesines klausytojų savybes. Žinoma, kai koncertas ar paskaita vyksta muzikos mokyklose, tada mano pasakojimai specifiškesni.

Vienas gražiausių ir sudėtingiausių tiek interpretavimo, tiek klausymosi prasme Chopino kūrinių  – Ketvirtoji baladė.

Dauguma Chopino kūrinių yra gan sudėtingi tuo, kad jis nemėgo „klonuoti“ savo muzikos – jei tema ar melodija nuskamba ir po to grįžta, tai kiekvienas kartojimas yra kitoks – nuo nežymiai pakeisto ritmo ar akordo varianto akompanimente iki visiško temos faktūros, ritmikos, melodikos, tempo ar net dermės pakeitimo. Būtent šis nuolatinis variavimas ir suteikia Chopino muzikai improvizaciškumo, kuris jaučiamas kiek grojant, tiek ir klausant. Ketvirtoji baladė, ko gero, ryškiausiai atskleidžia šį kompozitoriaus bruožą – tema, pirmąkart pasirodžiusi kaip dėl nedrąsos ar abejonių trūkinėjantis pasakojimas, patiria keletą audringų ir „tyliųjų“ kulminacijų, kol išsilieja galingu viską nušluojančiu srautu…

Tie galingi srautai, aistrų sūkuriai, romantiški ilgesiai yra turbūt patraukliausias, klausytojų lengviausiai patiriamas Chopino kalbėsenos bruožas. Veržlumas yra ryškiausia Tavo interpretacijos  savybė, todėl kiek teko girdėti, Tavo perteikiama Chopino muzika skamba intensyviai.  Jausmų polėkis atveriamas taip pat Tavo meninės prigimties impulsyvumu, kuris gražiai siejasi su minėta Chopino imprivizacijos dvasia.

 

Sviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka
Sviesė. Pijaus Mickaus nuotrauka

Su pedagoginėmis institucijomis susisaistę muzikantai vasarą „atostogauja“, keldami sparnus koncertuoti. Jau ne pirmi metai (dažniausiai) vasaromis koncertuoji Lenkijoje. Ir ne su ansambliais, betviena pati! Primink, prašom, kaip su Lenkija užsimerzgė Tavo profesinė draugystė?

Pirmiausia pažintį su Lenkija pradėjau „neakivaizdžiai“: per televiziją, knygas ir Chopino kūrinius. Kadangi užaugau Kaune, turėjom galimybę matyti Lenkijos televizijos pirmąją programą (TVP 1), o ten – ir filmai, ir serialai, kuriuos žiūrėdavome visa šeima. Taip pramokau suprasti, kas šnekama lenkiškai. Šias žinias patobulinau skaitydama – Mama jau mano vaikystėje buvo sukaupusi nemažą mūsų namų bibliotekos dalį lenkų kalba, daugiausia knygų, kurios į lietuvių kalbą dar nebuvo verstos. Pirmoji mano knyga buvo „Vinetu“. Pamenu, kiekvieną pirmojo puslapio žodį sąžiningai verčiau su žodynu, bet paskui jau „pagavo“ siužetas, tad perskaičiau visus tomus ir tęsinius vos ne vienu atsikvėpimu. Chopino kūrinius pradėjau atrasti Juozo Naujalio mokykloje – pirmoji pažintis buvo, kiek pamenu, noktiurnas ir etiudai, su kuriais susipažinti padėjo mokytoja Rymantė Šerkšnytė. Tačiau rimčiau Chopino muzika patraukė jau baigus Lietuvos muzikos akademiją – pajutau, kad mane„kabina“ šio kompozitoriaus muzika ir panorau daugiau jos groti ir geriau suprasti. Ir tuomet pasitaikė proga pasirodyti žymiai šopenistei Barbarai Hesse-Bukowskai, kuri savo namuose Varšuvoje išklausiusi mano grojamus Chopino kūrinius pasakė, kad priims mane į savo klasę. Beliko gauti stipendiją ir pagroti stojamajame egzamine, ir taip prasidėjo mano reali pažintis su Lenkija, jos žmonėmis ir publika. Pravertė ir Lietuvoje įgyti grojimo įgūdžiai, ir „Vinetu“ bei daugybė kitų lenkų kalba perskaitytų knygų.

2011 m. Šviesė  Čepliauskaitė apdovanota Lenkijos Respublikos garbės ženklu  „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai (Zasłużony dla Kultury Polskiej).

Šviesė yra išleidusi ne vieną kompaktinę plokštelę, muzikuodama solo ir su ansambliais:

„F.Chopin. Valsai“ (solo);

„Kanklių spalvos“ (su kanklininke  Kristina Kupryte):

„Mykolas Kleopas Oginskis: kūryba ir gyvenimas“ (su aktore Virginija Kochanskyte ir dainininke Giedre Zeicaite) – M. K. Oginskio kūriniai fortepijonui bei romansai balsui ir fortepijonui;

„Chopin LT“ –  lietuvių kompozitorių kūriniai ir juos įkvėpę F. Chopino opusai (solo);

 „SENSIBILE“ (su fleitiste V.iktorija Zabrodaite) – prancūzų kompozitorių kūriniai.

Nuo  š. m. kovo  Šviesę galime išgirsti radijo bangomis – su Mariumi Šinkūnu ji pradėjo vesti  Lietuvos radijo laidą „Pakeliui su klasika“, penktadieniais nuo 16 val. 30 min.

Taip pat Šviesė Čepliauskaitė yra Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos akademijos  docentė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kultūros svetainė


Lietuvos kultūros taryba 2019 m. skyrė paramą projektui "Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūtos svetainėje www.menobangos.lt